- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-02-14
- Bylos Nr.
- 2A-155-658/2013
- Teisminio proceso Nr.
- 2-05-3-14309-2010-0
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Arūnas Rudzinskas (pirm.), Gintautas Koriaginas, Nerijus Meilutis (pran.)
- Ieškovas
- Z. K.
- Atsakovas
- J. D.
- Advokatai
- Aurelijus Gruodis, Violeta Nauj
- Kategorijos
- 30.9.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 99.5pavadinimo nepavyko patikrinti
- 121.21pavadinimo nepavyko patikrinti
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintauto Koriagino, Nerijaus Meilučio (pranešėjas), Arūno Rudzinsko (kolegijos pirmininkas), sekretoriaujant Onai Martinaitytei, dalyvaujant ieškovei Z. K., ieškovės atstovei advokatei Violetai Naujokienei, atsakovo J. D. atstovui advokatui Aurelijui Gruodžiui, viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės Z. K. ir atsakovo J. D. apeliacinius skundus dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. rugsėjo 17 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-260-528/2012 pagal ieškovės Z. K. patikslintą ieškinį atsakovui J. D. dėl naudojimosi žemės sklypu tvarkos nustatymo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
Patikslintu ieškiniu (b.l. 150-151, t. 1) ieškovė prašė nustatyti naudojimosi žemės sklypu, esančiu (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), tvarką pagal ieškovės pateiktą A. Č. IĮ „Geolita“ paruoštą naudojimosi žemės sklypu projektą, skirti ieškovei naudotis 285 m² sklypo dalimi, plane pažymėta raide „B“ ir 111 m² sklypo dalimi, plane pažymėta raidėmis „C+C1+C2“, skirti atsakovui naudotis 144 m² sklypo dalimi, plane pažymėta raide „A“ ir 60 m² sklypo dalimi, plane pažymėta raidėmis „C+C1+C2“, priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Ieškovė nurodė su atsakovu esanti gyvenamojo namo, ūkinio pastato, kiemo statinių ir žemės sklypo, esančių (duomenys neskelbtini), bendrasavininkė, ieškovei priklauso 396/600 žemės sklypo dalys (396 m²), atsakovui- 204/600 dalys (204 m²). Kadangi nėra nustatyta naudojimosi žemės sklypu tvarka, ieškovė prašė šią tvarką nustatyti pagal jos iniciatyva parengtą projektą.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Kauno miesto apylinkės teismas 2012 m. rugsėjo 17 d. sprendimu (b.l. 170-174, t. 1) ieškinį atmetė, priteisė iš ieškovės ir atsakovo valstybei po 12,42 Lt teismo išlaidoms, susijusioms su procesinių dokumentų įteikimu, atlyginti. Teismas atsižvelgdamas į tai, jog abi šalys pateikė savo siūlomus naudojimosi žemės sklypu tvarkos nustatymo projektus, patvirtino, kad šių projektų nebetikslins, nurodė, jog ieškovės pateiktas planas parengtas nesilaikant proporcijų, ieškovei tenka per didelė neužstatyta žemės sklypo dalis (bendra neužstatyta žemės sklypo dalis sudaro 429 m², todėl ieškovei turėtų tekti 283,14 m², o ji pageidauja gauti 285 m²). Be to, pagal ieškovės siūlomą planą, atsakovui tektų ilgas ir siauras žemės sklypo plotas, kurio konfigūracija laikytina neracionalia, nesąžininga atsakovo atžvilgiu. Teismas atmetė kaip nepagrįstą ieškovės argumentą, jog kitokios tvarkos nustatyti negalima dėl žemės sklype esančio šiltnamio, kuriuo naudojasi išskirtinai ieškovė. Teismas nurodė, jog šiltnamis buvo naudojamas ir atsakovui priklausančioje namo dalyje gyvenusios ieškovės ir atsakovo motinos poreikiams tenkinti, be to, šiltnamis nėra teisiškai įregistruotas. Akcentuotina ir tai, jog šiltnamis yra prie abiems šalims lygiomis dalimis priklausančio ūkinio pastato, jo buvimas, ieškovės siūlomo projekto patvirtinimo atveju, kliudytų atsakovui prieiti prie ūkinio pastato ties aukščiausia šio statinio vieta, kas yra būtina pastato stogui remontuoti. Be to, visi šalių kartu valdomi kiemo statiniai patenka į atsakovui pagal ieškovės pateiktą planą priskiriamą žemės sklypo dalį. Įvertinęs atsakovo pateiktą planą, teismas nurodė, kad siūloma bendram naudojimui skirti sklypo dalis sudaro 175 m², tuo tarpu iš likusios dalies atsakovas pageidauja naudotis 145 m², nors jam turėtų tekti tik 144,5 m². Be to, atsakovo plane raide „A“ pažymėta dalis sudaro ne 145 m², bet 144 m², pažymėti ne visi teisiškai registruoti objektai (nėra pažymėta abiem šalims priklausanti kuro cisterna), visi kiemo statiniai patenka į atsakovui tenkančią sklypo dalį, todėl planas vertintinas kaip netikslus. Abi šalys pageidauja gauti žemės sklypo dalį, kurioje yra pagrindinis įėjimas į gyvenamąjį namą, nesutinka, kad jiems būtų paliktas siauras praėjimas, tačiau tokį praėjimą siūlo palikti priešingai šaliai. Nurodytų aplinkybių visumą teismas įvertino kaip kliūtį tiek ieškovės, tiek atsakovo pateiktam planui patvirtinti.
III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į apeliacinius skundus argumentai
Apeliaciniu skundu (b.l. 5-8, t. 2) ieškovė prašo Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. rugsėjo 17 d. sprendimą panaikinti, priimti naują sprendimą- ieškinį patenkinti, priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Savo poziciją ieškovė grindžia šiais argumentais:
1. Ieškovės pateiktame plane nustatyta sklypo dalių konfigūracija iš esmės atitinka šalių sudarytą 2009 m. kovo 11 d. susitarimą, yra racionali, atitinka nusistovėjusią naudojimosi žemės sklypu tvarką. Po susitarimo sudarymo ieškovė į jai tenkančią dalį perkėlė visus želdinius, tuo tarpu atsakovas sklypu nesinaudojo 30 metų.
2. Atsakovas niekada nereiškė pretenzijų dėl prieš 30 metų pastatyto šiltnamio, kuriuo naudojasi ieškovė. Nors šiltnamis stovi prie šalims priklausančio ūkinio pastato, prie šio pastato galima prieiti ir iš kitos pusės.
3. Dėl kiemo statinių- kanalizacijos šulinio ir dviejų cisternų- ginčo tarp šalių nėra, atsakovas neprieštarauja, kad šis turtas būtų jam tenkančioje sklypo dalyje.
4. Tarp šalių nėra ginčo ir dėl sklypo pločio, skirtino įėjimui į namą, pagrįstumo.
5. Pirmosios instancijos teismo nurodyti įsisenėję konfliktai tarp šalių ir egzistuoja dėl to, jog nenustatyta naudojimosi žemės sklypu tvarka. Todėl atsisakymas tvarką nustatyti ne tik nepadės išspręsti konfliktų ateityje, bet ir skatins konfliktus.
6. Tiek atsakovui tenkinti žemės sklypo dalis yra mažesnė, tiek ir ieškovės siūloma sklypo konfigūracija jam mažiau palanki dėl to, jog atsakovas paveldėjo kitą 491 m² žemės sklypą.
Atsakovo atsiliepimas į ieškovės apeliacinį skundą teisme negautas.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu (b.l. 2-4, t. 2) atsakovas prašo Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. rugsėjo 17 d. sprendimą pakeisti, priteisti atsakovui iš ieškovės atsakovo patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, visų teismo išlaidų atlyginimą valstybei priteisti iš ieškovės ir nurodo, jog byloje buvo nagrinėjamas ieškovės ieškinys, kuris buvo atmestas, todėl ieškovei turi tekti pareiga atlyginti tiek valstybės, tiek atsakovo patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atsakovas neiniciavo teisminio ginčo, savo pasiūlymą pateikė tik paragintas teismo, visada siekė ginčą išspręsti taikiai, todėl laikytina, jog teismo išvada dėl materialinio teisinio reikalavimo pagrįstumo priimta atsakovo naudai.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į atsakovo apeliacinį skundą (b.l. 15-16, t. 2) ieškovė prašo skundą atmesti ir nurodo, jog teismas tinkamai motyvavo sprendimo dalį dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo, alternatyvų projektą atsakovas teikė ne teismo, o savo iniciatyva.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Byloje keliamas klausimas dėl naudojimosi bendrosios dalinės nuosavybės teise valdomu žemės sklypu tvarkos nustatymo. Vadovaujantis CK 4.75 straipsnio 1 dalimi, 4.81 straipsnio 1 dalimi nustatytu teisiniu reglamentavimu, prioritetas teikiamas šalių susitarimui dėl naudojimosi bendrosios dalinės nuosavybės objektu tvarkos nustatymo, ir tik bendraturčiams tarpusavyje nesusitarus naudojimosi tvarką pagal bet kurio iš bendraturčių ieškinį nustato teismas. Nagrinėjamu atveju į bylą pateiktas IĮ „Geolita“ parengtas planas (b.l. 62, t. 1) ir šalių 2009 m. kovo 11 d. pasirašytas susitarimas (b.l. 63, t. 1) patvirtina, jog šalys buvo pasiekę susitarimą dėl naudojimosi žemės sklypu tvarkos, pati ieškovė bylos nagrinėjimo metu tvirtino vykdžiusi susitarimo sąlygas dėl želdinių perkėlimo, akcentavo, jog jos teikiamas tvirtinti projektas savo pobūdžiu atitinka šalių suderintąjį, tiesiog atsakovui tenkanti indeksu „A“ pažymėta sklypo dalis sumažinta atsižvelgiant į jam priklausančią žemės sklypo dalį. Atsižvelgiant į tai, jog notarinės formos ir privalomos registracijos reikalavimų nesilaikymas, vadovaujantis CK 4.81 straipsnio 2 dalimi, turi įtakos tik susitarimo galiojimui po jo pasirašymo turto bendrasavininkais tapusių asmenų atžvilgiu, darytina išvada, jog pasiekto susitarimo sąlygos jį sudariusiems asmenims yra privalomos ir turi būti vykdomos, kol nenuginčijamos teisės aktuose nustatyta tvarka (CK 4.81 str. 1 d.; 6.189 str. 1 d., 6.224 str.). Nagrinėjamu atveju byloje nebuvo pareikštas reikalavimas dėl 2009 m. kovo 11 d. susitarimo pripažinimo negaliojančiu. Kol nėra nuginčytas šalių pasiekto susitarimo teisėtumas ir pagrįstumas, negalima spręsti, jog tarp šalių yra kilęs teisiškai nesureguliuotas ginčas dėl naudojimosi žemės sklypu tvarkos nustatymo, kuris būtų sąlyga teisminiam įsikišimui. Nurodyta aplinkybė, nors tiesiogiai ir neįvardinta ginčijamame sprendime, pati savaime vertintina kaip pakankamas pagrindas ieškiniui atmesti.
Be to, įvertinus ginčijamo sprendimo ir ieškovės apeliacinio skundo turinį, dėmesys atkreiptinas į tai, jog procesinio lygiateisiškumo, rungimosi ir dispozityvumo principai bylose dėl naudojimosi bendrosios dalinės nuosavybės objektu tvarkos nustatymo lemia šalių pareigą pateikti tinkamus ir racionalumo, patogumo bei mažiausios įtakos nusistovėjusiai tvarkai kriterijus atitinkančius naudojimosi bendru daiktu tvarkos nustatymo projektus. Teismas negali už bendraturčius parengti tinkamo naudojimosi daiktu tvarkos projekto, jis tik vykdo teisingumą konkrečiose bylose spręsdamas, ar pagal bendraturčių pateikus projektus galima nustatyti prašomą naudojimosi bendru daiktu tvarką. Tuo atveju, jeigu visi bendraturčių byloje pateikti naudojimosi bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektu tvarkos projektai yra netinkami ir ydingi, teismas turi teisę juos atmesti.
Nors nagrinėjamu atveju abi šalys pateikė savarankiškus naudojimosi daiktu tvarką nustatančius projektus, tiek atsakovo apeliacinės instancijos teismui teiktuose procesiniuose dokumentuose, tiek ir jo atstovo pasisakymuose apeliacinės instancijos teismo posėdyje akcentuojama, jog atsakovas nereiškė savarankiško reikalavimo byloje, projektą teikė tik kaip iliustraciją, jog įmanoma ir kitokia, nei siūlo ieškovė, naudojimosi žemės sklypu tvarka. Tokiu būdu atsakovas aiškiai pripažino nebuvęs pakankamai aktyvus, nesiekęs, kad ginčas būtų išspręstas iš esmės, ir nustatytas jam palankus naudojimosi būdas, o tik ginčijęs ieškovės pateikto projekto pagrįstumą, t.y. ne pats teikęs konkrečius pasiūlymus, o tik bandęs sukritikuoti ieškovės siūlomą tvarką. Dėl nurodytų aplinkybių atsakovo pateiktas projektas negali būti vertinamas kaip dokumentas, kuriuo jis norėtų įgyvendinti savo, kaip bendraturčio valią, naudojantis bendrąją daline nuosavybe, o juo labiau, jame nurodyta naudojimosi tvarka neatitinka nusistovėjusios naudojimosi tvarkos ir pačių bendrasavininkių sudaryto susitarimo, o ir tenkančios realinės dalys neatitinka idealinėm dalim.
Susipažinus su ieškovės siūloma tvirtinti naudojimosi žemės sklypu tvarka, akcentuotina, jog pateikto projekto tinkamumas ir pagrįstumas vertintinas pagal kelis esminius kriterijus: pirma, pateiktas projektas turi neprieštarauti teisės aktų reikalavimams, nepažeisti trečiųjų asmenų teisių; antra, naudojimosi tvarka (realiosios dalys) turi būti adekvati, t.y. kiek įmanoma labiau atitikti dalis bendrosios nuosavybės teisėje (idealiąsias dalis); trečia, tvirtinamas projektas turi atitikti socialinės taikos ir proporcingumo kriterijus, t.y. siūloma naudojimosi tvarka turi būti patogi visiems bendraturčiams ir užtikrinanti jiems galimybę naudojant daiktą pagal paskirtį gauti maksimalią naudą, negali suteikti vienam iš bendraturčių nepagrįstą pranašumą; ketvirta, tvarka turi būti racionali, nustatanti efektyvų, ekonomišką daikto naudojimą; penkta, nustatant naudojimosi daiktu tvarką negalima nepaisyti nusistovėjusių faktinio naudojimosi daiktu sąlygų. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai akcentavo, jog ieškovės pateiktas tvirtinti projektas ne visiškai atitinka šalims priklausančių sklypo dalių proporcijas tuo aspektu, jog ieškovei tenka santykinai mažesnė sklypo dalis, skirta bendram naudojimui, ir santykinai didesnė dalis, skirta asmeniniam ieškovės naudojimui. Ši aplinkybė ieškovės apeliaciniu skundu nėra ginčijama. Be to, kaip teisingai nurodyta ginčijamame sprendime, atsakovui siūloma skirti sklypo dalis yra siaura ir ištęsta pagal sklypo ribą, tuo tarpu ieškovei tenkanti dalis pagal savo formą daug labiau pritaikoma praktiniam naudojimui. Nurodytos aplinkybės patvirtina išvadą, jog ieškovės pateiktas projektas neatitinka adekvatumo, socialinės taikos ir proporcingumo kriterijų. Net ir sutikdama su ieškovės apeliacinio skundo argumentais, kad tarp šalių nėra ginčo dėl to, jog kanalizacijos šulinys ir kuro cisternos būtų atsakovui priskiriamoje naudotis sklypo dalyje, jog teisiškai neįregistruoto šiltnamio buvimas prie šalims priklausančio ūkinio pastato negali lemti naudojimosi sklypu tvarkos teisėtumo, jog abi šalys siūlė viena kitai siaurą įėjimą į pastatą, tokiu būdu netiesiogiai pripažindamos atitinkamo pločio įėjimo nustatymo pagrįstumą, teisėjų kolegija sprendžia, jog šie ginčijamo sprendimo motyvuojamosios dalies trūkumai neturėjo jokios įtakos galutinės teismo išvados teisėtumui ir pagrįstumui.
Kolegija konstatuoja, kad šios kategorijos bylose ginčas laikomas išspręstu nustačius kurią nors iš pateiktų naudojimosi bendru turtu tvarkų, nes teismui atmetus visus šalių siūlymus, jos lieka pirminiame variante. Tos sprendimas (kuomet nepatvirtinama jokio naudojimosi tvarka) turi būti išimtinis. Tačiau šios bylos kontekste, būtent toks sprendimas priimtas pagrįstai, nes net ir atmetus ieškinį, šalys grįžta ne į tą situaciją, kuomet bet kuris iš bendraturčių gali naudotis bet kuria sklypo dalimi, o į tą situaciją, kuomet sklypo tarpusavio naudojimas apibrėžiamas jų pačių sudaryta sutartimi (b.l. 62-63). Be to svarbu paminėti ir tai, jog tokia bylos baigtimi nėra užkertamas kelias šalims ginti jų galimai pažeidžiamas materialines teises ateityje keliant klausimą dėl egzistuojančio susitarimo teisėtumo ir teikiant teismui tvirtinti šioje nutartyje įvardintus reikalavimus atitinkančius naudojimosi žemės sklypu projektus.
Nurodytų aplinkybių visuma vertintina kaip pakankamas pagrindas ieškovės apeliaciniam skundui atmesti.
Dėl atsakovo apeliacinio skundo
Iš vienos pusės, formaliai vertinant atsakovo pateikto apeliacinio skundo motyvus galima spręsti, jog bylos nagrinėjimą, o kartu ir išlaidų atsiradimą iniciavo ieškovė, kurios ieškinys buvo atmestas, pripažinus jame suformuluotą reikalavimą nepagrįstu, o ieškovės pateiktą naudojimosi žemės sklypu projektą ydingu, kas formaliai sprendžiant leistų iš ieškovės atsakovui priteisti bylinėjimosi išlaidas. Tačiau iš kitos pusės – vertinant visą bylos esmę – pažymėtina ir tai, jog atsakovas taip pat teikė savo projektą, bei apeliaciniame procese nepagrįstai teigia, kad savo projektą dėl naudojimosi tvarkos jis pateikė tik liepus apylinkės teismui. Akivaizdžiai matyti, jog dar neįvykus jokiam posėdžiui, savo atsiliepime (b.l. 22, t.1) atsakovas pats nurodo, jog „atitinkamą projektą ketinu pateikti artimiausiu metu“, t.y. nesant jokiam teismo nurodymui ar siūlymui. Be to ir posėdžio metu, iš atsakovo atstovo pasisakymų kolegija padarė išvadą, jog atsakovas nesiekė iš esmės spręsti ginčo, nors turėjo tam visas galimybes, buvo atstovaujamas advokato, o elgėsi pasyviai. Tai iš esmės vertintina, kaip netinkamas naudojimasis jam suteiktomis procesinėmis teisėmis. Taigi, atsižvelgiant į aukščiau minėtas aplinkybes, bei tai- jog abi šalys pateikė projektus, šie projektai buvo vertinti, ir nei vienas nebuvo pripažintas tinkamiausiu, nors pirmos instancijos teismas ėmėsi maksimalių galimybių siūlydamas šalims juos tikslinti- laikytina, jog iš esmės bylos nelaimėjo nei viena šalis, nes nebuvo patenkintas nei vienas jų siūlytas naudojimosi sklypu variantas. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai nepriteisė vienai šaliai iš kitos bylinėjimosi išlaidų, o teismo patirtas išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu, padalino pusiau. Todėl atsakovo skundas taip pat laikytinas nepagrįstu ir atmestinas.
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
ieškovės ir atsakovo apeliacinius skundus atmesti.
Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. rugsėjo 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.