Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Margarita Stambrauskaitė rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. S. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Lukiškių TI-K administracija iš suimtųjų ir nuteistųjų nuolat reikalauja palaikyti švarą kamerose, tam jiems išduodamas reikalingas inventorius. Taip pat yra sudarytos paslaugų teikimo sutartys vabzdžių ir graužikų naikinimo darbams atlikti. Remontas kamerose atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus. Dėl pakankamai mažo kamerų ploto ne visada įmanoma įrengti daugiau spintelių, lentynų, taburečių ir kitų baldų. Tualetas kamerose nuo gyvenamojo ploto yra atskirtas 1,5 metro aukščio sienele, toks įrengimas atitinka teisės aktų reikalavimus. Kameros vėdinamos natūraliu būdu per langus, langai Lukiškių TI-K tam yra pritaikyti. Asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri, tvarko savo kameras, neturi problemų dėl atsirandančio pelėsio ar drėgmės.

Pasak atsakovo atstovo, vadovaujantis Lukiškių TI-K direktoriaus įsakymu, Lukiškių TI-K laikomi asmenys kartą per savaitę 15 min gali nusiprausti po dušu ir tai atitinka higienos normų reikalavimus.

Lukiškių TI-K nurodė, kad pasivaikščioti gryname ore vedami visi vienoje kameroje esantys asmenys, pasivaikščiojimų laikas atitinka Bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) nuostatas.

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkintinas iš dalies.

Nagrinėjamoje administracinėje byloje pareiškėjas prašo priteisti neturtinę žalą, kildinamą iš netinkamų suėmimo vykdymo Lukiškių TI-K sąlygų laikotarpiu nuo 2013-03-05 iki 2015-07-17.

Viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio 1 dalis nustato, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Civilinio kodekso (toliau – ir CK) ir kitų įstatymų nustatyta tvarka.

CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį atsiranda esant trims būtinoms sąlygoms: 1) neteisėtiems veiksmams (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (CK 6. 247 straipsnis); 3) teisės pažeidimu padarytai žalai (CK 6.249 straipsnis). Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo, kiekvienu atveju yra būtina nustatyti kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Kadangi nagrinėjamu atveju pareiškėjas neturtinę žalą, be kita ko, kildina iš to, jog Lukiškių TI-K jam nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma ir dėl to jis patyrė sukrėtimų, yra aktualus Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 3 straipsnis, nustatantis, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnio 3 dalį draudžiama žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis, taip pat nustatyti tokias bausmes. Suėmimo vykdymo įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Lietuvos Respublikos piliečiai, laikomi tardymo izoliatoriuose, turi visas Lietuvos Respublikos piliečiams įstatymų nustatytas teises, laisves ir pareigas su apribojimais, kuriuos nustato Baudžiamojo proceso kodeksas, šis ir kiti įstatymai. Suėmimo vykdymo įstatymo 5 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta fundamentali žmogaus teisių apsaugos nuostata, jog vykdant suėmimą, draudžiama žmogų kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad atsižvelgus į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, paprastai iš pareiškėjo reikalaujama tik pagrįstai detalizuoti skundo pagrindą, tuo tarpu pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus, paneigiančius pareiškėjo skunde išdėstytas aplinkybes paprastai tenka laisvės atėmimo vietos administracijai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013-02-08 nutartis administracinėje byloje Nr. AS-602-84/2013, 2013-09-30 nutartis administracinėje byloje Nr. A-442-1346/2013, 2013-09-30 nutartis administracinėje byloje Nr. A-858-977/2013, 2013-04-25 nutartis administracinėje byloje Nr. A-525-197/2013, 2014-02-27 nutartis administracinėje byloje Nr. A-822-81/2014).

Pareiškėjas skunde teigė, kad jam Lukiškių TI-K nebuvo užtikrintas minimalus gyvenamasis plotas.

Pareiškėjo atvykimo į Lukiškių TI-K metu Kalėjimų departamento direktoriaus 2010-05-11 įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punktas, kuriame nurodyta, jog iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 m. plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009-09-30 nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Pažymėtina, kad nei Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje, nei Lietuvos Respublikos teisės aktuose nėra nustatyto reikalavimo eliminuoti užstatytą gyvenamąjį kameros plotą, skaičiuojant minimalų gyvenamąjį plotą. Todėl, spręsdamas dėl pareiškėjui tekusio kameros ploto, teismas neatsižvelgia į kameros užstatymą baldais ir sanitariniais įrenginiais.

Iš atsiliepime į skundą ir Kalinamojo (nuteistojo) asmens įskaitos kortelėje (b. l. 32-33) esančių duomenų apie Lukiškių TI-K kameras, kuriose pareiškėjas laikytas ginčo laikotarpiu, matyti, kad jis buvo laikomas kamerose Nr. 211, 209, 84, 91, 235, 241, 98, 83, 125, 205, 227, 95, tačiau įvertinus kartu su pareiškėju laikytų asmenų kiekį ir kamerų plotą nustatyta, kad pareiškėjo teisė į minimalų 3.6 kv. m. plotą nebuvo pažeista ir teismas neturi pagrindo pripažinti, kad Lukiškių TI-K pažeidė Kalėjimų departamento direktoriaus 2010-05-11 įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkto reikalavimus.

Pareiškėjas nurodo, kad kamerose sanitarinis mazgas nebuvo atskirtas nuo gyvenamosios erdvės.

Vadovaujantis Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus 2009-07-10 įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir Įrengimo ir Eksploatavimo taisyklės) 14.5 punktu, sanitarinio mazgo patalpa turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara. Atsakovo atstovas atsiliepime į skundą jokių duomenų apie sanitarinių įrenginių atskyrimą nuo kameros gyvenamosios erdvės nepateikė, t. y. nepaneigė pareiškėjo teiginio, kad sanitarinis mazgas nebuvo atskirtas nuo gyvenamosios erdvės. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo teiginys dėl sanitarinio mazgo neatskyrimo laikytinas įrodytu. Pažymėtina, kad sanitarinio mazgo neatskyrimas nuo bendros erdvės yra susijęs su asmens privatumo pažeidimu ir tai turėjo įtakos jo laikymo sąlygų bloginimui.

Skunde teigiama, kad pasivaikščiojimams lauke skirtas 1,5 val. laikas buvo per trumpas, dušu Lukiškių TI-K buvo galima naudotis tik kartą per savaitę 15 min.

Pagal BVK 103 straipsnio 1 dalį nuteistieji turi teisę kasdien pasivaikščioti gryname ore. Pasivaikščiojimo gali nebūti arba jo trukmė sutrumpinama tik dėl nepalankių oro sąlygų, jei su tuo sutinka nuteistasis (BVK 103 straipsnio 2 dalis). Pasivaikščiojimas gali būti nutrauktas, jei nuteistasis pažeidžia Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių nustatytą pasivaikščiojimų tvarką (BVK 103 straipsnio 3 dalis). Nuteistųjų pasivaikščiojimo gryname ore laikas priklauso nuo nuteistųjų grupės, kuriai asmuo yra priskirtas. Vadovaujantis BVK 86 straipsnio 1 dalies 3 drausmės grupei priskirti nuteistieji turi teisę kasdien pasivaikščioti vieną valandą, paprastai grupei priskirti nuteistieji turi teisę kasdien pasivaikščioti pusantros valandos (BVK 85 straipsnio 1 dalies 4 punktu), o iki 2015-09-01 galiojusios redakcijos BVK 89 straipsnis nustatė, kad laikinai laikomi kalėjime nuteistieji gauna kasdien pasivaikščioti dvi valandas. Teismas neturi duomenų, kokiai grupei buvo priskirtas pareiškėjas, tačiau pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas daugiau nei du metus ir tai patvirtina, kad jis Lukiškių TI-K nebuvo laikomas laikinai. Pareiškėjas neneigė, kad galėdavo kasdien pusantros valandos pasivaikščioti gryname ore, tokios trukmės pasivaikščiojimų laikas yra reglamentuotas BVK, todėl teismas neturi pagrindo pripažinti neteisėtų Lukiškių TI-K veiksmų.

Ginčui aktualiu laikotarpiu laisvės atėmimo vietų įrengimo ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimus bei sveikatos priežiūros organizavimą nustatė Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010-03-30 įsakymu Nr. V-241 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos“ bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 76:2010, Higienos norma). Pagal HN 76:2010 68 punktą laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė prausti visą kūną po šiltu dušu ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 200307-02 įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 258 punkte nustatyta, kad ne rečiau kaip kartą per savaitę suimtiesiems turi būti suteikta galimybė pasinaudoti pirtimi arba dušu. Byloje nėra ginčo, kad pareiškėjui buvo užtikrinta galimybė kartą per savaitę pasinaudoti dušu, ir tai atitiko nustatytus reikalavimus, tačiau teisės aktai nereglamentuoja naudojimosi dušu laiko. Teismo vertinimu, 15 min. laikas, skirtas naudotis dušu, yra pakankamas pasirūpinti asmens higiena, todėl nesant reglamentuotai kitokiai dušų lankymo tvarkai, teismas neturi pagrindo konstatuoti, kad suteikiant pareiškėjui galimybę kartą per savaitę 15 min. pasinaudoti dušu, buvo pažeistos jo teisės.

Pareiškėjas nurodo, kad kameros langas buvo vienintelis ventiliacijos šaltinis, tačiau dėl grotų atsidarydavo tik 5 cm.

Pagal HN 76:2010 24 punktą laisvės atėmimo vietų gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Pareiškėjas neneigė galimybės vėdinti kameras pro langą, todėl šiuo aspektu nėra pagrindo konstatuoti HN 76:2010 24 punkto pažeidimą, tuo tarpu privalomas kameros lango angoje metalinių grotų įrengimas yra reglamentuotas Įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 14.1 punkte. Kadangi grotų tvirtinimo atstumas nuo lango rėmo nėra reglamentuotas, o pareiškėjas neneigė, kad kamerų langus atidaryti buvo galima, tačiau jo subjektyviu supratimu, langas atsidarydavo per mažai, teismas neturi pagrindo konstatuoti Lukiškių TI-K neteisėtų veiksmų. Be to, pagal HN 76:2010 2 punktą, ši higienos norma taikoma projektuojamiems, naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems laisvės atėmimo vietų pastatams ir teritorijoms. Veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie šios higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Kadangi lango grotų perkėlimas toliau nuo lango rėmo pareikalautų pastato rekonstrukcijos darbų, toks reikalavimas Lukiškių TI-K iš viso negali būti taikomas. Teismas atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas teigdamas, kad kamerų langai nepakankamai atsidarydavo, nenurodė jokių neigiamų tokios langų konstrukcijos ir jų atsidarymo kiekio pasekmių, kurias būtų galima vertinti kaip pareiškėjui padarytą neturtinę žalą, atsižvelgiant į tai, pareiškėjo reikalavimas priteisti neturtinę žalą dėl nepakankamai atsidarančių kamerų langų, atmestinas pareiškėjui neįrodžius pačios žalos buvimo fakto.

Skunde teigiama, kad pastato konstrukcijoje, sienose ir kanalizacijoje buvo asbesto, tai kėlė rimtą pavojų pareiškėjo sveikatai ir kiekvieną dieną ją žalojo.

Pažymėtina, kad pareiškėjas nepaaiškino, kokiu būdu nustatė galimą asbesto buvimą Lukiškių TI-K pastato konstrukcijoje, tuo tarpu atsakovo atstovas atsiliepime į skundą teigė, kad tik pasivaikščiojimų kiemelio kontūrai yra padengti šiferiu, tačiau nedarant jam fizinio poveikio, sveikatai nėra pavojingi. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998-08-28 nutarimo Nr. 1163 „Dėl asbesto ir jo turinčių gaminių importo, gamybos ir naudojimo ribojimo“ 3.1. punktu, nuo 2001-01-01 draudžiama naudoti asbestcemenčio šiferio lakštus naujai statomose gyvenamosiose namuose ir visuomenės paskirties objektuose (ligoninėse, mokyklose, vaikų darželiuose), tačiau atsižvelgiant į tai, kad Lukiškių TI-K 2001 m. buvo veikianti įstaiga, šis reikalavimas jai nebuvo taikomas. Pareiškėjas teismui nepateikė duomenų, kad dėl asbesto jis būtų kreipęsis į Lukiškių TI-K administraciją ar kitas atsakingas institucijas, kurios būtų vertinusios asbesto Lukiškių TI-K pastato konstrukcijose buvimo faktą ir galimą pavojų čia laikomiems asmenims. Teismui pateiktoje pareiškėjo sveikatos istorijoje taip pat nėra įrašų, kad dėl asbesto ar kitų Lukiškių TI-K laikymo sąlygų būtų sutrikusi jo sveikata (b. l. 12-21). Teismas neturi galimybių nustatyti pareiškėjo teiginių dėl asbesto buvimo ir jo poveikio pareiškėjo sveikatai pagrįstumo, todėl šie pareiškėjo argumentai atmestini kaip nepagrįsti.

Remiantis CK 6.250 straipsnio 1 dalimi, neturtinė žala yra asmens skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Ši nuostata teismų praktikoje aiškinama kaip įpareigojanti teismą ne tik patikrinti reikalavimo pagrįstumą, bet ir pripažinus jį pagrįstu, nuspręsti dėl tinkamo žalos atlyginimo būdo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013-06-03 nutartis administracinėje byloje Nr. A822-1281/2013, 2013-07-29 nutartis administracinėje byloje Nr. A444-1211/2013).

Pasak pareiškėjo, Lukiškių TI-K laikymo sąlygos žemino jo orumą, sukėlė didelius dvasinius skausmus, depresiją, sužalojo sveikatą. Byloje nustatyta, kad Lukiškių TI-K sanitarinių įrenginių įrengimas neužtikrino pareiškėjo privatumo. Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką, privatumo naudojantis sanitariniais įrenginiais neužtikrinimas gali būti vertinamas kaip viena iš aplinkybių, lemianti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2008-11-18 sprendimas byloje Savenkovas prieš Lietuvą, kt.), o tuo pačiu ir neturtinę žalą CK 6.250 straipsnio prasme.

Nagrinėjamu atveju teismas, spręsdamas dėl neturtinės žalos atlyginimo būdo ir dydžio, atsižvelgia į tai, kad pareiškėjo atžvilgiu privatumo, reikalingo kalinamo asmens kasdieniniame gyvenime, pažeidimai Lukiškių TI-K buvo nuolatinio pobūdžio, t. y. per visą pareiškėjo laikymo Lukiškių TI-K laikotarpį – daugiau nei 2 m. pareiškėjas, sanitariniais įrenginiais iš esmės turėjo naudotis kitų asmenų akivaizdoje, teismo vertinimu, tokios kalinimo sąlygos žemino pareiškėjo orumą ir pagrįstai kėlė jam neigiamus išgyvenimus, kuriuos tinkamai atlygintų neturtinės žalos priteisimas pinigais. Kita vertus iš byloje esančių duomenų teismas neturi pagrindo spręsti, kad pareiškėjo teisės buvo pažeistos dėl sąmoningų Lukiškių TI-K veiksmų ar siekio išskirti pareiškėją iš kitų įstaigoje laikomų asmenų, kad dėl atsakovo atstovo veiksmų (neveikimo) būtų sutrikusi pareiškėjo sveikata, ar kilę kitokių sunkių pasekmių.

Įvertinęs išdėstytas aplinkybes, byloje konstatuoto pareiškėjo teisių pažeidimo mastą, pobūdį ir intensyvumą, kitas reikšmingas aplinkybes, sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus, teismas prieina prie išvados, kad pareiškėjo prašoma priteisti 10 000 EUR neturtinė žala yra akivaizdžiai neadekvati jo patirtiems neturtiniams praradimams, tačiau patirtą neturtinę žalą teisingai atlygins 100 EUR sumos priteisimas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 5 punktu,

nusprendžia:

pareiškėjo R. S. skundą tenkinti iš dalies.

Priteisti pareiškėjui R. S. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 100 EUR (vieną šimtą eurų) neturtinės žalos atlyginimą.

Likusią skundo dalį atmesti.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant šiam teismui tiesiogiai arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.