Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Žydrūnas Bertašius rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjo ieškovės G. V. atskiruosius skundus dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2016-01-22 ir 2016-02-05 nutarčių civilinėje byloje pagal ieškovės G. V. ieškinį atsakovui S. G. dėl išlaikymo nepilnamečiui vaikui priteisimo, išvadą teikianti institucija – Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos Socialinių reikalų departamento Vaiko teisių apsaugos skyrius.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Klaipėdos miesto apylinkės teisme 2015-06-15 priimtas ieškovės G. V. ieškinys atsakovui S. G. dėl išlaikymo nepilnamečiui vaikui priteisimo. Ieškovė teismo prašė priteisti iš atsakovo po 350 Eur per mėnesį mokamų periodinių išmokų šalių nepilnamečiui sūnui A. G. išlaikyti nuo 2015-02-01 iki vaiko pilnametystės.

Motyvuojamoji dalis

Atskirieji skundai atmestini.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei patikrinimas, ar nėra absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų (LR CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą dėl apskųstos dalies ir analizuoja apeliaciniame (atskirajame) skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Absoliučių skundžiamų pirmosios instancijos teismo nutarčių negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (LR CPK 329, 338 str.).

Dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2016-01-22 nutarties.

Atskirajame skunde ieškovė nurodė, kad atsisakydamas priimti patikslintą ieškinį teismas nepagrįstai taikė 2003-11-27 Tarybos reglamentą (EB) Nr. 2201/2003, nes šis reglamentas nėra taikomas byloms dėl išlaikymo priteisimo. Ieškovės teigimu, spręsdamas dėl jurisdikcijos pirmosios instancijos teismas turėjo taikyti LR CPK 784 str. nuostatas ir Tarybos reglamentą Nr. 44/2001 „Dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo“, pagal kuriuos ieškovės patikslintas ieškinys gali būti nagrinėjamas Klaipėdos miesto apylinkės teisme. Su šiomis skundo nuostatomis negalima sutikti. Iš byloje esančios medžiagos nustatyta, kad Klaipėdos miesto apylinkės teisme 2015-06-15 buvo priimtas nagrinėti ieškovės G. V. ieškinys atsakovui S. G. dėl išlaikymo nepilnamečiui vaikui priteisimo. Bylos duomenimis nustatyta, kad atsakovas yra Italijos pilietis, gyvena Italijoje ir 2015 m. spalio mėnesį kreipėsi į Italijoje esantį Treviso apygardos teismą su ieškiniu dėl neteisėto vaiko išvežimo, kuriuo prašė grąžinti šalių nepilnametį sūnų A. G. į jo nuolatinės gyvenamosios vietos valstybę – Italiją, suteikti atsakovui išskirtines vaiko globos teises ir vaiko gyvenamąją vietą nustatyti su tėvu. Klaipėdos miesto apylinkės teisme nagrinėjamoje civilinėje byloje dėl išlaikymo priteisimo ieškovė 2016-01-19 pateikė teismui patikslintą ieškinį ir juo pareiškė naują reikalavimą dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo su ieškove. Nagrinėjamu atveju byloje kilo ginčas dėl Lietuvos Respublikos teismų jurisdikcijos nagrinėti šalių nepilnamečio sūnaus A. G. gyvenamosios vietos nustatymo klausimą pagal ieškovės 2016-01-19 pareikštą patikslintą ieškinį. Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, spręsdamas bylos iškėlimo ar patikslinto ieškinio priėmimo klausimą, teismas turi pasitikrinti jurisdikciją kiekvienam šeimos byloje su tarptautiniu elementu keliamam reikalavimui atskirai, todėl nagrinėjamu atveju turi būti sprendžiama dėl Lietuvos Respublikos teismų jurisdikcijos nagrinėti šalių nepilnamečio sūnaus gyvenamosios vietos nustatymo klausimą nepriklausomai nuo to, kad Lietuvos Respublikos teisme jau yra nagrinėjamas reikalavimas dėl išlaikymo priteisimo. Apeliacinės instancijos teismas atsižvelgia į tai, kad nacionalinės teisės nustatytos tarptautinio civilinio proceso taisyklės taikomos tik tais atvejais, kai teisės kolizijos klausimo nereguliuoja Europos Sąjungos ar kitas tarptautinis teisės aktas (LR CPK 780 str.). Pažymėtina, kad jurisdikcijos nustatymo taisyklės ir pagrindai bet kokio pobūdžio civilinėse bylose, susijusiose su tėvų pareigų skyrimu, naudojimusi jomis, perdavimu, apribojimu ar atėmimu, yra įtvirtintos 2003-11-27 Tarybos reglamente (EB) Nr. 2201/2003 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų, susijusių su santuoka ir tėvų pareigomis, pripažinimo bei vykdymo, panaikinančiame Reglamentą (EB) Nr. 1347/2000, į kurio taikymo sritį patenka ir bylos dėl vaikų gyvenamosios vietos nustatymo. Šio reglamento nuostatos yra taikomos visose Europos Sąjungos valstybėse narėse tiesiogiai ir yra viršesnės už nacionalinę teisę, todėl apeliantės skunde nurodyti argumentai dėl LR CPK 784 str. nuostatų, numatančių Lietuvos teismų jurisdikciją nagrinėti šeimos bylas, taikymo nagrinėjamu atveju yra nepagrįsti. Pažymėtina ir tai, kad ieškovės nurodytas Tarybos reglamentas Nr. 44/2001 „Dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo“ nesprendžia jurisdikcijos ir teismų sprendimų vykdymo klausimų šeimos bylose, todėl šio reglamento nuostatos nagrinėjamoje byloje taip pat netaikytinos. Įvertinęs nurodytas aplinkybes apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad sprendžiant jurisdikcijos klausimą pagal ieškovės pareikštą reikalavimą dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo pirmosios instancijos teismas pagrįstai taikė 2003-11-27 Tarybos reglamento (EB) Nr. 2201/2003 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų, susijusių su santuoka ir tėvų pareigomis, pripažinimo bei vykdymo, panaikinančio Reglamentą (EB) Nr. 1347/2000 nuostatas.

Ieškovė skunde nurodė ir tai, kad nuo 2015-02-05 vaikas gyvena su ieškove Lietuvoje ir iki tol ginčo dėl vaiko gyvenamosios vietos tarp šalių nebuvo. Ieškovė paaiškino, kad sužinojusi apie Treviso apygardos teisme atsakovo pradėtą teisminį procesą dėl vaiko grąžinimo į Italiją, ieškovė pateikė Klaipėdos miesto apylinkės teismui patikslintą ieškinį dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo ir išlaikymo priteisimo, tačiau teismas nepagrįstai šį patikslintą ieškinį atsisakė priimti. Su šia skundo nuostata taip pat negalima sutikti. Pagal Tarybos Reglamento (EB) 2201/2003 8 str. nuostatas valstybės narės teismai turi jurisdikciją bylose, susijusiose su tėvų pareigomis vaikui, kurio nuolatinė gyvenamoji vieta tuo metu, kai byla patenka jų žinion, yra toje valstybėje narėje. To paties straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad šio straipsnio 1 daliai yra taikomos reglamento 9, 10 ir 12 str. nuostatos. Reglamento 10 str. nurodyta, kad vaiką neteisėtai išvežus ar negrąžinus, valstybės narės, kurioje vaikas iki neteisėto išvežimo ar negrąžinimo turėjo nuolatinę gyvenamąją vietą, teismai išlaiko savo jurisdikciją iki tol, kol vaikas įgyja nuolatinę gyvenamąją vietą kitoje valstybėje narėje bei yra nustatomos šiame straipsnyje nurodytos sąlygos. Bylos duomenimis nustatyta, kad iki 2015-02-05 vaikas gyveno Italijoje, o ieškovei su vaiku išvykus į Lietuvą, atsakovas 2015 m. spalio mėnesį kreipėsi į Treviso apygardos teismą dėl neteisėto vaiko išvežimo, kur kartu yra sprendžiamas ir vaiko gyvenamosios vietos nustatymo klausimas. Kadangi Italijos teisme reglamento 10 str. pagrindu buvo pradėtas teisminis procesas dėl neteisėto vaiko išvežimo ir vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, sprendžiant jurisdikcijos nustatymo klausimą nagrinėjamu atveju netaikyta bendroji reglamento 8 str. numatyta jurisdikcijos taisyklė dėl vaiko nuolatinės gyvenamosios vietos. Dėl to apeliantės skunde nurodyti argumentai apie tai, kad vaiko nuolatinė gyvenamoji vieta yra Lietuvos Respublikoje, šiuo atveju nėra lemiamas kriterijus nustatant ginčo sprendimo jurisdikciją. Apeliacinės instancijos teismas pažymi ir tai, jog Italijos teisme nagrinėjant analogišką reikalavimą tarp tų pačių šalių ir to paties dalyko, to paties reikalavimo nagrinėjimas Lietuvos Respublikos teisme iš esmės neatitiktų Tarybos Reglamento (EB) 2201/2003 paskirties, taip pat gali sudaryti sąlygas priešingų sprendimų dėl to paties dalyko priėmimo rizikai atsirasti. Įvertinęs nurodytas aplinkybes apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad Lietuvos Respublikos teismas neturi jurisdikcijos nagrinėti patikslintu ieškinio reiškiamo reikalavimo dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, todėl ieškovės patikslintą ieškinį teismas pagrįstai atsisakė priimti.

Atsižvelgdamas į išdėstytas aplinkybes teismas konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė Europos Sąjungos teisės nuostatas dėl jurisdikcijos, nustatė visas reikšmingas aplinkybes ir priėmė pagrįstą bei teisėtą nutartį, todėl naikinti arba keisti pirmosios instancijos teismo nutartį atskirojo skundo motyvais nėra pagrindo (LR CPK 337 str. 1 d. 1 p.).

Dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2016-02-05 nutarties.

Ieškovė skunde nurodė, kad spręsdamas dėl bylos sustabdymo teismas neatsižvelgė į tai, kad šalių vaikas yra Lietuvos Respublikos pilietis, kurio nuolatinė gyvenamoji vieta yra Lietuvoje, o atsakovas išlaikymo savo sūnui neteikia, todėl ieškinys dėl išlaikymo priteisimo turėjo būti nagrinėjamas Klaipėdos miesto apylinkės teisme. Apeliantė teigė, kad priėmus skundžiamą nutartį buvo pažeista vaiko teisė gauti jo poreikius atitinkantį išlaikymą. Su šia skundo nuostata negalima sutikti. Apeliacinės instancijos teismas atsižvelgia į tai, kad civilinės bylos sustabdymo instituto paskirtis – pašalinti tam tikras objektyviai esančias įstatymo nurodytas kliūtis, nepriklausančias nei nuo dalyvaujančių byloje asmenų, nei nuo teismo valios, dėl kurių buvimo teismas negali tinkamai išnagrinėti civilinės bylos. Byla gali būti sustabdyta dėl įstatymuose numatytų objektyvių aplinkybių, kliudančių išnagrinėti civilinę bylą ir nepriklausančių nuo dalyvaujančių byloje asmenų ar teismo valios, taip pat kitais atvejais, nors įstatymuose ir nenumatytais, tačiau kliudančiais teismui išnagrinėti bylą iš esmės. LR CPK 163 str. 3 p. nustatyta, kad teismas privalo sustabdyti bylą, kai negalima nagrinėti tos bylos tol, kol bus išspęsta kita byla, nagrinėjama civiline, baudžiamąja ar administracine tvarka. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad sustabdyti civilinę bylą nurodytu pagrindu galima tik tada, kai nagrinėjamos bylos yra susijusios taip, jog kitoje byloje nustatyti faktai turės įrodomąją, prejudicinę ar privalomąją galią sustabdomai bylai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012-08-14 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-390/2012 ir kt.).

Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas civilinės bylos nagrinėjimą sustabdė dėl to, jog Italijoje yra pradėtas teisminis procesas dėl šalių nepilnamečio vaiko gyvenamosios vietos nustatymo. Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, išlaikymo bylose, turinčiose tarptautinį elementą, taikytinas 2008-12-18 Tarybos Reglamentas (EB) Nr. 4/2009 dėl jurisdikcijos, taikytinos teisės, teismo sprendimų pripažinimo ir vykdymo bei bendradarbiavimo išlaikymo prievolių srityje, kurio 3 str. numatyta, kad jurisdikciją nagrinėti su išlaikymo prievolėmis susijusias bylas valstybėse narėse turi: a) tos vietos, kurioje yra atsakovo įprastinė gyvenamoji vieta, teismas; arba b) tos vietos, kurioje yra kreditoriaus įprastinė gyvenamoji vieta, teismas; arba c) teismas, kuris pagal teismo valstybės teisę turi jurisdikciją nagrinėti su asmenų statusu susijusias bylas, jei kartu keliamas reikalavimas dėl išlaikymo, išskyrus atvejus, kai ši jurisdikcija grindžiama vien tik vienos iš šalių pilietybe; arba d) teismas, kuris pagal teismo valstybės teisę turi jurisdikciją nagrinėti su tėvų pareigomis susijusias bylas, jei kartu keliamas reikalavimas dėl išlaikymo, išskyrus atvejus, kai ši jurisdikcija grindžiama vien tik vienos iš šalių pilietybe. Įvertinus aptartas reglamento nuostatas matyti, jog šiuo atveju tiek Lietuvos Respublikos teismas, tiek Italijos teismas turi jurisdikciją nagrinėti klausimą dėl nepilnamečio vaiko išlaikymo, todėl vien Italijos teisme vykstantis teisminis procesas dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo savaime nėra kliūtis Lietuvos Respublikos teismui nagrinėti išlaikymo bylą ir privalomasis bylos sustabdymas LR CPK 163 str. 3 p. pagrindu nėra būtinas. Kartu apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad civilinės bylos nagrinėjimas gali būti sustabdytas ir kitais atvejais, kai teismas pripažįsta, kad bylą sustabdyti yra būtina (LR CPK 164 str. 4 p.). Nagrinėjamu atveju būtina įvertinti tai, kad Italijos teisme vyksta procesas dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, todėl šio proceso metu gali būti išspręstas ir vaiko išlaikymo klausimas taikant 2008-12-18 Tarybos Reglamento (EB) Nr. 4/2009 3 str. d punkte nurodytas jurisdikcijos taisykles. Iš bylos duomenų matyti, jog ieškovė apie šį procesą yra informuota tinkamai ir šiame teismo procese aktyviai dalyvauja, todėl akivaizdu, jog ieškovė turi galimybę kelti vaiko išlaikymo klausimą. Atsakovo atstovas atsiliepime į atskirąjį skundą teismui patvirtino, kad Treviso apygardos teisme yra sprendžiamas ir klausimas dėl vaiko išlaikymo. Pažymėtina, kad Treviso apygardos teismui išnagrinėjus bylą dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo ir išlaikymo priteisimo, ši aplinkybė bus reikšminga Klaipėdos miesto apylinkės teismui sprendžiant dėl tolesnės bylos eigos ir jos baigties. Dėl to galima daryti išvadą, kad pagal esamas faktines aplinkybes Klaipėdos miesto apylinkės teisme nagrinėjamos civilinės bylos sustabdymas buvo galimas (LR CPK 164 str. 4 p.). Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su ieškovės skunde nurodytais argumentais, jog sustabdžius bylą yra pažeidžiama nepilnamečio vaiko teisė gauti jo poreikius atitinkantį išlaikymą. Pažymėtina, kad bylos sustabdymas neužkerta kelio nustatyta tvarka Italijos teisme vykstančiame procese reikalauti ne tik vaiko gyvenamąją vietą nustatyti su ieškove, bet ir reikšti reikalavimą dėl išlaikymo sūnui priteisimo. Be to, net ir sustabdžius bylos nagrinėjimą, ieškovei išlieka teisė esant įstatyme numatytam pagrindui siekti laikino išlaikymo priteisimo iš atsakovo iki bus galutinai išspręstas šalių nepilnamečio vaiko gyvenamosios vietos nustatymo klausimas. Esant nurodytoms aplinkybėms apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog Klaipėdos miesto apylinkės teisme nagrinėjama civilinė byla dėl išlaikymo priteisimo galėjo būti sustabdyta iki Treviso apygardos teisme bus išnagrinėta byla dėl šalių nepilnamečio vaiko globos teisių.

Atsižvelgdamas į išdėstytas aplinkybes teismas konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai aiškino ir taikė teisės normas, nustatė visas reikšmingas aplinkybes ir priėmė pagrįstą bei teisėtą nutartį, todėl naikinti arba keisti pirmosios instancijos teismo nutartį atskirojo skundo motyvais nėra pagrindo (LR CPK 337 str. 1 d. 1 p.).

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2016-01-22 ir 2016-02-05 nutartis palikti nepakeistas.