Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Zigmo Pociaus,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. M. apeliacinį skundą dėl Palangos miesto apylinkės teismo 2009 m. lapkričio 26 d. nuosprendžio, kuriuo R. M. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 180 str. 2 d. vieneriems metams laisvės atėmimo.

Bausmė paskirta atlikti pataisos namuose.

Nuosprendžiu taip pat nuteistas V. A. , tačiau dėl jo nuosprendis neskundžiamas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

R. M. nuteistas už tai, kad 2009 m. liepos 14 d., apie 4 val., pliaže, ties gelbėtojų nameliu Kuršių gatvėje, Palangos m., veikdamas bendrininkų grupe su V. A. , būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, V. A. demonstruojant peilį, iš nukentėjusiojo D. V. pagrobė 300 litų vertės mobiliojo ryšio telefoną „Samsung SGH 4300“ ir 4 litus grynųjų pinigų, tuo padarydamas nukentėjusiajam 304 litų turtinę žalą.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė bylos aplinkybes ir pagrįstai pripažino R. M. kaltu pagal BK 180 str. 2 d.

Nuteistojo apeliacinio skundo argumentas, jog teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, rėmėsi tik nukentėjusiojo D. V. bei liudytojos G. B. parodymais, yra visiškai nepagrįstas. BPK 301 str. 1 d. reikalauja, kad nuosprendis būtų pagrįstas tik tais įrodymais, kurie išnagrinėti teisiamajame posėdyje. Ši norma neturi būti suprantama tiesiogiai, kad nuosprendyje remiamasi tik tais kaltinamųjų, nukentėjusiųjų ir kitų asmenų parodymais, kurie duoti teisiamajame posėdyje. Teismas turi teisę remtis visais įrodymais, tiek surinktais ikiteisminio tyrimo metu, tiek naujais, tačiau juos visus privalo ištirti ir patikrinti teisiamajame posėdyje BPK 271–292 straipsniuose nustatyta tvarka: apklausti asmenis; perskaityti kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo teisėjui arba pirmiau teisme, nustačius BPK 276 straipsnio 1 dalies 1–3 punktuose nurodytas aplinkybes; byloje esantiems įrodymams patikrinti gali būti perskaitomi ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui duoti kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo parodymai, kaip liudytojai gali būti apklausti apklausą ikiteisminio tyrimo metu atlikę pareigūnai (BPK 276 straipsnio 1, 4 dalys); perskaityti dokumentus bei apžiūrėti daiktus. Todėl nuteistojo R. M. kaltė yra visiškai įrodyta kito nuteistojo V. A. , nukentėjusiojo D. V. , liudytojos G. B. parodymais, taip pat įtariamojo parodymų patikrinimo vietoje, akistatos protokolų duomenimis.

Apylinkės teismas skundžiamame nuosprendyje tinkamai išdėstė nuteistojo veikos aplinkybes bei tinkamai nurodė visus plėšimo panaudojant peilį požymius. Būtini plėšimo objektyviosios pusės požymiai yra veika, padariniai ir priežastinis ryšys. Veikai būdinga tai, kad kaltininkas padaro ją aktyviais veiksmais (veikimu): fiziniu smurtu, grasinimu tuoj pat jį pavartoti arba kitaip atimant galimybę nukentėjusiajam priešintis. Byloje surinktais ir teisiamojo posėdžio metu ištirtais įrodymais nustatyta, kad R. M. nukentėjusiajam D. V. ištarė frazę: ,,baigiam tuos žaidimus“ (t. 2, b. l. 132, 134, 138), kuri teismo pagrįstai įvertinta kaip grasinimas. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato 2005-06-23 nutarime Nr. 52 „Dėl teismų praktikos vagystės ir plėšimo baudžiamosiose bylose“ numatyta, kad grasinimas tuoj pat pavartoti fizinį smurtą gali būti išreiškiamas žodžiais ar veiksmais (pvz., demonstruojant peilį ar kitą įrankį, bauginančiais gestais). Taip pat grasinimas gali būti ir be grasinančių žodžių ar veiksmų, o pasinaudojant ar sukuriant situaciją, kuri yra bauginanti, kelianti nerimą ir saugumo trūkumą nukentėjusiajam (pvz., reikalavimas atiduoti turtą nuošalioje vietoje, tamsiu paros metu, susitikus ant tilto). Be to, grasinimas turi būti realus, t. y. objektyviai egzistuoti, neapsiribojant tik nukentėjusiojo suvokimu. Šiuo atveju grasinimas buvo išreikštas minėta fraze bei ją lydinčiais veiksmais – peilio demonstravimu nukentėjusiajam, kuris grasinimo aplinkybes tinkamai suvokė vertindamas užpuolikų fizinį pranašumą (kad jų buvo du, o jis vienas), nusikaltimo įrankio – peilio – turėjimą, užpuolimo netikėtumą ir grasinimui palankią situaciją (užpuolimas įvykdytas nakties metu – apie 4 val., nuošalioje vietoje – pliaže). Be to, aplinkybė, kad R. M. po to, kai V. A. pareikalavo atiduoti mobiliojo ryšio telefoną, liepė nukentėjusiajam D. V. iš jo ištraukti atminties kortelę, įrodo, kad nuteistasis, bendrininkaudamas grobiant svetimą turtą plėšimo būdu, suvokė, kad jį pagrobia palaužęs nukentėjusiojo valią, numatė nusikalstamos veikos padarinius ir jų norėjo.

Taigi nuteistojo R. M. kaltė dėl plėšimo visiškai įrodyta ir abejonių nekelia. Pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė byloje surinktus įrodymus, tinkamai juos įvertino ir padarė pagrįstą bei faktines bylos aplinkybes visiškai atitinkančią išvadą, kad teismo ištirtų ir nuosprendyje aptartų vienas kitą patvirtinančių įrodymų visetas neginčijamai patvirtina nuteistojo kaltę padarius nusikaltimą. Todėl apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo kitaip vertinti Apylinkės teismo nustatytų faktinių aplinkybių ir nuosprendyje išdėstytų teismo išvadų.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 1 p., kolegija

nutaria:

nuteistojo R. M. apeliacinį skundą atmesti.