- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nuosprendis
- Data
- 2017-10-18
- Bylos Nr.
- 1A-697-478/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-12046-2017-6
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Jūratė Jakubonienė, Algirdas Remeika, Gytis Večerskas
- Nuteistasis
- M. D.
- Nukentėjusysis
- L. U.
- Kategorijos
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš Jūratės Jakubonienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Algirdo Remeikos ir Gyčio Večersko,
apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo nuteistojo M. D. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2017 m. liepos 18 d. nuosprendžio, kuriuo M. D. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 182 straipsnio 1 dalyje, ir nubaustas laisvės atėmimo 1 (vieneriems) metams 3 (trims) mėnesiams bausme. Vadovaujantis BK 64¹ straipsnio pagrindu, bausmė sumažinta vienu trečdaliu ir nustatyta 10 (dešimties) mėnesių laisvės atėmimo bausmė.
Į paskirtą bausmę įskaitytas laikas, M. D. išbūtas kardomajame kalinime ir suėmime nuo 2017 m. birželio 26 d. iki nuosprendžio įsiteisėjimo.
Kardomoji priemonė – suėmimas pratęsta iki nuosprendžio įsiteisėjimo dienos, o nuosprendžiui įsiteisėjus, nuspręsta ją panaikinti.
Civilinis ieškinys tenkintas visiškai, iš M. D. nukentėjusiosios L. U. naudai priteista 250 Eur (du šimtai penkiasdešimt eurų).
Laikiną nuosavybės teisės apribojimą nuspręsta panaikinti nuosprendžiui įsiteisėjus, pinigines lėšas – 35 Eur (trisdešimt penkis eurus), nuosprendžiui įsiteisėjus, nuspręsta nukreipti civilinio ieškinio padengimui.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
M. D. nuteistas už tai, kad jis, siekdamas apgaule savo naudai įgyti svetimą turtą, 2017 m. kovo 12 d., apie 1.42 val., paskambino nukentėjusiajai L. U. į fiksuoto ryšio telefoną, kurio abonentinis Nr. (duomenys neskelbtini), melagingai jai prisistatė jos drauge S. bei melagingai nurodė, kad nelaimingo atsitikimo metu neva ji sužalojo kitą moterį, reikalinga atlyginti tariamai padarytą žalą; 2017 m. kovo 12 d., apie 2.00 val. jis atvyko pas nukentėjusiąją L. U., (duomenys neskelbtini), kur jam suklaidinta nukentėjusioji L. U. padavė 250 eurų, tokiu būdu šiais savo veiksmais apgaule savo naudai įgijo svetimą L. U. priklausantį turtą - pinigus 250 eurų.Apeliaciniame skunde nuteistasis M. D. prašo sušvelninti jam paskirtą laisvės atėmimo bausmę. Apeliantas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepripažino jo atsakomybę lengvinančios aplinkybės tai, kad jis nuo pat sulaikymo ir pirmosios apklausos momento pripažino savo kaltę, nebandė pareigūnų suklaidinti duodamas melagingus ar nenuoseklius parodymus. Dėl įvykdyto nusikaltimo nuoširdžiai gailisi. Nukentėjusiosios jis atsiprašė, be to, Kauno tardymo izoliatoriaus administracijos paprašė, kad jam priklausančius 35 eurus išsiųstų į Kauno apylinkės teismą, nes nori pradėti mokėti jam priteistą civilinį ieškinį. Apeliacinės instancijos teismo posėdžiuose nuteistasis dalyvauti nepageidauja. Atsiliepimo į nuteistojo apeliacinį skundą negauta.Nuteistojo M. D. apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies. Kauno apylinkės teismo 2017 m. liepos 18 d. nuosprendis keičiamas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 328 straipsnio 1 punktas).Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina apeliacinio skundo ribose. M. D. apeliaciniame skunde neginčija savo kaltės dėl padarytos nusikalstamos veikos ir jos kvalifikacijos, tačiau keliamas bausmės individualizavimo klausimas, motyvuojant, jog bausmės tikslai gali būti pasiekiami ir sušvelninus jam paskirtą laisvės atėmimo bausmę.BK 41 straipsnio 1 dalis reglamentuoja, kad bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo nuosprendžiu nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą padariusiam asmeniui. Bausmės paskirtis yra sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, ir užtikrinti teisingumo principo įgyvenimą (BK 41 straipsnio 2 dalis). Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai įtvirtinti BK 54 straipsnyje. Vadovaujantis BK 54 straipsnio 1 dalies nuostatomis, teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. BK 54 straipsnio 2 dalis (2017 m. spalio 6 d. redakcija) reglamentuoja, kad skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nusikalstamos veikos motyvus, tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes, nusikalstama veika padarytą žalą. Individualizuojant bausmę, visoms šioms aplinkybėms turi būti skiriama vienoda teisinė reikšmė, nei vienai iš jų neturi būti suteikiama išskirtinė dominuojama reikšmė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-68-942/2016, 2K-129-976/2016, 2K-184-746/2016, 2K-55-699/2017 ir kt.). Teismas, skirdamas bausmę, privalo užtikrinti, kad ji būtų teisinga bei proporcinga padarytos nusikalstamos veikos pavojingumui, tarp padarytos nusikalstamos veikos ir už šią veiką nustatytos bausmės, siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti, turi būti nustatyta teisinga pusiausvyra. Teisinga ir protinga yra tokia bausmė, kurią paskyrus gali būti pasiekti bausmės tikslai ir kuri, vertinant nusikalstamos veikos pobūdį, aplinkybes, nusikaltusiojo asmenybę, nėra per griežta (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-391/2013, 2K-95/2014 ir kt.). Be to, teismų praktikoje ne kartą konstatuota, kad teisingumo principo reikalavimų įgyvendinimas paskiriant bausmę kaltininkui (BK 41 straipsnio 2 dalies 5 punktas) – tai ne tik nusikalstamos veikos, jos padarymo aplinkybių, kaltininko asmenybės įvertinimas. Ne mažiau svarbus yra ir nuo nusikaltimo nukentėjusių asmenų teisėtų interesų suvokimas, siekis juos saugoti ir baudžiamajame įstatyme numatytomis priemonėmis ginti. Dėl to bausmė yra teisinga, kai ją skiriant įvertinami ir kaltininko, ir nukentėjusiojo interesai, kai nei vieniems iš jų nesuteikiama prioritetinė reikšmė. Skiriant bausmę negali būti ignoruojamos ar neįvertinamos dėl nusikaltimo prarastos vertybės, jų svarba, vieta vertybių hierarchijoje. Pernelyg švelni, veikos pavojingumo, jos padarinių, kaltininko asmenybės neatitinkanti bausmė pažeidžia ir humaniškumo principą, nes taip yra sumenkinami nukentėjusiųjų interesai, pažeidžiamas jų orumas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-55-699/2017, 2K-137-693/2017 ir kt.).Teisėjų kolegijos vertinimu, apylinkės teismas, skirdamas bausmę nuteistajam M. D., pirmiau aptartų baudžiamojo įstatymo reikalavimų bei teismų praktikoje suformuotų nuostatų nepažeidė. Iš skundžiamo nuosprendžio turinio matyti, kad skirdamas bausmę apylinkės teismas atsižvelgė į tai, kad nuteistasis padarė vieną tyčinį nesunkų nusikaltimą, priskiriamą prie nusikaltimų nuosavybei, turtinėms teisėms ir turtiniams interesams. M. D. tai nėra pirmasis teistumas, anksčiau jis teistas dešimt kartų. Nors skundžiamo nuosprendžio priėmimo metu Kauno apylinkės teismo 2017 m. kovo 13 d. nuosprendis dar nebuvo įsiteisėjęs, tačiau teistumų visuma liudija, kad apeliantas sistemingai daro turtinio pobūdžio nusikalstamas veikas. Šiuo metu jo atžvilgiu taip pat vykdomas ne vienas ikiteisminis tyrimas dėl analogiškų nusikalstamų veikų padarymo, ką patvirtina byloje esantys policijos pareigūnų prašymai leisti atlikti procesinius veiksmus su suimtuoju M. D. (1 t., b. l. 195; 2 t., b. l. 2, 15). Šios aplinkybės rodo didesnį apelianto asmenybės pavojingumą ir patvirtina, kad pastarasis jokių išvadų iš ankstesnių teistumų nepadarė. Be to, nuteistajam tris kartus buvo taikytas bausmės vykdymo atidėjimas, tačiau teismo parodytas pasitikėjimas prevenciškai apelianto neveikė ir pokyčių jo priešingame teisei elgesyje bei mąstyme nepadarė. Bylos duomenimis nusikaltimas, už kurio padarymą M. D. paskirta reali dešimties mėnesių laisvės atėmimo bausmė, įvykdytas nepraėjus nė mėnesiui nuo jo paleidimo į laisvę iš įkalinimo įstaigos, t. y. pilnai atlikęs jam skirtą laisvės atėmimo bausmę, M. D. buvo paleistas 2017 m. vasario 20 d., o 2017 m. kovo 12 d. apgaule savo naudai įgijo svetimą nukentėjusiajai priklausantį turtą – 250 eurų. Nors nuteistojo atsakomybę sunkinančių aplinkybių nenustatyta, tačiau, įvertinus jį neigiamai charakterizuojančius duomenis, – niekur nedirba ir nesistengia ieškoti legalaus pragyvenimo šaltinio, kartoja tas pačias klaidas, yra priklausomas nuo narkotinių medžiagų, bei padaryto nusikaltimo pobūdį, neišnykusį teistumą, padaryta pagrįsta išvada, kad tik realus laisvės atėmimas M. D. bus efektyvi bausmės rūšis. BK 182 straipsnio 1 dalies sankcija numato teismui galimybę kaltininkui skirti laisvės atėmimą iki trejų metų. Nagrinėjamu atveju apylinkės teismas paskyrė vienerių metų trijų mėnesių laisvės atėmimo bausmę, t. y. bausmės dydį nustatė mažesnį nei sankcijos vidurkis. Be to, įvertinus tai, kad M. D. prisipažino padaręs jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, o baudžiamoji byla išnagrinėta sutrumpinto įrodymų tyrimo tvarka, buvo pagrįstai pritaikytos BK 64¹ straipsnio nuostatos ir paskirtoji bausmė sumažinta vienu trečdaliu, galutinę bausmę paskiriant dešimt mėnesių laisvės atėmimo. Dar labiau mažinti paskirtąją bausmę įstatyminio pagrindo nėra. Kaip jau minėta, bausmės, kaip valstybės prievartos priemonės, skiriamos teismo nuosprendžiu nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą padariusiam asmeniui, paskirties įgyvendinimas nėra ir negali būti siejamas vien su kaltininko interesais, juo labiau suteikiant jiems prioritetą.Aukštesnysis teismas sprendžia, kad nuteistojo resocializacija yra galima tik su realaus laisvės atėmimo taikymu. M. D. vertybinė skalė yra gerokai atitolusi nuo įstatymų imperatyvų, todėl jam tikslinga taikyti griežčiausią bausmės atlikimo formą – laisvės atėmimo vykdymą pataisos namuose. Byloje nėra jokių išimtinių aplinkybių, rodančių, kad bausmės individualizavimas M. D. už jo padarytą nusikalstamą veiką aiškiai prieštarautų teisingumo principui. Kaltės pripažinimas, gailėjimasis, nukentėjusio asmens atsiprašymas yra įprastos, daugeliui bylų būdingos aplinkybės. Todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo atliktas bausmės individualizavimas yra proporcingas padarytam nusikaltimui bei kaltininko asmenines savybes apibūdinančioms aplinkybėms, vertinant jas kaip visumą.Pagrindinis argumentas, kodėl, apelianto teigimu, jam turėtų būti švelninama paskirtoji bausmė, yra tai, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nepripažino jo atsakomybę lengvinančios aplinkybės, numatytos BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte, t. y. kad jis prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi arba padėjo išaiškinti šią veiką ar joje dalyvavusius asmenis. Šiuo aspektu apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad norint konstatuoti BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte įtvirtintą kaltininko atsakomybę lengvinančią aplinkybę, teismas turi nustatyti ne tik tai, kad kaltininkas prisipažino padaręs nusikalstamą veiką, bet ir jo nuoširdų gailėjimąsi dėl padarytos veikos. Pagal susiformavusią teismų praktiką kaltininko prisipažinimas padarius inkriminuotą nusikaltimą nustatomas tada, kai jis pripažįsta esmines nusikaltimo padarymo aplinkybes savo noru, o ne dėl surinktų įrodymų visumos, duodant teisingus parodymus ikiteisminio tyrimo metu ir teisme. Nuoširdus gailėjimasis dėl padaryto nusikaltimo konstatuojamas tada, kai kaltininkas atlieka pozityvius veiksmus – stengiasi atlyginti žalą, atsiprašo nukentėjusiųjų, kritiškai vertina savo poelgį, išgyvena dėl to ir kt. Teismai turi įvertinti, ar asmens gailėjimasis yra nuoširdus, tikras, ar neapsimestinis. Nustatydami kaltininko nuoširdų gailėjimąsi dėl padaryto nusikaltimo, teismai paprastai įvertina jo elgesį tuoj po šio nusikaltimo padarymo ir vėliau. Analizuojamu atveju apylinkės teismas nurodė, kad M. D., nors ir prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, tačiau nesigailėjo, nes pripažino, kad dėl priklausomybės narkotikams tikriausiai ir vėl taip elgtųsi. Su šia išvada aukštesnės instancijos teismas nesutinka. Bylos medžiaga patvirtina, kad apeliantas savo kaltę pripažino nuo pat pirmosios apklausos momento, savo poelgio nemenkino, nesistengė pasiteisinti ieškodamas menkaverčių dingsčių. M. D. geranoriškai bendradarbiavo su tyrimą atliekančiais pareigūnais, paaiškino nusikaltimo padarymo mechanizmą, priežastis bei tikslus. Analogiškus parodymus davė ir bylos teisminio nagrinėjimo metu. Nukentėjusiosios L. U. jis atsiprašė, pilnai pripažino nukentėjusiosios pareikštą civilinį ieškinį. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad nuteistasis turi priklausomybę narkotinėms medžiagoms, šią priklausomybę jis pripažįsta, neneigia, jog jam reikalinga pagalba. Teisiamojo posėdžio metu M. D. pažymėjo, kad nusikaltimus daro dėl narkotikų, niekas jam nepadeda. Pats nuteistasis nežino, kaip toliau gyvens, teigia, jog bus matyti, be to, ateitį planuoja ir su pataisos namais. Šie teiginiai patvirtina, kad nuteistasis suvokia savo veiksmų neteisėtumą, nesitiki išvengti baudžiamosios atsakomybės. Apeliantas norėtų atlyginti padarytą žalą nukentėjusiajai, 35 eurai, rasti pas nuteistąjį jam atvykus į Kauno tardymo izoliatorių, yra nukreipti civilinio ieškinio padengimui, kam nuteistasis neprieštarauja ir netgi nurodo, jog pats prašė, kad minėti pinigai būtų atiduoti nukentėjusiajai. Šios aplinkybės, vertinant jas visumoje, teisėjų kolegijos nuomone, parodo M. D. nuoširdų gailėjimąsi, todėl BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatyta atsakomybę lengvinanti aplinkybė pirmosios instancijos teismo nenustatyta nepagrįstai. Šioje dalyje nuosprendis keistinas, pripažįstant M. D. atsakomybę lengvinančią aplinkybę, numatytą BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte.Vis dėlto, teisėjų kolegijos vertinimu, minėtos aplinkybės pripažinimas automatiškai nelemia švelnesnės bausmės M. D. skyrimo. Aukščiau aptarti duomenys patvirtina, kad apeliantui būtina specialistų pagalba, konkretaus režimo dienotvarkėje laikymasis, savitarpio pagalbos grupių lankymas, prasmingo užimtumo susiradimas ir pan., kas gali būti užtikrinta tik jam atliekant bausmę pataisos namuose.Daroma išvada, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę M. D., bausmių skyrimo taisyklių nepažeidė, todėl nėra pagrindo keisti Kauno apylinkės teismo 2017 m. liepos 18 d. nuosprendžio dėl neteisingai paskirtos bausmės.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1 punktu,
nusprendžia:
Kauno apylinkės teismo 2017 m. liepos 18 d. nuosprendį pakeisti:
Pripažinti M. D. atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, kad jis prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas).
Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.
Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.