Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Virginijos Čekanauskaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Konstantino Gurino ir Donato Šerno,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal trečiojo asmens J. P. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2006 m. liepos 5 d. sprendimo, kuriuo ieškinys patenkintas iš dalies, civilinėje byloje Nr. 2-624³⁴/2006 pagal Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro ieškinį atsakovams Vilniaus apskrities viršininko administracijai, G. Č. ir J. Č., tretieji asmenys P. Č., M. Č., J. P., Vilniaus apskrities Valstybinė mokesčių inspekcija, dėl Vilniaus apskrities viršininko sprendimų panaikinimo ir žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ieškovo nuomone, šie VAVA sprendimai yra neteisėti ir naikintini, nes priimti pažeidžiant 1997 m. liepos 1 d. Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo Nr. VIII-359 (toliau Piliečių teisių atkūrimo įstatymas) 2 straipsnio pirmosios dalies 3 ir 4 punktų reikalavimus bei pretendentų į M. Č. turėtą žemę, tai yra P. Č. , M. Č. ir J. P. , teises bei teisėtus interesus. Šiuos teiginius ieškovas grindė nurodydamas, jog Vilniaus rajono Rukainių agrarinės reformos tarnybai prašymus atkurti nuosavybės teises į buvusio savininko M. Č. turėtą žemės sklypą pateikė tokie asmenys: G. Č. (prašymas pateiktas 1991 m. spalio 23 d.), J. Č. (prašymas pateiktas 1997 m. rugpjūčio 20 d.), P. Č. (prašymas pateiktas 1996 m. gegužės 9 d.), A. Č. (prašymas pateiktas 1997 m. spalio 5 d.). Vėliau, 1999 m. birželio 29 d., buvo gautas ir M. Č. prašymas. Tačiau VAVA Vilniaus rajono žemėtvarkos skyrius 1997 m. spalio 16 d. ir 1997 m. spalio 17 d. parengė pažymas Nr. 23 ir Nr. 24, kuriomis patvirtino tik atsakovų G. Č. ir J. Č. teises atkurti nuosavybės teises į minėtą žemę, o remiantis šiomis pažymomis minėtiems atsakovams buvo neteisėtai atkurtos nuosavybės teisės.

Atsižvelgdamas į tai, jog atsakovai 2002 m. kovo 6 d. pirkimo-pardavimo sutartimi ginčo žemę perleido tretiesiems asmenims, kurių sąžiningumo prezumpcija nepaneigta, ir išreikalauti daikto iš sąžiningo įgijėjo negalima, ieškovas prašė iš atsakovų G. Č. ir J. Č. priteisti valstybei už ginčo žemę gautus pinigus. Nurodė, kad nors žemė buvo parduota už 36 000 Lt, tačiau minėtos pirkimo-pardavimo sutarties 1 d. nurodyta, kad indeksuota parduodamo žemės sklypo vertė pagal Nekilnojamojo turto registro pažymą yra 311 960 Lt.

Ieškovo nuomone, atsakovai, nepranešdami Vilniaus rajono Rukainių agrarinės reformos tarnybai apie visus M. Č. įpėdinius ir giminaičius, elgėsi nesąžiningai, todėl vykdant restituciją turi būti taikoma CK 6.147 straipsnio antroji dalis. Dėl to ieškovas prašė iš atsakovų G. Č. ir J. Č. priteisti valstybei po 155 980 Lt.

Teismas, remdamasis Lietuvos centrinio valstybės archyvo duomenimis, nurodė, jog buvusiam žemės savininkui M. Č. iki pat žemės nacionalizacijos priklausė 50 dešimtinių dydžio žemės sklypas, tai yra 54,5 ha, o jo vaikai tik ūkininkavo kartu su žemės savininku ir tai nesukūrė jiems nuosavybės teisių į dirbamus žemės sklypus. Teismas nurodė, jog vieną dešimtinę sudaro 1,09 ha žemės, o duomenų, jog M. Č. būtų įgijęs daugiau žemės nėra, todėl sprendė, jog VAVA sprendimai atkurti nuosavybės teises daugiau nei į 54,5 ha žemės yra neteisėti. Taip pat teismas, remdamasis minėto archyvo duomenimis, nustatė, jog M. Č. turėjo šešis vaikus: J. Č. , R. (R.) Č., B. Č. , M. Č. , B. Č. ir Z. Č. . Du iš šių vaikų - B. Č. ir Z. Č. – prašymų atkurti nuosavybės teisės į išlikusį M. Č. nekilnojamąjį turtą nepadavė, į jiems tenkančią išlikusio nekilnojamojo turto dalį nepretenduoja ir jų sutuoktiniai, vaikai. Dėl to prašymus pateikusiems pretendentams pripažįstama teisė atkurti nuosavybės teises į visą savininko M. Č. turėtą žemę (1997 m. liepos 1 d. Piliečių teisių atkūrimo įst. 2 str. 4 d.). Kiti vaikai / jų įpėdinai padavė prašymus atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą, todėl teismas pretendentais atkurti minėtas teises lygiomis dalimis, tai yra po 13,625 ha žemės, laikė padavusius prašymus kitus M. Č. vaikus ar jų įpėdinius: atsakovus G. Č. ir J. Č. , kurie yra J. Č. sūnus; P. Č. , kuris yra R. Č. sūnus; J. P. , kuri yra B. Č. dukra, bei M. Č. , kuri yra M. Č. dukra (Piliečių teisių atkūrimo įst. 2 str. 1 d. 3, 4 p., 4 d.; 2 d.).

Teismas atmetė argumentus dėl atsakovų G. Č. ir J. Č. nesąžiningumo, nes iš bylos medžiagos sprendė, kad šie atsakovai prašė atkurti nuosavybės teises į jų tėvo J. Č. iki žemės nacionalizacijos valdytą žemės sklypą, todėl atsakovai pagrįstai tikėjosi, jog jie yra vieninteliai pretendentai į J. Č. grąžinamą nuosavybę. Teismo nuomone, klaidingas buvusio žemės savininko nurodymas neatima atsakovams teisės pretenduoti atkurti nuosavybės teises į jų senolio M. Č. turėtą nuosavybę. Dėl to teismas sprendė, kad visiškas ieškinio patenkinimas panaikinant VAVA sprendimus visoje apimtyje būtų netikslingas ir neprotingas. Teismas nurodė, kad už tinkamą prašymų atkurti nuosavybės teises priėmimą, nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų surinkimą bei sutikslinimą, pažymų išdavimą, nurodant visus pretendentus, yra atsakingos agrarinės reformos tarnybos, o atsakovai G. Č. ir J. Č. neatliko jokių neteisėtų veiksmų. Ieškovas, prašydamas priteisti žalą, turėjo įrodyti žalos atsiradimo faktą ir jos dydį bei priežastinį ryšį tarp atsakovų neteisėtų veiksmų bei žalos atsiradimo, tačiau to neapdarė. Dėl to teismas pripažino, jog VAVA sprendimus pripažinus iš dalies negaliojančiais, vienintelis būdas šioje byloje grąžinti valstybei atsakovų nepagrįstai įgytą turtą – tai grąžinti tik tą sumą, už kurią buvo parduota nepagrįstai įgyta turto dalis (CK 6.237 str. 1, 4 d.), tai yra iš kiekvieno atsakovo turi būti priteista pinigų suma už neteistai įgytą ir parduotą 20,4975 ha žemės sklypą, kas sudaro po 13 509, 88 Lt.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio antrojoje bei trečiojoje dalyse apeliacinės instancijos teismas nenustatė, tačiau laiko, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas restitucijos klausimą, neteisingai įvertino byloje surinktus įrodymus, susijusius su atsakovų sąžiningumu, padarė klaidą aiškindamas ir taikydamas šiuos klausimus reglamentuojančias materialinės teisės normas ir šioje dalyje priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą (CPK 263 str. 1 d., 329 str. 1 d.). Dėl to skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas keistinas. Šią išvadą teisėjų kolegija grindžia žemiau išdėstytais argumentais.

Dėl apeliacinio skundo tinkamumo

Atsakovai G. Č. ir J. Č. atsiliepime į apeliacinį skundą nurodė, jog apeliacinis procesas pagal trečiojo asmens J. P. skundą turėtų būti nutrauktas, o šis skundas turi būti grąžintas jį padavusiam asmeniui, nes paduotas praleidus teismo sprendimo apskundimo terminą. Be to, teismo sprendimas jau yra pilnai įvykdytas.

Teisėjų kolegija atmeta šiuos atsakovų argumentus. Visų pirma, šioje byloje nagrinėjamas ginčas dėl to, ar teisėti yra valstybės institucijų aktai dėl atkūrimo nuosavybės teisių atsakovams į buvusio savininko M. Č. žemę, į kurią taip pat pretendavo ir apeliantė. Tuo pagrindu ir remiantis ieškovo Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro prašymu apeliantė buvo įtraukta dalyvauti šioje byloje trečiuoju asmeniu, tai yra buvo konstatuota, kad apeliantė yra teisiškai suinteresuota tuo, kaip bus išspręstas šis ginčas. Tuo tarpu sutinkamai su CPK 47 straipsniu bei 305 straipsniu dalyvaujantys byloje asmenys turi teisę paduoti apeliacinį skundą. Antra, iš bylos medžiagos matyti, kad teismas, remdamasis CPK 78 straipsniu, 2006 m. spalio 5 d. nutartimi patenkino J. P. prašymą ir atnaujino jai terminą apeliaciniam skundui paduoti, todėl teisėjų kolegija neturi pagrindo taikyti CPK 315 straipsnio penktąją dalį ir nutraukti apeliacinį procesą. Kita atsakovų nurodyta aplinkybė, kad skundžiamas teismo sprendimas jau yra pilnai įvykdytas, taip pat neduoda pagrindo nutraukti šį apeliacinį procesą.

Dėl apeliacinio skundo argumentų, susijusių su ginčo administracinių aktų pripažinimu negaliojančiais

Kaip minėta, pirmosios instancijos teismas, patenkindamas ieškinį iš dalies, pripažino iš dalies negaliojančiais ginčo VAVA sprendimus dėl nuosavybės teisių atkūrimo atsakovams į 20,49725 ha ginčo žemės. Apeliaciniu skundu trečiasis asmuo J. P. prašo panaikinti šią teismo sprendimo dalį ir pripažinti šiuos administracinius aktus visiškai negaliojančiais. Teisėjų kolegija sprendžia, jog apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybes neduoda pagrindo keisti iš esmės pagrįstos skundžiamos teismo sprendimo dalies (CPK 185 str.).

Pirma, apeliantė, nesutikdama su teismo sprendimu, nurodė, jog Vilniaus apskrities viršininko 1998 m. liepos 13 d. sprendimai yra neteisėti ir turėjo būti pripažinti negaliojančiais, nes nors atsakovai prašė nuosavybės teises atkurti į jų tėvo J. Č. žemę, tačiau su valstybės tarnautojų pagalba nuosavybės teisė jiems neteisėtai buvo atkurta į jų senolio M. Č. turėtą žemę. Apeliantė teigė, jog tikraisiais pretendentais į nuosavybės teisių atkūrimą yra ne tik atsakovai, bet ir P. Č. , J. P. bei M. Č. .

Teisėjų kolegija sprendžia, jog šis argumentas neduoda pagrindo keisti šios teismo sprendimo dalies. Teismas nustatė, jog buvęs žemės savininkas M. Č. turėjo šešis vaikus: J. Č. , R. (R.) Č., B. Č. , M. Č. , B. Č. ir Z. Č. . Prašymus atkurti nuosavybės teises į turėtą žemę pateikė buvusio savininko dukra M. Č. ir trijų sūnų įpėdiniai: sūnaus J. Č. vaikai, buvusio savininko anūkai atsakovai G. Č. ir J. Č. ; sūnaus R. Č. sūnus, buvusio savininko anūkas P. Č. ; sūnaus B. Č. žmona, buvusio savininko marti A. Č. , kurios įpėdinė yra J. P. . Dėl to teismas teisingai nurodė, jog prašymus pateikusiems pretendentams pripažįstama teisė atkurti nuosavybės teises į visą savininko M. Č. turėtą žemę (1997 m. liepos 1 d. Piliečių teisių atkūrimo įstatymo 2 str. 4 d.), todėl teisingai pretendentais atkurti minėtas teises lygiomis dalimis, tai yra po 13,625 ha žemės, laikė padavusius prašymus M. Č. vaikus ar jų įpėdinius: atsakovus G. Č. ir J. Č. , P. Č. , J. P. , bei M. Č. (Piliečių teisių atkūrimo įstatymo 2 str. 1 d. 3, 4 p., 4 d.; 2 d.). Taigi atsakovams įstatymas suteikė teisę pretenduoti į tokią seneliui priklausiusios žemės sklypo dalį, į kokią turėjo teisę pretenduoti jų tėvas, tai yra atsakovams pagrįstai atkurtos nuosavybės teisės į 13,625 ha žemės (po 6,8125 ha). Atsakovai, kaip vieni iš buvusio savininko turto paveldėtojų, turi teisę atkurti nuosavybės teises į jiems tenkančią jo turto dalį, todėl teismas pagrįstai sprendė, kad ginčo VAVA sprendimai yra neteisėti ir negaliojantys toje dalyje, kuria atsakovų nuosavybės teisės atkurtos į didesnį žemės sklypą, tai yra į tą dalį, į kurią turėjo būti atkurtos kitų pretendentų nuosavybės teisės. Teismo konstatuota aplinkybė, kad atsakovai savo prašyme nurodė, jog nuosavybės teisę prašo atkurti į savo tėvo J. Č. žemę, nedaro ginčo VAVA sprendimų neteisėtais. Pažymėtina, jog ir pati apeliantė skunde neginčija atsakovų teisės į senelio turėtos žemės dalį, nurodydama, jog pretendentais į nuosavybės teisių atkūrimą yra ne tik atsakovai, bet ir kiti nurodyti asmenys. Taigi nagrinėjamu atveju nėra ginčo dėl to, jog tiek atsakovai G. Č. ir J. Č. , tiek kiti įpėdiniai P. Č. , J. P. bei M. Č. turi teisę atkurti nuosavybės teises į dalį M. Č. turėtos žemės, o ginčas vyksta dėl šios dalies dydžio, restitucijos taikymo galimybių ir pan.

Antra, apeliantė nurodė, jog teismas pažeidė įstatymų nuostatas, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teismų praktikos, nes nusprendė, kam ir į kokį nekilnojamąjį turtą atkurti nuosavybės teises, nors nuosavybės teisių atkūrimo klausimą sprendžia ne teismas, bet specialiai įstatymų tą daryti įgaliotos institucijos. Teisėjų kolegija atmeta šiuos apeliantės argumentus, nes, kaip teisingai atsiliepime į apeliacinį skundą nurodė ieškovas Lietuvos Respublikos generalinis prokuroras, skundžiamu sprendimu teismas ne naujai atkūrė nuosavybės teises, o tik ištaisė klaidą. Teismas turėjo pagrindą iš dalies panaikinti skundžiamus administracinius teisės aktus, kuriais buvo įskaičiuotas plotas ir atsakovams atkurtos nuosavybės teisės į žemės plotus, turėjusius atitekti kitiems pretendentams į nuosavybės teisių atkūrimą. Taigi teismas nepriėmė jokio sprendimo vienam ar kitam asmeniui atkurti nuosavybės teises, o tik išsprendė VAVA priimtų sprendimų teisėtumo klausimą.

Trečia, apeliantė skunde nurodė, kad teismas be pagrindo nepasisakė, kokiu būdu bus atkurtos nuosavybės teisės apeliantei ir kitiems tretiesiems asmenims. Šis apeliacinio skundo argumentas nesuderinamas su prieš tai aptartu skundo argumentu, jie prieštarauja vienas kitam. Kaip buvo minėta, apeliantė teisingai teigia, jog teismas nėra kompetentingas spręsti nuosavybės teisės atkūrimo klausimų, o tik tikrina kitų institucijų priimtų sprendimų teisėtumą bei pagrįstumą. Taigi teismas ir negalėjo pasisakyti, kokiu būdu turėtų būti atkurtos nuosavybės teisės tretiesiems asmenims, nes tuo būtų pažeistos minėto Piliečių teisių atkūrimo įstatymo bei jį įgyvendinančių poįstatyminių teisės aktų nuostatos. Be to, kaip teisingai atsiliepime į apeliacinį skundą nurodė trečiasis asmuo Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija, šis klausimas išeina už ieškinio ribų ir nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas.

Ketvirta, teisėjų kolegija atmeta apeliantės teiginius, jog pirmosios instancijos teismas turėjo pranešti prokurorui, jog sprendžiant nuosavybės atkūrimo atsakovams klausimus buvo padarytas nusikaltimas, ir dėl to turi būti iškelta baudžiamoji byla. Kaip matyti iš baudžiamosios bylos Nr. 57-2-058-03 medžiagos, Vilniaus rajono apylinkės prokuratūroje buvo vykdomas ikiteisminis tyrimas pagal BK 229 straipsnį dėl to, kad Vilniaus apskrities viršininko administracijos 1998 m. liepos 13 d. sprendimais Nr. 41-4275 ir Nr. 41-4274 J. Č. ir G. Č. atkuriant nuosavybės teises į žemę, Vilniaus apskrities viršininko administracijos pareigūnai netinkamai atliko savo pareigas, dėl ko buvo padaryta didelė žala, tai yra nebuvo atkurta nuosavybės teisė į žemę kitiems pretendentams – P. Č. ir A. Č. . Vilniaus rajono apylinkės prokuratūros prokuroro 2005 m. kovo 17 d. nutarimu ši baudžiamoji byla buvo nutraukta, suėjus patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senaties terminui (baudžiamoji byla Nr. 57-2-058-03, t. 2, b. l. 33-35). Taigi dėl galimai padarytų nusikalstamų veiksmų buvo atliktas ikiteisminis tyrimas, kurio metu nustatyta, kad atkuriant nuosavybės teises atsakovams pareigūnai netinkamai atliko tarnybines pareigas, tačiau, suėjus patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senaties terminui, ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas. Pažymėtina tai, kad paminėtas baudžiamosios bylos nutraukimo pagrindas nėra reabilituojantis, tai yra neužkerta kelio pažeidimus padariusių asmenų atsakomybei, jeigu sprendžiant klausimus dėl nuosavybės teisės atkūrimo kitiems pretendentams būtų konstatuota žala valstybei, atsiradusi dėl paminėtų pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Esant tokioms aplinkybėms, teisėjų kolegija sprendžia, jog nėra pagrindų, dėl kurių ši skundžiama pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis turėtų būti panaikinta ar pakeista skunde nurodytais motyvais (CPK 326 str.).

Dėl restitucijos taikymo

Kaip jau buvo minėta, bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str.). Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas šių ribų. Tačiau šis principas nėra absoliutus ir apeliacinės instancijos teismas gali peržengti apeliaciniame skunde nustatytas nagrinėjimo ribas, jei to reikalauja viešasis interesas (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. rugsėjo 21 d. nutarimas).

Viešasis interesas – tai neapibrėžtas teisės institutas, kurio turinį kiekvienu konkrečiu atveju nustato teismas. Teisėjų kolegija sprendžia, jog tinkamas žemės reformos vykdymas taip pat turi būti priskirtas prie viešojo intereso srities dalykų. Šią išvadą patvirtina ir gausi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika minėtu klausimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. gruodžio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-578/2007, 2005 m. gruodžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-677/2005, 2000 m. gruodžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-1209, 2003 m. kovo 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-317/2003 ir kt.). Nuosavybės teisių atkūrimo procesas taip pat yra neatskiriama žemės reformos dalis. Taigi laikytina, jog šioje byloje nagrinėjami klausimai, susiję su nuosavybės teisių atkūrimu, restitucijos taikymu yra ne tik svarbūs konkretiems fiziniams asmenims, pretendentams į nuosavybės teisių atkūrimą, tačiau taip pat priklauso viešojo intereso sričiai. Šį visuomenės suinteresuotumą minėtų klausimų sprendimais sustiprina ir tai, jog nagrinėjamu atveju turi būti nustatomas restitucijos sumokant ekvivalentą pinigais dydis. Taigi tai tiesiogiai susiję su valstybės gaunamomis lėšomis už neteisėtai atsakovams perduotą nuosavybėn žemę, o tai ypač aktualu, nes valstybė turės spręsti klausimą dėl žemės nuosavybės atkūrimo kitiems pretendentams. Atsižvelgdama į nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, jog nagrinėjamu atveju viešasis interesas reikalauja peržengti apeliacinio skundo ribas bei nagrinėti klausimą dėl restitucijos taikymo klausimų sprendimo teisėtumo bei pagrįstumo šioje byloje (CPK 320 str.).

Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, pripažinęs Vilniaus apskrities viršininko sprendimus iš dalies negaliojančiais, nesant duomenų apie trečiųjų asmenų, kuriems atsakovai perleido neteisėtai jiems grąžintą žemę, nesąžiningumą, sprendė, jog vienintelis būdas šioje byloje grąžinti valstybei atsakovų nepagrįstai įgytą turtą – grąžinti valstybei tą sumą, už kurią buvo parduotas nepagrįstai įgytas turtas (CK 6.237 str. 1, 4 d., 6.145-6.147 str.). Dėl to teismas, nenustatęs atsakovų nesąžiningumo, priteisė valstybei iš G. Č. ir J. Č. po 13 509,88 Lt už neteisėtai atkurtą nuosavybę.

Teisėjų kolegija sprendžia, jog nors pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai nurodė, jog, nenustačius trečiųjų asmenų, kuriems atsakovai perleido ginčo žemę, nesąžiningumo, restitucijos atlikimas natūra tampa negalimu (CK 4.96 str.), todėl restitucija turi būti atliekama atsakovams sumokant ekvivalentą pinigais (CK 6.146 str.). Tačiau, teisėjų kolegijos nuomone, nagrinėjamu atveju neteisingai įvertinti byloje surinktus įrodymus, susijusius su atsakovų sąžiningumu, padarė klaidą aiškindamas ir taikydamas šiuos klausimus reglamentuojančias materialinės teisės normas ir šioje dalyje priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą (CPK 263 str. 1 d., 329 str. 1 d.).

Pirmiausia, teisėjų kolegija pažymi, jog nagrinėjamu atveju, konstatavus ginčo administracinių aktų dalies neteisėtumą, turi būti sprendžiamas ne žalos atlyginimo, o restitucijos taikymo klausimas (CK 6.147 str. 2 d.). Dėl to teismo nurodyti argumentai, kad už tinkamą prašymų atkurti nuosavybės teises priėmimą, nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų surinkimą bei sutikslinimą, pažymų išdavimą, nurodant visus pretendentus, yra atsakingos agrarinės reformos tarnybos, kad atsakovai G. Č. ir J. Č. neatliko jokių neteisėtų veiksmų, yra reikšmingi tik tiek, kiek šie argumentai susiję su atsakovų sąžiningumu. Tuo tarpu teismo motyvai, kad ieškovas turėjo įrodyti žalos atsiradimo faktą ir jos dydį bei priežastinį ryšį tarp atsakovų neteisėtų veiksmų bei žalos atsiradimo, tačiau to neapdarė, šiuo atveju yra neaktualūs.

Taigi teismui pagrįstai pripažinus iš dalies negaliojančiais minėtus VAVA sprendimus dėl nuosavybės teisių atkūrimo atsakovams į 20,49725 ha ginčo žemės, turi būti sprendžiamas klausimas dėl restitucijos taikymo (CK 6.145 str.). Kaip jau buvo minėta, nagrinėjamu atveju atsakovai neteisėtai gautą žemę perleido tretiesiems asmenims, kurių sąžiningumas nėra ginčijamas. Dėl to restitucija turi būti atliekama sumokant ekvivalentą pinigais. Pagal CK 6.147 straipsnio nuostatas, piniginis ekvivalentas apskaičiuojamas taikant kainas, galiojančias tuo metu, kad skolininkas gavo tai, ką jis privalo grąžinti, tačiau jei privalantis grąžinti turtą asmuo yra nesąžiningas, tai jis privalo atlyginti didžiausią turto vertę.

Teismas atmetė argumentus dėl atsakovų G. Č. ir J. Č. nesąžiningumo ir sprendė, kad atsakovai privalo grąžinti valstybei tik tą sumą, už kurią buvo parduota nepagrįstai įgyta turto dalis, tai yra, teismas nurodė, jog iš kiekvieno atsakovo turi būti priteista pinigų suma už neteistai įgytą ir parduotą 20,4975 ha žemės sklypą, kas sudaro po 13 509, 88 Lt.

Teismas savo išvadą dėl atsakovų sąžiningumo grindė nurodydamas, jog atsakovai prašė atkurti nuosavybės teises į jų tėvo J. Č. iki žemės nacionalizacijos valdytą žemės sklypą, todėl pagrįstai tikėjosi, jog jie yra vieninteliai pretendentai į J. Č. grąžinamą nuosavybę. Teisėjų kolegija sutinka su teismo teiginiu, kad atsakovai, pateikdami prašymus atkurti nuosavybės teises į jų tėvo J. Č. turėtą nuosavybę, pagrįstai šiame prašyme pretendentais nurodė tik vienas kitą, nes byloje nėra duomenų, jog J. Č. būtų turėjęs daugiau įpėdinių, tai yra pretendentų į jo turėtą nuosavybę. Tačiau visa nuosavybės teisių atkūrimo procedūra bei atsakovų elgesys jos metu leidžia pagrįstai abejoti atsakovų sąžiningumu (CPK 185 str.).

Kaip minėta anksčiau šioje nutartyje, atliekant minėtą ikiteisminį tyrimą buvo nustatyta, kad atkuriant nuosavybės teises atsakovams, pareigūnai netinkamai atliko tarnybines pareigas, o ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas tik dėl to, jog suėjo patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senaties terminas. Tačiau teisėjų kolegija pažymi, jog nuosavybės teisių atkūrimo procese dalyvaujančių pareigūnų galimai aplaidus pareigų vykdymas ar nesąžiningas elgesys nesudaro pagrindo žemės nuosavybės teisių atkūrimą atsakovams pripažinti teisėtu, o pačius atsakovus laikyti sąžiningais, tai yra nors ikiteisminio tyrimo medžiagoje yra konstatuoti pareigūnų padaryti pažeidimai, bet tai neduoda pagrindo pačių atsakovų veiksmus traktuoti teisėtais. Byloje yra aplinkybių, leidžiančių abejoti atsakovų sąžiningumu. Kaip matyti iš minėto Vilniaus rajono apylinkės prokuratūros 2005 m. kovo 17 d. nutarimo dėl ikiteisminio tyrimo nutraukimo, tyrimo metu buvo nustatyta, kad atliekant žemės matavimo darbus dalyvavo ne tik atsakovai, bet ir kai kurie iš kitų pretendentų į M. Č. turėtą žemę. Štai ikiteisminio tyrimo medžiaga nustatyta, jog pareigūnei I. K. , kuri žemės reformos metu buvo paskirta vykdyti žemės reformos žemėtvarkos projektą, ženklinant žemės sklypą Jurčiukų k., Vilniaus rajone, dalyvavo J. Č. , G. Č. , J. G. ir dar viena moteris, pretenduojanti į M. Č. žemę. Pagal šio tyrimo medžiagą, atsakovai kategoriškai nesutiko, kad į šį procesą būtų įtraukti kiti pretendentai. Šios aplinkybės patvirtinamos ne tik minimos medžiagos duomenimis, bet ir trečiųjų asmenų paaiškinimais šioje civilinėje byloje apeliacinės instancijos teismo 2007 m. gruodžio 17 d. posėdyje (b. l. 251-254). P. Č. 2001 m. gruodžio 18 d. prašyme Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriaus vedėjui nurodė, jog atsakovai kreipėsi į jį prašydami, kad jis duotų savo notariškai patvirtintą sutikimą, jog atsisako savo tėvo R. Č. žemės (b. l. 37). Byloje yra toks pat ir M. Č. prašymas, kuriame nurodyta, jog dėl tokio pat atsisakymo atsakovai kreipėsi ir į ją (b. l. 39). Ikiteisminio tyrimo medžiaga nustatyta, kad tuo metu, kai prašymus atkurti nuosavybės teises į M. Č. valdytą žemę padavė kiti pretendentai, tai yra P. Č. ir A. Č. , prieš tai prašymus padavę atsakovai J. Č. ir G. Č. pradėjo pastoviai domėtis, kodėl jiems negrąžinama žemė (t. 2, b. l. 34). Iš nagrinėjamoje civilinėje byloje esančio Vilniaus apygardos administracinio teismo pranešimo matyti, kad atsakovams pranešimas apie ginčą dėl nuosavybės teisių atkūrimo buvo išsiųstas 2002 m. kovo 6 d., tačiau tos pačios dienos sutartimi, tai yra itin skubiai, atsakovai minėtą žemę pardavė (b. l. 153). Atkreiptinas dėmesys ir į tai, jog kaina, už kurią buvo parduota ginčo žemė, yra gerokai mažesnė už indeksuotą parduodamo žemės sklypo vertę pagal Nekilnojamojo turto registro pažymą. Kaip žinoma, akivaizdžiai per maža sandorio kaina, kaip žinoma, yra pagrindas kelti klausimą dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais, o taip pat duoda pagrindą spręsti dėl sandorių šalių – nagrinėjamu atveju – atsakovų, nesąžiningumo (CPK 185 str.). Kaip yra išaiškinęs Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2005 m. kovo 15 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-62/2005, sąžiningumas – tai vertybinis asmens elgesio matas, reikalaujantis atidumo, rūpestingumo, atsižvelgimo į teisėtus bei pagrįstus kitų asmenų interesus ir pan. Asmuo vertinamas sąžiningu, jeigu jis ne tik nežinojo, bet ir negalėjo, ir neturėjo žinoti tam tikrų aplinkybių. Tuo tarpu nagrinėjamu atveju jau iš ginčo Vilniaus apskrities viršininko 1998 m. liepos 13 d. sprendimų Nr. 41-4274 ir Nr. 41-4275 turinio matyti, kad atsakovams buvo atkurtos nuosavybės teisės ne į jų tėvo turėtą turtą, o į jų senelio – M. Č. turtėtą žemę. Tai matydami atsakovai turėjo suvokti, jog į senelio žemę atkurti nuosavybės teises gali pretenduoti visi jo vaikų įpėdiniai, ne tik vieno sūnaus – J. Č. – vaikai.

Šių aplinkybių kontekste teisėjų kolegija remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, kurią civiliniame procese leidžiama taikyti. Ši taisyklė yra grindžiama tikimybių pusiausvyros principu, pagal kurį išvada apie fakto buvimą civiliniame procese gali būti padaroma ir tada, kai išlieka tam tikros abejonės, tačiau įrodymų visuma leidžia manyti esant labiau tikėtina, jog šis faktas buvo, nei, kad jo nebuvo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001 m. kovo 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-260/2001; 2002 m. balandžio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-569/2002; 2002 m. birželio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-862/2002; 2003 m. vasario 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-113/2003). Atsižvelgdama į nurodytas aplinkybes, atsakovų nuosavybės atkūrimo procedūras, atsakovų dalyvavimo jose pobūdį ir t. t., teisėjų kolegija sprendžia, jog nagrinėjamu atveju labiau tikėtina yra tai, jog atsakovai žinojo apie kitus pretendentus į ginčo žemę, todėl yra pagrindas pripažinti juos nesąžiningais (CPK 185 str.). Patys atsakovai nepateikė įrodymų, kurie galėtų paneigti tokią išvadą (CPK 178 str.).

Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, ginčijamais administraciniais aktais atsakovai G. Č. ir J. Č. gavo po 27, 31 ha žemės. Taigi atsakovai, turėdami teises lygiomis dalimis atkurti nuosavybės teises į jų tėvui J. Č. tenkančią 13, 625 ha žemės sklypo dalį, nepagrįstai įgijo ir pardavė kiekvienas po 20, 4975 ha žemės. Todėl už nepagrįstai įgytus ir parduotus (54, 62 ha – 13, 325 ha / 2 atsakovų) žemės sklypus iš abiejų atsakovų lygiomis dalimis turi būti priteisiama neteisėtai parduotų žemės sklypų pardavimo kaina, tai yra iš kiekvieno atsakovo už neteisėtai įgytą ir parduotą 20, 4975 ha žemės sklypą.

Konstatavus atsakovų G. Č. ir J. Č. nesąžiningumą, pagal CK 6.147 straipsnio antrosios dalies nuostatas, atsakovai privalo atlyginti didžiausią perleisto turto vertę. Dėl to, taikant restituciją priteisiama neteisėtai įgytų ir parduotų sklypų vertė, apskaičiuota atsižvelgiant į tai, jog, kaip nurodė ieškovas, pagal 2002 m. kovo 6 d. pirkimo-pardavimo sutartį, indeksuota parduodamo žemės sklypo vertė pagal Nekilnojamojo turto registro pažymą yra 311 960 Lt (b. l. 45). Tokiu būdu, iš atsakovų turi būti priteisiama po 117 071 Lt iš kiekvieno atsakovo už jam neteisėtai atkurtas nuosavybės teises ir kiekvieno iš atsakovų parduotą 20,4975 ha žemės sklypą (311 960 Lt / 54, 62 ha = 5 711,5 Lt/ha) x 20, 4975 ha =117 071 Lt).

Teisėjų kolegija, remdamasi CPK 88, 93, 96 straipsniais, priteisia iš atsakovo Vilniaus apskrities viršininko administracijos valstybei 54,4 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu apeliacinės instancijos teisme (b. l. 212), o iš atsakovų G. Č. ir J. Č. priteisia apeliantei J. P. 200 Lt žyminio mokesčio, sumokėto už apeliacinį skundą (b. l. 184, 194).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio pirmosios dalies 3 punktu,

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2006 m. liepos 5 d. sprendimą pakeisti.

Padidinti iki 117 071 Lt (šimtas septyniolika tūkstančių septyniasdešimt vienas litas) iš atsakovo G. Č. valstybei priteistą sumą už neteisėtai atkurtą nuosavybę į 20,4975 ha žemės Jurčiukų k., Rukainių sen., Vilniaus r.

Padidinti iki 117 071 Lt (šimtas septyniolika tūkstančių septyniasdešimt vienas litas) iš atsakovo J. Č. valstybei priteistą sumą už neteisėtai atkurtą nuosavybę į 20,4975 ha žemės Jurčiukų k., Rukainių sen., Vilniaus r.

Kitą pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovo Vilniaus apskrities viršininko administracijos valstybei 54,4 Lt (penkiasdešimt keturi litai 40 ct) išlaidoms, susijusioms su procesinių dokumentų siuntimu, atlyginti.

Priteisti iš atsakovų G. Č. ir J. Č. apeliantei J. P. po 100 Lt (šimtas litų) žyminio mokesčio už apeliacinį skundą.