Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Vaclovas Iždonas teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinio teisės pažeidimo bylą pagal I. J. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2015 m. balandžio 7 d. nutarimo, kuriuo I. J. už administracinio teisės pažeidimo, numatyto Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ir ATPK) 164 straipsnio 3 dalyje, padarymą, paskirta 14 Eur bauda su sidro „Fizz“ (1 litro talpos) konfiskavimu.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. J. nubausta už tai, kad ji 2015 m. vasario 18 d., apie 10.50 val., dirbdama pardavėja A. P. įmonėje, įmonės kodas (duomenys neskelbtini), adresu: (duomenys neskelbtini), pardavė nepilnamečiui N. K. D., gim. (duomenys neskelbtini), 1 litro talpos alkoholinio gėrimo „Fizz“, 4,5 laipsnių stiprumo. Tuo I. J. pažeidė Lietuvos Respublikos alkoholio kontrolės įstatymo (Žin., 1995, Nr. 44-1073; 2004, Nr. 47-1548) 18 straipsnio 4 dalies 3 punkto reikalavimus.

Skunde nurodoma, kad administraciniu teisės pažeidimu laikomas priešingas teisei kaltas (tyčinis ar neatsargus) veikimas arba neveikimas, kuriuo kėsinamasi į valstybinę arba viešąją tvarką, nuosavybę, piliečių teises ir laisves, į nustatytą valdymo tvarką, už kurį įstatymai numato administracinę atsakomybę (ATPK 9 straipsnis). Administracinio teisės pažeidimo sudėtis yra būtinas pagrindas juridiškai kvalifikuoti veiką kaip administracinį teisės pažeidimą ir jo kaltininką patraukti administracinėn atsakomybėn. Įstatymo apibrėžta konkreti administracinio teisės pažeidimo sudėtis yra teisinis administracinės atsakomybės pagrindas, t. y. asmens veika pripažįstama administraciniu teisės pažeidimu ir asmuo gali būti traukiamas administracinėn atsakomybėn, tik kai nustatomas ir įrodomas pažeidimo faktas (vieta, laikas, esmė) bei būtini pažeidimo sudėties elementai: objektas, objektyvioji pusė, subjektas ir subjektyvioji pusė. Nenustačius bent vieno pažeidimo sudėties elemento, administracinio teisės pažeidimo bylos teisena negali būti pradėta, o pradėtoji turi būti nutraukta.

Skunde taip pat pažymima, kad teisės pažeidimo objektas – tai teisės normų saugomos asmeninės (biologinės), socialinės ir kitokios vertybės (asmens ir jo teisių neliečiamumas, viešoji tvarka, politinė santvarka), tam tikri teisiniai gėriai, priklausantys žmogui ar visai visuomenei, į kuriuos kėsinamasi; teisei priešinga veika. Administracinės teisės pažeidimo objektyvioji pusė – tai tam tikra veika (veikimas arba neveikimas), kuria kėsinamasi į administracinės teisės pažeidimo objektą. Veika – tai nusižengimo požymiai, kurie pasireiškia išoriškai. Tai gali būti aktyvūs veiksmai arba nevykdymas teisinės pareigos. Teisės pažeidimo objektyviosios pusės požymiai: 1) pavojinga veika (veikimas arba neveikimas); 2) padariniai; 3) priežastinis veikos ir jos padarinių ryšys; 4) veikos padarymo: a) būdas, b) vieta, c) laikas, d) priemonės.

I. J. atkreipia dėmesį, kad, nors D. B. ir A. S. rašytiniuose paaiškinimuose nurodyta, jog „N. iš minėto kiosko nusipirko alkoholinio sidro“, „jis pats pirko iš minėto kiosko alkoholinio sidro“, apklausiant šiuos liudytojus teisme išsiaiškinta, kad nė vienas iš jų nematė paties pirkimo-pardavimo fakto, t. y. nematė, kaip N. K. D. padavė pinigus už sidrą, o pardavėja jam padavė sidrą ir / ar grąžą už jį, ir tai reiškia, kad jų parodymai iš esmės grindžiami tik paties N. K. D. pasakojimu, kad jis sidrą pirko kažkokiai merginai iš kiosko, kuriame dirba I. J. ir, kad šią istoriją liudytojai perpasakoja duodami parodymus. Apeliantės įsitikinimu, dėl tokių akivaizdžių prieštaravimų, parodymų nenuoseklumo, dėl to, kad D. B. ir A. S. parodymai iš esmės yra N. K. D. pateiktos versijos perpasakojimas, o ne pačių liudytojų realiai matytos aplinkybės, teismas šių liudytojų parodymus turėjo vertinti kritiškai, atsižvelgdamas į galimą jų nepatikimumą.

I. J. įsitikinimu, sprendžiant dėl liudytojų parodymų patikimumo, svarbu ne tik tai, kad nesutampa rašytiniai ir žodiniai kai kurių iš jų paaiškinimai, bet ir tai, koks apskritai elgesys minėtiems asmenims būdingas, kokios liudytojus charakterizuojančios aplinkybės, galinčios turėti reikšmės ir jų parodymų teisingumui, patikimumui, yra žinomos. Kaip duodami parodymus paaiškino pareigūnai N. K. ir A. M., minėtų (N. K. D., D. B. ir A. S.) ir dar kelių kitų asmenų kompanija policijai yra žinoma, jie figūravo kito, greta esančio, kiosko apiplėšime. Tiek apeliantę, tiek kitus asmenis, praeivius minėti nepilnamečiai liudytojai, dažnai būnantys (duomenys neskelbtini) rajone, ne kartą yra žodžiu įžeidinėję, jiems grasinę ir pan., tam nesant jokio pagrindo, priežasčių, taip tiesiog leisdami laisvalaikį. Taigi akivaizdu, kad minėti kaip liudytojai apklausti nepilnamečiai charakterizuojami neigiamai, ir tai verčia abejoti jų parodymų sąžiningumu, teisingumu bei patikimumu.

Kitas reikšmingas momentas, į kurį, apeliantės teigimu, teismas neatkreipė pakankamai dėmesio ir tinkamai neįvertino, yra patį pažeidimo faktą patvirtinančių įrodymų buvimas. Pažymi, kad nė vienas iš apklaustų liudytojų, be N. K. D., realiai nematė paties pažeidimo (alkoholinio gėrimo pardavimo) fakto. Abu pareigūnai tiek rašytiniuose dokumentuose, tiek žodiniuose paaiškinimuose tvirtino, kad nematė, kaip N. K. D. pirko iš I. J. sidrą. A. S. parodymuose įrašyta, kad jis taip pat nematė, kaip N. K. D. padavė pardavėjai pinigus, o ši jam padavė sidrą. D. B. teisme taip pat nepatvirtino, kad matė patį pirkimo-pardavimo momentą. Atkreipia dėmesį, kad teismų praktikoje administracinių teisės pažeidimų bylose laikomasi pozicijos, jog sprendžiant dėl pažeidėjo kaltės liudytojų, kurie pažeidimo padarymo fakto nematė, parodymais neturėtų būti remiamasi. Apeliantė nurodo, kad nagrinėjamu atveju teismas nepaisė šio reikšmingo bylai aspekto ir jį aiškinančios teismų praktikos, ir dėl to nepagrįstai sprendė, kad liudytojų parodymai įrodo, jog ji (I. J.) padarė pavojingą veiką.

Be to, I. J. įsitikinimu, teismas, pažeisdamas įrodymų lygiavertiškumo principą, jos parodymuose esančius netikslumus be pagrindo akcentavo ir vertino kritiškai. Nurodo, kad teismas neatsižvelgė į tai, kad, kai N. K. buvo rašomi ir jos (I. J.) pasirašomi rašytiniai paaiškinimai, pareigūnė akcentavo, kad kalba eina apie parduotas cigaretes, o jas apeliantė pripažįsta pardavusi nepilnamečiui N. K. D., todėl daug dėmesio pareigūnės klausimams, susijusiems su tariamu sidro pardavimu, o to ji (I. J.) iš karto nurodė nedariusi, neskyrė, viso įvykio fiksavimo metu toliau dirbo, aptarnavo klientus, ir tai matyti iš byloje esančios kasos juostos. Kadangi pareigūnai neįpareigojo jos (I. J.) nutraukti darbą, ji toliau vykdė savo darbines funkcijas, rašytinius pareigūnės užrašytus paaiškinimus pasirašė neįsigilinusi, įdėmiai jų neperskaičiusi, dėl to nepastebėjo tam tikrų netikslumų, atsiradusių pareigūnei sutrumpintai užrašant jos (I. J.) paaiškinimus. Taigi, apeliantės teigimu, teismo nurodomi prieštaravimai jos rašytiniuose ir žodiniuose paaiškinimuose atsirado dėl objektyvių priežasčių, kurias teismas visiškai ignoravo ir į tai neatsižvelgė atlikdamas jos (I. J.) paaiškinimų kaip vieno iš įrodymų vertinimą.

Apeliantės įsitikinimu, nepagrįstai mažai dėmesio skirta ir kasos kontrolinei juostai, iš kurios aiškiai matyti, kad kartu su cigaretėmis N. K. D. nepirko jokios kitos prekės, įskaitant ir alkoholinį sidrą, kad panašiu metu apskritai nebuvo pirktas būtent tokios rūšies sidras. Pažymi, kad teismų praktikoje panašiose nagrinėjamai bylose kasos kontrolinė juosta yra vienas pagrindinių įrodymų sprendžiant, ar buvo padarytas administracinis teisės pažeidimas, t. y. ar, kaip šiuo atveju, nepilnamečiui asmeniui buvo parduotas alkoholinis gėrimas. Nurodo, kad iš kontrolinės juostos matyti, jog dienos eigoje pirkta prekių už 0,03 Eur, 0,10 Eur ir pan., ir tai patvirtina, kad ji (I. J.) sąžiningai į kasą muša visas parduodamas prekes, nepaisant jų vertės ar kitų aplinkybių. Atitinkamai, kadangi ji sidro nepilnamečiui N. K. D. nepardavė, kasos kontrolinėje juostoje toks pirkimas byloje nurodytu laiku ir neatsispindi. Tuo atveju, jei ji (I. J.) iš tikrųjų būtų pardavusi sidrą nepilnamečiui kartu su cigaretėmis, logiška, kad ji sidro, kaip ir cigarečių, pardavimą būtų užfiksavusi kasoje. Taigi kasos kontrolinės juostos duomenys akivaizdžiai patvirtina, kad ji (I. J.) sidro nurodomu tariamo pažeidimo laiku nepilnamečiui asmeniui nepardavė, t. y. nepadarė jai inkriminuojamo administracinio teisės pažeidimo. Apeliantės įsitikinimu, šio įrodymo ignoravimas skundžiamame nutarime suponuoja išvadą, kad teismas, viena vertus, kvestionuotiniems liudytojų parodymams suteikė prioritetą prieš objektyvų rašytinį dokumentą – kontrolinė kasos juosta yra buhalterinis dokumentas, kurio naudojimą, saugojimą ir kt. reglamentuoja Kasos aparatų naudojimo taisyklės. Kita vertus, teigtina, kad iš esmės nevertindamas minėto įrodymo, sumenkindamas jo reikšmę vien dėl to, kad duomenis į kasą mušė pati apeliantė, teismas netiesiogiai darė prielaidą, jog ji (I. J.) parduoto sidro neįmušė į kasą, nors administracinių teisės pažeidimų bylos teisena grindžiama teisėtumo, objektyvumo bei kitais teisės principais, sprendimas administracinio teisės pažeidimo byloje negali remtis įtarimais ar prielaidomis, turi būti pagrįstas, asmuo gali būti traukiamas administracinėn atsakomybėn tik tuo atveju, jei neabejotinai nustatyti visi administracinio teisės pažeidimo sudėties požymiai. Šie, I. J. teigimu, teismo padaryti įrodymų vertinimo bei sprendimo priėmimo taisyklių pažeidimai neabejotinai turėjo įtakos neteisėto ir neteisingo sprendimo nagrinėjamoje byloje priėmimui.

Skunde taipogi teigiama, kad pareigūnai, fiksavę tariamą teisės pažeidimą (alkoholio nepilnamečiui pardavimą), nesurinko visų situacijai aktualių įrodymų: nebuvo paimta kasos kontrolinė juosta (ji į bylą buvo pateikta tik po to, kai I. J. kreipėsi teisinės pagalbos ir jos atstovė, susipažinusi su bylos medžiaga, joje nerado minėto dokumento), neapklausti už nepilnamečio N. K. D. eilėje laukę žmonės (kad tokie buvo, teigė ne tik I. J., bet patvirtino ir teisme liudijęs D. B.), kurie, N. K. D. pasakojant pareigūnams, kad jis sidrą įsigijo kioske, bandė pareigūnams paaiškinti, kad sidro pardavėja jam tikrai nepardavė, jį nepilnametis jau turėjo su savimi, nesiaiškinta, ar kitose netoliese esančiose prekybos vietose panašiu metu nebuvo parduotas būtent toks sidras, kokį turėjo N. K. D. (tokios rūšies sidras pardavinėjamas greta esančioje parduotuvėje ir kitose prekybos vietose, ne tik I. J. darbo vietoje), ar N. K. D. nebuvo užfiksuotas vaizdo kamerų, pagal kuriose užfiksuotą medžiagą galima būtų spręsti, kur ir kada N. K. D. galėjo įsigyti alkoholinį gėrimą ir kt. Apeliantės manymu, šių ir kitų galimų įrodymų neužfiksavimas leidžia teigti, kad byloje nebuvo surinkta pakankamai įrodymų, kurie leistų visapusiškai ir objektyviai įvertinti situaciją bei spręsti dėl to, ar buvo padaryta pavojinga veika ir, ar yra pagrindas ją (I. J.) patraukti administracinėn atsakomybėn. Esant paminėtoms aplinkybėms, mano, kad tai, jog nebuvo surinkti visi bylai reikšmingi įrodymai, leidžia teigti, jog pilnai ir objektyviai nepatvirtintos bylos aplinkybės dėl neteisėtos veikos padarymo, todėl byloje neįrodyti pažeidimo sudėties objektyviosios pusės elementai. Teismui pažeidus nurodytas įrodymų vertinimo, sprendimo priėmimo taisykles bei padarius kitokią nei minėtoji išvadą, teigtina, kad byloje priimtas sprendimas yra neteisingas ir neteisėtas, todėl jis turi būti panaikintas.

Dėl subjektyviosios nagrinėjamo administracinio teisės pažeidimo sudėties dalies I. J. atkreipia dėmesį, kad būtinas pažeidimo sudėties elementas yra pažeidėjo kaltė (tyčia ar neatsargumas). Pažymi, kad taikant administracinę atsakomybę, teisės pažeidėjo kaltė nėra preziumuojama, jo kaltė, kaip ir kiti administracinio teisės pažeidimo sudėties elementai, turi būti įrodyti, pagrįsti byloje surinktais duomenimis. Kaltė administracinėje teisėje suprantama kaip administracinio teisės pažeidimo padarymas tyčia arba dėl neatsargumo. Ji yra pagrindinis administracinio teisės pažeidimo subjektyvinės pusės požymis. Kaltės turinį sudaro asmens psichinis santykis su padaryta veika ir jos padariniais, t. y. asmens suvokimas, kokią veiką jis daro ir kokių tai sukels padarinių. Skiriamos dvi kaltės pasireiškimo formos: tyčia ir neatsargumas. ATPK 10 straipsnyje numatyta, kad administracinis teisės pažeidimas laikomas padarytu tyčia, jeigu jį padaręs asmuo suprato priešingą teisei savo veikimo arba neveikimo pobūdį, numatė žalingas jo pasekmes ir jų norėjo arba, nors ir nenorėjo šių pasekmių, bet sąmoningai leido joms kilti. Administracinis teisės pažeidimas laikomas padarytu dėl neatsargumo, jeigu jį padaręs asmuo numatė, kad jo veikimas arba neveikimas gali sukelti žalingas pasekmes, bet lengvabūdiškai tikėjosi, kad jų bus išvengta, arba nenumatė, kad gali kilti tokios pasekmės, nors turėjo ir galėjo jas numatyti (ATPK 11 straipsnis). Norint kiekvieną pavojingą visuomenei ir priešingą teisei veiką traktuoti kaip teisės pažeidimą, būtina nustatyti, ar ją padaręs asmuo veikė kaltai, t. y. siekiant asmenį patraukti administracinėn atsakomybėn būtina nustatyti, kad jis suvokė, jog jo elgesys yra netinkamas, neleistinas, pažeidžiantis teisinį reglamentavimą. Apeliantės teigimu, nagrinėjamu atveju ji sidro nepilnamečiui N. K. D. nepardavė, t. y. nepadarė pažeidimo, ir tai patvirtina anksčiau nurodytos aplinkybės. Taigi nėra pagrindo kalbėti ir apie jos kaltės egzistavimą – nesant pavojingos veikos, nėra įmanomas ir atsakomybėn traukiamo asmens santykis su tokia veika. Vadinasi, teismas ne tik nepagrįstai nustatė pavojingos veiklos padarymo faktą, bet ir neskyrė pakankamai dėmesio kaltės, kaip vieno iš reikšmingiausiu pažeidimo sudėties elementų, analizei bei vertinimui.

Apibendrinant skunde nurodoma, kad kaltu dėl administracinio teisės pažeidimo padarymo asmuo gali būti pripažintas tik surinkus pakankamai neabejotinų to asmens kaltės įrodymų. Duomenų, remiantis kuriais tik galima manyti, kad teisės pažeidimas galėjo būti padarytas, nepakanka išvadoms apie asmens kaltumą padaryti ir skirti administracinę nuobaudą. Sprendžiant asmens administracinės atsakomybės klausimą būtina vadovautis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje įtvirtintu nekaltumo prezumpcijos principu bei iš jo išplaukiančiu in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės bei neaiškumai, kurie negali būti pašalinti, aiškintini traukiamo administracinėn atsakomybėn asmens naudai. Apeliantės teigimu, byloje nesant pakankamų ir patikimų duomenų, pagrindžiančių pačios pavojingos veikos padarymo faktą, t. y. jos kaltę, esant prieštaravimų tarp byloje surinktų įrodymų, nesant surinktų visų reikšmingų bylai įrodymų, kylant akivaizdžių abejonių dėl to, kad ji padarė pavojingą veiką, administracinės bylos teisena jos atžvilgiu nutrauktina nesant administracinio teisės pažeidimo įvykio ir administracinio teisės pažeidimo sudėties (ATPK 250 straipsnio 1 punktas).

I. J. apeliacinis skundas netenkinamas.

ATPK 257 straipsnyje nustatyta, kad administracinio teisės pažeidimo byloje įrodymai yra vertinami pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu. Konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ATPK 257 straipsnio kyla, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

Kaip teisingai nurodyta apeliaciniame skunde, pagal ATPK 9 straipsnį administraciniu teisės pažeidimu (nusižengimu) laikomas priešingas teisei, kaltas (tyčinis arba neatsargus) veikimas arba neveikimas, kuriuo kėsinamasi į valstybinę arba viešąją tvarką, nuosavybę, piliečių teises ir laisves, į nustatytą valdymo tvarką, už kurį įstatymai numato administracinę atsakomybę.

Administracinis teisės pažeidimas laikomas padarytu tyčia, jeigu jį padaręs asmuo suprato priešingą teisei savo veikimo arba neveikimo pobūdį, numatė žalingas jo pasekmes ir jų norėjo arba nors ir nenorėjo šių pasekmių, bet sąmoningai leido joms kilti (ATPK 10 straipsnis).

Administracinėn atsakomybėn asmuo traukiamas tada, kai byloje įrodymų pagrindu yra konstatuojama, kad jo padaryta veika atitinka jam inkriminuojamo administracinio teisės pažeidimo sudėtį. Teismų praktika, nustatanti bendruosius administracinės atsakomybės pagrindus, nuosekliai formuojama laikantis bendrųjų šios rūšies teisinės atsakomybės sąlygų, t. y. administracinėn atsakomybėn asmuo traukiamas tik tada, kai byloje esančių įrodymų pagrindu yra konstatuota jam inkriminuojamo administracinio teisės pažeidimo sudėtis. Administracinio teisės pažeidimo sudėtį sudaro ATPK įtvirtinta objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių visuma, nenustačius bent vieno būtinojo požymio, nėra faktinio atsakomybės pagrindo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. 2AT-7-3-2013).

Iš skundžiamo apylinkės teismo nutarimo matyti, kad pirmosios instancijos teismas, priešingai, nei teigiama apeliaciniame skunde, išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes (ATPK 284 straipsnio 1 dalis), tinkamai pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius įrodymus (ATPK 257 straipsnis) ir priėmė teisingą sprendimą.

Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs bylą įrodymų vertinimo ir teisės taikymo aspektu, sprendžia, kad I. J. kaltė dėl ginčijamo jai inkriminuoto pažeidimo padarymo įrodyta visiškai.

Kaip jau minėta, I. J. administracinė nuobauda paskirta už ATPK 164 straipsnio 3 dalyje numatyto pažeidimo padarymą.

ATPK 164 straipsnio 3 dalyje administracinė atsakomybė numatyta už prekybos ir viešojo maitinimo įmonių darbuotojų padarytus kitus prekybos alkoholiniais gėrimais (įskaitant alų) taisyklių pažeidimus.

Nors I. J. neigia padariusi jai inkriminuotą administracinį teisės pažeidimą, jos kaltę padarius ATPK 164 straipsnio 3 dalyje numatytą pažeidimą patvirtina byloje surinktų ir tinkamai, nepažeidžiant įstatymo reikalavimų, įvertintų įrodymų visuma.

Kaip matyti iš liudytojo N. K. D. parodymų, duotų pirmosios instancijos teismo posėdyje, jis nurodė, kad 2015 m. vasario 18 d. pirko sidrą kioske, esančiame (duomenys neskelbtini) gatvėje. Tuo metu jis buvo su trimis draugais – D. B., A. B. ir A.. Sidrą jam pardavė kioske dirbusi pardavėja. Tuo metu kioske buvo viena pardavėja. Tuo metu, kai prie jo priėjo policijos pareigūnai, jis sidrą buvo pasidėjęs ant kiosko palangės. Pareigūnams jis iš karto pasakė, kad sidrą nusipirko, tą pačią dieną parašė paaiškinimą, kad sidrą jam pardavė kioske dirbusi pardavėja. Joks kitas asmuo jam sidro nepirko, jis viską pirko pats. Pats pirko ir cigaretes. Pardavėja jo neprašė pateikti asmens dokumento. Atsakydamas į teisėjo klausimus dar kartą pabrėžė, kad sidrą pirko jis pats, o ne koks nors vyras (32, 33 b. l.). Minėtus liudytojo N. K. D. parodymus patvirtina kiti byloje surinkti įrodymai, todėl netikėti šiais parodymais nėra pagrindo. Tai, kad jis 2015 m. vasario 18 d., apie 10.50 val., prekybos kioske, esančiame adresu: (duomenys neskelbtini), pirko braškių skonio sidro „Fizz“, N. K. D. nurodė ir savo 2015 m. vasario 18 d. paaiškinime. Paaiškinime pastarasis taip pat nurodė, kad jis, nusipirkęs sidro, butelį pasidėjo ant kiosko langelio lentynos ir dar pirko cigarečių „Marlboro Gold“. Tuo metu prie jo priėjo policijos pareigūnai. Pažymėjo, kad jis šiame kioske ne kartą yra pirkęs cigarečių ir alkoholinių gėrimų (7 b. l.). Aplinkybę, kad 2015 m. vasario 18 d. prie kiosko stovėjęs vaikinas, t. y. N. K. D., pasakė, kad sidrą jis pirko būtent kioske, esančiame adresu: (duomenys neskelbtini), teismo posėdyje nurodė ir kaip liudytojai apklausti policijos pareigūnai A. M. bei N. K.. Jie taip pat pažymėjo, kad N. K. D. nesakė, kad sidrą jam būtų nupirkęs koks nors kitas asmuo (31–32 b. l.). Liudytojas D. B. patvirtino N. K. D. nurodytą aplinkybę, kad sidrą ir cigaretes pirko pats N. K. D.. Į pateiktus klausimus atsakė, kad tuo metu kioske dirbo pardavėja, kuri šiuo metu, t. y. bylos nagrinėjimo metu, yra teismo salėje (47 b. l.). Liudytojas A. S. nurodė pamenantis, kaip tuomet, kai N. K. D. nusipirko sidro ir cigarečių, juos sulaikė policija. Patvirtino matęs, kaip sidrą ir cigaretes pirko pats N. K. D.. Nurodė, kad pirmiausia N. K. D. nusipirko raudonos spalvos sidro, o po to – cigarečių. Prie kiosko jie buvo keturiese: jis, N., D. ir A. B. (47–48 b. l.). Taigi neteisi apeliantė teigdama, kad nė vienas iš liudytojų nepatvirtino matęs alkoholinio gėrimo pardavimo nepilnamečiui fakto. Iš bylos matyti, kad I. J. nurodžius, jog sidrą pirko ne N. K. D., o suaugęs vyras, kurio vardą, pavardę ir adresą ji žino, teismas, siekdamas objektyviai nustatyti visas bylos aplinkybes, teismo posėdyje kaip liudytoją apklausė E. N.. Tačiau pastarasis nepatvirtino I. J. teiginio, kad jis nuperka nepilnamečiams alkoholinių gėrimų. Priešingai, E. N. nurodė, kad jis niekada nėra pirkęs nepilnamečiams nei alkoholio, nei cigarečių (46–47, 48 b. l.). Tiek iš liudytojų D. B. ir A. S. teisme duotų parodymų, tiek iš jų rašytinių paaiškinimų (16, 17 b. l.) matyti, kad jie iš esmės analogiškai nurodė esmines aplinkybes, t. y. tai, kad N. K. D. iš kiosko, esančio adresu: (duomenys neskelbtini), sidro „Fizz“ ir cigarečių nusipirko pats, pirkdamas cigaretes sidrą pasidėjo ant palangės, esančios prie kiosko langelio, iki ateinant prie kiosko, N. K. D. sidro neturėjo, jokio vyro nupirkti jam sidro neprašė. Nors, kaip teisingai pastebėta apeliaciniame skunde, paaiškinimuose nurodytos aplinkybės, kad N. K. D. sidrą pirko nepažįstamai merginai, A. S. teismo posėdyje nepatvirtino, tai I. J. kaltės padarius jai inkriminuotą administracinį teisės pažeidimą nepaneigia ir nėra pagrindas netikėti liudytojų D. B. ir A. S. parodymais, kuriuos patvirtina kiti byloje surinkti įrodymai. Kadangi iš bylos duomenų akivaizdu, jog D. B. ir A. S. prie kiosko, N. K. D. perkant cigaretes ir sidrą, buvo kartu, net keletą kartų patvirtino matę, kaip N. K. D. alkoholį pirko pats, sutikti su apeliacinio skundo argumentu, kad D. B. ir A. S. parodymai grindžiami tik paties N. K. D. pasakojimu, kad liudytojai tik perpasakojo N. K. D. pateiktą versiją, nėra pagrindo. Tai, kad apeliantė nepilnamečius liudytojus vertina neigiamai, taip pat nėra pagrindas netikėti pakankamai nuosekliais jų parodymais. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, byloje neginčijamai nustatyta, kad I. J. pardavė nepilnamečiui N. K. D. alkoholinį gėrimą „Fizz“, tuo pažeisdama Lietuvos Respublikos alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 4 dalies 3 punkto reikalavimus.

Įvertinęs I. J. 2015 m. vasario 18 d. paaiškinime nurodytas aplinkybes (3 b. l.) ir jos parodymus, duotus teismo posėdyje (23 b. l.), apeliacinės instancijos teismas pritaria skundžiamame nutarime padarytai išvadai, kad I. J. parodymai nėra nuoseklūs, jie vertintini kaip pastarosios siekis išvengti administracinės atsakomybės. Apeliantės teiginių, kad ji 2015 m. vasario 18 d. paaiškinimą pasirašė neįsigilinusi, įdėmiai jo neperskaičiusi ir nepastebėjusi tam tikrų netikslumų, nepatvirtina jokie bylos duomenys.

Iš skundžiamo nutarimo matyti, kad teismas įrodymus įvertino atskirai ir visumoje, nesuteikdamas vieniems įrodymams pranašumo prieš kitus, priešingai, nei teigiama apeliaciniame skunde, įvertino ir I. J. pateiktuose kasos operacijų kvituose užfiksuotus duomenis. Tai, kad kasos kvituose neužfiksuota, jog apie 10.50 val. buvo parduotas sidras, esant byloje nustatytoms aplinkybėms apeliantės kaltės padarius ATPK 164 straipsnio 3 dalyje numatytą administracinį teisės pažeidimą taip pat nepaneigia.

Pažymima, kad įrodymų rinkimo procesas negali būti begalinis – įrodymų turi būti surenkama ir ištiriama tiek, kiek jų pakanka pagrįstoms išvadoms padaryti. Iš bylos matyti, kad joje yra surinkta pakankamai duomenų, kurių visiškai pakako I. J. kaltės klausimui išspręsti. Taigi nėra pagrindo sutikti su apeliantės teiginiu, kad byloje nebuvo surinkta pakankamai įrodymų, kurie leistų visapusiškai ir objektyviai įvertinti situaciją ir padaryti išvadą dėl jos kaltės. Tai, kad teismas priėmė kitokį sprendimą nei tikėjosi I. J., t. y. priėmė jai nepalankų sprendimą, nėra pagrindas teigti, kad teismo sprendimas neteisingas. Priešingai, apibendrinus tai, kas išdėstyta, konstatuojama, kad apylinkės teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą procesinį sprendimą, kurį naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo. Dėl to Šiaulių apylinkės teismo 2015 m. balandžio 7 d. nutarimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 302¹² straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Palikti Šiaulių apylinkės teismo 2015 m. balandžio 7 d. nutarimą nepakeistą ir I. J. apeliacinio skundo netenkinti.

Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną ir yra neskundžiama.