Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos teisėjų Dalės Burdulienės, Izoldos Nėnienės (pirmininkė ir pranešėja) ir Arvydo Žibo, sekretoriaujant Vilijai Noreikienei, dalyvaujant ieškovo M. G. atstovėms advokatei R. N., V. G., atsakovui V. K., jo atstovei advokatei J. B., viešame teismo posėdyje žodinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjo ieškovo M. G. ir atsakovo V. K. apeliacinius skundus dėl Kauno apylinkės teismo 2014 m. spalio 6 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-1875-800/2014 pagal ieškovo M. G. ieškinį atsakovams V. K., J. K., B. K., Ą. K., A. K., K. K., institucijai teikiančiai išvadą Kauno rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriui dėl iškeldinimo iš užimamų patalpų ir pagal atsakovo V. K. priešieškinį ieškovui M. G., Kauno apskrities archyvui, Kauno rajono savivaldybės administracijos Zapyškio seniūnijai, tretiesiems asmenims Valstybės įmonės „Registrų centras“ Kauno filialui, Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos dėl nuosavybės teisės nuginčijimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovas M. G. ieškiniu prašė pripažinti, kad atsakovai V. K., J. K., B. K., Ą. K., A. K., K. K., neteisėtai naudojasi gyvenamosiomis patalpomis, t.y. pastatu - gyvenamuoju namu, esančiu (duomenys neskelbtini) ; iškeldinti atsakovus iš neteisėtai užimamų patalpų - pastato - gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini) , nesuteikiant jiems kitos gyvenamosios patalpos (t. 1, b. l. 1-3).

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Dėl teisinės registracijos

Dėl reikalavimo priteisti nuostolių atlyginimą

III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai

5. Teismas nagrinėdamas bylą atsakovui nedalyvaujant, pažeidė jo teises, neleido pateikti paaiškinimų dėl turto pagerinimo. Teismas turėjo atidėti 2014 m. rugsėjo 16 d. posėdį dėl atsakovo ligos;

Atsiliepime į ieškovo apeliacinį skundą atsakovas V. K. prašė apeliacinio skundo netenkinti. Atsikirtimuose į apeliacinio skundo argumentus, atsakovas nurodė tokius motyvus:

Atsiliepime į apeliacinius skundus trečiasis asmuo VĮ Registrų centro Kauno filialas prašė 2014 m. spalio 6 d. Kauno apylinkės teismo sprendimo dalį, kuria atmestas priešieškinio reikalavimas dėl ieškovo nuosavybės teisių į ginčo statinius panaikinimo, palikti nepakeistą, o likusioje dalyje apeliacinių skundų pagrįstumą prašė spręsti teismo nuožiūra. Trečiasis asmuo atsiliepime nurodė tokius motyvus:

1. Dėl atsakovo apeliacinio skundo dalies nepagrįstumo

2. Dėl teismo teiginių VĮ Registrų centro atžvilgiu

Atsiliepime į apeliacinius skundus Kauno apskrities archyvas nesutiko su atsakovo apeliacinio skundo dalimi, kurioje pasisakyta dėl Kauno apskrities archyvo 2003 m. gegužės 14 d. Archyvo pažymėjimo Nr. (10.6.)-V10-1504 neatitikimo tuo metu galiojusio Archyvų įstatymo 16 straipsnio nuostatoms ir dėl teiginio, kad, pasak atsakovo, Kauno apskrities archyvo darbuotojai duodami pažymas, kurių pagrindu buvo registruojamos T. B. K. nuosavybės teisės į ginčo pastatus, savo pareigas atliko nesąžiningai, kad Kauno apskrities archyvas išduodamas pažymą nuslėpė faktą apie atsakovo teises į B. K. ūkio turtą. Nurodė, kad Archyvo pažymėjimai buvo išduoti tokiais pačiais, t. y. vienodais, pagrindais - ūkinių knygų, saugomų Kauno apskrities archyve, pagrindu atsižvelgiant į pateiktų prašymų apimtis, laikantis Archyvo įstatymo 16 str. nustatytų reikalavimų. Atsakovas, būdamas nuoseklus, turėtų prašyti teismo panaikinti ir kitus analogiškai, t.y. turimų dokumentų pagrindu, parengtus Archyvo pažymėjimus. Reikalavimas panaikinti tik vieną iš dviejų analogiškų bei identiškų Archyvo pažymėjimų neatitinka nei protingumo, nei teisingumo kriterijų, yra niekuo nepagrįstas ir nelogiškas. Kauno apskrities archyvas atsiliepime prašė palikti galioti Kauno apylinkės teismo 2014 m. spalio 6 d. sprendimo dalį, kurioje pasisakoma dėl Kauno apskrities archyvo rengtų pažymėjimų, susijusių su byla.

1. Teismas nepagrįstai įpareigojo Lietuvos Respubliką, atstovaujamą Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, T. B. K. teisių ir pareigų perėmėjui M. G. grąžinti ½ dalį lėšų sumokėtų pagal pirkimo-pardavimo sutartį. Už žemės sklypą buvo sumokėta investiciniais čekiais ir ne į Kauno apskrities viršininko administracijos sąskaitą, kurios teisių perėmėja yra Tarnyba, o į Kauno rajono valdybos sąskaitą. Investicinių čekių apyvarta yra pasibaigusi, jų grąžinimo tvarka teisės aktuose nenumatyta, todėl restitucija šiuo atveju nėra galima;

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrino pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrino, ar nėra absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 str.). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, apeliacinės instancijos teismas nenustatė.

Dėl nuosavybės teisės į turtą, priklausiusį kolūkiečių kiemui

Byloje nustatyta, kad atsakovo tėvas B. K. dirbo kolūkyje ir priklausė kolūkiečių kiemui, Kauno rajone Zapyškio seniūnijoje (t.5, b.l. 29-31). Pagal tuometinį teisinį reglamentavimą atsakovo tėvas, pats atsakovas V. K., mama T. B. K., bei atsakovo seserys laikyti kolūkiečių kiemo nariais. Bylos dokumentai patvirtina, kad atsakovo seserys V. ir L. 1976 metais išvyko iš kolūkinio kiemo ir taip prarado kolūkinio kiemo nario teises (t.l, b.l. 92). B. K. mirė (duomenys neskelbtini). (t. l, b.l. 96). Tuo metu, atsakovo tėvų, buvusių kolūkiečių kiemo valdoje yra nekilnojamasis turtas - gyvenamasis namas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) , pastatas - ūkio pastatas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) , kiti statiniai (inžineriniai)- kiemo statiniai (tvora, kiemo aikštelė, šulinys), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) . Visas šis nekilnojamasis turtas įregistruotas T. B. K. vardu 2005-07-26. Juridinis pagrindas - išrašas iš ūkinių knygų, 2003-05-14 Nr. V10-1504 ir apylinkės ( seniūnijos) pažymėjimas 2005-05-30 Nr. II 3-167 (t.2, b.l. 120-121). Byloje esantis paveldėjimo teisės liudijimas pagal įstatymą, patvirtina, kad mirus B. K., jo palikimą, piniginius indėlius, priėmė atsakovas V. K. (t. 1, b.l. 97).

Iš byloje pateiktų ūkinių knygų matyti, kad atsakovas V. K. ir T. B. K., nuo 1983-11-27 dienos, mirus atsakovo tėvui, bei T.B. K. sutuoktiniui B. K. V., ginčo ūkį valdė kolūkiečių kiemo teisėmis. Tai patvirtina archyvo pateikti ūkinių knygų duomenys, iš kurių matyti, kad ūkinėse knygose iki 1983 m. buvo įrašytas B. K., V., kolūkiečių ūkis (t. 5, b.l. 29, 31-34), o nuo 1986 m. K. T. ūkis (t. 5, b.l. 35). Teismas padarė išvadą, kad iš visų byloje esančių pateiktų ūkinių knygų kopijų, bei jų pagrindu išduotų archyvinių pažymų, neabejotinai nustatyta, kad ūkis tuo metu turėjo nustatytą kolūkiečių kiemo teisinį rėžimą ir šio ūkio nuosavybė visų kolūkiečių kiemo veikloje dalyvavusių asmenų buvo valdoma bendrosios jungtinės nuosavybės teisėmis (1964 m. CK 132,133 straipsniai). Iš ūkinių knygų taip pat matyti, kad po 1983 m. mirusio kolūkinio kiemo nario B. K., kolūkinio kiemo nariais yra K. T.-B. ir K. V., B. (t.5, b.l. 35). 1983-1985 m. Zapyškio kaimo ūkinėse knygose įrašytas K. T. B. ūkis, Šeimos narių sąraše įrašyti: K. T. B., P.; K. V., B. sūnus. 1986-1990 m. Zapyškio kaimo ūkinėse knygose įrašytas K. T. B. ūkis, Šeimos narių sąraše įrašyti: K. T. B., P. - šeimos galva; K. V., B. sūnus. Skiltis apie K. T. B., P., perbraukta pieštuku, skiltyje „Įrašai apie laikinai išvykusius šeimos narius" „Išvyko" apie ją įrašyta: į Vilniaus m. 1989-03-09 (t. 5, b.l. 51). Iš byloje pateiktų ūkinių knygų matyti, kad atsakovo tėvas K. B., V., buvo kolūkinio kiemo narys, dirbo kolūkyje Zapyškis, pirmininku (t.5, 31 b.l.). B. K. mirties ((duomenys neskelbtini) ) dienai kartu su juo gyveno: K. T.-B. (mirė (duomenys neskelbtini) , t.3, b.l.171) ir V. K.. Nagrinėjamos bylos dokumentai patvirtina, kad nei T.B. K., nei atsakovas V. K. kolūkyje nedirbo, nebuvo susiję darbiniais santykiais (nebuvo kolūkio nariais). T.B. K. buvo Kačerginės parduotuvės vedėja, atsakovas V. K. dirbo LŽŪ Akademijoje. Nagrinėjamoje byloje nėra ginčo dėl nurodytų faktinių aplinkybių. Byloje esančios ūkinių knygų kopijos taip pat patvirtina, kad atsakovo tėvui esant gyvam, ūkio visuomeninė grupė buvo nurodoma kolūkiečių kiemas, o po B. K. mirties 1983 metais, pasikeitė iš kolūkiečių į tarnautojų, vėliau į darbininkų (t.5, b.l. 43-44).

1964 m. CK 139 straipsnyje buvo nustatyta, kad turtas, priklausęs kolūkiečių kiemui ir likęs šiam kiemui pasibaigus, padalijamas taikant taisykles, nustatytas šio kodekso 136 ir 140 straipsniuose. 1990-11-27 įstatymu „Dėl kaimo vietovėje nuosavybės teise turinčių namus savininkų žemėnaudos ir bendrosios jungtinės nuosavybės teisės“ panaikinus šią nuosavybės teisės formą, nuosavybės santykiams pradėtos taikyti atitinkamai privatinės (asmeninės) arba sutuoktinių bendrosios jungtinės nuosavybės teisės normos. Įsigaliojus šiam įstatymui, buvę kolūkiečių kiemo nariai T. B. K. (mirusi (duomenys neskelbtini) ) ir atsakovas V. K. dalies nenusistatė, turto nepasidalijo ar neatsidalijo, todėl jų turėta nuosavybės teisė transformavosi į bendrosios dalinės nuosavybės teisę. Tokiu atveju buvę kolūkiečių kiemo nariai, jei jie nepasitraukė iš buvusio kiemo, neprarado savo turėtos turto dalies, nors ir nebuvo kreipęsi dėl turto dalies nustatymo, padalijimo ar atsidalijimo. Atsižvelgiant į šalių paaiškinimus, byloje esančius rašytinius įrodymus, bei tuo metu kolūkiečio kiemo nuosavybės teises reglamentavusius įstatymus, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad mirus B. K., pasibaigė kolūkiečių kiemo teisinis statusas. Kolūkinio kiemo turtas, mirus vieninteliam jo nariui B. K., buvusiems kiemo nariams V. K. ir T. B. K. atiteko lygiomis dalimis (po ½) kaip bendroji dalinė nuosavybė.

Apeliantas V. K. apeliaciniame skunde nurodo, kad teismas spręsdamas ginčą nevertino į bylą pateiktų įrodymų apie tai, kad T. B. K. teisminiu keliu nutraukė santuoką su B. K. ir faktiškai gyveno atskirai. Nurodo, kad T.B. K. išeidama iš kolūkinio kiemo, gavo piniginę kompensaciją, nusipirko Kaune namo dalį ir nevedė su apeliantu bei B. K. bendro ūkio. Apelianto teigimu, kiemo turtas buvo faktiškai atidalytas, ginčo gyvenamasis namas ir ūkio pastatas buvo jo ir tėvo B. K. nuosavybė, t.y. jiems priklausė po ½ dalį nuosavybės. Tačiau aukščiau išvardinti įrodymai, įrašai ūkinėse knygose paneigia šį apeliacinio skundo argumentą. Atsakovas V. K. sieja tėvų santuokos nutraukimo faktą su 1969-04-11 išnagrinėta civiline byla dėl B. K. ir T. B. K. santuokos nutraukimo, nors objektyvių įrodymų šiam teiginiui pagrįsti teismui nepateikė. Pagal Kauno apskrities archyvo išduotą raštą su priedu 1969-03-28 teismo apskaitos kortelę (t.1, b.l. 89-91) buvo nagrinėjama byla dėl santuokos nutraukimo, tačiau teismo sprendimas archyvui saugoti neperduotas. Teismas nagrinėjamojoje byloje nustatė, kad atsakovo tėvai norėjo nutraukti santuoką dėl bendrų nesutarimų, kurie buvo laikini, tačiau pastarieji ir toliau kartu gyveno, palaikė ryšius, susitaikė ir vedė bendrą ūkį. Į bylą nėra pateikta įrodymų, kad B. K. ir T.-B. K. ištuoka, pagal tuo metu galiojusį teisinę reglamentaciją, buvo įregistruota. Nors apeliantas nurodo, kad dar tėvui B. K. esant gyvam jiems abiems priklausė po ½ dalį nuosavybės, tačiau ir po tėvo mirties apeliantas nieko nedarė dėl statinio teisinės registracijos ir savo turtinių teisių realizacijos. Pažymėtina, kad motina T. B.-K. 2001-03-22 išdavė atsakovui V. K. įgaliojimą (t.4, b.l. 170), kuris galiojo iki 2004 m. kovo 22 d., jos vardu tvarkyti visus reikalus, susijusius su namų valda esančia (duomenys neskelbtini) miestelyje. Niekuo nepagrįstas apeliacinio skundo argumentas, kad T.B. K. išeidama iš kolūkinio kiemo gavo piniginę kompensaciją. Ta aplinkybė, kad T.B. K. 1967-09-07 nusipirko ½ dalį gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini), o 1971-03-04 šį nekilnojamąjį turtą pardavė, neturi teisinės reikšmės priimto teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui ir neįrodo, kad T.B. K. dar esant gyvam B. K. pasitraukė iš kolūkinio kiemo.

Aplinkybę, kad po vyro B. K. mirties T.B. K. tapo šeimos galva ir faktiškai pradėjo turtą valdyti įrodo ir komunalinių paslaugų sutartys, kurios buvo sudarytos su T.B. K., kaip ginčo turto savininke: 2001-04-03 sudaryta sutartis su AB Lietuvos dujos“ firma „Kauno dujos“ ir 1996 m. - su AB „Vakarų skirstomieji tinklai“. 2005 m. iš AB „Vakarų skirstomieji tinklai“ gautas raštas dėl skolos už elektros energiją. Skolą už elektrą ir dujas sumokėjo T.B. K., kaip turto savininkė, nors tuo metu 2005 metais ji namų valdoje faktiškai ir negyveno.

V. K. apeliacinio skundo argumentas, kad T. B. K. 1989 m. kovo 9 d. deklaravusi išvykimą į Vilnių, prarado savo dalį kolūkiečio kieme taip pat nepagrįstas objektyviais ir neginčijamais įrodymais. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad mirus sutuoktiniui B. K., T.B. K. gyveno kartu su atsakovu, o 1989 m. kovo 9 d. buvo laikinai apsigyvenusi pas dukrą Vilniuje, nes sunkiai sirgo. Teismas sprendė, kad T. B. K. iki 1990-11-27 įstatymo Nr. 1-806 priėmimo momento buvo laikinai išvykusi kiek daugiau nei metus, t.y. nuo 1989 m. kovo 9 d. iki 1990-11-27. Todėl ir atsakovo apeliacinio skundo argumentai dėl trijų metų ieškininės senaties naikinamojo termino taikymo jai yra nepagrįsti.

G. apeliaciniame skunde nurodo, kad 1990-11-27 įsigaliojo Lietuvos Respublikos įstatymas „Dėl kaimo vietovėje nuosavybės teise turinčių namus savininkų žemėnaudos ir bendrosios jungtinės nuosavybės teisės“, kurio 4 punktu buvo panaikinta kolūkiečių kiemo ir piliečio, užsiimančio individualia darbine veikla žemės ūkyje, šeimos bendrosios jungtinės nuosavybės teisė. Kolūkiečių kiemo narys ir piliečio, už įsiimančio individualia darbine veikla žemės ūkyje šeimos narys, kol nesibaigęs bendras ieškininės senaties terminas, nuo šio įstatymo įsigaliojimo dienos galėjo reikalauti nustatyti dalį bendrojoje jungtinėje nuosavybėje, taip pat padalinti ar atidalinti jungtinės nuosavybės teise priklausantį turtą. Tuo laikotarpiu bendras ieškininės senaties terminas pagal CK (1964 m. redakcija) buvo trys metai, kurį ir prašė taikyti ieškovas M. G., o apylinkės teismas ignoruodamas šį prašymą, dėl jo visiškai nepasisakė ir neišsprendė ieškinio senaties terminų taikymo klausimo. Nurodo, kad atsakovas V. K. nesiėmė jokių veiksmų, siekdamas nustatyti ar atidalinti jam priklausančio turto dalį, byloje jo reikalavimų atžvilgiu apeliantas prašė taikyti ieškinio senaties terminą.

Teisėjų kolegija sprendžia, kad šis ieškinio reikalavimas netenkintinas, kadangi kaip nustatė pirmosios instancijos teismas, mirus vieninteliam kolūkinio kiemo nariui B. K., buvusiems kiemo nariams V. K. ir T. B. K. turtas atiteko lygioms dalimis ir valdė ginčo pastatus po ½ dalį kaip bendrąją dalinę nuosavybę. Kadangi T. B. K. vardu nuosavybės teisė į ginčo pastatus įregistruota tik 2006 m. balandžio 11 d. (nekilnojamojo turto kadastro duomenų byla, b.l. 71-72), todėl nėra pagrindo spręsti, kad atsakovas V. yra praleidęs ieškinio senaties terminą savo pažeistoms teisėms ginti ir nėra pagrindo jo atžvilgiu taikyti ieškinio senatį.

Atsakovas priešieškinio reikalavimu prašė pripažinti negaliojančiu Kauno apskrities archyvo 2003-05-14 pažymėjimą Nr. V10-1504 (nekilnojamojo turto kadastro duomenų bylos b.l. 69). Šiame pažymėjime ūkinių knygų pagrindu yra įrašyti duomenys apie B. K. ūkiui priklausančius pastatus 1973-1982 metais, o taip pat duomenys apie T. B. K. ūkį 1983-1990 metais. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai šio reikalavimo netenkino, nes šis įrašas pats savaime atsakovui jokių teisinių padarinių nesukelia ir asmenų nuosavybės teisių nenustato, o yra vertinamas kaip rašytinis įrodymas. Be to, pažymėjimas yra išrašytas ūkinių knygų duomenų pagrindu.

Dėl atsakovo reikalavimo perkelti pirkėjo teises ir žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutarties ½ dalies panaikinimo

Apeliantas nurodo, kad teismas, spręsdamas žemės sklypo pirkimo klausimą, nepagrįstai atmetė jo prašymą perkelti pirkėjo teises į žemės sklypą. Apelianto nuomone, teismas turėjo taikyti iš analogijos LR CK 4.79 str. 3d. ir jam perkelti pirkėjo teises, nenaikinant dalies sandorio.

Byloje nustatyta, kad T.B. K. Kauno rajono Zapyškio apylinkės agrarinės reformos tarnybai, 1992 metais pateikė prašymą dėl 0,2916 ha žemės sklypo įsigijimo (duomenys neskelbtini) miestelyje. Už žemės sklypą 1992 m. rugsėjo 28 d. sumokėjo 3280 investiciniais čekiais. Atlikus kadastro duomenų nustatymą, plotui sumažėjus, buvo sudaryta žemės pirkimo-pardavimo sutartis 0,2623 ha plotui, už 28,26 valstybės vienkartines išmokas. 2007m. rugpjūčio 8«d. Kauno apskrities viršininko įsakymo Nr. 02-05-8888 pagrindu su ieškove 2007 m. rugpjūčio 27 d. buvo sudaryta sutartis. T.B. K. buvo parduotas namų valdos žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini) (dabar registre 23) , prie ieškovei priklausančių pastatų. Nurodo, kad LR Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimas Nr. 260 „Dėl naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų nuomos" nustato, kad namų valdų žemės sklypai juos naudojantiems asmenims parduodami neatsižvelgiant į jų nuolatinę gyvenamąją vietą; prie nuosavybės teise priklausančių statinių ir įrenginių žemės sklypai parduodami LR teritorijų planavimo įstatymo nustatyta tvarka parengtuose ir patvirtintuose detaliuosiuose planuose arba LR žemės įstatymo ir LR žemės reformos įstatymo nustatyta tvarka parengtuose ir patvirtintuose žemės valdos projektuose nustatyto dydžio, kuris būtinas esamiems statiniams ir įrenginiams eksploatuoti pagal Nekilnojamojo turto kadastre įrašytą tiesioginę paskirtį.

T. B. K. įsigijo žemę iš valstybės, o atsakovas niekada nebuvo šio žemės sklypo bendraturtis su valstybe. T. B. K. dar 1992 m. liepos mėn. 22 d. buvo parašiusi prašymą išsipirkti žemės sklypą prie gyvenamojo namo (t. 2, b.l. 128), bei atliko mokėjimus (t. 2, b.l. 134). T. B. K. atliko visus teisiškai reikšmingus veiksmus nuosavybei įsigyti, o atsakovas V. K. tokią padėtį toleravo, neginčijo namų valdos žemės įgijimo motinos vardu. Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai netenkino atsakovo V. K. reikalavimo LR CK 4.79 str. pagrindu, kuris nustato pirmenybės teisę bendraturčiui įsigyti parduodamą daikto dalį ta kaina, kuria ji parduodama.

Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad atsakovo reikalavimas dėl pirkėjo teisių perkėlimo yra tiesiogiai susijęs su teismo atsakovui jau tenkintu reikalavimu pripažinti ½ dalį nuosavybės teisių į pastatus 1) gyvenamą namą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) ; 2) ūkio pastatą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) , kiemo statinius ( tvora, kiemo aikštelė, šulinys,) unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) , esančius adresu (duomenys neskelbtini), ir teismas, vykdydamas teisingumą, siekdamas greičiau ir operatyviau išspręsti ginčą, užkirsti kelią galimiems ginčams dėl nurodyto turto ateityje, užtikrinti teisinį apibrėžtumą, Ex officio išsprendė šį klausimą iš esmės ir laikė atsakovo pareikštą reikalavimą pirkimo-pardavimo sutarties dalies ginčijimu. Šį sprendimą teismas priėmė atsižvelgdamas į tarp šalių užsitęsusio daugiau kaip 10 metų ginčo trukmę, be to, nepriėmus sprendimo dalyje dėl žemės, nebus apginta pažeista atsakovo teisė į nuosavybę bei nebus pasiektas CPK 2 straipsnyje įtvirtinti civilinio proceso tikslai (apginti asmenų, kurių materialinės subjektinės teisės arba įstatymų saugomi interesai pažeisti ar ginčijami, interesus, tinkamai taikyti įstatymus teismui nagrinėjant bylas, priimant sprendimus bei juos vykdant, taip pat kuo greičiau atkurti teisinę taiką tarp ginčo šalių <..>).

Apeliaciniuose skunduose su sprendimo dalimi dėl žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutarties dalies panaikinimo nesutinka tiek ieškovas M. G. tiek atsakovas V. K..

Teismo sprendime nurodoma, kad K. neturėjo teisės įgyti nuosavybėn viso žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini) , atsakovo ginčijama 2007-08-27 d. sutartimi, pažeidžiant statinių bendrasavininkų teises, neatsižvelgiant į jų valią, žemės sklypo privatizavimo procedūra pradėta ir sklypas perleistas tik T. B. K.. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad LR Vyriausybės 1999-03-09 nutarimo Nr. 260 7 punktas numato, kad „ Jeigu gyvenamasis namas ar kitos paskirties statinys arba įrenginys (statiniai arba įrenginiai), įregistruotas Nekilnojamojo turto registre atskiru objektu (pagrindiniu daiktu), kuriam eksploatuoti suformuojamas atskiras žemės sklypas, bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso keliems asmenims (bendraturčiams), žemės sklypas gyvenamojo namo ar kito statinio arba įrenginio bendraturčiams parduodamas bendrosios dalinės nuosavybės teise. Tokiu atveju mokėjimo suma bendraturčiams paskirstoma proporcingai kiekvieno jų perkamai žemės sklypo daliai. Kiekvieno gyvenamojo namo ar kito statinio arba įrenginio bendraturčio perkama žemės sklypo dalis bendrojoje nuosavybėje nustatoma atsižvelgiant į kiekvienam bendraturčiui priklausančią gyvenamojo namo ar kito statinio arba įrenginio dalį, į kurią neįskaitomos gyvenamojo namo ar kito statinio (pagrindinio daikto) priklausinių bendraturčių nuosavybės teise turimos dalys." Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad sutartis dalyje dėl ½ dalies žemės sklypo pardavimo prieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms, yra niekinė ir turi būti pripažinta negaliojančia (CK 1.78, 1.80 str.).

Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas panaikindamas dalį sandorio ex officio, nepažeidė CK 1. 78 straipsnio 5 dalies nuostatų, todėl atmestinas apeliacinio skundo argumentas, kad teismas nepagrįstai išėjo iš priešieškinio reikalavimo ribų, nes atsakovas V. K. nereiškė reikalavimo naikinti dalį sandorio, jo reikalavimas suformuluotas dėl pirkėjo teisių perkėlimo.

Tačiau teisėjų kolegija sutinka su apeliacinio skundo argumentu, kad teismas panaikindamas dalį sandorio nepagrįstai įpareigojo Lietuvos Respubliką, atstovaujamą Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, pirkėjos T. B. K. teisių ir pareigų perėmėjui M. G. grąžinti ½ dalį sumokėtų lėšų pagal pirkimo-pardavimo sutartį. Tokia restitucija yra nekonkreti, neaiški ir negalima, atsižvelgiant į tai, kad investicinių čekių, kaip vertybinių popierių apyvarta yra pasibaigusi, jų grąžinimo tvarka teisės aktuose nenumatyta, žemės sklypo vertė ginčo arba sandorio sudarymo metu šios dienos ekvivalentine pinigine išraiška nenurodyta.

Iš 2007 m. rugpjūčio 27 d. valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutarties (t. 2 ,b.l. 105-108) matosi, kad T. B. K. iš Lietuvos Respublikos valstybės nupirko 0,2623 ha ploto žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini). Sutartyje nurodyta, kad T. B. K. už perkamą žemės sklypą sumokėjo 28 Lt 26 ct ( dvidešimt aštuoni litai 26 ct) valstybės vienkartinėmis išmokomis. Kadangi sutartyje yra nurodyta T. B. K. sumokėta pinigų suma, todėl panaikinus ½ dalį sandorio, taikant restituciją pirmosios instancijos teismas sprendime turėjo nurodyti konkrečią pinigų sumą, kurią turėtų grąžinti Lietuvos Respublika, atstovaujama Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, pirkėjos T. B. K. teisių ir pareigų perėmėjui M. G.. Esant šiems duomenims sprendimo dalį, kurioje įpareigota Lietuvos Respublika, atstovaujama Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos k. 188704927, pirkėjos T. B. K. teisių ir pareigų perėmėjui M. G. a.k. (duomenys neskelbtini) grąžinti ½ dalį lėšų sumokėtų pagal pirkimo-pardavimo sutartį, yra pagrindas patikslinti, nurodant, kad grąžintinų lėšų dalis yra 14 litų 13 centų, kas atitinka 4,09 EUR.

Dėl atsakovo reikalavimo priteisti nuostolių atlyginimą

Skundžiamame teismo sprendime konstatuota, kad ginčo gyvenamojo namo bendras plotas pagal kadastrinius matavimus 2005 m. liepos 26 d. palygimus su 1976 m. sausio 28 d. kadastriniais matavimais padidėjo nuo 191,87 kv.m. iki 217,09 kv.m., t.y. padidėjo 25,22 kv. m. ploto. Atsakovas V. K. apeliaciniame skunde nurodo, kad jis vienas atliko gyvenamojo namo remontą, padidino jo naudingą plotą bei vertę, mokėjo mokesčius ir prižiūrėjo pastatus. Su patikslintu ieškiniu pateikė teismui atliktų darbų sąmatą ir tiems darbams atlikti reikalingų medžiagų kainas bei jų pirkimo kvitus. Patikslintu priešieškiniu atsakovas V. K. prašė priteisti iš atsakovo M. G. 138 155 Lt nuostolių atlyginimo ir 5 proc. dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Apeliantas apeliaciniame skunde nurodo, kad nors teismas pripažino, kad jis pateikė įrodymus apie atliktą kapitalinį remontą, tačiau pateiktus rašytinius įrodymus nepagrįstai laikė nepakankamais patvirtinti visą investuotą sumą ir nepagrįstai konstatavo, kad jam pripažinus nuosavybės teises į ½ dalį pastatų susidarytų tokia situacija, kad apeliantas reikalauja atlyginti jam pačiam padarytus pagerinimus.

Teisėjų kolegija iš dalies sutinka su šiais apeliacinio skundo argumentais. Iš byloje esančių dokumentų „Gyv. Namo technikinės apskaitos aukštų planai“ sudarytų 1976 m. sausio 23 d. savininkas K. B. V., matyti, kad buvo nustatyta, kad gyvenamojo namo plotas su rūsiu yra 191,97 kv.m. (t.1, b.l. 182-186). Į byla pateikta Valstybinės įmonės registrų centro Kauno filialo nekilnojamojo turto objekto kadastrinių matavimų byla adresu (duomenys neskelbtini) , sudaryta pagal 2005-07-26 kadastrinių matavimų duomenis, neginčijamai patvirtina V. K. tiek teismo posėdžių metu, tiek procesiniuose dokumentuose nurodytas aplinkybes apie atliktą namo rekonstrukciją (vidinių namo konstrukcijų perstatymą, patalpų pasikeitimą, naujų patalpų suformavimą). Teismas konstatavo, kad atlikus vidinių namo konstrukcijų pakeitimus namo kvadratūra nuo 1976 m. sausio 28 d. užfiksuotų kadastriniais matavimais 191,87 kv.m. iki 2005 m. liepos 26 d. sudarytų kadastrinių matavimų padidėjo nuo 191,87 kv.m. iki 217,09 kv.m. t.y. padidėjo iki 25,22 kv.m. Nors į bylą atsakovas V. K. pateikė didelį kiekį rašytinių įrodymų ( čekių, PVM sąskaitų faktūrų, sąskaitų, mokėjimų pavedimų kopijų ir kt. dokumentų kopijų t.2, b.l. 1-211), kuriais atsakovas grindžia atliktų darbų bei namo šildymo išlaidas, tačiau pirmosios instancijos teismas šių pateiktų įrodymų netyrė. Skundžiamo teismo sprendimo argumentas, kad atsakovo byloje pateikti dokumentai, negali būti vertintini kaip rašytiniai įrodymai, nes juose neatsispindi atsakovo priešieškinyje nurodyta pinigų suma, nesudaro pagrindo pripažinti, kad priešieškinio reikalavimas dėl nuostolių atlyginimo buvo išnagrinėtas tinkamai ir padarytos pagrįstos išvados dėl reikalavimo atmetimo.

Apeliantas nurodo, kad teismas turėjo jam priteisti bent pusę reikalaujamos atliktų darbų sumos (45 325 Lt) bei visas reikalavime pateiktas šildymo išlaidas (47 505 Lt), nes jos jau sumažintos per pusę pačiame reikalavime. Iš teismo sprendimo motyvuojamosios dalies matosi, kad teismas konstatavo, kad ginčo pastatuose buvo atlikta rekonstrukcija, kurią atliko atsakovas V. K., buvo atlikta patalpų perstatymas, naujų patalpų suformavimas kiti namo remonto darbai. Tačiau pirmosios instancijos teismas atmetė priešieškinio reikalavimą jo neišnagrinėjęs, neištyrė į bylą pateiktų įrodymų, neįvykdė pareigos išsiaiškinti dėl pareikšto priešieškinio reikalavimo (nenustatė atliktos rekonstrukcijos masto ir konkrečių atliktų darbų pobūdžio, netyrė į bylą pateiktų įrodymų pagrįstumo dėl nuostolių dydžio).

Teisėjų kolegija laiko, kad atsakovo priešieškinio reikalavimas apeliacinės instancijos teisme negali būti iš esmės išnagrinėtas, nes skundžiamo sprendimo dalies pagrįstumo klausimas turėtų turi būti nagrinėjamas naujais esminiais aspektais, pagal pateiktus įrodymus, kurie pirmosios instancijos teisme nebuvo tiriami, o tai reiškia, jog yra pagrindas konstatuoti klausimo esmės neatskleidimą pirmosios instancijos teisme kaip pagrindą perduoti klausimą nagrinėti iš naujo. Būtent tokia yra ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojama praktika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-196/2009). Be to, teisėjų kolegijai nagrinėjant šį klausimą apeliacinės instancijos teisme, iš šalių būtų atimta teisė pasinaudoti teismo sprendimo apskundimo teise apeliacine tvarka. Kadangi nagrinėjamoje byloje neatskleista ginčo esmė ir pagal byloje pateiktus įrodymus klausimo negalima išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme (CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas), Kauno apylinkės teismo 2014 m. spalio 6 d. sprendimo dalis, kuria atmestas atsakovo V. K. reikalavimas priteisti iš ieškovo M. G. 138 155 Lt nuostolių atlyginimą ir 5 proc. dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, panaikinti perduodat šią bylos dalį pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 337 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 338 straipsnis).

Dėl apeliacinių skundų argumentų taikant procesinės teisės normas

Apeliantas V. K. nurodo, kad teismas nagrinėdamas bylą jam nedalyvaujant pažeidė jo teises, numatytas LR CPK 42 str., teikti įrodymus. 2014-09-16 į teismo posėdį negalėjo atvykti dėl ligos, teismas turėjo neatvykimo priežastį turėjo pripažinti svarbia priežastimi ir teismo posėdį atidėti. Teisėjų kolegija šį apeliacinio skundo argumentą atmeta. CPK 246 straipsnio 2 dalyje yra reglamentuota, kad bylos nagrinėjimas gali būti atidėtas atsakovo ar jo atstovo prašymu, jeigu atsakovas ar jo atstovas iki teismo posėdžio pradžios pateikia dokumentus, pateisinančius savo neatvykimą, ir teismas neatvykimo priežastis pripažįsta svarbiomis (atostogos, komandiruotė, kitoks užimtumas ir kiti panašūs atvejai nelaikomi svarbiomis priežastimis, taip pat svarbiomis priežastimis paprastai nelaikomas neatvykimas dėl ligos ir atstovo užimtumas kitose bylose). Iš bylos medžiagos matosi, kad 2014 m. rugsėjo 16 d. teismo posėdyje atsakovą V. K. atstovavo advokatė J. B., todėl teismas pagrįstai atsakovo prašymo dėl bylos atidėjimo netenkino ir bylą išnagrinėjo atsakovui nedalyvaujant. Kadangi atsakovas byloje buvo atstovaujamas advokatės, todėl nėra pagrindo konstatuoti atsakovo procesinių teisių pažeidimo.

Apeliantas M. G. nurodo, kad teismas bylos nagrinėjime buvo šališkas, suteikus atsakovui V. K. pernelyg didelį pranašumą procese, pažeidžiant šalių lygiateisiškumo principą (CPK 17 str.), dėl ko buvo pažeistos M. G. teisės į teisingą ir nešališką teismą (CPK 21 str.). Šį apeliacinio skundo argumentą apeliantas grindžia tuo, kad atsakovui sudaromos galimybės iki paskutinio teismo posėdžio po bylos nagrinėjimo atnaujinimo tikslinti priešieškinio reikalavimus, papildant juos iš esmės nauju reikalavimu dėl nuostolių atlyginimo, o atsakovui pareiškus nepagrįstą ieškinį dėl pirkėjo teisių perkėlimo, šį reikalavimą išsprendė išimtinai jo naudai. Teisėjų kolegija atmeta šiuos apeliacinio skundo argumentus. CPK 42 straipsnyje yra numatytos šalių teisės ir pareigos, o CPK 141 straipsnyje yra įtvirtinta ieškovo teisė pakeisti ieškinio dalyką arba ieškinio pagrindą. Ta aplinkybė, kad buvo priimtas atsakovo patikslintas priešieškinio pareiškimas (t. 5, b.l. 160-164) nesudaro pagrindo nuspręsti, kad buvo pažeistas šalių lygiateisiškumo principas, nes ieškovas M. G. atsiliepimą į patikslintą priešieškinio pareiškimą pateikė (t.6, b.l. 13-22), be to, ieškovo atstovė advokatė R. N. dalyvavo 2014 m. rugsėjo 16 d. teismo posėdyje, davė teismui paaiškinimus dėl pareikšto priešieškinio.

Aukščiau aptartų duomenų pagrindu, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas iš dalies naikintinas – naikintina sprendimo dalis, kuria atmestas atsakovo reikalavimas dėl nuostolių priteisimo, dėl neatskleistos bylos dalies esmės, ši bylos dalis perduotina nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui (CPK 326 str. 1 d. 4 p., 327 str. 1 d. 2 p.).

Teisėjų kolegija, vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Panaikinti Kauno apylinkės teismo 2014 m. spalio 6 d. sprendimo dalį, kuria atmestas V. K. reikalavimas priteisti iš ieškovo M. G. 138 155 Lt nuostolių atlyginimą ir 5 proc. dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir šią bylos dalį perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Patikslinti Kauno apylinkės teismo 2014 m. spalio 6 d. sprendimo rezoliucinę dalį, kurioje teismas nusprendė taikyti restituciją ir įpareigoti Lietuvos Respubliką, atstovaujamą Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos k. 188704927, pirkėjos T. B. K. teisių ir pareigų perėmėjui M. G. a.k. (duomenys neskelbtini) grąžinti ½ dalį lėšų sumokėtų pagal pirkimo-pardavimo sutartį, nurodant, kad grąžintina ½ dalis lėšų sumokėtų pagal pirkimo pardavimo sutartį yra 4,09 EUR (keturi eurai 09 ct).

Kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą.