Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

dalyvaujant pareiškėjui G. M. , nedalyvaujant atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos, atstovui, trečiojo suinteresuoto asmens Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos atstovui,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo G. M. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmestinas.

Pareiškėjas prašė priteisti iš atsakovo dėl jo neteisėtų veiksmų (neveikimo) kilusią neturtinę žalą, kurią patyrė atlikdamas laisvės atėmimo bausmę Pravieniškių pataisos namuose – atvirojoje kolonijoje (toliau - ir Pravieniškių PN).

Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 straipsnis). Žala turi būti atlyginta, kai institucija (jos pareigūnas) neįvykdo įstatymuose nustatytos pareigos arba atlieka veiksmus, kuriuos įstatymai draudžia atlikti, arba pažeidžia bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.246 str.). Turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginama civilinio kodekso ir kitų įstatymų nustatyta tvarka (pvz. Viešojo administravimo įstatymo 42 str., Tarnybos Kalėjimų departamente prie Teisingumo ministerijos statuto 27 str., Bausmių vykdymo kodekso 5 str. 3 d ir kt.). Valstybės pareiga atlyginti žalą pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas atsiranda dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės atsakomybei atsirasti pakanka, kad valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje yra nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybinės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos 4 sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 str.), 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 str.), 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 str.), 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 str.). CK 6.271 straipsnyje yra numatyta griežta (objektyvi) atsakomybė, kuri atsiranda nepaisant konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Taigi, viešajai (valstybės) atsakomybei atsirasti pakanka tik 3 sąlygų: neteisėtų veiksmų ar neveikimo, žalos ir priežastinio ryšio buvimo tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos.1

Pareiškėjas nurodo, kad gyvenamosios patalpos nuolat buvo perpildytos. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003-07-02 įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau– ir Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės) 11¹.1. punktas nustato, kad pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,1 kv. m. vienam žmogui, o 11¹.2. punkte numatyta, kad pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,6 kv. m. vienam žmogui.

Bylos duomenimis nustatyta, jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo paskirtas gyventi į karantino patalpą, 1 būrio 4 gyvenamąją patalpą, 21 būrio 1 ir 3 gyvenamąsias patalpas, taip pat kamerų tipo patalpas Nr. 7 ir Nr. 21 (b. l. 53, 31). Remiantis atsakovo pateiktais duomenimis, karantino patalpos plotas yra 40,69 kv. m., joje įrengta 13 miegamųjų vietų, todėl vienam asmeniui tenka 3,13 kv. m. ploto; 1 būrio 4 gyvenamoji patalpa yra 26,29 kv. m. ploto, joje įrengtos 8 miegamosios vietos, todėl vienam asmeniui tenka 3,29 kv. m., t.y. daugiau, nei minimalus 3,1 kv. m. plotas; 21 būrio 1 gyvenamosios patalpos plotas – 51,58 kv. m., joje įrengta 16 miegamųjų vietų, todėl vienam asmeniui tenka 3,2 kv. m. ploto; 21 būrio 3 gyvenamoji patalpa yra 51,76 kv. m. ploto, joje įrengta 16 miegamųjų vietų, todėl vienam asmeniui tenka 3,2 kv. m. ploto (b. l. 32). Nors skunde pareiškėjas teigia, kad šios patalpos buvo perpildytos, nepateikia jokių tai pagrindžiančių įrodymų. Be to, pareiškėjas nurodo padrikas ir prieštaringas aplinkybes šioje dalyje, teigdamas, kad minėtose patalpose buvo laikoma nuo 5 iki 22 asmenų (b. l. 4), vėliau nurodo, kad jose gyveno nuo 15 iki 22 asmenų, bet „10 visada tikrai būna“. Teismas vertina, kad pareiškėjas nedetalizavo šių aplinkybių, nenurodė, kokiose tiksliai patalpose ir kiek konkrečiai asmenų gyveno kartu su juo, pateikė šioje dalyje prieštaringas aplinkybes, be to, nurodė, kad patalpose tikrai būna apie 10 asmenų, t.y. mažiau, nei nurodo pats atsakovo atstovas. Teismo vertinimu, pareiškėjo abstraktūs argumentai dėl gyvenamųjų patalpų perpildymo, nelaikytini paneigiančiais atsakovo atstovo oficialiai pateiktus duomenis dėl gyvenamųjų patalpų plotų ir miegamųjų vietų skaičiaus. Pareiškėjas taip pat nurodo, kad iš patalpų ploto turi būti išskaitomas baldų bei kitų daiktų užimamas plotas. Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės nenumato, jog į šių taisyklių 11¹.1 ir 11¹.2 punkte įtvirtintą minimalią pataisos įstaigų patalpose vienam asmeniui turinčią tekti gyvenamųjų patalpų ploto normą neįskaičiuojamas patalpose esančių baldų ir kitų įrenginių plotas (žr. pvz., LVAT 2014-09-18 nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1200/2014, 2014-10-30 nutartį administracinėje byloje Nr. A-575-1731/2014). Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, atsakovo neteisėti veiksmai dėl minimalaus ploto normos neužtikrinimo šioje dalyje nekonstatuotini.

Iš bylos duomenų taip pat matyti, kad skirtingais laikotarpiais nuo 2015-07-27 iki 2016-10-26 pareiškėjas buvo kalinamas kamerų tipo patalpose Nr. 7 ir Nr. 21, kurių plotas buvo nuo 14.12 iki 14.31 kv. m., jose įrengta nuo 2 iki 3 miegamųjų vietų, todėl vienam asmeniui teko nuo 4,77 kv. m. iki 7,06 kv. m. ploto (b. l. 53). Pareiškėjas šių atsakovo atstovo pateiktų duomenų neginčija, nenurodo priešingų aplinkybių, todėl teismas vadovaujasi atsakovo atstovo pateiktais duomenimis, iš kurių, kaip minėta, matyti, kad pareiškėjui minimalaus ploto norma kamerų tipo patalpose buvo užtikrinta.

Pareiškėjas taip pat teigia, kad gyvenamosiose patalpose buvo tamsu, drėgna, šalta, trūko oro. Pataisos namuose neišduodamos priemonės patalpoms valyti, jas pareiškėjas turėjo pirkti už asmenines lėšas. Dušai antisanitarinės būklės, nevalomi, purvini.

Ginčui aktualiu laikotarpiu iki 2015-11-01 laisvės atėmimo vietų įrengimo ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimus ir sveikatos priežiūros organizavimą reglamentavo Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010-03-30 įsakymu Nr. V-241 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“. Šios higienos normos 26 punkte numatyta, santykinės oro drėgmės koeficientas šaltuoju metų laiku turi būti 35-60 %, šiltuoju – 35 -65 %. Gyvenamosios patalpos turi būti kiekvieną dieną valomos drėgnuoju būdu, ant sienų ir lubų neturi būti pelėsių (56 p.). Laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka (6 p.). Natūralaus apšvietimo koeficientas turi būti 0,5 %. Mažiausia gyvenamųjų patalpų dirbtinė apšvieta turi būti 200 lx (22 p.). Oro temperatūra šaltuoju metų laiku turi būti nuo 18 °C iki 22 °C, o šiltuoju – nuo 18 °C iki 28 °C (26 p.). Nuo 2015-11-01 įsigaliojusioje Higienos normoje HN 134:2015 16 punkte numatyta, kad gyvenamųjų patalpų santykinė oro drėgmė turi būti nuo 35 proc. iki 65 proc., oro judėjimo greitis šiltuoju metų laikotarpiu – 0,15–0,25 m/s, šaltuoju metų laikotarpiu – 0,05–0,15 m/s. Patalpoms, kurias pagal laisvės atėmimo vietos, policijos areštinės vidaus tvarkos taisykles, valo patys jose laikomi asmenys (pvz., laisvės atėmimo vietos gyvenamosios patalpos, ilgalaikių pasimatymų patalpos), turi būti skirtos valymo priemonės (šepetys grindims, šluostė, šiukšlių semtuvėlis, kibiras, valikliai) (47 p.). Ant gyvenamųjų ir bendrojo naudojimo patalpų sienų, lubų neturi būti vizualiai matomų pelėsių (39 p.) Laisvės atėmimo vietos, policijos areštinės patalpos ir jose esantys įrenginiai (įranga) turi būti techniškai tvarkingi, įrengti ir prižiūrimi taip, kad juos naudojant būtų išvengta nelaimingų atsitikimų (12 p.). Gyvenamųjų patalpų bendra dirbtinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 200 lx (14 p.). Gyvenamųjų patalpų oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 18 °C ir ne aukštesnė kaip 28 °C (16 p.). Abejose Higienos normose įtvirtinta, kad gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema.

Atsakovas nurodo, kad patalpos yra vėdinamos natūraliai per langus bei per ventiliacines angas (b. l. 25, 32, 54). Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjui nebuvo sudaryta galimybė išvėdinti patalpas per atidarą langą, taip dalinai išvengiant drėgmės patalpose. Nors pareiškėjas yra pateikęs į bylą fotonuotraukas, jo teigimu, įrodančias tai, kad dėl netinkamo vėdinimo tekdavo išimti visą stiklo paketą, teismas negali jomis vadovautis, nes neaišku, ar jos iš tiesų padarytos patalpose, kur laisvės atėmimo bausmę atliko pareiškėjas, taip pat negalima nustatyti nuotraukų autentiškumo. Be to, tokių įrodymų pateikimas negali prieštarauti teisės aktų nustatytai tvarkai. Kadangi Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėse pateikiamame sąraše daiktų ir reikmenų, kuriuos leidžiama turėti laisvės atėmimo bausmę atliekantiems nuteistiesiems, fotoaparatai ir mobilieji telefonai nėra nurodyti, pareiškėjo pateiktos nuotraukos, padarytos pažeidžiant įstatymo nustatytą tvarką, negali būti pripažintos įrodymais šioje byloje. Atsakovo atstovo pateiktame 2016-09-07 patikrinimo akte Nr. PA-2-1020(17.4.1.2.12) užfiksuota, jog kamerų tipo patalpose Nr. 21 ir Nr. 13 yra išimti stiklo paketai, tačiau juos išima patys nuteistieji. Darytina išvada, kad toks nuteistųjų, tame tarpe ir pareiškėjo, elgesys yra valingas ir sąmoningai pasirinktas elgesio variantas, kuris nesudaro pagrindo atsakovo neteisėtų veiksmų konstatavimui. Be to, pareiškėjas pats nurodė teismo posėdžio metu, kad langus buvo galima praverti. Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo konstatuoti neteisėtus atsakovo veiksmus šioje dalyje.

Atsakovo atstovas taip pat pažymi, kad esant būtinybei, nuteistiesiems išduodami ventiliatoriai arba šildytuvai (b. l. 32). Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų išreiškęs pataisos namų administracijai ar pareigūnams prašymą dėl ventiliatoriaus ar šildytuvo išdavimo, o toks prašymas nebuvo patenkintas. Pats pareiškėjas šias aplinkybes nutyli. Byloje pateiktame Pravieniškių PN direktoriaus 2011-07-20 įsakymu Nr. V-416 patvirtintame Pravieniškių PN gyvenamųjų, buitinių, pagalbinių patalpų valymo vykdymo tvarkos apraše (b. l. 37-38) 6 punkte nurodyta, kad pagrindinį gyvenamųjų patalpų valymą atlieka visi toje patalpoje gyvenantys nuteistieji. Taigi, švarios aplinkos gyvenamosiose patalpose sukūrimas ir palaikymas priklauso ir nuo pačių nuteistųjų bei paties pareiškėjo valios. Pravieniškių PN negali būti atsakingas už tai, jog įstaigoje kalinami asmenys nevykdo ar netinkamai vykdo jiems nustatytas pareigas. Atsakovo atstovas pažymose nurodo, kad administracijos paskyrimu nuteistieji eilės tvarka budi gyvenamosiose patalpose, pagal paskelbtus budėjimo grafikus, o kamerų tipo patalpose iš jose nuobaudas atliekančių nuteistųjų skiriami kameros vyresnieji, kurie yra pasirašytinai supažindinami su savo pareigomis ir yra aprūpinami visomis reikalingomis priemonėmis švarai kameroje palaikyti (b. l. 54,32). Kamerų tipo patalpose esančią dušų patalpą taip pat tvarko tvarkinys, o kartą per mėnesį atliekamas jos pagrindinis valymas. Tuo tarpu bendrabučio tipo patalpų dušai kas savaitę valomi ir dezinfekuojami Sveikatos priežiūros tarnybos specialistų (b. l. 32, 54). Pravieniškių PN Socialinės reabilitacijos skyriaus 2016-12-22 pažymoje Nr. 62-6865 nurodyta, kad pareiškėjui buvo išduodamos visos higienos bei patalpų tvarkymo priemonės, kurias pataisos namų sandėlininkas įteikia būrio viršininkui pasirašytinai (b. l. 55). Visas šias atsakovo atstovo nurodytas aplinkybes patvirtina byloje pateikti Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Kauno departamento patikrinimo aktai Nr. PA.2-1020(17.4.1.2.12), Nr. PA.2-1473(17.4.1.2.12), Nr. PA.2-1603(17.4.1.2.12) (b. l. 57-63), kuriuose ginčo laikotarpiu ar jam artimu metu atlikus patikrinimus konstatuota, kad gyvenamosiose patalpose, tame tarpe ir tose, kuriose gyveno pareiškėjas, santykinė oro drėgmė ir temperatūra atitiko higienos normos reikalavimus, buitinių parazitų nerasta, pelėsio nesimatė, gyvenamųjų patalpų sienos ir sanitarinio mazgo patalpos tvarkingos. Nors pareiškėjo pateiktame Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Kauno departamento 2016-09-08 rašte Nr. 2.2-2496(17.4.1.2.12) (b. l. 14-15) nurodyta, kad, atlikus patikrinimą pareiškėjo gyvenamojoje kameroje Nr. 21, nustatyta, jog dirbtinis kameros apšvietimas neatitinka higienos normos reikalavimų, iš atsakovo atstovo pateiktų duomenų matyti, kad šie neatitikimai buvo operatyviai pašalinti (b. l. 56). Vėliau atliktų patikrinimų metu, kaip minėta, higienos normos pažeidimų dėl kamerų apšvietimo nenustatyta (b. l. 60-64). Teismas taip pat pažymi, kad pareiškėjas skundžia tik natūralaus apšvietimo trūkumą, tuo tarpu minėtame patikrinimo akte konstatuotas dirbtinio apšvietimo neatitikimas higienos normai. Teismas taip pat pabrėžia, kad pareiškėjas tik konstatavo ir deklaratyviai paminėjo, kad patalpose buvo tamsu, bet visiškai nepagrindė šios faktinės aplinkybės tiesioginio priežastinio ryšio su jo nurodytomis subjektyviomis pasekmėmis, o teisės ginti viešąjį interesą įstatymų leidėjas jam nesuteikė. Nors pareiškėjas teigia, kad prastas apšvietimas kenkia regėjimui, byloje esančiuose medicininiuose pažymėjimuose (b. l. 34) ir pareiškėjo pateiktame Medicinos dokumentų išraše nėra šią aplinkybę patvirtinančių duomenų, pareiškėjui nebuvo diagnozuotas joks regėjimo sutrikimas. Teismo nuomone, pareiškėjas šiuo atveju neįrodė neturtinės žalos padarymo fakto. Iš minėtų duomenų apie pareiškėjo sveikatą taip pat negalima daryti vienareikšmiškos išvados, kad kurie nors juose nurodomi pareiškėjui kilę sveikatos sutrikimai buvo sąlygoti netinkamų kalinimo sąlygų. Priešingai, Medicininiame pažymėjime nurodyta, kad duomenų dėl gyvenimo sąlygų pareiškėjo sveikatos istorijoje nėra (b. l. 34).

Nors pareiškėjas nurodo, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų buvo kreipęsis į Psichologinę tarnybą bei pateikia tai patvirtinančius duomenis, t.y. 2016-04-04 prašymą nuvesti jį pas psichologą, atsakovo atstovo pateiktoje Pravieniškių PN Psichologinės tarnybos 2016-12-07 pažymoje Nr. 73(2)-343 nurodyta, kad pareiškėjas buvo konsultuotas psichologų, tačiau pareiškė, jog psichologinės pagalbos jam nereikia, o į Psichologinę tarnybą jis kreipiasi tik dėl to, kad jam yra reikalingos pažymos, kuriomis pareiškėjas teisme galėtų pagrįsti savo argumentus dėl netinkamų kalinimo sąlygų jam tariamai sukeltų psichologinių pasekmių (b. l. 35).

Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, konstatuotina, kad pareiškėjas savo pateiktų argumentų dėl netinkamų buitinių ir sanitarinių kalinimo sąlygų nepagrindė jokiais objektyviais duomenimis, todėl teismas netikėti Pravieniškių PN paaiškinimais neturi pagrindo. Sprendžiant skundo dėl neturtinės žalos pagrįstumo klausimą turi būti nustatyta ne tik tai, ar atitinkama valdžios institucija asmens atžvilgiu veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal įstatymus (CK 6.271 str.), bet ir tai, ar dėl tokio veikimo arba neveikimo atsirado asmens (pareiškėjo) nurodyta žala (pasekmės). Reiškiant reikalavimą dėl neturtinės žalos, kylančios iš valdžios institucijos neteisėtų veiksmų, asmeniui nepakanka vien tik abstrakčiai pareikšti, jog buvo padaryta neturtinė žala, tačiau būtina konkrečiai (laike ir vietoje) apibrėžti galimus neteisėtus veiksmus (neveikimą) ir jų galimą konkrečią išraišką (galimas pasekmes) asmeniui CK 6.250 straipsnio prasme. Pažymėtina, jog neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt. (CK 6.250 str. 1 d.). Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, pareiškėjo argumentai dėl prastų buities ir sanitarinių sąlygų Pravieniškių PN atmestini, kaip nepagrįsti.

Pareiškėjas skunde teismui taip pat nurodė, kad Pravieniškių PN rūkantieji asmenys laikomi kartu su nerūkančiais, kas sukelia konfliktines situacijas. Lietuvos Respublikos tabako kontrolės įstatymo 19 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Lietuvos Respublikoje rūkyti (vartoti tabako gaminius) draudžiama bendrose gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, kuriose nerūkantieji gali būti priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Taip pat Higienos normos HN 76:2010 14 punkte buvo nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims draudžiama rūkyti laisvės atėmimo vietų gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, jeigu nerūkantieji būtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Higienos normoje 134:2015 7 punkte numatyta, kad laisvės atėmimo vietose, policijos areštinėse laikomų asmenų apgyvendinimas organizuojamas taip, kad nerūkantieji nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Nagrinėjamu atveju, pareiškėjas skunde nenurodė, kad dėl šios aplinkybės būtų kreipęsis į įstaigos administraciją su prašymu perkelti jį į kamerą su nerūkančiais asmenimis. Nesant asmenų prašymų, pareigūnai negali žinoti, kad asmuo yra nerūkantis ir neturi įstatymo nustatytos pareigos atskirti jį nuo rūkančių nuteistųjų. Be to, iš atsakovo atstovo pateikto Nutarimo dėl nuteistojo nubaudimo (b. l. 33), kuriuo pareiškėjui ginčo laikotarpiu buvo skirta nuobauda – 10 parų baudos izoliatoriuje, matyti, kad pareiškėjas yra rūkantis, todėl, teismo vertinimu, galimas pareiškėjo laikymas drauge su rūkančiais asmenimis, negalėjo sukelti jam skunde nurodomų neigiamų pasekmių. Taigi, negalima konstatuoti, kad Kauno TI administracija pažeidė pareiškėjo teisę į sveiką aplinką ir taip sukėlė jam neturtinę žalą.

Pareiškėjas skundžiasi ir tuo, kad pataisos namuose kratos buvo atliekamos antisanitarinėmis sąlygomis. Kratos ir apžiūros laisvės atėmimo vietose yra atliekamos vadovaujantis Laisvės atėmimo vietų apsaugos ir priežiūros instrukcija, patvirtinta Kalėjimų departamento direktoriaus 2014-09-10 įsakymu Nr. V-362. Šio teisės akto 154 punkte nustatyta, kad visuminė asmens krata atliekama atskiroje patalpoje. Prieš kratą pasiūloma atiduoti daiktus, kuriuos suimtiesiems ir nuteistiesiems turėti draudžiama. Po to nurodoma suimtajam (nuteistajam) paeiliui nusirengti drabužius iki apatinių baltinių. Visi turimi daiktai įdėmiai apžiūrimi ir apčiupinėjami.

Teismas pažymi, kad pareiškėjo nurodyti argumentai, jog asmens ir daiktų apžiūros atliekamos antisanitarinėmis sąlygomis, yra tipiniai (vartojami daugelio kalinamųjų/nuteistųjų skunduose dėl žalos priteisimo) ir abstraktūs, pavyzdžiui, nenurodyta, kuriose patalpose ir kada atliekant kratą buvo pažeisti teisės aktais nustatyti reikalavimai ir pan. Atitinkamai pripažintina, kad atsakovui būtų pernelyg neproporcinga pareiga paneigti tokius abstrakčius ir nedetalius pareiškėjo teiginius. LVAT praktikoje laikomasi pozicijos, kad neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio, asmeniui padarytas neigiamas poveikis, jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą ir trukmę (LVAT 2015-10-20 nutartis administracinėje byloje Nr. A2350-520/2015). Be to, tam tikras kalinamųjų privatumo apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu (LVAT 2015-12-16 nutartis administracinėje byloje Nr. A2590-492/2015). Nagrinėjamu atveju, nėra pagrindo pripažinti, kad pareiškėjo argumentai dėl asmens apžiūros atlikimo vėsiose, šaltose patalpose, dedant daiktus į nešvarią dėžę, gali būti laikomi pakankamai intensyviais nepatogumais, esančiais pagrindu neturtinei žalai atsirasti.

Teismo posėdžio metu pareiškėjas taip pat nurodė, kad pataisos namų gultai yra įrengti be kopėtėlių, skirtų užlipti į antrą lovos aukštą. Dėl to, kaip teigia pareiškėjas, jis patyrė nepatogumus, negalėdamas užlipti į lovą.

Lietuvos Respublikos Teisingumo ministro 2004-06-09 įsakymas Nr. 1R-139 „Dėl arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekančių nuteistųjų, suimtųjų ir vaikų (kūdikių), esančių pataisos namų vaikų (kūdikių) namuose, materialinio buitinio aprūpinimo normų patvirtinimo“ numato laisvės atėmimo patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normas. Jose nurodyta, kad bendrabučio tipo gyvenamoji patalpa turi būti aprūpinta metaline lova, stalu, taburete, spintele, šiukšlių dėže ir kt., tačiau šiame sąraše nėra nurodytos pareiškėjo minimos kopėčios užlipti į lovą, esančią antrame aukšte, tokiu būdu šis pareiškėjo skundo argumentas yra teisiškai nepagrįstas. Be to, pareiškėjo pateiktame Pravieniškių PN 2016-04-29 rašte Nr. 7-771 „Dėl skundo“ pareiškėjui buvo pasiūlyta kreiptis į būrio viršininką, kuris turi teisę perketi pareiškėją į lovą, esančią pirmame aukšte. Pareiškėjas nenurodė ir nepateikė duomenų, kad tokį prašymą būrio viršininkui būtų išreiškęs, o tik nurodė, kad savavališkai guldavosi į pirmąjį lovos aukštą, dėl ko būdavo baudžiamas. Teismas tokį pareiškėjo elgesį vertina kaip valingą ir sąmoningai pasirinktą elgesio variantą, kuris nesudaro pagrindo atsakovo neteisėtų veiksmų konstatavimui.

Įvertinęs, kas išdėstyta, teismas sprendžia, jog Pravieniškių PN, nagrinėjamu atveju, neatliko jokių teisei priešingų veikų, pareiškėjo teisių pažeidimų, byloje nenustatyta kankinamo, nežmoniško ar žeminančio pareiškėjo orumą elgesio. Nenustačius vienos iš būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų – neteistų veiksmų (neveikimo), taip pat nenustačius žalos atsiradimo fakto, žalos atlyginimas negalimas, todėl pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos priteisimo iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių PN, yra atmestinas kaip nepagrįstas.

Likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys lemiamos juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. LVAT ir Europos žmogaus teisių teismas (toliau – EŽTT) formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (EŽTT 1994-04-19 sprendimas byloje Nr. 16034/90 V. v Netherlands, 1997-12-19 sprendimas byloje Nr. 20772/92 H. v Finland, 1999-01-21 sprendimas byloje Nr. 30544/96 G. R. v Spain ir kt.). LVAT jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas (ABTĮ 13 str.1d., 20 str.) taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (LVAT nutartis administracinėje byloje Nr. P444-196/2008, 2009-07-24 nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009-11-06 nutartis administracinėje byloje Nr. P525-194/2009, 2013-02-11 nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Administracinių bylų teisenos įstatymo 86 - 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėja

nusprendė:

Skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.