Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2014-10-15 · Administracinė byla Nr. P-146-66-14

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2014-10-15
Bylos Nr.
P-146-66-14
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Irmantas Jarukaitis (pirm.), Laimė Baltrūnaitė (pran.), Dainius Raižys
Pareiškėjas
J. M.
Atsakovas
Kauno miesto savivaldybei
Kategorijos
  • 80.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. P146-66/2014Procesinio sprendimo kategorija 80.1 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2014 m. spalio 15 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (pranešėja), Irmanto Jarukaičio (kolegijos pirmininkas) ir Dainiaus Raižio, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos J. M. prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A2-399/2001 pagal pareiškėjos J. M. skundą atsakovui Kauno miesto savivaldybei dėl įsakymų panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėja J. M. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi su skundu (I t., b. l. 3–4) į Kauno apygardos administracinį teismą, prašydama: panaikinti Kauno miesto savivaldybės Švietimo ir ugdymo skyriaus vedėjo 2000 m. spalio 6 d. įsakymą Nr. 324-K, 2000 m. rugpjūčio 11 d. įsakymą Nr. 519, 2000 m. birželio 16 d. įsakymą Nr. 209-K, pripažinti jos atleidimą neteisėtu, grąžinti į lopšelio-darželio „(duomenys neskelbtini)“ vedėjos pareigas, priteisti vidutinį darbo užmokestį už priverstinę pravaikštą, panaikinti paskirtą drausminę nuobaudą (papeikimą) ir atnaujinti terminą nuobaudai apskųsti. Pareiškėja paaiškino, kad 2000 m. spalio 6 d. įsakymu Nr. 324-K ji buvo atleista iš lopšelio-darželio „(duomenys neskelbtini)“ vedėjos pareigų pagal Lietuvos Respublikos darbo sutarties įstatymo (toliau – ir DSĮ) 29 straipsnio 1 dalies 12 punktą (kai darbuotojai, turintys įgalinimus duoti privalomus vykdyti patvarkymus, vieną kartą šiurkščiai pažeidžia darbo pareigas). Pareiškėja teigė, kad 2000 m. rugpjūčio 11 d. įsakymas Nr. 519 yra neteisėtas, nes nebuvo pasirašytas skyriaus vedėjo, jame nurodyta, kad tikrinimas pradedamas 2000 m. rugpjūčio 10 d., t. y. atgaline data. Be to, pareiškėja buvo atleista laikinojo nedarbingumo laikotarpiu, taip pažeidžiant DSĮ 29 straipsnio 4 dalį. Pareiškėjos manymu, drausminė nuobauda jai buvo paskirta nepagrįstai, nes ji pažeidimų nepadarė.

Žemesnės instancijos teismas

Kauno apygardos administracinis teismas 2001 m. vasario 14 d. sprendimu (I t., b. l. 169–171) nutraukė bylos dalį dėl reikalavimo atnaujinti terminą ir drausminės nuobaudos, paskirtos Kauno miesto savivaldybės Švietimo ir ugdymo skyriaus 2000 m. birželio 16 d. įsakymu Nr. 209-K, panaikinimo, o kitus pareiškėjos reikalavimus atmetė. Termino drausminei nuobaudai, kuri pareiškėjai paskirta Kauno miesto savivaldybės Švietimo ir ugdymo skyriaus vedėjo 2000 m. birželio 6 d. įsakymu, apskųsti atnaujinimo klausimą teismas sprendė vadovaudamasis Lietuvos Respublikos darbo ginčų nagrinėjimo įstatymu (toliau – ir DGNĮ), įsigaliojusiu 2000 m. liepos 12 d. Teismas konstatavo, kad pareiškėja nesilaikė darbo ginčo išankstinio nagrinėjimo ne per teismą tvarkos ir nebegalima šia tvarka pasinaudoti, nes praleistas terminas kreiptis dėl komisijos darbo ginčui nagrinėti sudarymo, todėl byla šioje dalyje nutraukta (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 101 str. 7 p.). Taip pat teismas konstatavo, kad pareiškėja atleista pagrįstai. Byloje nustatyta, jog Kauno miesto savivaldybės Švietimo ir ugdymo skyriaus vedėjo 2000 m. rugpjūčio 11 d. įsakymu buvo sudaryta komisija lopšelio-darželio „(duomenys neskelbtini)“ vaikų tėvų ir šio lopšelio-darželio darbuotojų pateiktų faktų ištyrimui. 2000 m. spalio 4 d. komisija atvyko į lopšelį-darželį, tačiau pareiškėja atsisakė ją priimti. Atsakovo Švietimo ir ugdymo skyrius tai įvertino kaip šiurkštų darbo pareigų pažeidimą. Teismas su tokiu atsakovo vertinimu sutiko ir pripažino jį teisingu, nes pareiškėja, turinti įgalinimus duoti privalomus vykdyti patvarkymus (nurodymus), nevykdė Kauno miesto savivaldybės Švietimo ir ugdymo skyriaus vedėjo 2000 m. rugpjūčio 11 d. įsakymo dėl komisijos sudarymo, be to, ji atsisakė pateikti dokumentus, reikalingus patikrinimui atlikti.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, išnagrinėjęs administracinę bylą pagal pareiškėjos apeliacinį skundą (I t., b. l. 173–174), 2001 m. gegužės 23 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A2-399/2001 (I t., b. l. 254–257) Kauno apygardos administracinio teismo 2001 m. vasario 14 d. sprendimą paliko nepakeistą, tik patikslino rezoliucinės dalies pirmąją pastraipą ir ją išdėstė taip: „prašymą atnaujinti terminą kreiptis į teismą dėl Kauno miesto savivaldybės 2000 m. birželio 16 d. įsakymu Nr. 209-K J. M. paskirtos drausminės nuobaudos panaikinimo atmesti ir bylą dėl šio reikalavimo nutraukti“. Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad: pareiškėjai drausminė nuobauda paskirta 2000 m. birželio 16 d. įsakymu; 2000 m. birželio 19 d. ji kreipėsi į darbdavį su prašymu panaikinti paskirtą nuobaudą; paskutinė kreipimosi į teismą diena pagal DGNĮ buvo 2000 m. spalio 6 d., o pareiškėja į teismą kreipėsi 2000 m. spalio 20 d., t. y. praleidusi terminą. Teismas sutiko, jog svarbių termino praleidimo priežasčių pareiškėja nenurodė, savo teises gynė nerūpestingai ir nenuosekliai, todėl atnaujinti terminą nebuvo pagrindo. Tačiau apeliacinės instancijos teismas konstatavo, jog byla dėl reikalavimo panaikinti 2000 m. birželio 16 d. įsakymą Nr. 209-K ir juo paskirtą nuobaudą turi būti nutraukta ne ABTĮ 101 straipsnio 1 dalies 7 punkto, o 6 punkto pagrindu. Apeliacinės instancijos teismas taip pat sutiko su pirmosios instancijos teismo motyvais dėl 2000 m. rugpjūčio 11 d. įsakymo Nr. 519 teisėtumo. Teismas nurodė, kad pareigūnas, turintis teisę priimti įsakymus, pasirašo jų originalus, o kopijos tvirtinamos įstatymų nustatyta tvarka, todėl pareiškėjai pateikta įsakymo kopija buvo be skyriaus vedėjo parašo. Kolegija sutiko su pareiškėjos veiksmų, už kuriuos ji atleista iš darbo, vertinimu ir išvada, kad pareiškėja iš darbo pagal DSĮ 29 straipsnio 1 dalies 12 punktą atleista pagrįstai. Teismas pažymėjo, jog kreiptis į Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministeriją pareiškėja galėjo nepriklausomai nuo atliekamo patikrinimo, kad įsakyme dėl atleidimo iš darbo aiškiai nurodoma, jog ji atleidžiama 2000 m. spalio 4 d. akto pagrindu, o šis aktas surašytas dėl to, kad ji neįsileido atvykusios komisijos (todėl nepagrįstas pareiškėjos tvirtinimas, kad ji nesuprato, už kokį pažeidimą yra atleista). Teismas įvertino kaip nepagrįstą apeliantės nurodytą aplinkybę, kad ji atleista laikinojo nedarbingumo metu, nes 2000 m. spalio 4 d. akte yra pareiškėjos prierašas, kuriame paaiškinta, kodėl ji neįsileidžia komisijos. Taip pat teismas konstatavo, kad aplinkybė, jog neprašyta paaiškinimo dėl padaryto pažeidimo, nėra besąlyginis pagrindas naikinti paskirtą nuobaudą. Be to, nei Lietuvos Respublikos švietimo įstatyme, nei Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministerijos nuostatuose, patvirtintuose Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. liepos 21 d. nutarimu Nr. 914, nenustatyta ministerijos pareiga pritarti, skiriant ir atleidžiant iš darbo ikimokyklinių ugdymo įstaigų vadovus.

II.

Pareiškėja J. M. 2014 m. kovo 27 d. (pagal pašto spaudą ant voko, III t., b. l. 88) išsiuntė Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui prašymą dėl proceso atnaujinimo administracinėje byloje Nr. A2-399/2001 (III t., b. l. 19–31).

Prašyme nurodoma, jog Kauno miesto savivaldybės administracijos Švietimo ir ugdymo skyriaus vedėjo 2000 m. rugpjūčio 11 d. įsakyme Nr. 519 nenurodyti įstatymo pagrindai, todėl minėtas įsakymas negali būti teisėtas ir pagrįstas. Remdamasi Kauno miesto savivaldybės administracijos darbo tvarkos taisyklių nuostatomis, pareiškėja teigia, jog komisijos veiksmai bei pats tikrinimas buvo atlikti be teisėto pagrindo, ji buvo atleista iš darbo pažeidžiant įstatymus, švietimo ir ugdymo skyriaus vedėjui viršijant įgaliojimus, neteisingai pritaikius DSĮ 29 straipsnio 1 dalies 12 punktą. Pasak pareiškėjos, jokių šiurkščių pažeidimų ji nepadarė, todėl jos atleidimas iš darbo laikytinas negaliojančiu ir ji grąžintina į darbą, o įsiteisėjęs Kauno apygardos administracinio teismo 2001 m. vasario 14 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. I3-107/2001 naikintinas kaip pažeidžiantis pareiškėjos teises ir įstatymus. Pareiškėja taip pat mano, kad ji nepraleido ABTĮ 156 straipsnio 1 dalyje numatytų terminų, kadangi dėl pažeistos teisės gynimo kreipėsi 2001 m. rugpjūčio 22 d.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

III.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 158 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad nagrinėdamas prašymą dėl proceso atnaujinimo, teismas patikrina, ar prašymas paduotas nepraleidus šio įstatymo 156 straipsnyje nustatytų terminų ir ar jis pagrįstas šio įstatymo 153 straipsnio 2 dalyje numatytais proceso atnaujinimo pagrindais. ABTĮ 159 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad tais atvejais, kai teisėjų kolegija konstatuoja, jog yra praleisti įstatymo nustatyti terminai prašymui paduoti arba prašymas nepagrįstas įstatymo numatytais proceso atnaujinimo pagrindais, teismas nutartimi atsisako atnaujinti procesą. Tokia teismo nutartis yra neskundžiama.

Taigi, teismo konstatuota aplinkybė, kad prašymas atnaujinti administracinės bylos procesą yra paduotas praleidus įstatymo nustatytus terminus, visais atvejais laikytina savarankišku ir pakankamu pagrindu atsisakyti atnaujinti procesą.

Prašymo dėl proceso atnaujinimo padavimo terminai yra numatyti ABTĮ 156 straipsnyje, kuriame nustatyta, kad: prašymas dėl proceso atnaujinimo gali būti paduodamas per tris mėnesius nuo tos dienos, kai jį padavęs subjektas sužinojo arba turėjo sužinoti apie aplinkybes, kurios yra proceso atnaujinimo pagrindas (1 dalis); asmenims, praleidusiems prašymo dėl proceso atnaujinimo padavimo terminą dėl svarbių priežasčių, praleistas terminas gali būti atnaujintas, jeigu prašymas dėl termino atnaujinimo paduotas ne vėliau kaip po vienerių metų nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos (2 dalis); prašymas dėl proceso atnaujinimo negali būti paduodamas, jeigu nuo sprendimo ar nutarties įsiteisėjimo praėjo daugiau kaip penkeri metai, išskyrus šio įstatymo 153 straipsnio 2 dalies 1 punkte numatytą atvejį (3 dalis).

Paminėtos įstatymo normos aiškiai nustato naikinamąjį terminą, kuriam pasibaigus, administracinės bylos procesas negali būti atnaujinamas (vienintelė išimtis taikoma tais atvejais, kai prašoma atnaujinti procesą dėl Europos žmogaus teisių teismo priimto sprendimo). Įstatymo nuostata, jog prašymas dėl proceso atnaujinimo negali būti paduodamas, jeigu nuo sprendimo ar nutarties įsiteisėjimo praėjo daugiau kaip penkeri metai, pagal savo pobūdį yra imperatyvaus pobūdžio ir taikytina besąlygiškai.

Nagrinėjamu atveju pareiškėja 2014 m. kovo 27 d. paduotame (pagal pašto spaudą ant voko, III t., b. l. 88) Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui prašyme dėl proceso atnaujinimo nesutinka su galutiniu procesiniu sprendimu, priimtu Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinėje byloje Nr. A2-399/2001. Šioje byloje apeliacinės instancijos teismo 2001 m. gegužės 23 d. nutartimi buvo paliktas iš esmės nepakeistas Kauno apygardos administracinio teismo 2001 m. vasario 14 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. I3-107/2001, atmetus pareiškėjos skundą kaip nepagrįsta. Pareiškėja 2014 m. kovo 27 d. išsiųstame teismui prašyme dėsto argumentus, dėl kurių ji nesutinka su Kauno miesto savivaldybės Švietimo ir ugdymo skyriaus vedėjo įsakymais 2000 m. spalio 6 d. Nr. 324-K, 2000 m. rugpjūčio 11 d. Nr. 519, 2000 m. birželio 16 d. Nr. 209-K ir mano esą jos atleidimas iš lopšelio-darželio „(duomenys neskelbtini)“ vedėjos pareigų buvo neteisėtas. Tačiau pažymėtina, kad pareiškėjos ginčijamos faktinės aplinkybės yra nustatytos įsiteisėjusiu ir neskundžiamu teismo sprendimu, todėl negali būti vertinamos pakartotinai (ABTĮ 14 str., 96 str. 4 d.).

Įvertinus tai, kad proceso atnaujinimo institutas pagal savo paskirtį ir tikslus, kurių siekė įstatymų leidėjas, yra išimtinio pobūdžio procedūra, taikoma tik ypatingais atvejais, todėl bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, proceso atnaujinimas galimas tik griežtai laikantis įstatyme nustatytos tvarkos – t. y. per įstatymu apibrėžtą terminą ir tik tais pagrindais, kuriuos numato įstatymas. Administracinių bylų teisenos įstatyme griežtai sureglamentuota proceso atnaujinimo instituto taikymo tvarka siekiama užtikrinti po teismo sprendimo įsiteisėjimo susiklosčiusių teisinių santykių stabilumą, apsaugoti bylos šalių įgytus teisėtus lūkesčius, jog kilęs ginčas yra išspręstas galutinai ir nebus revizuojamas iš naujo. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) yra pažymėjęs, kad vienas iš pagrindinių teisinės valstybės principo aspektų – teisinio saugumo principas, be kita ko, reikalauja nekvestionuoti klausimų, kuriuos teismai išsprendė galutiniu sprendimu (žr. EŽTT 2001 m. sausio 23 d. sprendimo byloje Brum?rescu prieš Rumuniją § 61). Teisinis saugumas suponuoja res judicata principo, t. y. teismo sprendimų galutinumo principo, laikymąsi. Res judicata principas reiškia, kad teismo sprendimui įsiteisėjus, ginčas yra išsprendžiamas kartą ir visiems laikams. Galutinis teismo sprendimas iš karto tampa privalomas ir neturėtų būti rizikos, kad jis bus pakeistas (EŽTT 2003 m. liepos 24 d. sprendimo byloje Ryabykh prieš Rusiją § 51–58). Bylos šalis neturi teisės siekti galutinio ir privalomo sprendimo peržiūrėjimo vien tuo tikslu, kad byla būtų iš naujo išnagrinėta ir išspręsta (žr. EŽTT 2013 m. lapkričio 12 d. sprendimą byloje Varnienė prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 42916/04).

Atsižvelgus į tai, kad nagrinėjamu atveju nuo Kauno apygardos administracinio teismo 2001 m. vasario 14 d. sprendimo (administracinė byla Nr. I3-107/2001) įsiteisėjimo, t. y. nuo 2001 m. gegužės 23 d., iki pareiškėjos prašymo atnaujinti procesą šioje byloje padavimo (išsiuntimo) Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, t. y. iki 2014 m. kovo 27 d., yra praėję daugiau kaip penkeri metai, vadovaujantis pirmiau paminėtomis ABTĮ 156 straipsnio nuostatomis, konstatuotina, jog išnyko teisinės prielaidos atnaujinti procesą nurodytoje byloje. Dėl nurodytų priežasčių prašymas dėl proceso atnaujinimo negali būti paduodamas, todėl jį atsisakytina priimti.

Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija neanalizuoja pareiškėjos prašyme nurodytų argumentų dėl išnagrinėto administracinio ginčo esmės. Taip pat atmestini kaip nepagrįsti pareiškėjos argumentai, kad ji nepraleido įstatymo nustatytų terminų kreiptis su prašymu dėl proceso atnaujinimo, kadangi nagrinėjamu atveju sprendžiamas klausimas dėl pareiškėjos prašymo, išsiųsto Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui 2014 m. kovo 27 dieną, o ne paduoto teismui 2001 m. rugpjūčio 22 dieną prašymo (I t., b. l. 264–265), dėl kurio yra priimta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2001 m. rugsėjo 27 d. nutartis (administracinė byla Nr. P-82-01; I t., b. l. 288).

Konstatavus, kad nagrinėjamu atveju prašymas dėl proceso atnaujinimo paduotas pasibaigus ABTĮ 156 straipsnyje nustatytiems terminams, atnaujinti procesą atsisakytina (ABTĮ 159 str. 1 d.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 159 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjos J. M. prašymo dėl proceso atnaujinimo netenkinti.

Atsisakyti atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A2-399/2001 pagal pareiškėjos J. M. skundą atsakovui Kauno miesto savivaldybei dėl įsakymų panaikinimo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė BaltrūnaitėIrmantas JarukaitisDainius Raižys