Vilniaus apygardos teismo nutartis

Trakų rajono apylinkės teismo 2008 m. birželio 2 d. sprendimu ieškinys buvo atmestas; 2008-03-17 Trakų rajono apylinkės teismo nutartimi taikytos laikinosios apsaugos priemonės – įrašas viešame registre, uždraudžiantis V. S., a.k. (duomenys neskelbtini) perleisti žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), sprendimui įsiteisėjus panaikintas; Iš R. K. V. S. priteisė 1000 Lt bylinėjimosi išlaidų bei 12,35 Lt bylinėjimosi išlaidų valstybei.

Teismas sprendė, kad ieškovės reikalavimas atkurti nuosavybės teises nenagrinėtinas teisme. Pagal 1997 m. liepos 1 d. Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo Nr.VIII-359 17 str. ir 18 str. piliečių prašymus atkurti nuosavybės teises į žemę nagrinėja ir priima sprendimus Vyriausybės įgaliota institucija ir teismui tokia teisė nėra suteikta. CK 1.138 str. nustato, kad civilines teises įstatymų nustatyta tvarka gina teismas šiame straipsnyje numatytais būdais. Tai reiškia, kad teismo sprendimas, kuriuo tenkinamas asmens reikalavimas, jam turi sukelti atitinkamas teisines pasekmes. Nuosavybės teisė yra asmens teisė savo nuožiūra valdyti, naudotis bei disponuoti nuosavybės objektu (CK 4.37 str.). Nuosavybės teisė nėra abstrakti teisė. Ji yra neatsiejama nuo šios teisės objekto, todėl neturint nuosavybės objekto, negalima kalbėti apie teises į jį. Turto savininku ar bendrasavininkiu tampama įgijus nuosavybėn turtą asmeniškai arba bendrai su kitais asmenimis (CK 4.47 str., 4.72 str.) ir atskiras teismo sprendimas dėl pripažinimo savininku ar bendrasavininkiu nėra reikalingas, nes jis ieškovei nesukels jokių teisinių pasekmių. Todėl bylą šioje dalyje nutraukė CPK 293 str. 1 p. pagrindu.

Teismas sprendė, kad pagal 1991 m. birželio 18 d. Lietuvos Respublikos įstatymo “Dėl piliečių nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų”, tiek ir pagal 1997 m. liepos 1 d. Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2 ir 10 str. ieškovė R. K., kaip mirusios žemės savininkės M. K., mirusios 1963-03-14, anūkė galėjo tapti pretendente atkurti nuosavybės teisę į jos senelei tenkančią žemės dalį. Norėdama tapti pretendente atkurti nuosavybės teises į išlikusio nekilnojamojo turto dalį, ieškovė turėjo paduoti Vyriausybės įgaliotai institucijai prašymą. Asmenys savo nuožiūra laisvai naudojasi savo civilinėmis teisėmis (CK 1.137 1 d.), todėl turimos teisės realizavimas yra kiekvieno asmens reikalas, ir niekas ne tik neprivalo, bet ir neturi teisės veikti už kitą asmenį neturėdamas tam įstatymo nustatyta tvarka suteiktų įgalinimų.

Teismas nustatęs, kad nuosavybės teisės pretendentui V. S. buvo atkurtos (duomenys neskelbtini), 1994-11-25 sprendimu (duomenys neskelbtini),o 1994-11-25 potvarkiu (duomenys neskelbtini), ši žemė buvo suteikta naudojimui (b.l. 19-23), o V. S. prašymą atkurti nuosavybės teisę į M. K. išlikusią žemę padavė 1992 metais (b.l. 25-26,40), kai ieškovė prašymą atkurti nuosavybės teisę į jos mirusiai senelei M. K. tenkančią žemės dalį, padavė 2000 m. balandžio 14 d. (b.l. 40), t.y. po to, kai atsakovui jau buvo atkurtos nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą, sprendė, kad atsakovas žemės sklypą įgijo teisėtai. Teismas sprendė, kad ieškovė R. K. nerealizavo teisės tapti pretendente atkurti nuosavybės teisę į M. K. žemę, neginčijo Trakų rajono valdybos sprendimo, kuriuo buvo atkurtos nuosavybės teisės V. S., V. S. nuosavybės teises įgijo įstatymo pagrindu ir nepraturtėjo jos sąskaita, todėl reikalavimą dėl žemės sklypo dalies priteisimo atmetė (Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2003-05-12 nutartis civ. byloje Nr.3K-3-582/2003). III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą teisiniai argumentai

Žemesnės instancijos teismas

Atsakovas nuo apeliantės slėpė, kad jam atkurtos nuosavybės teisės į močiutės M. K. žemės sklypą, o sužinojęs, kad apeliantei priklauso 1/3 sklypo dalis atsisakė jį perleisti.

Nurodė, kad teismas nepagrįstai nusprendė, kad atsakovui V. S. nuosavybės teisės į žemės sklypą atkurtos 1994-11-25 dienos (duomenys neskelbtini), sprendimu (duomenys neskelbtini), o potvarkiu (duomenys neskelbtini), ši žemė buvo suteikta naudojimuisi, todėl pagrindo teigti, kad atsakovas žemės sklypą įgijo neteisėtai, nėra pagrindo. Teismas nepagrįstai nusprendė, kad reikalauti prašyme dėl nuosavybės teisių atkūrimo nurodyti kitus pareiškėjui žinomus pretendentus, yra tik reikalavimas pareiškimo turiniui, ir įstatymas nenumatė jokių teisinių pasekmių asmeniui, paduodančiam pareiškimą, dėl reikalaujamų duomenų nenurodymo ar jų netikslumo, įstatymas nenumatė, kad asmenys nurodyti pretendento pareiškime, kaip turintys teisę į nuosavybės teisių atkūrimą, tampa pretendentais savaime, be pačių valios pareiškimo ir todėl jei atsakovas ir būtų nurodęs ieškovę kaip galimą pretendentę į M. K. žemę, jei negalėjo būti atkurtos nuosavybės teisės į žemę be jos pačios prašymo.

Atsakovas prašyme ir kituose dokumentuose dėl nuosavybės teisių atkūrimo nenurodydamas kitų pretendentų pažeidė teisės normas numatytas 1991-06-18 dienos įstatyme ,,Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo“ 11 straipsnį nurodantį, kad prašyme atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą nurodomi kiti pareiškėjui žinomi piliečiai, turintys teisę į šio turto sugražinimą; 1991-09-05 LRV nutarimo Nr. 376, 6 punktą ( patvirtinti piliečių prašymą atstatyti nuosavybės teisę į žemę padavimo tvarka, ir 1 priedo 4 punktą; 1992-01-31 LRV nutarimo Nr. 64, 2 punktą nustatantį, kad tais atvejais, kai atstatyti nuosavybės teisę į žemę ar mišką pretenduoja keli asmenys, kiekvienam jų gražinamos ar valstybės išperkamos žemės ir miško plotai apskaičiuojami vadovaujantis raštišku pretendentų susitarimu. Toks raštiškas susitarimas tvirtinamas notariškai. Atsakovo veiksmus apeliantė vertina kaip nesąžiningus, prieštaraujančius kitų asmenų teisėms ir sąžiningumo bei teisingumo principams.

Nurodė, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (toliau-LAT) išaiškino, kad pagal 1991-06-18 dienos įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 2 punktą, mirus buvusiam turto savininkui, nuosavybės teisė buvo atkuriama jo vaikams. Mirus buvusio savininko vaikui, nuosavybės teisė būdavo atkuriama pastarojo sutuoktiniui ir vaikams į mirusiajam tenkančią išlikusio nekilnojamojo turto dalį (nutartis Nr. 3K-3-777/2003). 1997 metų liepos 1 dienos Įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 3 punktas numato, kad mirus buvusiam turto savininkui, nuosavybės teisė atkuriama jo vaikams į jiems tenkančią išlikusio nekilnojamojo turto dalį.

Atsižvelgdama į LAT nutartyse esančius išaiškinimus apeliantė padarė išvada, kad mirus buvusiam sutuoktiniui, nuosavybės teisės atkūrimas kitiems su juo susijusiems asmenims yra grindžiamos bendrosios dalinės nuosavybės principu (CK 4.72 str.). Tai reiškia, kad mirusio buvusio savininko vaikas nuosavybės teisę į visą išlikusį nekilnojamąjį turtą gali atkurti dviem atvejais. Pirma, jei nėra kitų mirusio buvusio savininko vaikų ar kitų asmenų, kuriems įstatymas suteikia teisę atkurti nuosavybės teisę į mirusio asmens turtą. Antra, jeigu kiti mirusio savininko vaikai ar kiti asmenys, turintys teisę į nuosavybės teisės atkūrimą, aiškiai išreikšdami savo valią, atsisako savo teisės atkurti nuosavybės teises. Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad nė vienos iš nurodytų sąlygų nėra. Apeliantė savo valia aiškiai išreiškė 2000 metų balandžio mėnesį iš karto kai sužinojo apie tai, kad yra pretendentė į išlikusį močiutės M. K. žemės sklypą, pateikdama Vilniaus apskrities viršininko administracijai prašymus dėl nuosavybės teisių atkūrimo.

Nurodė, kad LAT nutartyje Nr. 3K-3-777/2003 išaiškino, kad 1991-06-18 dienos įstatymo 10 straipsnio 9 dalis numatė, kad tais atvejais, kai nuosavybės teisė į visą išlikusį nekilnojamąjį turtą atkurta vienam pretendentui, kiti pretendentai nepraleidę termino prašymui dėl nuosavybės teisių atkūrimo paduoti, gali iš pastarojo reikalauti kompensacijos. Tai, kad 1997 metų liepos 1 dienos įstatyme tokios normos neliko nereiškia, kad įstatymų leidėjas pakeitė teisinį problemos reguliavimą, nes yra pakankamai teisės normų reglamentuojančių santykius tarp buvusio savininko įpėdinių.

Nurodė, kad teismas netinkamai aiškino ir taikė civilinio kodekso ir 1991., bei 1997 metų Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo teisės normas, reglamentuojančias pretendentų į išlikusį nekilnojamąjį turtą teisinius santykius. CK 6.237 str. 1 dalyje numatyta, kad asmuo, kuris be teisinio pagrindo savo veiksmais ar kitokiu būdu tyčia ar dėl neatsargumo įgijo, tai ko jis negalėjo ir neturėjo gauti, privalo visa tai grąžinti asmeniui, kurio sąskaita tai buvo įgyta. Vadovaudamasi LAT formuojama praktika nurodė, kad atsakovas nuosavybės teises į M. K. išlikusį nekilnojamąjį turtą 4,00 ha žemės sklypą įgijo be pakankamo teisinio pagrindo, nes apeliantei, kaip teisėtai įpėdinei turėjo atitekti 1/3 šio žemės sklypo dalis.

Nurodė, kad teismas nukrypo nuo Konstitucinio teismo išaiškinimų, kad vienos asmenų grupės interesai negali būti ginami kitų interesų sąskaita. LAT 2006-12-19 nutartyje išaiškino, kad Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtintas visų asmenų lygybės įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams principas (LAT civilinė byla Nr. 3K-3-666/2006). Konstitucinis asmenų lygybės principas yra žmogaus prigimtinės teisės būti traktuojamam vienodai su kitais, konstitucinė garantija (Konstitucinio teismo 1996-01-24; 1998-10-27; 2003-03-04 dienos nutarimai). Šis konstitucinis principas reiškia ir tai, jog įstatymų leidėjas negali nustatyti kitokio teisinio reguliavimo, pagal kurį asmenys turintys teisę atkurti nuosavybės teises, būtų traktuojami nevienodai, jeigu tarp tų asmenų nėra tokių skirtumų, ir kad toks nevienodas traktavimas būtų objektyviai pateisinamas. Nutartyje kolegija išaiškino, kad, jeigu nuosavybės teisė, esant keliems pretendentams, aiškiai neatsisakiusiems teisės atkurti nuosavybės teises į jiems tenkančią turto dalį, ir nuosavybė atkuriama į visą turtą tik vienam iš pretendentų pripažintina, kad šis įgijo nuosavybės teisę į visą turtą be pakankamo teisinio pagrindo. CK 6.237-6.242 straipsniai, kuriuose reglamentuojami santykiai susiję su nepagrįstu turto įgijimu, taip pat taikomi tais atvejais, kai teisės į visą turtą be pakankamo teisinio pagrindo įgyjamos viešosios teisės reglamentuojamų santykių srityje (LAT nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-7-777/2003; 3K-3-1464/2002).

Nurodė, kad teismas neatkreipė dėmesio į tai, kad bylos nagrinėjimo dalykas ir pagrindinis reikalavimas buvo dėl 1/3 dalies žemės sklypo priteisimo ir nepateikė jokių motyvų kodėl ieškinio reikalavimas dėl žemės sklypo dalies priteisimo buvo atmestas.

Žemesnės instancijos teismas

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas.

Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų (CPK 320 str. 1 ir 2 dalys).