Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Regionų administracinio teismo Kauno rūmų teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rimanto Giedraičio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Janinos Vitunskienės ir Nataljos Zelionkienės,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. K. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo, tretieji suinteresuoti asmenys – uždaroji akcinė bendrovė „ (duomenys neskelbtini) “ ir uždaroji akcinė bendrovė „(duomenys neskelbtini)“.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Byloje nagrinėjamas ginčas kilo dėl Departamento 2024 m. gruodžio 2 d. sprendimo Nr. 24S279311, kuriuo pareiškėjui panaikintas Leidimas laikinai gyventi, teisėtumo ir pagrįstumo.

Lietuvos Respublikos ambasada Baltarusijos Respublikoje buvo išdavusi pareiškėjui Šengeno vizą, galiojusią nuo 2018 m. gruodžio 19 d. iki 2019 m. gruodžio 18 d. (kelionės tikslas – turizmas), ir nacionalinę vizą, galiojusią nuo 2021 m. vasario 19 d. iki 2022 m. vasario 11 d., kaip užsieniečiui, atvykstančiam į Lietuvą dirbti UAB „(duomenys neskelbtini)“ kvietimu. Nuo 2021 m. gruodžio 13 d. asmuo Lietuvoje gyvena su leidimu laikinai gyventi.

VSDFV informacinės sistemos duomenimis, pareiškėjas darbinę veiklą Lietuvos Respublikoje pradėjo 2022 m. vasario 1 d. UAB „(duomenys neskelbtini)“, kurioje dirbo iki 2023 m. gegužės 29 d. Nuo 2023 m. birželio 1d. jis buvo įdarbintas įmonėje UAB „(duomenys neskelbtini)“.

2023 m. rugsėjo 12 d. Departamentas gavo asmens prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punkte ir 44 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytu pagrindu (leidimas laikinai gyventi išduodamas užsieniečiui, kuris ketina dirbti Lietuvos Respublikoje), kuriame jis nurodė, kad ketina dirbti UAB „(duomenys neskelbtini)“ tarptautinio krovinių vežimo transporto priemonės vairuotoju (profesija, kuri įtraukta į trūkstamų profesijų sąrašus) ir jo pragyvenimo lėšų šaltinis Lietuvoje bus darbo užmokestis. Asmens prašyme išduoti leidimą laikinai gyventi ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ tarpininkavimo rašte dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo (keitimo) įsipareigotas mokėti mėnesinis darbo užmokestis – 1387 Eur.

2023 m. spalio 16 d. Departamentas, vadovaudamasis Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punktu ir 44 straipsnio 1 dalies 2 punktu (asmens profesija įtraukta į Profesijų, kurių darbuotojų trūksta Lietuvos Respublikoje, sąrašą pagal ekonominės veiklos rūšis), priėmė sprendimą Nr. 23S184952 išduoti leidimą laikinai gyventi dvejiems metams (iki 2025 m. gruodžio 12 d

2024 m. gegužės 15 d. Departamentas gavo asmens prašymą leisti pakeisti darbdavį, kuriame nurodė, kad ketina dirbti pagal darbo UAB „(duomenys neskelbtini)“ tarptautinio krovinių vežimo transporto priemonės vairuotoju (profesija, kuri įtraukta į trūkstamų profesijų sąrašus). UAB „(duomenys neskelbtini)“ pateiktame tarpininkavimo rašte darbdaviui ar darbo funkcijai pas tą patį darbdavį pakeisti įsipareigotas mokėti mėnesinis darbo užmokestis buvo nurodytas – 1525 Eur.

2024 m. birželio 18d. Departamentas, vadovaudamasis Įstatymo 44 straipsnio 6 dalies nuostatomis, priėmė sprendimą Nr. 24S148940 leisti asmeniui pakeisti darbdavį.

2024 m. liepos 3 d. darbo sutartis tarp pareiškėjo ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ buvo nutraukta.

Byloje nekeliamas joks ginčas dėl to, kad nuo 2024 m. gegužės 1 d. iki darbo sutarties nutraukimo datos – 2024 m. liepos 3 d. asmuo darbo užmokesčio UAB „(duomenys neskelbtini)“ negavo. Taip pat nėra ginčo, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ pareiškėjas įdarbintas nuo 2024 m. birželio 26 d., tačiau jo darbo užmokestis 2024 m. birželio, liepos, rugpjūčio, rugsėjo, spalio mėnesiais buvo nuo 146,05 Eur iki 397,83 Eur per mėnesį.

Departamentas priėmė Ginčijamą sprendimą, kuriuo pareiškėjui panaikintas Leidimas tuo pagrindu, jog asmuo neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje; asmuo neatitinka sąlygų, kurios nustatytos Leidimui gauti konkrečiu Įstatyme nustatytu pagrindu.

Ginčo teisinius santykius reguliuoja Lietuvos Respublikos įstatymas „Dėl užsieniečių teisinės padėties“.

Įstatymo (redakcija, galiojanti nuo 2024 m. liepos 1 d.) 50 straipsnis nustato leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinimo pagrindus. Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punktas numato, kad leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu paaiškėja, kad yra Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nustatyti pagrindai. Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad išduoti ar pakeisti Leidimą užsieniečiui laikinai gyventi atsisakoma, jei jis neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje (5 punktas); neatitinka sąlygų, kurios nustatytos leidimui gyventi gauti konkrečiu šiame įstatyme nustatytu atveju (14 punktas).

Kaip matyti iš nurodyto teisinio reguliavimo, pareiškėjui tenka pareiga laikytis įstatyme įtvirtintų imperatyvių nuostatų, t. y. atitikti tas sąlygas, pagal kurias jam buvo išduotas Leidimas laikinai gyventi. Be kita ko, Įstatymo 44 straipsnio 1 dalyje keliamus reikalavimus turėjo atitikti ne tik prašymo pateikimo metu, bet ir viso leidimo laikinai gyventi galiojimo metu, t. y. iki 2025 m. gruodžio 12 d. Išimtys įstatyme, kad tam tikrą laiką galima neatitikti tų sąlygų, pagal kurias užsieniečiui buvo išduotas Leidimas laikinai gyventi, nėra numatytos.

Pažymėtina, kad kiekvienas iš nustatytų Įstatymo 50 straipsnio 1 dalyje leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindų yra savarankiškas ir pakankamas pagrindas panaikinti užsieniečiui išduotą Leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje. Šiuo atveju pareiškėjui Leidimas panaikintas dviem savarankiškais pagrindais.

Įstatymo 26 straipsnio 1 dalies 3 punktas nustato, kad viena iš leidimo laikinai gyventi išdavimo sąlygų – užsienietis turi pakankamai lėšų ir (ar) gauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje. Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 1V-329 (toliau – Aprašas), 8.3 papunktis (akto redakcija, galiojusi nuo 2024 m. sausio 1 d.) nustato, kad užsieniečio turimas pragyvenimo lėšų dydis vertinamas atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro nustatytą pragyvenimo Lietuvos Respublikoje lėšų dydį, kuris gali būti laikomas pakankamu pragyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiui, prašančiam išduoti leidimą gyventi. Užsieniečio turimų pragyvenimo lėšų turi pakakti visam prašomo leidimo laikinai gyventi galiojimo laikotarpiui, o jeigu leidimas išduodamas ar keičiamas ilgesniam nei vieneri metai terminui – bent vieneriems metams.

Pagal Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2007 m. sausio 29 d. įsakymo Nr. A1-22 „Dėl pragyvenimo Lietuvos Respublikoje lėšų dydžio, kuris gali būti laikomas pakankamu pragyventi Lietuvos Respublikoje, užsieniečiui, prašančiam išduoti leidimą gyventi, nustatymo“ 1.3 papunktį, pragyvenimo lėšų dydis, kuris gali būti laikomas pakankamu pragyventi vieną kalendorinį mėnesį Lietuvos Respublikoje užsieniečiui, prašančiam išduoti leidimą gyventi – 1 1 minimalus mėnesinis atlyginimas (2023 m. – 840 Eur; 2024 m. – 924 Eur).

Teisėjų kolegijos vertinimu, nesant byloje priešingų duomenų, Departamentas pagrįstai nustatė kad nuo 2024 m. gegužės 1 d. iki darbo sutarties nutraukimo datos – 2024 m. liepos 3 d. asmuo darbo užmokesčio UAB „(duomenys neskelbtini)“ negavo, o nuo 2024 m. birželio 26 d. iki 2024 m. spalio 31 d. pareiškėjo darbo užmokestis UAB „(duomenys neskelbtini)“ siekė nuo 146,05 iki 397,83 Eur per mėnesį, o tai neatitiko Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 5 punkte nustatyto reikalavimo (turėti pakankamai lėšų ir (ar) gauti reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje).

Tačiau pareiškėjas pateikė į bylą įrodymus, kad jo motinai G. K. 2024 m. birželio 14 d. nustatyta kepenų cirozė (buvo paskirtos „(duomenys neskelbtini)“ procedūros, kurios vyko kas 10 dienų), todėl 2024 m. liepos – spalio mėnesiais jis negalėjo dirbti pilnu etatu, kadangi turėjo slaugyti savo sunkiai sergančią motiną, tik 2024 m. spalio mėnesio pabaigoje buvo rastas slaugos specialistas, kuris motinai teikė minėtas slaugos paslaugas. Pareiškėjas taip pat pateikė duomenis iš VSDFV už laikotarpį nuo 2024 m. sausio 1 d. iki 2024 m. gruodžio 31 d.

Iš šių duomenų matyti, kad nedraudiminiame laikotarpyje, kai draudėjas apie asmenį yra pateikęs 12-SD pranešimą apie apdraustųjų nedraudiminius laikotarpius (nuo-iki) (asmens statuso tipas NA), pareiškėjas buvo net keletą kartų, tačiau reikšmingas nagrinėjimo atveju nedraudiminis laikotarpis nuo 2024 m. liepos 1 d. iki liepos 23 d., nuo 2024 m. rugpjūčio 1 d. iki 2024 m. rugpjūčio 25 d., nuo 2024 m. rugsėjo 1 d. iki 2024 m. rugsėjo 23 d., nuo 2024 m. spalio 1 d. iki 2024 m. spalio 23 d.

Pažymėtina, kad Duomenų apie apdraustuosius ir draudėjus pateikimo ir tikslinimo taisyklių (toliau – Taisyklės), patvirtintų Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos direktoriaus 2010 m. birželio 4 d. įsakymu Nr. V-243, 3.6 papunktyje (redakcija, galiojusi nuo 224 m. liepos 1 d.) pateikiama nedraudžiamojo laikotarpio sąvoka – laikotarpis, kurio metu apdraustasis asmuo iš savo draudėjo negauna pajamų, nuo kurių Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatyme nustatyta tvarka turi būti priskaičiuotos ir privalo būti sumokėtos valstybinio socialinio draudimo įmokos (toliau – įmokos), taip pat jis negauna įstatymų nustatytos ligos, profesinės reabilitacijos, motinystės, tėvystės, vaiko priežiūros, ligos dėl nelaimingo atsitikimo darbe ar profesinės ligos valstybinio socialinio draudimo išmokos. Apdraustojo poilsio ir švenčių dienos, per kurias apdraustasis nedirba, į nedraudžiamąjį laikotarpį neįskaitomos.

Asmens statuso tipu TD (identifikuoja asmenis, dirbančius pagal terminuotas darbo sutartis nuo 2017 m. liepos 1 d.) nurodyti laikotarpiai nuo 2024 m. birželio 26 d. iki spalio 31 d. Būtent terminuotų darbo sutarčių laikotarpiu pareiškėjo darbo užmokestis sudarė 146,05 Eur., 397,83 Eur., 346,59 Eur., 363,10 Eur., 346,59 Eur. Duomenis iš VSDFV patvirtina skunde nurodytą aplinkybę, kad 2024 m. lapkričio – gruodžio mėnesiais iš UAB (duomenys neskelbtini) yra gavęs 1525 Eur siekiantį darbo užmokestį, kaip darbdavys ir buvo įsipareigojęs mokėti.

Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjo į bylą pateikti papildomi duomenys patvirtina aplinkybę, kad 2024 m. liepos – spalio mėnesiais pareiškėjas dirbo nepilnu etatu, todėl negavo sutarto darbo užmokesčio, kuris buvo nurodytas darbdavio tarpininkavimo rašte. Tačiau nėra pagrindo sutikti su skunde nurodyta aplinkybe, kad 2024 m. liepos – spalio mėnesiais pareiškėjas dirbo nepilnu etatu dėl sergančios motinos slaugymo. Tokia išvada darytina atsižvelgiant į tai, kad byloje nepateikta duomenų apie pareiškėjo motinai nustatytą ambulatorinių slaugos paslaugų namuose poreikį ir jai reikalinga nuolatinė (nenuolatinė) slauga namuose. Byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad pareiškėjas yra motinos globėjas (rūpintojas) ir, kad be jo priežiūros, pareiškėjo motina negalės pasirūpinti pati savimi arba nuolatinę (nenuolatinę) priežiūrą jai negalės užtikrinti kitas asmuo, todėl nėra pagrindo daryti išvadą, kad Departamentas, priimdamas Ginčijamą sprendimą, neįvertino aplinkybių, reikšmingų pareiškėjo Leidimo panaikinimo klausimui išspręsti.

Teisėjų kolegija pažymi, kad teikiant prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi ir prašymą leisti pakeisti darbdavį, pareiškėjo darbdavių Departamentui pateiktuose tarpininkavimo raštuose dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo (keitimo) ir darbdavio keitimo nebuvo pateikti duomenys, kad asmuo dirbs ne visą darbo laiką (pagal terminuotas darbo sutartis) ar jam bus mokamas mažesnis darbo užmokestis, nei nurodytas prašyme pakeisti leidimą laikinai gyventi ir tarpininkavimo raštuose.

Asmenų kaltės klausimas šiuo požiūriu neturi esminės teisinės reikšmės vertinant Ginčijamo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, nes Ginčijamas sprendimas buvo priimtas nustačius imperatyvius Įstatyme įtvirtintus leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindus. Kartu pažymėtina tai, jog teisė atvykti į Lietuvos Respubliką ir (ar) joje gyventi nėra prigimtinė, ši teisė trečiųjų šalių piliečiams nėra suteikiama automatiškai ir yra įgyjama, tik jeigu šie asmenys atitinka Įstatymo reikalavimus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1571-1047/2024).

Teismas pažymi, kad Leidimo išdavimo pareiškėjui tikslas yra tai, kad pareiškėjas dirbtų vairuotoju (profesija, kuri įtraukta į trūkstamų profesijų sąrašus), gautų Įstatyme numatytą atlyginimą ir būtų sumokėti privalomi mokesčiai į valstybės biudžetą.

Aplinkybė, kad pareiškėjas turėjo santaupų pragyvenimui Lietuvoje (buvo pardavęs nekilnojamąjį turtą Baltarusijoje), pareiškėjo atveju nėra svarbi. Kaip vertinama ir LVAT praktikoje, kai pareiškėjui nemokamas tarpininkavimo rašte nustatytas darbo užmokestis, yra pagrindas konstatuoti, jog tokiais veiksmais buvo sistemingai nevykdomos Įstatymu nustatytos prievolės, kaip pagrindas gauti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (žr., pvz., LVAT 2024 m. balandžio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1352- 415/2024; 2024 m. gegužės 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1621-520/2024 ir kt.).

Skunde nurodyta aplinkybė, kad Departamentas nepakankamai bendradarbiavo su pareiškėju, duomenis rinko paviršutiniškai, nepaneigia Departamento pareigos panaikinti pareiškėjui išduotą Leidimą, nustačius, kad pareiškėjas neatitinka imperatyvių Įstatymo reikalavimų, todėl nepagrįstas teiginys dėl gero administravimo principo pažeidimo. Be to, skunde esantis teiginys, kad Departamentas, priimdamas Ginčijamą sprendimą pareiškėjo neapklausė, aptarto teisinio reguliavimo kontekste nėra reikšmingas, nes teisminiame bylos nagrinėjime pareiškėjas galėjo pateikti visus reikšmingus dokumentus (įrodymus), teikti paaiškinimus.

Be to, teisėjų kolegija sutinka su Departamento pozicija, kad teisminėje praktikoje laikosi nuostatos, jog proceso operatyvumo ir ekonomiškumo principai suponuoja, kad pareiškėjo teisės būti išklausytam tikslų aspektu vertinant bendrąją ginčo teisiniuose santykiuose susiklosčiusią situaciją, kai pareiškėjas turi galimybę visus savo argumentus dėl atsakovo priimto sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo išdėstyti teisme, teikti tuos argumentus pagrindžiančius įrodymus ir savo teisėmis teisme aktyviai naudojasi, nėra pagrindo pripažinti, kad teisė būti išklausytam dėl kokių nors ypatingų aplinkybių turėtų būti be išlygų įgyvendinta būtent administracinių procedūrų metu, o to nepadarius, ginčijamas sprendimas yra nepagrįstas ir neteisėtas (žr., pvz., LVAT 2021 m. birželio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3159-415/2021; 2023 m. gegužės 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1667-520/2023).

Apibendrinus, darytina išvada, kad Departamentas tinkamai taikė ginčo santykiui taikytinas teisės aktų nuostatas, įvertino ginčui aktualias faktines aplinkybes, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, nepaisant to, kad Ginčijamo sprendimo dalis dėl Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 14 punkto taikymo nėra pakankamai motyvuota ir individualizuota. Kita Ginčijamo sprendimo dalis (dėl Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 5 punkto taikymo) atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatyme įtvirtintus individualiam administraciniam aktui keliamus motyvuotumo ir pagrįstumo reikalavimus (aptartos esminės faktinės aplinkybės, jos susietos su taikytinu teisiniu reguliavimu, įvertinta pareiškėjo individuali situacija), todėl Ginčijamo sprendimo naikinti nėra teisinio pagrindo.

Prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidas netenkinamas, nes tik ta proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą, tarp jų – atstovavimo išlaidas (ABTĮ 40 straipsnio 1 dalis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

nusprendžia:

Pareiškėjo S. K. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per keturiolika kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo gali būti apskųstas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Regionų administracinio teismo Kauno rūmus.