Šiaulių apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos G. S. atskirąjį skundą dėl Telšių rajono apylinkės teismo 2011 m. rugpjūčio 24 d. nutarties civilinėje byloje pagal pareiškėjos G. S. pareiškimą skolininkui K. U. ir suinteresuotam asmeniui V. U. dėl skolininkui K. U. priklausančios dalies bendrame turte nustatymo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Pareiškėja G. S. pateikė Telšių rajono apylinkės teismui pareiškimą, kuriuo prašė nustatyti, kad skolininkui K. U., bendroje jungtinėje su jo sutuoktine V. U., nuosavybėje, o būtent V. U. vardu atidarytose banko sąskaitose, ar sąskaitose, kurias ji atidarys savo vardu ateityje, esančios ir į sąskaitas pateksiančios piniginės lėšos, o taip pat V. U. darbo užmokestis ar kitos jam prilygtinos pajamos, kurias ji gauna iš dabartinės arba ateityje gaus iš kitos įmonės, skolininkui priklauso pusė (viena antroji) visų pinigų (pajamų) (1 b. l.).

Pareiškėja nurodė, jog 1999-08-11 išduotas vykdomasis raštas Nr. 2-957/1999 dėl išieškojimo iš skolininko K. U., jos naudai priteisto 7000 Lt žalos atlyginimo. Iki šiol skolininkas K. U. savo prievolės nėra įvykdęs, bendras teismo priteistos ir skolininko negrąžintos skolos likutis šiuo metu yra 5557,24 Lt. Pareiškėja teigia, kad skolininkas yra santuokoje su V. U., kuri turi banko sąskaitų ir yra dirbanti Telšių muzikos mokykloje, todėl prašo nustatyti skolininkui priklausančios dalies bendrame turte.

Suinteresuotas asmuo V. U. su pareiškimu nesutiko ir prašė jį atmesti (10-11 b. l.).

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Telšių rajono apylinkės teismas 2011 m. rugpjūčio 24 d. nutartimi pareiškėjos G. S. prašymą dėl skolininkui priklausančios dalies bendrojoje jungtinėje nuosavybėje nustatymo atmetė (35-36 b. l.).

Teismas nustatė, kad 1997-02-25 Telšių rajono apylinkės teismo nuosprendžiu K. U. pripažintas kaltu dėl 1996-10-07 autoįvykio metu padaryto nusikaltimo, kurio metu žuvo pareiškėjos G. S. sutuoktinis. Teismas pažymėjo, kad šalių teisiniai santykiai atsirado iki 2000 metų Civilinio kodekso įsigaliojimo, o iki šio kodekso įsigaliojimo sutuoktinių civilinę atsakomybę pagal vieno sutuoktinio prievoles reglamentavo Santuokos ir Šeimos kodekso 25 str., todėl laikė, kad K. U. ir jo sutuoktinės V. U. atsakomybė reglamentuota Santuokos ir Šeimos kodekso nuostatomis. Šių nuostatų pagrindų teismas nurodė, kad pagal vieno iš sutuoktinių prievoles bei išieškojimas atlyginti žalai, padarytai nusikaltimu, nukreipiamas tik į asmeninį jo turtą ir jo dalį bendrojoje jungtinėje sutuoktinių nuosavybėje ir gali būti nukreiptas išieškojimas tik tuo atveju jeigu teismo nuosprendžiu baudžiamojoje byloje nustatyta, kad šis turtas įgytas nusikalstamu būdu gautomis lėšomis. K. U. pripažintas kaltu dėl 1996-10-07 autoįvykio metu padaryto nusikaltimo, o ne turto įgijimo nusikalstamu būdu, todėl teismas sprendė, kad jo prievolė negali būti solidari su sutuoktine V. U..

Teismas pažymėjo, kad vadovaujantis LR CK 19 str. civilinio kodekso normos taikomos šeimos santykiams, atsirandantiems jam įsigaliojus. Vadovaujantis LR CK patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 2 str., Civilinis kodeksas įsigaliojo nuo 2001 m. liepos 1 d. Vadovaujantis LR CK patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 4 str. 3 d. iki Civilinio kodekso įsigaliojimo pradėtoms administracinėms ir teisminėms procedūroms taikomos tuo metu galiojusių įstatymų materialinės teisės normos, todėl teismas laikė, kad skolininko K. U. atsakomybė negali būto reglamentuota LR CK normomis, o turi būti vadovaujamasi Santuokos ir Šeimos kodekso 25 str. įtvirtinta norma.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimų į atskirtąjį skundą argumentai

Atskiruoju skundu pareiškėja G. S. prašo panaikinti Telšių rajono apylinkės teismo 2011 m. rugpjūčio 24 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – tenkinti pareiškėjos prašymą dėl skolininkui priklausančios dalies bendrame su kitais asmenimis turte nustatymo (40 b. l.).

1. Teismas neatsižvelgė į tai, kad daugiau nei 11 metų skolininkas K. U. nevykdo teismo nuosprendžio ir neatlygina teismo priteistos žalos. K. U. sąmoningai vengia atlyginti teismo priteistą žalą, nors su sutuoktine turi bendrų santaupų ir šią žalą galėtų atlyginti. Antstolio pateikta pažyma patvirtina, kad iš skolininko sutuoktinės V. U. sąskaitos į antstolio depozitinę sąskaitą pateko net 8207,08 litų suma, todėl akivaizdu, kad šios lėšos yra sutuoktinių K. U. ir V. U. santaupos, tik skolininkas K. U., vengdamas išieškojimo, šias lėšas slėpė;

2. Teismas nepagrįstai sprendė, kad skolininko K. U. atsakomybė negali būti reglamentuota LR CK normomis. Prašymu dėl skolininko turto dalies nustatymo nesiekiama modifikuoti skolininko atsakomybės, nenorima išieškoti skolą iš V. U. turto, o siekiama nustatyti K. U. dalį bendrame turte su sutuoktine. Pagal LR CK 3.88 str. l d. l p., 3 p., 5 p. turtas, įgytas po santuokos sudarymo abiejų sutuoktinių ar vieno jų vardu, pajamos, gautos iš abiejų sutuoktinių bendros veiklos, ir pajamos, gautos iš vieno sutuoktinio veiklos, išskyrus lėšas, būtinas sutuoktinio profesinei veiklos, o taip pat pajamos gautos po santuokos sudarymo iš sutuoktinių ar vieno jų darbinės veiklos pripažįstamos bendrąja jungtine nuosavybe, kol neįrodyta kitaip. Tokiu būdu laiko, kad ½ V. U. darbinių pajamų priklauso skolininkui, o iš šios dalies gali būti vykdomas išieškojimas.

Atsiliepimu į atskirąjį skundą suinteresuotas asmuo V. U. prašo G. S. atskirąjį skundą atmesti (45-46 b. l.).

Turtas, iš kurio siekiama išieškoti G. S. priteistą žalą, nėra įgytas nusikalstamu būdu, todėl šiuo atveju žala turėtų būti išieškoma tik iš asmeninio K. U. turto. Atsižvelgiant į tai, kad tarp G. S. ir K. U. teisiniai santykiai atsirado iki 2000 m. Civilinio kodekso įsigaliojimo, o iki šio Civilinio kodekso įsigaliojimo sutuoktinių civilinę atsakomybę pagal vieno sutuoktinio prievoles reglamentavo Santuokos ir Šeimos kodekso 25 straipsnis, todėl šiuo atveju sutuoktinio atsakomybė turėtų būti nustatoma vadovaujantis būtent Santuokos ir Šeimos kodekso nuostatomis, o šiuo metu galiojantis Civilinis kodeksas netaikytinas. Banko sąskaitoje buvusios piniginės lėšos yra ne darbo užmokestis, o pagal Sutuoktuvinio draudimo sutartį iš AB „Lietuvos draudimas“ pervesta pinigų suma už sūnaus patirtą traumą. Neteisėtais antstolio padėjėjos veiksmais iš sąskaitos šios lėšos buvo pervestos į antstolio depozitinę sąskaitą, siekiant iš jų įvykdyti išieškojimą G. S.. Nurodo, kad su skolininku K. U. bendro ūkio neveda ir kartu nebegyvena.

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Atskirasis skundas atmestinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (LR CPK 338, 320 str. 1 d.), t.y. apeliacinės instancijos teismas tikrina apskųstos teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą, jeigu nenustato LR CPK 329 str. 2 ir 3 dalyse numatytų nutarties negaliojimo pagrindų. Apskųstos teismo nutarties teisėtumas ir pagrįstumas tikrinamas tik pagal atskirojo skundo argumentus, neišplečiant skundo argumentų sąrašo, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (LR CPK 338, 329 str.).

Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija nesutinka su atskirojo skundo argumentu, kad teismas nepagrįstai sprendė, kad skolininko K. U. atsakomybė negali būti reglamentuota LR CK normomis.

Bylos duomenys patvirtina, kad tarp pareiškėjos G. S. ir skolininko K. U. teisiniai santykiai atsirado 1999 m., kai Telšių rajono apylinkės teisme buvo išduotas vykdomasis raštas byloje Nr. 2-957/1999, kuriuo išieškotojai G. S. iš K. U. buvo priteista 7000 Lt žala, iš kurios nesumokėta dalis sudaro 5557,24 Lt. Pažymėtina, kad šalių teisiniai santykiai atsirado iki 2000 metų Lietuvos respublikos Civilinio kodekso įsigaliojimo, o tuo metu, tai yra 1999 m. sutuoktinių atsakomybę pagal jų prievoles reglamentavo LR Santuokos ir šeimos kodeksas (SŠK), kurio 25 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad pagal vieno iš sutuoktinių prievoles išieškojimas nukreipiamas tik į asmeninį jo turtą ir jo dalį bendrojoje jungtinėje sutuoktinių nuosavybėje. Lietuvos Respublikos Santuokos ir šeimos kodekso 25 straipsnio 3 dalyje buvo numatyta, kad išieškojimas atlyginti žalai, padarytai nusikaltimu, į bendrąją jungtinę sutuoktinių nuosavybę gali būti nukreipiamas tik tuo atveju, jeigu teismo nuosprendžiu baudžiamojoje byloje nustatyta, kad šis turtas įgytas nusikalstamu būdu gautomis lėšomis. Kadangi išieškotojai G. S. žala buvo priteista dėl to, kad 1996 m. autoįvykio metu žuvo jos sutuoktinis, dėl šio eismo įvykio teismo nuosprendžiu kaltu buvo pripažintas K. U., iš kurio buvo priteistas žalos atlyginimas. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad turtas, iš kurio siekiama išieškoti G. S. priteistą žalą nėra įgytas nusikalstamu būdu, todėl šiuo atveju žala turi būti išieškoma tik iš asmeninio K. U. turto. Remiantis išdėstytu teisėjų kolegija konstatuoja, kad tarp G. S. ir K. U. teisiniai santykiai atsirado iki 2000 m. Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso įsigaliojimo, o iki šio LR Civilinio kodekso įsigaliojimo sutuoktinių civilinę atsakomybę pagal vieno sutuoktinio prievoles reglamentavo LR Santuokos ir Šeimos kodekso 25 straipsnis, todėl šiuo atveju galiojantis LR Civilinis kodeksas netaikytinas.

Teisėjų kolegijai konstatavus, kad žala turi būti išieškoma tik iš asmeninio K. U. turto, kitų atskirojo skundų argumentų teisėjų kolegija nenagrinėja ir dėl jų nepasisako.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, teisingai aiškino ir taikė civilinio proceso normas, dėl to pagrindų panaikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį nėra (LR CPK 329, 330, 338 str.). Skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis paliktina nepakeista, o atskirasis skundas atmestinas (LR CPK 337 straipsnio 1 punktas).

Netenkinus pareiškėjos G. S. atskirojo skundo, iš jos priteistinos išlaidos valstybei, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu apeliacinės instancijos teisme (LR CPK 88 str. 1d. 3 p.).

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Telšių rajono apylinkės teismo 2011 m. rugpjūčio 24 d. nutartį palikti nepakeistą.

Priteisti iš G. S. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) 3,40 Lt (tris litus 40 centų) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu apeliacinės instancijos teisme, valstybei.