Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2014-11-04 · Administracinė byla Nr. I-1127-283/2014

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaSprendimas · 2014-11-04Regionų apygardos administracinis teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2015-12-08Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2014-11-04
Bylos Nr.
I-1127-283/2014
Teisminio proceso Nr.
3-65-3-00213-2014-0
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Dalia Pranckienė, Dalytė Zlatkuvienė, Nijolė Čekanauskienė
Pareiškėjas
V. M.
Suinteresuotas asmuo
Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, atstovaujamos Panevėžio skyriaus, B. M., K.M.
Advokatai
Arvydas Alekna
Kategorijos
  • 11.2pavadinimo nepavyko patikrinti

Įžanginė dalis

Administracinė byla Nr. I-1127-283-2014Teisminio proceso Nr. 3-65-3-00213-2014-0Procesinio sprendimo kategorija: 11.2.; 74.(S)
PANEVĖŽIO APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2014 m. lapkričio 4 d.Panevėžys

Panevėžio apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija susidedanti iš teisėjų Dalytės Zlatkuvienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Nijolės Čekanauskienės ir Dalios Pranckienės,

sekretoriaujant Danei Gvildienei,dalyvaujant pareiškėjui V. M. ir jo atstovui advokatui Arvydui Aleknai,

suinteresuoto asmens Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, atstovaujamos Panevėžio skyriaus, atstovui K. Ch.,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. M. prašymą dėl praleistų įstatymo nustatytų terminų atnaujinimo suinteresuotiems asmenims Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, atstovaujamai Panevėžio skyriaus, B. M., K.M.,

Aprašomoji dalis

nustatė:

pareiškėjas V. M. teismui pateikė prašymą, kuriuo prašė atnaujinti praleistus Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) nustatytus terminus prašymui dėl nuosavybės teisių atkūrimo į buvusio savininko J. M. nuosavybės teise valdytą 17,98 ha žemės sklypą, esantį Panevėžio rajone, Krekenavos seniūnijoje, Kurgulų kaime, paduoti bei buvusio savininko nuosavybės teises ir giminystės ryšį su žemės savininku patvirtinantiems dokumentams pateikti. V. M. nurodė, kad jo senelis J. M. (M.) iki žemės nacionalizacijos nuosavybės teise valdė 17,98 ha žemės, esančios Panevėžio rajone, Krekenavos seniūnijoje, Kurgulų kaime. Pareiškėjas teigė, kad Atkūrimo įstatymo nustatytais terminais prašymo atkurti nuosavybės teises į buvusio savininko žemę bei buvusio savininko nuosavybės teises ir giminystės ryšį su žemės savininku patvirtinančių dokumentų pateikti negalėjo dėl objektyvios, nuo jo valios nepriklausančios priežasties, nes apie senelio valdytą žemę jis sužinojo visiškai atsitiktinai tik 2014 m. vasario mėnesį iš Žibartonių kaimo gyventojos B. B. Tikslūs duomenys apie J. M. (M.) valdytą žemę paaiškėjo 2014 m. vasario 13 d., kai buvo gauti dokumentai iš Lietuvos centrinio valstybės archyvo. V. M. į nurodytą archyvą nedelsdamas kreipėsi po to, kai tik sužinojo apie senelio galimai turėtą žemę. Pareiškėjas pažymėjo, kad iki 2014 m. vasario mėnesio jis ne tik nežinojo, bet ir negalėjo žinoti, kad jo senelis J. M. turėjo žemės, kadangi jis mirė (duomenys neskelbtini) m., pareiškėjo tėvas V. M. - (duomenys neskelbtini) m., todėl sužinoti apie turėtą senelio žemę nebuvo jokių galimybių. Nurodė, kad pareiškėjo tėvas buvo uždaro būdo, su giminėmis nesusitikdavo ir nebendraudavo, sovietinės santvarkos sąlygomis apie J. M. priklausiusią žemę nebuvo kalbama (2-4 b. l.).

Teismo posėdyje pareiškėjas V. M. ir jo atstovas advokatas A. Alekna, iš esmės remdamiesi prašyme nurodytais motyvais bei argumentais, prašė atnaujinti praleistus Atkūrimo įstatymo nustatytus terminus. Pareiškėjas V. M. papildomai nurodė, kad jo tėvai su kitais J. M. vaikais artimų ryšių nepalaikė, susitikdavo tik per giminaičių laidotuves.

Suinteresuotas asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos, atstovaujama Panevėžio skyriaus (toliau – ir NŽT Panevėžio skyrius), savo nuomonės dėl praleistų Atkūrimo įstatymo nustatytų terminų atnaujinimo nepareiškė. NŽT Panevėžio skyrius nurodė, kad prašymus atkurti nuosavybės teises į J. M., K. valdytą 17,98 ha žemės sklypą, esantį Panevėžio rajone, Krekenavos seniūnijoje, Kurgulų kaime, Atkūrimo įstatymo nustatytais terminais pateikė du asmenys – E. M. ir B. M. NŽT Panevėžio skyrius pažymėjo, kad išvardinti asmenys iki šiol nėra pateikę buvusio savininko nuosavybės teises ir giminystės ryšį su žemės savininku patvirtinančių dokumentų (58-59 b. l.). Teismo posėdyje suinteresuotam asmeniui atstovaujančio NŽT Panevėžio skyriaus atstovas K. Ch. prašė bylą nagrinėti teismo nuožiūra. Nurodė, kad pareiškėjas V. M. 2014-02-20 kreipėsi į NŽT Panevėžio skyrių, prašė atkurti nuosavybės teises į J. M. iki nacionalizacijos valdytą žemės sklypą. NŽT Panevėžio skyrius 2014 m. kovo 24 d. pareiškėjui pateikė atsakymą, kuriame nurodė, kokie asmenys ir kada kreipėsi dėl nuosavybės teisių atkūrimo į J. M. valdytą žemę, ir kad, atsižvelgus į tai, kad šie asmenys nėra pateikę buvusio savininko nuosavybės teises ir giminystės ryšį su žemės savininku patvirtinančių dokumentų, žemės sklypas buvo pervestas į laisvos valstybinės žemės fondą ir, vykdant Panevėžio rajono Krekenavos seniūnijos Žibartonių kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projektą, suteiktas kitam asmeniui.

Suinteresuoti asmenys B. M. ir K. M. į teismo posėdį neatvyko, jiems apie teismo posėdžio laiką ir vietą pranešta įstatymo nustatyta tvarka. Nurodyti bylos proceso dalyviai prašė bylą nagrinėti jiems nedalyvaujant (64, 67 b. l.).

Suinteresuotas asmuo K. M. atsiliepimu su pareiškėjo V. M. prašymo reikalavimais sutiko. Teigė, kad su pareiškėju bei jo tėvais nebendraudavo ir šiuo metu su pareiškėju nebendrauja, nes gyvena skirtinguose rajonuose. Pažymėjo, kad jis 1991 metais į Panevėžio rajono Krekenavos apylinkės agrarinės reformos tarnybą prašymu grąžinti senelio J. M. turėtą žemę nesikreipė, kas prašyme įrašė jį kaip įpėdinį, nežino. Nurodė, kad 1991 m. spalio 8 d. Krekenavos apylinkės agrarinės reformos tarnybai pateiktame prašyme įrašyti pretendentai šiuo metu yra mirę. Suinteresuotas asmuo teigė, kad jis archyvinių dokumentų neturėjo, o jiems surinkti lėšų bei laiko taip pat neturėjo, todėl į Krekenavos seniūnijos 2003 ir 2004 m. siųstus priminimus jis neatsiliepdavo (64 b. l.)

Suinteresuotas asmuo B. M. atsiliepimu prašė pareiškėjo V. M. prašymą tenkinti. B. M. nurodė, kad jo senelis J. M. iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdė 17,98 ha žemės sklypą Kurgulių kaime, Krekenavos valsčiuje, Panevėžio apskrityje. B. M. patvirtino, kad jis 2000 m. vasario 10 d. Krekenavos seniūnijos agrarinės reformos tarnybai pateikė prašymą dėl nuosavybės teisių į savo senelio turėtą žemę atkūrimo. Nurodė, kad į Krekenavos seniūnijos agrarinės reformos tarnybos darbuotojų 2003 ir 2004 metais rašytus priminimus jis neatsiliepdavo, kadangi neturėjo laiko ir lėšų surinkti archyvinius dokumentus. Be to, suinteresuotas asmuo teigė, kad su pareiškėju nebendrauja, nes gyvena atskiruose rajonuose.

Prašymas atmetamas.

Byloje nustatyta, kad V. M. siekia atkurti nuosavybės teises į buvusio savininko J. M. nuosavybės teise valdytą nekilnojamąjį turtą. Pareiškėjas prašymą atkurti nuosavybės teises į J. M. valdytą žemės sklypą Panevėžio skyriui pateikė 2014 m. vasario 20 d. (12 b. l.). NŽT Panevėžio skyrius 2014 m. balandžio 16 d. raštu Nr. (duomenys neskelbtini) V. M. pranešė, kad jis praleido Atkūrimo įstatymo 10 straipsnyje nustatytus terminus paduoti prašymą atkurti nuosavybės teises į buvusio savininko išlikusį nekilnojamąjį turtą ir pateikti buvusio savininko nuosavybės teises bei giminystės ryšius su juo patvirtinančius dokumentus (9-10 b. l.). Be to, bylos duomenys patvirtina, kad buvęs žemės savininkas J. M. (M., M.) iki nacionalizacijos tuometinės Panevėžio apskrities Krekenavos valsčiaus Kurgulų kaime valdė 17,98 ha žemės (11, 16, 17 b. l.). Teismui pateikti civilinės būklės dokumentai patvirtina, kad pareiškėjas V. M. yra V. M., mirusio (duomenys neskelbtini), ir O. M., mirusios (duomenys neskelbtini), sūnus bei J. M., mirusio (duomenys neskelbtini), vaikaitis (14, 23, 24, 25, 27 b. l.). Atkurti nuosavybės teises į J. M. valdytą žemę tuometinei Panevėžio rajono Krekenavos apylinkės agrarinės reformos tarnybai 1991 m. spalio 8 d. prašymą pateikė E. M., J. M. dukra (7 b. l.). E. M. savo prašyme kaip pretendentes nurodė kitas J. M. dukras – O. V. ir J. L. bei savo mirusio brolio A. M. sūnų K. M. (7 b. l.). Be to, prašymą atkurti nuosavybės teises į J. M. žemę Panevėžio rajono agrarinės reformos tarnybai 2000 m. vasario 10 d. pateikė B. M., J. M. vaikaitis (8 b. l.). Administracinės bylos ir Nuosavybės teisių atkūrimo bylos Nr. (duomenys neskelbtini) duomenimis nustatyta, kad išvardinti pretendentai Atkūrimo įstatymo nustatytais terminais visų reikalingų dokumentų nepateikė, nors ne kartą rašytiniais pranešimais buvo raginami tai padaryti ( 18-22 b. l.).

Įvertinus byloje nustatytas aplinkybes ir jas patvirtinančius įrodymus, daroma išvada, kad pareiškėjas V. M., buvusio savininko J. M. anūkas, patenkantis į Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 4 punkte nurodytą asmenų, turinčių teisę atkurti nuosavybės teises, kategoriją, yra praleidęs Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalyse nustatytus terminus.

Byloje sprendžiamas praleistų terminų paduoti prašymą atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą bei pateikti nuosavybės teises bei giminystės ryšį su buvusiu savininku patvirtinantiems dokumentams atnaujinimo klausimas.

Prašymų atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą terminus nustato 1997 m. liepos 1 d. priimtas Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymas Nr. VIII-359, kuris nuo 1997 m. liepos 9 d. pakeitė netekusį galios 1991 m. birželio 18 d. Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos įstatymą priimtą Nr. 1-1454 „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“. Įstatymų leidėjas prašymų atkurti nuosavybės teises, taip pat dokumentų, patvirtinančių šias teises bei giminystės ryšį su savininku, pateikimo terminus pratęsė keletą kartų ir galutinai nustatė tokius terminus: prašymams atkurti nuosavybės teises paduoti – iki 2001 m. gruodžio 31 d. (Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalis), nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinantiems dokumentams pateikti – iki 2003 m. gruodžio 31 d. (Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 4 dalis). Pagal Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalyse (2004 m. spalio 12 d. įstatymo Nr. IX-2490 redakcija) įtvirtintas nuostatas, piliečiams, praleidusiems šio įstatymo nustatytą prašymų, nuosavybės teises bei giminystės ryšį patvirtinančių dokumentų pateikimo terminą dėl priežasčių, kurias teismas pripažįsta svarbiomis, praleistas terminas gali būti atnaujinamas. Atkūrimo įstatyme nenurodytos priežastys, kurioms esant, turėtų būti atnaujinami nustatyti terminai prašymui dėl nuosavybės atkūrimo paduoti ir nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinantiems dokumentams pateikti. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra nurodęs, kad įstatymų leidėjas prašymams ir dokumentams dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo pateikti nustatė ilgus terminus, kurie, pretendentams elgiantis apdairiai ir rūpestingai, buvo pakankami pareikšti kompetentingoms valstybės institucijoms savo valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo, taip pat pasirūpinti šių teisių atkūrimui reikalingų dokumentų gavimu bei pateikimu (2008 m. birželio 9 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-261-912/2008; 2009 m. balandžio 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-63-529/2009; 2009 m. liepos 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-146-772/2009). Teisminėje praktikoje yra suformuotas nuoseklus aiškinimas, kad praleisti Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalyse nustatyti terminai atnaujinami tik ypatingais atvejais, kai nustatomos neabejotinai objektyvios, nuo asmenų valios nepriklausančios priežastys, sutrukdžiusios jiems realizuoti savo teises iki įstatymu nustatyto termino.

Pareiškėjas V. M. svarbia priežastimi, dėl kurios jis praleido Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalyse nustatytus terminus, prašė pripažinti tai, kad jis iki 2014 m. vasario mėn. neturėjo žinių apie jo seneliui J. M. nuosavybės teise priklausantį žemės sklypą, esantį Panevėžio rajone, Krekenavos seniūnijoje, Kurgulų kaime. Pareiškėjas tvirtino, kad nurodytą faktą jis 2014 m. vasario mėnesį atsitiktinai sužinojo iš B. B., o jį patvirtino iš Lietuvos centrinį valstybės archyvo gauta pažyma apie J. M. (M.) nuosavybės teise valdytą žemės sklypą Nr. (duomenys neskelbtini). Tokius pareiškėjo paaiškinimus patvirtino liudytojai A. M., B.B. ir Ž. M. Išnagrinėjęs byloje nustatytus duomenis teismas daro išvadą, kad V. M. nurodyta aplinkybė yra subjektyvaus pobūdžio ir negali būti pripažįstama svarbia. Teismas pažymi, kad nuosavybės teisių atkūrimo procesas prasidėjo nuo 1991 m. liepos 9 d., šio proceso eiga, nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą reguliuojančių nuostatų, įskaitant ir terminus paduoti prašymus bei pateikti atitinkamus dokumentus, pakeitimai, Atkūrimo įstatymo įgyvendinimo problemos buvo sprendžiamos Lietuvos Respublikos Konstituciniame Teisme, šiais klausimais vyko plačios diskusijos ir svarstymai visuomenėje ir įvairiose visuomenės informavimo priemonėse. Tai leidžia teigti, kad pareiškėjui turėjo būti žinoma apie valstybėje vykstantį nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimą. Todėl V. M. privalėjo elgtis apdairiai, rūpestingai ir aktyviai rūpintis savo teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimu, o priėmus 2004 m. spalio 12 d. įstatymą Nr. IX-2490 - ir galimybėmis atnaujinti praleistus Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalyse nustatytus terminus.

Vertindamas V. M. nurodytą aplinkybę, kad jis nežinojo apie buvusio savininko nuosavybės teise valdytą nekilnojamąjį turtą, teismas atsižvelgia į suformuotą teisminę praktiką. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra nurodęs, kad nežinojimas apie buvusio savininko valdytą nekilnojamąjį turtą gali būti pripažintas svarbia terminų pateikti prašymą ir dokumentus dėl nuosavybės teisių atkūrimo praleidimo priežastimi tik tuo atveju, jei byloje esantys įrodymai patvirtina, jog pareiškėjas aktyviais veiksmais siekė atkurti nuosavybės teises, ėmėsi reikiamų priemonių gauti informaciją apie išlikusį nekilnojamąjį turtą, tačiau tos informacijos negavo dėl nuo jo valios nepriklausančių priežasčių.

Pareiškėjui teisę pretenduoti atkurti nuosavybės teises į buvusio savininko J. M. valdytą žemę suteikė 1992 m. sausio 14 d. priimtas ir 1992 m. sausio 31 d. paskelbtas įstatymas Nr. I-2200 „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ papildymo ir pakeitimo“. Atsižvelgus į V. M. paaiškinimus, daroma išvada, kad pareiškėjui buvo žinoma, kokia yra jo senelio J. M. giminė, kokiame kaime jis gyveno, kokia buvo senelio sodyba, kaip ji sunyko ir kt. Teismo vertinimu, šie minimalūs duomenys leido pareiškėjui, elgiantis atidžiai ir rūpestingai bei siekiant įgyvendinti įstatymo suteiktą teisę, kreiptis tiek į tuometinę apylinkių agrarinės reformos tarnybą, o vėliau –į seniūnijoje dirbančius Panevėžio žemėtvarkos skyriaus specialistus, kurie disponavo centralizuotai gautais duomenimis apie buvusius žemės savininkus, tiek ir valstybės archyvus ir pasidomėti, ar J. M. Panevėžio rajone, Krekenavos apylinkėje, Kurgulų kaime valdė žemės sklypą. Pareiškėjas duomenų apie J. M. valdytą žemę nerinko ir kitais būdais: nesiteiravo Panevėžio rajono Žibartonių kaimo, besiribojančio su Kurgulų kaimu, gyventojų, nesusisiekė su mirusio tėvo seserimis ir kitais artimaisiais. Teismo posėdyje liudytoja B. B. nurodė, kad ji gyvena Panevėžio rajone Žibartonių kaime ir nuo vaikystės pažinojo J. M. bei jo sutuoktinę, gyvenusius gretimame Kurgulų kaime. Liudytojai žinoma, kad J. M. turėjo nemažai žemės, kurioje stovėjo didelė sodyba - dviejų galų gyvenamasis namas, klojimas, tvartas, klėtis, kad po J. M.sodyboje po jo mirties liko gyventi dukra E. Mė. Liudytoja A. M. nurodė, kad ji nuo 1958 m. apsigyveno Panevėžio rajone, Žibartonių kaime ir pažinojo V. M. tėvus. Liudytoja patvirtino, kad jai žinoma, jog pareiškėjo senelis J. M. iki 1967-1968 m. gyveno savo sodyboje. Iš pokalbių su kaimo žmonėmis liudytojai buvo žinoma ir tai, kad J. M. priklausė žemės sklypas, esantis Kurgulų kaime. Teismas, įvertinęs šių liudytojų parodymus, sprendžia, kad pareiškėjas, būdamas rūpestingas ir elgdamasis aktyviai, turėjo galimybių nuo pat 1991 m. prasidėjusio nuosavybės teisių atkūrimo proceso pradžios surinkti pradinę informaciją apie savo senelio J. M. valdytą žemę, o vėliau ją tikslinti.

Išanalizavus V. M. paaiškinimus, liudytojo Ž. M. parodymus, rašytinius įrodymus, konstatuojama, kad pareiškėjas iki 2014 m. vasario mėn., kai, jo teigimu, atsitiktinai sužinojo apie J. M. valdytą žemę, jokių konkrečių aktyvių veiksmų, kuriais būtų siekęs gauti informacijos apie tai, ar jo senelis valdė žemės, neatliko, o informaciją apie J. M. turėtą žemę ėmė rinkti tik 2014 metų vasario mėnesį (11 b. l.). Nurodytos aplinkybės leidžia teismui daryti išvadą, kad pareiškėjas nuosavybės teisių į J. M. valdytą žemės sklypą atkūrimu nesidomėjo ir nesirūpino. Apibendrinęs byloje nustatytas aplinkybes teismas sprendžia, kad pareiškėjo nurodyta nežinojimu grindžiama terminų praleidimo priežastis nėra objektyvaus pobūdžio, ji yra susijusi tik su pareiškėjo subjektyviu situacijos vertinimu ir savo pasyvaus elgesio modelio pasirinkimu: nesidomėti nuosavybės teisių atkūrimo procesu, savo šeimos istorija, nesiaiškinti žemės valdymo faktų ir pan. Pagal Atkūrimo įstatymą ir kitus nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo procedūras reglamentuojančius teisės aktus, pareiga rūpintis subjektyvinių teisių realizavimu tenka patiems pretendentams. Tokią poziciją ne vieną kartą yra išsakęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas bylose dėl praleistų Atkūrimo įstatymo nustatytų terminų atnaujinimo (2010 m. lapkričio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-63–1290/2010; 2011 m. sausio 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-63–587/2011).

Pagal galiojusios Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. lapkričio 15 d. nutarimu Nr. 470 patvirtintos Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ įgyvendinimo tvarkos 4 punktą, tuo atveju, kai yra keli pretendentai į tą patį išlikusį nekilnojamąjį turtą, prašymą jie gali pateikti kartu arba atskirai. Taigi, ši teisės norma pareigos prašymą paduoti kartu visiems pretendentams nenustatė. Analogiška nuostata buvo įtvirtinta ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. lapkričio 11 d. nutarimo Nr. 1274 redakcija) patvirtintos Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos 7 punkte. Šios tvarkos 9 punktas, nustatantis piliečio pateikiamo prašymo atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą turinį, nenustatė reikalavimo nurodyti kitus pretendentus. Šiame prašyme asmuo turėjo nurodyti savo vardą, pavardę, asmens kodą ir gyvenamąją vietą; išlikusio nekilnojamojo turto savininko vardą ir pavardę, turto rūšį, dydį ir buvimo vietą; nuosavybės teisių į turtą pagrindą; dabartinį turto valdytoją; nuosavybės teisių netekimo laiką ir būdą; pageidaujamą nuosavybės teisių į nekilnojamąjį turtą atkūrimo būdą (tais atvejais, kai piliečiai nepageidauja turto susigrąžinti natūra); jeigu piliečiai pageidauja gauti neatlygintinai nuosavybėn žemės, miško sklypus ar vandens telkinį, nurodoma vietovė, kurioje jie pageidauja gauti sklypus. Atsižvelgus į nurodytą teisinį reguliavimą, daroma išvada, kad V. M. neturėjo pagrindo delsti ir tikėtis, kad jį, kaip pretendentą atkurti nuosavybės teises į J. M. valdytą žemę, privalės nurodyti prašymus atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą paduodantys kiti pretendentai.

Esant nurodytoms aplinkybėms ir jas patvirtinantiems įrodymams, daroma išvada, kad pareiškėjas V. M. Atkūrimo įstatymo nustatytus terminus paduoti prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo bei pateikti nuosavybės teises ir giminystės ryšį su savininku patvirtinančius dokumentus praleido ne dėl svarbių priežasčių, todėl jo prašymas šiuos terminus atnaujinti yra nepagrįstas.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 127 straipsniu 1 dalimi, 129 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

pareiškėjo V. M. prašymą dėl praleistų Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo nustatytų terminų atnaujinimo atmesti.

Sprendimas per keturiolika dienų nuo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per Panevėžio apygardos administracinį teismą.

Teisėjos : Dalytė ZlatkuvienėNijolė ČekanauskienėDalia Pranckienė