Kauno apygardos teismo nutartis

Teisėja Živilė Bliūdžiuvienė Baudžiamoji byla Nr. 1A-782-594/2015

Pranešėjas Albinas Antanaitis Proceso Nr. 1-26-1-00467-2013-3 Procesinio sprendimo kategorija:

2.4.7.; 2.4.9.

2015 m. lapkričio 2 d.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Albino Antanaičio, teisėjų Rimo Švirino, Svetlanos Jurgaitienės, sekretoriaujant Indrei Vitkutei, dalyvaujant prokurorei R. O., nuteistojo Ž. V. gynėjai advokatei M. V., viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo Ž. V. (toliau – Ž. V.) apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2015 m. birželio 30 d. nuosprendžio, kuriuo Ž. V. buvo pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 180 str. 1 d. ir nuteistas 1 (vienerių) metų 3 (trijų) mėnesių laisvės atėmimo bausme.

Vadovaujantis BK 63 str. 1 d., 4 d., 9 d. ir BK 65 str., Ž. V. paskirta bausmė subendrinta su Kauno apylinkės teismo 2014 m. spalio 28 d. nuosprendžiu paskirta bausme, paskiriant Ž. V. galutinę subendrintą 1 (vienerių) metų 7 (septynių) mėnesių laisvės atėmimo bausmę, ją atliekant pataisos namuose.

Vadovaujantis BK 63 str. 9 d., į Ž. V. paskirtos bausmės laiką įskaityta bausmė, iš dalies atlikta pagal Kauno apylinkės teismo 2014 m. spalio 28 d. nuosprendį.

Kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti, iki nuosprendžio įsiteisėjimo palikta nepakeista.

Tuo pačiu nuosprendžiu A. Š. ir P. V. buvo pripažinti kaltais pagal BK 180 str. 1 d., L. G. – pagal BK 180 str. 1 d., 178 str. 2 d. (2 epizodai), tačiau apeliaciniai skundai dėl šių asmenų Kauno apygardos teismui pateikti nebuvo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Teismo posėdyje nuteistojo Ž. V. gynėja nuteistojo apeliacinį skundą prašė tenkinti, prokurorė – atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo Ž. V. apeliacinis skundas atmetamas.

Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrina baudžiamąją bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniu skundu (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 str. 3 d.). Apeliaciniu nuteistojo skundu nėra ginčijama nuteistojo Ž. V. kaltė ir nusikalstamos veikos kvalifikavimas, todėl šie klausimai išsamiau nevertinami. Nuteistasis nesutinka tik su jam paskirta bausme, prašydamas ją sušvelninti bei taikyti BK 75 str. nuostatas, tačiau įvertinus skundžiamu nuosprendžiu paskirtos bausmės rūšį ir dydį, tenkinti nuteistojo apeliacinį skundą pagrindo nėra.

Kaip matyti iš nagrinėjamos baudžiamosios bylos medžiagos, Ž. V. buvo pripažintas kaltu už nusikalstamos veikos, numatytos BK 180 str. 1 d., padarymą. Pagal komentuojamo straipsnio nuostatas, asmuo, kuris, panaudodamas fizinį smurtą ar grasindamas tuoj pat jį panaudoti arba kitaip atimdamas galimybę nukentėjusiajam priešintis pagrobė svetimą turtą, baudžiamas areštu arba laisvės atėmimu iki šešerių metų. Įstatymas nenumato konkrečių sąlygų, kurioms esant teismas parenka vieną iš BK specialiosios dalies straipsnių sankcijoje numatytų bausmių rūšių. Tai išskirtinė teismo, nagrinėjančio baudžiamąją bylą, kompetencija. Tačiau teismas, spręsdamas asmeniui skirtinos bausmės rūšį bei jos dydį visgi turi išlaikyti pusiausvyrą tarp siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti, tarp nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdžio ir už šią veiką numatytos bausmės teismas, t. y. paskirti tokią bausmę, kuri būtų adekvati (proporcinga) padarytai nusikalstamai veikai.

Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, kurie yra viena iš svarbiausių teisėto, pagrįsto ir teisingo nubaudimo garantijų, yra įtvirtinti BK 54 str.. Sutinkamai su komentuojamo straipsnio nuostatomis, teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Skirdamas bausmę už padarytą nusikalstamą veiką, teismas atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; kaltės formą ir rūšį; padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; nusikalstamos veikos stadiją; kaltininko asmenybę; asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BK 54 str. 1 d. ir 2 d.). Įvertina ir tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, detaliai išanalizuodamas kiekvienos aplinkybės (atsakomybę lengvinančios ar sunkinančios) reikšmę. Ir tik įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį bei tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, teismas motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuojamą nuo jos vidurkio (BK 61 str. 1 d. ir 2 d.). Be aptartų esminių bausmės skyrimo pagrindų, tinkamas kaltininko asmenybės įvertinas neabejotinai taip pat yra svarbi teisingos bausmės parinkimo sąlyga. Remiantis baudžiamosios teisės teorija šiuo klausimu, vertindamas kaltininko asmenybės pavojingumą ir rinkdamas bausmės rūšį bei dydį, teismas turi ypač atidžiai ištirti, ar nusikaltimas padarytas atsitiktinai, dėl kitų asmenų įtakos arba nepalankiai susiklosčius aplinkybėms, ar kaltininko antivisuomeninės nuostatos jau buvo susiformavusios iki nusikalstamo poelgio ir nusikaltimas buvo tik loginis kaltininko gyvenimo būdo bei jo ankstesnio elgesio padarinys (pvz. kasacinė nutartis Nr. 2K-7-45/2007).

Šių duomenų kontekste tikrinant skundžiamo nuosprendžio teisėtumą matyti, kad apylinkės teismas, skirdamas Ž. V. bausmę, atsižvelgė į įvykdytos nusikalstamos veikos pobūdį bei pavojingumą (apysunkis nusikaltimas), kaltės formą (nusikaltimas padarytas veikiant tiesiogine tyčia), nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus (nusikaltimas padarytas siekiant savanaudiškų tikslų – finansinės naudos), nusikalstamos veikos stadiją (nusikaltimas baigtas), taip pat į nuteistojo asmenybę – Ž. V. praeityje ne kartą teistas, įskaitant ir analogiško pobūdžio nusikalstamas veikas (b. t. 3, b. l. 120-124), teistumai neišnykę, o analizuojamą nusikalstamą veiką Ž. V. įvykdė nepraėjus nei dviem metams po paskutinės laisvės atėmimo bausmės atlikimo. Įvertino ir tai, kad po analizuojamos nusikalstamos veikos įvykdymo Ž. V. ir vėl buvo nuteistas už viešosios tvarkos pažeidimą (2014 m. spalio 28 d. Kauno apylinkės teismo nuosprendžiu), atsižvelgė ir į tai, kad praeityje Ž. V. buvo baustas ir administracinėmis nuobaudomis (b. t. 3, b. l. 119), ko pasėkoje, pagrįstai konstatavo, kad nuteistasis yra linkęs nepaisyti įstatymų, nesistengia gyventi pagal visuomenėje priimtas moralės ir dorovės taisykles, nuolat elgiasi nusikalstamai ir nesistengia pasitaisyti. Spręsdamas Ž. V. skirtinos bausmės klausimą, apylinkės teismas pagrįstai atsižvelgė ir į tai, kad nuteistasis prisipažino padaręs jam inkriminuotą nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi dėl jos įvykdymo, ką pagrįstai pripažino jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe BK 59 str. 1 d. 2 p. prasme, Ž. V. veiksmuose įžvelgdamas ir vieną jo atsakomybę sunkinančią aplinkybę – nusikaltimą padarė veikdamas bendrininkų grupėje (BK 60 str. 1 d. 1 p.).

Atsižvelgdamas į šių aplinkybių visumą, Kauno apylinkės teismas konstatavo, kad bausmės tikslai, įtvirtinti BK 41 str., nagrinėjamu atveju bus pasiekti Ž. V. paskyrus realią laisvės atėmimo bausmę, jos dydį nustatant kiek mažesnį nei BK 180 str. 1 d. sankcijoje numatytos bausmės vidurkis, kam, nepaisant Ž. V. apeliacinio skundo argumentų, iš esmės pritaria ir aukštesnysis teismas. Paminėtos aplinkybės leidžia neabejotinai teigti, kad pirmosios instancijos teismas atsižvelgė ir tinkamai įvertino visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, apibūdinančias tiek nuteistojo asmenybę, tiek jo įvykdytos nusikalstamos veikos pavojingumą, todėl nėra pagrindo teigti, kad teismas neapsvarstė ir galimybės taikyti BK 75 str. nuostatas, tačiau padaręs išvadą dėl realios laisvės atėmimo bausmės skyrimo (t. y. nesant pagrindo taikyti BK 75 str. nuostatas) aptarė tik bausmės skyrimą. Apeliacinės instancijos teismas, neturi pagrindo nesutikti su apylinkės teismo išvada dėl nuteistajam skirtinos bausmės rūšies ar jos dydžio. Ir nors apylinkės teismas skundžiamu nuosprendžiu ir nepasisakė dėl galimybės nuteistojo atžvilgiu taikyti BK 75 str. nuostatas, tačiau jokių pagrindų, leidžiančių Ž. V. atžvilgiu paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėti, analizuojamos baudžiamosios bylos medžiagoje neįžvelgia ir nuteistojo apeliacinį skundą nagrinėjantis teismas.

Pagal BK 75 str. nuostatas, asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu ne daugiau kaip šešeriems metams už dėl neatsargumo padarytus nusikaltimus arba ne daugiau kaip ketveriems metams už vieną ar kelis tyčinius nusikaltimus (išskyrus labai sunkius nusikaltimus), teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo vienerių iki trejų metų. Bausmės vykdymas gali būti atidėtas, jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Vadovaujantis teismų praktika, sprendžiant ar bausmės vykdymas gali būti atidėtas, vertinamos visos bylos aplinkybės, susijusios ir su padaryta veika, ir su nuteistojo asmenybe: nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdis, laipsnis, nuteistojo asmenybės teigiamos ir neigiamos savybės, nusikalstamos veikos padarymo priežastys, elgesys po nusikalstamos veikos padarymo. Sprendžiant klausimą dėl bausmės vykdymo atidėjimo, turi būti įvertinta ar atidėjus bausmės vykdymą asmuo bus sulaikytas nuo nusikalstamų veiksmų darymo, pakankamai nubaustas, ar jam bus apribota galimybė daryti naujas nusikalstamas veikas, ar nuteistas asmuo laikysis įstatymų ir nebenusikals, ar bus užtikrintas teisingumo principo įgyvendinimas. Šiuo klausimu Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad taikant bausmės vykdymo atidėjimą humaniškumo principo reikalavimai turi būti derinami su teisingumo principu, pagal kurį kaltininko nubaudimas ar atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės negali paneigti baudžiamosios teisės esmės ir paskirties, formuoti nebaudžiamumo nuotaikų, nepagarbos baudžiamajam įstatymui ar ignoruoti nukentėjusiųjų teisėtų interesų ir pan., kad iš baudžiamosios teisės kyla reikalavimas, jog kiekvienas apkaltinamasis nuosprendis turi sukurti teisines prielaidas tam, kad valstybės reakcija į kaltininko sukeltą konfliktą su baudžiamuoju įstatymu - paskirta bausmė ar kita baudžiamojo poveikio priemonė – užtikrintų ne tik specialiąją, bet bendrąją prevenciją (pvz. kasacinė nutartis Nr. 2K-P-549/2007).

Remdamasi aukščiau aptartų teisės normų visuma bei atsižvelgdama į vieningai šiuo klausimu formuojamą teismų praktiką, įvertinusi nuteistojo asmenybę, teisėjų kolegija, konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju taikyti bausmės vykdymo atidėjimą Ž. V. atžvilgiu, teisinio pagrindo nėra, nes nėra jokio pagrindo manyti, kad Ž. V. bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu laikysis įstatymų ir nenusikals, ir bausmės tikslai dar gali būti pasiekti be realaus laisvės atėmimo bausmės atlikimo. Darant šią išvadą, o tuo pačiu ir atmetant nuteistojo apeliacinio skundo argumentus, atkreiptinas apelianto dėmesys į tai, kad praeityje jis buvo ne kartą teistas, jo atžvilgiu buvo taikytos ir jo teisinę padėtį švelninančios priemonės – lygtinis paleidimas, tačiau tai nuteistojo nuo tolesnio nusikalstamo elgesio nesustabdė, jis ir toliau vykdė nusikaltimus. Nusikalstamą veiką, už kurios padarymą jis buvo pripažintas kaltu skundžiamu apylinkės teismo nuosprendžiu, jis įvykdė nepraėjus nei porai metų po paskutiniosios jam skirtos laisvės atėmimo bausmės, t. y. teistumui neišnykus. Po jos įvykdymo 2014 m. spalio 28 d. Kauno apylinkės teismo nuosprendžiu jis vėlgi buvo pripažintas kaltu už viešosios tvarkos pažeidimą. Esant šiems duomenims, pagrįstai manytina, kad dėl pernelyg švelnaus baudžiamumo, bausmės vykdymo atidėjimo taikymas Ž. V. atžvilgiu nagrinėjamu atveju gali būti tik paskata ir toliau daryti nusikalstamas veikas, todėl daroma išvada, kad nuteistojo neizoliuojant nuo visuomenės bei be pataisos įstaigos darbuotojų pagalbos jo elgesys nebus keičiamas.

Įvertinus aukščiau paminėtas nuteistojo asmenybę apibūdinančias aplinkybes, jo paties bei jo įvykdytos nusikalstamos veikos pavojingumą, ankstesnius teistumus, paskirtos laisvės atėmimo bausmės dydį, vertinti paskirtą bausmę kaip aiškiai per griežtą teisinio pagrindo nėra. Ji neprieštarauja teisingumo principui, bausmės paskirčiai bei bendriesiems bausmės skyrimo pagrindams (BK 41 str. ir 54 str.). Nuteistojo apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės, turinčios reikšmės individualizuojant bausmę buvo tinkamai išnagrinėtos ir įvertintos pirmosios instancijos teisme. Apeliaciniame skunde nurodytos šeimyninės aplinkybės bei deklaruojamas noras atlyginti žalą, nesudaro pagrindo taikyti BK 75 str. nuostatas. Šiame kontekste pažymėtina, kad šeimos ir vaikų turėjimas, nuteistajam nebuvo kliūtimi nusikalsti, tuo tarpu noras atlyginti žalą vertinamas kaip deklaratyvus, kadangi nors nuo nusikalstamos veikos padarymo yra praėję nemažai laiko, žala atlyginta nėra. Išimtinių aplinkybių, susijusių su nuteistojo padarytos nusikalstamos veikos pobūdžiu ar jo asmenybe, šioje byloje nenustatyta, todėl dar labiau švelninti bausmę ar kitaip lengvinti nuteistojo teisinę padėtį nėra jokio juridinio pagrindo, juolab kad apeliantas ne pirmą kartą pažeidžia įstatymus, nepaiso visuomenės elgesio bei bendrabūvio taisyklių, iš savo klaidų nesimoko, nesistengia keisti savo elgesio.

Teisėjų kolegija nenustatė, kad byloje ikiteisminio tyrimo ar teisminio nagrinėjimo metu būtų padaryti esminiai BPK pažeidimai, kuriais būtų suvaržytos įstatymų garantuotos nuteistojo teisės ir kurie būtų sukliudę teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą. Šiame kontekste kaip nepagrįsti atmestini nuteistojo argumentai, jog Kauno apylinkės teismas skundžiamame nuosprendyje išdėstydamas jį neigiamai charakterizuojančias aplinkybes elgėsi šališkai. Pažymėtina, jog teismas, skirdamas kaltininkui bausmę, privalo įvertinti visas nuteistąjį charakterizuojančias aplinkybes, galinčias turėti įtakos jam skiriamos bausmės rūšiai ar dydžiui, tačiau tai, kad šiuo atveju teismas akcentavo Ž. V. buvusius teistumus ir praeityje jo atžvilgiu taikytas jo teisinę padėtį lengvinančias priemones, negali būti pripažįstama teismo šališkumu.

Kaip jau minėta, apylinkės teismas tinkamai vertino byloje surinktus įrodymus ir priėmė pagrįstą bei teisėtą apkaltinamąjį nuosprendį, kuriame išvadas dėl nuteistojo kaltės, bausmės rūšies, jos dydžio pagrindė bylos duomenimis ir tinkamai jas motyvavo, todėl nuosprendis paliekamas galioti nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Byloje gauta Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos pažyma, jog nagrinėjamoje byloje antrinės teisinės pagalbos, teikiamos Ž. V. sudaro 96,46 eurus.

Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka gynėjo dalyvavimas yra privalomas (BPK 322 str. 1 d.) ir tai reiškia, kad nuteistųjų galimybės atsisakyti gynėjo yra ribotos. Nors nuteistajam ir nėra apribota teisė savo iniciatyva pasirinkti gynėją, tačiau būtina pažymėti, kad BPK 51 str. 3 d. numato pareigą, jog tokiu atveju kai gynėjo nėra pasikvietęs pats nuteistasis arba jų pavedimu ar sutikimu nėra pakvietę kiti asmenys, ikiteisminio tyrimo pareigūnas, prokuroras ar teismas privalo išaiškinti įtariamajam, kaltinamajam ar nuteistajam, kad paskirtos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidos dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgiant į įtariamojo, kaltinamojo ar nuteistojo turtinę padėtį, išskyrus šio straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose numatytus atvejus, gali būti išieškotos į valstybės biudžetą šio Kodekso nustatyta tvarka. Taigi įstatyme įtvirtinta, kad tokios išlaidos gali būti išieškotos atsižvelgiant į turtinę padėtį, išskyrus nurodytas išimtis, be to, apie tai nuteistajam turi būti išaiškinta iš anksto. BPK 106 str. 2 d. numatyta, kad teismas, atsižvelgdamas į nuteistojo turtinę padėtį, gali šių išlaidų kaltinamajam nepriteisti ar jų dydį sumažinti. Iš esmės analogiška nuostata įtvirtinta ir Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 21 str. 6 d., kurioje be kita ko pasisakyta, kad grąžintinų antrinės teisinės pagalbos išlaidų dydis nustatomas atsižvelgiant į šio įstatymo 11 straipsnio 2 dalies 1 punktą, 12 straipsnio 3 ir 5 punktus ir 14 straipsnio 5 dalį. Pažymėtina, kad Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 str. 3 d. c p. numatyta, kad „Kiekvienas kaltinamas nusikaltimo padarymu asmuo turi mažiausiai šias teises: gintis pats arba padedamas savo paties pasirinkto gynėjo arba, jei neturi pakankamai lėšų gynėjui atsilyginti ir, kai tai reikalinga teisingumo interesams, nemokamai gauti advokato pagalbą“, todėl įvertinus visumą išdėstytų įstatyminių nuostatų, atsižvelgiant į tai, kad pagal bylos medžiagą nuteistasis galimai atitinka reikalavimus dėl turtinės padėties, kuriai esant teisinė pagalba galėtų būti teikiama nemokamai, išlaidos advokato pagalbai apmokėti apeliacinės instancijos teisme nepriteistinos (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. birželio 13 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-405/2014, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 17 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-322/2014).

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo Ž. V. apeliacinį skundą atmesti.

Nepriteisti iš nuteistojo Ž. V. antrinės teisinės pagalbos tarnybos išlaidų apeliacinės instancijos teisme.