Panevėžio apygardos teismo nuosprendis

Panevėžio apygardos teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Valdo Petro Meidaus, teisėjų Ričardo Gilio ir Nijolės Sušinskienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo N. K. ir Panevėžio miesto apylinkės prokuratūros prokurorės Marinos Pavlovos apeliacinius skundus dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2009-01-26 nuosprendžio, kuriuo N. K. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 178 str. 2 d. ir nubaustas areštu 60 parų. Pagal BK 63 str., ši bausmė visiškai sudėta su 2008-10-17 to paties teismo nuosprendžiu paskirta bausme ir nuteistajam paskirta galutinė subendrinta bausmė – areštas 80 parų, šią bausmę paskiriant atlikti areštinėje.

Tuo pačiu nuosprendžiu A. L. pagal BK 178 str. 2 d. išteisintas neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką.

Iš N. K. nukentėjusiajam A.B. Ž. žalai atlyginti priteista 7215 Lt.

Aprašomoji dalis

NUSTATĖ:

N. K. nuteistas už tai, kad 2008 m. liepos 26 d., laikotarpiu nuo 1.30 val. iki 2.59 val., Panevėžyje, Kniaudiškių 77 – 31, įsibrovęs į patalpą – A.B. Ž. butą, slapta pagrobė įvairaus nukentėjusiojo turto už 15295 Lt.

A. L. buvo kaltinamas ir išteisintas dėl to, kad 2008 m. liepos 26 d. apie 2.59 val., toje pačioje vietoje, veikdamas bendrininkų grupėje su N. K., įsibrovęs į A.B. Ž. butą, slapta pagrobė įvairaus nukentėjusiojo turto už 15295 Lt.

Skunde prokurorė nesutinka su teismo išvada, jog įrodymų visuma nepatvirtina, kad kaltinamasis A. L. dalyvavo darant nusikalstamą veiką. Prokurorės nuomone, teismas tokią išvadą padarė vadovaudamasis vien tik kaltinamųjų parodymais, kuriuos jie davė teisme. Teismas patikėjo N. K. parodymais teismo posėdyje, kad vagystę įvykdė jis vienas, avėdamas A. L. batus. Priešingai, nei teigiama nuosprendyje, šios kaltinamojo versijos nepatvirtino jokie įrodymai. Ikiteisminio tyrimo metu A. L. teigė, kad nežino ir negali pasakyti, kokiu būdu jo avalynės pėdsakas atsirado minėtame bute, savo avalynę dėvėdavo tik jis pats (2 t., 60 – 61 b.l.). Teisme A. L. nepaaiškino, kodėl jis ikiteisminio tyrimo metu neminėjo savo batus prieš kelias dienas iki vagystės palikęs pas N. K.. Tuo tarpu N. K. ikiteisminio tyrimo metu prisipažino, kad nusikaltimo metu jis avėjo savo sportinius „Nike“ firmos batelius. Savo šiuos parodymus jis pakeitė tik teisme, po to kai parodymus apie įvykį davė A. L.. Prokurorės manymu, tokia teisme išsakyta kaltinamųjų versija yra nepagrįsta ir nelogiška. N. K., patvirtinęs A. L. versiją, teisme negalėjo suprantamai ir logiškai paaiškinti, kodėl eidamas daryti nusikaltimą jis apsiavė svetimus, keliais dydžiais jam per didelius batus. Teismas šios aplinkybės pakankamai nesiaiškino, netyrė, kodėl kaltinamasis keitė parodymus, ir tiesiog besąlygiškai patikėjo kaltinamuoju N. K.. Skunde tvirtinama, kad nelogiškas yra A. L. teiginys, jog savo batus N. K. bute jis persiavė ir paliko liepos 23 d., nes jiedu kartu ėjo žaisti futbolo. O liepos 26 d., naktį jau po nusikaltimo, N. K. atnešė jam jo batus manydamas, kad A. L. be jų neis iš namų. Iš duomenų byloje matyti, kad A. L. negyvena kartu su N. K. ir baigęs žaisti futbolą, turėjo pareiti namo avėdamas vieną ar kitą avalynę. O tai reiškia, kad jis galėjo išeiti į lauką ir neavėdamas pas N. K. paliktų savo „Adidas" batelių, o N. K. nebuvo jokio pagrindo galvoti, kad be jų A. L. negalėtų išeiti į lauką. Tiek tyrimo metu, tiek teisme N. K. parodė, kad įvykdžius vagystę ir nešant daiktus, jį pamatę žmonės pradėjo rėkti, jis išsigando policijos, todėl iš karto nuėjo pas A. L.. Akivaizdu, kad norėdamas grąžinti A. L. batus, kuriuos avėjo vagystės metu, jis iš pradžių turėjo pareiti į namus ir persiauti kitus batus, nes byloje nėra jokių įrodymų, kad N. K. pas A. L. atėjo basas, ar kad vagystės metu jis su savimi turėjo kelias poras batų.

Teismas pripažino, kad specialisto išvada dėl batų priklausomybės, nesant kitų įrodymų, kad asmuo buvo nusikaltimo vietoje, negali būti laikoma įrodymu, kuriuo galima konstatuoti nusikaltimą padariusio asmens tapatybę, ir nurodė, kad liudytoja P. I. neįsidėmėjo iš nukentėjusiųjų buto iššokusių asmenų, jų atpažinti negalėtų, todėl jos parodymai neįrodo, kad A. L. dalyvavo nusikaltimo padaryme. Tačiau iš liudytojos P. I. apklausos protokolo matyti, kad apie 1.30 val. išgirdusi duslų garsą kieme, ji per balkoną pastebėjo, kad nuo jų namo link stadiono nubėgo trys vaikinai, kurių vienas buvo apie 180 cm ūgio, šviesių plaukų, vidutinio kūno sudėjimo, dėvėjo baltos spalvos džemperį su kapišonu. Iš liudytojos L. A. apklausos protokolo matyti, kad apie 2.30 val. pro langą ji matė, kad šalia mokyklos stadiono vaikščiojo du vaikinai, vienas iš kurių buvo 180 cm ūgio, šviesių plaukų, apsirengęs baltos spalvos džemperį su kapišonu. Atvykę policijos pareigūnai juos sulaikė. Iš liudytojų G. V. ir A. S. apklausos protokolų matyti, kad vienas iš dviejų sulaikytų jaunuolių, kuris buvo aukštesnio ūgio, vilkėjo baltos spalvos sportinį bliuzoną su kapišonu, prisistatė A. L.. Liudytojos P. I. ir L. A. patvirtino, kad vaikinas, kuris dėvėjo baltos spalvos džemperį, yra panašiausias į bėgusį nuo nusikaltimo vietos. Kaip matyti iš liudytojų P. I. ir L. A. parodymų, visi kiti įvykio vietoje ir šalia jos buvę asmenys vilkėjo tamsiais drabužiais ir tik vienas jų vilkėjo baltą džemperį su kapišonu, buvo aukštesnio ūgio nei kiti, šviesių plaukų. Būtent jis ir buvo A. L.. Byloje esantis E. N. tarnybinis pranešimas apie tai, kad N. K. ir A. L. degalinėje „Blizgantis dramblys" 2008-07-26 nuo 00 val. iki 2.10 val. vaizdo kameromis užfiksuoti nebuvo taip pat paneigia kaltinamųjų versiją, kad prieš juos sulaikant policijos pareigūnams, jie ėjo iš minėtos degalinės nusipirkę joje alaus.

Teismas padarė tik prielaidą, o ne įrodymais pagrįstą išvadą, jog įvykio vietoje rastas ne visas bato pėdsakas, o tik jo fragmentas, patvirtina aplinkybę, kad šią avalynę dėvėjo asmuo, kuriam ji galėjo būti per didelė. Skunde taip pat tvirtinama, kad nuosprendyje nepagrįstai konstatuojama, jog N. K. nusikaltimo padarymo metu galėjo avėti A. L. batus, nes teisme jis labai tiksliai juos apibūdino. Akivaizdu, kad kaltinamieji yra pažįstami, todėl neabejotina, jog N. K. buvo matęs A. L. batus ankščiau. Be to, A. L. avalynės išvaizda yra aprašyta byloje esančioje specialisto išvadoje, kurioje yra ir šių batų detalios nuotraukos – jas N. K. matė susipažindamas su bylos medžiaga. Šios dvi teismo išvados abejotinos ir, prokurorės manymu, jokiu būdu neįrodo, kad N. K. dėvėjo A. L. batus nusikaltimo metu. Teismas abejotinas išvadas nepagrįstai laikė įrodymais, patvirtinančiais kaltinamųjų posėdžio metu pateiktą versiją, jog N. K. nusikaltimą padarė avėdamas A. L. batais, nevertino šių parodymų, atsižvelgiant į visų byloje visumą, nesilaikė LR BPK 20 str. 5 d. reikalavimo, todėl padarė neteisingas išvadas ir nepagrįstai išteisino A. L..

Teismo posėdyje prokurorė prašo Panevėžio miesto apylinkės prokuratūros prokurorės apeliacinį skundą patenkinti, o nuteistojo apeliacinį skundą atmesti. Nuteistasis N. K. ir jo gynėjas prašo nuteistojo skundą patenkinti, o prokurorės skundą atmesti. Išteisintasis A. L. ir jo gynėjas prašo prokurorės skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo N. K. apeliacinis skundas atmetamas, prokurorės apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

Dėl nuteistojo N. K. skundo

Apeliantas prašo pakeisti švelnesne arba sumažinti jam apylinkės teismo skirtą arešto bausmę. Tam pagrindo nėra.

Pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę nuteistajam, t.y. parinkdamas bausmės rūšį – areštą, ir nustatydamas jos dydį tiek už apelianto padarytą A.B. Ž. turto vagystę, tiek ir skirdamas galutinę subendrintą bausmę už dvi nusikalstamas veikas tinkamai taikė BK 54, 61 str. nuostatas.

Pirmos instancijos teismas įvertino tai, kad nuteistojo padarytas nusikaltimas yra tyčinis, baigtas, apysunkis, savanaudiškas, kad nuteistasis veikė tiesiogine tyčia ir buvo aktyvus nusikaltimo vykdytojas. Nors N. K. skunde tvirtina, kad gailisi dėl padaryto nusikaltimo, tačiau apylinkės teismas labai išsamiai ir pakankamai motyvuotai nuosprendyje nurodė, kodėl nepripažino šios jo atsakomybę lengvinančios aplinkybės. Naujų argumentų, kurių pirmos instancijos teismas nebūtų vertinęs, apeliantas skunde nepateikė.

N. K. skunde tvirtina norįs mokytis, bet negalės to daryti dėl paskirtos bausmės, turės praleisti daug pamokų bei gali būti pašalintas iš mokyklos. Tačiau, byloje esantys duomenys, iš kurių galima spręsti apie nuteistojo mokymąsi, yra kitokie. Pirmiausiai, apeliantas jau teistas, ne kartą baustas administracinėmis nuobaudomis – tai reiškia, kad jis nebrangina savo mokymosi galimybės, nuolat daro teisės pažeidimus, žinodamas, kad vien tik už juos jis gali būti išbrauktas iš mokinių sąrašų. Kita vertus, apeliantas kaimynų apibūdinamas neigiamai, mokykloje turi nepatenkinamai įvertintų dalykų, yra praleidęs daug pamokų – taigi, akivaizdu, kad mokslai jam nerūpi. Apeliantas tvirtina ketinąs įsidarbinti, kad galėtų greičiau atlyginti padarytą žalą, tačiau duomenų, kad jis bent ketino tai padaryti iki teismo nuosprendžio priėmimo ar iki bylą pradedant nagrinėti apeliacinės instancijos teisme, byloje nėra. Taigi, visumoje N. K. gali būti apibūdinamas iš esmės neigiamai. Nežiūrint to, jam teismas paskyrė vieną švelnesnių BK 178 str. 2 d. sankcijoje numatytų bausmių, nors ji ir susijusiu su trumpalaikiu laisvės atėmimu. Atkreiptinas dėmesys, kad byloje yra apeliantui paskirtos kardomosios priemonės laikymąsi kontroliuojančių policijos pareigūnų tarnybiniai pranešimai patvirtinantys, kad jis nustatytu laiku kelis kartus nebuvo rastas namuose. Tai taip pat reiškia, kad švelnesnėmis bausmėmis pasiekti BK 41 str. 2 d. numatytus bausmės tikslus šiuo atveju jau nėra galimybės.

Įvertinus teismo nuosprendyje nurodytas bei čia paminėtas aplinkybes kolegija pripažįsta, kad N. K. apylinkės teismas paskyrė teisingą bausmę, todėl apelianto skundas netenkinamas.

Dėl prokurorės skundo argumentų, susijusių su

Išteisindamas A. L. dėl A.B. Ž. turto vagystės apylinkės teismas nuosprendyje nurodė, kad jokių įrodymų, kurie patvirtintų, jog išteisintasis A. L. įvykdė jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, nesurinkta nei tyrimo metu, nei teisme. Vertindamas bylos įrodymus teismas padarė šias esmines išvadas : 1) teismas pripažino, kad nors įvykio vietoje (nukentėjusiojo bute) ir buvo rastas avalynės pėdsako fragmentas, kuris pagal specialisto išvadą buvo paliktas A. L. avalyne, bet šio įrodymo nelaikė patvirtinančiu išteisintojo kaltę, nes pats išteisintasis neigė buvęs nukentėjusiojo bute; 2) kaip nurodyta nuosprendyje, vadovaudamasis BPK 20, 276 str., teismas įrodymais laikė tik teisme duotus nuteistojo ir išteisintojo parodymus, kuriuos, teismo nuomone, patvirtino jau minėta specialisto išvada, įvykio vietos apžiūros protokolas, kiti bylos įrodymai; 3) teismas atmetė N. K. parodymus ikiteisminiame tyrime, kad jis vagystės metu dėvėjo savo batelius, nes pats N. K. juos teisme paneigė; 4) vertindamas visus byloje esančius N. K. parodymus, apylinkės teismas pirmiausiai juos kritikavo kaip nenuoseklius (tyrimo metu nuteistasis iš viso nepripažino dalyvavęs vagystėje; ėmęs pripažinti savo kaltę, jis pakeitė savo parodymus, jog vagystės metu avėjo savo, o ne A. L., sportinius batelius „Nike“); iš kitos pusės, jais (ir būtent paskutiniais nuteistojo parodymais) patikėjo nuosprendyje tvirtindamas, kad „N. K. parodymus, duotus bylą nagrinėjant teisme, kad nusikaltimo padarymo metu jis dėvėjo kaltinamojo A. L. batus be pastarojo žinios, patvirtino ne tik teisminio bylos nagrinėjimo metu apklaustas kaltinamasis A. L., <...> bet ir įvykio vietos apžiūros protokolas, specialisto išvada, kurių metu nustatyta, kad įvykio vietoje buvo asmuo, kuris dėvėjo kaltinamajam A. L. priklausančius batus“; 5) pažymėjo, kad specialisto išvada dėl batų priklausomybės (galima suprasti, išteisintajam A. L.), nesant kitų įrodymų, kad jis buvo nusikaltimo vietoje, negali būti laikomas įrodymu, kuriuo galima konstatuoti nusikaltimą padariusio asmens tapatybę; 6) vertindamas įvykio vietoje rasto bato pėdsaką bei specialisto išvadą dėl šio pėdsako, teismas pripažino, kad N. K. batų dydis yra nežymiai mažesnis už A. L. – tai, teismo nuomone, įrodo, kad N. K. galėjo dėvėti A. L. batus; kad įvykio vietoje buvo rastas ne visas bato pėdsakas, o tik jo fragmentas – ir tai įrodo, jog šią avalynę dėvėjo asmuo, kuriam ji galėjo būti per didelė; 7) teismas nurodė, kad N. K. tiksliai apibūdino avalynę, kurią jis dėvėjo įvykio metu (A. L. sportinius batelius), kas įrodo, jog jis ją iš tikrųjų galėjo dėvėti; 8) teismas nurodė, kad nors liudytojos P. I. bei L. A. ir matė iš nukentėjusiųjų buto iššokančius du ar tris asmenis, bet P. I. šių asmenų gerai neįsidėmėjo, jų atpažinti negali, todėl jos parodymai taip pat neįrodo, jog kaltinamasis A. L. dalyvavo nusikaltime.

Kolegijos nuomone, paminėtos pirmos instancijos teismo išvados, kurių esmė yra ta, kad A.B. Ž. turto vagystę padarė vienas nuteistasis N. K., įvykio metu avėdamas A. L. sportinius batelius, kad byloje nėra jokių įrodymų, patvirtinančių A. L. kaltę dėl šios vagystės, yra nepagrįstos ir neteisingos, prieštarauja faktinėms bylos aplinkybėms, bei ne tik byloje esančių įrodymų visetui, kuriuos teisiamajame posėdyje ištyrė apylinkės teismas, tačiau ir papildomai atlikus įrodymų tyrimą apeliacinės instancijos teismo surinktiems įrodymams. Kita esminė klaida, kurią padarė pirmos instancijos teismas, kolegijos nuomone, yra ta, kad vertindamas byloje surinktus įrodymus teismas pirmenybę ir svarbesnę įrodomąją reikšmę suteikė nuteistojo N. K. ir išteisintojo A. L. parodymams teisme, nekreipdamas pakankamai dėmesio į tai, jog tiek vienas, tiek kitas pakeitė savo parodymus apie šiuo atveju esmines įvykio aplinkybes, bei kad net ir teisme duoti jų parodymai neatitinka faktinių bylos aplinkybių.

Kalbant apie konkrečios baudžiamosios bylos įrodymų vertinimą aplamai paminėtina, kad esminė įrodymų vertinimo taisyklė yra suformuluota BPK 20 str. 5 d. Čia nurodoma, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Šios nuostatos esmė yra ta, kad įrodymai vertinami ne juos imant skyrium, nemotyvuotai ir be pagrindo suteikiant vienam ar kitam įrodymui arba įrodymų grupei pirmenybę prieš kitus įrodymus – jie turi būti vertinami atsižvelgiant į byloje esančių faktinių duomenų, kurie patvirtina ar paneigia nors vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai teisingai išspręsti, visetą. Tik taip vertinant bylos įrodymus galima teisingai kvalifikuoti kaltininko nusikalstamą veiką, nustatyti jo kaltę bei išspręsti kitus kiekvienai bylai reikšmingus klausimus. Neabejotina ir tai, kad įrodymais yra tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme duoti kaltinamųjų, nukentėjusiųjų ir liudytojų parodymai – svarbu, jog jie būtų gauti įstatymų nustatyta tvarka, teisėtais būdais, ir kad juos galima būtų patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais (BPK 20 str. 1 ir 4 d.). Šiuo konkrečiu atveju pirmos instancijos teismas nuosprendyje neteisingai aiškino BPK 20 ir 276 straipsnių nuostatas – teismas, pasisakydamas apie proceso dalyvių (kaltinamųjų, liudytojų ir nukentėjusiojo) parodymus, nepagrįstai susiaurino įrodymų vertinimo turinį, t.y. nurodė, kad reikšmingi bylai yra tik tie kaltinamųjų, nukentėjusiųjų ir liudytojų parodymai, kuriuos jie davė teisme. Taip vertinant aukščiau paminėtų proceso dalyvių parodymus iš viso iškreipiama baudžiamojo proceso esmė, t.y. eliminuojamas reikalingumas ir būtinybė juos apklausinėti ikiteisminio tyrimo metu, kuomet jų parodymai, kaip taisyklė, ir būna vieni pirmųjų įrodymų šaltinių baudžiamojoje byloje, nuo kurių dažnai priklauso viso ikiteisminio tyrimo kryptis ir eiga.

Pažymėtina, kad BPK 276 str. nustatytos kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo pirmiau duotų parodymų patikrinimo teisme taisyklės. Šios bylos kontekste kolegija mato du svarbius momentus. Pirmiausiai, šiame straipsnyje taip pat nėra nė mažiausios užuominos apylinkės teismo nuosprendyje padarytai išvadai, kad įrodymais yra tik teisme duoti proceso dalyvių parodymai. Antra, apylinkės teismas visiškai teisingai vadovavosi šia teisės norma patikrindamas tyrimo metu surinktus bylos įrodymus, t.y. apklausdamas nuteistąjį, išteisintąjį, nukentėjusįjį, kai kuriuos liudytojus, kurių parodymai reikšmingi, perskaitė jų parodymus tyrimo metu ir vėliau jais rėmėsi teismo nuosprendyje motyvuodamas savo išvadas.

Taigi, kaip jau minėta, apylinkės teismas laikė esant yra įrodyta, jog aptariamą vagystę padarė vienas N. K.. Tačiau, kaip matyti iš bylos aplinkybių, apie galimą vagystę iš buto nukentėjusiems Žmoginams pranešė liudytojos P. I. ir L. A., gyvenančios tame pačiame name kaip ir nukentėjusieji. Būtent P. I. pirmoji išgirdo triukšmą kaimynės bute, matė, kaip iš J. Ž. buto balkono pirmame aukšte iššoko ir nubėgo trys asmenys. Liudytoja L. A., kuriai pagal bylos duomenis apie vagystę pranešė P. I., nors pati ir nematė vagystę padariusių asmenų, tačiau iš kaimynės pasakojimo suprato, kad jų buvo ne vienas – teisme ši liudytoja parodė, jog kaimynė matė du vaikinus. Abi šios liudytojos teisme patvirtino savo tyrimo metu duotų parodymų teisingumą. Apklausiama tyrimo metu liudytoja P. I. (1 t., 68 – 71 b.l.) nurodė mačiusi pirmiau, apie 1.30 val., tris vaikinus, nubėgančius nuo nukentėjusiųjų buto balkono, vėliau – maždaug po valandos laiko, du vaikinus, iššokančius iš to paties balkono ir link stadiono bėgančius su rūbais rankose. Tiesa, ką pagrįstai pažymėjo ir pirmos instancijos teismas, tiek viena, tiek kita liudytoja neįsidėmėjo vaikinų veidų ir nurodė negalinčios jų atpažinti. Bet, apylinkės teismas neatkreipė pakankamo dėmesio į tai, kad vis tik liudytoja P. I. gerai įsidėmėjo ir vėliau apibūdino vieno iš jos matytų vaikinų kūno sudėjimą ir aprangą – jis buvo aukštesnis už kitus, vidutinio kūno sudėjimo, šviesių plaukų ir vilkėjo šviesų džemperį su kapišonu. Liudytoja L. A. iš esmės taip pat apibūdino vieno iš jos matytų vaikinų išvaizdą – po vagystės laukdama policijos ir jau būdama pas kaimynę P. I. ji per langą matė vaikiną, vilkėjusį šviesų džemperį su kapišonu, kuris su dar vienu asmeniu vaikštinėjo netoliese esančiame mokyklos stadione. Į įvykio vietą atvykę policijos pareigūnai G. V. ir A. S. parodė, jog vienas iš netoli įvykio vietos buvusių ir jiems įtarimą sukėlusių, todėl jų patikrintų vaikinų, buvo aukštesnis už kitą, vilkėjo baltos spalvos bliuzoną su kapišonu, prisistatė A. L.. Paminėti liudytojai tyrimo metu patvirtino ir dar vieną svarbią aplinkybę – įvykio vietoje tikrinant N. K. ir A. L. asmenybę, šį momentą per langą matė liudytoja P. I., kuri vėliau policijos pareigūnams pripažino, jog šviesų bliuzoną vilkėjęs vaikinas yra labai panašus į jos matytą vaikiną, bėgusį nuo nukentėjusiųjų buto balkono. Minėtos liudytojos pripažino iš tiesų sakiusios apie tai policijos pareigūnams. Taigi, paminėtų liudytojų parodymų esminės detalės sutampa, susidėlioja logiškai su nuteistojo ir išteisintojo parodymais, kad jie iš tiesų buvo sulaikyti ir policijos darbuotojų patikrinti netoli įvykio vietos. Kartu jie suteikia pagrindą teigti, kad N. K. vagystę padarė tikrai ne vienas, kaip kad tai nustatė pirmos instancijos teismas.

Toliau, nukentėjusiojo bute, vonioje, įvykio vietos apžiūros metu buvo rastas A. L. sportinio batelio pėdsakas. Tai įrodyta įvykio vietos apžiūros, kratos protokolais bei specialisto išvada (1 t., 17 – 21, 32 – 34 b.l., 2 t., 30 – 31 b.l.). Šio įrodymo proceso dalyviai neginčijo. Pirmos instancijos teismas patikėjo nuteistojo N. K. tik teisme iškelta versija, kad tai jis nusikaltimo metu buvo apsiavęs A. L. prieš kelias dienas pas jį (nuteistąjį) paliktus batelius. Apylinkės teismas nurodė, kad tokius nuteistojo parodymus patvirtino ir išteisintasis bei kiti jau minėti faktiniai duomenys. Su tokia teismo išvada negalima sutikti. Be jokios abejonės, tiek N. K., tiek A. L. tyrimo metu ir teisme buvo atitinkamai įtariamieji ar kaltinamieji, todėl jie be kita ko turėjo ir teisę duoti parodymus bei atsisakyti juos duoti ir pan. Jie naudojosi šia savo teise ir pasakojo apie įvykio aplinkybes. Neabejotina ir kita – įtariamojo ir kaltinamojo parodymai yra vieni iš įrodymų, ir turi būti vertinami pagal tas pačias taisykles, kaip bet kuris kitas byloje esantis įrodymas, t.y. pagal BPK 20 str. 5 d. Jeigu įtariamasis ar kaltinamasis akivaizdžiai meluoja ar kitaip klaidina įvykį tiriančius pareigūnus ir bylą nagrinėjančius teismus jis neturėtų tikėtis, kad melagingi jo parodymai, paneigti kitais bylos įrodymais, bus vertinami kaip teisingi ar nuoširdūs. Teismų praktikoje ne vienoje dešimtyje baudžiamųjų bylų yra nustatyta, kad nenuoseklūs, prieštaringi, pagal byloje surenkamų įrodymų kiekį ir pobūdį duodami parodymai verčia abejoti tokius parodymus duodančių asmenų nuoširdžiu atvirumu ir dažniausiai vertinami kaip jų siekis sumažinti arba iš viso išvengti baudžiamosios atsakomybės. Kolegijos nuomone, būtent tokia situacija yra ir šioje baudžiamojoje byloje. Pažymėtina, kad pirmos instancijos teismas nuosprendyje ir pats iš vienos pusės pripažino, jog tiek A. L., tiek N. K. parodymai tyrimo metu ir teisme nebuvo nuoseklūs, tačiau iš kitos pusės, jų parodymais teisme apylinkės teismas besąlygiškai patikėjo ir laikė juos vienintelius teisingais. Pavyzdžiui, skundžiamame nuosprendyje tvirtinama, kad „nors tyrimo metu kaltinamasis A. L. parodė, kad savo avalynę dėvėdavo tik jis pats (2 t., b.l. 60-61), tačiau vėlesnėje apklausoje šias aplinkybes paneigė (2 t., b.l. 65-67)“; „tyrimo metu kaltinamasis N. K. parodė, kad nusikaltimo padarymo metu jis dėvėjo savo batelius „Nike“ (1 t., b.l. 188 -191), tačiau teisme šias aplinkybes paneigė“; „kaltinamojo N. K. tyrimo metu duotų parodymų, kad nusikaltimo padarymo metu jis dėvėjo savo batelius, nepatvirtina jokie teisminio bylos nagrinėjimo ištirti įrodymai, jo batų pėdsakų nebuvo rasta ir įvykio vietoje. Priešingai, tyrimo metu jis ne kartą keitė parodymus (1 t., b.l. 184-185), net teisme sprendžiant kardomosios priemonės – suėmimo – skyrimo klausimą jis neigė įvykdęs nusikaltimą (1 t. b.l. 168)“. Tokia nenuosekli teismo pozicija suponuoja prielaidą abejoti padarytomis išvadomis ir teisingai nustatyti, kokius gi ir kodėl parodymus teismas laikė patvirtinančiais arba paneigiančiais vieną ar kitą reikšmingą bylą aplinkybę.

Minėta, kad iš nuosprendyje nurodytų motyvų galima suprasti, kad teismas atmetė N. K. ir A. L. parodymus tyrimo metu ir rėmėsi jų parodymai teisme, nes juos neva patvirtina kiti jau minėti įrodymai. Tačiau, vertinant bylos įrodymų visetą akivaizdžiai matyti, kad tiek A. L. ir ypač N. K. parodymai teisme apie galimą avalynės pėdsako atsiradimą nukentėjusiojo bute yra tik viena iš versijų, kurią jie iškėlė jau susipažinę su byloje surinktais įrodymais. Kaip matyti iš bylos, N. K. tyrimo pradžioje iš viso neigė padaręs šią vagystę (1 t., 168, 184 – 185 b.l.). Vėliau, apklaustas papildomai įtariamuoju (1 t., 188 – 191 b.l.), nuteistasis jau prisipažino vienas padaręs nusikaltimą, tvirtino vagystės metu avėjęs savo sportinius batelius „Nike“ ir negalėjo paaiškinti, kaip galėjo A. L. sportinio batelio pėdsakas atsirasti bute, kuriame jis buvo vienas. Iš esmės analogiškus parodymus nuteistasis davė ir 2008-09-22 (1 t., 194 – 195 b.l.). Ir jau tik teisme, ir tik po to, kai apie įvykį papasakojo išteisintasis A. L., N. K. „prisiminė“, jog iš tiesų A. L. prieš kelias dienas pas jį paliko savo batelius, kuriuos jis apsiavė eidamas vogti. Dar kartą nuteistasis parodymus pakeitė ir naują įvykio versiją jis pateikė apeliacinės instancijos teismui. Apylinkės teisme pasakodamas, kad iš karto po vagystės nuėjęs pas A. L. ir grąžinęs jam batelius, apeliacinės instancijos teisme susipažinęs su prokurorės skunde iškeltomis abejonėmis dėl tokios įvykio sekos, nuteistasis parodė, jog po vagystės jis grįžo į namus, persiavė ir tik tada A. L. batelius, kuriais buvo apsiavęs vagystės metu, nunešė draugui. Apeliacinės instancijos teismą N. K. bandė įtikinti, kad tyrimo metu nenorėjo pakenkti A. L., todėl nepasakojo, jog įvykio metu avėjo jo batelius. Tačiau, šalia to nuteistasis nesugebėjo suprantamai paaiškinti, kodėl jis, net žinodamas apie suimtą A. L., nepasakojo „tiesos“ apie batelius, kas akivaizdžiai galėjo turėti įtakos sprendžiant klausimus dėl kardomosios priemonės draugui pakeitimo ar net tyrimo prieš jį nutraukimo.

Vertinant A. L. parodymus pirmiausiai atkreiptinas dėmesys į tai, kad dar 2008-08-01 pas jo senelius buvo atlikta krata, kurios metu buvo paimtas, kaip vėliau paaiškėjo, iš nukentėjusiojo pagrobtas DVD grotuvas „Samsung“. Išteisintasis apeliacinės instancijos teisme pripažino, jog prieš kratą jis susipažino su tos pačios dienos nutarimu daryti kratą, kuriame buvo išvardinti ir kiti iš nukentėjusiojo pagrobti daiktai. Pasiūlius jam geranoriškai atiduoti nutarime nurodytus daiktus, išteisintasis nurodė, kad „yra DVD leistuvas, bet nežinau ar tas pats, kitų daiktų nėra“. Tai reiškia, kad A. L. žinojo, jog kratos metu bus ieškoma visų iš nukentėjusiojo buto pagrobtų daiktų, o ne tik DVD grotuvo, ir kad tiek daiktai yra būtent pavogti, o ne atsitiktinai rasti išmėtyti ar palikti netoli apvogto buto, kaip kad jam apie tai papasakojo N. K.. Tačiau, nežiūrint to, A. L. kitą dieną po kratos apklausos metu (2 t., 60 – 61 b.l.) akivaizdžiai melavo, kad DVD grotuvą jis 2008-07-31 nupirko iš pažįstamo žmogaus už 150 Lt. Nei šios apklausos metu, nei teisme tą pačią dieną sprendžiant klausimą dėl jo suėmimo, nei visose kitose apklausose tyrimo metu išteisintasis, klausiamas apie jo batelio pėdsaką nukentėjusiojo bute, neprisiminė, jog kelias dienas prieš naktinį pasivaikščiojimą su N. K. renkant ir į kitą vietą pergabenant pagrobtą A.B. Ž. turtą, jis buvo palikęs savo sportinius batelius pas N. K., nepasakojo ir to, kad šiuos batelius N. K. jam grąžino tą pačią naktį po vagystės. Tokius parodymus išteisintasis davė tik apylinkės teisme bei apeliacinės instancijos teismui. Tokia nuteistojo bei išteisintojo pozicija bei parodymai verčia jais abejoti, o kartu ir rodo, kad nuteistasis ir išteisintasis tyrimo metu melavo, keitė savo parodymus naujas versijas keldami pagal byloje surenkamus įrodymus. Todėl kolegija A. L. parodymus tyrimo metu ir teisme, kad jis vagystėje nedalyvavo, atmeta, vertindama juos kaip akivaizdų išteisintojo siekį išvengti jam gręsiančios baudžiamosios atsakomybės. Kolegija taip pat atmeta N. K. parodymus, kad jis aptariamą vagystę padarė vienas, bei kad vagystėje A. L. nedalyvavo, vertindama juos kaip bandymą padėti nusikaltimo bendravykdytojui.

Apylinkės teismas, vertindamas nukentėjusiojo bute rasto pėdsako atsiradimo galimybę, padarė ir dar vieną nepagrįstą išvadą – teismas nuosprendyje nurodė, kad „<...> kaip matyti tiek iš įvykio vietos apžiūros protokolo, tiek iš specialisto išvados (1 t., b.l. 17-21, 32-34), įvykio vietoje buvo rastas ne visas bato pėdsakas, o tik jo fragmentas, kas taip pat patvirtina aplinkybes, kad šią avalynę dėvėjo asmuo, kuriam ji galėjo būti per didelė“. Išsamesnių motyvų, kodėl teismas taip nusprendė, pačiame nuosprendyje nėra. Iš specialisto išvados bei N. K. ir A. L. parodymų teisme matyti, jog iš tiesų išteisintasis įvykio metu nešiojo vienu ar net dviem dydžiais didesnę sportinę avalynę nei N. K.. Specialistas R.Davainis apeliacinės instancijos teismui paaiškino, kad bato puspadžio, o ne viso pado, pėdsakas įvykio vietoje tikrai nerodo, kad pėdsaką palikęs asmuo dėvi didesnę ar mažesnę avalynę. Anot specialisto, visas kokybiškai atsispaudęs avalynės pėdsakas įvykių vietose randamas labai retai, dažniausiai pavyksta nukopijuoti ir vėliau tirti tik batų pėdsakų fragmentus, kaip kad buvo padaryta ir šiuo atveju. Antra vertus, esant tokiems duomenims visiškai neįtikėtini tampa nuteistojo N. K. parodymai, jog jis eidamas vogti iš buto, į kurį reikia įlipti per langą ar balkoną ir padaryti tai esant ribotam laiko limitui, iš kurio gali tekti bėgti ir pan., t.y. eidamas daryti nusikaltimą, kuriam vienareikšmiai reikalinga patogi avalynė, apsiauna svetimus, keliais dydžiais didesnius sportinius batelius. Beje, N. K. apeliacinės instancijos teisme nesugebėjo suprantamai paaiškinti ir kita ko, t.y. kodėl jis bendrai įvykio metu dėvėjo didesnius batelius, kodėl jis, būdamas geras A. L. draugas, vagystei pasirinko būtent jo batelius, taip sudarydamas prielaidas įtarti niekuo dėtą žmogų. Nors apylinkės teismas pripažino, jog N. K. iš tiesų galėjo avėti A. L. batelius, nes juos labai tiksliai apibūdino, tačiau šiuo atveju kolegija sutinka su prokurorės apeliaciniame skundo teiginiais, kad šis teismo motyvas neįtikinamas. Iš tiesų, nustatyta, kad nuteistasis ir išteisintasis buvo geri draugai – tai pripažino ir jie patys, todėl jie ne kartą matė vienas kito sportinius batelius ir juos galėjo gerai įsidėmėti. Be to, baudžiamojoje byloje yra batelių nuotraukos apžiūros protokole bei specialisto išvadoje, N. K. su byla susipažino, todėl jis turėjo realią galimybę tiek gerai įsidėmėti draugo sportinių batelių išvaizdą, tiek ją vėliau tiksliai atpasakoti.

Negalima neatkreipti dėmesio ir į dar kelias faktines aplinkybes, kurios seka iš N. K. parodymų ir verčia abejoti, kad jis A.B. Ž. turtą vogė vienas. Pirmiausiai, pagrobtas pakankamai didelis daiktų skaičius, kuriuos tiesiog sunku būtų išnešti per vieną ar net per du kartus kaip kad tvirtino N. K.. Tarp pagrobtų daiktų buvo siuvimo mašina bei didelių gabaritų LSD televizorius Samsung. N. K. parodė, jog televizorius iš tiesų buvo sunkus, dėl to jis vienas, be pagalbos, neva tai sugebėjo jį nuo apvogto buto nusinešti tik apie 30 metrų. Taigi, sunkiai tikėtini yra kiti jo parodymai, jog jis vienas sugebėjo tokį sunkų ir nešti nepatogų daiktą iškelti per įstiklintą balkoną ir nesužalodamas nuleisti ant žemės iš pakankamai didelio aukščio. O kad televizorius nebuvo sudaužytas ar sudaužytas, patvirtino nukentėjusysis A.B. Ž.. Nors buvo pavogta nemažai nukentėjusiojo rūbų, kitokių smulkių daiktų, prie apvogto buto balkono, po juo ar aplinkui netoli buto, skirtingai nei teigė nuteistasis tvirtindamas juos išmėtęs, jokių daiktų rasta nebuvo.

Visos šios aplinkybės bei aukščiau aptarti bylos įrodymai, vertinant juos kaip visumą, o ne atskirai paėmus, kolegijos nuomone, pilnai patvirtina, kad ne vienas N. K., o jiedu su A. L., veikdami bendrininkų grupėje, 2008 m. liepos 26 d., laikotarpiu nuo 1³⁰ val. iki 2⁵⁹ val., Panevėžyje, Kniaudiškių 77 – 31, įsibrovė į patalpą – A.B. Ž. butą, iš kur pagrobė svetimą nukentėjusiojo turtą: televizorių „Samsung LCD“ su nuotolinio valdymo pulteliu bendros 6000 litų vertės, DVD leistuvą su nuotolinio valdymo pulteliu bendros 2000 litų vertės, siuvimo mašiną „Privileg 1508“ 600 litų vertės, vyriškus kailinius 2000 litų vertės, vyrišką, tamsiai mėlynos spalvos kostiumą 1400 litų vertės, 100 ml talpos buteliuką su vyriškais kvepalais „Calvin Klein“ 170 litų vertės, televizoriaus laikiklį 110 litų vertės, rankinį laikrodį „Pobeda“ 150 litų vertės, rankinį laikrodį „Paliot“ 150 litų vertės, rankinį laikrodį „Komandirskije“ 150 litų vertės, rankinį laikrodį „Raketa“ 150 litų vertės, rankinį laikrodį „Paliot“ 150 litų vertės, rankinį laikrodį 150 litų vertės, rankinį laikrodį „Orient“ su dėžute bendros 800 litų vertės, plaukų kirpimo mašinėlę „Zepter“ 250 litų vertės, lygintuvą „Philips“ 265 litų vertės, sidabrinį papuošalų rinkinį bendros 200 litų vertės, vyrišką lietpaltį 600 litų vertės, iš viso pagrobdami turto už 15295 litų. A. L. kaip ir N. K. veika atitinka BK 178 str. 2 d.

Todėl pirmos instancijos teismo nuosprendžio dalis, kuria A. L. išteisintas pagal BK 178 str. 2 d. neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant šią nusikalstamą veiką, naikinama ir priimamas naujas nuosprendis – A. L. pripažįstamas kaltu pagal BK 178 str. 2 d. (BPK 329 str. 2 p.).

Skirdama bausmę A. L., kuris nusikaltimo padarymo metu buvo nepilnametis, kolegija vadovaujasi BK 41, 54, 61 str. numatytais bausmių skyrimo pagrindais ir taisyklėmis, atsižvelgia į bausmių nepilnamečiams ypatumus, nurodytus BK XI skyriuje. A. L., kaip ir jo bendrininkas, padarė tyčinį, apysunkį, savanaudišką, baigtą nusikaltimą. Jis veikė tiesiogine tyčia. Atsižvelgiama ir į jo asmenybę: nors A. L. dar labai jaunas, tačiau jau buvo teistas už smurtinį nusikaltimą nuosavybei, ir naują veiką padarė ankstesniu nuosprendžiu paskirtos bausmės vykdymo atidėjimo metu, nepraėjus nei pusei metų po pirmo teismo nuosprendžio; jis gyvena su motina ir seneliais ir gyvenimo sąlygos yra patenkinamos; niekur nesimokė ir nedirbo; už įvairius jo kaip nepilnamečio padarytus teisės pažeidimus motinai L. L. buvo surašyti keli ATP protokolai, pačiam A. L., pagal specialistės išvadą (2 t., 82 b.l.), profilaktiniai pokalbiai jokios teigiamos įtakos neturėjo, motina jo elgesio įtakoti nesugeba, pats jis elgiasi neprognozuojamai ir impulsyviai. Taigi, bendrai jis gali būti apibūdinamas taip pat tik neigiamai. Be to, jis neigė savo kaltę, klaidino tyrimą atliekančius pareigūnus ir bylą nagrinėjančius teismus, elgėsi nenuoširdžiai. Nėra jokių jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių, sunkina jo atsakomybę tai, kad vagystę jis padarė veikdamas bendrininkų grupėje. Atsižvelgus į aukščiau paminėtas aplinkybes bei į tai, kad ankstesniu teismo nuosprendžiu jam skirta pati griežčiausia bausmė neatliko savo BK 41 str. numatytos paskirties, kad kitos rūšies bausmių pakeisti nepilnamečio nusikalstamus polinkius jau nepakanka, jis baudžiamas realia laisvės atėmimo bausme, skiriant ją arčiau nepilnamečiui galimos šios rūšies bausmės vidurkio (BK 91 str. 3 d.). Bausmės vykdymo atidėjimas dar kartą jam netaikytinas, nes esant situacijai, kuomet naujas nusikaltimas padaromas ankstesniu nuosprendžiu paskirtos bausmės vykdymo atidėjimo metu, jau nėra pagrindo tvirtinti, kad bausmės tikslai tokiam asmeniui dar gali būti pasiekti jos neatliekant realiai. Nauja bausmė A. L. pagal BK 64 str. taisykles bendrinama su 2008-01-28 Panevėžio miesto apylinkės teismo nuosprendžiu paskirta bausme.

Dėl kitų prokurorės apeliacinio skundo argumentų

Prokurorė prašo pripažinti N. K. atsakomybę sunkinančia aplinkybe tai, kad jis A.B. Ž. turto vagystę padarė bendrininkų grupėje su A. L.. Kolegija, atlikusi papildomą įrodymų tyrimą ir iš naujo įvertinusi bylos įrodymus, su šiuo prokurorės skundo argumentu pilnai sutinka. Nekartojant motyvų, kurie jau paminėti šiame nuosprendyje, yra pakankamas pagrindas pripažinti apeliantės nurodomą nuteistojo atsakomybę sunkinančią aplinkybę, nes byloje tam įrodymų pilnai pakanka.

Prokurorės prašymas solidariai iš N. K. ir A. L. priteisti apylinkės teismo nuosprendžiu priteistą nukentėjusiajam 7215 Lt civilinį ieškinį, pagrįstas tik iš dalies, nes pirmos instancijos teismas šio atveju suklydo nustatydamas nukentėjusiajam atlygintinos žalos dydį. Iš nukentėjusiojo parodymų matyti, kad viso pagrobto ir tiesiogiai vagystės metu sugadinto turto vertė yra 15495 Lt (1 t., 41 – 47 b.l.). Tyrimo metu jam buvo gražintas televizorius, DVD grotuvas (abu su valdymo pulteliais) bei kvepalai – viso turto už 8170 Lt. Pirmos instancijos teisme nukentėjusysis parodė, jog dalį žalos jam atlygino draudimo bendrovė, apeliacinės instancijos teisme jis patikslino, kad ši suma yra 6742,80 Lt. Tokiu būdu, jam neatlyginta liko 582,20 Lt. Šią žalą tiesiogiai padarė N. K. bei A. L., todėl jie ir privalo solidariai ją atlyginti.

Tokiu būdu skundžiamas teismo nuosprendis dėl čia paminėtų trūkumų keičiamas (BPK 328 str. 3 ir 4 p.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 1 d. 3 p., 4 d., 330 str., teismas

NUSPRENDĖ:

2009-01-26 Panevėžio miesto apylinkės teismo nuosprendžio dalį, kuria A. L. išteisintas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 178 str. 2 d. neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką, panaikinti ir priimti naują nuosprendį :

A. L. pripažinti kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 178 str. 2 d. ir nubausti laisvės atėmimu vieneriems metams ir trims mėnesiams.

Pagal BK 64 str. 3 d., šią bausmę iš dalies sudedant subendrinti su 2008-01-28 Panevėžio miesto apylinkės teismo nuosprendžiu paskirta bausme, ir skirti jam galutinę subendrintą bausmę – laisvės atėmimą vieneriems metams aštuoniems mėnesiams. Bausmę paskirti atlikti pataisos namuose, jos pradžią skaičiuoti nuo A. L. sulaikymo vykdant šį nuosprendį. Pagal BK 66 str. 1 d., į laisvės atėmimo bausmės laiką jam įskaičiuoti laiką, kurį jis išbuvo sulaikytas ir suimtas – nuo 2008 m. rugpjūčio 1 d. iki 2009 m. sausio 26 d.

Pripažinti N. K. atsakomybę sunkinančia aplinkybe tai, kad jis veiką padarė veikdamas bendrininkų grupėje.

A. B. Ž. ieškinį patenkinti pilnai ir priteisti jam solidariai iš N. K. ir A. L. 582,20 Lt žalai atlyginti.

Likusią teismo nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.