- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Data
- 2013-07-04
- Bylos Nr.
- 1A-412-174-2013
- Teisminio proceso Nr.
- 1-06-1-08013-2010-3
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Violeta Miliuvienė (pirm.), Linas Pauliukėnas, Savinijus Katauskas
- Nuteistasis
- A. D.
- Advokatai
- Piotras Orlovas
Pranešėja Violeta MiliuvienėTeisėjas Albinas Bazilius Baudž. byla Nr. 1A-412-174/2013 Teisminio proceso Nr. 1-06-1-08013-2010-3 Procesinio sprendimo kategorijos: 2.4.; 1.1.4.4.2.; 1.2.14.5.2.; 2.1.7.4.; 2.1.15.1. (S)
KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMAS
nutartis
2013 m. liepos 4 d.
Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Violetos Miliuvienės,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios A. D. apeliacinį skundą dėl Tauragės rajono apylinkės teismo 2013 m. vasario 8 d. nuosprendžio, kuriuo A. D., asmens kodas (duomenys neskelbtini), pripažinta kalta pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 24 straipsnio 3 dalį ir 182 straipsnio 2 dalį bei, pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalį, nuteista laisvės apribojimu vieneriems metams ir šešiems mėnesiams, įpareigojant per bausmės laiką būti namuose nuo 23.00 val. vakaro iki 06.00 valandos ryto.
Nuosprendžiu priteista iš A. D. VSDFV Šilalės skyriui 23 974,86 Lt turtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
A. D. nuteista už tai, kad ji iš anksto susitarusi ir žinodama apie V. Ž. suklastotus ir VSDFV Tauragės skyriui pateiktus dokumentus, kuriuose įrašyti neteisingi duomenys apie jai (A. D.) išmokėtą atlyginimą už darbą vykdant V. Ž. individualią veiklą apgaulės būdu nepagrįstai įgijo teisę į motinystės bei motinystės (tėvystės) pašalpą, padarant VSDF didelę turtinę žalą, o būtent: A. D., iš anksto susitarusi su V. Ž., kuris vykdė individualią veiklą – medienos ruošos darbus, fiktyviai įsidarbino pas jį, ir žinodama, kad V. Ž. į buhalterinės apskaitos dokumentus apie priskaičiuotą ir išmokėtą darbo užmokestį į 2009 m. sausio mėn., tiksli diena nenurodyta, pranešimą VSDFV Tauragės skyriui apie apdraustųjų valstybinio socialinio draudimo įmokas Nr.1 „SAM3SD 01“, 2009-04-14 pranešimą VSDFV Tauragės skyriui apie apdraustųjų valstybinio socialinio draudimo įmokas Nr.4 „SAM3SD 01“ įrašė neteisingus duomenis ir patvirtino savo parašu, kad A. D., dirbdama pas V. Ž., vykdantį individualią veiklą, registruotoje (duomenys neskelbtini), laikotarpiu nuo 2008-10-27 iki 2008-12-31 gavo 10 830 Lt draudžiamųjų pajamų, o nuo 2009-01-01 iki 2009-03-31 gavo 11 667 Lt draudžiamųjų pajamų, nors ji realiai nedirbo pas V. Ž., pasinaudojo V. Ž. VSDFV Tauragės skyriui pateiktais pranešimais apie apdraustųjų valstybinio socialinio draudimo įmokas, kuriuose įrašyti duomenys apie A. D. darbo užmokestį, ir taip apgaulės būdu savo naudai už laikotarpį nuo 2009-03-23 iki 2011-06-12 nepagrįstai įgijo teisę gauti 53 877,46 Lt motinystės bei motinystės (tėvystės) pašalpą, padarant VSDF didelę turtinę žalą.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu nuteistoji A. D. prašo Tauragės rajono apylinkės teismo 2013 m. vasario 8 d. nuosprendį panaikinti kaip neteisėtą ir nepagrįstą ir priimti naują išteisinamąjį nuosprendį. Apeliantės teigimu, ji jai inkriminuoto nusikaltimo, numatyto BK 182 straipsnio 2 dalyje, nepadarė, jos kaltė nėra įrodyta, todėl ji turi būti išteisinta. Teismas neįvertino byloje surinktų ir ištirtų įrodymų viseto, kaip to reikalauja Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 str. 3 ir 5 d. normos, dėl to nuosprendyje išdėstytos išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių. Priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį teismas, pažeisdamas BPK 305 str. 1 d. 2 p. nuostatas, paminėjo įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados dėl jos, A. D., kaltės, tačiau teismas nenurodė motyvų, kuriais vadovaudamasis atmetė kitus, kaltę paneigiančius įrodymus.
Dėl sukčiavimo
BK 182 straipsnio 2 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė asmeniui, kuris apgaule savo ar kitų naudai įgijo didelės vertės svetimą turtinę teisę. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (toliau – LAT) Teisėjų Senato 1998-12-22 d. nutarime „Dėl teismų praktikos sukčiavimo ir turto pasisavinimo arba iššvaistymo baudžiamosiose bylose“ sukčiavimas apibrėžiamas kaip nusikalstama veika, kuria kaltininkas tyčia, neteisėtai, neatlygintinai užvaldo, pasisavina, iššvaisto svetima turtą arba įgyja teisę į jį. Sukčiavimo esmė yra apgaulės pavartojimas svetimam turtui užvaldyti arba teisei į turtą įgyti. Apgaulė sukčiaujant vartojama turint tikslą suklaidinti turto savininką ar valdytoją arba asmenį, kurio žinioje yra turtas, o pastarieji suklaidinti dėl apgaulės savanoriškai patys perleidžia turtą ar teises į turtą kaltininkui manydami, kad šis turi teisę jį gauti. Pagal LAT praktiką, apgaulė pasireiškia turto savininko ar valdytojo arba asmens, kurio žinioje yra turtas, suklaidinimu pateikiant suklastotus dokumentus, pranešant neteisingus duomenis, nutylint esmines savininko apsisprendimui dėl turto ar teisės į turtą perleidimo aplinkybes ir pan. Taip pat pagal suformuotą praktiką sukčiavimo bylose, sprendžiant, ar motinystės (tėvystės) pašalpa (teisė į tokią pašalpą) įgyjama apgaule, vertinama, ar tokio asmens darbo santykiai nebuvo fiktyvūs, ar jis realiai dirbo nurodytą darbą bei gavo atitinkamo dydžio darbo užmokestį, ar jį įdarbinusi įmonė vykdė ūkinę–komercinę veiklą ir turėjo pakankamai lėšų atlyginimui išmokėti ir pan. Taigi, nuteistosios A. D. teigimu, sprendžiant klausimą, ar ji veikė apgaule, teisiškai reikšminga yra tai, ar darbo sutartis, sudaryta tarp V. Ž. individualios įmonės ir jos, A. D., atitiko tikrovę, ar nebuvo fiktyvi. Šiuo atveju nustatant, ar darbo sutartis neprieštarauja teisei (buvo teisėta), svarbu nustatyti, ar sutartis buvo sudaryta joje nurodytiems ir iš jos kylantiems darbo teisiniams santykiams įgyvendinti ir ar tokius santykius sukūrė, ar buvo kaip priemonė, t. y. sudaryta kitam tikslui – siekiant neteisėtai gauti iš valstybės socialinio draudimo fondo motinystės pašalpas, ir buvo suklastota. Taigi, apeliantės A. D. teigimu, šiuo atveju būtina nustatyti tam tikras faktines aplinkybes apie darbdavio jai suteiktą darbą, jos darbinę veiklą, užmokesčio kaip atlygio už darbą gavimą. Apeliantės teigimu, siekiant išaiškinti šias aplinkybes, teismas, vadovaudamasis suformuota teismų praktika tokio pobūdžio bylose, privalėjo išnagrinėti ir vertinti visus bylos duomenis, galinčius paneigti ar patvirtinti aplinkybes, turinčias reikšmės teisingam įrodinėtinų faktų nustatymui (kasacinė byla Nr. 2K-100/2012).
Šalies argumentai
Apeliantės teigimu, Tauragės rajono apylinkės teismas spręsdamas jos kaltės klausimą neįvertino, jog byloje neįrodytas esminio sukčiavimo požymio – apgaulės – pavartojimo faktas. Nuteistosios teigimu, teismas netinkamai vertino tiek jos, teik teisme apklaustų liudytojų parodymus, byloje esančius rašytinius įrodymus, nepagrįstai vadovavosi kito kaltinamojo byloje parodymais, aklai vadovavosi specialisto išvada.
Apeliantė pažymi, jog tiek ikiteisminio tyrimo, tiek bylos nagrinėjimo teisme metu ji kategoriškai neigė savo kaltę, tačiau teismas konstatavo, kad jos kaltė įrodyta. Teismas vadovavosi V. Ž. parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu, nurodydamas, jog šie V. Ž. parodymai buvo duoti prieš atliekant jam stacionarinę psichiatrinę ekspertizę. Tačiau, apeliantės teigimu, teismas, vadovaudamasis V. Ž. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, visiškai neatsižvelgė ir neįvertino, kad byloje nustatyta, jog tiek inkriminuojamos veikos padarymo metu, tiek vėliau V. Ž. negalėjo suprasti savo veiksmų reikšmės ir jų valdyti. Iš karto po V. Ž., kurio parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu, teismas rėmėsi motyvuodamas nuosprendį, apklausos, Utenos teismo psichiatrijos skyriaus ekspertai nustatė, kad V. Ž. inkriminuojamos veikos padarymo metu negalėjo visiškai suprasti savo veiksmų esmės ir jų valdyti. Jis tik iš dalies suprato savo veiksmus (ribotai pakaltinamas). Apeliantės skunde atkreipiamas dėmesys į tai, kad Tauragės rajono apylinkės teismas 2013-02-08 nutartyje (bylos Nr. 1-7-105/2013), kuria nutraukė baudžiamąją bylą V. Ž., nurodė: „Iš teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akto Nr. 75U-II-13, atlikus V. Ž. stacionarinę ekspertizę Utenos ekspertiniame skyriuje (b. l. 88–91, t. 2) ir ekspertės N. M. paaiškinimo teisme matyti, kad baudžiamojo įstatymo uždraustų veikų padarymo metu V. Ž. negalėjo visiškai (pilnai) suprasti savo veiksmų esmės ir jų valdyti“. Iš teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akto Nr. 85TPK-260/2012 (b. l. 148–153, t. 3) ir ekspertės L. Š. paaiškinimo teisme, atlikus V. Ž. ambulatorinę ekspertizę Klaipėdos teismo psichiatrijos skyriuje, matyti, kad šiuo metu V. Ž. „Dėl progresuojančių pažintinių funkcijų sutrikimų, sutrikusio dėmesio, blogėjančios atminties, gilėjančių silpnaprotystės reiškinių, sugeba suprasti ir valdyti savo veiksmų esmę ir juos suvaldyti tik pačiose paprasčiausiose, jam įprastose buitinėse situacijose“. Be to, apeliantė pažymi, jog tą aplinkybę, kad V. Ž. nelabai gerai orientavosi ir 2010 m. negalėjo paaiškinti apie įmonės finansinę apskaitą, patvirtino ir VSDFV Tauragės skyriaus vyriausioji specialistė B. J.. Iš Tauragės rajono apylinkės prokuratūros 2011-07-14 kaltinamojo akto ikiteisminio tyrimo byloje Nr. 06-1-08013-10 turinio matyti, kad V. Ž. tuo metu, kai jam buvo pareikštas įtarimas padarius nusikalstamą veiką, parodė, jog nesuprato, kas vyko, ir visiškai nieko neprisimena. Apeliantės A. D. teigimu, akivaizdu, kad V. Ž. parodymais, duotais prieš ją, kol pastarajam nebuvo atlikta stacionarinė psichiatrinė ekspertizė, teismas negalėjo vadovautis, nes bylos medžiagoje užfiksuoti duomenys patvirtina, kad jis nei anksčiau, nei šiuo metu negali visiškai suprasti savo veiksmų esmės ir jų valdyti. Todėl, nuteistosios teigimu, negalima vadovautis V. Ž., kaip įtariamojo, 2010-06-10 apklausos protokolu kaip objektyviu įrodymu, patvirtinančiu jos kaltę. Be to, A. D. nuomone, būtina atsižvelgti ir į tai, kad V. Ž. parodymus paneigia tiek jos, tiek byloje apklaustų liudytojų parodymai bei kitos byloje nustatytos faktinės aplinkybės, todėl nėra pagrindo manyti, kad ji neatliko jai pavesto darbo.
Liudytojas I. P. parodė, jog moterų brigadoje nebuvo, ji, A. D., tvarkė dokumentus. Apeliantės teigimu, teismas visiškai nevertino I. P. parodymų apie tai, kad jis nuolatos matydavo ją miške, tačiau, jo supratimu, ji galbūt arba apmatuodavo medieną, arba kirsdavo krūmus.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas rėmėsi liudytojo N. G. parodymais, jog moterų brigadoje nematė. Tačiau teismas visiškai nevertino šio liudytojo parodymų, kad jis kartais matydavo brigadoje 2–3 moteris. Liudytojas N. G. teismo posėdžio metu parodė, kad tarp miške dirbusių žmonių buvo ne tik vyrų, bet ir moterų. Jis pats aprodydavo darbininkams mišką, nurodydavo darbus. Kartą ar porą kartų jis matė ją – A. D., dirbančią miške, taip pat patvirtino, kad yra matęs ją dirbant miško šviesinimo–ugdymo darbus.
Šalies argumentai
Apeliantės teigimu, teismas neteisingai vertino ir liudytojo A. S. parodymus. Šis liudytojas parodė, jog jam nuvažiavus į mišką brigadoje buvo kažkokia moteris, tačiau nurodė nežinantis, kas ji tokia ir ką ji ten veikia. Apeliantė pažymi, jog liudytojas A. S. parodė, kad į mišką nuvežęs pietus matė moterį, vilkinčią darbiniais rūbais – kombinezonu, tačiau tuo metu nežinojo, kas ji tokia. A. S. patvirtino, kad 2011 m. birželio mėn. prieš pat Jonines, pas jį į kavinę atvažiavus R. D. su savo žmona (t. y. ja – A. D.) ir pasiteiravus, ar nesurastų sutarties, sudarytos su jo tėvu dėl miško šviesinimo darbų, nurodė, kad jo 2008 m. miške prie miško šviesinimo darbų matyta moteris ir kartu su R. D. atvažiavusi pastarojo žmona yra ta pati moteris, t. y. ji – A. D..
Apeliantė A. D. nurodo, jog teisiamojo posėdžio metu ji teismui paaiškino, kad dirbo eglaičių ravėjimo, miško šviesinimo darbus, kartais rinkdavo šakas, atliko jai pavestas pareigas. Nuteistosios teigimu, tai patvirtina paminėtų liudytojų parodymai, kuriais remiantis byloje neginčijamai nustatyta, jog darbo sutartimi sulygtą darbą ji atliko. Liudytojų parodymai patvirtina ir tai, kad tiesioginės tyčios klastoti dokumentus, taip siekiant turėti kokios nors turtinės ar kitokios naudos, V. Ž. individuali įmonė neturėjo. Kad miško tvarkymo darbus ji realiai dirbo, patvirtino ir kiti liudytojai.
A. D. nurodo, jog aplinkybę, kad ji dirbo miško ruošos darbus V. Ž. individualioje įmonėje, patvirtino liudytojai D. Z. ir R. D.. Tačiau teismas šių liudytojų parodymų nevertino ir jais nesivadovavo, nurodydamas, kad R. D. yra jos sutuoktinis, taigi suinteresuotas bylos baigtimi, o D. Z. gyveno pas R. D., jo brolį S. D., jis kažkuria prasme taip pat suinteresuotas bylos baigtimi. Nuteistosios teigimu, nėra pagrindo abejoti šių liudytojų parodymais, o tai, kad jie būtų suinteresuoti duoti jai palankius parodymus, byloje nenustatyta.
Apeliantės teigimu, anksčiau paminėti liudytojų parodymai ne paneigia, o patvirtina jos parodymus apie tai, kad ji realiai dirbo darbo sutartimi sulygtą darbą V. Ž. individualioje įmonėje. Tačiau Tauragės rajono apylinkės teismas minėtais liudytojų parodymais nesivadovavo ir nenurodė motyvų, kuriais vadovaudamasis atmetė jos kaltę paneigiančius liudytojų parodymus.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas nurodė, kad taip pat vadovaujasi specialisto išvada ir nuosprendyje nurodė: „Iš specialisto išvados matosi, kad pagal tyrimo metu pateiktus apskaitos dokumentus ir bylos aplinkybes galima teigti, kad A. D. nedirbo pas V. Ž., vykdantį individualią veiklą“. Teismas nuosprendį motyvavo tuo, kad LAT, vienodindamas teismų praktiką šalyje, 2011-02-15 nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-38/2011 nurodė, kad buhalterinių dokumentų (nurodytų specialisto išvadoje) nebuvimas kartu su kitais įrodymais leidžia spręsti, kad asmuo buvo įdarbintas fiktyviai, jam darbo užmokestis priskaičiuotas (išmokėtas) be pagrindo. Teismas nurodė, kad VSDFV skyriui buvo pateikti fiktyvūs dokumentai apie pajamas, stažą. Teismas vadovavosi tuo, kad pagal teismų praktiką, jeigu asmuo fiktyviai įdarbinamas ir surašomi bei „Sodrai“ pateikiami suklastoti dokumentai, nurodant tokio asmens darbo faktą, laikotarpį, kurį jis dirbo, ir pajamas, kurie pagal Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymą jam suteikia teisę į atitinkamo dydžio motinystės (tėvystės) pašalpą, veika kvalifikuojama kaip sukčiavimas.
Šalies argumentai
Apeliantės teigimu, pirmosios instancijos teismas be pagrindo vadovavosi minėta LAT 2011-02-15 nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. 2K-38/2011 ir netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Minėtoje LAT byloje skiriasi ratio decidendi, t. y. minėtoje byloje formuojant precedentą nustatyta, kad nuteistas asmuo įmonėje nedirbo, pranešimuose apie apdraustųjų valstybinio socialinio draudimo įmokas nurodytų pajamų negavo, pati įmonė veiklos faktiškai nevykdė, o tokia lėšų suma, kiek nuteistajam pagal fiktyvius dokumentus tariamai turėjo būti išmokėta darbo užmokesčio, įmonė nedisponavo. A. D. teigia, kad jos veiksmų negalima kvalifikuoti kaip sukčiavimo, vadovaujantis minėta kasacinio teismo nutartimi, nes byloje nustatytos faktinės aplinkybės patvirtina, kad V. Ž. individualioje įmonėje ji dirbo, pati įmonė veiklą vykdė ir disponavo tokia lėšų suma, kokia jai buvo išmokėta.
Vien dėl to, kad, vadovaujantis specialisto išvada, nepateikti V. Ž., vykdančio individualią veiklą, dokumentai: darbo laiko apskaitos, atlyginimų priskaičiavimo – išmokėjimo žiniaraščiai, 2008 m. darbo laiko apskaitos ir atlyginimų priskaičiavimo dokumentuose nėra parašų, A. D. teigimu, negalima tvirtinti, kad ji nedirbo medienos ruošos darbų V. Ž. įmonėje laikotarpiu nuo 2008-10-27 iki 2008-12-31 ir negavo 10 830,0 Lt draudžiamųjų pajamų bei laikotarpiu nuo 2009-01-01 iki 2009-03-31 ir negavo 11 667,00 Lt draudžiamųjų pajamų.
Baudžiamojoje byloje apkaltinamasis nuosprendis gali būti priimamas tik tuo atveju, kai patikimai nustatytos visos reikšmingos sprendžiant bylą aplinkybės, kai dėl baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens dalyvavimo darant nusikalstamą veiką nekyla jokių pagrįstų abejonių. Apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikaltimą, ir kitas svarbias bylos aplinkybes (LAT Baudžiamųjų bylų skyriaus 2008 m. rugsėjo 30 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-392/2008, Teismų praktika Nr. 30). Apeliantės nuomone, specialisto išvadoje nenustačius, ar nepateikti tyrimui dokumentai buvo pildomi, tačiau neišsaugoti, ar šie dokumentai nebuvo vedami, visos abejonės baudžiamojoje byloje turi būti aiškinamos jos, A. D., naudai.
Apeliantė A. D. aiškina, jog nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios ji nuosekliai neigė savo kaltę dėl jai pareikštų kaltinimų ir nuosekliai nurodė, kokiomis aplinkybėmis ji įsidarbino V. Ž. įmonėje, kokios buvo jos pareigos ir darbinės funkcijos, kaip ji atliko tą darbą. Jos parodymus patvirtina liudytojų parodymai bei rašytinė bylos medžiaga.
Žemesnės instancijos teismas
Tauragės rajono apylinkės teismas nuosprendyje nurodė, kad jos, A. D., apgaulė pasireiškė fiktyviu įsidarbinimu V. Ž. įmonėje bei surašymu ir pateikimu VSDFV Jurbarko skyriui fiktyvių dokumentų, patvirtinančių jos darbo stažą bei pajamas V. Ž. įmonėje, kurie suteiktų jai teisę į nurodyto dydžio motinystės, motinystės (tėvystės) pašalpas. Teismo išvada dėl apgaulės pavartojimo fiktyviai įsidarbinant bei surašant ir pateikiant VSDFV Jurbarko skyriui fiktyvius dokumentus, yra nepagrįsta, dėl to teismas padarė tik prielaidą.
Nuteistoji teigia, jog vienintelis Tauragės rajono apylinkės teismo argumentas, inkriminuojant jai sukčiavimo nusikaltimą, yra aplinkybė, kad neva ji V. Ž. individualioje įmonėje nedirbo, nors, priešingai nei konstatavo teismas, ji įmonėje dirbo, tai paneigia jos kaltę dėl jai inkriminuoto nusikaltimo padarymo.
Nuteistoji tvirtina, jog teismo išvadą dėl fiktyvaus įsidarbinimo V. Ž. įmonėje, siekiant teisės į motinystės, motinystės (tėvystės) pašalpas, paneigia byloje nustatytos aplinkybės apie tai, kad ji įsidarbino V. Ž. įmonėje 2008-10-27, nustatant jai 5 000 Lt dydžio atlyginimą, tuo metu ji nežinojo, kad yra nėščia, t. y. neturėjo tikslo fiktyviai įsidarbinti. 2011-09-06 VšĮ Jurbarko rajono pirminės sveikatos centras medicininiame pažymėjime Nr. 171 gydytojos R. M. ir N. K. pažymėjo, kad ji kreipėsi į Jurbarko rajono PSPC pas gydytoją J. L. ir jai buvo nustatytas 15 savaičių nėštumas žymiai vėliau, t. y. po to, kai ji jau buvo įsidarbinusi V. Ž. individualioje įmonėje, t. y. 2008-12-05. Be to, apeliantė atkreipia dėmesį ir į tai, kad net jeigu ji ir būtų žinojusi apie savo nėštumą, vadovaujantis LAT išaiškinimu, tikslas gauti socialines išmokas savaime nevertintinas kaip neigiamas (LAT 2012-11-27 nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-614/2012). Tai, kad ji įsidarbino būdama nėščia, to nežinodama, įvertinus kitas bylos aplinkybes, nepatvirtina, jog tokiu būdu ji siekė apgaule įgyti VSDF lėšas. Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – DK) normos nedraudžia nėščioms darbuotojoms mokėti sulygtą, nors ir didelį, darbo užmokestį. DK reguliuojami darbo užmokesčio minimumas, vidutinis darbo užmokestis, minimalus valandinis atlygis, minimali mėnesinė alga (DK 204, 187 straipsniai), bet nereguliuojami maksimalūs darbo užmokesčio dydžiai. Todėl tai, kad jai 5 000 Lt atlyginimas per mėnesį buvo nustatytas būnant nėščiai, negali būti pagrindu teigti, kad atlyginimas buvo nustatytas siekiant ateityje gauti didesnę motinystės (tėvystės) pašalpą, t. y. tokiu būdu apgauti VSDFV Jurbarko skyrių. Teismas nenurodė, kokias Konstitucijos, Darbo kodekso, įstatymų lydimųjų teisės aktų normas pažeidė V. Ž. individuali įmonė, išmokėdama jai sutartą ir uždirbtą darbo užmokestį.
Žemesnės instancijos teismas
Kaip matyti iš skundžiamo teismo nuosprendžio, teismas visiškai nevertino, kad teisingą darbo apmokėjimo nustatymą reglamentuoja Konstitucijos 48 straipsnis, DK, įstatymų lydimieji teisės aktai, kolektyvinės sutartys. Nei ikiteisminio tyrimo, nei teisminio bylos nagrinėjimo metu nerasta jokio pagrindo paneigti jai sutarto mokėti darbo užmokesčio dydžio negalimumą. Priešingai – byloje yra pateikti jai sumokėto darbo užmokesčio dydžio pagrindimo įrodymai, patvirtinantys netgi ir didesnio darbo užmokesčio nustatymo galimybę vadovaujantis tuo, kad per mėnesį galima sutvarkyti didesnę nei 10 ha miško teritoriją. Byloje yra 2010-12-22 valstybės įmonės Tauragės miškų urėdijos raštas „Dėl duomenų apie miško ugdymo įkainius“ Nr. SD-358, adresuotas FNTT Tauragės apskrities skyriui, kuriame pažymėta, kad 2008–2009 m. rangovinėms įmonėms už jaunuolynų ugdymo kirtimus mokėta nuo 330 Lt iki 550 Lt per valandą. Taip pat byloje yra Jonavos miškų urėdijos internetinis išrašas apie paslaugų įkainius, kur nustatyta jaunuolynų ugdymo kaina 870 Lt per valandą be PVM (su PVM – 1 052,70 Lt); valstybės įmonės Radviliškio miškų urėdijos paslaugų įkainiai, kur numatyta, kad už tokius darbus įkainis yra 760 Lt per valandą be PVM (919,60 Lt su PVM). Taigi jos, A. D., darbo sutartimi sulygtas darbo užmokesčio dydis buvo protingas, atitiko jos darbo laikotarpiu buvusius įkainius už tokio pobūdžio darbus. Todėl faktas, kad jai darbo sutartimi buvo numatytas 5 000 Lt darbo užmokestis, pats savaime nesudaro sukčiavimo sudėties, o aplinkybių, kad šis darbo užmokestis būtų mokamas už realiai neatliekamą darbą ir kad buvo sumokėti tik mokesčiai, bet darbo užmokestis nebuvo gautas, byloje nenustatyta. Darbo sutartyje sulygtas 5 000 Lt darbo užmokesčio dydis už miško tvarkymo darbą, kurį ji atliko, yra darbdavio ir darbuotojo susitarimo dalykas. Pagrindo išvadai, kad tokio dydžio atlyginimas objektyviai buvo neįmanomas, nėra. Vadovaujantis LAT suformuota praktika, įstatymai nedraudžia motinai, siekiančiai užtikrinti sau ir kūdikiui geresnę materialinę padėtį, didesnei pašalpai gauti dirbti daugiau ir daugiau uždirbti, mokant nuo daugiau uždirbamos sumos ir didesnius mokesčius (LAT 2010-10-12 nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K–48/2010).
Be to, teismas nevertino, kad pati V. Ž. individuali įmonė nebuvo fiktyvi, ji vykdė savo veiklą, vykdant šią veiklą realiai dirbo ir kiti darbuotojai, o darbuotojams atlyginimai buvo mokami iš veiklos pajamų, kurių įmonėje tokiems mokėjimams pakako, iš jų ir mokėti nustatyto dydžio atlygį jai, įmonei nereikėjo tam tikslui skolintis lėšų ar kitu būdu gauti tam tikslui pinigų. Teismas nuosprendyje nurodė, kad V. Ž. individuali įmonė turėjo pakankamai lėšų sumokėti jai nurodyto dydžio atlyginimą, t. y. nuosprendyje nurodyta: „Tyrimo atlikimui pateiktuose pirminiuose apskaitos dokumentuose – segtuve „Kasa 2008 m.“ yra duomenų, kad V. Ž. vardu vykdyta veikla turėjo 109 505 Lt pajamų ir 24 924 Lt išlaidų. Už 2009 m. pajamų turėjo 4 532 Lt, o išlaidų dokumentai nepateikti. Tauragės VMI pateiktais duomenimis V. Ž. pateiktoje deklaracijoje dėl individualios veiklos pajamų 2008 m. deklaruota: pajamos 101 210 Lt, leidžiami atskaitymai 98 657 Lt. Už 2009 m. pajamų deklaracija nepateikta“. Įmonė turėjo pinigų mokėti darbo užmokestį, VSDFV ir darbuotojams pinigai mokėti teisingai, pažeidimų nenustatyta. A. D. nurodo, jog ji teisme patvirtino, kad jai darbo užmokestis buvo išmokėtas. Duomenų, paneigiančių šias aplinkybes, byloje nėra. Akivaizdu, kad V. Ž. individuali įmonė vykdė ūkinę finansinę veiklą, turėjo pakankamai pajamų, kad galėtų mokėti jai sulygtą darbo užmokestį. Be to, gaudama nustatyto dydžio atlygį už atliekamą darbą iš V. Ž. individualios įmonės, ji mokėjo ir atitinkamai didesnes įmokas į VSDF biudžetą, todėl įgijo teisę į didesnę motinystės (tėvystės) pašalpą. Civilinis ieškovas VSDFV Šilalės skyrius neneigė gavęs jos ir V. Ž. individualios įmonės sumokėtus privalomus mokesčius nuo priskaičiuotos 5 000 Lt sumos.
Įvertinus paminėtas aplinkybes, t. y., kad V. Ž. individuali įmonė vykdė ūkinę–finansinę veiklą, kad ji, A. D., atliko jai pavestus darbus, įmonė turėjo lėšų mokėti jai nustatytą atlyginimą, nėra pagrindo daryti išvadą, kad ji buvo įdarbinta fiktyviai.
Dokumentas yra laikomas netikru tuomet, kai dokumento turinyje įtvirtinti objektyvios tikrovės neatitinkantys duomenys ir kaltininkas tokį dokumentą surašė, atspausdino ar kitaip pagamino kito asmens vardu visiško materialaus klastojimo būdu, o tikras suklastotas dokumentas – tuomet, kai kaltininkas pakeitė kito asmens surašyto, atspausdinto ar kitaip pagaminto dokumento turinį arba kaltininkas savo vardu surašė, atspausdino ar kitaip pagamino arba tik patvirtino kito asmens surašytą dokumentą, tuo tokio dokumento turinyje įtvirtindamas tikrovės neatitinkančius duomenis. A. D. nurodo, jog tai, kad ji ir V. Ž. iš anksto susitarę, turėdami tikslą apgauti VSDFV, suklastojo dokumentus, įrašydami aiškiai neteisingus duomenis tam, kad ji, pasinaudojusi tais dokumentais, neteisėtai įgytų teisę gauti motinystės (tėvystės) pašalpą, neįrodyta, nes tokia tyčia nei jos, nei V. Ž. veiksmuose nenustatyta.
Sukčiavimo, kaip nusikaltimo, rezultatas – turtas ar teisė į jį įgyjama neteisėtai. Tačiau, nuteistosios teigimu, byloje nėra faktinių duomenų, pagrindžiančių, kad ji gavo didesnę motinystės (tėvystės) pašalpą apgaulės būdu, t. y. fiktyviai ją įdarbinant, sumokant įmokas į VSDFV biudžetą bei iš jo atitinkamai gaunant didesnę motinystės pašalpą. A. D. nurodo, kad ji įgijo teisę į motinystės pašalpą teisėtai, remiantis Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 16 straipsnio 1 dalimi.
Pagal suformuotą teismų praktiką, nuosprendis yra pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003-06-20 nutarimo Nr. 40 1.1 punktas).
Pagal LR BPK 305 str. 1 d. nuostatas teismas apkaltinamajame nuosprendyje savo išvadas pagrindžia surinktais ir ištirtais įrodymais, kaip to reikalauja BPK 20 str. 3 d. ir 5 d. normų nustatytos taisyklės, t. y. įrodymais gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai; teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu.
Iš skundžiamo nuosprendžio turinio matyti, kad apylinkės teismas pažeidė BPK 305 str. 1 d. 2 p. nuostatas, paminėdamas tik įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados dėl kaltės, tačiau nenurodė motyvų, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus, kaltę visiškai paneigiančius, įrodymus.
Šalies argumentai
Apeliantės teigimu, anksčiau paminėtos aplinkybės paneigia teismo išvadas dėl jos kaltės padarius BK 182 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikaltimą, todėl ji turi būti išteisinta.
Dėl civilinio ieškinio
Nuteistoji tvirtina, kad Tauragės rajono apylinkės teismas nepagrįstai ir neteisėtai patenkino civilinio ieškovo VSDFV Šilalės skyriaus civilinį ieškinį dėl turtinės žalos atlyginimo ir priteisė iš jos 23 974,86 Lt. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.263 str. 1 d. įtvirtintas generalinio delikto principas reiškia, kad žalos faktas kartu reiškia žalos padariusio asmens veiksmų neteisėtumo ir kaltės prezumpciją. A. D. tvirtina, kad ji nepadarė jokių neteisėtų veiksmų, kuriais galbūt atsirado žala VSDFV Šilalės skyriui, todėl neprivalo jos atlyginti. Kadangi neįrodyta jos kaltė dėl sukčiavimo, todėl VSDFV Šilalės skyriaus ieškinys turi būti atmestas.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą civilinis ieškovas VSDFV Šilalės skyrius prašo atmesti nuteistosios A. D. apeliacinį skundą ir Tauragės rajono apylinkės teismo 2013 m. vasario 8 d. nuosprendį palikti nepakeistą.
Nuteistosios gynėjas advokatas P. Orlovas prašo nuteistosios A. D. apeliacinį skundą tenkinti.
Prokurorė prašo apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmestinas.
Apeliantė A. D. apeliaciniame skunde ginčija nuteisimo pagal BK 182 straipsnio 2 dalį pagrįstumą teigdama, kad ji V. Ž. individualioje įmonėje dirbo ne fiktyviai ir turėjo teisę gauti motinystės ir motinystės (tėvystės) pašalpas.
BK 182 straipsnio prasme sukčiavimas – tai svetimo turto ar turtinės teisės įgijimas, taip pat turtinės prievolės išvengimas arba jos panaikinimas savo ar kitų naudai panaudojant apgaulę. Esminis sukčiavimo požymis, skiriantis jį nuo kitų teisės pažeidimų ir darantis jį neteisėtą, yra apgaulės pavartojimas siekiant savo ar kitų naudai įgyti svetimą turtą ar turtinę teisę, taip pat – siekiant išvengti turtinės prievolės arba ją panaikinti. Ši nusikalstama veika gali būti padaryta ir tokiu būdu, kai, siekiant įgyti teisę į motinystės (tėvystės) pašalpą, imituojami darbo santykiai: fiktyviai įdarbinamas asmuo melagingai nustatant jam atlyginimą, sumokami reikiami mokesčiai, melagingi duomenys pateikiami VSDFV.
Nagrinėjamoje byloje sprendžiant klausimą, ar nuteistoji A. D. veikė apgaule, teisiškai reikšminga yra tai, ar darbo sutartis tarp V. Ž., vykdžiusio individualią veiklą, ir įmonėje įdarbintosios A. D. atitiko tikrovę, ar nebuvo fiktyvi. Nustatant, ar darbo sutartis neprieštarauja teisei (buvo teisėta), svarbu atsakyti į klausimą, ar sutartis buvo sudaryta joje nurodytiems ir iš jos kylantiems darbo teisiniams santykiams įgyvendinti ir ar tokius santykius sukūrė, ar sutartis buvo kaip priemonė, sudaryta kitam tikslui – siekiant neteisėtai gauti iš valstybės socialinio draudimo motinystės ir motinystės (tėvystės) pašalpas. Formalūs dokumentai – darbo sutartis, darbo laiko apskaitos, atlyginimų priskaičiavimo ir kiti dokumentai apie A. D. darbą V. Ž. individualioje įmonėje nebūtinai liudija realius faktus, t. y. tokius, kokie nurodyti atitinkamuose dokumentuose. Taigi būtina nustatyti, ar tokių dokumentų turinys atitinka tikras faktines aplinkybes apie darbdavio suteiktą A. D. darbą, jos darbinę veiklą, užmokesčio kaip atlygio už darbą gavimą. Siekdamas tai išsiaiškinti pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo ir įvertino visus bylos duomenis, galinčius paneigti ar patvirtinti aplinkybes, turinčias reikšmės įrodinėtinų faktų teisingam nustatymui. Teismas nustatė, kad A. D. darbo teisinių santykių įforminimas atitinkamuose dokumentuose buvo fiktyvus, V. Ž. individualioje įmonėje įdarbinta A. D. realiai nedirbo. Teismas nenustatė jokių duomenų, patvirtinančių, kad A. D. atliko jai darbo sutartimi sulygtą darbą ir gavo už jį užmokestį. Teismo išvada dėl darbo santykių fiktyvumo, jų imitavimo turint tikslą gauti motinystės (tėvystės) pašalpą iš VSDF biudžeto pagrįsta byloje esančių duomenų analize, logiškai motyvuota. Pirmosios instancijos teismas patikrino nuteistosios versiją, pagal kurią ji realiai dirbo įmonėje, tačiau motyvuotai ją paneigė. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo daryti priešingų išvadų.
Nors nuteistosios A. D. apeliaciniame skunde teigiama, kad ji pagal BK 182 straipsnio 2 dalį nuteista nepagrįstai, nes buvo įdarbinta realiai veikiančioje įmonėje, už atliktą darbą gavo sutartyje sulygtą darbo užmokestį, buvo mokami mokesčiai valstybei. Teigė, jog 208-10-27 V. Ž., vykdžiusio individualią veiklą, įmonėje įsidarbino (nurodė, kad ją įdarbino jos vyras R. D. kartu su V. Ž.) nes suprato, kad šeštam vaikui reikės pašalpos, ir atsirado gera proga užsidirbti pinigų dirbant gerai apmokamą darbą, o ne siekiant jos naudai apgaule įgyti teisę į motinystės (tėvystės) pašalpą. Apeliantės teigimu, aplinkybę, kad ji realiai įmonėje dirbo ir gavo atlyginimą už darbą, patvirtina liudytojų parodymai. Tokie apeliantės teiginiai atmestini kaip nepagrįsti.
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad A. D. pagal BK 24 straipsnio 3 dalį ir 182 straipsnio 2 dalį pagrįstai nuteista už tai, kad apgaule savo naudai įgijo turtinę teisę į didelės vertės VSDFV turtą – 53 877,46 Lt motinystės ir motinystės (tėvystės) pašalpą, o laikotarpiu nuo 2008-10-27 iki 2008-12-31 apgaulės būdu savo naudai įgijo10 830 Lt, laikotarpiu nuo 2009-01-01 iki 2009-03-31 – 11 667 Lt draudžiamųjų pajamų.
Pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje nurodė, kad A. D. iš anksto susitarusi ir žinodama apie V. Ž. suklastotus ir VSDFV Tauragės skyriui pateiktus dokumentus, kuriuose įrašyti neteisingi duomenys apie jai išmokėtą atlyginimą už darbą vykdant V. Ž. individualią veiklą, apgaulės būdu nepagrįstai įgijo teisę į motinystės bei motinystės (tėvystės) pašalpą, padarant didelę žalą VSDF. Taigi A. D. apgaulė pasireiškė fiktyviu jos įdarbinimu V. Ž., vykdžiusio individualią veiklą, įmonėje ir surašymu bei pateikimu VSDFV Tauragės skyriui fiktyvių dokumentų, patvirtinančių A. D. darbo stažą, jos pajamas V. Ž. įmonėje, suteikiančių A. D. teisę į nurodyto dydžio motinystės ir motinystės (tėvystės) pašalpas. Šis suklaidinimas buvo esminis sprendžiant A. D. mokėtinos motinystės ir motinystės (tėvystės) pašalpos klausimą, t. y. A. D. apgaulė lėmė VSDFV Tauragės skyriaus suklydimą ir buvo svetimo turto bei turtinės teisės įgijimo priežastis.
Tauragės rajono apylinkės teismo sprendimu nustatyta, kad A. D. V. Ž., vykdžiusio individualią veiklą, įmonėje faktiškai nedirbo ir socialinio draudimo stažo neįgijo. Tokią išvadą teismas padarė, remdamasis V. Ž. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais bei ikiteisminio tyrimo metu kaip liudytojų apklaustų J. P., N. G., A. S. parodymais, specialisto išvada, kurioje nurodyta, kad A. D. V. Ž. įmonėje nedirbo.
Iš specialisto išvados matosi, kad pagal tyrimo metu pateiktus apskaitos dokumentus ir bylos aplinkybes galima teigti, kad A. D. nedirbo pas V. Ž., vykdantį individualią veiklą:
1. Darbo laiko apskaitos žiniaraščiai, kuriuose turėjo būti fiksuotas A. D. dirbtas laikas, pateikti tik už 2008 m. spalio mėnesį. Nepateikti 2008 m. lapkričio bei gruodžio mėnesių Darbo laiko apskaitos žiniaraščiai ir 2009 m. sausio–kovo mėnesių.
2. Atlyginimų priskaičiavimo–išmokėjimo žiniaraščiai tik 2008 m. spalio–gruodžio mėnesių. Atlyginimų priskaičiavimo–išmokėjimo žiniaraščiuose nurodyta, kad už pilną darbo mėnesį A. D. buvo priskaičiuota po 5 000 Lt atlyginimo. Tokiu būdu A. D. ketvirčio (2008 m. IV ketv.) draudžiamosios pajamos buvo 11,85 karto didesnės už vidutines vieno dirbusiojo (2008 m. IV ketv.) draudžiamąsias pajamas. Nepateikti 2009 m. sausio–kovo mėn. atlyginimų priskaičiavimo–išmokėjimo žiniaraščiai. Tyrimo metu nenustatyta, ar 2009 m. dokumentai buvo pildomi, tačiau neišsaugoti, ar šie dokumentai nebuvo vedami.
3. 2008 m. darbo laiko ir atlyginimų priskaičiavimo dokumentuose nėra parašų, nurodančių asmenį, kas pildė šiuos dokumentus, ir kad juose nurodyti duomenys teisingi. Veikla įregistruota V. Ž. vardu. R. D. 2010-06-22 įtariamojo apklausos protokole nurodė, kad veiklos buhalteriją tvarkęs ir pildęs jis pats.
4. Ikiteisminio tyrimo metu tiek dirbusioji A. D., tiek jos vyras R. D. (įdarbinęs žmoną pas V. Ž. bei padėjęs V. Ž. vykdyti individualią veiklą, ruošti dokumentus) nežinojo ir negalėjo pasakyti, kiek per mėnesį A. D. gavo darbo užmokesčio. Įtariamojo apklausos protokole R. D. nurodė, kad kiekvieną mėnesį jis pats jai išmokėdavo nuo 2000 iki 3000 Lt į rankas. A. D. teigė, kad jai algą kaip kada išmokėdavo ir V. Ž., ir jos vyras, išmokėdavo apie 2500 Lt į rankas.
5. V. Ž. 2010-06-10 įtariamojo apklausos protokole teigė, kad R. D. žmona A. D. prie miško ruošos darbų nedirbo. Ji būdavo namuose su penkiais mažais vaikais ir dar buvo nėščia. Kad A. D. buvo įdarbinta firmoje, V. Ž. teigia nežinojęs, R. D. jam apie tai nesakęs.
R. D. 2008 m. įregistravo, vykdė, tvarkė apskaitą, mokėjo atlyginimus, pats sudarė darbo sutartį su žmona A. D. (neturėdamas tam įgaliojimų), teikė ataskaitas „Sodrai“ V. Ž. vardu, todėl galima teigti, kad V. Ž. vardu individualią veiklą vykdė R. D.. 2009 m. nebuvo pateikta duomenų ir dokumentų apie vykdytą veiklą ir A. D. darbą.
V. Ž. individualios veiklos duomenų suvestinis registras – Pajamų ir išlaidų apskaitos žurnalas nepateiktas. Tyrimo atlikimui pateiktuose pirminiuose apskaitos dokumentuose – segtuve „Kasa 2008m.“ yra duomenų, kad V. Ž. vardu vykdyta veikla pajamų gavo. Pagal tyrimui pateiktus dokumentus V. Ž. individuali veikla turėjo 109 505 Lt pajamų ir 24 924 Lt išlaidų. 2009 m. pajamų turėjo 4 532 Lt, o išlaidų dokumentai nepateikti.
Tauragės VMI pateiktais duomenimis V. Ž. pateiktoje deklaracijoje dėl individualios veiklos pajamų 2008 m. deklaruota: pajamos 101 210 Lt, leidžiami atskaitymai – 98 657 Lt. 2009 m. pajamų deklaracija nepateikta. Pagal pateiktus buhalterinės apskaitos dokumentus bei ikiteisminio tyrimo medžiagoje esančius duomenis negalima nustatyti 2008 m. ir 2009 m. ūkinių operacijų tapatumo. Tokiu būdu negalima iš dalies nustatyti V. Ž. veiklos įsipareigojimų dydžio ir struktūros (t. 1, b. l. 168–178).
VSDFV Jurbarko skyriui A. D. pateikė prašymą 2009-03-23 skirti motinystės pašalpą kaip dirbanti pas V. Ž., vykdantį individualią veiklą (t. 1, b. l. 42–43). Iš pažymos apie priskaičiuotą ir išmokėtą darbo užmokestį bei kitas išmokas (t. 1, b. l. 50) matosi, kad per 2009 m. sausio, vasario, kovo mėnesius A. D. priskaičiuota išmokėti suma 8 916,87 Lt. VSDFV Jurbarko skyrius A. D. 2009-03-26 sprendimu paskyrė 9 579,54 Lt pašalpą. Išmokėtina suma 8 058,52 Lt (t. 1, b. l. 51). Ji 2009-06-12 pagimdė mergaitę (b. l. 56, t.1). 2009-07-24 A. D. gimus vaikui pateikė VSDFV Jurbarko skyriui prašymą skirti motinystės (tėvystės) pašalpą (t. 1, b. l. 54–55). VSDFV Jurbarko skyrius 2009-08-03 sprendimu Nr. 10NTD-3562 A. D. priskaičiavo 53877,46 Lt pašalpą (b. l. 58–59, t.1). Išmokėtina suma 45 957,18 Lt.
Teismas nuosprendyje taip pat pažymėjo, jog liudytojas J. P. parodė, kad moterų brigadoje nebuvo, nurodė, kad A. D. tvarkė dokumentus. Liudytojas N. G. parodė, jog moterų brigadoje nematė. Liudytojas A. S. parodė, jog jam nuvažiavus į mišką buvo brigadoje kažkokia moteris, tačiau ką ji ten veikė ir kas tokia buvo, nežino.
Tuo tarpu nuteistosios A. D. apeliaciniame skunde teigiama priešingai, t. y. kad minėtų liudytojų parodymai ne paneigia, o patvirtina aplinkybę, jog ji V. Ž. įmonėje dirbo. Be to, nuteistosios teigimu, teismas be pagrindo nesivadovavo liudytojų R. D. ir D. Z. parodymais, kurie, pasak apeliantės, patvirtina jos parodymus apie tai, kad ji realiai dirbo V. Ž. įmonėje. Be to, apeliantė teigia, kad teismas negalėjo remtis V. Ž. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, nes byloje pateikta stacionarinė psichiatrinė ekspertizė patvirtina, kad V. Ž. inkriminuojamos veikos padarymo metu negalėjo visiškai (pilnai) suprasti savo veiksmų esmės ir jų valdyti, jis iš dalies suprato savo veiksmus (ribotai pakaltinamas). Tokie nuteistosios apeliacinio skundo argumentai atmestini kaip nepagrįsti.
Nors A. D. savo apeliaciniame skunde nurodo, kad teismas, priimdamas nuosprendį, negalėjo vadovautis V. Ž. parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu (prieš atliekant jam stacionarinę psichiatrinę ekspertizę), tačiau pažymėtina, kad Utenos teismo psichiatrijos ekspertai nenustatė, jog V. Ž. inkriminuojamo nusikaltimo padarymo metu buvo nepakaltinamas, nustatyta, kad jis buvo ribotai pakaltinamas. Be to, byloje nustatyta, kad V. Ž. pildė ir pateikė VSDFV Tauragės skyriui pranešimus, iš jų ir pranešimą apie A. D. atleidimą iš darbo (pranešimas 2-SD) bei 2008 m. IV – 2009 II ketvirčių SAM pranešimus, 2010-04-16 ir 2010-06-19 prašymus dėl draudžiamųjų duomenų tikslinimo. Be to, pati A. D. teisiamojo posėdžio metu parodė, jog V. Ž., vykdžiusio individualią veiką, įmonėje 2008-10-27 ją įdarbino V. Ž. kartu su jos vyru R. D.. Nurodė, kad V. Ž., pasitaręs su R. D., nustatė jai darbo užmokestį, jį jai mokėdavo tai V. Ž., tai jos vyras R. D.. Taigi A. D. bylos nagrinėjimo metu nurodydama minėtas aplinkybes, o apeliaciniame skunde tvirtindama, kad V. Ž. negalėjo suprasti savo veiksmų esmės, nors, kaip minėta, pati nurodė, kad pastarasis kartu su jos vyru įdarbino ją savo įmonėje, apskaičiavo ir mokėjo darbo užmokestį, pati sau prieštarauja. Kita vertus, išvadą apie tai, kad A. D. darbo teisinių santykių įforminimas atitinkamuose dokumentuose buvo fiktyvus, t. y. nepatvirtina realaus A. D. darbo V. Ž. įmonėje fakto, nes ji įmonėje faktiškai nedirbo ir socialinio draudimo stažo neįgijo, priešingai nei tvirtinama nuteistosios apeliaciniame skunde, apylinkės teismas padarė remdamasis ne atskirais įrodymais, o byloje surinktų įrodymų visuma, kuriais remdamasis teismas pagrįstai nustatė, kad A. D. realiai įmonėje nedirbo.
Pažymėtina, kad nuteistosios parodymai nebuvo nuoseklūs, nes, remiantis kaip liudytojos teisminio bylos nagrinėjimo metu apklaustos VSDFV Tauragės skyriaus darbuotojos B. J. parodymais nustatyta, kad A. D. jai nurodė, kad V. Ž., vykdžiusio individualią veiklą, įmonėje dirbo buhaltere, tuo tarpu apklausiama ikiteisminio tyrimo metu nurodė, kad ravėjo eglaites, teisiamojo posėdžio metu nurodė, kad atliko šiuos darbus: ravėdavo eglaites, iškirsdavo krūmus, atlikdavo šviesinimo darbus, tvarkydavo šakas kirtavietėse, dirbo kitus smulkesnius darbus. Nurodė, kad šiuos darbus ji atlikdavo viena, kartais jai padėdavo sutuoktinis, kuris ją nuveždavo į darbą.
Be to, priešingai apeliantės A. D. tvirtinimui, teismas pagrįstai atmetė kaip liudytojo apklausto jos sutuoktinio R. D. parodymus, nes jis, būdamas A. D. sutuoktinis, buvo suinteresuotas padėti žmonai. Kita vertus, nei A. D., nei R. D. parodymų nepatvirtina jokie kiti bylos duomenys, priešingai – juos paneigia.
Dėl liudytojo D. Z. teismas teisingai pažymėjo, kad jis tam tikra prasme taip pat yra suinteresuotas bylos baigtimi, nes gyveno pas R. D.. Be to, „Sodros“ atsiliepime į apeliacinį skundą nurodyta, kad VSDFV Šilalės skyriaus duomenimis, D. Z. A. D. tariamo darbo V. Ž. įmonėje laikotarpiu, t. y. laikotarpiu nuo 2008-10-28 iki 2009-03-05, pas V. Ž. nedirbo. Todėl remtis šio liudytojo parodymais, priešingai nei teigia apeliantė, nėra pagrindo.
Be to, skirtingai nei nurodo apeliantė, remiantis kaip liudytojų teisminio bylos nagrinėjimo metu apklaustų A. S. bei I. P. parodymais negalima tvirtinti, kad A. D. V. Ž. įmonėje dirbo. Nors liudytojas A. S. nurodė, kad 2008 m. vieną kartą, kai atvežė į mišką pietus, matė, kad dirba maždaug 8 žmonių brigada, kurioje buvo vyriškiai ir viena moteris, tačiau šis liudytojas kartu nurodė, jog jam atvežus pietus nė vienas žmogus nedirbo, ilsėjosi, todėl nežino, ką ten veikė moteriškė. Kaip liudytojas teisme apklaustas I. P. parodė, kad jis 2008 m. lapkričio mėnesį įsidarbino pas V. Ž., dirbo pagalbiniu darbininku. Nurodė, kad moterų brigadoje nebuvo. Taip pat nurodė, kad matydavo R. D. žmoną, kuri, kaip jis suprato, tvarkydavo dokumentus, o miško ruošos darbų nedirbdavo. Tuo tarpu pati A. D. teisiamojo posėdžio metu apie tai, kad tvarkė įmonės dokumentus, nenurodė, teigė, kad dirbo miško šviesinimo ir kt. darbus. Be to, nurodė, kad ji dirbo viena. Todėl, jei remtis pačios A. D. parodymais, kad ji dirbo viena, nė vienas iš jos nurodytų liudytojų, išskyrus jos sutuoktinį, kuris, kaip ji nurodė, nuveždavo ją į darbą ir kartais dirbdavo kartu, negalėjo matyti, kur ir ką ji dirbo.
A. D. apeliaciniame skunde nurodyta aplinkybė, kad ji neva įsidarbinimo A. Ž. įmonėje metu nežinojo esanti nėščia, paneigia jos pačios teisiamojo posėdžio metu duoti parodymai apie tai, kad 2008 m. spalio mėnesio pradžioje ji tapo nėščia su šeštu vaiku ir 2008 m. spalio 27 d. įsidarbino V. Ž. įmonėje, nes suprato, kad reikės šeštam vaikui pašalpos ir atsirado gera proga užsidirbti pinigų dirbant gerai apmokamą darbą. Todėl nekyla abejonių, kad būtent A. D. įsidarbino V. Ž. įmonėje likus 5 mėnesiams iki motinystės pašalpos gavimo pradžios žinodama, kad yra nėščia ir jos nėštumo faktas buvo fiktyvaus įsidarbinimo įmonėje priežastis, siekiant gauti motinystės bei motinystės (tėvystės) pašalpas. Kita vertus, šiuo atveju fiktyvių darbo santykių pradžia nėra esminis klausimas, nes veikos pagal BK 182 straipsnio 2 dalį kvalifikavimui neturi reikšmės faktas, ar įsidarbindama įmonėje A. D. buvo nėščia. Tačiau esant nustatytai aplinkybei, kad A. D. V. Ž. įmonėje realiai nedirbo, akivaizdu, kad jos fiktyvaus įsidarbinimo įmonėje priežastis buvo jos nėštumas, siekiant gauti motinystės ir motinystės (tėvystės) išmokas.
Nors A. D. apeliaciniame skunde tvirtina, kad jos darbo sutartyje nustatytas 5 000 Lt mėnesinis atlyginimas buvo protingas, atitiko jos darbo laikotarpiu galiojusius įkainius už tokio pobūdžio darbus, tačiau, kaip minėta, byloje esančioje specialisto išvadoje nurodyta, kad A. D. ketvirčio (2008 m. IV ketv.) draudžiamosios pajamos buvo 11,85 karto didesnės už vidutines vieno dirbusiojo (2008 m. IV ketv.) draudžiamąsias pajamas; nepateikti 2009 m. sausio–kovo mėn. atlyginimų priskaičiavimo–išmokėjimo žiniaraščiai; 2008 m. darbo laiko ir atlyginimų priskaičiavimo dokumentuose nėra parašų, nurodančių asmenį, kas pildė šiuos dokumentus, ir kad juose nurodyti duomenys teisingi. Be to, specialisto išvadoje padaryta išvada, jog A. D. V. Ž. įmonėje nedirbo, taigi nebuvo pagrindo jai mokėti atlyginimą už darbą.
Iš byloje esančių duomenų visumos galima daryti išvadą, jog A. D. V. Ž. įmonėje realiai nedirbo ir socialinio draudimo stažo neįgijo. Tai, kad A. D. mokėjo valstybei socialinio draudimo įmokas, savaime nepaneigia fiktyvaus įsidarbinimo įmonėje fakto, be to, šių įmokų nemokėjimas būtų kliūtis įgyvendinant nusikalstamą sumanymą, siekiant įgyti teisę į motinystės ir motinystės (tėvystės) pašalpas. 2008-10-27 iki 2009-03-31 laikotarpiu faktiškai nedirbusi, pagal įstatymą neturėdama reikiamo socialinio draudimo stažo, taip pat ir darbo pajamų (darbo užmokestis buvo priskaičiuotas nepagrįstai), kurias kompensuoti yra skiriamos minėtos pašalpos, A. D. pagal Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymą neturėjo teisės gauti motinystės, motinystės (tėvystės) pašalpų. Šios pašalpos jai buvo paskirtos pateikus VSDFV Tauragės skyriui fiktyvius dokumentus ir taip šios įstaigos atsakingus darbuotojus suklaidinus dėl A. D. teisės gauti pašalpas. A. D. apgaulė, įgyjant didelės vertės svetimą turtinę teisę ir svetimą turtą, pasireiškė fiktyviu A. D. įsidarbinimu V. Ž., vykdančio individualią veiklą, įmonėje, žinant, kad VSDFV Tauragės skyriui buvo pateikti tikrovės neatitinkantys dokumentai apie jos darbą V. Ž. įmonėje, darbo stažą, priskaičiuotą darbo užmokestį, 2008 m.–2009 m. gautas draudžiamąsias pajamas iš V. Ž. įmonės, kurie suteikė A. D. teisę į nurodyto dydžio motinystės bei motinystės (tėvystės) pašalpas, tai lėmė VSDFV Tauragės skyriaus suklydimą sprendžiant klausimą dėl jai mokėtinų motinystės ir motinystės (tėvystės) pašalpų ir buvo svetimo turto bei turtinės teisės įgijimo priežastis.
Konstatuotina, kad teismas pagrįstai nustatė, jog apgaulė šioje byloje pasireiškė fiktyviu A. D. įsidarbinimu V. Ž., vykdžiusio individualią veiklą, įmonėje, A. D. žinant, kad buvo surašyti ir pateikti VSDFV Tauragės skyriui suklastoti dokumentai, patvirtinantys jos darbo stažą bei pajamas. Dėl šios apgaulės A. D. naudai buvo įgyta teisė į 53 877,46 Lt vertės motinystės, motinystės (tėvystės) pašalpas, iš VSDF biudžeto realiai gauta laikotarpiu nuo 2008-10-27 iki 2008-12-31 – 10 830 Lt 49 955, laikotarpiu nuo 2009-01-01 iki 2009-03-31 – 11 667 Lt išmokų (draudžiamųjų pajamų). Esant šioms aplinkybėms, baudžiamasis įstatymas kvalifikuojant A. D. veiką pagal BK 24 straipsnio 3 dalį ir 182 straipsnio 2 dalį pritaikytas tinkamai ir A. D. pagrįstai nuteista dėl sukčiavimo bei pagrįstai priteista iš A. D. VSDFV Šilalės skyriui 23 974,86 Lt turtinės žalos atlyginimo.
Įvertinusi anksčiau nurodytas aplinkybes kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, keisti jį nuteistosios A. D. apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
nuteistosios A. D. apeliacinį skundą atmesti.