Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė), Rūtos Miliuvienės (pranešėja) ir Raimondo Blauzdžiaus, sekretoriaujant Aurelijai Pauliukaitei, dalyvaujant pareiškėjo atstovei vyr. prokurorei Irmai Zaikienei, atsakovo atstovei Redai Skirkevičiūtei, trečiojo suinteresuoto asmens Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos atstovei Linai Mikuckienei, tretiesiems suinteresuotiems asmenims I. B. (I. B.) ir P. B. (P. B.), vertėjai Ritai Nasalytei, viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Vilniaus apygardos vyriausiojo prokuroro pareiškimą dėl Vilniaus apskrities viešininko sprendimų dalies panaikinimo (tretieji suinteresuoti asmenys – I. B., P. B., Nacionalinė žemės tarnyba prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos, Vilniaus miesto savivaldybės administracija).

Aprašomoji dalis

nustatė:

1) panaikinti Vilniaus apskrities viršininko 2003 m. birželio 25 d. sprendimą Nr. 01-2063 „Dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo Vilniaus mieste piliečiui I. B.“ dalyje dėl nuosavybės teisių atkūrimo grąžinant natūra 0,71 ha žemės sklypą miškų ūkio veiklai;

2) panaikinti Vilniaus apskrities viršininko 2003 m. birželio 25 d. sprendimą Nr. 01-2064 „Dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo Vilniaus mieste piliečiui P. B.“ dalyje dėl nuosavybės teisių atkūrimo grąžinant natūra 0,71 ha žemės sklypą miškų ūkio veiklai.

Pareiškime (b. l. 3-6) paaiškino, jog Vilniaus apskrities viršininko 2003 m. birželio 25 d. sprendimu Nr. 01-2063 I. B. atkurtos nuosavybės teisės į jam tenkantį buvusio savininko M. B. nuosavybės teisėmis valdytą nekilnojamąjį turtą - 0,55 ha žemės Vaidotų kaime, teritorijoje, Lietuvos Respublikos 1996 m. balandžio 24 d. įstatymu Nr. I-1304 priskirtoje Vilniaus miestui, o 2003 m. birželio 25 d. sprendimu Nr. 01-2064 P. B. atkurtos nuosavybės teisės į jam tenkantį buvusio savininko M. B. nuosavybės teisėmis valdytą nekilnojamąjį turtą - 0,54 ha žemės Vaidotų kaime, teritorijoje, Lietuvos Respublikos 1996 m. balandžio 24 d. įstatymu Nr. I-1304 priskirtoje Vilniaus miestui. Šiais sprendimais I. B. ir P. B. bendrosios nuosavybės teise natūra grąžintas 0,71 ha ploto žemės sklypas miškų ūkio paskirčiai.

Iš Nekilnojamojo turto registro duomenų banko išrašo matyti, jog Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2003 m. birželio 25 d. sprendimų Nr. 01-2063 ir Nr. 01-2064 pagrindu Vaidotų kaime P. B. ir I. B. suformuotas bendras 0,7100 ha ploto miškų ūkio pagrindinės tikslinės naudojimo paskirties sklypas, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini) Vilniaus m.k.v., kuriame yra 0,6800 ha miško žemės. Valstybinės miškotvarkos tarnybos prie Aplinkos ministerijos 2008 m. gegužės 29 d. pažymoje Nr. 16083 nurodyta, jog 0,71 ha ploto žemės sklype (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini) Vilniaus mst.) yra 0,69 ha valstybinės reikšmės miško.

Pareiškėjas tvirtina, kad Vilniaus apskrities viršininko 2003 m. birželio 25 d. sprendimai Nr. 01-2063 ir Nr. 01-2064, kuriais atkurtos nuosavybės teisės grąžinant natūra 0,71 ha žemės sklypą miškų ūkio veiklai, priimti pažeidžiant Miškų įstatymo 4 str.4 d., Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 6 str., 13 str., Žemės įstatymo 6 str. nuostatas, todėl turi būti panaikinti.

Pareiškimas Vilniaus apygardos prokuratūroje parengtas 2008 m. birželio 18 d. gavus Aplinkos ministro raštą su informacija apie galimus pažeidimus atkuriant nuosavybės teises ir suteikiant neatlygintinai nuosavybėn 35 žemės sklypus Vilniaus mieste, kuriuose yra valstybinės reikšmės miškai. Renkant medžiagą pagal Aplinkos ministerijos pateiktą informaciją, prokuratūra dėl dokumentų pateikimo kreipėsi į VĮ Registrų centrą, Vilniaus apskrities viršininko administraciją. Nekilnojamojo turto registro išrašai bei dokumentai, kurių pagrindu atkurtos bei įregistruotos nuosavybės teisės į Aplinkos ministerijos nurodytus žemės sklypus, iš VĮ Registrų centro bei Vilniaus apskrities viršininko administracijos prokuratūroje gauti atitinkamai 2008 m. liepos 9 d. ir 2008 m. liepos 14 d., todėl mano, kad kreipimosi į teismą termino nepraleido.

Vilniaus apskrities viršininkas 2000 m. rugpjūčio 24 d. įsakymu Nr. 2818-01 „Dėl žemės reformos žemėtvarkos projekto patvirtinimo Vaidotų, Pagirių, Keturiasdešimties - Totorių kaimų dalies teritorijų, LR 1996 04 24 įstatymu Nr. 1-1304 priskirtų Vilniaus miestui“, patvirtino VĮ Valstybinio žemėtvarkos instituto 2000 m. parengtą Vaidotų, Pagirių, Keturiasdešimties - Totorių kaimų dalies teritorijų, priskirtų Vilniaus miestui, žemės reformos žemėtvarkos projektą ir jame suformuotas žemės sklypų ribas, nustatytas specialiąsias žemės ir miško naudojimo sąlygas. 2000 m. rengiamo žemės reformos žemėtvarkos projekto svarstymo su pretendentais tais metais gauti žemę žiniaraštyje pretendentai P. B. ir I. B. nurodyti eilės Nr. 22. Jiems pagal Žemės reformos įstatymo 10 str. nurodytą asmenų, įsigyjančių žemę, mišką ir vandens telkinius, eilę, priskirta pirma eiliškumo grupė.

Atsakovas tvirtina, kad apskrities viršininko įsakymu 2000 m. patvirtintas žemės reformos žemėtvarkos projektas buvo derintas ne tik Vilniaus apskrities viršininko administracijoje, bet ir su kitomis atsakingomis institucijomis: Aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento Vilniaus rajono agentūra, Vilniaus miškų urėdija. Kompetentingos institucijos, o taip pat ir Vilniaus miškų urėdija 2000 m. balandžio 21 d. suderino žemės reformos žemėtvarkos projektą, jo planinę medžiagą bei žemės reformos žemėtvarkos projekte suformuotą pretendentams bendrosios dalinės nuosavybės teise natūra grąžintą 0,71 ha žemės sklypą miškų ūkio paskirčiai (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)). Nei viena žemės reformos žemėtvarkos projektą derinusi institucija pastabų nepateikė. Žemės sklypo (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)), esančio Vaidotų kaime, Panerių seniūnijoje, Vilniaus mieste, Vilniaus apskrityje, pagrindinė tikslinė naudojimo paskirtis - miškų ūkio, plotas - 0,71 ha, iš kurių miško plotas yra 0,68 ha, vandenų plotas - 0,03 ha.

Parengus, suderinus ir patvirtinus žemės reformos žemėtvarkos projektą, 2002 m. kovo 19 d. pretendentai I. B. ir P. B. suderino žemės sklypo (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)) abrisą. Pasirašė, kad neprieštarauja su vietovėje paženklintomis sklypo ribomis. 2002 m. kovo 20 d. buvo surašytas žemės sklypų ribų paženklinimo-parodymo aktas. 2002 m. balandžio mėn. pretendentai suderino Valstybinio žemėtvarkos instituto parengtą žemės sklypo planą.

Atsakovas aiškina, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gruodžio 20 d. nutarimas Nr. 2013 priimtas iki pretendentai išreiškė savo valią natūra grąžinti buvusiam savininkui iki nacionalizacijos priklausiusią žemę, iki buvo parengtas derinimui ir suderintas žemės reformos žemėtvarkos projektas, iki Vilniaus apskrities viršininkui patvirtinus aukščiau nurodytą žemės reformos žemėtvarkos projektą ir jame suformuotas sklypo (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)) ribas, vietą bei plotą, iki sklypas suderintas su pretendentais. Apskrities viršininko 2003 m. birželio 25 d. sprendimai Nr. 01-2063, Nr. 01-2064 priimti vadovaujantis tuo metu galiojusiais įstatymais, kitais teisės aktais, laikantis jais nustatytos nuosavybės teisių į turėtą žemę atkūrimo tvarkos. Ginčijami sprendimai tai pat priimti vadovaujantis Vilniaus apskrities viršininko 2000 m. rugpjūčio 24 d. įsakymu Nr. 2818-01, žemės sklypų ribų paženklinimo-parodymo aktu, žemės sklypo abrisu, planu. Neįrodžius, jog 2003 m. birželio 25 d. sprendimai Nr. 01-2063, Nr. 01-2064 priimti neteisėtų aktų pagrindu, nėra teisinio pagrindo juos naikinti.

Pažymi, kad nustačius, jog sprendimai dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo ar žemės įsigijimo priimti pažeidžiant įstatymų nustatytą tvarką ir jei dėl to neiškyla ginčų, sprendimą patikslina apskrities viršininkas. Jei kyla ginčų, sprendimą priėmusios ar žemės reformą kontroliuojančios institucijos privalo inicijuoti priimto sprendimo panaikinimą teismine tvarka. Mano, kad Vilniaus apygardos vyriausiasis prokuroras, nustatęs, jog sprendimai dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo priimti pažeidžiant įstatymų nustatytą tvarką, pirmiausia turėjo kreiptis į Vilniaus apskrities viršininko administraciją. Nustačius pažeidimus, apskrities viršininkas būtų galėjęs inicijuoti priimtų sprendimų panaikinimą administracine tvarka.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Aplinkos ministerija prašo Vilniaus apygardos vyriausiojo prokuroro pareiškimą tenkinti.

Atkreipia dėmesį, kad žemės sklypo, kurio kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), nuosavybės atkūrimas įteisintas apskrities viršininko 2003 m. birželio 25 d. sprendimais Nr. 01-2063 ir Nr. 01-2064, t. y. po Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gruodžio 20 d. nutarimo Nr. 2013 priėmimo, kuriuo minėtos teritorijos buvo priskirtos valstybinės reikšmės miškų plotams. Mano, kad Vilniaus apskrities viršininkas, atkurdamas nuosavybės teises į valstybinės reikšmės mišką, pažeidė Miškų įstatymo 4 str., Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 6 str. ir 13 str., Žemės įstatymo 6 str. reikalavimus.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Vilniaus miesto savivaldybės administracija Vilniaus apygardos vyriausiojo prokuroro pareiškimo pagrįstumo klausimą prašo spręsti teismo nuožiūra.

Teismo posėdyje Vilniaus apygardos vyriausiojo prokuroro atstovė pareiškimą palaikė remdamasis jame nurodytais motyvais.

Tretieji suinteresuoti asmenys I. B. ir P. B. teismo posėdyje prašė Vilniaus apygardos vyriausiojo prokuroro pareiškimą atmesti.

Trečiojo suinteresuoto asmens Aplinkos ministerijos atstovė teisminio nagrinėjimo metu prašė pareiškimą tenkinti.

Motyvuojamoji dalis

Pareiškimas tenkintinas.

Nagrinėjamu atveju ginčas kilęs dėl viešojo administravimo subjekto individualių teisės aktų, priimtų vykdant nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimą, teisėtumo ir pagrįstumo.

Bylos duomenimis nustatyta, kad Valstybinė miškotvarkos tarnyba Aplinkos ministerijai 2008 m. gegužės 30 d. raštu Nr. 476 (b. l. 9) pateikė informaciją apie patikrintus 35 kadastrinius sklypus, kurie patenka į valstybinės reikšmės miškų plotus, patvirtintus Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gegužės 20 d. nutarimu Nr. 2013, tačiau yra valdomi privačios nuosavybės teise. Minėtame rašte Valstybinė miškotvarkos tarnyba taip pat nurodė, kad visų 35 patikrintų žemės sklypų nuosavybės atkūrimas buvo įteisintas apskrities viršininko sprendimais po Vyriausybės 2002 m. gegužės 20 d. nutarimo Nr. 2013 priėmimo. Aplinkos ministerija 2008 m. birželio 17 d. raštu Nr. (3-4)-D8-5329 (b. l. 7-8) kreipėsi į Vilniaus apygardos prokuratūrą, prašydama imtis priemonių viešajam interesui ginti kreipiantis į teismą dėl Vilniaus apskrities viršininko administracijos sprendimų, atkuriant/perleidžiant nuosavybės teises į valstybinės reikšmės miškus, panaikinimo. Vilniaus apygardos vyriausiojo prokuroro, ginančio viešąjį interesą, pareiškimas teisme gautas 2008 m. liepos 22 d.

Nustatyta, kad P. B. 1999 m. kovo 6 d. prašymu (b. l. 28) kreipėsi į Vilniaus rajono žemėtvarkos skyrių dėl nuosavybės teisių atkūrimo į jo tėvo M. B. iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdytą žemę. I. B. analogišką prašymą pateikė 1999 m. kovo 15 d. (b. l. 29). 1999 m. kovo 25 d. minėtiems asmenims buvo parengtos pažymos dėl nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų (b. l. 30-31). 2002 m. kovo 20 d. parengtas žemės sklypų ribų paženklinimo - parodymo aktas (b. l. 35). Vilniaus apskrities viršininko 2003 m. birželio 25 d. sprendimu Nr. 01-2063 „Dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo Vilniaus mieste piliečiui I. B.“ (b. l. 23) ir 2003 m. birželio 25 d. Nr. 01-2064 „Dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo Vilniaus mieste piliečiui P. B.“ (b. l. 22) atkurtos nuosavybės teisės į jiems tenkančią buvusio savininko M. B. iki nacionalizacijos nuosavybės teisėmis valdytą nekilnojamo turto dalį, atitinkamai I. B. - 0,55 ha ploto žemės sklypą, P. B. - 0,54 ha ploto žemės sklypą, esančius Vaidotų kaime, teritorijoje, Lietuvos Respublikos 1996 m. balandžio 24 d. įstatymu Nr. I-1304 priskirtoje Vilniaus miestui. Minėtais sprendimais I. B. ir P. B. natūra grąžintas bendras 0,71 ha žemės sklypas miškų ūkio veiklai.

Pareiškėjo teigimu, minėtieji Vilniaus apskrities viršininko sprendimai dalyse dėl nuosavybės teisių atkūrimo į bendrą 0,71 ha žemės sklypą miškų ūkio veiklai priimti pažeidžiant imperatyvias įstatymų nuostatas, todėl turėtų būti naikintini. Su tokia Vilniaus apygardos vyriausiojo prokuroro pozicija teisėjų kolegija sutinka.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 5 str., reglamentuojančio teisę kreiptis gynybos į teismą, 1 d. nustato: ,,Kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas“. Pagal šią nuostatą kreiptis į teismą gali ne bet kas, o tik pats suinteresuotas asmuo, kurio teisės ar teisėti interesai pažeisti. Tačiau šio įstatymo 5 str. 3 d. 2–5 p. nustatytos išimtys, pagal kurias teismas imasi nagrinėti administracinę bylą ne tik pagal asmens arba jo atstovo, kuris kreipiasi, kad būtų apginta jo teisė arba įstatymų saugomas interesas, skundą ar prašymą, bet ir pagal kitų subjektų kreipimąsi. Šioje byloje aktualios 5 str. 3 d. 2–3 ir 5 p. nuostatos, kurios numato galimą bylų nagrinėjimą pagal ,,įstatymų nustatytų institucijų, įstaigų ar jų tarnautojų kreipimąsi dėl kitų asmenų teisių gynimo“ (2 p.), ,,pagal prokuroro, administravimo subjektų, valstybės kontrolės pareigūnų, kitų valstybės institucijų, įstaigų, organizacijų, tarnybų ar fizinių asmenų kreipimąsi įstatymų nustatytais atvejais dėl valstybės ar kitų viešųjų interesų gynimo“ (3 p.) ir ,,įstatymų nustatytais atvejais pagal viešojo administravimo subjektų kreipimąsi dėl administracinių ginčų sprendimo“ (5 p.). To paties įstatymo 56 str. ,,Prokuroro, administravimo subjektų, valstybės institucijų, įstaigų, organizacijų, tarnybų ir fizinių asmenų, ginančių valstybės, savivaldybės ir asmenų teises, procesinės teisės“ 1 d. taip pat nustato, kad tik įstatymų nustatytais atvejais prokuroras, administravimo subjektai, valstybės institucijos, įstaigos, organizacijos, tarnybos ar fiziniai asmenys gali kreiptis į teismą su pareiškimu, kad būtų apgintas viešasis interesas arba apgintos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai.

Prokuratūros įstatymo 19 str. 1 d. nustatyta, kad prokurorai, nustatę asmens, visuomenės, valstybės teisių ir teisėtų interesų pažeidimą, viešąjį interesą gina įstatymų nustatytais atvejais ir tvarka pagal asmens, valstybės ar savivaldybių institucijos arba įstaigos pranešimą, pasiūlymą, pareiškimą, skundą arba savo iniciatyva, taip pat ir tais atvejais, kai kitų institucijų pareigūnai, tarnautojai ar jiems prilyginti asmenys, privalantys ginti šį interesą, nesiėmė priemonių pažeidimams pašalinti. Prokuroras, ginantis viešąjį interesą bei turintis pagrindą manyti, kad pažeisti teisės aktų reikalavimai, turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą su ieškiniu, pareiškimu, prašymu (Prokuratūros įstatymo 19 str. 2 d. 1 p.).

Tai, kas yra objektyviai reikšminga, vertinga ir reikalinga visuomenei ar jos daliai laikytina viešuoju interesu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. spalio 24 d. nutartis adm. byloje Nr. A(10)-1775/2006). Paprastai viešųjų interesų gynimas nėra susijęs su konkrečių asmenų teisių ar interesų pažeidimu, o susijęs su neindividualizuotais visuomenės, jos dalies ar tam tikrų asmenų grupių teisių bei interesų pažeidimu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. spalio 27 d. nutartis adm. byloje Nr. A(8)-1582/2005). Šiuo atveju Vilniaus apygardos vyriausiojo prokuroro paduotas pareiškimas sietinas su miškų, kaip ypatingų nuosavybės teisės objektų, apsauga. Miškų tinkamas naudojimas ir apsauga yra žmogaus egzistavimo, žmogaus ir visuomenės išlikimo bei raidos sąlyga, visos tautos gerovės pagrindas. Imperatyvių teisės normų pažeidimas nuosavybės teisių į nekilnojamąjį turtą atkūrimo srityje turi esminės reikšmės valstybės ir visuomenės teisėms ir teisėtiems interesams, todėl vertintinas kaip viešasis interesas.

Konstitucija orientuoja valstybę tvarkyti savo teritoriją, atsižvelgiant į visuomenės poreikius, rūpinantis Lietuvos istorijos, meno ir kitų kultūros paminklų bei vertybių apsauga, natūralios gamtinės aplinkos, gyvūnijos ir augalijos, atskirų gamtos objektų ir ypač vertingų vietovių apsauga, saugant aplinką nuo kenksmingų poveikių, ūkinę veiklą reguliuojant taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei (Konstitucijos 23 str. 3 d., 42 str. 2 d., 46 str. 3 d., 53 str. 3 d., 54 str.).

Administracinių bylų teisenos įstatymo 33 str. 1 d. yra numatyta, kad jeigu specialus įstatymas nenustato kitaip, skundas administraciniam teismui paduodamas per vieną mėnesį nuo skundžiamo akto paskelbimo arba individualaus akto ar pranešimo apie veiksmą (neveikimo) įteikimo suinteresuotai šaliai dienos arba per du mėnesius nuo dienos, kai baigiasi įstatymo ar kito teisės akto nustatytas reikalavimo įvykdymo terminas.

Bylos medžiaga patvirtina, jog Vilniaus apygardos prokuratūra Aplinkos ministerijos 2008 m. birželio 17 d. raštu Nr. (3-4)-D8-5329 buvo informuota apie atsakovo galimai padarytus pažeidimus; nuo to laiko rinko medžiagą, užklausinėjo įvairias institucijas. Paskutinis atsakymas (dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo bylų patirtintų dokumentų kopijų) Vilniaus apygardos prokuratūroje buvo gautas 2008 m. liepos 14 d. (b. l. 20-21). Į teismą kreiptasi 2008 m. liepos 22 d., t y. nedelsiant po paskutinio atsakymo į paklausimą gavimo. Todėl laikytina, kad Vilniaus apygardos vyriausiojo prokuroro pareiškimas teismui paduotas nepraleidus Administracinių bylų teisenos įstatymo 33 str. 1 d. nustatyto termino.

Šiuo atveju ginčo teisinius santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos Konstitucija, Miškų įstatymas, Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymas, Žemės įstatymas, kiti Lietuvos Respublikos galiojantys teisės aktai.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 47 str. įtvirtinta, kad Lietuvos Respublikai išimtine nuosavybės teise priklauso valstybinės reikšmės miškai. Ginčijamų sprendimų priėmimo metu galiojusio Miškų įstatymo 4 str. 1 d. buvo numatyta, kad miškas nuosavybės teise gali priklausyti valstybei ir Lietuvos Respublikos piliečiams. Lietuvos Respublikos miškuose pagal plotą vyrauja valstybinė miškų nuosavybė. Pagal minėto įstatymo 4 str. 4 d. Lietuvos Respublikai išimtine nuosavybės teise priklauso valstybinės reikšmės miškai. Valstybinės reikšmės miškai - tai: 1) miškai, esantys valstybiniuose rezervatuose, valstybinių parkų rezervatuose ir rezervatinėse apyrubėse, Kuršių nerijos nacionaliniame parke; 2) miestų miškai; 3) valstybiniai miško medelynai ir sėklinės plantacijos; 4) miškų mokslinio tyrimo ir mokymo bei selekcinės sėklininkystės objektų miškai, kurių plotus ir ribas tvirtina Vyriausybė; 5) valstybiniai miškai 7 km pločio juostoje nuo Baltijos jūros ir Kuršių marių, į kuriuos neatkurta nuosavybės teisė pagal Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymą; 6) kiti miškai, Vyriausybės sprendimu priskirti valstybinės reikšmės miškams.

Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 6 str. 1 d. numatė, kad miškas arba vandens telkinys grąžinamas natūra turėtoje vietoje piliečiui arba piliečiams bendrosios nuosavybės teise, išskyrus mišką ir vandens telkinius, pagal šio įstatymo 13 str. priskirtus valstybės išperkamiems, taip pat buvusio miško ir vandens telkinių plotus, kurių šio straipsnio 7 d. nustatytu atveju susigrąžinti turėtoje vietoje piliečiai nepageidauja. Pagal minėto įstatymo 13 str. 1 d. 1 p. ir 3 p. miškai ir vandens telkiniai iš šio įstatymo 2 str. nurodytų piliečių išperkami valstybės ir už juos valstybė atlygina pagal šio įstatymo 16 str., jeigu jie priskirti valstybinės reikšmės miškams, taip pat miestų miškams.

Žemės įstatymo 4 str. 1 d. 3 p. buvo numatyta, kad Lietuvos Respublikai išimtinės nuosavybės teise priklauso žemė, Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka priskirta valstybinės reikšmės miškams.

Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2002 m. gruodžio 20 d. nutarimu Nr. 2013 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės reikšmės miškų plotų patvirtinimo“ pakeitimo“ patvirtino Vilniaus mieste 13,99 tūkst. ha valstybinės reikšmės miškų plotą pagal Aplinkos ministerijos parengtas schemas, tame tarpe ir valstybinės reikšmės miško plotą, esantį I. B. ir P. B. grąžintame žemės sklype Vaidotų kaime, Vilniaus apskrityje. Tai patvirtina Aplinkos ministerijos 2003 m. vasario 18 d. raštas Nr. 12-2-1037, adresuotas Vilniaus apskrities viršininko administracijai.

Iš Valstybinės miškotvarkos tarnybos prie Aplinkos ministerijos 2008 m. gegužės 29 d. pažymos Nr. 16083 (b. l. 11), valstybinės reikšmės miškų plotų schemos fragmento Nr. P0805-0041 (b. l. 10), Miškų valstybės kadastro duomenų patikrinimo akto Nr. 182 ir jo priedų (b. l. 12-14), matyti, kad 0,71 ha ploto žemės sklype, esančiame Vilniaus mieste (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)), yra 0,69 ha valstybinės reikšmės miško.

Nekilnojamojo turto registro duomenų banko išrašas (b. l. 18-19) patvirtina, kad suformuoto bendro 0,71 ha žemės sklypo (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini) Vilniaus m. k. v.), kuriame yra 0,68 ha miško žemės, pagrindinė tikslinė žemės naudojimo paskirtis - miškų ūkio. Nuosavybės įregistravimo pagrindas - Vilniaus apskrities viršininko 2003 m. birželio 25 d, sprendimai Nr. 01-2063 ir Nr. 01-264.

Įvertinus tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad Vilniaus apskrities viršininko sprendimai atkurti nuosavybės grąžinant bendrą 0,71 ha žemės sklypą miškų ūkio paskirčiai, kuriame yra valstybinės reikšmės miško, yra neteisėti ir nepagrįsti. Vilniaus apygardos vyriausiasis prokuroras pagrįstai nurodė, kad Vilniaus apskrities viršininkas 2003 m. birželio 25 d. sprendimais Nr. 01-2063 ir Nr. 01-2064, atkurdamas nuosavybės teises į bendrą 0,71 ha žemės sklypą miškų ūkio paskirčiai, pažeidė Lietuvos Respublikos Konstitucijos 47 str., Miškų įstatymo 4 str. 4 d., Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 6 str. ir 13 str. nuostatas.

Teisės aktai imperatyviai nustato, kad valstybinės reikšmės miškai išimtinai priklauso tik valstybei; į juos draudžiama atkurti nuosavybės teisės konkretiems fiziniams asmenims. Į šias teisės aktais nustatytas sąlygas, kaip rodo bylos medžiaga, Vilniaus apskrities viršininko administracija neatsižvelgė ir priėmė neteisėtus bei nepagrįstus sprendimus dėl nuosavybės teisių atkūrimo grąžinant žemės sklypą miškų ūkio veiklai.

Kitos atsakovo nurodomos aplinkybės nesudaro pagrindo kitaip traktuoti teismui apskųstų sprendimų. Šiuo atveju sprendimų dėl nuosavybės teisių atkūrimo patikslinimas, kurį, kaip nurodyta atsiliepime, galėjo inicijuoti apskrities viršininkas, iš esmės būtų suvaržęs piliečių teises į nuosavybę, todėl Vilniaus apygardos vyriausiasis prokuroras pagrįstai pareiškimu kreipėsi į apygardos administracinį teismą, o ne į sprendimus priėmusį viešojo administravimo subjektą. Žemės reformos įstatymo 18 str. 3 d. nuostatos nagrinėjamu atveju nėra pažeistos.

Dėl išvardintų priežasčių kolegija sprendžia, kad juridinis pagrindas panaikinti Vilniaus apskrities viršininko 2003 m. birželio 25 d. sprendimo Nr. 01-2063 „Dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo Vilniaus mieste piliečiui I. B.“ dalį, kuria atkurtos nuosavybės teisės grąžinant natūra bendrą 0,71 ha žemės sklypą miškų ūkio veiklai, ir 2003 m. birželio 25 d. sprendimo Nr. 01-2064 „Dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo Vilniaus mieste piliečiui P. B.“ dalį, kuria atkurtos nuosavybės teisės grąžinant natūra bendrą 0,71 ha žemės sklypą miškų ūkio veiklai (Administracinių bylų teisenos įstatymo 88 str. 1 d. 2 p.). Kitose dalyse ginčijami Vilniaus apskrities viršininko sprendimai paliktini nepakeistais.

Rezoliucinė dalis

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85 - 88 str. 1 d. 2 p., 127 str. 1 d., teisėjų kolegija

nusprendė:

pareiškėjo Vilniaus apygardos vyriausiojo prokuroro pareiškimą patenkinti.

Panaikinti Vilniaus apskrities viršininko 2003 m. birželio 25 d. sprendimo Nr. 01-2063 „Dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo Vilniaus mieste piliečiui I. B.“ dalį, kuria atkurtos nuosavybės teisės grąžinant natūra bendrą 0,71 ha žemės sklypą miškų ūkio veiklai, ir Vilniaus apskrities viršininko 2003 m. birželio 25 d. sprendimo Nr. 01-2064 „Dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo Vilniaus mieste piliečiui P. B.“ dalį, kuria atkurtos nuosavybės teisės grąžinant natūra bendrą 0,71 ha žemės sklypą miškų ūkio veiklai.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą tiesiogiai šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.