Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Byloje ginčas kilo dėl atsakovės pareigos atlyginti neturtinę žalą, kurią, pareiškėjo teigimu, jis patyrė kalėdamas LAVL Tuberkuliozės skyriaus 307 kamerų tipo patalpoje laikotarpiu nuo 2017 m. rugpjūčio 30 d. iki 2018 m. kovo 7 d. netinkamomis, kankinančiomis, žmogaus orumą žeminančiomis, pažeidžiančiomis teisės aktų reikalavimus sąlygomis.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (CK 6.271 str.). Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 straipsnis); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 straipsnis), tačiau CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos.

Todėl, sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, būtina nustatyti, ar Laisvės atėmimo vietų ligoninė arba jos pareigūnai (deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme) veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti, taip pat nustatyti ir tai, ar toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą. Teismas pažymi, kad sprendžiant Institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo klausimą, kiekvienu konkrečiu atveju būtina nustatyti, kokios Institucijos veiklą reglamentuojančios teisės normos buvo pažeistos ir kaip šie pažeidimai pasireiškė.

Pareiškėjas tvirtino, kad jam nebuvo užtikrinta reglamentuota vienam nuteistajam (suimtajam) tenkanti gyvenamojo ploto norma.

Bylos duomenimis (b. l. 14–20, 22, 47) nustatyta, kad pareiškėjas buvo gydomas Tuberkuliozės skyriaus 307 kamerų tipo palatoje, kurios gyvenamasis plotas yra 27,90 kv. m, joje įrengtos 4 miegamosios vietos, todėl, esant užimtoms visoms miegamosioms vietoms, vienam asmeniui šioje palatoje teko 6,98 kv. m gyvenamojo ploto.

Pareiškėjas reiškė pretenzijas dėl stalo, kėdės, pakabų drabužiams kabinti nebuvimo kameroje.

Pagal Sveikatos apsaugos ministro 2011 m. liepos 29 d. įsakymu Nr. V-737 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 47:2011 „Asmens sveikatos priežiūros įstaigos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ patvirtinimo“ (toliau tekste – Higienos norma HN 47:2011) 2 punktą palatoje kiekvienam pacientui turi būti spintelė paciento asmeniniams daiktams laikyti bei spinta (ar atskira spintos dalis) arba kabykla viršutiniams drabužiams kabinti.

Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normose, patvirtintose Kalėjimų departamento prie LR TM 2017 m. birželio 1 d. įsakymu Nr. V-245 (toliau – ir Aprūpinimo normos), nurodyta, kad kamerų tipo patalpose turi būti metalinė lova kiekvienam asmeniui, stalas, taburetė ir/arba kėdė, ir/arba suolai 1 sėdima vieta 1 asmeniui, sanitarinis mazgas (klozetas ir praustuvė), sieninė viršutinių drabužių pakaba 2 kabliukai 1 asmeniui, sieninė lentyna tualeto reikmenims, šiukšlių dėžė, komplektas valymo inventoriaus (išduodamas): šepetys (šluota), kibiras, šiukšlių dėžė, šiukšlių semtuvas, valymo šluostės ir t.t.

Taigi pagal aukščiau nurodytą teisinį reglamentavimą kamerų tipo patalpoje turi būti stalas, taburetė ir/arba kėdė, ir/arba suolai 1 sėdima vieta vienam asmeniui bei spinta arba kabykla drabužiams kabinti (žr. pvz. LVAT 2018 m. spalio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3518-822/22018).

Pareiškėjas jam padarytą neturtinę žalą siejo su kameroje neužtikrintu natūraliu apšvietimu, netinkama oro temperatūra ir drėgme.

Ginčo laikotarpiu galiojo Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtinta Sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 (toliau – Higienos norma HN 134:2015), kurios 14 punkte įtvirtinti reikalavimai gyvenamųjų patalpų dirbtinei apšvietai, t. y. nurodyta, jog gyvenamųjų patalpų bendra dirbtinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 200 lx.

Reikalavimų natūraliai apšvietai minėtose Higienos normose nėra nustatyta, LAVL atsikirtime į atsiliepimą nurodė, kad kameros natūrali apšvieta užtikrinama per langus, šią aplinkybę patvirtina į bylą pateiktos šios kameros nuotraukos (b. l. 55), todėl pareiškėjo argumentai dėl neužtikrinto natūralaus apšvietimo laikomi nepagrįstais.

Reikalavimai gyvenamųjų ir bendrojo naudojimo patalpų temperatūrai, santykinei oro drėgmei nurodyti Higienos normos HN 134:2015 16 punkte, pagal kurį gyvenamųjų patalpų oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 18 °C ir ne aukštesnė kaip 28 °C, santykinė oro drėgmė – nuo 35 proc. iki 65 proc., oro judėjimo greitis šiltuoju metų laikotarpiu – 0,15–0,25 m/s, šaltuoju metų laikotarpiu – 0,05–0,15 m/s; prausyklose, dušuose, persirengimo kambariuose naudojimosi šiomis patalpomis dieną oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 20°C.

Atsakovės atstovė atsiliepime nurodė, kad LAVL Ūkio skyriaus specialistai pagal nuteistųjų skundus atlieka oro temperatūros gyvenamosiose patalpose matavimus. Ginčui aktualiu metu pareiškėjas ar kiti kartu su juo kalėję asmenys į LAVL administraciją dėl oro temperatūros ginčo patalpoje nesikreipė. Šias aplinkybes LAVL grindė į bylą pateiktais LAVL Ūkio skyriaus Gydomųjų korpusų gyvenamųjų patalpų temperatūrų matavimo registravimo žurnalo duomenimis (b. l. 23–26).

Taigi, iš aukščiau nurodytų duomenų matyti, kad pagal pacientų skundus LAVL Ūkio skyriaus specialistai atlieka oro temperatūros matavimus ginčo patalpose.

Pareiškėjas nekonkretizavo aplinkybės dėl netinkamos oro temperatūros ir drėgmės ginčo kameroje, t. y. nenurodė konkretaus laikotarpio, kuriuo kameroje buvo šalta ir drėgna, byloje nėra objektyvių duomenų, kad pareiškėjas dėl žemos 307 kamerų tipo patalpos temperatūros, drėgmės kreipėsi į LAVL pareigūnus, administraciją, kitas kompetentingas institucijas, o šie į jo prašymus nereagavo, todėl deklaratyvios ir niekuo nepagrįstos pareiškėjo pretenzijos dėl netinkamos oro temperatūros ir drėgmės ginčo kamerų tipo patalpoje atmestinos kaip nepagrįstos.

Pareiškėjas skunde tvirtino, kad pasivaikščiojimo kiemelių sienos buvo padarytos iš skardos, todėl vasaros metu kiemeliuose buvo karšta, žiemą – šalta, kiemeliuose nebuvo šiukšlinių, pakabų drabužiams pakabinti, todėl juose buvo šiukšlių, tvyrojo blogas kvapas.

Nuteistųjų teisė pasivaikščioti gryname ore įtvirtinta Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 103 straipsnyje. Nuteistųjų pasivaikščiojimas vyksta dienos metu specialiai tam skirtoje pataisos įstaigos teritorijoje laikantis BVK 70 straipsnyje numatytų nuteistųjų atskyrimo (izoliavimo) reikalavimų (BVK 103 straipsnio 2 dalis).

Kilusiam ginčui aktualios Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklės (toliau – ir Taisyklės), patvirtintos Kalėjimų departamento direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82, reglamentuojančios ir pasivaikščiojimo kiemų įrengimą pataisos įstaigose, kurių 18 punkte nurodyta, jog tam, kad nuteistieji galėtų pasivaikščioti ir mankštintis gryname ore, pataisos įstaigų uždaroje teritorijoje ant žemės arba ant nuteistųjų gyvenamųjų korpusų pastatų stogų įrengiami pasivaikščiojimo kiemai. Ant žemės įrengti pasivaikščiojimo kiemai gali būti sujungti su gyvenamaisiais pastatais antžeminėmis arba požeminėmis perėjomis nuteistiesiems lydėti (Taisyklių 18 punktas). Pasivaikščiojimo kiemuose įrengiamos rakinamos kameros su atviru stogu, uždengtu metaliniu grotuotu rėmu. Grotų akutė negali būti didesnė kaip 30 x 15 cm. Pasivaikščiojimo kiemų kamerų durys įrengiamos pagal Taisyklių 14 punkte nustatytus reikalavimus. Išilgai pasivaikščiojimo kiemų kamerų sienų, viršuje, priešpriešiais prižiūrėtojo pakylą, kuria jis vaikšto stebėdamas nuteistuosius, įrengiami 1,2 metro pločio stogeliai, kad nuteistieji galėtų pasislėpti nuo atmosferos kritulių. Pasivaikščiojimo kiemų kamerose turi būti atmosferos kritulių šalinimo sistema (Taisyklių 19 punktas). Pagal Taisyklių nuostatas, pasivaikščiojo kiemuose gali būti sumontuota sporto įranga ar sporto inventorius, skirtas nuteistiesiems mankštintis gryname ore. Sporto įranga ir inventorius turi būti techniškai tvarkingi, patikimai pritvirtinti prie sienų ar grindų, nekelti pavojaus pataisos įstaigose laikomų asmenų ir personalo sveikatai ir gyvybei (Taisyklių 20 punktas). Pasivaikščiojimo kiemų sienos dengiamos lygia, patvaria ir drėgmei atsparia danga, grindys turi būti lygios ir neslidžios (Taisyklių 21 punktas).

Minėtose teisės aktų nuostatose reikalavimo pasivaikščiojimo kiemų sienų medžiagoms nėra įtvirtinta, taip pat nėra nustatyta, jog pasivaikščiojimo kiemeliuose turi būti įrengta šiukšlių dėžė ir pakabos drabužiams, todėl pareiškėjo pretenzijos šiame kontekste atmestinos kaip nepagrįstos.

Dėl pareiškėjo nurodytos aplinkybės, jog pasivaikščiojimo kiemai buvo nešvarūs, juose buvo blogas kvapas, pažymėtina, kad pagal Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 73.6 punkto reikalavimus nuteistieji privalo tvarkyti ir prižiūrėti savo darbo, gyvenamąją (miegamąją) ir pasivaikščiojimo vietas.

Taigi, akivaizdu, kad tvarka pasivaikščiojimo kiemeliuose priklausė nuo pačių juose būnančių nuteistųjų elgesio. Byloje nėra jokių duomenų apie pareiškėjo rašytus skundus dėl pasivaikščiojimo kiemeliuose buvusių šiukšlių bei blogo kvapo, šių aplinkybių pareiškėjas neįrodinėjo jokiomis kitomis leistinomis įrodinėjimo priemonėmis, todėl abstrakčių, deklaratyvių, objektyviais įrodymais nepagrįstų pareiškėjo argumentų pagrindu LAVL atsakomybė šiame kontekste negalima. Pažymėtina, kad pareiškėjas 2018 m. balandžio 18 d. skunde prašė LAVL direktorių nurodyti pasivaikščiojimo kiemelių plotus bei jų konstrukcijoje buvusią skardą, tačiau pretenzijų dėl nešvaros kiemeliuose nereiškė (b. l. 46)

Pareiškėjas jam padarytą neturtinę žalą siejo su nekokybiškomis, apatinius drabužius ir kūną dažančiomis pižamomis.

Atsakovės atstovė atsiliepime į pareiškėjo atsikirtimą neigė šį pareiškėjo tvirtinimą, nurodydama, kad pacientams išduodamų pižamų medžiaga yra kokybiška.

Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad LAVL pižamos buvo perkamos iš VĮ „Mūsų amatai“ ir Socialinės įmonės UAB „Negalia“ (b. l. 68–72). Šios įmonės 2018 m. rugpjūčio 2 d. pažymoje Nr. 11 (b. l. 72) nurodyta, jog pižamos pasiūtos iš tvirto, kokybiško, 180 gr. storio flanelinio audinio, kurio išorinė pusė yra spalvota, o vidinė – balta. Minimo audinio dažymo kokybė leidžia gaminį skalbti ir dezinfekuoti. Taip pat pažymėta, kad minimą audinį stipriai trinant gerąja puse, jis gali palikti dažų pėdsaką, tačiau pėdsakų ant kūno jis palikti negali, nes jo vidinė pusė yra balta.

Nors pareiškėjas skunde remiasi teismo išnagrinėtoje byloje I-3099-428/2018 nustatyta aplinkybe, jog pareiškėjui A. L. buvo išduota netinkamos kokybės pižama, tačiau šis pažeidimas buvo konstatuotas ne pareiškėjo, o kito asmens atžvilgiu, teismo nuomone, neįrodo fakto, jog visos ginčo laikotarpiu LAVL pacientams išduodamos pižamos buvo nekokybiškos.

Pareiškėjas skunde tik abstrakčiai nurodo, jog LAVL pacientams išduodamos pižamos dažydavo apatinius drabužius ir kūną, tačiau konkretaus šio galimo pažeidimo atvejo nenurodė, t. y. nenurodė, kada jam išduota netinkamos kokybės pižama, nepateikė jokių šią aplinkybę galinčių patvirtinti įrodymų. Byloje duomenų, kad dėl dažančios pižamos keliamų nepatogumų, jos pakeitimo kita pižama pareiškėjas kreipėsi į LAVL nėra, todėl, nesant tokių duomenų, abstraktus pareiškėjo tvirtinimas dėl išduodamos nekokybiškos, dažančios apatinius drabužius ir kūną pižamos yra neįrodytas.

Pareiškėjas reiškė pretenzijas dėl nemandagaus, žeminančio pareigūnų elgesio, tvirtino, kad pareigūnai elgėsi nepadoriai, tyčiojosi iš jo, vartojo necenzūrinius žodžius, sudarydavo konfliktines situacijas tarp nuteistųjų.

Nors pareiškėjas šių aplinkybių nekonkretizavo, tačiau skunde nurodė atvejį, kuomet su skundu dėl nemandagaus pareigūnų elgesio 2017 m. lapkričio 29 d. kreipėsi į LAVL administraciją.

Pareiškėjas nurodė, kad atvykus į LAVL iš jo buvo paimta jam priklausanti aparatūra, negavo laikraščių.

Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 76 punkte reglamentuojama, kad nuteistiesiems, išskyrus apgyvendintus už pataisos įstaigos ribų, laikomus atvirosiose kolonijose ir laisvės atėmimo vietų ligoninėje, jei gydymo trukmė neviršija 60 dienų, leidžiamų įsigyti ir turėti maisto produktų, būtiniausių reikmenų ir kitų daiktų sąrašą nustato šių taisyklių 18 priedas.

Nuteistiesiems, kurių gydymo laisvės atėmimo vietų ligoninėje trukmė neviršija 60 dienų, leidžiama įsigyti ir turėti tik šių taisyklių 18 priedo 3 punkte bei 2.2, 2.6, 4.1, 4.2, 4.3, 4.9, 4.13, 4.15, 4.19 ir 5.5 papunkčiuose nurodytų drabužių, higienos ir kitų reikmenų. Šiuose priedo punktuose galimi turėti elektronikos prietaisai (išskyrus barzdaskutę) nėra numatyti.

Byloje esantis LAVL 2017 m. rugpjūčio 30 d. Perduotų saugoti ir turimų daiktų kvitas Nr. PS-11241 (b. l. 67) patvirtina, kad pareiškėjo atvykimo į LAVL dieną (2017 m. rugpjūčio 30 d.) saugojimui buvo perduotas TV STAR pultas, žaidimų konsolė PSP ir 2 pulteliai, MP3, SD 16 GB, ausinės ir laidas, USB 32 GB ir t. t. 2017 m. spalio 30 d. ši aparatūra perduota pareiškėjui.

Akivaizdu, kad pagal Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 76 punkto nuostatas pareiškėjas iki 2017 m. spalio 30 d. negalėjo turėti iš pataisos namų atsivežtų elektronikos prietaisų, šie prietaisai jam buvo išduoti po 60 dienų nuo jo atvykimo į LAVL dienos, tai atitinka aukščiau nurodytą teisinį reglamentavimą.

Pagal BVK 95 straipsnį, nuteistiesiems leidžiama už asmeninėse sąskaitose turimus pinigus įsigyti neribotą kiekį literatūros ir rašomųjų reikmenų, taip pat prenumeruoti laikraščius bei žurnalus. Teisę prenumeruoti nuteistiesiems laikraščius ir žurnalus turi jų sutuoktiniai, sugyventiniai bei artimieji giminaičiai, taip pat kiti fiziniai ir juridiniai asmenys.

Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 18 priede Nuteistiesiems leidžiamų įsigyti ir turėti maisto produktų, būtiniausių daiktų ir reikmenų sąraše nurodytos knygos, žurnalai, laikraščiai ir kiti periodiniai leidiniai.

Pareiškėjas tvirtino, kad atvykus į LAVL jam nebuvo skirtas sustiprintas maitinimas.

Asmenų, kuriems ribojama laisvė, aprūpinimą maistu reglamentuoja BVK 173 straipsnio 4 dalis, kuri nustato, kad arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekantys nuteistieji gauna maistą pagal fiziologines mitybos normas, o ligoniai, gydomi pataisos įstaigų gydymo įstaigose, – pagal dietinio maitinimo normas. Maistu šie nuteistieji aprūpinami nemokamai. BVK 173 straipsnio 8 dalyje numatyta, kad arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekančių nuteistųjų mitybos ir materialinio buitinio aprūpinimo normas nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė arba jos įgaliota institucija.

Atsakovės atstovas atsiliepime į skundą nurodė, kad pareiškėjui nuo 2017 m. rugpjūčio 30 d. iki 2018 m. kovo 7 d. atsižvelgiant į medicininę diagnozę buvo skirtas ir tiekiamas maitinimas pagal valgiaraštį dirbantiems vyrams (b. l. 18), šios aplinkybės pareiškėjas atsikirtime į skundą neginčijo.

LAVL Alytaus pataisos namų 2017 m. rugpjūčio 29 d. medicinos dokumentų išraše/siuntime (b. l. 39–40) nurodyta, jog pareiškėjui diagnozuota nepatikslinta TBC (b. l. 39–40), todėl, vadovaujantis aukščiau nurodytu teisiniu reglamentavimu, pareiškėjui pagrįstai buvo skirtas maitinimas pagal valgiaraštį dirbantiems vyrams - t. y. tiekiamas padidinto kaloringumo maisto davinys.

Tačiau neturtinės žalos atlyginimas pinigais nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. ABTĮ 88 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatyta, kad teismas gali patenkinti skundą ir išspręsti ginčą kitu įstatymų numatytu būdu. CK 1.138 straipsnyje kaip asmens teisių gynimo būdas nurodytas ne tik turtinės ar neturtinės žalos išieškojimas (CK 1.138 str. 6 p.). CK 1.138 straipsnio 8 punkte numatyta, kad asmens teises teismas gina ir kitais įstatymų numatytais būdais.