Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Viktoro Aiduko, Olego Fedosiuko, pranešėjos Aldonos Rakauskienės,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. A. kasacinį skundą dėl Šiaulių miesto apylinkės teismo 2007 m. spalio 29 d. bei Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gruodžio 30 d. nuosprendžių.

Šiaulių miesto apylinkės teismo 2007 m. spalio 29 d. nuosprendžiu A. A. nuteistas pagal BK 180 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu dvejiems metams šešiems mėnesiams, pagal BK 302 straipsnio 1 dalį (redakcija galiojusi iki 2006 m. vasario 11 d.) – laisvės atėmimu vieneriems metams dviem mėnesiams, pagal BK 178 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimu vieneriems metams penkiems mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis paskirtos bausmės subendrintos su Pakruojo rajono apylinkės teismo 2006 m. gruodžio 5 d. nuosprendžiu paskirta bausme iš dalies jas sudedant ir galutinė bausmė paskirta laisvės atėmimas trejiems metams.

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gruodžio 30 d. nuosprendžiu nuteistojo A. A. apeliacinis skundas atmestas. Šiaulių miesto apylinkės teismo 2007 m. spalio 29 d. nuosprendis pakeistas: pripažinta, kad A. A. atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta; A. A. atsakomybę sunkinančia aplinkybe pripažinta tai, kad nusikalstamas veikas jis padarė bendrininkų grupe. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2, 4 dalimis, 5 dalies 1 punktu, A. A. Šiaulių miesto apylinkės teismo 2007 m. spalio 29 d. nuosprendžiu pagal BK 180 straipsnio 2 dalį paskirta bausmė apėmimo būdu subendrinta su pagal BK 302 straipsnio 1 dalį (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija) paskirta bausme, o ši subendrinta bausmė iš dalies subendrinta jas sudedant su pagal BK 178 straipsnio 1 dalį paskirta bausme ir subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas dvejiems metams devyniems mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4, 9 dalimis bausmės subendrintos su Pakruojo rajono apylinkės teismo 2006 m. gruodžio 5 d. nuosprendžiu paskirta bausme ir galutinė bausmė paskirta laisvės atėmimas trejiems metams.

Tuo pačiu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu nuteisti D. G., R. G., A. B. ir M. M., o M. D., vadovaujantis BK 39¹ straipsniu, nuo baudžiamosios atsakomybės atleistas, tačiau dėl jų kasaciniai skundai nepaduoti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. A. nuteistas už tai, kad 2005 m. spalio 21 d., apie 1 val., Šiauliuose, Piktmiškių gatvėje, automobilyje „VW Golf“, kurio valstybinis registracijos numeris bei savininkas nenustatyti, veikdamas bendrininkų grupe su M. D. bei nenustatytu asmeniu, kurio byla išskirta į atskirą, panaudojo fizinį smurtą prieš nukentėjusįjį T. Ū.: tyrimo metu nenustatytas asmuo T. Ū. laikė už pečių, A. A. grasino metaliniu kirvuku, o M. D. lenktiniu peiliuku smogė į petį bei sudavė vieną smūgį į galvą, taip padarė nukentėjusiajam galvos smegenų sukrėtimą, durtinę žaizdą bei poodinę kraujosruvą dešiniajame žaste, t. y. nežymiai sutrikdė sveikatą, atėmė galimybę priešintis ir pagrobė T. Ū. asmens dokumentus bei 515 Lt vertės turtą.

Be to, A. A. nuteistas už tai, kad 2006 m. sausio 3 d. naktį, veikdamas bendrininkų grupe su M. D. ir R. G., Šiauliuose, prie namo, esančio Architektų g. 46, pagrobė ten stovėjusio UAB (duomenys neskelbtini) automobilio „Volvo S 80“ (valst. Nr. duomenys neskelbtini) 481,72 Lt vertės priekinius posūkių žibintus.

Kasaciniu skundu nuteistasis A. A. prašo Šiaulių miesto apylinkės teismo 2007 m. spalio 29 d. bei Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gruodžio 30 d. nuosprendžius panaikinti ir jį išteisinti.

Kasatorius nurodo, kad pirmosios bei apeliacinės instancijos teismai padarė esminių Baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.

Kasatorius teigia, kad nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme buvo padaryta baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, kurie turėjo būti pripažinti esminiais. Padarytų pažeidimų apeliacinės instancijos teismas neištaisė.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, 2008 m. spalio 21 d. nutartimi grąžindamas bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka, pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismas padarė BPK 305 ir 320 straipsnių pažeidimus, kurių apeliacinės instancijos teismas neištaisė. Nuosprendžio rezoliucinėje dalyje nurodyta, kad jis (kasatorius), be kitų nusikaltimų, pripažintas kaltu pagal BK 178 straipsnio 1 dalį už automobilio priekinių posūkių žibintų vagystę, tačiau nuosprendžio aprašomojoje dalyje neišdėstyti jo parodymai, nėra duomenų apie tai, kad teismas sprendė klausimą dėl jo dalyvavimo padarant šį nusikaltimą, kad analizavo įrodymus, patvirtinančius ar paneigiančius jo kaltę bei aptarė veikos kvalifikavimo teisingumą. Apeliacinės instancijos teismas pirmosios instancijos teismo nuosprendį pakeitė, tačiau tai įvardijo ne kaip esminį baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimą, o kaip paprastą rašybos klaidą. Nuosprendyje nurodyta, kad nepriklausomai nuo nepakankamos įrodymų analizės užtenka surinktų ir ištirtų objektyvių įrodymų, kad nuosprendis dėl jo būtų paliktas galioti. Kasatorius nesutinka, kad taip buvo ištaisytas nurodytas esminis baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas. Kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad M. D. dėl eilės padarytų nusikalstamų veikų, pritaikius BK 39¹ straipsnį, nuo baudžiamosios atsakomybės buvo atleistas. Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad M. D. prisipažinimas, jog nusikalstamą veiką padarė bendrininkų grupe, sunkina jo atsakomybę, todėl nebuvo pagrindo jo (kasatoriaus) apkalbėti. Tačiau iš bylos duomenų akivaizdu, kad M. D., nurodydamas kuo daugiau nusikalstamų veikų ir įvardydamas kuo daugiau asmenų, savo padėties nesunkino, o kryptingai siekė, kad būtų atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės. Vadovaujantis susiformavusia teismų praktika, apkaltinamąjį nuosprendį grindžiant tokio asmens parodymais būtina, kad jo parodymus patvirtintų kiti bylos duomenys. Jokių kitų įrodymų, patvirtinančių jo (kasatoriaus) kaltę dėl vagystės, nesurinkta. Teismas nuosprendį iš esmės grindė M. D. ikiteisminio tyrimo metu bei teisme duotais parodymais, akistatos, parodymų patikrinimo vietoje protokolais. Tai, kad jis parodė nusikalstamos veikos padarymo vietą, būdą, nurodė daiktus, kurie buvo pagrobti, negali būti laikomi jo kaltės įrodymu. Nesant kitų jo kaltę patvirtinančių įrodymų, negalima daryti išvados, kad jis padarė BK 178 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 „Dėl praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ 3.1.5 punkte pasakyta, jog teismo išvados negali būti pagrįstos vien kaltinamojo prisipažinimu padarius nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, jei jų nepatvirtina kiti įrodymai. Vien kaltinamojo parodymais negali būti pagrįsta ne tik jo paties, bet juo labiau kito kaltinamojo kaltė (Lietuvos apeliacinio teismo nutartis Nr. 1S–169/2003). Tokios teisminės praktikos turėjo laikytis tiek pirmosios, tiek ir apeliacinės instancijos teismai. Apkaltinamąjį nuosprendį galima grįsti tik tais įrodymais, kurie yra patikrinti kitais bylos duomenimis. Byloje jokių duomenų, patvirtinančių M. D. parodymus dėl jo (kasatoriaus) kaltės padarant šią nusikalstamą veiką, nėra. M. D. parodymus pripažindami įrodymais teismai pažeidė BPK 20 straipsnio bei BK 2 straipsnio 3 dalies nuostatas. Įrodymų vertinimas, ignoruojant procesines taisykles ir suteikiant išskirtinę galią kito įtariamojo parodymams, pažeidžia BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas, nes nė viena įrodymų rūšis neturi pranašumo prieš kitas.

Kasatorius nurodo, kad dėl T. Ū. turto ir dokumentų pagrobimo plėšimo būdu apkaltinamąjį nuosprendį teismas grindė M. D. bei nukentėjusiojo T. Ū. parodymais. Teismas konstatavo, kad jo kaltė įrodyta ne tik M. D. prisipažinimu, tačiau ir kitais byloje surinktais įrodymais – liudytojos J. Z., T. K., nuketėjusiojo T. Ū. ikiteisminio tyrimo duotais parodymais, jo rašytu protokolu–pareiškimu bei specialisto išvada.

Kasatorius teigia, kad apeliaciniame skunde buvo nurodęs, jog teismas negalėjo remtis T. Ū. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais ir laikyti jų įrodymais, nes tai prieštarauja BPK 20, 307, 276 ir 242 straipsnių reikalavimams. Jo argumentus apeliacinės instancijos teismas atmetė ir nurodęs, kad T. Ū. parodymai teisingai buvo pripažinti įrodymais, nes jų perskaitymas teismo posėdyje prilygsta nukentėjusio parodymų ištyrimui ir patikrinimui. Tokia abiejų instancijų teismų nuomonė prieštarauja BPK 301 straipsnio 1 dalies nuostatai, kad apkaltinamasis nuosprendis gali būti pagrįstas tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisme.

Teismas nurodė, kad nors nukentėjusysis teisme dėl objektyvių priežasčių nebuvo apklaustas, jo parodymai ištirti bei patikrinti kitais bylos duomenimis, todėl BPK 276 ir 242 straipsnių reikalavimai nepažeisti. Kasatorius teigia, kad nukentėjusysis ikiteisminio tyrimo teisėjo neapklaustas, jo duoti parodymai abstraktūs, neišsamūs ir prieštaringi. Protokole–pareiškime nukentėjusysis nurodė, kad jį apiplėšė keturi asmenys, vėliau nurodė, kad jį apiplėšė du asmenys. Šie prieštaravimai nepašalinti. BPK 20 straipsnyje nustatyta, kad įrodymais laikomi tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia vieną ar kitą aplinkybę, turinčią reikšmės bylai teisingai išspręsti. Teismas pažeidė BPK 20 straipsnio reikalavimus, nes, neapklausus nukentėjusiojo teisme, iš esmės negalima buvo patikrinti jo parodymų ir juos įvertinti kitų įrodymų kontekste, todėl jie negalėjo būti pripažįstami įrodymais. Neapklausus nukentėjusiojo teisme (BPK 242 straipsnio 1 dalis), tačiau nuosprendyje pasirėmus jo duotais parodymais, buvo padarytas esminis Baudžiamojo proceso kodekso pažeidimas. Būtent dėl šio pažeidimo, t. y. neapklausus nukentėjusiojo, neatlikus kitų būtinų ir reikalingų ikiteisminio tyrimo veiksmų – akistatų, parodymų atpažinti – veika neteisingai kvalifikuota pagal BK 180 straipsnio 2 dalį. Šis baudžiamasis įstatymas pritaikytas neišsiaiškinus veikos kvalifikavimui svarbių aplinkybių – kada buvo užvaldytas turtas, t. y. prieš grasinimą kirvuku ir peiliuku ar po to, kodėl buvo naudotas peilis ir koks yra ryšys tarp šių daiktų panaudojimo ir turto užvaldymo. Be to, įrankių, kuriais buvo grasinta ir kuriais buvo sužalotas žmogus, nerasta, ekspertizė neatlikta, specialisto išvados, kad šie daiktai būtų pripažinti peiliu ar specialiai žmogui žaloti pritaikytu daiktu, nėra. BK 180 straipsnio 2 dalies dispozicija numato, kad pagal šią dalį veika kvalifikuojama tada, kai yra veiką kvalifikuojantis požymis – nešaunamojo ginklo, peilio, kito specialiai žmogui žaloti pritaikyto daikto panaudojimas. Daiktų priskyrimas šaunamųjų ir nešaunamųjų ginklų, peilių, kitų specialiai žaloti pritaikytų daiktų ar sprogmenų kategorijai paprastai nustatomas remiantis eksperto ar specialisto išvada. Pagal BK 180 straipsnio 2 dalį kaltininko veiksmai kvalifikuojami tik tada, kai nešaunamasis ginklas, peilis ar kitas specialiai žmogui žaloti pritaikytas daiktas yra tinkamas naudoti pagal paskirtį ir plėšimo metu panaudojamas kaip fizinio ar psichinio smurto priemonė. Jei plėšimo metu panaudojami daiktai, kurie nėra šaunamieji ir nešaunamieji ginklai, peiliai ar kiti specialiai žmogui žaloti pritaikyti daiktai, o tik jų imitacija, tokioje veikoje nėra ir BK 180 straipsnio 2 dalyje numatytų kvalifikuojančių požymių, tačiau, jei panaudojus juos, buvo sutrikdyta sveikata, tokie daiktai turi būti pripažįstami daiktais, specialiai pritaikytais žmogui sužaloti. Byloje nėra duomenų apie įrankį, kuriuo buvo grasinta, kuriuo buvo padarytas sužalojimas. Pagal BK 180 straipsnio 2 dalį nusikalstama veika kvalifikuojama tik tada, jeigu peilis ir smurtas panaudojami siekiant tuoj pat užvaldyti svetimą turtą. Nurodytos aplinkybės yra labai svarbios ir lemiančios veikos kvalifikavimą, tačiau nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismai šiam klausimui reikšmės neteikė. Veika kvalifikuota pagal BK 180 straipsnio 2 dalį neįrodžius visų būtinųjų požymių, todėl šis baudžiamasis įstatymas taip pat pritaikytas netinkamai. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad T. Ū. paaiškino, jog aštriu daiktu jam įdūrė kažkuris iš automobilio gale sėdėjusių asmenų; specialisto išvadoje Nr. G. 1838/05(04) nurodyta, kad T. Ū. padarytas galvos smegenų sukrėtimas, durtinė žaizda ir poodinė kraujosruva dešiniajame žaste; šie sužalojimai padaryti nemažiau kaip dviem trauminiais poveikiais, kietu buku daiktu paveikus galvą, aštriu duriančiu daiktu – dešinįjį žastą; sužalojimai nėra būdingi griuviminei traumai. Tokių duomenų, kasatoriaus nuomone, neužtenka veikai kvalifikuoti pagal BK 180 straipsnio 2 dalį, nes pačių įrankių, kuriais neva grasinta ir buvo padaryti sužalojimai nukentėjusiam, byloje nėra. Dėl nurodytų pažeidimų M. D. parodymai negalėjo būti pakankamas pagrindas pripažinti jį (kasatorių) kaltu padarius nusikalstamą veiką prieš T. Ū. Be to, teismas nurodė, kad jis (kasatorius) teismui neatskleidė, kur buvo ir ką veikė nusikaltimo padarymo metu. Praėjus daug laiko jis šių aplinkybių negalėjo prisiminti. Teismas perkėlė jam pareigą įrodinėti, kad esąs nekaltas. Apeliacinės instancijos teismas šį jo apeliacinio skundo argumentą atmetė nurodydamas, kad pirmosios instancijos teismas sudarė sąlygas jam gintis, suteikė galimybę pateikti alibi, tačiau jis tokių duomenų nepateikė, kaltinimo įrodymų nepaneigė. Pirmosios instancijos teismas tai vertino ne kaip galimybę pateikti alibi ir apsiginti nuo pareikšto kaltinimo, o kaip jo kaltės įrodymą. Toks įrodinėjimo pareigos jam perkėlimas pažeidžia Baudžiamojo proceso kodekso normas.

Apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje buvo ištaisyti vardo neatitikimai, patikslinta pirmosios instancijos teismo nustatyta sunkinanti aplinkybė. Teismas nustatė, kad UAB (duomenys neskelbtini) automobilio žibintus 2006 m. sausio 3 d. naktį jis (kasatorius) pagrobė bendrininkų grupe ir tai yra jo atsakomybę sunkinanti aplinkybė. Sunkinanti aplinkybė pakeista, o bausmė palikta ta pati, nors akivaizdu, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas jam bausmę, atsižvelgė į tai, jog nustatyta, kad veika padaryta organizuota grupe. Apeliacinės instancijos teismas, nustatydamas lengvesnę bendrininkavimo formą, paliko tą pačią bausmę ir taip padarė dar vieną pažeidimą, nes bendrininkavimo forma yra vienas iš kriterijų parenkant bausmę, ją individualizuojant ir nustatant jos dydį.

Atsiliepimu Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Valstybinio kaltinimo skyriaus prokurorė prašo nuteistojo A. A. kasacinį skundą atmesti.

Prokurorė teigia, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija 2008 m. spalio 21 d. nutartyje nurodė, jog apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimus, nes neatsakė į žinomą konkretų ir svarbų A. A. skundo argumentą, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas ir analizuodamas įrodymus dėl UAB (duomenys neskelbtini) priklausančio automobilio žibintų vagystės bei aptardamas kaltininkų veiksmus, A. A. kaip nusikaltimo bendrininko nepaminėjo ir neįvardijo, kokius nusikalstamus veiksmus jis atliko. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas tai pripažino esminiu Baudžiamojo proceso kodekso nuostatų, reglamentuojančių baudžiamųjų bylų nagrinėjimą apeliacine tvarka, pažeidimu, sudarančiu pagrindą apeliacinės instancijos teismo nutarties dalį, kuria atmestas nuteistojo A. A. apeliacinis skundas, panaikinti ir tą bylos dalį perduoti iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Apeliacinės instancijos teismas, iš naujo išnagrinėjęs A. A. apeliacinį skundą, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nurodytą esminį Baudžiamojo proceso kodekso pažeidimą ištaisė, į A. A. apeliacinio skundo argumentus atsakė.

Vertinant M. D. parodymus pažymėtina, kad pirmosios instancijos teisme M. D. buvo apklausiamas pagal tvarką, numatytą kaltinamojo apklausai, nes nuo baudžiamosios atsakomybes jis atleistas tik Šiaulių miesto apylinkės teismo 2007 m. spalio 29 d. nuosprendžiu. Parodymų davimo metu jis nuo baudžiamosios atsakomybės dar nebuvo atleistas, todėl jo parodymų vertinimui iš esmės taikytinos bendros BPK 20 straipsnyje numatytos taisyklės. A. A. kaltė dėl abiejų nusikalstamų veikų nebuvo įrodinėjama išimtinai M. D. parodymais. Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai pagrįstai nurodė, kad M. D. parodymų patikimumu abejoti nėra pagrindo, nes jie ikiteisminio ir teisminio bylos nagrinėjimo metu iš esmės buvo nuoseklūs ir vienodi, sutampantys su kitais byloje esančiais įrodymais. Tik teismas turi teisę nustatyti, kurie duomenys laikytini įrodymais, o kurie ne. Teismai, remdamiesi M. D. parodymais, pasisakė dėl jų patikimumo, įvertino tiek atskirai, tiek kartu su kitais įrodymais bei padarė išvadas remdamiesi įstatymais ir logikos dėsniais pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, t. y. BPK 20 straipsnio reikalavimų nepažeidė.

Ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusįjį T. Ū. kelis kartus apklausė ikiteisminio tyrimo pareigūnai. Tyrimo metu paaiškėjo, kad nukentėjusysis dingo (paskelbta jo paieška), apklausti jo nagrinėjant bylą pirmosios ar apeliacinės instancijos teismo posėdžiuose nebuvo galimybės. BPK 276 straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad byloje esantiems įrodymams patikrinti gali būti perskaitomi ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui duoti kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo parodymai. Ikiteisminio tyrimo metu apklausą atlikęs pareigūnas teisme gali būti apklaustas kaip liudytojas. Pirmosios instancijos teismas T. Ū. parodymus perskaitė ir apklausė pareigūnus, užfiksavusius jo parodymus. A. A. kaltė dėl T. Ū. apiplėšimo įrodyta ne vien nukentėjusiojo parodymais, bet ir kitais byloje esančiais įrodymais – įvykio vietos apžiūros protokolu, teismo medicinos specialisto išvada, M. D. parodymais, parodymų patikrinimo ir akistatos protokolais, iš dalies ir paties A. A. parodymais. Priešingai nei tvirtina kasatorius, byloje buvo tinkamai nustatytos ir smurto prieš T. Ū. panaudojimo aplinkybės. Tiek nukentėjusysis, tiek ir M. D. parodė, kad grasinimai ir fizinis smurtas prieš T. Ū. buvo panaudoti siekiant užvaldyti nukentėjusiojo turtą. A. A. veika pagal BK 180 straipsnio 2 dalį buvo kvalifikuota todėl, kad plėšimo metu buvo panaudotas kirvukas, kuriuo A. A. grasino nukentėjusiajam, bei peilis, kuriuo M. D. sudavė smūgį T. Ū. (šią aplinkybę, be nukentėjusiojo ir M. D. parodymų, patvirtino ir teismo medicinos specialisto išvada, kurioje nurodyta, kad T. Ū. buvo padarytas ir durtinis sužalojimas paveikus aštriu duriančiu daiktu dešinį žastą). Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką, specialiai pritaikytais žmogui sužaloti laikomi daiktai, kuriuos kaltininkas paruošia ar pritaiko šiam tikslui iš anksto arba plėšimo metu, taip pat daiktai, kurie nors ir nebuvo iš anksto paruošti, tačiau iš anksto parinkti ir pasiimti tais pačiais tikslais. Šioje byloje A. A. veika buvo kvalifikuota pagal BK 180 straipsnio 2 dalį dėl kirvuko ir peilio panaudojimo, kurių priskyrimą daiktams, specialiai pritaikytiems žmogui sužaloti, lėmė ne specialisto išvados, o kitos aplinkybės, be to, baudžiamoji atsakomybė pagal BK 180 straipsnio 2 dalį kyla ir tada, kai nustatoma, kad plėšimo metu panaudojamas peilis. Todėl A. A. skundo argumentas, kad, neatlikus peilio ir kirvuko ekspertizės, jo veika negalėjo būti kvalifikuota pagal BK 180 straipsnio 2 dalį, atmestinas.

A. A. kaltė padarius nusikaltimą, numatytą BK 178 straipsnio 1 dalyje, įrodyta ne vien M. D. parodymais, tačiau ir kitais duomenimis. M. D. parodymų patikrinimo vietoje metu nurodė, iš kur jie pavogė automobilio posūkio žibintus; ši aplinkybė sutapo su liudytojo G. M. parodymais ir parodymų patikrinimo vietoje nurodyta UAB (duomenys neskelbtini) automobilio stovėjimo vieta. Taigi M. D. parodymus patvirtino ir kiti įrodymai, kuriuos įvertinus teismai padarė pagrįstą išvadą dėl kasatoriaus kaltės. A. A. kaltės klausimas buvo sprendžiamas įvertinus įrodymų visumą, todėl kasatoriaus teiginys, kad nuosprendis pagrįstas išimtinai M. D. parodymais, o tai prieštarauja Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato nutarimo Nr. 40 3.1.5 punkto reikalavimams, atmestinas.

Kasatoriaus teiginys, kad apeliacinės instancijos teismui ištaisius pirmosios instancijos teismo klaidą ir nurodžius, kad nusikalstamas veikas jis padarė veikdamas bendrininkų, o ne organizuota grupe, turėjo paskirti švelnesnę bausmę, nepagrįstas. Apeliacinio teismo nuosprendyje nurodyta, kad pirmosios instancijos teismas, pripažindamas A. A. atsakomybę sunkinančia aplinkybe tai, kad jis nusikalstamas veikas padarė veikdamas organizuota grupe, padarė techninio pobūdžio klaidą. Nuosprendžio nustatomojoje dalyje nurodyta, kad A. A. abu nusikaltimus padarė veikdamas bendrininkų grupe, tačiau motyvuojamojoje dalyje buvo suklysta nurodant kitą bendrininkavimo formą. Apeliacinės instancijos teismas ištaisė techninę klaidą, kuri teismo išvadoms dėl bausmės dydžio įtakos neturėjo.

Kasacinis skundas atmestinas.

Patikrinusi skundžiamus teismų sprendimus teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), teisėjų kolegija konstatuoja, kad tenkinti kasatoriaus prašymą – panaikinti juos ir bylą dėl jo nutraukti – nėra pagrindo.

Dėl baudžiamojo proceso įstatymo taikymo

Kasatorius teigia, kad teismas T. Ū. ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus laikydamas įrodymais pažeidė BPK 20, 307, 242, 276 straipsnių bei 301 straipsnio 1 dalies reikalavimus, kad grįsdamas nuosprendį M. D., kuriam buvo taikytas BK 39¹ straipsnis ir jis nuo baudžiamosios atsakomybės atleistas, parodymais pažeidė BPK 20 straipsnio reikalavimus bei BK 2 straipsnio 3 dalies nuostatas.

Kasatoriaus teiginiai ir juos pagrindžiantys argumentai atmestini.

Pagal BPK 242 straipsnio 1 dalį nagrinėdamas bylą pirmosios instancijos teismas privalo tiesiogiai ištirti įrodymus: apklausti kaltinamuosius, nukentėjusiuosius, liudytojus, išklausyti į teismo posėdį pašauktų ekspertų ir specialistų išvadas bei paaiškinimus, apžiūrėti daiktinius įrodymus, balsu perskaityti protokolus ir kitus dokumentus. BPK 276 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad nukentėjusiojo parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo teisėjui arba pirmiau teisme, gali būti teisiamajame posėdyje balsu perskaitomi, kai nukentėjusysis nedalyvauja dėl svarbių priežasčių. Nukentėjusysis T. Ū. ikiteisminio tyrimo teisėjo nebuvo apklaustas, teisme parodymų nedavė, tačiau tai, kad perskaitytais jo parodymais teismas vadovavosi darydamas išvadas dėl kitų ištirtų įrodymų patikimumo, nėra Baudžiamojo proceso kodekso pažeidimas. BPK 276 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad byloje esantiems įrodymams patikrinti gali būti perskaitomi ikiteisminio tyrimo pareigūnui duoti nukentėjusiojo parodymai. T. Ū. bylą nagrinėjant teisme nedalyvavo, nustatyti jo buvimo vietos ir iškviesti į teismo posėdį nebuvo galimybės, iš bylos duomenų matyti, kad buvo paskelbta T. Ū. paieška. Todėl darytina išvada, kad teismas, perskaitydamas jo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu bei panaudodamas juos grindžiant daromas išvadas, baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų nepažeidė.

M. D. nuo baudžiamosios atsakomybės, pritaikius BK 39¹ straipsnio nuostatas, buvo atleistas ne bylos tyrimo metu, o tuo pačiu, kasatoriaus skundžiamu, nuosprendžiu. Teisėjų kolegija pažymi, kad asmens atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės jo parodymams nesuteikia jokios didesnės ar mažesnės galios. Parodymai baudžiamojoje byloje yra duomenų apie įrodinėtinas aplinkybes šaltinis, jais gali būti įrodinėjamos visos aplinkybės, turinčios reikšmės bylai išspręsti teisingai. Vertindamas parodymus teismas turi laikytis Baudžiamojo proceso kodekso nustatytų taisyklių bei įsitikinti, ar jie yra patikimi. M. D. parodymus davė ir ikiteisminio tyrimo metu, ir teisme. Teismas apkaltinamąjį nuosprendį grindė M. D. parodymais pripažinęs juos teisingais ir patikimais. Tokią išvadą teismas padarė išanalizavęs jo parodymams patikrinti perskaitytus T. Ū. ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, įvertinęs duomenis, užfiksuotus atliktų procesinių veiksmų – M. D. parodymų patikrinimo vietoje, akistatos su A. A. – protokoluose, bei kitus įrodymus. Teisėjų kolegija neturi pagrindo pripažinti, kad teismo nuosprendis pagrįstas įrodymais, neatitinkančiais BPK 20 straipsnio reikalavimų, kad juos vertinant buvo pažeistos įrodymų vertinimo taisyklės.

BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Kasatorius, prašydamas panaikinti teismų sprendimus ir bylą dėl jo nutraukti, nuosprendžio pagrįstumą ginčija susiedamas tai su, jo nuomone, padarytais esminiais baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimais. Teisėjų kolegija neturi pagrindo konstatuoti, kad buvo padaryti kasatoriaus nurodomi Baudžiamojo proceso kodekso reikalavimų pažeidimai. Įrodymų vertinimas, priimto nuosprendžio pagrįstumas, nenustačius esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, nėra kasacinės bylos nagrinėjimo dalykas, nes pagal BPK 376 straipsnio 1 dalies nuostatas kasacinės instancijos teismas apskųstus nuosprendžius ir nutartis tikrina tik teisės taikymo aspektu.

Tie patys argumentai, kuriais ginčijamas teismo išvadų pagrįstumas pripažįstant nuteistąjį kaltu dėl T. Ū. apiplėšimo ir dokumentų pagrobimo, buvo nurodyti apeliaciniame skunde. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs priimto nuosprendžio pagrįstumą, pripažino, kad pirmosios instancijos teismo išvados yra teisingos, priimtame nuosprendyje į apelianto argumentus atsakė ir paaiškino, kodėl jie atmetami. Nesutikti su tokia šio teismo išvada teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. spalio 21 d. nutartimi buvo panaikinta Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 10 d. nutarties dalis, kuria nuteistojo A. A. apeliacinis skundas, paduotas dėl Šiaulių miesto apylinkės teismo 2007 m. spalio 29 d. nuosprendžio, atmestas ir byla perduota iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Toks sprendimas buvo priimtas teisėjų kolegijai konstatavus, kad apeliacinės instancijos teismas padarė esminį baudžiamojo proceso įstatymo – BPK 320 straipsnio 3 dalies – pažeidimą, nes neatsakė į nuteistojo A. A. skundo argumentus, kuriais buvo ginčijamas dalyvavimas padarant žibintų vagystę iš UAB (duomenys neskelbtini) priklausančio automobilio. Grąžinant bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka, nutartyje buvo nurodyti ir pirmosios instancijos teismo nuosprendžio motyvuojamojoje dalyje padarytų išvadų neatitikimai jo nustatomojoje dalyje išdėstytoms pripažintoms įrodytomis aplinkybėms. Iš naujo išnagrinėjęs bylą pagal nuteistojo apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas pirmosios instancijos teismo padarytus pažeidimus (BPK 305 straipsnis) ištaisė, dar kartą išdėstė pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus ir padarė išvadą, kad jie patvirtina pirmosios instancijos teismo nustatytas A. A. kartu su bendrininkais padarytos nusikalstamos veikos, numatytos BK 178 straipsnio 1 dalyje, aplinkybes. Priimtame nuosprendyje, kuriuo A. A. skundą atmetė, teismas į esminius apelianto argumentus atsakė. Nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme visos bylos aplinkybės buvo ištirtos, nagrinėjant bylą apeliacine tvarka atlikti įrodymų tyrimo nebuvo prašoma, esminių baudžiamojo proceso pažeidimų nenustatyta, todėl konstatuoti, kad apeliacinės instancijos teismas nuteistojo apeliacinį skundą galėjo atmesti tik priimdamas naują nuosprendį (BPK 326 straipsnio 4 dalis), nėra pagrindo.

Dėl baudžiamojo įstatymo taikymo

Pagal nustatytas faktines bylos aplinkybes A. A. baudžiamasis įstatymas pritaikytas tinkamai, padarytos nusikalstamos veikos teisingai kvalifikuotos pagal BK 180 straipsnio 2 dalį ir 178 straipsnio 1 dalį.

Kasatoriaus teiginiai, kad jam baudžiamasis įstatymas – BK 180 straipsnio 2 dalis – pritaikytas netinkamai, nes byloje neišsiaiškinta, kada buvo užvaldytas turtas – prieš ar po fizinio smurto panaudojimo ir grasinimo, kad veiką kvalifikuojantis požymis inkriminuotas nesant byloje duomenų apie įrankį, kuriuo buvo grasinta, bei kokiu įrankiu nukentėjusysis buvo sužalotas, atmestini.

Pagal BK 180 straipsnio 2 dalį atsako tas, kas apiplėšė įsibrovęs į patalpą arba panaudojęs šaunamąjį ginklą, peilį ar kitą specialiai žmogui sužaloti pritaikytą daiktą. Byloje nustatyta, kad nusikalstama veika padaryta bendrininkų grupe, fizinis smurtas prieš nukentėjusįjį buvo naudojamas siekiant pagrobti jo turtą, plėšimo metu nukentėjusiajam buvo grasinama kirvuku, buvo panaudotas peilis, kuriuo nukentėjusiajam buvo padaryta durtinė žaizda. Tai, kad plėšimo metu panaudoti peilis ir kirvukas nebuvo rasti, nėra pagrindas konstatuoti, jog byloje nenustatyta, kokiu įrankiu buvo grasinama, kokiu įrankiu nukentėjusysis buvo sužalotas. Tai, kad plėšimo metu buvo panaudoti minėti daiktai, nustatyta kitais byloje ištirtais įrodymais.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad A. A. nusikalstamas veikas padarė veikdamas bendrininkų grupe, tačiau nuosprendžio motyvuojamojoje dalyje nurodė, kad jos padarytos organizuota grupe. Akivaizdžią rašymo klaidą ištaisė apeliacinės instancijos teismas. Kasatoriaus teiginys, kad ištaisęs klaidą šis teismas turėjo sušvelninti ir paskirtas bausmes, nepagrįstas. Iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio motyvų, paskirtų bausmių dydžio matyti, kad teismas bausmes paskyrė atsižvelgdamas į nustatytą faktinę aplinkybę, t. y. į tai, kad nusikalstamos veikos padarytos bendrininkų grupe. Tai, kad paskirtos bausmės nėra per griežtos, pasisakyta apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje.

Nesant BPK 369 straipsnyje nustatytų pirmosios ir apeliacinės instancijos teismo nuosprendžių naikinimo bei pakeitimo pagrindų, kasacinis skundas laikytinas nepagrįstu, o teismų sprendimai pripažintini teisėtais.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Nuteistojo A. A. kasacinį skundą atmesti.