Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Inos Kirkutienės, Rūtos Miliuvienės ir Henriko Sadausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos N. A. (N. A.) skundą atsakovui Vilniaus apskrities vyriausiajam policijos komisariatui dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

3. Nagrinėjamoje administracinėje byloje kilęs ginčas dėl Sprendimo, kuriuo panaikintas pareiškėjai išduotas leidimas laikyti (nešioti) ginklus.

4. Nustatyta, kad Vilniaus AVPK pareiškėjai išdavė leidimą laikyti (nešiotis) ginklus Nr. L1-0009903 ir registruoti šaunamieji ginklai, įskaitant ir Ginklą – pistoletą PM, Nr. BE393670 (el. byla, b. l. 47–48).

4.1 Vilniaus AVPK buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas Nr. 01-1-31229-18 dėl to, kad 2018 m. liepos 1 d. adresu: (duomenys neskelbtini), (senas adresas: (duomenys neskelbtini)), buvo rastas lavonas su šautine žaizda galvoje, šalia rastas Ginklas, registruotas pareiškėjos vardu (el. byla, b. l. 43–46).

4.2. Pareiškėja 2016 m. gegužės 8 d. buvo patraukta administracinėn atsakomybėn dėl pažeidimo numatyto Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekse 176 straipsnyje (Neteisėtas šaudymas iš šaunamojo ginklo), dėl to, kad ji iš teisėtai laikomo ginklo šaudė ne tam skirtoje vietoje į skrendančius taikinius, kurie buvo paleisti iš medžioklinio šaudymo stendo. Jai buvo skirta nuobauda 28 Eur, sumokėta 2016 m. birželio 6 d. (el. byla, b. l. 71–72).

4.3. Vilniaus AVPK Viešosios tvarkos valdybos licencijavimo skyrius 2016 m. birželio 16 d. raštu įspėjo pareiškėją dėl jos neleistino, priešingo interesams, elgesio ir, jei jis nesilaikys šių reikalavimų, vadovaujantis Įstatymu, bus sprendžiamas klausimas dėl leidimo laikyti (nešiotis) ginklus panaikinimo ( el. byla, b. l. 76).

4.4. Vilniaus AVPK 2017 m. liepos 10 d. priėmė sprendimą Nr. 17-IL10-02747-e dėl pareiškėjos ginklų laikymo vietos, nes su ja gyvenantis sūnus nelaikomas nepriekaištingos reputacijos asmeniu, jam buvo pareikšti įtarimai ikiteisminio tyrimo medžiagoje (el. byla, b. l. 64, 69).

4.5. Pareiškėjos sūnaus deklaruota gyvenamoji vieta adresu: (duomenys neskelbtini) (el. byla, b. l. 63).

4.6. Vilniaus AVPK Šalčininkų rajono policijos komisariatas 2018 m. liepos 24 d. ginklų ir šaudmenų paėmimo aktu, vadovaujantis Įstatymo 41 straipsniu, paėmė iš pareiškėjos ginklus ir šaudmenis (el. byla, b. l. 55).

4.7. Atsakovas, Sprendime, vadovaudamasis Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 6 punktu, Reikalavimų 35, 37 punktais, Taisyklių 92, 92.3, 93, 92.4 punktais, panaikino pareiškėjai išduotą leidimą laikyti (nešiotis) ginklus ir nusprendė nustatyta tvarka išregistruoti šaunamuosius ginklus iš pareiškėjos leidimo laikyti (nešioti) ginklus. Sprendime Vilniaus AVPK konstatavo, kad pareiškėja, kaip ilgametė ir patirtį turintį ginklų turėtoja, privalėjo ir galėjo įvertinti galimus savo elgesio žalingus padarinius ir atsižvelgti į tai, jog savo veiksmais sudaro sąlygas kitiems asmenims prieiti prie daiktų, kurių apyvarta dėl visuomenės saugumo užtikrinimo yra apribota, ir jie neteisėtai bus užvaldyti. Pareiškėja paliko raktą nuo seifo, kur laikomi šaunamieji ginklai, rankinuke, kuris buvo paliktas matomoje, lengvai prieinamoje vietoje, todėl toks pažeidimas vertinamas kaip šiurkštus, pareiškėja savo veiksmais sudarė sąlygas kitam asmeniui pasinaudoti ginklu, dėl ko asmuo mirtinai susižalojo. Todėl toks pareiškėjos elgesys vertintinas kaip pareigos neatlikimas užtikrinant ginklo saugojimą.

5. Ginčo teisinį santykį reglamentuoja Įstatymas (redakcija, galiojusi nuo 2018 m. sausio 1 d.), Taisyklės ir Reikalavimai.

5.1. Įstatymo tikslas – reglamentuoti ginklų, ginklų priedėlių ir šaudmenų apyvartą siekiant užtikrinti žmogaus, visuomenės ir valstybės saugumą (1 straipsnio 1 dalis). Įstatymo 40 straipsnio 1 dalyje numatyti pagrindai, remiantis kuriais leidimai nešiotis ir leidimai laikyti B, C kategorijų ginklus ir šaudmenis yra panaikinami, tame tarpe – kai asmuo naudojasi ginklu, pažeisdamas įstatymų, kitų teisės aktų reikalavimus ir tas pažeidimas kelia grėsmę žmonių gyvybei, sveikatai, visuomenės saugumui ar viešajai tvarkai (Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 6 punktas). Minėto Įstatymo 47 straipsnyje nustatyta, kad asmenys, pažeidę ginklų ir šaudmenų apyvartos, jos kontrolės tvarką, atsako įstatymo nustatyta tvarka. Taisyklės (92, 93 punktai) iš esmės nustato tuos pačius kriterijus leidimui panaikinti.

5.2. Akcentuotina, kad, kai sprendžiama dėl asmens teisės nešioti ir laikyti ginklą panaikinimo Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 6 punkto pagrindu, turi būti nustatytos dvi sąlygos – įstatymų, teisės aktų pažeidimas, bei tuo keliama grėsmė žmonių gyvybei, sveikatai, visuomenės saugumui ar viešajai tvarkai (LVAT administracinėje byloje Nr. A438-1369/2012). Įstatymas šiuo atveju nepateikia konkrečių kriterijų, kuriais vadovaujantis sprendžiama, ar egzistuoja didelė pasikėsinimo į minėtus teisinius gėrius tikimybė, todėl toks pavojus kiekvienu atveju turi būti nustatomas individualiai (LVAT administracinėje byloje Nr. A624-1319/2014).

5.4. Taigi, ginklo turėjimo sąvoka, kaip tai numato Įstatymo 2 straipsnio 17 punktas, apima tiek ginklo, šaudmenų laikymą, nešiojimąsi, saugojimą bei naudojimą. Teismo vertinimu, pats pažeidimo pobūdis – ginklo saugojimo neužtikrinimas, įvertinus, kad ginklas yra padidinto pavojaus šaltinis, patvirtina, jog pareiškėja tinkamai neužtikrino pareigos saugoti ginklą, t. y. neužtikrino imperatyvios teisės aktuose įtvirtintos ginklo saugojimo pareigos.

6. Pasak pareiškėjos, atsakovas netinkamai įvertino rakto nuo seifo buvimo vietos patikimumą.

6.1. Tačiau teismas su tokiais pareiškėjos skundo argumentais sutikti negali, nes Įstatymo 32 straipsnio 3 dalyje yra numatyta, kad ginklų, šaudmenų savininkai ir naudotojai privalo užtikrinti, kad ginklai ir šaudmenys būtų saugomi; ginklų ir šaudmenų laikymo ir saugojimo sąlygas ir reikalavimus nustato Vyriausybės įgaliota institucija.

6.2. Reikalavimų 8 punkte nustatyta, kad patalpų, kuriose laikomi, gaminami, parduodami ginklai ir šaudmenys, ir metalinių spintų (seifų) raktų komplektus turi ūkio subjektų administracijos (filialo) vadovas ir ginklininkas; draudžiama raktus palikti spynose, stalčiuose, kitose pašaliniams asmenims prieinamose vietose.

6.3. Reikalavimų 35 punktas numato, kad Lietuvos Respublikos nuolatinių gyventojų B, C ir D kategorijos ginklo (-ų) ir jų šaudmenų laikymo vieta turi atitikti šiuos reikalavimus: ne daugiau kaip 5 ginklai, atitinkantys bet kurią B kategoriją ar Įstatymo 5 straipsnio 1–4 punktuose nurodytą C kategoriją, ir jų šaudmenys turi būti laikomi: 35.1.1. gyvenamojoje vietoje; 35.1.2. prie grindų arba sienų pritvirtintoje metalinėje spintoje (seife), kuri atitinka Europos Sąjungoje seifams ir saugyklų durims galiojantį standartą EN 1143-1 ar standarto EN-14450 S1 ar S2 klasės metalinėms spintoms keliamus reikalavimus, arba prie grindų ar sienų pritvirtintoje metalinėje spintoje (seife), kurios sienelės turi būti ne plonesnės kaip 3 milimetrų ir kuri užrakinta patikima vidine plokšteline arba kodine spyna, įtvirtinta metalinės spintos (seifo) viduje taip, kad būtų apsaugota nuo mechaninio poveikio iš išorės (išorinėje metalinės spintos (seifo) durelių pusėje yra tik anga raktui į spyną įkišti). Šis reikalavimas taikomas įsirengiant ginklų laikymo vietą nuo 2012 m. sausio 1 dienos. Metalinėse spintose (seifuose), kuriose laikomi ginklai, įrengtose iki 2012 m. sausio 1 d., turi būti įrengta vidinė spyna.

6.4. Reikalavimų 37 punkte įtvirtinta, kad draudžiama metalinės spintos (seifo) ar durų nuo patalpos, kurioje saugomi ginklai, raktus laikyti matomose, lengvai prieinamose vietose ar perduoti juos kitiems asmenims, taip pat ir ginklų naudotojams, jei spintoje (seife) ar patalpoje yra saugomi ginklai, kurie nėra perleisti naudotojui. Už metalinės spintos (seifo) pritvirtinimą ir spynos patikimumą atsako ginklo savininkas.

6.5. Taigi, paminėtos teisės aktų nuostatos, numatančios griežtus reikalavimus ginklų apyvartai, visų pirma skirtos prevencijai, nes šaunamieji ginklai yra ypatingi ribotos civilinės apyvartos objektai, jų savininkams ir naudotojams keliami specialūs reikalavimai, kurių tikslas užtikrinti visuomenės saugumą, išvengti šaunamojo ginklo patekimo pas asmenims, kurie neturi teisės jais naudotis bei tuo pačiu išvengti paties netinkamo šaunamojo ginklo panaudojimo fakto. Šiuo atveju atsakovas nustatė, kad dėl neužtikrinto ginklo saugojimo, t. y. raktas nuo seifo buvo laikomas koridoriuje rankinėje (kišenėlėje), kuri buvo prieinama tretiesiems asmenims, ir pasinaudojęs Ginklu, nusišovė sūnus. Akivaizdu, kad pareiškėjos pasirinktas seifo rakto saugojimo būdas nebuvo tinkamas ir taip pareiškėja pažeidė Reikalavimų 37 punktą. Pažymėtina, kad pareiškėjos skundo argumentai dėl seifo įrengimo yra teisiškai nereikšmingi. Pareiškėja yra asmeniškai atsakinga už tinkamą teisės aktų vykdymą. Byloje nustatytos aplinkybės patvirtina, kad raktus nuo seifo, kuriame buvo saugomi ginklai, pareiškėja laikė neatsižvelgdama į paminėtus ginklų apyvartos reikalavimus, todėl vienu iš jų pasinaudojo trečiasis asmuo.

6.6. Be to, prevenciniai šaunamųjų ginklų apyvartos reikalavimų tikslai suponuoja šaunamojo ginklo savininkų ir naudotojų aukštesnį atsakomybės standartą negu kitais, įprastų neribotos civilinės apyvartos objektų atvejais, jiems keliami itin aukšti reputacijos, rūpestingumo ir atidumo reikalavimai. Taigi, šiuo atveju pareiškėjos teigiamos charakteristikos nepaneigia jau minėtų išvadų dėl netinkamos pareigos įgyvendinimo ir akivaizdžių kilusių padarinių. Ta aplinkybė, kad pareiškėja nenumanė sūnaus suicidinių ketinimų, nepaneigia minėtų išvadų pagrįstumo.

6.7. Teismo vertinimu, pareiškėja, kaip ginklų savininkė, neužtikrino tinkamo seifo, kuriame buvo saugomi ginklai, rakto saugojimo. Pareiškėja nebuvo rūpestinga ir apdairi, kad išvengtų rakto nuo seifo, kuriame saugomi šaunamieji ginklai, ir pačių šaunamųjų ginklų patekimo pas kitus asmenis, neturinčius leidimo juos naudoti. Ta aplinkybė, kad pareiškėja seifo raktą laikė rankinės vidinėje kišenėje ir jis buvo rastas, tik patvirtino, jog ji pažeidė minėtą pareigą. Rankinukas buvo laikomas tokioje vietoje, kuri, įvertinus ikiteisminio tyrimo duomenis ir atsakovo pateiktą informaciją, negali būti laikoma saugi ar lengvai neprieinama kitiems asmenims.

7. Atsakovas nustatė abi sąlygas būtinas Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 6 punktui taikyti, t. y. teisės aktų pažeidimą bei tuo sukeltą grėsmę žmonių gyvybei, sveikatai, visuomenės saugumui ar viešajai tvarkai.

8. Vertinant pažeidimo šiurkštumo ir, atitinkamai taikytos priemonės proporcingumo klausimą, dėmesys visų pirma atkreiptinas į tai, kad GŠKĮ 40 straipsnio 1 dalies 6 punkte yra įtvirtinta imperatyvi nuostata – esant šioje teisės normoje įtvirtintoms sąlygoms leidimas nešiotis ir laikyti ginklą privalo būti panaikintas. Teismas konstatuoja, kad šaunamieji ginklai yra ribotos civilinės apyvartos objektai, jų turėjimas yra susijęs su padidinta rizika pačiam asmeniui ir aplinkiniams, nėra pagrindo daryti išvadą, kad priimdamas ginčijamą Sprendimą, atsakovas būtų netinkamai nustatęs pareiškėjos ir visuomenės interesų pusiausvyrą. Todėl tinkamas ginklo saugojimas negali būti traktuojamas kaip mažareikšmis, nes jis gali sukelti itin neigiamas pasekmes. Taip pat atkreiptinas dėmesys į tai, kad iš GŠKĮ 17 straipsnio 1 dalies 9 punkto nuostatų turinio matyti, jog panaikinus leidimą, naujas leidimas gali būti išduotas praėjus trejiems metams nuo leidimo panaikinimo momento. Taigi laikotarpis, per kurį pareiškėja neturėtų teisės gauti kitą leidimą, nėra neproporcingai ilgas.

9. Teismas pažymi, jog Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 56 straipsnio 1 dalis nustato, kad įrodymai administracinėje byloje yra visi faktiniai duomenys, priimti bylą nagrinėjančio teismo ir kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybės, pagrindžiančios proceso šalių reikalavimus bei paaiškinimus, ir kitokios aplinkybės, turinčios reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra. Minėto straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad šie faktiniai duomenys nustatomi tokiomis priemonėmis: proceso šalių ir jų atstovų paaiškinimais, liudytojų paaiškinimais, specialistų paaiškinimais ir ekspertų išvadomis, daiktiniais įrodymais, dokumentais ir kitais rašytiniais, elektroniniais, garso bei vaizdo įrodymais. ABTĮ 56 straipsnio 6 dalis nustato, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios. Teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais (LVAT administracinėje byloje A-560-602/2016).

10. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, jog vienas iš pagrindinių teisinės valstybės principų, be kita ko, taikomas ir įgyvendinant viešąjį administravimą (Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 3 str. 1 p.) – įstatymo viršenybės principas – inter alia reikalauja, jog administraciniai aktai, susiję su asmenų teisių ir pareigų įgyvendinimu, visais atvejais būtų pagrįsti įstatymais. VAĮ 8 straipsnio 1 dalyje detalizuojama, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje yra konstatavęs, kad VAĮ 8 straipsnio nuostatos reiškia, jog akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi, priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų reikalavimų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus. Pareiškėja ginčijamą sprendimą gavo laiku, nes šį sprendimą apskundė nepasibaigus skundo padavimo terminui, t. y. pasinaudojo teisę apskųsti priimtą sprendimą (LVAT administracinėje byloje Nr. A-3061-858/2015, Nr. eA-3706-756/2016). Įvertinusi ginčijamo sprendimo turinį, teismas laiko, kad ginčijamas sprendimas atitinka VAĮ 8 straipsnio reikalavimus, nes pagrįstas objektyviais duomenimis ir teisės aktų normomis, taikomos priemonės motyvuotos, sprendime nebuvo apsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, aiškiai išdėstytos faktinės aplinkybės, jos susietos su taikomomis teisės normomis.

11. Įvertinus bylos aplinkybes, ginčo klausimą reglamentuojančius teisės aktus, darytina išvada, kad atsakovas išsamiai ištyrė visas aplinkybes, tinkamai įvertino surinktų duomenų visumą, priėmė pagrįstą Sprendimą, kurį panaikinti pareiškėjos skunde nurodytais argumentais nėra jokio pagrindo, Sprendime aiškiai atskleistas pareiškėjos padaryto pažeidimo pobūdis bei aplinkybės, skundas atmestinas kaip nepagrįstas (Administracinių bylų teisenos įstatymo 88 str. 1 d. 1 p., 56 str.).

12. Teismui pripažinus, kad ginčijamas sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, nėra pagrindo tenkinti išvestinio reikalavimo ir įpareigoti atsakovą grąžinti pareiškėjai ginklus. Įstatymo 41 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad tinkami saugiai naudoti ginklai, ginklų priedėliai ar pramoninės gamybos šaudmenys asmens prašymu realizuojami per Ginklų fondą arba subjektus, turinčius teisę prekiauti ginklais, ginklų priedėliais, šaudmenimis. Jeigu asmuo, kuriam policijos įstaiga panaikino leidimą laikyti ginklus ar leidimą nešiotis ginklus, per 30 kalendorinių dienų nesikreipia į policijos įstaigą su prašymu realizuoti ginklą, ginklo priedėlį, šaudmenis, ginklas, ginklo priedėlis, šaudmenys perduodami Ginklų fondui realizuoti. Netinkami saugiai naudoti ginklai, ginklų priedėliai, šaudmenys, kurie nepriimami realizuoti, neatlygintinai (išskyrus turinčius istorinę ar kriminalistinę vertę ginklus, ginklų priedėlius ir šaudmenis) perduodami Ginklų fondui sunaikinti.

13. Teismas taip pat pažymi, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (EŽTT 1994-04-19 sprendimas Van de Hurk v. Netherlands; 1997-12-19 sprendimas Helle v. Finland; LVAT administracinė byla Nr. A261-3555/2011).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,

nusprendžia:

Pareiškėjos N. A. (N. A.) skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.