Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2019-05-02 · Administracinė byla Nr. I-2621-243/2019

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaSprendimas · 2019-05-02Regionų apygardos administracinis teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2020-10-21Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2019-05-02
Bylos Nr.
I-2621-243/2019
Teisminio proceso Nr.
3-62-3-03009-2018-7
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Vida Stonkuvienė
Pareiškėjas
N. V.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I-2621-243/2019Teisminio proceso Nr. 3-62-3-03009-2018-7Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 20.5.1; 55.1.3 (S)
REGIONŲ APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2019 m. gegužės 2 d.Klaipėda
Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų teisėja Vida Stonkuvienė,sekretoriaujant teismo posėdžių sekretorei Vaidai Damašienei,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjo N. V. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, dėl 24 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo priteisimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas N. V. skundu prašo priteisti 24 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos (toliau – Pataisos namai), dėl netinkamų kalinimo sąlygų laikotarpiu nuo 2016 m. liepos 30 d. iki 2018 m. rugpjūčio 3 d. Nurodo, jog Pataisos namų gyvenamosiose patalpose jam nebuvo užtikrinamas minimalus teisės aktais nustatytas gyvenamasis plotas, tenkantis vienam asmeniui, gyvenamąjį plotą mažino patalpoje esantys baldai ir kiti daiktai. Pareiškėjo teigimu, jo teisė į tinkamas kalinimo sąlygas buvo pažeistos ir dėl to, kad Pataisos namų pastato stogo dangoje buvo asbesto, įstaigoje nebuvo poilsio kambario, specialių džiovyklos patalpų, avarinių išėjimų ir iškvietimo mygtukų. Skundo reikalavimą grindžia tuo, jog dėl šių pažeidimų patyrė dvasinius išgyvenimus, stresą, ir kitus nepatogumus.

Atsiliepimas

Atsakovė Lietuvos valstybė, atstovaujama Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, atsiliepimu su skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Nurodo, jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu bausmę atliko Pataisos namų 2 sektoriaus 3 ir 4 brigadose. Pareiškėjas nuo 2016 m. gegužės 31 d. paskirtas į 1 būrio 3 brigadą, kurioje vietų skaičius yra 21, patalpos plotas – 66,35 kv. m., todėl vienam asmeniui teko 3,16 kv. m., o nuo 2017 m. liepos 20 d. paskirtas į 1 būrio 4 brigadą, kurioje miegamų vietų skaičius yra 8, patalpos plotas – 26,29 kv. m., todėl vienam asmeniui teko 3,29 kv. m. Teigia, jog minimaliai tenkančio vienam kalinamam gyvenamosiose patalpose gyvenamųjų patalpų ploto norma pažeista nebuvo. Nurodo, jog gyvenamųjų pastatų, kuriose gyveno pareiškėjas, stogo dangoje buvo asbestinio šiferio, tačiau asbesto dulkių pavojus atsiranda asbestinius statinius, konstrukcijas ir gaminius laužant ar ardant, kai aplinkoje pasklinda smulkios dalelės. Pažymi, jog įstaigoje nebuvo vykdomi darbai, dėl kurių galėjo atsirasti asbesto dulkių.

Nurodo, jog 13 būrio nuteistieji turėjo drabužių džiovyklą, taip pat buvo sudaryta galimybė rūbus džiovinti lauke. Džiovinimo vietos įrengtos ir būrio kieme. Teigia jog Pataisos namai yra aprūpinti pirminėmis gaisro gesinimo priemonėmis (gesintuvais), kurie laikymo vietos yra pažymėtos specialiais lipdukais. Pirminės gaisro gesinimo priemonės yra laikomos kontrolės ir praleidimo punkte, taip pat direktoriaus budinčiojo padėjėjo kabinete. Atsakovės atstovės teigimu, teisės aktai nenumato aliarmo mygtukų įrengimo lengvajai ir paprastajai grupei priskirtų nuteistųjų gyvenamosiose patalpose.

Nurodo, jog Pataisos namų įstaigos 2 jame sektoriaus 1 būryje poilsio kambario nuteistiesiems nebuvo įrengta, tačiau laisvu laiku nuteistieji gali būti savo gyvenamojoje patalpoje ar gryname ore, lokaliniuose sektoriuose prie įrengtų suoliukų.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Nagrinėjamos administracinės bylos dalykas – neturtinės žalos padarymo pareiškėjui N. V. atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, veiksmais Civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 straipsnio pagrindu pagrįstumo nustatymas.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas. Pagal CK 6.263 straipsnio 1 dalį kiekvienas asmuo turi pareigą laikytis tokio elgesio taisyklių, kad savo veiksmais (veikimu, neveikimu) nepadarytų kitam asmeniui žalos, to paties straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad žalą, padarytą asmeniui, turtui, o įstatymų numatytais atvejais – ir neturtinę žalą privalo visiškai atlyginti atsakingas asmuo. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje teisės normoje įtvirtinta viešoji civilinė atsakomybė, kurios specifika yra ta, kad civilinės atsakomybės subjektas yra ne privatus, bet viešasis asmuo – valstybė. Atsakomybės subjekto ypatumai lemia tam tikrus šios civilinės atsakomybės taikymo ypatumus. Vienas jų yra tai, kad šio delikto padarymas suponuoja griežtą civilinę atsakomybę, t. y. civilinę atsakomybę be kaltės (CK 6.271 straipsnyje numatytai viešajai atsakomybei atsirasti pažeidėjo kaltės sąlyga nėra būtina). Tai reiškia, kad viešajai atsakomybei nustatyti pakanka trijų civilinės atsakomybės sąlygų buvimo: 1) valdžios institucijos (jų tarnautojų, pareigūnų) atliktų neteisėtų veiksmų (CK 6.246 straipsnis), 2) asmens patirtos žalos (CK 6.249 straipsnis), 3) neteisėtus veiksmus bei padarytą žalą siejančio priežastinio ryšio (CK 6.247 straipsnis). Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A520-2473/2013 ir kt.). Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką pareiga įrodyti, jog tam tikra žala patirta, tenka pareiškėjui, pareiškėjas taip pat privalo pagrįsti ir įrodyti priežastinį ryšį tarp jo nurodomos žalos ir neteisėtų veiksmų (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. kovo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-669/2011 ir kt.). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje ne kartą taip pat yra konstatavęs, kad įrodinėjimo našta dėl kalinimo sąlygų atitikties teisės aktų reikalavimams (veiksmų teisėtumo) tenka institucijai, kurios veiksmų neteisėtumu skundžiamasi, todėl įrodinėjimo našta tenka abiem bylos proceso dalyviams.

CK 6.271 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Neteisėti veiksmai – tai veikimas arba neveikimas, bet abiem atvejais jie turi būti neteisėti – prieštarauti teisės aktų (įstatymų, kitų norminių aktų) nuostatoms. Neteisėti veiksmai, kaip civilinės atsakomybės pagal CK 6.271 straipsnį pagrindas, nustatomi pagal tai, ar asmuo turėjo teisinę pareigą ir ar objektyviai ją įvykdė. Pažymėtina, kad neteisėtais veiksmais, dėl kurių atsiranda civilinė atsakomybė, gali būti ne tik tiesiogiai įstatyme ar sutartyje numatytų pareigų nevykdymas ar draudžiamųjų veiksmų atlikimas, bet ir bendro pobūdžio pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai pažeidimas (CK 6.246 straipsnio 1 dalis). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje išaiškinta, jog neteisėtumas, kaip viešosios atsakomybės kilimo sąlyga, galėtų pasireikšti tik tada, kai būtų nustatoma, jog valdžios institucijų darbuotojai neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, paviršutiniškai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-2247/2012; kt.). Europos Tarybos Rekomendacijos Nr. R (84) 15 „Dėl viešosios atsakomybės“ 1 principas nurodo, kad viešosios valdžios institucijos aktu sukeltos žalos atlyginimas turi būti užtikrinamas, jei žala atsirado dėl to, kad viešoji institucija nukentėjusio asmens atžvilgiu neveikė tokiu būdu, kuris pagrįstai tikėtinas jos veikloje, atsižvelgus į teisės reikalavimus. Dėl šios priežasties pirmiausia vertinama, ar atsakovė atliko neteisėtus veiksmus.

Ginčas kilo dėl neturtinės žalos padarymo ir atlyginimo, kurią pareiškėjas kildina dėl gyvenamojo ploto normos trūkumo.

Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Vidaus tvarkos taisyklės) 11¹.1 punktas reglamentuoja minimalų vienam asmeniui tenkantį gyvenamųjų patalpų plotą, kuris negali būti mažesnis kaip 3,1 kv. m – pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus).

Iš atsakovės atsiliepime nurodytų duomenų, 2018 m. lapkričio 9 d. pažymos „Dėl nuteistojo N. V.“ ir 2019 m. sausio 16 d. pažymos „Apie nuteistojo N. V. laikymo sąlygas“ matyti, jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu nuo 2016 m. liepos 30 d. iki 2018 m. rugpjūčio 3 d. bausmę atliko 1 būryje, paskiriant į šias brigadas: nuo 2016 m. gegužės 31 d. į 3 brigadą (miegamų vietų skaičius – 21, patalpos plotas – 66,35 kv. m., vienam asmeniui tenkantis plotas – 3,16 kv. m.); nuo 2017 m. liepos 20 d. į 4 brigadą (miegamų vietų skaičius – 8, patalpos plotas – 26,29 kv. m., vienam asmeniui tenkantis plotas – 3,29 kv. m.) (b. l. 77-79). Atsakovės atstovė atsiliepime nurodė, jog kiekvienam nuteistajam yra skiriama viena miegamoji viena, esanti tam tikro konkretaus būrio atskiros brigados gyvenamojoje zonoje ir kad ne visada visos miegamojo vietos būna užimtos, todėl nuteistiesiems gyvenamojo ploto tenka daugiau nei, kad numatyta. Vertinant šiuos duomenis, spręstina, jog net esant visoms užimtoms vietoms, vienam asmeniui tekęs gyvenamasis plotas buvo nuo 3,16 kv. m. iki 3,29 kv. m. Pareiškėjui argumentuojant, kad kameros gyvenamąjį plotą užima baldai, todėl plotas sumažėja, nurodytina, jog Vidaus tvarkos taisyklėse nėra numatyta, kad į ploto kameroje apskaičiavimą neturėtų būti įtrauktas plotas, kurį užima sanitarinis mazgas bei baldai (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. sausio 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1033-624/2019). Įvertinus nustatytas aplinkybes, spręstina, jog nebuvo pažeistos pareiškėjo subjektinės teisės atlikti bausmę tinkamo ploto patalpoje.

Dėl pareiškėjo argumentų, susijusių su asbesto buvimu pastato konstrukcijoje, nurodytina, jog pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. rugsėjo 28 d. nutarimo Nr. 1163 „Dėl asbesto ir jo turinčių gaminių importo, gamybos ir naudojimo ribojimo“ 3.1 punktą, nuo 2001 m. sausio 1 d. Lietuvos Respublikos teritorijoje uždrausta naudoti gofruotus ir kitus lakštus iš asbestcemenčio, panelius, plyteles ir panašius dirbinius iš asbestcemenčio statomuose ir remontuojamuose objektuose. Atsakovės atstovė pripažįsta, kad Pataisos namų pastato konstrukcijoje buvo asbesto. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką pripažįstama, kad asbesto gaminiai pavojų sveikatai kelia tik tada, kai jie yra ardomi, laužomi ar kitaip apdorojami, nenustatoma, kad asbesto plaušeliai, kurie konstrukcijose yra tvirtai surišti su užpildu, kenkia sveikatai (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-744-1062/2017; 2017 m. birželio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1498-525/2017). Iš byloje pateiktų duomenų nėra pagrindo spręsti, kad pareiškėjo sveikatai buvo padaryta žala dėl asbesto. Be to, pareiškėjas tik abstrakčiai nurodė, kad asbesto gaminių buvimas gyvenamojoje aplinkoje kėlė grėsmę jo sveikatai ir gyvybei.

Pareiškėjas neturtinės žalos padarymą kildina ir iš to, jog nebuvo avarinių išėjimų ir iškvietimo mygtukų.

Pataisos namų ūkio skyriaus 2019 m. sausio 16 d. pažymoje „Apie nuteistojo N. V. laikymo sąlygas“ nurodyta, jog siekiant užtikrinti tinkamą nuteistųjų evakavimą gaisro atveju, Pataisos namai parengė ir suderino su Kauno apskrities priešgaisrinės gelbėjimo valdybos Kaišiadorių priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos Kaišiadorių valstybinės priešgaisrinės priežiūros inspekcijos pareigūnais personalo veiksmų planą kilus gaisrui (b. l. 78). Įstaigoje parengti evakavimo planai ir gaisrinės instrukcijos, be to, Pataisos namai yra aprūpinti pirminėmis gaisro gesinimo priemonėmis (gesintuvais), kurių laikymo vietos yra pažymėtos specialiais lipdukais. Pirminės gaisro gesinimo priemonės yra laikomos kontrolės ir praleidimo punkte bei direktoriaus budinčiojo padėjėjo kabinete. Pažymoje taip pat nurodyta, jog teisės aktai nenumato aliarmo mygtuko įrengimo lengvajai ir paprastajai grupei priskirtų nuteistųjų gyvenamosiose patalpose. Vertinant Kalėjimo departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintose Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – Eksploatavimo taisyklės) turinį, matyti, jog jose nėra nustatyta, kad pataisos įstaigų bendrose gyvenamosiose patalpose turi būti įrengiami iškvietimo mygtukai. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje taip pat konstatuota, kad vien aplinkybės, jog nebuvo įrengtas signalizacijos mygtukas, nustatymas, savaime nesuponuoja pareiškėjo teisių pažeidimo ir neturtinės žalos atsiradimo. Vadovaujantis bendrosiomis įrodinėjimo taisyklėmis, pareiškėjas turi pakankamai argumentuoti, kad dėl tokio trūkumo jam buvo kilę problemų ir kad jis dėl to patyrė kokią nors žalą (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. kovo 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-3124-756/2019). Nagrinėjamu atveju pareiškėjas nenurodė konkrečių atvejų, kada ir dėl kokių aplinkybių jam buvo iškilusi grėsmė, dėl kurios jam būtų reikėję pasinaudoti signalizacijos mygtuką, ar pasinaudoti evakuaciniu išėjimu. Pareiškėjas neįrodė, kad dėl signalizacijos mygtukų ir evakuacinių išėjimų nebuvimo Pataisos namuose jam kilo kokios nors neigiamos pasekmės, t. y. kokia nors neturtinė žala.

Pareiškėjo teigimu, jo teisė į tinkamas kalinimo sąlygas buvo pažeistos ir dėl to, jog Pataisos namuose nebuvo poilsio kambarių, specialių džiovyklos patalpų.

Eksploatavimo taisyklių 5 punkte numatyta, jog pataisos namuose nuteistųjų, kurie priskirti lengvajai ir paprastajai grupei, gyvenamuosiuose korpusuose įrengiamos šios patalpos 5.8) laisvalaikio kambarys (kiekvienam būriui); 5.9) drabužių ir avalynės džiovykla (kiekvienam būriui).

Šių taisyklių 6 punkte numatyta išimtis, kad kai esamose pataisos įstaigose dėl nuteistųjų gyvenamųjų korpusų pastatų konstrukcijos yra išimtinių aplinkybių, kliudančių įrengti nurodytas patalpas kiekvienam būriui, ir nuteistųjų judėjimas būriuose neribojamas, šios patalpos gali būti įrengiamos dviem būriams. Iš Pataisos namų ūkio 2019 m. sausio 16 d. pažymos matyti, jog 3 – iame sektoriuje buvo džiovykla, kurioje nuteistiesiems buvo sudarytos sąlygos džiovinti asmeninius drabužius (b. l. 78-79). Džiovyklos taip pat įrengtos ir būrio kieme. Pažymoje nurodyta, jog įstaigos 2-ojo sektoriaus 1 būryje poilsio kambario nuteistiesiems nebuvo įrengta ir laisvu laiku nuteistieji galėjo būti gyvenamojoje patalpoje ar gryname ore, prie lokaliniuose sektoriuose įrengtų suoliukų. Į bylą nėra pateikta duomenų apie poilsio kambario įrengimą kituose sektoriuose.

Nustačius šias faktines aplinkybes ir įvertinus nustatytą teisinį reglamentavimą, pripažintina, kad atsakovė ginčo laikotarpiu nevykdė Eksploatavimo taisyklių 5.8 punkte nustatytų reikalavimų įrengti laisvalaikio kambarį. Byloje nėra duomenų, kad poilsio kambariai Pataisos namuose buvo įrengti ar yra įrenginėjami, todėl toks pažeidimas laikytinas sisteminiu, tačiau nepadariusiu itin didelės žalos pareiškėjui.

Pareiškėjas skundo reikalavimą grindžia tuo, jog dėl šių pažeidimų patyrė dvasinius išgyvenimus, stresą, ir kitus nepatogumus.

CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti dėl tinkamo žalos atlyginimo būdo. Neturtinės žalos dydį pagrindžiančių kriterijų sąrašas nebaigtinis, o kiekvienu konkrečiu atveju pažeidžiama skirtinga įstatymo saugoma teisinė vertybė ir neturtinė žala patiriama individualiai, teismas kiekvienu atveju sprendžia, ar pakanka pažeistos teisės pripažinimo, ar turi būti priteisiama materiali kompensacija (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. liepos 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-1211/2013). Europos Žmogaus Teisių Teismas, gindamas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje (toliau – Konvencija) įtvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, tam tikrais atvejais konstatuoja, jog teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (EŽTT 2000 m. spalio 10 d. sprendimą byloje Daktaras prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 42095/98; 2006 m. spalio 10 d. sprendimą byloje L. L. prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 7508/02). Darytina išvada, kad teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53161/99). Analogišką praktiką nuosekliai formuoja ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (2008 m. balandžio 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2010 m. spalio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011, 2012 m. sausio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.).

Neturtinės žalos dydis teismo nustatomas pagal reikšmingų kriterijų visumą, CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis tokių kriterijų sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmę bylai aplinkybes, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai. Neturtinės žalos prigimtis apsprendžia ribotas galimybes jos dydį apskaičiuoti itin tiksliai, grąžinti nukentėjusįjį į buvusią padėtį ar rasti tikslų piniginį tokios žalos ekvivalentą. Neturtinės žalos dydį teismas nustato atsižvelgdamas į CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintus žalos dydžiui nustatyti reikšmingus kriterijus, taip pat į kitus kriterijus, kuriuos teismas pripažįsta svarbiais. Vertindami asmenų, kalinimų teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis, patirtą neturtinę žalą, teismai atsižvelgia į tai, kokioje kalinimo įstaigoje laikomas pareiškėjas; į aplinkybes, ar atsakovas sąmoningai stengėsi sukelti nepatogumus pareiškėjui; į bendrą šalies ekonominę situaciją (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. balandžio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-588-858/2015) ir į teismų analogiškose savo pobūdžiu bylose priteistų lėšų neturtinei žalai atlyginti dydžius, nes tik taip gali būti įgyvendinti teisinio apibrėžtumo, teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principai.

Nustatytų teisinių ir faktinių aplinkybių pagrindu, įvertinus pareiškėjo patirtus nepatogumus dėl neįrengto poilsio kambario, sisteminį pažeidimo pobūdį, teismo prerogatyvą įvertinti neturtinės žalos dydį, atsižvelgiant į Lietuvoje pažeidimo metu buvusias valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas (minimalios mėnesinės algos, pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus ir pan.), pareiškėjo patirtus nepatogumus, tai, kad nėra duomenų, jog tokiu būdu atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, nenustačius kitų pažeidimų, atsižvelgiant į naujausią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. kovo 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1388-624/2019 ir kt.) priteisiamos neturtinės žalos atlyginimo pinigais vidurkį, spręstina, jog nagrinėjamu atveju įvertinus pareiškėjo galimai patirtus nepatogumus, teisingas ir proporcingas jam padarytos neturtinės žalos atlyginimo dydis yra 200 Eur.

Pareiškėjo skundas tenkintinas iš dalies, vadovaujantis Lietuvos Respublikos ABTĮ 88 straipsnio 5 punktu. Pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, priteistinas 200 Eur neturtinės žalos atlyginimas. Skundas kitoje dalyje atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 88 straipsnio 1 punktas).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 -88 straipsniais,

nusprendžia:

Patenkinti iš dalies pareiškėjo N. V. skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo,

priteisti pareiškėjui N. V., asmens kodas (duomenys neskelbtini), 200 Eur (du šimtai eurų) neturtinės žalos atlyginimą iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos,

atmesti pareiškėjo skundą kitoje dalyje.

Sprendimas gali būti skundžiamas apeliacine tvarka per trisdešimt kalendorinių dienų nuo sprendimo paskelbimo dienos Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmams.

Teisėja Vida Stonkuvienė