Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų:

Alės Bukavinienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Danutės Milašienės ir Donato Šerno,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovų L. K. ir L. K. atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2010 m. lapkričio 15 d. nutarties, kuria pakeistos laikinosios apsaugos priemonės, civilinėje byloje, pagal ieškovo „Swedbank“ AB ieškinį atsakovams R. K., D. K., D. V., L. K., L. K., J. V., tretiesiems asmenims bankrutuojančiai uždarajai akcinei bendrovei „Vendis“, bankrutuojančiai uždarajai akcinei bendrovei „Nigema“ dėl skolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Atskirasis skundas netenkintinas.

Civilinio proceso įstatymas numato galimybę teismui dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu imtis laikinųjų apsaugos priemonių būsimo teismo sprendimo įvykdymui užtikrinti (CPK 144 straipsnio 1 dalis). Civilinio proceso teisės normos, įtvirtindamos laikinųjų apsaugos priemonių taikymo galimybę, kartu nustato šių priemonių taikymo sąlygą ir esminį apribojimą – laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos tik tuo atveju, jei yra pagrindas manyti, jog, nesiėmus šių priemonių, būsimo teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas. CPK 144 straipsnio pagrindu pirmosios instancijos teismas, nenagrinėdamas ir nespręsdamas ieškinio pagrįstumo, atsižvelgdamas į teismo sprendimo vykdymo ypatumus, taip pat abiejų bylos šalių interesų pusiausvyrą, sprendžia, ar yra poreikis užtikrinti ieškinį, t. y. ar ieškinio tenkinimo atveju teismo sprendimo įvykdymas galės būti realiai įvykdytas, ar jo įvykdymui užtikrinti būtina imtis proceso įstatyme numatytų priemonių.

Apeliantas nurodo, kad teismo nutartis taikyti laikinąsias apsaugos prienones turi būti pagrįsta ir tinkamai motyvuota. Teismo argumentai, kad atsakovai turtą gali perleisti ar apsunkinti vertintini kaip deklaratyvūs, nes nėra pagrįsti jokiais įrodymais.

Teisėjų kolegija pažymi, kad teismas taikydamas CPK 145 straipsnyje numatytas laikinąsias apsaugos priemones, neprivalo turėti įrodymų, jog ateityje neabejotinai atsiras grėsmė teismo sprendimui įvykdyti. Teismui pakanka įsitikinti tuo, kad konkrečioje situacijoje tokia grėsmė yra galima, kad egzistuoja tokio pobūdžio grėsmės atsiradimo tikimybė. Teismų praktikoje vadovaujamasi nuostata, jog pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones yra tada, kai vyksta ginčas dėl didelės pinigų sumos. Tai pagrindžiama tuo, kad atsakovo pozicija, o taip pat jo finansinis pajėgumas teismui šioje proceso stadijoje dar nėra žinomi, tuo tarpu didelė ieškinio suma gali padidinti būsimo teismo sprendimo neįvykdymo riziką.

Nagrinėjamu atveju ieškovas kreipėsi į teismą dėl 19 857 841,07 Lt skolos ir 5 procentų procesinių palūkanų priteisimo. Tokia pinigų suma laikytina didele, o tai gali objektyviai padidinti ieškovui galimai palankaus teismo sprendimo neįvykdymo riziką. Pirmosios instancijos teismas atsižvelgdamas, kad šiuo atveju reikalavimas pareikštas dėl didelės pinigų sumos, pagrįstai nurodė, kad yra pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones.

Apelintės nurodo, jog bendraatsakovių turto areštas yra perteklinis, nes jau yra areštuotas atsakovų D. K., R. K. ir D. V. 4 500 000 Lt vertės turtas, bei ieškovo naudai skolininkas BUAB „Vendis“ hipoteka yra įkeitęs turtą, kurio vertė oficialiais Nekilnojamojo turto registro duomenimis siekia 17 209 538 Lt.

Byloje nustatyta, kad ieškovas kreipėsi į teismą prašydamas priteisti solidariai iš atsakovų R. K., D. K., D. V. 19 857 841,07 Lt skolą, 5 procentus procesinių palūkanų ir lygiomis dalimis bylinėjimosi išlaidas. Ieškinio užtikrinimui Kauno apygardos teismo 2010 m. kovo 3 d. nutartimi areštuotas atsakovų R. K., D. K. ir D. V. 9 500 000 Lt vertės nekilnojamasis, kilnojamasis turtas, turtinės teisės, o jų nesant ar nepakankant jų – lėšos. Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. rugsėjo 8 d. nutartimi turto arešto mastas sumažintas iki 4 500 000 Lt. Iš bylos medžiagos matyti, kad patikslinus ieškinį, atsakovėmis įtrauktos ir laiduotojų sutuoktinės L. K., L. K. ir J. V. ir skundžiama nutartimi areštuotas visų solidarių atsakovų 4 500 000 Lt vertės turtas.

Taigi, įtraukus laiduotojų sutuoktines bendraatsakovėmis, reiškiamas reikalavimas jau yra ne trims atsakovams, o visiems šešiems solidariems atsakovams, ir atitinkamai ieškinio užtikrinimui laikinosios apsaugos priemonės taikomos visų atsakovų turtui, kurių mastas neviršija 4 500 000 Lt sumos. Taigi, apeliantės nepagrįstai nurodo, jog laiduotojų sutuoktinių turto areštas yra perteklinis, nes turto arešto mastas neviršija 4 500 000 Lt sumos.

Pagal CK 3.109 straipsnio bei CK 3.113 straipsnio nuostatas, sutuoktiniai pagal savo prievoles gali atsakyti tiek solidariai, tiek asmeniškai, priklausomai nuo prievolės atsiradimo pagrindo. CK 3.109 straipsnio 1 dalies 5 punkte nustatyta, kad bendrosios prievolės gali atsirasti ne tik dėl abiejų sutuoktinių veiksmų, bet ir vieno sutuoktinio iniciatyva, jei konkretų sandorį vienas sutuoktinis sudarė kito sutuoktinio sutikimu arba jį kitas sutuoktinis vėliau patvirtino, arba tokiam sandoriui kito sutuoktinio sutikimo nereikėjo, esant sąlygai, kad pastaruoju atveju sandoris sudarytas šeimos interesais. CK 3.92 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta prezumpcija, kad sutuoktinis sudaro sandorius su kito sutuoktinio sutikimu, išskyrus atvejus, kai sandoriui sudaryti reikalingas rašytinis kito sutuoktinio sutikimas. Apie šios prezumpcijos reikšmę kasacinio teismo praktikoje jau yra pasisakyta, nurodant, kad ja siekiama palengvinti civilinę apyvartą ir apsaugoti sąžiningus trečiuosius asmenis, sudarančius sandorius su sutuoktiniais, nuo galimų ieškinių siekiant nuginčyti sudarytus sandorius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. Š., I. Š. v. UAB „ Gabuva“ ir kt., bylos Nr. 3K-37-149/2008; 2009 m. kovo 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB bankas „ Hansabankas“ v. A. A., bylos Nr. 3K-3-117/2009). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad prievolės atsiradimo pagrindas turi esminę reikšmę nustatant sutuoktinių prievoles ir jų dydį, ir tik nustačius prievolės pobūdį ir jos atsiradimo pagrindą, galima nustatyti, kas yra atsakomybės subjektai pagal prievolę – vienas ar abu sutuoktiniai, nes tai atitinkamai nulemia išieškojimo nukreipimą į skirtingo teisinio režimo turtą – į vieno sutuoktinio asmeninį turtą, jo dalį bendrame turte ar bendrą sutuoktinių turtą, jei atsakomybė pagal prievolę atsiranda abiem sutuoktiniams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gruodžio 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. R. v. S. V., bylos Nr. 3K-3-607/2007).

Sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrįstumo klausimą, teisėjų kolegija šiuo atveju nenagrinėja ir nepasisako dėl šioje byloje sutuoktinių prievolių pobūdžio ar bylos esmės, tačiau esant teisiniam reglamentavimui, kuomet išieškojimas gali būti nukreiptas ir į asmeninį sutuoktinio turtą, laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos ne tik bendrąją jungtine nuosavybe turimam turtui, tačiau ir sutuoktinio asmeniniam turtui. Taigi, teisėjų kolegija atmeta atskirojo skundo argumentus, kad pirmos instancijos teismas nenurodydamas, jog areštuojamas atsakovų tik bendrosios jungtinės nuosybės teise turimas turtas, pažeidė CPK 145 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą ekonomiškumo principą.

Vadovaujantis išdėstytu, teisėjų kolegija daro išvadą, kad atskirojo skundo motyvais nėra pagrindo naikinti pirmos instnacijos teismo nutarties. Nenustačius absoliučių skundžiamos teismo nutarties negaliojimo pagrindų, pirmos instancijos teismo nutartis paliktina nepakeista.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 337 straipsnio 1punktu,

Rezoliucinė dalis

n utaria:

Kauno apygardos teismo 2010 m. lapkričio 15 d. nutartį palikti nepakeistą.