Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Liuda Arlauskienė, sekretoriaujant Tatjanai Baškir, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos S. V. skundą atsakovams Vilniaus apskrities vyriausiajam policijos komisariatui, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Policijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl užmokesčio dalies priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Į teismo posėdį pareiškėja neatvyko, apie teismo posėdžio laiką ir vietą buvo pranešta įstatymo nustatyta tvarka, todėl byla išnagrinėta rašytinio proceso tvarka (b. l. 35).

Į teismo posėdį atsakovo atstovas neatvyko, apie teismo posėdžio laiką ir vietą buvo pranešta įstatymo nustatyta tvarka, todėl byla išnagrinėta rašytinio proceso tvarka (b. l. 36).

Į teismo posėdį atsakovės ir trečiojo suinteresuoto asmens atstovas neatvyko, apie teismo posėdžio laiką ir vietą buvo pranešta įstatymo nustatyta tvarka, todėl byla išnagrinėta rašytinio proceso tvarka (b. l. 37, 38).

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkintinas iš dalies.

Remiantis bylos duomenimis, nustatyta, kad pareiškėja S. V. ginčijamu laikotarpiu dirbo Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Vilniaus miesto Operatyvaus valdymo skyriaus postine (b.l. 4-6, 24-26).

Darbo užmokesčio nepriemoka susidarė todėl, kad apskaičiuojant priedus bei priemokas pareiškėjai buvo taikyta išmokų mokėjimo metu galiojusi Valstybės tarnybos įstatymo 23 str. 2 d. nuostata, ribojanti mokamų priedų ir priemokų dydį.

Iš byloje esančių Pažymų apie S. V. taikytą priedų ir priemokų ribojimą skaičiuojant darbo užmokestį bei darbuotojo asmeninių uždarbio kortelių (b. l. 4-6,24-26) matyti, kad nuo 2006-03-01 iki 2009-01-01 jai buvo neišmokėta 3 161,27 Lt priemokų ir priedų.

Valstybės tarnybos įstatymo 23 str. redakcijoje, galiojusioje nuo 2002-07-01 iki 2007-10-01, buvo nustatyta, kad valstybės tarnautojo darbo užmokestį sudaro: pareiginė alga; priedai; priemokos. Priedų ir priemokų suma negali viršyti 70 proc. pareiginės algos. Nuo 2007-10-01 galiojusioje to paties straipsnio redakcijoje buvo nustatyta, kad į šią sumą neįskaitomi Valstybės tarnybos įstatymo 25 str. 1 d. 1 (už tarnybos stažą) ir 5 (vienkartinis) punktuose nustatyti priedai. Nuo 2009-01-01 į darbo užmokestį, apibrėžtą Valstybės tarnybos 23 str., buvo įtrauktas apmokėjimas už darbą poilsio ir švenčių dienomis, nakties bei viršvalandinį darbas ir budėjimas, o 23 str. 2 d. nuostata patikslinta, kad į priedų ir priemokų sumą neįskaitomas šis priedas bei 25 str. 1 d. 1 ir 5 p. nustatyti priedai.

Nepriemoka pareiškėjai yra atsiradusi 2006-2008 metais, kai galiojo Valstybės tarnybos įstatymo 23 str. 2 d. nuostata dėl priedų ribojimo. Taigi, nepriemoka susidarė pareiškėjos darbdaviui taikant jų taikymo metu galiojančias įstatymo nuostatas.

Teismas pažymi, kad Konstitucinis Teismas 2009-12-11 nutarime pripažino, kad:

1. Valstybės tarnybos įstatymo VI skyrius „Darbo užmokestis“ (2002-04-23 redakcija; Žin., 2002, Nr. 45-1708) ta apimtimi, kuria jame nebuvo nustatyta teisinio reguliavimo, pagal kurį būtų buvę galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatymo 23 str. o 2 d. (2002-04-23 redakcija) nustatytą ribą, prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 str. 1 d. nuostatai „Kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą <...>“, konstituciniam teisinės valstybės principui.

2. Valstybės tarnybos įstatymo VI skyrius „Darbo užmokestis“ (2007-06-07 ; Žin., 2007, Nr. 69-2723) ta apimtimi, kuria jame nebuvo nustatyta teisinio reguliavimo, pagal kurį būtų buvę galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatymo 23 str. 2 d. (200-06-07 redakcija) nustatytą ribą, prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 str. 1 d. nuostatai „Kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą <...>“, konstituciniam teisinės valstybės principui.

Konstitucinis Teismas šiame nutarime nurodė, kad pagal Konstituciją, inter alia jos 48 str. 1 d., negali būti tokios situacijos, kad valstybės tarnautojui, kuris dirba poilsio, švenčių dienomis, nakties metu, dirba kenksmingomis, labai kenksmingomis ar pavojingomis darbo sąlygomis, atlieka įprastą darbo krūvį viršijančią veiklą ar papildomas užduotis, atliekamas viršijant nustatytą darbo trukmę, būtų nemokama arba šis darbas būtų neapmokamas teisingai. Byloje konstatuota, kad nei Valstybės tarnybos įstatymo 23 str., nei kituose šio įstatymo VI skyriaus „Darbo užmokestis“ straipsniuose nebuvo nuostatų, pagal kurias būtų buvę galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatyme nustatytą ribą. Taip atsirado prielaidos susidaryti tokioms teisinėms situacijoms, kai vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, atlikusiems tam tikrą darbą, už šį darbą negalėjo būti apmokama.

Teismas, remdamasis Konstitucinio Teismo suformuota pozicija, daro išvadą, kad pareiškėjos reikalavimas priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį yra pagrįstas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2010-06-07 nutartyje administracinėje byloje Nr. A662-1735/2010 konstatuota, kad ginčas dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo (teisingo atlyginimo už darbą) yra laikytinas tarnybiniu ginču. Taip pat laikytina, kad tinkamu atsakovu tarnybiniuose ginčuose dėl pareigūnams neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo laikytina tik statutinė įstaiga, kurioje pareigūnas tarnavo ir kuri nagrinėto ginčo laikotarpiu visa apimtimi įgyvendino asmens darbdavio funkcijas. Tokios pozicijos laikomasi ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2005-12-21 nutartyje administracinėje byloje Nr. A1-638/2005 („Administracinių teismų praktika“ Nr. 8, p. 316-329). Nagrinėjamu atveju, tinkamu atsakovu laikytinas Vilniaus apskrities vyriausiasis policijos komisariatas, o ne, kaip nurodyta atsiliepime, Lietuvos valstybė. Vadovaujantis DK 16 ir 93 str., taip pat įvertinus tai, kad darbo užmokesčio mokėjimas yra asmens, su kuriuo dirbantįjį ar tarnaujantįjį sieja darbo ar tarnybos santykiai, pareiga, todėl darbo užmokestis priteistinas tiesiogiai iš pareiškėjo darbdavio. Be kita ko, teismas atkreipia dėmesį, kad Konstitucinis Teismas ankščiau paminėtame nutarime yra pabrėžęs, jog Valstybės tarnybos įstatymo 23 str. 2 d. (2002-04-23 redakcija) nustatytas priedų ir priemokų bendro dydžio (sumos) apribojimas suponuoja tai, kad ir statutinės įstaigos vadovai ar kiti atsakingi asmenys įstaigos darbą turėjo organizuoti inter alia taip, kad poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu būtų dirbama, papildomos užduotys atliekamos viršijant nustatytą darbo trukmę, būtų vykdomos paisant šio įstatymo 23 str. 2 d. nustatyto apmokėjimo už darbą apribojimo. Todėl konstatuotina, kad už netinkamą darbo organizavimą ir darbo neatitinkantį apmokėjimą yra tiesiogiai atsakingi asmenys, kurie turėjo pareigą mokėti darbo užmokestį.

Byloje iškeltas ginčas, ar pareiškėja turi teisę į nepriemokos priteisimą, kai įstatymas, kurį taikant susidarė nepriemoka, antikonstituciniu pripažintas po jo pritaikymo, bet iki pareiškėjo kreipimosi į teismą. Konstitucinio Teismo įstatymo 72 str. 1 d. nustatyta, kad Lietuvos Respublikos įstatymas (ar jo dalis) arba kitas Seimo aktas (ar jo dalis), Respublikos Prezidento aktas, Vyriausybės aktas (ar jo dalis) negali būti taikomi nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo nutarimas, kad atitinkamas aktas (ar jo dalis) prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai, o 4 dalyje nurodyta, kad neturi būti vykdomi sprendimai, pagrįsti teisės aktais, kurie pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai ar įstatymams, jeigu tokie sprendimai nebuvo įvykdyti iki atitinkamo Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo.

Teismų praktika aiškinant minėtą situaciją pateikta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2004-03-01 nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. A-219-2004 („Administracinių teismų praktika „ Nr. 5, 2004 m. ). Šioje nutartyje teisėjų kolegija pažymėjo, kad „sprendimo priėmimo procedūroje nustatytų faktinių aplinkybių, iš kurių teisinio santykio subjektams kyla teisės ir pareigos, teisinis kvalifikavimas baigiamas priėmus sprendimą, kuris jau negali būti ginčijamas. Iki šio momento teisinio santykio turinys nėra galutinai apibrėžtas – tikrasis teisinis santykis, su neginčijamai nustatytomis to santykio dalyvių teisėmis ir pareigomis, dar nėra galutinai susiformavęs, o kartu teises ir pareigas nustatantis sprendimas dar nėra įgavęs būtino įvykdymui stabilumo, nes tinkamos teisės normos (ar tinkamų teisės normų) reguliuotinai situacijai parinkimo procedūra nėra baigta. Sprendimo įvykdymas (jei teisės normos nenumato išimčių ar ypatingų situacijų) yra galimas tik tada, kai nustatytų faktų teisinė kvalifikacija yra baigta. Teisinė kvalifikacija baigiama įvykdžius visą numatytą sprendimo priėmimo procedūrą, įskaitant ir įstatymų nustatyta tvarka ir terminais pateikto skundo išnagrinėjimą teisme, kai išnyksta galimybė sprendimu nustatytas teisinio santykio subjektų teises ir pareigas koreguoti“.

Be to, šioje nutartyje buvo suformuota dar viena nagrinėjamam ginčui ir antikonstituciniais pripažintų įstatymų taikymui reikšminga taisyklė, kad „sprendimas dėl skundo turi būti priimamas vadovaujantis sprendimo priėmimo dieną galiojančiomis teisės normomis“. Toliau šioje nutartyje teismas yra konstatavęs, kad žemesnės instancijos teismui priimant sprendimą, Konstitucinio Teismo nutarimas, kuriuo teisės aktas pripažintas antikonstituciniu, jau buvo paskelbtas „Valstybės žiniose“, todėl negalėjo būti taikomas.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2005-12-21 nutartyje administracinėje byloje Nr. A-638/2005 konstatavo, kad iki to momento, kada teisė pareikšti skundą ar ieškinį teisme gali būti įgyvendinta, negali būti laikoma, kad valstybės tarnautojo atžvilgiu atsiradusi darbo užmokesčio nepriemoka yra laikoma įvykdytu sprendimu. Šioje byloje prieinant nurodytą išvadą nebuvo tiriamas skundo padavimo momentas, o buvo aiškinamasi, ar asmuo nebuvo praleidęs termino skundui paduoti.

Remiantis ankščiau nurodyta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika ir nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis, laikytina, kad atsakovo sprendimas dėl darbo užmokesčio nepriemokos sumokėjimo, nėra įvykdytas. Nagrinėdamas šį ginčą, teismas turi taikyti sprendimo priėmimo metu galiojančius įstatymus, o pagal ABTĮ 4 str. 1 d., teismai negali taikyti įstatymų, kurie pripažinti antikonstituciniais.

Teismas taip pat akcentuoja, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra pasisakęs, kad laikotarpis, už kurį pareiškėjams turi būti priteisiama nesumokėto atlyginimo dalis, turi būti nustatomas vadovaujantis DK 298 str. (2009-01-23 nutartis administracinėje byloje Nr. A822–790/2009, 2009-08-24 nutartis administracinėje byloje Nr. A756–859/2009). Pagal nurodytą įstatymo nuostatą darbuotojui priklausančios darbo užmokesčio ir kitos su darbo santykiais susijusios sumos priteisiamos ne daugiau kaip už trejus metus. Taigi, DK 298 str. imperatyviai apribojama teismo galimybė priteisti darbuotojo, kurio teisės ar teisėti interesai buvo pažeisti, naudai jam priklausantį darbo užmokestį ar kitas su darbo santykiais susijusias išmokas trejais kalendoriniais metais.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas administracinėje byloje Nr. A1-638/2005 yra nurodęs, kad valstybės tarnautojų reikalavimams dėl nesumokėto darbo užmokesčio priteisimo taikytinas DK 27 str. 2 d. nustatytas trejų metų senaties terminas.

Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėja S. V. į teismą dėl negautos darbo užmokesčio dalies priteisimo kreipėsi 2010-06-11 (b. l. 1-3), todėl jos reikalavimui priteisti 3 161,27 Lt neišmokėtos darbo užmokesčio nepriemoką taikytinas trejų metų ieškinio senaties terminas. Vadovaujantis DK 27 str. 2 d. nuostatomis, skundo reikalavimas priteisti nepriemoką nuo 2006-03-01 iki 2007-06-01 (skaičiuojant 3 metus atgal nuo skundo padavimo dienos) pareikštas praleidus nustatytą 3 metų ieškinio senaties terminą, todėl ši skundo dalis atmestina. Atsakovas prašė taikyti ieškinio senaties terminą, o pareiškėja neprašė jo atnaujinti, be to, nepateikė jokių įrodymų, dėl kokių svarbių priežasčių ji šį terminą praleido, todėl taikytinas ieškinio senaties trejų metų terminas.

CK 127 str. 1 d. nustatyta, kad ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Taigi, pareiškėjai iš atsakovo priteistinas neišmokėtas darbo užmokestis ne daugiau kaip už trejus kalendrinius metus (DK 298 str.), juos skaičiuojant atgal nuo kreipimosi į teismą dienos, t. y. nuo 2010 m. birželio mėn. iki 2007 m. birželio mėn., o tai sudaro 1 614,32 Lt. Ši pareiškėjo skundo dalis tenkintina (ABTĮ 88 str. 4 p.). Priteistina darbo užmokesčio nepriemoka nurodyta neišskaičiavus gyventojų pajamų mokesčio ir privalomojo socialinio draudimo, todėl jie turi būti išskaičiuoti sprendimo vykdymo metu.

Teismas akcentuoja, kad panašią praktiką nustatant laikotarpį, už kurį priteistina darbo užmokesčio nepriemoka, formuoja ir apeliacinės instancijos teismas (2010-01-12 nutartis administracinėje byloje Nr. A143 – 57/2010, 2010-06-07 nutartis administracinėje byloje Nr. A662-1735/2010 bei 2011-11-14 nutartis administracinėje byloje Nr. A575-1839/2011).

Kaip jau buvo minėta, atsakovas atsiliepime skundo tenkinimo atveju prašė atidėti sprendimo vykdymą vieneriems metams dėl lėšų stokos.

ABTĮ 97 str. reglamentuojama teismo sprendimų įvykdymą. Šio straipsnio 3 dalyje įtvirtinta nuostata, kad neįvykdyti teismo sprendimai dėl priteistų sumų išieškojimo vykdomi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka. CPK 284 str. 1 d., be kita ko, nustatyta, kad teismas turi teisę dalyvaujančių byloje asmenų prašymu ar savo iniciatyva, atsižvelgiant į turinę abiejų šalių padėtį ar kitas aplinkybes, sprendimo vykdymą atidėti.

Remiantis administracinių teismų praktika (žr. Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2010-07-08 sprendimą administracinėje byloje Nr. I-644-583/2010 ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011-11-14 nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1831/2011 dėl šio sprendimo), taip pat atsižvelgiant į sunkią Lietuvos valstybės ir biudžetinių įstaigų turtinę padėtį (žr. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009-10-14 nutarimas Nr. 1295 „Dėl ekonomikos sunkmečio), atsakovo prašymas atidėti sprendimo vykdymą vieneriems metams tenkintinas.

Rezoliucinė dalis

Remdamasis tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 str., 88 str. 1 ir 4 p., 127 str. 1 d., 129 str.,

nusprendė:

pareiškėjos S. V. skundą patenkinti iš dalies.

Priteisti S. V., a. k. (duomenys neskelbtini) iš Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato 1 614,32 Lt (vieną tūkstantį šešis šimtus keturiolika litų 32 cnt) neišmokėto darbo užmokesčio.

Sprendimo vykdymą atidėti vieneriems metams.

Kitą skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą tiesiogiai šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.