Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2011-01-31 · Administracinė byla Nr. A-858-31-11

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2011-01-31
Bylos Nr.
A-858-31-11
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Laimutis Alechnavičius (pirm.), Antanas Ablingis, Irmantas Jarukaitis (pran.)
Pareiškėjas
viešosios įstaigos Jonavos ligoninė
Trečiasis asmuo
J. M., J., G. R., J. D.
Atsakovas
Valstybinės medicininio audito inspekcijos prie Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos, Valstybinei medicininio audito inspekcijai prie Lietuvos Respublikos
Advokatai
Arūnas Zeleckis
Administracinė byla Nr. A858-31/2011Procesinio sprendimo kategorija 5. (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASN UTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2011 m. sausio 31 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Antano Ablingio, Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Irmanto Jarukaičio (pranešėjas),

sekretoriaujant Loretai Česnavičienei,

dalyvaujant pareiškėjo viešosios įstaigos Jonavos ligoninė atstovams G. R. ir advokatui A. S.,

trečiajam suinteresuotam asmeniui J. M. ir trečiųjų suinteresuotų asmenų J. M. ir J. D. atstovui advokatui Arūnui Zeleckiui,

trečiajam suinteresuotam asmeniui G. R.,

atsakovo Valstybinės medicininio audito inspekcijos prie Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos atstovui Vismantui Matului,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo viešosios įstaigos Jonavos ligoninė, trečiųjų suinteresuotų asmenų J. M. ir J. D. apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. lapkričio 30 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo viešosios įstaigos Jonavos ligoninė skundą atsakovui Valstybinei medicininio audito inspekcijai prie Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos (tretieji suinteresuoti asmenys G. R., J. M., J. D.) dėl įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjas viešoji įstaiga Jonavos ligoninė (toliau – ir VšĮ Jonavos ligoninė, Ligoninė) skundu (t. I, b. l. 3–7, 11–15, t. II, b. l. 112–113) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti atsakovo Valstybinės medicininio audito inspekcijos prie Sveikatos apsaugos ministerijos (toliau – ir Inspekcija, VMAI) 2007 m. sausio 25 d. sprendimo Nr. 4A‑12-538K „Dėl prevencinių priemonių taikymo nustatytiems trūkumams pašalinti“ (toliau – ir Sprendimas) 3.1.1, 3.1.2 ir 4.1.1 punktus.

Pareiškėjas nurodė, kad, teikdamas pacientei G. R. sveikatos priežiūros paslaugas, vidaus ir išorės dokumentuose nustatytų reikalavimų nepažeidė, jos buvo kokybiškos, nes nuo 2004 m. spalio 22 d. iki 2004 m. lapkričio 4 d. nebuvo jokių klinikinių, instrumentinių ir laboratorinių duomenų (duomenys neskelbtini) diagnozei įtarti bei nustatyti. Teigė, jog išvada, kad gydytoja J. D. galėjo įtarti ir diagnozuoti pacientei (duomenys neskelbtini), nepagrįsta, nes neparemta teisės aktais ir literatūros šaltiniais, todėl laikytina subjektyvia sveikatos apsaugos specialisto nuomone. Pareiškėjas pažymėjo, kad (duomenys neskelbtini) klinikiniai atvejai praktikoje labai reti, ligoninėje per 5 metus gydytas tik vienas ligonis, o ligos diagnostinių kriterijų ankstyvojoje jos stadijoje nėra daug ir jie nėra specifiniai. Pareiškėjas atkreipė dėmesį, kad Vyriausioji administracinių ginčų komisija įpareigojo Inspekciją panaikinti 2007 m. sausio 25 d. sprendimo 3.2.1 ir 4.1.2 punktus, tuo pripažindama, kad kokybės vadybos sistemos trūkumų Ligoninėje nėra, todėl turėjo būti panaikintas ir 4.1.1 punktas. Ginčijamas sprendimas neatitinka Viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnyje nustatytų reikalavimų, nes nėra pagrįstas teisės normomis, nenurodyta sprendimo apskundimo tvarka.

Atsiliepimas

Atsakovas Valstybinė medicininio audito inspekcija prie Sveikatos apsaugos ministerijos atsiliepimu į skundą (t. I, b. l. 44–46) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsakovas nurodė, kad, atlikdamas tyrimą pagal G. R. skundą, nustatė, kad jai tik bendros vizitacijos metu 7 stacionarizavimo dieną nutarta paskirti kardiologo konsultaciją, iki tol ji nebuvo kliniškai tirta, todėl turimų duomenų gydytojams nepakako (duomenys neskelbtini) diagnozuoti. Ligonės būklė buvo sunki, todėl privalėjo būti kviečiamas gydytojų konsiliumas. Atsakovas nurodė, kad šį klinikinį atvejį paprašė įvertinti dviejų Sveikatos apsaugos ministerijos specialistų konsultantų, kurie pateikė panašias išvadas, t. y., kad gydytojos J. M. ir J. D. nesiaiškino pacientės skausmų (duomenys neskelbtini) priežasties. Kontrolės priemonės, privalomi įpareigojimai, sankcijos dėl ataskaitoje fiksuotų pažeidimų pareiškėjui netaikyti, nes suėjęs 1 metų terminas, o pavedimas sveikatos priežiūros įstaigai atlikti 2005–2006 m. pacientams diagnozuotų (duomenys neskelbtini) atvejų diagnozavimo vidaus medicininį auditą suformuluotas, norint atkreipti sveikatos priežiūros specialistų dėmesį ir budrumą į specifinius šios ligos diagnostinius kriterijus bei siekiant prevencinių tikslų.

Tretysis suinteresuotas asmuo G. R. atsiliepimu į pareiškėjo skundą (t. I, b. l. 50–52, t. II, b. l. 123–125) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. G. R. nurodė, kad 2004 m. spalio 21 d. dėl didelių skausmų (duomenys neskelbtini) kairėje pusėje ir dusulio kreipėsi į Ligoninės priėmimo skyrių ir buvo paguldyta į ligoninę, kur, gydant gydytojai J. M., iki 2004 m. spalio 28 d. būklė visai nepagerėjo, tačiau ji buvo išrašyta iš ligoninės. Nuo 2004 m. spalio 28 d. gydymas buvo tęsiamas ambulatoriškai iki 2004 m. lapkričio 5 d., kai skubos tvarka, praėjus vos 8 dienoms po išrašymo, dėl širdies ritmo sutrikimo buvo paguldyta į ligoninę, kur jai diagnozuotas (duomenys neskelbtini). 2005 m. vasario 14 d. nustatyta II invalidumo grupė, Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnyba 2006 m. vasario 13 d. jai nustatė 60 proc. netekto darbingumo, o 2006 m. balandžio 28 d. atlikta širdies išlaisvinimo ir (duomenys neskelbtini) šalinimo operacija. G. R. manė, kad gydytoja J. M. netinkamai nustatė jai pradinę diagnozę, be to, buvo daromos šildymo procedūros, po kurių ji alpdavo, bet į tai nebuvo reaguojama. Gydytojos neatidumas, nerūpestingumas, nepakankamas profesinės pareigos atlikimas nulėmė jos sveikatos pablogėjimą, o Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad kiekvienam turi būti suteikta kokybiška sveikatos priežiūra. Į skundo teiginį, kad jos būklė nebuvo sunki, o diagnozė pagal esamus klinikinius duomenis buvo aiški – intervertebralinės osteochondrozės klinikinė manifestacija, nurodė, kad tokia išvada Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikų Radiologijos centre buvo padaryta 2006 m. lapkričio 22 d., t. y. praėjus daugiau kaip dvejiems metams nuo jos stacionarizavimo VšĮ Jonavos ligoninė, be to, tai galėjo būti 2006 m. balandžio 28 d. atliktos operacijos pasekmė. Gydytoja J. D. tikrosios diagnozės nenustatė ir 2004 m. spalio 27 d., o (duomenys neskelbtini) diagnozė nustatyta tik 2004 m. lapkričio 5 d. – 2004 m. gruodžio 3 d., kai skysčio (duomenys neskelbtini) atsirado iki 13 mm, kas beveik 3 kartus viršija normą.

Tretysis suinteresuotas asmuo J. D. atsiliepimu į skundą (t. I, b. l. 121–124) su skundu sutiko. J. D. nurodė, kad nesutinka su Sprendimo išvada, jog ji galėjo diagnozuoti (duomenys neskelbtini). Medicininėje literatūroje yra nurodyta, jog (duomenys neskelbtini) klinika yra (duomenys neskelbtini) skausmas, dusulys, (duomenys neskelbtini) trinties ūžesys, tamponados požymiai, tipiški EKG pokyčiai ir specifiška jų dinamika. Nuo 2004 m. spalio 21 d. iki 2004 m. spalio 27 d. buvo stebimas tik vienas, daugeliui ligų, tarp jų ir (duomenys neskelbtini) būdingas požymis – (duomenys neskelbtini) skausmas. Kitų (duomenys neskelbtini) požymių nebuvo. (duomenys neskelbtini) skausmas yra būdingas ir kitų susirgimų atveju, o ypač gydytojos J. M. nustatytos diagnozės atveju: (duomenys neskelbtini). Dusulys pacientei nebuvo nustatytas ir nebuvo stebėtas, bent nebuvo išreikštas. Menkai pasireiškiantis (silpnas, menkavertis) dusulys pilnai atitiko nustatytą širdies patologijos diagnozę. Specifiškas (duomenys neskelbtini) diagnozei EKG požymis yra ST pakilimo (duomenys neskelbtini) derivacijose vertinimas dinamikoje. (duomenys neskelbtini) įtarti ar jį diagnozuoti būtinas ST pakilimo (duomenys neskelbtini) derivacijose stebėjimas dinamikoje, nes tik pastovus (nuo 2 dienų iki 2 savaičių) ST pakilimas (duomenys neskelbtini) derivacijose sudaro pagrindą įtarti (duomenys neskelbtini), buvo stebėtas vienkartinis ir trumpalaikis ST pakilimas (duomenys neskelbtini) derivacijose. Tame pačiame priėmimo kambaryje per valandą atlikus antrąją EKG, ST pakilimo (duomenys neskelbtini) derivacijose nebebuvo. Todėl J. D. manė, kad pagrįstai nebuvo stebimas specifinis (duomenys neskelbtini) ST pakilimo (duomenys neskelbtini) derivacijose požymis. Vienkartinį ir trumpalaikį ST pakilimą (duomenys neskelbtini) derivacijose įvertino, kaip nustatytai širdies patologijai (išeminė širdies liga) būdingą požymį. Širdis pacientei buvo išklausoma nuolat. 7 dienas tai atliko gydanti gydytoja J. M., šio skyriaus vedėja bendrų vizitacijų metu, taip pat budinti gydytoja. Būdingo (duomenys neskelbtini) trinties ūžesio neišklausė nei viena iš gydytojų. Tokio ūžesio neišklausė ir Kauno medicinos universiteto klinikų gydytoja kardiologė R. M. (2004 m. lapkričio 4 d.), todėl darytina išvada, kad tokio ūžesio nebuvo. J. D. paaiškino, kad širdies echoskopinį tyrimą 2004 m. spalio 27 d. paskyrė, tačiau planine tvarka. Paskirti skubų (nedelsiant) kardioechoskopinį tyrimą nebuvo jokio pagrindo. Neesant (duomenys neskelbtini) požymių, nebuvo pagrindo diagnozuoti ar net įtarti ūmaus (duomenys neskelbtini). Padidėjęs leukocitų skaičius nėra specifinis (duomenys neskelbtini).

Tretysis suinteresuotas asmuo J. M. atsiliepimu į skundą (t. I, b. l. 126–128) su skundu sutiko. J. M. nurodė, kad iš paslaugų teikimo pacientei sekos matyti, kad jau kitą dieną po stacionarizavimo, skyriaus vedėja savo parašu patvirtino jos nustatytą diagnozę. Ji organizavo ir gydytojo specialisto kardiologo konsultaciją, kurios metu taip pat buvo patvirtinta jos nustatyta diagnozė. J. M. manė, kad šie faktai rodo, jog tarp ligoninės specialistų nebuvo nesutarimų nustatant diagnozę, diagnozė ir gydymo taktika buvo aiški, pacientės būklė nebuvo sunki, todėl nebuvo jokio pagrindo dar organizuoti gydytojų konsiliumo.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2009 m. lapkričio 30 d. sprendimu (t. III, b. l. 17–24) pareiškėjo VšĮ Jonavos ligoninė skundą tenkino iš dalies, panaikino Inspekcijos 2007 m. sausio 25 d. sprendimo Nr. 4A-12-538K „Dėl prevencinių priemonių taikymo nustatytiems trūkumams pašalinti“ 4.1.1 punktą; nutraukė administracinę bylą dalyje dėl pareiškėjo reikalavimo panaikinti Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos 2007 m. kovo 19 d. sprendimo dalį, kuria atsisakyta vertinti Valstybinės medicininio audito inspekcijos prie Sveikatos apsaugos ministerijos 2007 m. sausio 25 d. sprendimo Nr. 4A-12-538K „Dėl prevencinių priemonių taikymo nustatytiems trūkumams, pažeidimams pašalinti“ 3.1.1 ir 3.1.2 punktus; likusioje dalyje skundą atmetė.

Teismas nurodė, kad ginčijamo sprendimo pagrįstumą Inspekcija motyvavo dviejų specialistų pateiktomis išvadomis. Sveikatos apsaugos ministerijos specialistė konsultantė vidaus ligų gydytoja O. P. 2006 m. lapkričio 16 d. raštu Nr. 5R-604-(1.9) padarė išvadą, kad retrospektyviai vertinant nagrinėjamą atvejį – pagalvoti apie (duomenys neskelbtini) buvo galima išsamiai surinkus ligos anamnezę ir išdiferencijavus skausmų (duomenys neskelbtini) priežastis. Sveikatos apsaugos ministerijos konsultantas gydytojas kardiologas P. Š. 2006 m. gruodžio 29 d. raštu nurodė, kad atlikus echoskopiją ir įvertinus klinikinius duomenis, būtų prieita prie teisingos diagnozės, nors (duomenys neskelbtini) diagnostika visada reikalauja iš gydytojo geros diferencinės diagnostikos. Byloje buvo paskirtos dvi teismo ekspertizės (2008 m. spalio 27 d. nutartimi ir 2009 m. balandžio 14 d. nutartimi), kurias atlikus buvo surašytos skirtingos išvados. Ekspertams buvo pateikti tie patys klausimai: 1) ar pagal turimus rašytinius medicininių dokumentų duomenis ligonės G. R. būklė 2004 m. spalio 21 d. – 2004 m. spalio 28 d. buvo sunki. Ar vidaus ligų gydytoja J. M. pakankamai diferencijavo pacientės skausmų (duomenys neskelbtini) priežastis; 2) ar pagal turimus rašytinius medicininių dokumentų duomenis ligonės G. R. ligos diagnozė ir gydymo taktika buvo aiški; 3) ar gydytoja kardiologė J. D. galėjo pacientei G. R. 2004 m. spalio 27 d. vykusios konsultacijos metu diagnozuoti (duomenys neskelbtini); 4) kokie yra būdingi (duomenys neskelbtini) požymiai ir ar jie buvo nustatyti G. R..

Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad A. G. teismo medicininių tyrimų biurui paskirtą ekspertizę atliko teismo medicininių tyrimų biuro vadovas prof. habil. med. m. daktaras Antanas A. G. ir VšĮ Vilniaus universiteto ligoninės „Santariškių klinikų“ Širdies chirurgijos centro Širdies-plaučių transplantacijos programos vadovas med. m. daktaras G. R.. Išvadose ekspertai taip pat pažymėjo, kad dalis klinikinių požymių buvo ignoruota, o dalis jų buvo neteisingai interpretuota. Be to, visiškai nebuvo akcentuojamas sauso (duomenys neskelbtini) komplikavimosi eksudaciniu (duomenys neskelbtini) momentas, taip pat G. R. nė karto nebuvo išmatuotas centrinis veninis spaudimas. Šių apmaudžių klaidų visuma ir sukėlė sunkią ligonės būklę bei neprognozuojamas pasekmes. 2008 m. gruodžio 5 d. buvo surašytas ekspertizės aktas Nr. J-E-07-124/2008. 2009 m. balandžio 14 d. teismo nutartimi pareiškėjo prašymu paskirtą medicininę deontologinę ekspertizę buvo pavesta atlikti Mykolo Romerio universiteto Teismo medicinos institutui. Ekspertizę atliko Vilniaus skyriaus teismo medicinos ekspertė G. K., turinti kvalifikaciją atlikti mirusiųjų ir gyvų asmenų tyrimus, deontologines ekspertizes, aukštąjį universitetinį medicininį išsilavinimą, teismo medicinos gydytojo specialybę ir Kauno medicinos universiteto Kardiologijos klinikos Lėtinės išeminės širdies ligos skyriaus vadovė prof. habil. dr. R. M. B.. Buvo surašytas ekspertizės aktas Nr. EDG 129/09(01). Ekspertizės akte padaryta išvada, kad pacientei G. R. ligos eiga nebuvo tipinė – nesigirdėjo (duomenys neskelbtini) trinties, pagal ligos medicininius dokumentus jautė skausmą (duomenys neskelbtini) (neaprašytas jų santykis su padėties kitimu) ir buvo jautru palpuojant tarpšonkauliniuose tarpuose, todėl ūminio sausojo (duomenys neskelbtini) diagnostika buvo apsunkinta.

Dėl Sprendimo 3.1.1 punkto teisėtumo ir pagrįstumo pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog ginčo esmė, ar gydytoja J. M. pagrįstai nesukvietė gydytojų konsiliumo, esant ligonio sunkiai būklei, neaiškiai diagnozei, o gydymo taktikai diskusinei. Nepakankamą pacientės skausmų (duomenys neskelbtini) priežasčių išdiferencijavimą teismas priskyrė prie sąlygos „neaiški diagnozė“ ir nagrinėjo kartu. Siekiant nustatyti, ar gydytoja J. M. nekviesdama gydytojų konsiliumo pažeidė VšĮ Jonavos ligoninė vyriausiojo gydytojo 2003 m. sausio 2 d. įsakymo Nr. 6 (toliau – ir Įsakymas) 20.2 punkto nuostatą, būtina nustatyti, ar buvo sąlygos kviesti gydytojų konsiliumui. A. G. teismo medicininių tyrimų biuro ekspertai, atsakydami į klausimą, ar G. R. būklė 2004 m. spalio 21 d. – 2004 m. spalio 28 d. buvo sunki, nurodė, kad pacientės būklė nurodytu laikotarpiu buvo sunki (intensyvus skausmas (duomenys neskelbtini), dusulys, alpimą sukeliančios fizioterapinės procedūros ir pan.). Mykolo Romerio universiteto Teismo medicinos instituto atliktoje ekspertizėje nurodyta, kad nurodytu laikotarpiu G. R. būklė nebuvo sunki, tačiau ši išvada nemotyvuota, todėl teismas rėmėsi A. G. išvada ir konstatavo, kad G. R. būklė buvo sunki. A. G. teismo medicininių tyrimų biuro ekspertai, atsakydami į klausimą, ar G. R. ligos diagnozė ir gydymo taktika buvo aiški nurodė, kad G. R. ligos diagnozei nustatyti ir po to skirti tinkamą gydymą duomenų pakako, tačiau buvusi klinikinė (duomenys neskelbtini) simptomatika arba nebuvo vertinama arba buvo įvertinta neteisingai. Mykolo Romerio universiteto Teismo medicinos instituto atliktoje ekspertizėje nurodyta, kad pagal turimus rašytinius medicininių tyrimų duomenis – ligos diagnozė nebuvo pilnai aiški. Kad G. R. ligos diagnozė nebuvo pakankamai aiški patvirtina ne tik ekspertizė, bet ir specialistės O. P. išvada, kurioje nurodyta, kad retrospektyviai vertinant nagrinėjamą atvejį – pagalvoti apie (duomenys neskelbtini) buvo galima išsamiai surinkus ligos anamnezę ir išdiferencijavus skausmų (duomenys neskelbtini) priežastis, kuri sutampa su A. G. pateikta išvada bei kardiologo P. Š. išvada, jog gydytoja terapeutė J. M. ir gydytoja kardiologė J. D. galėjo įtarti ir diagnozuoti (duomenys neskelbtini). Iš Įsakymu patvirtintos kokybės sistemos procedūros Pacientų tyrimas ir gydymas I–ame terapijos skyriuje 20.2 punkto nuostatos – jei ligonio būklė sunki, diagnozė nėra aiški, o gydymo taktika diskusinė, yra kviečiamas gydytojų konsiliumas, teismas padarė išvadą, kad kiekviena iš trijų numatytų situacijų yra pakankamas pagrindas kviesti konsiliumą. Šiuo atveju buvo visi pagrindai, nes iš ištirtų įrodymų matyti, kad ligonės būklė buvo sunki, diagnozė neaiški, todėl, teismo nuomone, akivaizdu, kad, esant neaiškiai diagnozei, nebuvo galima parinkti nediskuotinos gydymo taktikos.

Dėl Sprendimo 3.1.2 punkto teismas pažymėjo, jog Sprendimo 3.1.2 punkte nustatyta, kad 2004 m. spalio 27 d. G. R. konsultavusi gydytoja kardiologė J. D. neįtarė, diagnozės patikslinimui neatliko kardioechoskopojos ir nediagnozavo (duomenys neskelbtini), pažeisdama Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 1997 m. gruodžio 11 d. įsakymu Nr. 676 patvirtintos Lietuvos medicinos normos MN 55:1997 „Gydytojas kardiologas. Teisės, pareigos, kompetencija ir atsakomybė“ 7 punkto 4 papunkčio nuostatą – gydytojas kardiologas turi mokėti diagnozuoti (duomenys neskelbtini). Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog siekiant nustatyti, ar Sprendimo 3.1.2 punkte padaryta išvada, kad J. D. pažeidė nurodytą normą, teisinga, būtina nustatyti, ar pagal pacientės G. R. ligos simptomus, buvo galima nurodytą ligą diagnozuoti 2004 m. spalio 21 d. – 2004 m. spalio 28 d. laikotarpiu. A. G. teismo medicininių tyrimų biuro ekspertai, atsakydami į klausimą, ar gydytoja kardiologė J. D. galėjo pacientei G. R. 2004 m. spalio 27 d. vykusios konsultacijos metu diagnozuoti (duomenys neskelbtini), nurodė, kad ji diagnozuoti (duomenys neskelbtini) privalėjo, tereikėjo tik įsigilinti į esamą klinikinę simptomatiką ir nedelsiant atlikti tokiais atvejais nustatytus būtinus tyrimus. Mykolo Romerio universiteto Teismo medicinos instituto atliktoje ekspertizėje nurodyta, kad gydytoja kardiologė J. D. pagal faktinę pacientės G. R. būklę galėjo nediagnozuoti ūminio (duomenys neskelbtini). G. R. ligos eiga nebuvo tipinė, todėl ūminio sausojo (duomenys neskelbtini) diagnostika buvo apsunkinta. Teismas, įvertinęs abi ekspertizes, padarė išvadą, kad (duomenys neskelbtini) gydytoja diagnozuoti galėjo, nors diagnostika ir buvo apsunkinta. Abi ekspertizės išvados viena kitai neprieštarauja, o tik papildo viena kitą ir akivaizdu, kad, esant ligos eigai netipinei, gydytoja šios ligos diagnozuoti nemokėjo, kai Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 1997 m. gruodžio 11 d. įsakymu Nr. 676 patvirtintos Lietuvos medicinos normos MN 55:1997 „Gydytojas kardiologas. Teisės, pareigos, kompetencija ir atsakomybė“ 7 punkto 4 papunkčio nuostata įpareigoja gydytoją kardiologą mokėti diagnozuoti (duomenys neskelbtini) be jokių išlygų.

Dėl Sprendimo 4.1.1 punkto teismas pažymėjo, jog Sprendimo 4.1.1 punkte nustatyta, kad įstaigos vadovui pavedamas įvykdyti privalomas nurodymas – atlikti 2005–2006 m. VšĮ Jonavos ligoninė pacientams diagnozuotų (duomenys neskelbtini) atvejų diagnozavimo vidaus medicininį auditą kokybės ir savalaikiškumo aspektu. Sveikatos priežiūros įstaigų įstatymo 58 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šiame įstatyme nurodytos įstaigų veiklą kontroliuojančios valstybės institucijos (tarp jų – ir Inspekcija) pagal kompetenciją turi teisę reikalauti, kad būtų patikrinta įstaigos sveikatos priežiūros specialistų profesinė kvalifikacija. Sveikatos apsaugos ministro 1998 m. kovo 23 d. įsakymu Nr. 154 patvirtintų Valstybinės medicininio audito inspekcijos prie Sveikatos apsaugos ministerijos nuostatų (toliau – ir Nuostatai) 10 punkte nustatytos inspekcijos teisės, tarp kurių yra teisė duoti asmens sveikatos priežiūros įstaigų vadovams privalomus vykdyti nurodymus, siekiant užtikrinti įstatymų ir kitų teisės aktų, reglamentuojančių asmens sveikatos priežiūros veiklą, tinkamą įgyvendinimą; įspėti įstaigą dėl jos veiklos trūkumų ir pažeidimų bei nustatyti jų pašalinimo terminus. Sveikatos priežiūros įstaigų įstatymo 59 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog šiame įstatyme nurodytos įstaigų veiklą kontroliuojančios valstybės institucijos esant įstatyme numatytiems pagrindams, priima sprendimą dėl šiame įstatyme numatytų įstaigų kontrolės priemonių ir sankcijų taikymo. Skundžiamo sprendimo pavadinimas – „Dėl prevencinių priemonių taikymo nustatytiems trūkumams pašalinti“, tačiau juo duodamas privalomas nurodymas pareiškėjui. Teismo manymu, esant neatitikimui tarp pavadinimo ir sprendimo turinio. turi būti vadovaujamasi ne pavadinimu, o sprendimo turiniu. Teismas padarė išvadą, kad ginčijamas sprendimas yra dėl kontrolės priemonės taikymo. Pažymėjo, jog Sveikatos priežiūros įstaigų įstatymo 59 straipsnio 3 dalis nustato, kad terminus kontrolės priemonių taikymui: sprendimas dėl įstaigų kontrolės priemonių taikymo, išskyrus pagal nurodytą šio įstatymo 58 straipsnio 1 dalies 2 punktą, privalo būti priimtas per 3 mėnesius nuo pažeidimo nustatymo dienos. Už pažeidimus, nuo kurių padarymo dienos praėjo daugiau kaip vieneri metai, kontrolės priemonės negali būti taikomos. Remdamasis byloje esančiais įrodymais teismas nustatė, kad Inspekcijos Sprendime nurodyti gydytojų J. M. ir J. D. pažeidimai buvo padaryti 2004 m. spalio 21 d. – 2004 m. spalio 28 d., Sprendimas priimtas – 2007 m. sausio 25 d., t. y. praėjus daugiau nei dvejiems metams, tokiu būdu pažeidžiant Sveikatos priežiūros įstaigų įstatymo 59 straipsnio 3 dalyje nustatytus terminus. Teismas, atsižvelgęs į nustatytas aplinkybes, padarė išvadą, kad Sprendimo 4.1.1 punktas naikintinas, nes praleistas terminas jo taikymui.

Šalies argumentai

Dėl VAĮ 8 straipsnio nuostatų pažeidimo teismas atkreipė dėmesį, jog pareiškėjas patikslintame skunde nurodė, kad ginčijamas sprendimas nėra pagrįstas teisės normomis, nenurodyta apskundimo tvarka. VAĮ 8 straipsnyje nustatyta, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis. Individualiame administraciniame akte turi būti aiškiai suformuluotos nustatytos arba suteikiamos teisės ir pareigos ir nurodyta akto apskundimo tvarka. Individualus administracinis aktas turi būti pasirašytas jį priėmusio pareigūno ar valstybės tarnautojo arba viešojo administravimo subjekto vadovo, jo pavaduotojo ar įgalioto asmens ir patvirtintas antspaudu. Teismo manymu, pareiškėjas pagrįstai pažymi, jog Sprendime nenurodyta jo apskundimo tvarka. Tai teismas vertino kaip administravimo procedūrų pažeidimą, tačiau nelaikė pagrindu sprendimą panaikinti, nes apskundimo teise pareiškėjas pasinaudojo. Individualus administracinis aktas paprastai turėtų būti toks, kad iš jo būtų galima suprasti visuomeninių santykių esmę, subjektus dalyvaujančius šiuose santykiuose, būtų aiškus tų visuomeninių santykių teisinis kvalifikavimas. Sprendime visos išvardytos sąlygos yra, todėl jis atitinka VAĮ 8 straipsnio reikalavimus. Ginčijamo sprendimo 3.1.1, 3.1.2 punktai yra teisėti ir pagrįsti, nes termino praleidimas taikyti kontrolės priemones nepašalina pažeidimų, kuriuos teismas nustatė.

III.

Pareiškėjas viešoji įstaiga Jonavos ligoninė apeliaciniu skundu (t. III, b. l. 41–44) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. lapkričio 30 d. sprendimą dalyse, kuriose byla dalyje buvo nutraukta ir dalyje skundas atmestas, panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti visiškai. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad Lietuvos Vyriausiasis administracinis teismas 2008 m. kovo 28 d. nutartimi pirmosios instancijos teismui perdavė iš naujo nagrinėti du pareiškėjo 2007 m. balandžio 20 d. patikslintame skunde reiškiamus reikalavimus: 1) panaikinti Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos 2007 m. kovo 19 d. sprendimo dalį, kuria atsisakyta vertinti Inspekcijos 2007 m. sausio 25 d. sprendimo Nr. 4A-12-538K „Dėl prevencinių priemonių taikymo nustatytiems trūkumams, pažeidimams pašalinti“ 3.1.1. ir 3.1.2. punktus, ir 2) panaikinti 2007 m. sausio 25 d. sprendimo Nr. 4A-12-538K „Dėl prevencinių priemonių taikymo nustatytiems trukumams, pažeidimams pašalinti“ 3.1.1., 3.1.2. ir 4.1.1. punktus. 2009 m. lapkričio 19 d. posėdžio metu teismas iškėlė klausimą dėl pareiškėjo reikalavimų tapatumo bei pareikalavo spręsti klausimą dėl dalies reikalavimų atsisakymo, t. y. atsisakyti reikalavimo panaikinti Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos 2007 m. kovo 19 d. sprendimo dalį, kuria atsisakyta vertinti Inspekcijos 2007 m. sausio 25 d. sprendimo Nr. 4A-12-538K „Dėl prevencinių priemonių taikymo nustatytiems trūkumams, pažeidimams pašalinti“ 3.1.1. ir 3.1.2. punktus. Suklaidinti teismo, šių reikalavimų atsisakė, tačiau skundo dalies atsisakymo klausimas buvo išspręstas pažeidžiant procesinės teisės normas – sprendžiant prašymą dėl dalies reikalavimų atsisakymo, kitų proceso šalių nuomonė nebuvo išklausyta, be to, teismas neišaiškino skundo atsisakymo pasekmių, tuo pažeisdamas Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 102 straipsnio 4 dalį. Teismas, remdamasis A. G. Teismo medicininių tyrimų biuro ekspertizės akto Nr. J-E-07-124/2008 išvadomis bei Sveikatos apsaugos ministerijos specialistų konsultantų išvadomis visiškai nepagrįstai pripažino Sprendimo 3.1.1. ir 3.1.2 punktus teisėtais ir pagrįstais. Ekspertizės aktas neatitinka įstatymo reikalavimų, o Sveikatos apsaugos ministerijos specialistų išvados šiuo atveju negali būti pripažįstamos pakankamais įrodymais. A. G. Teismo medicininių tyrimų biuro ekspertizės aktas Nr. J-E-07-124/2008 neatitinka Teismo ekspertizės įstatymo 25 straipsnio reikalavimų. Minėtame ekspertizės akte yra tik pažymėta, kad specialistai su baudžiamąja atsakomybe pagal Baudžiamojo kodekso 235 straipsnį susipažinę, tuo tarpu priesaikos teksto nėra. Po A. G. Teismo medicininių tyrimų biuro atliktos ekspertizės teismas tenkino prašymą ir paskyrė pakartotinę ekspertizę – medicininę deontologinę ekspertizę, tokiu būdu sutikdamas su prašymo motyvu, kad pirmą ekspertizę atliko ne tos srities specialistas. Jau vien šis faktas yra pagrindas suabejoti A. G. Teismo medicininių tyrimų biuro atliktos ekspertizės išvadų teisingumu, tuo labiau, kad jos skiriasi nuo Mykolo Romerio universiteto Teismo medicinos instituto atliktos ekspertizės išvadų.

Pareiškėjas pažymi, kad Mykolo Romerio universiteto Teismo medicinos instituto atliktos ekspertizės išvada, jog G. R. būklė nebuvo sunki, buvo padaryta išanalizavus visus ekspertams pateiktus rašytinius medicininių dokumentų duomenis apie pacientės būklę ir gydymo eigą, išanalizavus kiekvieną iš jų atskirai bei jų visumą, išsamiai ekspertizės akte aprašius tyrimo duomenis. Atlikto tyrimo išvados yra teisingos, nes pagrįstos pacientės medicininių dokumentų duomenimis bei objektyvaus tyrimo duomenimis. Ekspertės nustatė, kad pacientės ligos eiga nebuvo tipinė – nesigirdėjo (duomenys neskelbtini) trinties, pagal ligos medicininius dokumentus jautė skausmą (duomenys neskelbtini) (neaprašytas jų santykis su padėties kitimu) ir buvo jautru palpuojant tarpšonkauliniuose tarpuose – todėl ūminio sausojo (duomenys neskelbtini) diagnostika buvo apsunkinta. Tuo tarpu teismas laikė, kad gydytoja terapeutė J. M. teisingos diagnozės nenustatė. Tokią išvadą teismas padarė remdamasis A. G. ekspertizės aktu, kuris neatitinka įstatymo reikalavimų bei specialistės O. P. išvada ir kardiologo P. Š. išvada, kurios turėtų būti vertinamos kritiškai, nes šie specialistai yra Sveikatos apsaugos ministerijos konsultantai, o Sveikatos apsaugos ministerija yra skundžiamą aktą priėmusios institucijos steigėja, be to, šie specialistai neturi pakankamai žinių, reikalingų G. R. ligos eigos bei atlikto gydymo tinkamam įvertinimui. Mykolo Romerio universiteto Teismo medicinos instituto atliktos ekspertizės išvadų 3 punkte nurodyta, kad gydytoja kardiologė J. D. pagal faktinę pacientės G. R. būklę galėjo nediagnozuoti ūminio (duomenys neskelbtini), o neįtarusi ūminio (duomenys neskelbtini) pacientei neprivalėjo skubiai skirti echokardiografinio tyrimo, ir jį tinkamai skyrė planine tvarka, tuo tarpu A. G. Teismo medicininių tyrimų biuro ekspertizės išvadų 3 punkte nurodyta, kad gydytoja kardiologė J. D. 2004 m. spalio 27 d. vykusios konsultacijos metu pacientei diagnozuoti (duomenys neskelbtini) privalėjo, tereikėjo tik įsigilinti į esamą klinikinę simptomatiką ir nedelsiant atlikti tokiais atvejais numatytus būtinus tyrimus. Abiejų ekspertizės įstaigų ekspertai vertino tuos pačius rašytinius medicininių dokumentų duomenis, tačiau ekspertai padarė skirtingas išvadas. Atsižvelgiant į tai, jog Mykolo Romerio universiteto Teismo medicinos ekspertai šiuo klausimu yra labiau kompetentingi, turėjo būti remiamasi jų išvadomis, o ne A. G. išvadomis.

Pareiškėjas nurodo, kad teismas pripažino, jog ginčijamas sprendimas yra dėl kontrolės priemonių taikymo. Kadangi Sprendimas buvo priimtas pažeidžiant įstatyme nustatytą terminą, tokiu būdu jis neatitinka VAĮ individualiam administraciniam aktui keliamų reikalavimų ir jau vien dėl šios priežasties minėtas sprendimas negali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu. Sprendimas buvo priimtas pažeidžiant įstatyme nustatytus terminus, jis turėjo būti panaikintas visiškai, nes yra neteisėtas, jį priimant buvo pažeistos pagrindinės procedūros.

Tretysis suinteresuotas asmuo J. M. apeliaciniu skundu (t. III, b. l. 27–30) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. lapkričio 30 d. sprendimą iš dalies pakeisti – patenkinti pareiškėjo skundą dalyje, kurioje prašoma panaikinti Sprendimo 3.1.1 punktą. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad byloje yra 2 ekspertizės aktai. Teismas pirmenybę suteikė ir vadovavosi A. G. teismo medicininių tyrimų biuro atlikta ekspertize. A. G. teismo medicininių tyrimų biuro ekspertizė neatitiko Teismo ekspertizės įstatymo reikalavimų, todėl negalėjo būti vertinama kaip ekspertizės aktas. A. G. teismo medicininių tyrimų biuras nėra teismo ekspertizės įstaiga. Vadovaujantis Teismo ekspertizės įstatymu A. G. nėra laikomas nei teismo ekspertu, nei privačiu teismo ekspertu, nes nėra įrašytas į Lietuvos Respublikos teismo ekspertų sąrašą. Kartu su A. G. išvadą pateikęs G. R. yra kardiochirurgas, todėl vertino klausimus, viršijančius jo kompetencijos ribas. (duomenys neskelbtini) diagnozavimas yra kardiologo, o ne kardiochirurgo kompetencija. Mykolo Romerio universiteto teismo medicinos institutas yra teismo ekspertizės įstaiga. Mykolo Romerio universiteto teismo medicinos instituto ekspertizę atliko teismo medicinos ekspertė G. K., įrašyta į Lietuvos Respublikos teismo ekspertų sąrašą, turinti kvalifikaciją atlikti mirusiųjų ir gyvų asmenų tyrimus, deontologines ekspertizes, ir Kauno medicinos universiteto Kardiologijos klinikos Lėtinės išeminės širdies ligos sektoriaus vadovė profesorė habil. Dr. R. M. B.. Ši ekspertizė turi būti vertinama kaip ekspertizės aktas.

Tretysis suinteresuotas asmuo pažymi, kad Sprendimo 3.1.1 punktas neatitiko VAĮ ir Sveikatos priežiūros įstaigų įstatymo reikalavimų. Sprendimo 3.1.1. punkte nėra nurodyta, koks teisės aktas pažeistas „nepakankamai išdiferencijavus pacientės skausmų (duomenys neskelbtini) priežasties“, be to, nenurodyta, kaip šis veiksmas siejasi su Sprendimo 3.1.1. punkte nurodytu teisės aktu ir jame nurodyta pareiga organizuoti konsiliumą. Sprendimo 3.1.1. punkte yra išskirti du neteisėti gydytojos J. M. veiksmai: 1) nepakankamas pacientės skausmų (duomenys neskelbtini) priežasčių išdiferencijavimas ir 2) savalaikiai neorganizuotas konsiliumas. Nepakankamas pacientės skausmų (duomenys neskelbtini) priežasčių išdiferencijavimas yra nurodytas kaip atskiras gydytojos neteisėtas veiksmas, tačiau Sprendimo 3.1.1. punkte nėra nurodyta, koks teisės aktas pažeistas. Mykolo Romerio universiteto teismo medicinos instituto ekspertizės akto išvadų 1 punkte nurodyta, kad gydytoja J. M. pagal savo kompetenciją diferencijavo skausmus (duomenys neskelbtini). Sprendimo 3.1.1. punkte konstatuota, kad gydytoja savalaikiai neorganizavo skyriaus vedėjo, gydytojo specialisto (kardiologo) arba gydytojų konsiliumo ir tuo pažeidė Įsakymo 20.2 punktą. Nei Sprendime, nei Inspekcijos ataskaitoje šie teiginiai nėra pagrįsti faktinėmis aplinkybėmis, t. y. nenurodyta, kuo pasireiškė ligonės būklės sunkumas, nenurodyta, kodėl Inspekcijai atrodo, kad diagnozė gydytojai buvo neaiški, kad gydymo taktika buvo diskusinė. Sprendimo nepagrindimas faktinėmis aplinkybėmis yra pagrindas skundžiamą individualų administracinį sprendimą naikinti. Byloje esantys pacientės medicinos dokumentai leidžia teigti, kad ligonės būklė nebuvo sunki. Tą patvirtina ir Mykolo Romerio universiteto teismo medicinos instituto ekspertizės akto išvadų 1 punktas. 2004 m. spalio 22 d. medicinos dokumentuose nurodyta, kad pacientės (duomenys neskelbtini) kairės pusės skausmingumas sumažėjęs, išlieka nedidelis bendras silpnumas, skauda galvą. Tokia būklė taip pat negali būti vertinama kaip sunki. Vėliau pacientės būklė išliko stabili. Paciento būklė vertinama kaip sunki, kai paciento gyvybei gresia pavojus, kai reikalinga būtinoji pagalba, reanimacinės priemonės. Paciento būklė gali būti vertinama kaip bloga ir tuo atveju, kai paciento būklė blogėja nepaisant skiriamo gydymo.

Tretysis suinteresuotas asmuo J. M. nurodo, kad preliminari nustatyta diagnozė abejonių nekėlė, ypač atsižvelgiant į tai, kad kitą dieną po stacionarizavimo skyriaus vedėja savo parašu patvirtino nustatytą diagnozę, 2004 m. spalio 27 d. diagnozę patvirtino VšĮ Jonavos ligoninė kardiologė J. D., o 2004 m. lapkričio 4 d. ir Kauno medicinos universiteto klinikų kardiologė R. M.. Visi gydytojai, kurie būtų dalyvavę konsiliume, patvirtino tą pačią diagnozę ir konsiliumo sušaukimas niekaip nebūtų daręs įtakos diagnozės ar gydymo pakeitimo. (duomenys neskelbtini) skausmas yra būdingas ir nustatytai diagnozei torakalgijai, stuburo (duomenys neskelbtini) dalies osteochondrozei, stabiliai (duomenys neskelbtini) anginai. Mykolo Romerio universiteto teismo medicinos instituto ekspertizės akto 4 punkte nurodyta, kad pacientei ligos eiga nebuvo tipinė, todėl ūminio sausojo (duomenys neskelbtini) diagnostika buvo apsunkinta. Tai, kad specialistams vertinant įvykį retrospektyviai (t. y. žinant galutinę pacientės diagnozę) atrodo, kad buvo galima pagalvoti ir apie kitas diagnozes, neįrodo, kad diagnozė buvo neaiški ir gydytoja turėjo kviesti konsiliumą. Dėl gydymo taktikos jokių diskusijų nebuvo, be to, Inspekcijos ataskaitoje nurodyta, kad paskirtas gydymas buvo teisingas. Pacientę konsultavusios skyriaus vedėja (2004 m. spalio 22 d.), kardiologė (2004 m. spalio 27 d.) ir Kauno medicinos universiteto klinikų kardiologė R. M. (2004 m. lapkričio 4 d.) paskirto gydymo nekeitė.

Šalies argumentai

Tretysis suinteresuotas asmuo J. D. apeliaciniu skundu (t. III, b. l. 33–36) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. lapkričio 30 d. sprendimą iš dalies pakeisti – patenkinti pareiškėjo skundą dalyje, kurioje prašoma panaikinti Sprendimo 3.1.2 punktą. Apeliaciniame skunde, be argumentų, nurodytų J. M. apeliaciniame skunde, pažymima, jog Sprendimo 3.1.2. punktas neatitiko VAĮ ir Sveikatos priežiūros įstaigų įstatymo reikalavimų. J. D. moka diagnozuoti (duomenys neskelbtini), tą įrodo turima kardiologo licencija. Vadovaujantis Sveikatos apsaugos ministro 2002 m. sausio 28 d. įsakymu Nr. 58 patvirtinta Sveikatos priežiūros specialistų profesinės kompetencijos patikrinimo tvarka, Inspekcija, įstaigos vadovas, įstaigos steigėjas, suabejoję gydytojo profesine kompetencija, turi teisę kreiptis į Sveikatos apsaugos ministrą su prašymu įvertinti jo profesinę kompetenciją. Tik ši komisija būtų galėjusi įvertinti gydytojos profesinę kompetenciją. Sprendime nurodytas teiginys, kad J. D. 2004 m. spalio 27 d. privalėjo įtarti ir diagnozuoti (duomenys neskelbtini), yra nepagrįstas ir faktinėmis aplinkybėmis. Sprendime nenurodyta, pagal kokius požymius ji privalėjo įtarti, o tuo labiau diagnozuoti (duomenys neskelbtini), t. y. sprendimas nepagrįstas faktinėmis aplinkybėmis. Mykolo Romerio universiteto teismo medicinos instituto ekspertizės akto išvadų 4 punkte nurodyta, kad pacientei ligos eiga nebuvo tipinė, todėl ūminio sausojo (duomenys neskelbtini) diagnostika buvo apsunkinta, o 3 punkte nurodyta, kad J. D. pagal faktinę pacientės būklę galėjo nediagnozuoti ūminio (duomenys neskelbtini). Pacientei laikotarpiu nuo 2004 m. spalio 21 d. iki 2004 m. spalio 27 d. buvo stebimas tik vienas daugeliui ligų, taip pat ir ūmiam (duomenys neskelbtini), būdingas požymis – (duomenys neskelbtini) skausmas. Kitų ūmaus (duomenys neskelbtini) požymių nebuvo. Vidaus ligų gydytojos nustatytą ir J. D. patvirtintą diagnozę patvirtino ir 2004 m. lapkričio 4 d. pacientę konsultavusi Kauno medicinos universiteto klinikų gydytoja kardiologė R. M..

Tretysis suinteresuotas asmuo J. D. pažymi, kad Sprendimo 3.1.2 punkte esantis teiginys, kad diagnozės patikslinimui neatlikta kardioechoskopija, yra visiškai nepagrįstas nei teisės aktais, nei faktinėmis aplinkybėmis. Sprendimo 3.1.2. punkte nurodytas medicinos normos 7 punkto 4 papunktis nereglamentuoja kardioechoskopijų atlikimo, jis kalba apie gydytojos pareigą mokėti diagnozuoti (duomenys neskelbtini), o ne apie indikacijas kardioechoskopijai. Širdies echoskopinis tyrimas planine tvarka pacientei buvo paskirtas 2004 m. spalio 27 d. Paskirti skubų (nedelsiant) kardioechoskopinį tyrimą nebuvo jokio pagrindo. Inspekcija nenurodo, kokios indikacijos buvo skubiai kardioechoskopijai. Vertinant kardioechoskopijos atlikimą būtina atkreipti dėmesį, kad 2004 m. lapkričio 4 d. pacientę konsultavo Kauno medicinos universiteto klinikų gydytoja kardiologė R. M.. Susipažinusi su paskyrimais, ji juos pakeitė – veloergometrinį tyrimą paskyrė planine tvarka tik 2004 m. gruodžio 3 d., o kardioechoskopinio tyrimo visiškai neskyrė. Tai reiškia, kad gydytoja R. M. 2004 m. lapkričio 4 d. įvertinusi pacientės būklę nematė indikacijų ne tik skubiam kardioechoskopiniam tyrimui, bet ir planiniam. Mykolo Romerio universiteto teismo medicinos instituto ekspertizės akto išvadų 3 punkte nurodyta, kad gydytoja J. D. neprivalėjo skubiai skirti echokardiografinio tyrimo ir jį tinkamai skyrė planine tvarka. Sprendimo 3.1.2. punktas yra neteisėtas dar ir dėl tos priežasties, kad medicinos norma MN 55:1997 „Gydytojas kardiologas. Teisės, pareigos, kompetencija ir atsakomybė“ nėra galiojantis teisės aktas, nes jos tekstas nėra skelbtas „Valstybės žiniose“.

Atsiliepimas

Atsakovas Valstybinė medicininio audito inspekcija prie Sveikatos apsaugos ministerijos atsiliepimu į trečiųjų suinteresuotų asmenų J. D. ir J. M. apeliacinius skundus (t. III, b. l. 52–55) prašo nutraukti skundų nagrinėjimą. Atsiliepime nurodoma, kad Sprendimas, pirmosios instancijos teismui panaikinus jo 4.1.1 punkte nurodytą privalomą nurodymą, nebesukelia tikrintai asmens sveikatos priežiūros įstaigai neigiamų pasekmių, nepanaikina, nepakeičia jos teisių, jokių papildomų pareigų neprideda, todėl jos interesų nepažeidžia. Sprendimo 3.1.1 ir 3.1.2 punktuose paminėtos asmens sveikatos priežiūros įstaigos netenkinančios aplinkybės, savaime minėtų neigiamų pasekmių nesukelia, todėl Sprendimas negali būti skundžiamas administracine tvarka. Apeliacinį skundą pateikė tretieji suinteresuoti asmenys, t. y. VšĮ Jonavos ligoninė gydytojos, kurių teisėms, pareigoms bei interesams Sprendimas apskritai nedarė įtakos, todėl skųsti Sprendimo jos apkritai negalėjo. Privatus A. G. teismo medicininių tyrimų biuras turi ekspertizės įstaigos statusą, o ekspertizes atlieka kompetentingi licencijuoti specialistai, todėl teismas galėjo remtis šios ekspertizės išvada. Be to, ši išvada yra tik vienas iš rašytinių įrodymų, kuriais rėmėsi teismas. Mykolo Romerio universiteto Teismo medicinos instituto ekspertų išvados prieštaringos, todėl teismas pagrįstai jomis nesirėmė. Mykolo Romerio universiteto Teismo medicinos institutas netinkamai formulavo pateiktus klausimus, nes jie suponuoja absoliučiai klaidingas išvadas bei neatitinka Inspekcijos nagrinėto klinikinio atvejo bei padarytų išvadų prasmės. Inspekcijos pagrindinis argumentas tiek kontrolės ataskaitoje, tiek teismo posėdžiuose buvo tas, kad gydytojai nepakankamai ištyrė pacientę, todėl nesugebėjo diagnozuoti (duomenys neskelbtini). Gydytoja J. M. pacientės stacionarizavimo metu nepakankamai išdiferencijavo pacientės skausmų (duomenys neskelbtini) priežastis, neištyrė širdies veiklos, nesurinko anamnezės, laiku neorganizavo gydytojo kardiologo konsultacijos. Neištyrus pacientės bei atitinkamų tyrimo bei diagnostikos duomenų nepažymėjus ligos istorijoje, klaidinga kelti klausimą „ar pagal turimus rašytinius medicininių dokumentų duomenis...“, nes patys gydytojai, privalėdami pildyti medicinos dokumentus, susikuria galimybes laiku ir pagrįstai nustatyti diagnozę. Jeigu gydytojai, neatlikę savo pareigų, nepažymėjo tam tikrų duomenų apie pacientės būklę, akivaizdu, kad ekspertai negalėjo pateikti objektyvių ir pagrįstų išvadų. Kritikuotina ekspertų išvada, kad pacientės būklė nebuvo sunki. Pacientės būklės sunkumą rodo tęsiamas nedarbingumo pažymėjimas bei didelės dozės nuskausminamųjų (analgino).

Atsakovas nurodo, kad pacientės būklė ypač pirmosiomis stacionarizavimo dienomis buvo sunki (iki 2004 m. spalio 23 d. buvo leidžiami nuskausminantys medikamentai), diagnozė nebuvo aiški, todėl, vadovaujantis Įsakymu patvirtintos kokybės sistemos procedūros Pacientų tyrimas ir gydymas I-ame terapijos skyriuje 20.2. punkto nuostata, privalėjo būti kviečiamas gydytojų konsiliumas, kurį organizuoja palatos gydytojas, informuodamas apie tai skyriaus vedėją ir kitus kviečiamus gydytojus. Sveikatos apsaugos ministerijos specialisto konsultanto gydytojo kardiologo, A. G. teismo medicininių tyrimų biuro nuomone, gydytoja J. D. turėjo įtarti ir diagnozuoti ūmų (duomenys neskelbtini), kurio indikacijos buvo – elektrokardiogramoje, užregistruotoje priėmimo skyriuje, buvo stebėtas ST pakilimas (duomenys neskelbtini) derivacijose, sumažintas dantelių voltažas, skausmas (duomenys neskelbtini) buvo ilgalaikis, kraujo tyrime buvo leukocitozė.

Pareiškėjas viešoji įstaiga Jonavos ligoninė atsiliepimu į trečiųjų suinteresuotų asmenų J. M. ir J. D. apeliacinius skundus (t. III, b. l. 56–57) su jais sutinka.

Atsakovas Valstybinė medicininio audito inspekcija prie Sveikatos apsaugos ministerijos atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą (t. III, b. l. 59–62) prašo jį atmesti. Atsiliepime atsakovas iš dalies pakartoja atsiliepime į J. M. ir J. D. apeliacinius skundus išdėstytus argumentus, taip pat nurodoma, kad Inspekcijos kontrolės ataskaitos 1 ir 2 punktuose bei Sprendimo 3, 3.1.1 ir 3.1.2 punktuose išdėstyti objektyvūs duomenys (faktai) bei teisės aktų pažeidimai (Sveikatos priežiūros įstaigų įstatymo 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas), kurių pagrindu ir buvo priimtas Sprendimas. Todėl Inspekcijos Sprendimas atitiko VAĮ 8 straipsnio reikalavimus. Pareiškėjas apeliaciniame skunde klaidingai nurodo, kad teismas primygtinai reikalavo atsisakyti 2007 m. balandžio 20 d. patikslintame skunde pareikštų reikalavimų, nes tokiam prašymui pareikšti teismo prašė padaryti pertrauką bei prašymą teikė laisva valia. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai, vadovaudamasis pareiškėjo prašymu, skundą dalyje dėl Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos 2007 m. kovo 19 d. sprendimo, kuria atsisakyta vertinti Inspekcijos Sprendimo 3.1.1 punktą ir 3.1.2 punktą, bylą nutraukė, be to, dėl Sprendimo 3.1.1 punkto ir 3.1.2 punkto teismas pasisakė kitoje dalyje, kurioje pareiškėjas prašė panaikinti Sprendimo punktus.

Tretysis suinteresuotas asmuo J. M. atsiliepimu į pareiškėjo ir J. D. apeliacinius skundus (t. III, b. l. 63) su jais sutinka ir prašo juos tenkinti.

Tretysis suinteresuotas asmuo J. D. atsiliepimu į pareiškėjo ir trečiojo suinteresuoto asmens J. M. apeliacinius skundus (t. III, b. l. 64) su jais sutinka ir prašo juos tenkinti.

Tretysis suinteresuotas asmuo G. R. atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą (t. III, b. l. 65–67) prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. G. R. mano, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas. Nurodomais argumentais iš esmės pakartojami pirmosios instancijos teismo motyvai.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Nagrinėjamos bylos dalykas yra Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. lapkričio 30 d. sprendimas, kuriuo vertintas Valstybinės medicininio audito inspekcijos prie Sveikatos apsaugos ministerijos 2007 m. sausio 25 d. sprendimo Nr. 4A‑12-538K „Dėl prevencinių priemonių taikymo nustatytiems trūkumams pašalinti“ (t. I, b. l. 29–30) 3.1.1, 3.1.2 ir 4.1.1 punktų teisėtumas ir pagrįstumas. Byloje apeliaciniais skundais iš esmės neginčijamas pirmosios instancijos teismo atliktas Sprendimo 4.1.1 punkto vertinimas (pareiškėjas apeliaciniame skunde sutinka su teismo atliktu Sprendimo 4.1.1 punkto vertinimu (t. III, b. l. 44), tretieji suinteresuoti asmenys prašo pakeisti teismo sprendimą tik dėl Sprendimo 3.1.1 ir 3.1.2 punktų (t. III, b. l. 30, 36). Todėl bylos nagrinėjimo ribos yra Sprendimo 3.1.1 ir 3.1.2 punktų atitiktis teisės aktų reikalavimams ir jų pagrįstumas.

Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į pareiškėjo prašymą (t. III, b. l. 10–11) nutraukė administracinę bylą dalyje dėl pareiškėjo reikalavimo panaikinti Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos 2007 m. kovo 19 d. sprendimo dalį, kuria atsisakyta vertinti Sprendimo 3.1.1 ir 3.1.2 punktus. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nutraukė bylą šioje dalyje, kadangi Sprendimo 3.1.1, 3.1.2 ir 4.1.1 punktų teisėtumas ir pagrįstumas yra nagrinėjamos bylos dalykas, o papildomas Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos sprendimo dėl tų pačių Sprendimo punktų vertinimas yra šiuo konkrečiu atveju perteklinis ir nereikalingas.

Vertinant Sprendimo 3.1.1 ir 3.1.2 punktų teisėtumą ir pagrįstumą, būtina tinkamai nustatyti, ar nurodytuose Sprendimo punktuose konstatuoti faktai (gydytojų J. M. ir J. D. veiksmai (neveikimas) ir jų vertinimas atitiko faktinę situaciją, kiek ją įmanoma objektyviai atkurti, bei ar pagrįstai J. M. ir J. D. veiksmai (neveikimas) buvo įvertinti kaip pažeidžiantys teisės aktų reikalavimus.

Pirmiausiai pažymėtina, kad, kaip matyti iš faktinių bylos aplinkybių (inter alia Sprendimo), J. M. ir J. D. veiksmų vertinimas reikalauja specialių medicinos žinių, todėl, vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 62 straipsnio, byloje turi būti atlikta ekspertizė. Nagrinėjamu atveju šis reikalavimas yra įvykdytas, byloje yra atliktos dvi ekspertizės: 1) 2008 m. gruodžio 5 d. A. G. teismo medicininių tyrimų biuro ekspertizės aktas Nr. J-E-07-124/2008 (t. II, b. l. 51–81) (toliau – ir Aktas Nr. 1) ir 2) 2009 m. rugsėjo 28 d. Mykolo Romerio universiteto Teismo medicinos instituto Vilniaus skyriaus ekspertizės aktas Nr. EDG 129/09 (01) (t. II, b. l. 188–197) (toliau – ir Aktas Nr. 2).

Teisėjų kolegija pažymi, kad abu ekspertizės aktai pirmiausiai turi būti vertinami jų teisėtumo aspektu, t. y. nustatant, ar jie formaliai atitinka ekspertizės aktui keliamus reikalavimus, o jei ne, tai ar ši neatitiktis yra esminė ir leidžianti abejoti ekspertizės patikimumu. Vertinant ekspertizės teisėtumą būtina atsižvelgti inter alia į Teismo ekspertizės įstatyme (toliau – ir TEĮ) nustatytus reikalavimus. TEĮ 3 straipsnio 5 dalyje numatyta, kad teismo ekspertizės įstaiga – valstybės įstaiga ar jos padalinys, kurių pagrindinė paskirtis yra atlikti teismų paskirtas teismo ekspertizes. Šį reikalavimą nagrinėjamos bylos atveju atitinka Mykolo Romerio universiteto Teismo medicinos institutas. Tačiau A. G. teismo medicininių tyrimų biurui, nors neatitinkančiam teismo ekspertizės įstaigos apibrėžimo, negali būti apribota galimybė būti įstaiga, kurioje veikia teismo ekspertai, teikiantys ekspertizes. Pagal TEĮ 3 straipsnio 3 dalį teismo ekspertas – asmuo, turintis teismo eksperto kvalifikaciją ir įrašytas į Lietuvos Respublikos teismo ekspertų sąrašą. Tad ekspertui keliami akivaizdūs reikalavimai – atitinkamos kvalifikacijos turėjimas ir buvimas įrašytu į teismo ekspertų sąrašą. TEĮ 4 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, jeigu Lietuvos Respublikos teismo ekspertų sąraše nėra reikiamos specialybės teismo ekspertų, ekspertu gali būti skiriamas į šį sąrašą neįrašytas asmuo. Nagrinėjamoje byloje kyla klausimas, kuris iš byloje pateiktų ekspertizės aktų gali būti pagrįstai laikomas labiau atitinkančiu TEĮ reikalavimus, todėl patikimesnis.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad ekspertizė, kurios išvados yra Akte Nr. 1, yra atlikta Antano A. G. ir G. R.. Vertinant, kiek šie specialistai atitinka TEĮ reikalavimus teismo ekspertams, pažymėtina, kad byloje nėra duomenų, kad jie Akto Nr. 1 surašymo metu būtų buvę įrašyti į teismo ekspertų sąrašą. Tuo tarpu ekspertizę, kurios išvados yra Akte Nr. 2, atliko G. K. ir M. R. B. Iš nurodytų asmenų G. K. Akto Nr. 2 surašymo metu buvo įrašyta į teismo ekspertų sąrašą, tuo tarpu M. R. B. Akto Nr. 2 surašymo metu buvo Kauno medicinos universiteto Kardiologijos klinikos Lėtinės išeminės širdies ligos sektoriaus vadovė. Akto Nr. 2 surašymo metu Mykolo Romerio universiteto Teismo medicinos institutas buvo teismo ekspertizė įstaiga TEĮ prasme, be to, Aktą Nr. 2 pasirašė į teismo ekspertų sąrašą įrašytas asmuo G. K.. Byloje nekyla ginčų dėl ekspertizėje, kurios išvados patvirtintos Aktu Nr. 2, dalyvavusios M. R. B. kompetencijos, tuo tarpu tretieji suinteresuoti asmenys J. M. ir J. D. ginčija G. R. kompetenciją, motyvuodami tuo, jog jis, skirtingai nei M. R. B., yra ne kardiologas, o kardiochirurgas, kas leidžia abejoti jo galimybėmis vertinti gydytojo veiksmus, nustatant (duomenys neskelbtini) pacientei (t. III, b. l. 28, 34). Atsakovas šių išvadų nepaneigia (t. III, b. l. 53–54), byloje nėra kitų duomenų, leidžiančių abejoti nurodytais teiginiais, todėl šios aplinkybės konstatuojamos ir teisėjų kolegijos nagrinėjamoje byloje. Be to, pagal Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2000 m. sausio 28 d. įsakymu Nr. 50 patvirtintą medicinos normą MN 74:2000 „Gydytojas chirurgas. Teisės, pareigos, kompetencija ir atsakomybė“ chirurgui nėra numatyta pareiga pagal savo kompetenciją konstatuoti (duomenys neskelbtini). Įvertinus Lietuvoje esantį teisinį reguliavimą konstatuotina, kad ūminį (duomenys neskelbtini) ir kitas (duomenys neskelbtini) ligas diagnozuoti ir gydyti (vadinasi, ir vertinti, ar gydymas buvo tinkamas) gali gydytojas kardiologas (Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2005 m. gruodžio 15 d. įsakymu Nr. V-975 patvirtinta medicinos norma MN 55:2005 „Gydytojas kardiologas. Teisės, pareigos kompetencija ir atsakomybė“). Kitų medicinos normų, numatančių, pavyzdžiui, kardiochirurgo galimybes gydyti (duomenys neskelbtini) ar kt., nėra. Todėl nagrinėjamu atveju pagrįstai konstatuota, kad M. R. B. kompetencija dėl galimybės vertinti (duomenys neskelbtini) gydymą yra tinkama. Pažymėtina, kad bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, kilus abejonėms dėl Akto Nr. 1 teisėtumo ir pagrįstumo, buvo skirta atlikti papildomą ekspertizę, kurios išvados pateiktos Akte Nr. 2 (t. II, b. l. 181–182).

Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje pateiktų ekspertizės aktų teisėtumą, pažymi, kad, nesant byloje kitų aiškių vieno ar kito ekspertizės akto teisėtumą paneigiančių įrodymų, Aktas Nr. 2 laikytinas labiau atitinkančiu TEĮ reikalavimus ir vertintinas kaip patikimesnis nei Aktas Nr. 1. Akte Nr. 2 inter alia konstatuota, kad gydytoja terapeutė J. M. pagal savo kompetenciją diferencijavo skausmus (duomenys neskelbtini); išliekant skausmams (duomenys neskelbtini) ir įvertinus būklę bendroje vizitacijoje, numato kardiologo konsultaciją; gydytoja kardiologė konsultavo pacientę 2004 m. spalio 27 d.; ligonei buvo paskirti gydymui priešuždegiminiai vaistai, antiagregantai, beta adrenoblokatoriai, nitratai – vaistai, kurie ligonei buvo naudingi; pagal nustatytą diagnozę, skirtas adekvatus gydymas; gydytoja kardiologė J. D. pagal faktinę pacientės būklę galėjo nediagnozuoti ūminio (duomenys neskelbtini), o, neįtarusi ūminio (duomenys neskelbtini) pacientei, neprivalėjo skubiai skirti echokardiografinio tyrimo, ir jį tinkamai skyrė planine tvarka; pacientės ligos eiga nebuvo tipinė – nesigirdėjo (duomenys neskelbtini) trinties, pagal ligos medicininius dokumentus jautė skausmą (duomenys neskelbtini) (neaprašytas jų santykis su padėties kitimu) ir buvo jautru palpuojant tarpšonkauliniuose tarpuose – todėl ūminio sausojo (duomenys neskelbtini) diagnostika buvo apsunkinta. Atsižvelgusi į Akte Nr. 2 pateiktas išvadas teisėjų kolegija pažymi, kad gydytojų J. M. ir J. D. veiksmų (neveikimo) vertinimas Sprendimo 3.1.1 ir 3.1.2 punktais yra nepagrįstas, byloje po atliktos ekspetizės, patvirtintos Aktu Nr. 2, įrodyta, kad gydytojos J. M. ir J. D. atliko jų kompetencijai priskiriamus veiksmus ir tinkamai įgyvendino savo pareigas, diagnozuojant (duomenys neskelbtini) pacientei, todėl Sprendimo 3.1.1 ir 3.1.2 punktai naikintini kaip nepagrįsti.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kas nurodyta, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra keistinas, pripažįstant, kad Sprendimo 3.1.1 ir 3.1.2 punktai yra nepagrįsti, trečiųjų suinteresuotų asmenų J. M. ir J. D. apeliaciniai skundai tenkintini, pareiškėjo VšĮ Jonavos ligoninė apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Trečiųjų suinteresuotų asmenų J. M. ir J. D. apeliacinius skundus tenkinti, pareiškėjo viešosios įstaigos Jonavos ligoninė apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. lapkričio 30 d. sprendimo rezoliucinės dalies 1 ir 2 dalis pakeisti ir išdėstyti jas taip: „Pareiškėjo viešosios įstaigos Jonavos ligoninė skundą tenkinti. Panaikinti Valstybinės medicininio audito inspekcijos prie Sveikatos apsaugos ministerijos 2007 m. sausio 25 d. sprendimo Nr. 4A‑12-538K „Dėl prevencinių priemonių taikymo nustatytiems trūkumams pašalinti“ 3.1.1, 3.1.2 ir 4.1.1 punktus“.

Likusią Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. lapkričio 30 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Antanas AblingisLaimutis AlechnavičiusIrmantas Jarukaitis