Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Gudžiūnienės (teisėjų kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Konstantino Gurino ir Marytės Mitkuvienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės L. K. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2012 m. vasario 29 d. sprendimo, kuriuo atmestas ieškovės L. K. ieškinys A. A., tretiesiems asmenims notarui G. B. ir antstolei L. N. dėl vekselio pripažinimo negaliojančiu civilinėje byloje Nr. 2-547-622/2012.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Ginčo esmė

Tretieji asmenys notaras G. B. ir antstolė L. N. nurodė, kad ieškovės reikalavimai yra nepagrįsti, todėl prašo juos atmesti

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Teismas nesiaiškino bylai svarbių aplinkybių – ieškovės nurodymo, kad vekselio išrašymas neatitiko jos vidinės valios, kad vekselyje nėra prierašo apie pinigų gavimą, kad vekselyje atsakovas įvardintas ne kaip pinigų davėjas, o kaip gavėjas. Teismas nenagrinėjo ikiteisminio tyrimo medžiagoje esančių garso ir vaizdo įrašų, kuriuose atsakovas aiškiai sako, jog jokių pinigų davęs nebuvo. Teismas atmetė prašymus apklausti teisme liudytojus, kurie galėtų patvirtinti, kad apeliantė pinigų iš atsakovo nėra gavusi.Teismas nepagrįstai atmetė ieškovės prašymą atidėti bylos nagrinėjimą iki įsiteisės ikiteisminio tyrimo metu priimti procesiniai sprendimai ir nepagrįstai rėmėsi neįsiteisėjusiu 2011-11-15 prokuroro nutarimu nutraukti ikiteisminį tyrimą. Teismo išvada, kad atsakovo finansinės galimybės leido jam 2008-07-23 suteikti 120 000 Lt paskolą, yra nepagrįsta. Atsakovo pateiktos 2001 m. ir 2004 m. sudarytos pirkimo-pardavimo sutartys negali pagrįsti tokios teismo išvados, kadangi pagal vieną sutartį gautos lėšos buvo nukreiptos kredito padengimui, o kita sutartis sudaryta prieš keletą metų. Ikiteisminio tyrimo duomenimis, atsakovas 2008 metais nekilnojamojo turto ir piniginių lėšų neturėjo, niekur nedirbo, kitų pajamų deklaravęs nebuvo.Atmestinas teismo argumentas, kad apeliantė turėjo iš karto ginčyti vekselį. Kadangi apeliantė atsakovui skolinga nebuvo, o būtent atsakovas, prisiėmęs J. U. prievolę, buvo skolingas apeliantei, keletą kartų su atsakovu buvo susisiekusi, kuris žadėjo skolą atiduoti. Apeliantė, grįžusi į Lietuvą ir sužinojusi, kad atsakovas pradėjo vykdymo procesą, iš karto kreipėsi į prokuratūrą ir padavė ieškinį.

Apeliantės teiginiai, kad vekselio išrašymas neatitiko jos vidinės valios yra deklaratyvaus pobūdžio ir nepagrįsti jokiais objektyviais duomenimis. Aplinkybė, jog vekselyje nėra prierašo, kad ieškovė iš atsakovo gavo 120 000 Lt, vekselio negaliojančiu nedaro, nes vekselio formoje tokios grafos nėra numatyta. O tai, kad vekselyje atsakovas nurodytas ne kaip pinigų davėjas, o kaip gavėjas, esminės reikšmės neturi, nes iš pačio vekselio turinio yra labai aišku, kad vekselio davėjas yra ieškovė ir kad ji privalo sumokėti atsakovui iki 2008-10-23 120 000 Lt.Apeliantės teiginiai, kad ji grįžusi į Lietuvą ir sužinojusi, kad atsakovas pradėjo vykdymo procesą, iš karto kreipėsi į prokuratūrą ir padavė ieškinį, neatitinka tikrovės. Atsakovas dar 2008-10-25 pranešimu informavo ieškovę, kad ji neapmokėjo 2008-07-23 vekselio, nurodydamas, kad jei ji to nepadarys per vieną mėnesį, atsakovas kreipsis į notarą dėl vykdomojo įrašo. 2009-03-23 atsakovas pakartotinai išsiuntė pranešimą ieškovei, ragindamas apmokėti vekselį. Tą pačią dieną notaras išdavė vykdomąjį įrašą. 2009-03-24 atsakovas antstolei L. N. pateikė notaro išduotą vykdomąjį įrašą vykdymui. Ieškinį apeliantė pateikė tik 2011 m. vasario mėnesį, t.y. praėjus daugiau kaip 2,5 metams po vekselio išrašymo dienos ir praėjus beveik 2 metams po to, kai buvo pradėtas vykdymo procesas. Ši aplinkybė bei kreipimasis į prokuratūrą dėl tariamo atsakovo sukčiavimo rodo, kad ieškovė stengiasi vilkinti vykdymo procesą.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeisti asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (LR CPK 320 str. 1 ir 2 dalys).

Išnagrinėjusi šią bylą apeliacine tvarka, teisėjų kolegija nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (Civilinio proceso kodekso 329 str. 2 ir 3 dalys), taip pat byloje nėra ginamas viešasis interesas, todėl bylą kolegija nagrinėja apeliacinio skundo ribose.

Byloje nagrinėjamas paprastojo neprotestuotino vekselio pripažinimo negaliojančiu klausimas, jo negaliojimą grindžiant apgaule. Apeliaciniame skunde taip pat keliamas įrodymų pakankamumo bei jų vertinimo klausimas bei su ikiteisminio tyrimo baigtimi susijęs bylos nagrinėjimo atidėjimo klausimas.

Dėl procesinių dokumentų, priimtų atliekant ikiteisminį tyrimą, įrodomosios galios bei ikiteisminio tyrimo metu priimtų sprendimų apskundimo kaip pagrindo atidėti bylos nagrinėjimą.

Apeliantė skunde nurodo, kad teismas nepagrįstai netenkino jos prašymo atidėti bylos nagrinėjimą, kadangi ji buvo apskundusi prokuroro nutarimą nutraukti ikiteisminį tyrimą ikiteisminio tyrimo teisėjui ir skundas dar nebuvo išnagrinėtas. Iš šių apeliantės argumentų galima spręsti, jog jos manymu, teismas negalėjo remtis ikiteisminio tyrimo medžiaga, kadangi prokuroro nutarimas nebuvo įsigaliojęs.

Remiantis informacinės teismų sistemos Liteko duomenimis, L. K. skundas dėl prokuratūros nutarimo nutraukti ikiteisminį tyrimą pagal jos pareiškimą, šiuo metu yra išnagrinėtas tiek Klaipėdos miesto apylinkės teisme, tiek ir Klaipėdos apygardos teisme. Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2012 m. vasario 7 d. nutartimi netenkino L. K. skundo. Klaipėdos apygardos teismas 2012 m. kovo 30 d. nutartimi atmetė L. K. atstovės advokatės N. F. skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2012 m. vasario 7 d. nutarties panaikinimo. Taigi, šiuo metu procesinės galimybės baudžiamojo proceso kodekso nustatyta tvarka skųsti prokuroro nutarimą nutraukti ikiteisminį tyrimą, yra išnaudotos, o Klaipėdos miesto apylinkės prokuratūros Trečiojo nusikalstamų veikų tyrimo skyriaus prokurorės 2011 m. lapkričio 15 d. nutarimas nutraukti ikiteisminį tyrimą, yra įsigaliojęs. Todėl aplinkybės, dėl kurių apeliantės manymu civilinė byla negalėjo būti nagrinėjama, bylą nagrinėjant apeliacine tvarka, yra išnykusios. Vertinant teismo veiksmus (ieškovės prašymo atidėti bylos nagrinėjimą atmetimą) retrospektyviai, pažymima, jog teismas tokiu atveju neprivalo bylos nagrinėjimo atidėti, jeigu mano, kad civilinio proceso priemonėmis yra galimybė nustatyti teisiškai reikšmingas byloje faktines aplinkybes; tokiu atveju teismas gali ikiteisminio tyrimo pareigūnų surinktus duomenis, išdėstytus nutarime, analizuoti, jais remtis (pvz., liudytojų parodymais, kitais įrodymais), tačiau ikiteisminio tyrimo pareigūnų išvadomis, kol jos nėra patvirtintos per patikros procedūrą baudžiamojo proceso tvarka, remtis negalima. Taigi, teismas, nagrinėdamas bylą aptariamoje situacijoje, tam tikra apimtimi apriboja savo galimybę remtis tam tikromis įrodinėjimo priemonėmis, kita vertus, būtent bylą nagrinėjantis teismas sprendžia, ar ikiteisminio tyrimo pareigūnų surinktoje medžiagoje, apibendrintoje nutarime (šiuo atveju- nutarime nutraukti ikiteisminį tyrimą) yra paknakami faktinių duomenų, kuriais remdamasis, jis gali priimti byloje sprendimą. Šiuo atveju teismui nagrinėjant bylą buvo pateiktas ne tik nutarimas nutraukti ikiteisminį tyrimą, bet ir liudytojų, įtariamojo apklausų, akistatų protokolų kopijos. Taigi, teismas turėjo galimybę remtis ne tik nutarime nutraukti ikiteisminį tyrimą pateiktomis liudytojų parodymų santraukomis, bet jų parodymais pilna apimtimi.

Taigi, nagrinėjamoje situacijoje pirmosios instancijos teismas, nusprendęs bylą nagrinėti iš esmės, nelaukdamas kol galutinai įsiteisės ikiteisminio tyrimo metu priimti procesiniai sprendimai, civilinio proceso normų nepažeidė.

Dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu kaip sudaryto apgaulės įtakoje (CK 1.91 straipsnio 1 dalis)

Ieškovė ieškinį grindė aplinkybėmis, kad atsakovas A. A. jai vekselyje nurodytos pinigų sumos (120 000 Lt) neperdavė. Esą atsakovas jai paaiškino, kad pagal ieškovės išrašytą vekselį atsakovas (A. A.) prisiima pareigą grąžinti ieškovei L. K. pagal anksčiau (2008-06-16) J. U. paprastuoju neprotestuotinu vekseliu prisiimtą įsipareigojimą grąžinti 126 000 Lt sumą ir tokiu būdu ją apgavo.

Teismas, apeliantės tvirtinimu, nesiaiškino bylai svarbių aplinkybių – ieškovės nurodymo, kad vekselio išrašymas neatitiko jos vidinės valios, kad vekselyje nėra prierašo apie pinigų gavimą, kad vekselyje atsakovas įvardintas ne kaip pinigų davėjas, o kaip gavėjas.

Pirmosios instancijos teismo sprendime detaliai aptarta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, susijusi su Įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatymo 19 straipsnio nuostatomis bei galimybe ginčyti paprastąjį vekselį remiantis bendraisiais sandorių negaliojimo pagrindais. Pagal teismų praktiką, skolininkas pagal vekselį gali reikšti prieštaravimus dėl reikalavimo sumokėti vekselyje nurodytą sumą, tačiau tik tokius, kurie susiję su formaliais vekselio, kaip vertybinio popieriaus, trūkumais (jo rekvizitais), arba su tiesioginiais (asmeninais) skolininko pagal vekselį ir pirmojo vekselio turėtojo santykiais, taip pat dėl vekselio turėtojo nesąžiningumo, įgyjant vekselį. Įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatymo 19 straipsnyje nustatytas draudimas reikšti vekselio turėtojui prieštaravimus, grindžiamus asmeniniais santykiais, netaikytinas tuo atveju, kai tokius prieštaravimus reiškia paprastojo vekselio davėjas pirmajam vekselio įgijėjui, t. y. tiesioginiam santykių, kurie buvo pagrindas išduoti vekselį, kontrahentui. Vekselio davėjas pirmajam vekselio turėtojui turi teisę reikšti prieštaravimus dėl vekselio apmokėjimo, remdamasis jiems žinomais santykiais. Dėl to, kad vekselio išrašymas yra valinis veiksmas, galimi atvejai, kai asmens, t. y. vekselio davėjo, veiksmai neatitinka jo vidinės valios. Tokiais atvejais vekselį išrašęs asmuo gali ginčyti šį sandorį, remdamasis ir bendraisiais sandorių negaliojimo pagrindais dėl valios ydingumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-216/2007).

Taigi, teisinė galimybė ginčyti vekselį kaip sandorį, egzistuoja, tačiau tai nereiškia, jog reikalavimo pareiškimas, nurodant, kad sandoris (vekselio išrašymas) neatitiko jį išrašančiojo (šiuo atveju- ieškovės) valios, yra pakankamas pagrindas vekselį pripažinti negaliojančiu. Teismų praktikoje yra suformuoti ir išaiškinimai dėl įrodinėjimo pareigos: tuo atveju, kai teisinis santykis atsiranda iš abstraktaus sandorio, skolininkas (vekselio davėjas) privalo įrodyti, kad nėra tokio teisinio santykio atsiradimo pagrindo arba kad jis negalioja (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. birželio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-311/2008). Situacijoje, kai sandoris ginčijamas dėl valios trūkumo, aktuali įrodymų pakankamumo bei jų patikimumo problema. Šalis, turinti pareigą įrodinėti, privalo pateikti tokius įrodymus, kurie būtų pakankami suformuoti vidinį teismo įsitikinimą dėl asmens vidinės valios neatitikimo sandorio išraiškai (CPK 176, 185str.).

Pagal CPK 177 straipsnio 1 dalį įrodymais civilinėje byloje yra bet kokie faktiniai duomenys, kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių šalių reikalavimus ir atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra. Konkrečios įrodinėjimo priemonės, kurių pagalba teismas galėtų patikrinti asmens vidinės valios turinį, neegzistuoja. Taigi, sprendžiant, ar asmens vidinė valia atitiko jos išraišką, formalizuotą sandoriu (šiuo atveju- vekseliu), gali būti remiamasi tik šalutiniais įrodymais, kurie patvirtina ne pačios asmens valios turinį, o aplinkybes, jog tam tikra valia toje situacijoje galėjo (ar negalėjo) susiformuoti.

Pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą, iš tiesų betarpiškai neišklausė liudytojų, kuriuos prašė apklausti ieškovė, taip pat neklausė ikiteisminio tyrimo medžiagoje esančių garso įrašų, kurie, apeliantės manymu, patvirtina aplinkybę, kad pinigų A. A. jai neperdavė, tačiau, minėta, visi apeliantės prašyti apklausti teisme liudytojai buvo apklausti atliekant ikiteisminį tyrimą, jų parodymai, taip pat kai kuriais atvejais- akistatų protokolai, yra nagrinėjamos civilinės bylos medžiagoje ir atitinka rašytinių įrodymų statusą (CPK 197 str. 1 d.). Tiek ikiteisminį tyrimą atlikę prokuratūros pareigūnai, tiek vėliau apeliantės skundus dėl nutarimo nutraukti ikiteisminį tyrimą nagrinėję teismai (Klaipėdos miesto apylinkės bei Klaipėdos apygardos) nutartyse aptarė ikiteisminio tyrimo medžiagoje esančius garso ir vaizdo įrašus ir konstatavo, jog juose, priešingai nei teigia apeliantė, nėra atsakovo pripažinimo, jog jis pinigų L. K. neperdavė; kad tokie apeliantės teiginiai tėra jos pateikiamas įrašų interperatavimas.

Parodymus tiesiogiai apie vekselio surašymo aplinkybes, o ne apie ieškovo bei atsakovės santykius apskritai, iš visų (septynių) ikiteisminio tyrimo metu apklaustų liudytojų davė dvi liudytojos- B. A. ir J. K.. Jos patvirtino ieškovės L. K. versiją, kad pinigai išrašant vekselį ieškovei perduoti nebuvo, o vekselio surašymas A. A. buvo siejamas su tuo, kad jis šio vekselio pagrindu atgaus pinigus iš J. U.. Šių liudytojų parodymai dėl jų itin artimo giminystės ryšio su ieškove (pirmoji- ieškovės motina, antroji- dukra) negali būti pripažįstami patikimais. Ieškovės bei šių liudytojų nurodytos aplinkybės dėl ginčijamo vekselio sąsajumo su anksčiau J. U. išrašytu ieškovei vekseliu kelia pagrįstų abejonių dėl to, kad skirtingos jose nurodomos sumos (nors ieškovė paaiškino, kad dalį perduotų pinigų- 6000 Lt J. U. išleido, jos manymu, pagrįstai). Kita vertus, menkai tikėtini ieškovės paaiškinimai, jog ji nesuprato, kad vekselyje, kurį ji pati ir surašė, būtent ji prisiima įsipareigojimą sumokėti pinigus A. A., o ne priešingai, nes vekselyje labai aiškiai įvardijama, kad būtent L. K. privalo sumokėti pinigus A. A.. A. A. vekselyje įvardijamas du kartus- abu kartus naudininko linksniu (kam), kas aiškiai liudija asmenį, kuriam turi būti įvykdyta prievolė sumokėti. Tai, kad antrą kartą paminimas vekselyje A. A. įvardijamas pinigų gavėju (o ne davėju, kas apeliantės manymu, patvirtina jos versiją, kad pinigų ji negavo), yra visiškai logiška, vertinant vekselio tekstą: pinigų gavėju A. A. įvardijamas jau po to, kai nurodyta, kad L. K. privalo jam grąžinti 120 000 Lt sumą; taigi, jis tampa vekselyje nurodytos pinigų sumos gavėju. Apeliantės paaiškinimai visiškai nelogiški ir tuo aspektu, kad vekselį kaip vienašalį sandorį, pasirašė tik ji, taigi, jokio įsipareigojimo pagal jį A. A. neprisiėmė, jokio įsipareigojimo savo parašu nepatvirtino, nors kiekvienam vidutiniškai išprususiam, protingam bei apdairiam asmeniui analogiškoje situacijoje būtų neabejotinai aišku, kad sandorį (koks jis bebūtų) turi pasirašyti būtent tas asmuo, kuris prisiima įsipareigojimus pagal sandorį, o ne tas, kuriam, kaip teigia apeliantė,yra įsipareigojama.

Nepagrįstas apeliantės argumentas, jog ginčijamame vekselyje nesant nuorodos, kad pinigai pagal vekselį (120 000 Lt yra perduoti), ši aplinkybė daro vekselį negaliojančiu.

Įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatyme nustatytas reikalavimas, kad vekselyje turi būti besąlyginis įsipareigojimas sumokėti jame nurodytą pinigų sumą (Įstatymo2 straipsnio 1 dalis, 3 straipsnio 2 punktas, 77 straipsnio 2 punktas), reiškia tai, jog vekselyje įtvirtinta mokėjimo prievolė ir iš jos atsiradusi reikalavimo teisė yra abstraktaus pobūdžio. Prievolės abstraktumas reiškia tai, kad: pirma, abstrakti prievolė yra savarankiška, t. y. jos nesieja teisinis ryšys su jos atsiradimo pagrindu; antra, abstrakčios prievolės subjektai negali remtis tokios prievolės atsiradimo pagrindo buvimu, jo galiojimu ar negaliojimu, reikalaudami vykdyti ar atsisakydami vykdyti pareigas, kilusias iš šios prievolės. Taigi vekselyje įtvirtintas prievolės abstraktumas reiškia, kad ši prievolė nesusijusi teisiniu ryšiu su vekselio išdavimo pagrindu, t. y. tuo teisiniu santykiu (tam tikru sandoriu), dėl kurio vekselis buvo išrašytas. Tai reiškia, kad skolininkas (vekselio davėjas), išduodamas vekselį, sukuria kreditoriaus (vekselio turėtojo) naudai jau visiškai kitą, negu jo įsipareigojimas pagal tą teisinį santykį (tam tikrą sandorį), dėl kurio išduodamas vekselis, prievolę – prievolę pagal vekselį. Tokia abstrakti prievolė atsiranda išrašius vekselį. Vekselio išrašymas yra abstraktus vienašalis sandoris. Dėl šio abstraktaus vienašalio sandorio sukuriamas naujas civilinių teisinių santykių objektas – vertybinis popierius, kuriame įtvirtinta nauja prievolė dalyvauja civilinėje apyvartoje kaip savarankiška abstrakti prievolė, iš esmės teisiškai nepriklausoma nuo to teisinio santykio (tam tikro sandorio), kurio pagrindu ji buvo sukurta (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. birželio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-311/2008). Nagrinėjamos bylos atveju vekselio abstraktus pobūdis reiškia tai, jog įrašo apie pinigų perdavimą nebuvimas vekselyje negali būti vertinamas kaip vekselio negaliojimo pagrindas.

Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija pripažįsta, jog pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovė neįrodė aplinkybių, kuriomis grindė savo reikalavimą pripažinti vekselį negaliojančiu, yra pagrįsta, atitinka bylos medžiagą, o apeliacinio skundo argumentai neįrodo priešingai.

Teismo argumentas, kad apeliantė vekselį turėjo ginčyti iš karto, nebuvo esminis, atmetant ieškinį. Kita vertus, teismas teisingai pažymėjo, jog asmuo, kuris vienašaliu sandoriu prisiėmė įsipareigojimą, neatitinkantį jo tikrosios valios, būdamas apdairus, rūpestingas bei sąžiningas, tokį sandorį ginčytų iš karto, kada jam tampa aiškus sandorio negaliojimo pagrindas. Šiuo atveju bylos duomenys liudija, kad apeliantė sandorį pradėjo ginčyti tik atsakovui pradėjus priverstinio vykdymo veiksmus. Kita vertus, teisėjų kolegija pastebi, jog byloje nėra jokių duomenų, kad pati apeliantė būtų siekusi išieškoti skolą pagal vekselį iš A. A., nors prievolės įvykdymo terminas nurodytas vekselyje- 2008-10-23. Menkai tikėtina situacija, kai asmuo, turintis reikalavimo teisę (ar bent jau būdamas įsitikinęs dėl tokios teisės turėjimo), suėjus prievolės įvykdymo terminui, nesiima skolos išieškojimo (juo labiau, kad vekselio atveju taikoma neteisminė išieškojimo procedūra), o skolinasi pinigus iš kito asmens, kas aiškiai liudija, jog pinigų poreikis apeliantei buvo realus. Aptartos aplinkybės taip pat netiesiogiai paneigia apeliantės poziciją apie A. A. skolą jai, o ne jos skolą A. A..

Dėl apeliantės argumentų, susijusių su atsakovo galimybe paskolinti 120 000 Lt sumą

Jau minėta, jog pagal įrodinėjimo pareigos paskirstymo taisykles, būtent sandorį ginčijantis asmuo turi įrodyti aplinkybes, kurios patvirtintų sandorio negaliojimą, o ne priešingai. Tačiau šiuo atveju teismas, tenkindamas apeliantės prašymą, įpareigojo atsakovą pateikti įrodymus, kurie patvirtintų jo galimybę suteikti ieškovei paskolą. Pažymėtina, jog atsakovo finansines galimybes tyrė ir ikiteisminio tyrimo institucijos. Esant įrodymams, kad atsakovas 2001 m. ir 2004 m. yra sudaręs nekilnojamojo turto pardavimo sandorius, teismas pagrįstai konstatavo, jog atsakovo galimybė skolinti nėra paneigta. Apeliantės argumentas, kad atsakovas 2008 metais nekilnojamojo turto ir piniginių lėšų neturėjo, niekur nedirbo, kitų pajamų deklaravęs nebuvo, yra deklaratyvus. Byloje nėra įrodymų, kada atsakovas pagal savo statusą priskiriamas asmenų, privalančių deklaruoti turtą bei pajamas, ratui. Kuo remdamasi apeliantė teigia, kad atsakovas 2008 m. neturėjo piniginių lėšų, neaišku. Nekilnojamojo turto neturėjimas nereiškia, jog asmuo neturi ir piniginių lėšų.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą, konstatuoja, kad apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo naikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą (CPK 329, 330 str.).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Paduodama apeliacinį skundą, ieškovė sumokėjo pusę mokėtinos žyminio mokesčio sumos (1700 Lt), nuo likusios žyminio mokesčio dalies mokėjimo teismo ji buvo atleista, todėl papildomo žyminio mokesčio priteisimo klausimas iš apeliantės nėra sprendžiamas (CPK 83 str. 3 d., 96 str. 4 d.). Atsakovas A. A. pateikė prašymą atlyginti apeliacinės instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas bei šių išlaidų dydį patvirtinantį įrodymą- pinigų priėmimo kvitą 500 Lt sumai (b.l. 182). Kadangi ieškovės apeliacinis skundas atmetamas, atsakovui iš ieškovės priteisiama 500 Lt atstovavimo apeliacinės instancijos teisme išlaidų (CPK 93, 98 str.).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Civilinio proceso kodekso

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Klaipėdos apygardos teismo 2012 m. vasario 29 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti A. A. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) iš apeliantės L. K.(asmens kodas (duomenys neskelbtini) 500 Lt (penkis šimtus litų) bylinėjimosi apeliacinės instancijos teisme išlaidų.