- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-09-07
- Bylos Nr.
- A-575-2741-12
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-00344-2012-9
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Skirgailė Žalimienė (pirm.), Romanas Klišauskas, Ričardas Piličiauskas (pran.)
- Pareiškėjas
- A. G.
- Atsakovas
- Vilniaus pataisos namams
- Trečiasis asmuo
- Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos
- Kategorijos
- 16.5pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko, Ričardo Piličiausko (pranešėjas) ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. G. (A. G.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. balandžio 26 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. G. skundą atsakovui Vilniaus pataisos namams dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo (trečiasis suinteresuotas asmuo – Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos).
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas A. G. (A. G.) (toliau – ir pareiškėjas) skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas iš atsakovo Vilniaus pataisos namų priteisti jam nepagrįstai neišmokėtą darbo užmokesčio dalį, iš viso 2 980,75 Lt, už laikotarpį nuo 2007 m. balandžio 1 d. iki 2008 m. gruodžio 31 d.
Nurodė, kad darbo užmokesčio nepriemoka susidarė dėl to, kad jo darbdavys apskaičiavo priedus bei priemokas pagal Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (toliau – ir Valstybės tarnybos įstatymas, VTĮ) 23 straipsnio 2 dalį, kuri vėliau Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimu pripažinta prieštaravusia Lietuvos Respublikos Konstitucijai (toliau – ir Konstitucija). Taip pat nurodė, kad darbdavys nėra tinkamai su juo atsiskaitęs. Atkreipė dėmesį, kad, remiantis Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) 298 straipsniu, darbuotojas gali pasirikti jam finansiškai palankiausią laikotarpį, neviršijantį trejų metų.
Atsiliepimas
Trečiasis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos atsiliepimu į pareiškėjo skundą su juo nesutiko, prašė atmesti skundą kaip nepagrįstą. Nurodė, kad Konstitucinis Teismas nurodytu 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimu pripažino, kad VTĮ VI skyriaus „Darbo užmokestis“ nuostatos prieštaravo Konstitucijai, tačiau prieštaraujantis Konstitucijai įstatymas nėra laikomas neteisėtu nuo pat jo priėmimo momento. Remiantis Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalimi, įstatymas ar kitas teisės aktas negali būti taikomi nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo sprendimas, kad atitinkamas aktas (ar jo dalis) prieštarauja Konstitucijai. Todėl nurodė, kad nėra pagrindo teigti, jog atsakovas Vilniaus pataisos namai, skaičiuodamas darbo užmokestį pareiškėjui, neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal įstatymus. Prašė pareiškėjo reikalavimams taikyti Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) 27 straipsnio 2 dalyje numatytą trejų metų senaties terminą.
Atsakovas Vilniaus pataisos namai (toliau – ir atsakovas) atsiliepimu su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą, teismui nusprendus tenkinti pareiškėjo skundą, prašė atidėti sprendimo vykdymą vieneriems metams.
Nurodė, kad pagrįstai, skaičiuodamas darbo užmokestį pareiškėjui, taikė tuo metu galiojusią Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje numatytą 70 procentų priemokų ir priedų ribą. Įstatymas ar kitas teisės aktas laikomas teisėtu ir privalo būti taikomas tol, kol nėra konstatuojamas jo prieštaravimas Konstitucijai, todėl atsakovas veikė taip, kaip privalėjo veikti pagal tuo metu galiojusius teisės aktus. Prašė daliai pareiškėjo reikalavimų taikyti DK 27 straipsnio 2 dalyje nustatytą senaties terminą.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. balandžio 26 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies. Priteisė pareiškėjui iš atsakovo Vilniaus pataisos namų 263,71 Lt neišmokėtą darbo užmokesčio dalį.
Pirmosios instancijos teismas rėmėsi Konstitucinio Teismo 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimu, kuriame konstatuota, kad Valstybės tarnybos įstatymo skyrius „Darbo užmokestis“ ta apimtimi, kuria jame nebuvo nustatyta teisinio reguliavimo, pagal kurį būtų buvę galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje (2002 m. balandžio 23 d. redakcija) nustatytą ribą, prieštaravo Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai. Todėl, Konstituciniam Teismui konstatavus valstybės tarnybos įstatymo neatitikimą Konstitucijos nuostatoms, išnyko teisinis pagrindas, kuriuo atsakovas galėtų pagrįsti ne viso darbo užmokesčio mokėjimą pareiškėjui.
Teismas nustatė, jog nagrinėjamu atveju taikytinas DK 27 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas trejų metų senaties terminas, todėl atitinkamai sumažino pareiškėjui priteistiną sumą. Pažymėjo, jog pareiškėjo prašyme nurodyti argumentai nesudaro pagrindo atnaujinti ieškinio senaties terminą. Nustatė, kad tinkamas atsakovas byloje yra pareiškėjo darbdavys. Taip pat konstatavo, jog toks priteisimas neprieštarauja DK 298 straipsnio nuostatai. Teismas netenkino prašymo atidėti sprendimo vykdymą.
III.
Pareiškėjas pateikė apeliacinį skundą (b. l. 43), kuriuo prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – priteisti visą neišmokėtą darbo užmokesčio dalį. Teigia, jog jo materialinė padėtis yra itin sunki. Nurodo, jog dėl Pataisos įstaigų profesinės sąjungos pirmininko kaltės pareiškėjo skundas teismui buvo pateiktas tik 2011 m. gruodžio 30 d., nors pareiškėjas visus reikalingus dokumentus Pataisos įstaigų profesinei sąjungai buvo pateikęs jau 2010 m. Pažymi, jog nežinojo, kad jo dokumentai teismui dar nėra pateikti.
Atsiliepimas
Atsakovas atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą (b. l. 48) su apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Mano, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai ištyrė ir įvertino bylos aplinkybes bei teisėtai pritaikė senaties terminą. Teigia, jog nėra pagrindo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Pareiškėjo apeliacinis skundas netenkintinas.
Nagrinėjamoje byloje ginčas teisme kilo dėl už laikotarpį nuo 2007 m. balandžio 1 d. iki 2008 m. gruodžio 31 d. pareiškėjui neišmokėtos darbo užmokesčio dalies, kuri susidarė dėl minėtu laikotarpiu galiojusioje Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje numatytos priedų ir priemokų ribos.
Konstitucinis Teismas 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimu pripažino, jog Valstybės tarnybos įstatymo VI skyrius „Darbo užmokestis“ ta apimtimi, kuria jame nebuvo nustatyta teisinio reguliavimo, pagal kurį būtų buvę galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje (2002 m. balandžio 23 d. įstatymo Nr. IX-855, 2007 m. birželio 7 d. įstatymo Nr. X-1175 redakcijos) nustatytą ribą, prieštaravo Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą <...>“, konstituciniam teisinės valstybės principui.
Atsižvelgdama į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo išaiškinimus dėl jurisprudencijos tęstinumo principo, taikytino ir administraciniams teismams (žr. Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimą), taip pat į Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalį (teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose), teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamoje byloje turi būti vadovaujamasi jau suformuota praktika panašiose bylose. Tokios praktikos netaikymas galėtų būti pagrįstas tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamoje byloje nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo, leidžiančio daryti išvadą, kad šioje byloje yra sąlygos kurti naują precedentą ar nukrypti nuo ankstesnės Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos.
Teisėjų kolegija pabrėžia, kad, remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (pvz., žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662‑1735/2011), vidaus tarnybos sistemos pareigūnai, manantys, jog jų teisės dėl minėto Konstitucijai prieštaraujančio teisinio reguliavimo nebuvimo buvo pažeistos, turėjo (turi) teisę dėl tokių pažeidimų kreiptis į teismą, kuris savo ruožtu privalo, jeigu nustato, kad asmens teisės iš tikrųjų yra pažeistos dėl nurodytos priežasties, užtikrinti pažeistų teisių teisminę gynybą, taikydamas ne tik įstatymą (plačiąja prasme), bet ir inter alia bendruosius teisės principus, taip pat aukštesnės galios teisės aktus, pirmiausia aukščiausiąją teisę – Konstituciją.
Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalis garantuoja asmens, kurio konstitucinės teisės ar laisvės pažeidžiamos, teisę kreiptis į teismą. Asmens teisė kreiptis į teismą negali būti apribota ar paneigta, nes kiltų grėsmė vienai svarbiausių teisinės valstybės vertybių. Asmens teisės turi būti ginamos ne formaliai, o realiai ir veiksmingai tiek nuo privačių asmenų, tiek nuo valdžios institucijų ar pareigūnų neteisėtų veiksmų (Konstitucinio Teismo 2004 m. rugpjūčio 17 d. nutarimas).
Pabrėžtina, kad pažeistą pareiškėjo teisę teismas šiuo atveju privalo ginti, nes priešingu atveju būtų pažeistos minėtos Konstitucijos normos ir principai, garantuojantys asmens teisę į teisingą darbo apmokėjimą, o pati asmens teisė į teisminę pažeistų teisių gynybą būtų fiktyvi. Be to, nagrinėjamoje byloje teismui nevykdant iš Konstitucijos kylančios ir Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje (pvz., Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 8 d. sprendimas) pripažįstamos teismo pareigos ad hoc šalinti Konstitucijai prieštaraujančio teisinio reguliavimo spragas ir šiuo atveju nepriteisiant pareiškėjui teisingo atlyginimo už faktiškai atliktą darbą, įstatyminis reguliavimas, kuris buvo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai, ir toliau būtų realiai taikomas. Tačiau tai nebūtų suderinama su Konstitucijos 110 straipsniu ir Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi, kuri numato, kad teisėjas negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai.
Teisėjų kolegija daro išvadą, jog nagrinėjamoje administracinėje byloje yra nustatytas teisės į teisingą apmokėjimą už darbą pažeidimas, o reikalavimas apginti šią iš Konstitucijos kylančią teisę yra pareikštas nepraleidus termino tai padaryti, todėl, nustačius minėtos teisės pažeidimą, teismas privalo ją veiksmingai ginti, įveikiant Konstitucinio Teismo 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimu nustatytus ir Konstituciją pažeidžiančius teisinio reguliavimo trūkumus ad hoc. Atsižvelgiant į Konstitucinio Teismo 2011 m. spalio 25 d. nutarime pateiktas oficialios konstitucinės doktrinos nuostatas, inter alia susijusias su neįvykdyto sprendimo samprata Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2011 m. lapkričio 14 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A575-1831/2011 išaiškino, kad aukščiau išdėstyti argumentai nuosekliai vysto ir plėtoja Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką.
Teisėjų kolegija pažymi, kad DK 27 straipsnio 5 dalyje nustatyta, jog ieškinio senačiai taikomos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso ir Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso nuostatos, jeigu DK ir kituose darbo įstatymuose nėra specialių ieškinio senaties taikymo nuostatų. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.126 straipsnio 2 dalis numato, kad ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Teisėjų kolegija konstatuoja, jog nagrinėjamoje byloje atsakovas atsiliepimu į pareiškėjo skundą (b. l. 19-20) prašė taikyti senaties terminą.
Atkreiptinas dėmesys, kad nagrinėjamu atveju teisės kreiptis į teismą įgyvendinimas ir reikalavimo patenkinimas yra tiesiogiai susijęs su reikalavimui dėl darbo užmokesčio priteisimo taikytinu trejų metų ieškinio senaties terminu (DK 27 str. 2 d.). Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises, pareikšdamas ieškinį (CK 1.124 str.). Pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas DK 27 straipsnio 2 dalyje nustatyto bendrojo trejų metų senaties termino nepraleido reikalavimų dalyje dėl darbo užmokesčio nepriemokos, susidariusios ne anksčiau, nei prieš trejus metus iki skundo padavimo teismui dienos. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas padarė tinkamas išvadas dėl ieškinio senaties termino taikymo. Pastebėtina, jog iš byloje esančios medžiagos matyti, kad pareiškėjui neišmokėta darbo užmokesčio nepriemokos dalis buvo nustatyta remiantis atsakovo pateiktomis pažymomis (b. l. 5-8), todėl darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas teisingai apskaičiavo pareiškėjui priteistiną sumą. Be to, teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjo nurodytos aplinkybės bei byloje esanti medžiaga nesudaro pagrindo konstatuoti, jog ieškinio senaties terminas buvo praleistas ne dėl pareiškėjo kaltės.
Remdamasi išdėstytomis aplinkybėmis ir argumentais, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai aiškino ir taikė teisės normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, todėl pagrindo tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą nėra.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo A. G. (A. G.) apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. balandžio 26 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.