Kauno apygardos teismo nutartis

procesinių sprendimų kategorijos: 30.3; 34.3; 121.15; 121.21.

2011 m. liepos 5 d.

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Jolitos Cirulienės, kolegijos teisėjų Birutės Bobrel ir Gintauto Koriagino,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjusi ieškovo S. D. apeliacinį skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2010 m. lapkričio 29 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-2373-429/2010 pagal ieškovo S. D. ieškinį atsakovams G. P. ir E. J. dėl nuosavybės teisių pripažinimo ir paveldėjimo pagal įstatymą teisės liudijimo iš dalies pripažinimo negaliojančiu bei pagal atsakovės G. P. priešieškinį ieškovui S. D. dėl skolos ir palūkanų priteisimo (tretysis asmuo - Kauno miesto 11-ojo notarų biuro notarė I. J.) ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ieškovas savo reikalavimus grindė tuo, kad jis po savo sugyventinės S. N. L. vyro V. L. mirties savo asmeninėmis lėšomis sumokėjo 1994-06-13 turto pasidalijimo tarp paveldėtojų sutartyje nurodytas 2.400 Lt pinigines kompensacijas V. L. vaikams, dėl ko S. N. L. paveldėjo visą ginčo butą. Be to, ieškovas savo faktinę sutuoktinę S. N. L. slaugė, ją rėmė materialiai, atlygino jos sūnaus sukeltos avarijos metu padarytą žalą, padengė jos sūnaus laidotuvių išlaidas, ginčo bute atliko remontą, mokėjo mokesčius už ginčo butui suteiktas komunalines paslaugas, padengė savo faktinės sutuoktinės laidotuvių išlaidas.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Teisėjų kolegija konstatuoja, kad absoliučių šio sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 str., nenustatyta.

Kolegija kaip visiškai nepagrįstą ir prieštaraujantį byloje surinktiems įrodymams atmeta apeliacinio skundo argumentą, kad ieškovui priklauso ½ ginčo buto dalis, kurią jis, gyvendamas su S. N. L. faktinėje santuokoje, išpirko savo asmeninėmis lėšomis iš V. L. vaikų, turėjusių teisę paveldėti turtą po savo tėvo mirties.

Nustatyta, kad ginčo butas buvo įgytas pagal LR Butų privatizavimo įstatymą atsakovų senelio V. L. santuokoje su S. N. L., 1992-11-12 pirkimo–pardavimo sutarties Nr. 1-4875 pagrindu. Viešajame registre butas buvo įregistruotas V. L. vardu (b. l. 32). 1993-11-05 mirus V. L., 1994-06-13 S. N. L., kaip pergyvenusiai sutuoktinei, buvo išduotas nuosavybės teisės liudijimas reg. Nr. 8LT-3855 į ½ dalį ginčo buto, be to, 1994-06-13 buvo išduotas paveldėjimo teisės liudijimas pagal įstatymą (b. l. 109), kuriuo ginčo buto ½ dalį lygiomis dalimis bei kitą turtą (po 1/3 dalį) paveldėjo S. N. L. ir vaikai L. V. ir J. D., tačiau notarės patvirtinta 1994-06-13 sutartimi Nr. 8LT-3860 (b. l. 110) paveldėtojai paveldėtą turtą pasidalijo taip, kad S. N. L. atiteko visas paveldėtas turtas, o S. N. L. 1994-06-13 išmokėjo vaikams kiekvienam po 2.400 Lt kompensaciją. 1994-06-15 ginčo butas viešame registre įregistruotas S. N. L. vardu (b. l. 31). Ieškovo teigimu, būtent jis (o ne S. N. L.) iš savo asmeninių lėšų išmokėjo šią 5.000 Lt kompensaciją L. vaikams, tokiu būdu įgydamas ginčo butą bendrosios nuosavybės teise kartu su faktine sugyventine S. N. L. (CK 3.231-3.232 str.).

Kolegija pažymi, jog ieškovas savo ieškinį grindžia CK 3 knygos XV skyriaus „Bendras gyvenimas neįregistravus santuokos“ normomis. Kolegijos nuomone, ginčas pagal šias normas negali būti sprendžiamas, nes CK 3.229 str. numato, kad šio skyriaus normos reglamentuoja turtinius santykius tarp vyro ir moters, kurie bendrai gyvena neįregistravę santuokos (sugyventiniai) ne mažiau nei 1 metus, įregistravę partnerystę įstatymų nustatyta tvarka. Šalys savo partnerystės nebuvo įregistravę, todėl šio skyriaus normos negalėtų būti taikomos vien dėl šios priežasties. Be to, pažymėtina, jog, vadovaujantis 2000-07-18 Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 28 straipsniu, CK 3 knygos XV skyriaus normos dėl bendro gyvenimo neįregistravus santuokos įsigalioja tik nuo įstatymo, reglamentuojančio partnerystės įregistravimo tvarką, įsigaliojimo momento.

Pagal ieškovo nurodytas aplinkybes matyti, kad jis įrodinėja buto dalį įsigijęs kaip jungtinės jo ir S. N. L. veiklos rezultatą (CK 6.969 str., 1994-05-17 CK red. 472 str.). Apie tai, kad tokiu atveju šalių turtiniai reikalavimai turi būti sprendžiami vadovaujantis nurodytomis teisės normomis, pasisakyta ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje.

1994-05-17 CK red. (galiojusi nuo 1994-06-10) 472¹ str. numatyta, kad jungtinės veiklos sutartis turi būti notariškai patvirtinta. 2000-07-18 red. CK 6.969 str. 4 d. numatyta, jog ,,jungtinės veiklos (partnerystės) sutartis turi būti rašytinė, o įstatymo numatytais atvejais – notarinės formos. Jeigu sutarties formos reikalavimų nesilaikoma, sutartis tampa negaliojanti.“ Kolegija pažymi, kad sandorio formai taikomi jo sudarymo metu galioję įstatymai (Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 8 str.). Nagrinėjamu atveju ieškovui įrodinėjant, kad nuosavybės teisė į ginčo butą jam atsirado 1994-06-13 išmokėjus L. vaikams 5.000 Lt kompensaciją, spręstina, jog tarp ieškovo ir L. susiklostę teisiniai santykiai kvalifikuotini pagal tuo metu galiojusio 1994-05-17 red. CK (įsigaliojo nuo 1994-06-10) 472¹ str. nuostatas, pagal kurias sutartis turėjo būti notariškai patvirtinta, bei 58 str. 3 d., numačiusią, jog įstatymo reikalaujamos notarinės formos nesilaikymas sandorį daro negaliojantį. O tai reiškia, jog šioje konkrečioje situacijoje ieškovo ir S. N. L. susitarimas dėl bendrosios dalinės nuosavybės sukūrimo, netgi jeigu jis ir būtų buvęs sudarytas, negaliotų dėl įstatymo tuo metu reikalautos notarinės formos nesilaikymo.

Be to, nors teismų praktikoje ir pripažįstama, kad faktiniai sutuoktiniai (sugyventiniai, sužadėtiniai ar pan.) gali įgyti turtą bendrosios dalinės nuosavybės teise, pažymėtina, kad tokiems santykiams netaikoma turto bendrumo prezumpcija – susitarimas įsigyti turtą bendrąja daline nuosavybe kiekvienu atveju turi būti įrodytas.

Kolegija, įvertinusi įrodymų visumą, daro išvadą, jog šioje byloje nebuvo įrodytas nei susitarimas, jog ieškovas ir S. N. L. buvo susitarę kaip bendrąją dalinę nuosavybę lygiomis dalimis įgyti ginčo butą, nei tai, jog būtent ieškovas (o ne S. N. L.) iš savo asmeninių lėšų 1994-06-13 išmokėjo 4.800 Lt (o tuo labiau – 5.000 Lt) kompensaciją S. N. L. vaikams, tokiu būdu prisidėdamas prie bendro turto įgijimo (CPK 178 str.). Byloje esančia notariškai patvirtinta 1994-06-13 sutartimi, kuri yra galiojanti ir nenuginčyta, yra įrodyta, kad už ginčo butą 4.800 (2 x 2.400) Lt kompensaciją sutarties sudarymo dieną savo vaikams išmokėjo pati S. N. L. (Sutarties 3 p. ir įrašai Sutartyje apie tai, kad pinigai gauti 1994-06-13). Be to, pažymėtina, jog kompensacija vaikams buvo sumokėta ne už ½ dalį buto, o tik už jų paveldėtą 1/3 dalį buto (nes abu vaikai paveldėjo po 1/3 dalį pusės buto, t. y. po 1/6 dalį viso buto) bei kitą turtą (tame tarpe ir piniginį indėlį). Kolegija atkreipia dėmesį į tai, jog ginčo buto nuosavybės teisių perėjimo S. N. L. metu 1994-06-13 ieškovas dar nebuvo pardavęs jam asmeninės nuosavybės teise priklausiusios (duomenys neskelbtini) esančio buto 0,36 dalies, kurią perleido ir 16.660 Lt gavo tik 1995-05-23 (b. l. 12), t. y. beveik po metų. Todėl akivaizdu, kad už butą gautomis lėšomis jis niekaip negalėjo prisidėti prie kompensacijos už ginčo buto 1/3 dalį išmokėjimo su tikslu ginčo buto dalį įgyti nuosavybėn, nes nėra įrodyta, nei tai, kad jam už jo parduotą butą būtų buvę sumokėta beveik metai laiko iki buto pardavimo, nei tai, kad kompensacija paveldėtojams (vaikams) būtų sumokėta ne 1994-06-13, o vėliau – po 1995-05-23. Vien ieškovo nurodytas faktas, kad jis su S. N. L. nuo 1993 m. vidurio faktiškai palaikė asmeninius šeimyninius ryšius ir vedė bendrą ūkį (ką patvirtina ir L. rašytas dienoraštis), kolegijos nuomone, neįrodo šalių susitarimo bendrąja daline nuosavybe įsigyti ginčo butą. Šios aplinkybės, kolegijos nuomone, taip pat neįrodo ir ieškovo bankinių sąskaitų išrašai (b. l. 120-128, 150-151, 156-162), patvirtinantys tik tai, kad apeliantas nuo 1983 m. turėjo tam tikras pajamas, kurias epizodiškai išleisdavo, tačiau visiškai nepatvirtinantys aplinkybės, kad būtent šios lėšos buvo panaudotos ginčo butui iš L. vaikų išpirkti 1994-06-13. Tai, kad 1994-01-07 ieškovas išleido 200 Lt, o po to išlaidas (3.000 Lt) turėjo tik 1994-06-16, kolegijos nuomone, tik patvirtina, kad 1994-06-13 kompensacijai sumokėti buvo panaudoti ne ieškovo pinigai (b. l. 125).

Pažymėtina, jog būtent ieškovo pareiga yra įrodyti, kokiu pagrindu jam atsirado nuosavybės teisė į dalį ginčo buto (CPK 178 str.). Šioje byloje ieškovo pareikštas ieškinys pripažinti ginčo butą bendrai įgytu ieškovo ir L. turtu, kolegijos nuomone, negali būti patenkintas ir dėl tos priežasties, kad nėra nuginčytas S. N. L. nuosavybės teisių į ginčo buto ½ dalį atsiradimo pagrindas. Nustatyta, jog S. N. L. nuosavybės teises į visą butą įgijo Nuosavybės teisės 1994-06-13 liudijimo Nr. 8LT-3855 bei Turto pasidalijimo 1994-06-13 sutarties Nr. 8LT-3860 pagrindu, t. y. notariškai patvirtintų sandorių pagrindu. Minėtos sutartys įregistruotos viešajame registre (b. l. 31) ir ieškovo nėra nuginčytos. Pažymėtina, jog notaro patvirtinta sutartis yra oficialusis įrodymas, turintis didesnę įrodomąją galią (CPK 197 str. 2 dalis). Kol nuosavybės teisių atsiradimo pagrindai, kuriais vadovaujantis atsakovų senelės S. N. L. vardu buvo įregistruotos nuosavybės teisės į ginčo butą, nėra pripažinti iš dalies negaliojančiais, kolegijos nuomone, nėra teisinio pagrindo pripažinti ieškovui teisės net į 1/3 buto, o tuo labiau į ½ dalį, nes tai draudžia bendrosios civilinių teisių ir pareigų atsiradimo pagrindus reglamentuojančios teisės normos (CK 4.47 str., 1.78 str. 2 d., 1.136 str. 2 d. 1 p.). LAT taip pat yra konstatavęs, kad nuosavybės teisė gali būti pripažinta tik nuginčijus sandorius (LAT 2004-06-07 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-321/2004).

Apeliantas šioje byloje pareikštu ieškiniu ginčija tik atsakovų nuosavybės įregistravimo pagrindą - Paveldėjimo teisės pagal įstatymą 2008-06-20 liudijimą Nr. IJ-3949. Kolegija visiškai pritaria pirmosios instancijos teismo išvadoms bei atsakovų atsiliepime išdėstytiems argumentams, jog šiam reikalavimui pareikšti yra praleistas vienerių metų ieškinio senaties terminas, numatytas CK 5.8 str. Bylos duomenys patvirtina, jog apie šį paveldėjimo teisės liudijimą ieškovui buvo žinoma nagrinėjant Kauno m. apylinkės teisme civilinę bylą Nr. 2-529-475/2009 pagal atsakovų ieškinį ieškovui dėl jo iškeldinimo, ir tai ieškovas pats pripažino duotais paaiškinimais teismo posėdžio metu (CPK 186 str.). Byla teisme buvo užvesta 2008-08-23, su ieškiniu pateikiant ir šioje byloje ginčijamą paveldėjimo teisės liudijimą. Kolegijos nuomone, atsakovams prašant taikyti ieškinio senatį, pirmosios instancijos teismas pagrįstai ją taikė ir pagrįstai atmetė ieškovo reikalavimą pripažinti 2008-06-20 paveldėjimo pagal įstatymą teisės liudijimą negaliojančiu. Tenkinti šio reikalavimo nėra pagrindo, nes ieškovas šį reikalavimą pareiškė pasibaigus senaties terminui ir nereiškė reikalavimo šio termino atnaujinti (CK 1.126 str. 2 d., 1.127 str., 1.131 str., 5.8 str.), tuo labiau, kad aplinkybės dėl senaties termino pasibaigimo prašomo pripažinti negaliojančiu paveldėjimo teisės liudijimo atžvilgiu apeliantas apeliaciniame skunde net neginčija. Nors apeliaciniame skunde nurodyta, kad teismas neatkreipė dėmesio, kad, ieškovui gyvenant kartu su S. N. L., jie bendrai naudojosi butu ir turto nesidalijo, todėl ir pagrindo nebuvo kreiptis į teismą su ieškiniu panaikinti dalį buto pirkimo–pardavimo sutarties, tačiau pažymėtina, kad teismas ieškinio senatį taikė tik reikalavimui pripažinti negaliojančiu 2008-06-20 paveldėjimo teisės liudijimą, o ne 1992-11-12 buto pirkimo–pardavimo sutarčiai. Nors kolegija ir sutinka su apeliantu, jog apylinkės teismas be teisėto pagrindo laikė, jog ieškovas privalėjo nuginčyti ir šią sutartį, tačiau pažymėtina, jog CK 5.8 str. įtvirtinto ieškinio senaties termino praleidimui ar nepraleidimui tai negali turėti jokios įtakos.

Dėl kitų ieškinyje nurodytų aplinkybių

Ieškinyje taip pat nurodyta, kad jis, gyvendamas su L., neskaitant 5.000 Lt kompensacijos L. vaikams, dar 14.260 Lt išleido L. sūnaus avarijos išlaidoms padengti, sumokėjo 4.000 Lt L. sūnaus laidotuvėms, 11.660 Lt papildė šeimos biudžetą, be to, 3.000 Lt išleido L. gydymui ir 2.089 Lt išleido jos laidotuvėms. Ieškovo teigimu, šios aplinkybės taip pat patvirtina, kad į ginčo butą yra įdėta daugiau nei jam priklausanti ½ dalis. Kolegijos nuomone, visos šios išlaidos (netgi ieškovui įrodžius, kad jis jas realiai patyrė) nesudaro jokio teisėto ir įstatyme numatyto pagrindo pripažinti ginčo buto bendrai su L. įgytu turtu, ieškovui neįrodžius, kad tai buvo ieškovo asmeninės lėšos, panaudotos bendram turtui (t. y. ginčo buto ½ daliai) sukurti.

Tačiau, kolegijos nuomone, šioje byloje pareikšto ieškinio dėl buto pripažinimo bendrai įgytu turtu atmetimas netrukdo ieškovui reikalavimą atlyginti L. laidojimo išlaidas (2.089 Lt), dėl kurių priteisimo šioje byloje reikalavimas nereiškiamas (tačiau kurios klaidingai įskaičiuotos į išlaidas, ieškovo klaidingu įsitikinimu, turėjusias sukurti jam buto nuosavybės dalį) pareikšti atskiroje byloje, tuo labiau, kad pagal teisminę praktiką ieškovo turėtos palikėjos laidojimo išlaidos yra traktuojamos ne kaip palikėjo kreditoriaus, bet kaip įpėdinių kreditoriaus reikalavimas atlyginti nuostolius, patirtus dėl palikėjos laidojimo, kuriam pareikšti taikomas trejų metų ieškinio senaties terminas (CK 1.125 str. 8 dalis, LAT 2010-11-30 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-482/2010).

Be to, kolegija pažymi, jog šioje byloje atmetant pareikštą ieškinį dėl buto pripažinimo bendrai įgytu turtu, nesant pareikštų kitokių ieškinio reikalavimų (kurių teismas pats už ieškovą negali suformuluoti), nebuvo (nes ir negalėjo būti) išspręstas klausimas dėl ieškovo, kaip palikėjos L. kreditoriaus, siekio pagal CK 5.63 str. 1 dalį iš L. turto susigrąžinti 14.260 Lt, ieškovo teigimu, jo išleistų jos sūnaus avarijos išlaidoms padengti, 4.000 Lt, ieškovo teigimu, jo sumokėtų L. sūnaus laidotuvėms bei 3.000 Lt, ieškovo teigimu, jo išleistų L. gydymui, bei 3.000 Lt, ieškovo teigimu, jo išleistų įvairiems gyvenamojo namo ir buto pagerinimams.

CK 3.90 str., kurio taip pat grindžiamas ieškinys, 1 d. numatyta, jog turtas, kuris yra vieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė, gali būti teismo pripažintas sutuoktinių bendrąja jungtine nuosavybe, jeigu nustatoma, kad santuokos metu šis turtas buvo iš esmės pagerintas sutuoktinių bendromis lėšomis arba kito sutuoktinio lėšomis ar darbu. Pažymėtinas, jog ši norma nagrinėjamu atveju, ieškovui teigiant buto pagerinimui išleidus 3.000 Lt, negali būti taikoma vien dėl to, kad ieškovas ir L. nebuvo sudarę santuokos. Be to, ieškovas net neteigė, kad faktinės santuokos metu ginčo butas buvo iš esmės pagerintas, ir net neįrodė ginčo buto pagerinimams realiai išleidęs nurodytą sumą.

Pagal bendrąją įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę dalyvaujantys civiliniame teisiniame ginče asmenys turi įstatyminę pareigą įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (CPK 178 str.). Įrodinėjimo tikslas, kurio turi siekti civilinės bylos dalyviai ir bylą nagrinėjantis teismas - teismo įsitikinimas, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 str. 1 d.). Teismas turi vertinti įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu įrodinėjamų aplinkybių išnagrinėjimu, pagal įstatymą, neteikiant išankstinės galios jokiems įrodymams, išskyrus įstatymo pripažintus turinčiais didesnę įrodomąją reikšmę (CPK 185 str.). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotoje praktikoje pripažinta, kad civiliniame procese įrodymų pakankamumo klausimas sprendžiamas vadovaujantis tikimybių pusiausvyros principu. Tai reiškia, jog nėra reikalaujama šimtaprocentinio teismo įsitikinimo. Išvadai apie fakto buvimą padaryti įrodymų pakanka, jeigu byloje esantys įrodymai leidžia labiau tikėti, kad tas faktas buvo, negu kad jo nebuvo. Be to, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad įrodymų pakankamumo klausimas turi būti sprendžiamas atsižvelgiant į ginčo pobūdį ir kitas svarbias bylos aplinkybes. Įvertindamas įrodymus teismas vadovaudamasis įstatymo reikalavimais ir remdamasis logikos dėsniais turi spręsti apie visų byloje surinktų faktinių duomenų (įrodymų) tikrumą, sąsajumą, leistinumą, tarpusavio ryšį, pakankamumą įrodinėjimo dalyko faktams konstatuoti (LAT 2004-10-04 nutartis byloje Nr. 3K-3-513/2004; 2005-03-02 nutartis, civilinėje byloje Nr. 3K-3-147/2005; 2005-11-23 nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-601/2005). Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas, vertindamas šios bylos įrodymų visumą, šiomis taisyklėmis vadovavosi ir įrodymus įvertino tinkamai.

Dėl priešieškinio

Iš esmės ieškovas neginčija, kad jis nemokėjo mokesčių už šildymą ir vandenį ir kad mokėjo tik tuos mokesčius, už kurių mokėjimą yra galimas paslaugos atjungimas (elektros, dujų). Jis tik nurodo priežastį, dėl kurių, jo nuomone, jis negalėjo mokėti mokesčių - t. y. tai, kad su juo tiesiogiai paslaugų tiekėjas nebuvo sudaręs sutarties. Kolegijos nuomone, šios aplinkybės neturi jokios reikšmės priešieškinio pagrįstumui ar teismo sprendimo teisėtumui šioje dalyje. Byloje pateiktos sąskaitų kopijos patvirtina aplinkybę, kad 2009 m. rugsėjo mėn. buvo susidaręs 1.181,37 Lt įsiskolinimas AB „Kauno energija“. Atsakovė, kaip buto bendrasavininkė, nors ginčo bute ir negyveno, apmokėjo susidariusį įsiskolinimą bei, siekiant išvengti įsiskolinimų paslaugų teikėjams susidarymo, apmokėjo teismui pateiktas einamo mėnesio sąskaitas. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, taip pat į tai, jog atsakovė ginčo bute (kuris yra tik vieno kambario) negalėjo pati gyventi tik dėl tos priežasties, kad ieškovas po S. L. mirties nepagrįstai nesutiko išsikelti gražiuoju, dėl ko Kauno apygardos teismas 2009-12-01 sprendimu civilinėje byloje Nr. 2A-1551-230/2009 nusprendė jį iškeldinti, kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas padarė visiškai pagrįstą išvadą, kad ieškovas, gyvendamas vienas ginčo bute ir vartojęs butui tiekiamą šilumos energiją ir vandenį, už ką sumokėjo atsakovė, privalo kompensuoti jos turėtas išlaidas.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Apelianto teigimu, ieškovas nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo yra atleistas, todėl iš jo nepagrįstai priteista atsakovei 605 Lt išlaidos advokato pagalbai apmokėti ir 85 Lt bylinėjimosi išlaidos bei valstybei - 83,44 Lt išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu.

CPK 93 str. 1 d. numatyta, jog šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas, teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. CPK 83 straipsnio, reglamentuojančio atleidimo nuo žyminio mokesčio ir kitų bylinėjimosi išlaidų mokėjimo atvejus, 14 punkte numatyti asmenys kitais CPK ar kituose įstatymuose numatytais atvejais. LR Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 2 str. 1 d. numatyta, jog turintys teisę gauti antrinę teisinę pagalbą asmenys, nagrinėjant civilines bylas, atleidžiami nuo žyminio mokesčio ir kitų bylinėjimosi išlaidų (išskyrus CPK 88 str. 1 dalies 6–8 punktuose nurodytas bylinėjimosi išlaidas, t. y. išlaidas advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti bei kitas būtinas ir pagrįstas išlaidas).

Kadangi ieškovui Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2009-04-07 sprendimu (b. l. 11) buvo nuspręsta iki 2010-04-01 teikti šioje byloje antrinę teisinę pagalbą, valstybei apmokant 100 procentų išlaidų, 2010-12-23 sprendimu (b. l. 200) buvo pratęstas teisinės pagalbos galiojimo terminas iki 2011-03-31, o 2011-06-20 sprendimu terminas pratęstas iki 2012-03-31, valstybei apmokant 100 procentų išlaidų, kolegija, laikydama, kad ieškovas yra atleistas tik nuo valstybei mokėtino žyminio mokesčio ir kitų bylinėjimosi išlaidų, o atsakovės turėtas (tiek žyminio mokesčio už priešieškinį, tiek ir advokato pagalbos) privalo sumokėti CPK 93 str. pagrindu, pašalina iš sprendimo rezoliucinės dalies sakinį, kuriuo iš ieškovo valstybei priteista 83,44 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.

Kolegija, atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, apeliacinį skundą tenkina iš dalies, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palieka iš esmės nepakeistą (CPK 326 str. 1 p.), pašalindama iš sprendimo rezoliucinės dalies sakinį, kuriuo iš ieškovo valstybei priteista 83,44 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.

Be to, atsižvelgdama į tai, kad bylą laimėjusi atsakovės advokatė D. Žvigilienė, surašiusi atsiliepimą į apeliacinį skundą, dalyvavo ir apylinkės teisme (kur rašė ne tik atsiliepimą į ieškinį, bet ir priešieškinį, dalyvavo keliuose teismo posėdžiuose, tačiau atstovavimo išlaidos sudarė tik 605 Lt), nukrypdama nuo Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą maksimalaus dydžio, kolegija už advokatės pagalbą apeliacinės instancijos teisme atsakovei G. P. iš ieškovo priteisia tik 500 Lt sumą, įvertinant tai, kad atsiliepimą į apeliacinį skundą rašė ta pati advokatė, dalyvavusi tik viename 1 val. teismo posėdyje.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Kauno miesto apylinkės teismo 2011-11-29 sprendimą palikti iš esmės nepakeistą.

Pašalinti iš sprendimo rezoliucinės dalies sakinį, kuriuo iš ieškovo S. D. valstybei priteista 83,44 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.

Priteisti atsakovei G. P. (a. k. (duomenys neskelbtini)) iš ieškovo S. D. (a. k. (duomenys neskelbtini)) 500 Lt už advokatės pagalbą apeliacinės instancijos teisme.