- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2024-12-20
- Bylos Nr.
- eI2-17423-743/2024
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-05918-2024-4
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Audrius Grauželis, Ramūnas Šarka, Asta Vailionė
- Pareiškėjas
- G. Y. E. O.
- Atsakovas
- Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministerijos
- Trečiasis asmuo
- Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
Regionų administracinio teismo Kauno rūmų teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Grauželio, Ramūno Šarkos, Astos Vailionės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),
atsakovės Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministerijos atstovui Edvinui Paškevičiui,
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos G. Y. E. O. skundą atsakovei Valstybės sienos apsaugos tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, trečiasis suinteresuotas asmuo Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, dėl sprendimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėja G. Y. E. O. skundu prašo panaikinti Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Valstybės sienos apsaugos tarnyba) 2024 m. spalio 4 d. sprendimą Nr. 24S224356 (toliau – ir ginčijamas sprendimas), kuriuo nuspręsta: 1) išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos, valstybė į kurią siunčiama – Kamerūnas; 2) uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką 24 mėnesiams; 3) įtraukti į Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi (uždrausti atvykti ir apsigyventi ir kitų Europos Sąjungos valstybių narių ir Europos Sąjungai nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis (Šveicarija, Norvegijos Karalystė, Lichtenšteinas, Islandija), teritorijoje) nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos 24 mėnesiams.
Pareiškėja su ginčijamu sprendimu nesutinka, nurodo šiuos argumentus.
Pareiškėja pažymi, kad ji nėra padariusi Lietuvos Respublikoje nusikaltimo, kuris keltų grėsmę visuomenės ir valstybės saugumui, nėra duomenų, kad ji būtų įrašyta į Šengeno erdvės sąrašą, kaip asmuo, galintis grėsti nacionaliniam ir visuomenės saugumui.
Pažymi, kad yra homoseksuali, todėl savo šalyje bus persekiojama. Persekiojimas pasireiškia atleidimu iš darbo, bendradarbių patyčiomis, užgauliojimais, policijos pareigūnų smurto panaudojimu, bei grasinimu įkalinti realia laisvės atėmimo bausme. Apie tai, kad homoseksualūs asmenys yra persekiojami Kamerūne ir jiems skiriamos realios laisvės atėmimo bausmės, 2021 m. gegužės 24 d. buvo skelbta Lietuvos žiniasklaidoje.
Teigia, kad grąžinus pareiškėją į jos gyvenamąją vietą, jai gresia didelė žala – kankinimas, galimai sveikatos sužalojimas. Kamerūno Respublikoje už homoseksualius santykius gresia reali laisvės atėmimo bausmė, todėl yra pagrindo manyti, kad pareiškėja bus kankinama, įkalinant ją keliems metams, paskiriant laisvės atėmimo bausmę.
Dėl šių priežasčių pareiškėja nurodo, kad ji atitinka Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – ir Įstatymas) 130 straipsnio 1 dalies ir 2 dalies sąlygas, nekelia grėsmės Lietuvos valstybei, todėl Valstybės sienos apsaugos tarnybos 2024 rugsėjo 4 d. sprendimas Nr. 24S224356 yra naikintinas.
Atsiliepimas
Atsakovas su skundu nesutinka.
Šalies argumentai
Pateikdamas nesutikimo su pareiškėjos skundu argumentus nurodo, kad surinkti duomenys sudaro pagrįstas prielaidas abejoti pareiškėjos teiginiais, kad jai sugrįžus į kilmės šalį, iškils pavojus jos egzistencijai dėl to, kad ji priklauso seksualinėms mažumoms. Nurodo, kad atvykusi į Lietuvos Respubliką pareiškėja kelionės tikslu nurodė turizmą – ,,apžiūrėti kalnus ir vandens telkinius“. Tuo tarpu apklausiama užsieniečių registracijos centro pareigūnės ji nurodė, jog yra ištekėjusi ir augina sūnų, jos atvykimo į Lietuvos Respubliką tikslas – „naujos vedybos“. Tokie pareiškėjos parodymai, atsakovės vertinimu, verčia abejoti pareiškėjos teikiamos informacijos nuoseklumu ir jos seksualinės orientacijos tikrumu – įprastai homoseksualūs asmenys vengia artimų emocinių bei santuokinių ryšių su priešingos lyties asmenimis, o moteriškos lyties atstovės tik išimtiniais atvejais išsižada ryšių su savo vaikais.
Nurodo, kad abejones dėl pareiškėjos teikiamos informacijos tikrumo kelia ir faktas, kad jai atvykus į Vilniaus oro uostą, jos asmeninio bagažo patikrinimo metu rasti keliautojo turistinei kelionei nebūtini ir nebūdingi daiktai (dokumentai – santuokos bei gimimo liudijimai, medicininių išrašų kortelės, skiepų pažymėjimai ir pan.), t. y. atsakovės vertinimu neatmestina prielaida, kad siekdama apsigyventi ir legalizuotis Šengeno erdvės valstybėje (ji bendrauja tik gimtąja prancūzų kalba, todėl tikėtina, kad jos atvykimo tikslas – Prancūzijos Respublika), ji turi tikslą pasikviesti kartu gyventi ir jos šeimos narius – vaiką bei sutuoktinį.
Nurodo ir tai, kad pareiškėja neturi jokių socialinių ryšių Lietuvos Respublikoje ar kitose Europos Sąjungos šalyse, todėl jos apklausos metu nurodytas tikslas – vedybos, tikėtina (neturinčių teisėtai gyventi Šengeno erdvės valstybėse trečiųjų šalių piliečių teisėta vedybų registracija negalima), planuojamos su kitu Europos Sąjungos ar Šengeno erdvės valstybės piliečiu, t. y. pareiškėjos teiginiai dėl jos atvykimo tikslo prieštarauja vienas kitam.
Pažymi, kad dėl pareiškėjos deklaruojamo pavojaus egzistencijai kilmės šalyje aktuali Regionų administracinio teismo praktika – kad aplinkybė, jog kilmės šalyje yra pažeidžiamos žmogaus teisės, dar nereiškia, jog savaime dėl to kils neigiamos pasekmės pareiškėjai, nes žmogaus teisių pažeidimų egzistavimo faktas savaime neįrodo šio asmens baimės asmeniškai tapti tokio pobūdžio pažeidimų auka pagrįstumo.
Atsakovės vertinimu nenustatyta, kad pareiškėja galėtų turėti pagrįstą baimę, jog kilmės valstybėje ji bus kankinama, su ja bus žiauriai elgiamasi arba bus žeminamas jos orumas arba ji galėtų turėti pagrįstą baimę dėl egzekucijos ar mirties bausmės įvykdymo grėsmės kilmės valstybėje.
Atsiliepimas
Atsakovė teigia, kad vertindamas pareiškėjos išsiuntimo į kilmės šalį galimybę, atsakovė bešališkai įvertino bendrą kilmės valstybės informaciją bei nustatė, kad Kamerūno Respublikoje beatodairiško smurto lygis nėra toks aukštas, jog būtu galima konstatuoti, kad asmuo vien dėl buvimo teritorijoje patirtų rimtą ir asmeninę grėsmę gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei. Nurodo, kad Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijos vertinimu, Kamerūno Respublika yra sąraše šalių, į kurias rekomenduojama įvertinti būtinybę keliauti tačiau betarpiško pavojaus lygis nustatytas kaip vidutinis.
Akcentuoja, jog pareiškėja daugiau kaip mėnesį laiko praleidusi Lietuvos Respublikoje, gyvendama užsieniečių registracijos centre ir turėdama galimybę nevaržomai bendrauti su tautiečiais, gauti medicininę bei teisinę pagalbą, tik po daugiau kaip mėnesio laiko pateikė prašymą suteikti jai prieglobstį Lietuvos Respublikoje.
Atsakovės vertinimu pareiškėjos elgesio modelis nedviprasmiškai indikuoja jos esminį siekį – bet kokiu įmanomu būdu likti Šengeno erdvės valstybėse išvengiant grąžinimo į kilmės šalį. Šios pozicijos laikosi ir Migracijos departamentas nes pareiškėja prašymą suteikti prieglobstį pateikė, šios institucijos nuomone, tik siekdama sutrukdyti įvykdyti sprendimą ją išsiųsti į užsienio valstybę.
Apibendrindama nurodo, kad Valstybės sienos apsaugos tarnybos struktūrinių padalinių pareigūnai teisės aktų nustatyta tvarka vykdė jiems pavestas funkcijas ir, nagrinėjamuoju atveju, atsakovas tinkamai ir visapusiškai įvertino individualią pareiškėjos situaciją – ji neturi šeiminių ryšių su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje; neturi socialinių, ekonominių ir kitokio pobūdžio ryšių su Lietuvos Respublika, taip pat jos vaikas nesimoko Lietuvos Respublikoje pagal formaliojo švietimo programą (programas), jos atvykimo į šalį deklaruojamas tikslas ir teiginiai dėl priklausymo seksualinėms mažumoms prieštarauja vieni kitiems todėl vertintini kritiškai.
Be to pažymi, kad pareiškėjos apklausos protokoluose aiškiai matyti, kad jos pasakojimai yra nenuoseklūs, prieštaraujantys logikai ir vienas kitam – įvertinus byloje esančius faktinius duomenis, akivaizdu, kad pareiškėja nenurodė duomenų, kuriais remiantis būtų galima pagrįstai teigti, kad jai kyla individuali persekiojimo grėsmė ar pagrįsta tikimybė, kad kilmės valstybėje jai grėstų kankinimai arba mirties bausmė.
Atsižvelgusi į nurodytas aplinkybes mano, kad ji priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, todėl prašo pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Atsiliepimas
Trečiasis suinteresuotas asmuo Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) atsiliepime prašo pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Nurodo, kad Migracijos departamento vertinimu, ginčijamame sprendime tinkamai įvertintos visos aplinkybės. Teigia, kad ginčijamas sprendimas yra pagrįstas Valstybės sienos apsaugos tarnybos disponuojamais duomenimis ir teisės aktų normomis, taikomos priemonės motyvuotos. Nurodo, kad faktinės aplinkybės yra aptartos aiškiai, nustatytos ne pavienės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, jos susietos su taikomomis teisės normomis. Teigia, kad ginčijamas sprendimas yra motyvuotas, objektyvus bei pagrįstas.
Migracijos departamento vertinimu pareiškėjos skunde nurodomos aplinkybės, kad jai kilmės valstybėje gresia didelė žala, atmestini kaip nepagrįsti. Pažymi, jog bendra saugumo padėtis per se (savaime) nelemia individualios persekiojimo grėsmės prieglobsčio prašytojai dėl jos asmeninių savybių (jos rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų) (remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. balandžio 26 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-1570-502/2023). Nurodo, kad pareiškėjos prieglobsčio prašyme nurodytos išvykimo iš kilmės valstybės priežastys ir motyvais bus nagrinėjami vertinant jos prieglobsčio prašymą, kuris bylos nagrinėjimo metu nėra išnagrinėtas.
Motyvuojamoji dalis
Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes vertina, kad atsakovė iš esmės teisingai taikė teisės normas, išsamiai išnagrinėjo faktines bylos aplinkybes, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, todėl prašo pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Teismas konstatuoja:
I. Dėl kilusio ginčo ir byloje nustatytų aplinkybių
Byloje ginčas kilo dėl Valstybės sienos apsaugos tarnybos sprendimo pareiškėją – (duomenys neskelbtini) pilietę, išsiųsti iš Lietuvos bei uždrausti atvykti, teisėtumo ir pagrįstumo.
Byloje esančiais įrodymais nustatytos šios bylos aplinkybės.
Tarnybinis pranešimas patvirtina šias pareiškėjos atvykimo į Lietuvą aplinkybes. Pareiškėja 2024 m. rugsėjo 16 d. reisu TK 1409 iš Stambulo (Turkijos Respublika) atvyko į Vilniaus oro uostą, kur Valstybės sienos apsaugos tarnybos Vilniaus pasienio rinktinės Vilniaus oro uosto užkardos pareigūnai, vykdydami pasienio tikrinimo procedūras, patikrinę jos asmens dokumentus nustatė, jog pareiškėja, trečiosios šalies pilietė, galimai neatitinka užsieniečių atvykimo sąlygų: paklausta dėl atvykimo į Lietuvos Respubliką tikslo pareiškėja nurodė atvykusi 14 dienų turistiniais tikslais – apžiūrėti kalnus ir vandens telkinius.
Pareiškėjos pateikti gyvenimą šalyje patvirtinantys dokumentai – rezervacija viešbutyje Downtown Forest Hotel&Camping (Vilniaus m. Paupio g. 31 A). Iki atvykimo momento rezervacija nebuvo apmokėta. Pareiškėja su savimi gabeno daug turistinei kelionei nebūtinų ir nebūdingų dokumentų – santuokos bei gimimo liudijimus, medicininių išrašų korteles, skiepų pažymėjimus ir pan. Pareiškėjos bagaže taip pat rasta apie dvidešimt skirtingų perukų ir daug jos kilmės šaliai būdingo maisto.
Įvertinę šias aplinkybes, Valstybės sienos apsaugos tarnybos pareigūnai sprendė, kad tikrasis pareiškėjos atvykimo į Lietuvos Respubliką tikslas neatitinka jos deklaruojamojo, t. y. pareiškėja neatitinka atvykimo į Šengeno erdvę sąlygų, Įstatymo 8 straipsnio ir 2016 m. kovo 9 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) 2016/399 dėl taisyklių, reglamentuojančių asmenų judėjimą per sienas, Sąjungos kodekso (toliau – ir Šengeno sienų kodeksas), 6 straipsnio 1 dalies c punkto ir 14 straipsnio 1 dalies, todėl tą pačią dieną priėmė sprendimą – Atsisakymą leisti atvykti kertant sieną Nr. 24S210221. Su tokiu sprendimu pareiškėja nesutiko, atsisakė jį pasirašyti.
2024 m. rugsėjo 25 d. tarnybinis pranešimas patvirtina, kad po to, kai pareiškėja neįleista į Lietuvą, Valstybės sienos apsaugos tarnybos pareigūnai nemokamai pakeitė pareiškėjos turėtus atgalinio skrydžio iš Vilniaus oro uosto į Stambulo oro uostą bilietus (2024 m. rugsėjo 29 d.) į analogišką reisą 2024 m. rugsėjo 18 d. Įlaipinimo metu pareiškėja kategoriškai atsisakė išskristi iš Lietuvos Respublikos ar savanoriškai išvykti vėliau, nustojo kalbėtis ir bendradarbiauti su tarnybos pareigūnais.
Įvertinus šias aplinkybes 2024 m. rugsėjo 25 d. priimtu sprendimu Nr. 160-91 panaikinta pareiškėjai išduota viza FRA 609194602 (pasirašyti apie supažindinimą su sprendimu pareiškėja atsisakė).
2024 m. rugsėjo 25 d. 17 val. pareiškėja, vadovaujantis Įstatymo 113 straipsnio 1 dalies 3 punktu bei 114 straipsnio 1 dalimi, sulaikyta ne ilgiau kaip 48 val. (pasirašyti apie supažindinimą su sprendimu pareiškėja taip pat atsisakė); pareiškėja apgyvendinta Užsieniečių registracijos centre.
Užsieniečių registracijos centro 2024 m. rugsėjo 26 d. teikimu, Vilniaus regiono apylinkės teismo Švenčionių rūmų teismas 2024 m. rugsėjo 27 d. sprendimu pareiškėjai skyrė alternatyvią sulaikymui priemonę – apgyvendinimą tarnyboje ar kitoje tam pritaikytoje vietoje, nustatant pareigą neišvykti iš apgyvendinimo vietai priklausančios teritorijos be apgyvendinimo vietos vadovo ar jo įgalioto asmens leidimo iki 2024 m. gruodžio 25 d., bet ne ilgiau nei bus priimtas ir įvykdytas sprendimas dėl užsienietės grąžinimo ar išsiuntimo.
2024 m. rugsėjo 30 d. vykusios apklausos metu pareiškėja nurodė, jog ji yra ištekėjusi ir augina sūnų, jos atvykimo į Lietuvos Respubliką tikslas – „naujos vedybos“.
2024 m. spalio 4 d. Valstybės sienos apsaugos tarnyba priėmė ginčijamą sprendimą Nr. 24S224356, kuriuo nusprendė pareiškėją išsiųsti iš Lietuvos Respublikos į Kamerūną, uždrausti jai atvykti į Lietuvos Respubliką 24 mėnesiams bei įtraukti į Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi (uždrausti atvykti ir apsigyventi ir kitų Europos Sąjungos valstybių narių ir Europos Sąjungai nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis (Šveicarija, Norvegijos Karalystė, Lichtenšteinas, Islandija), teritorijoje) nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos 24 mėnesius. Ginčijamame sprendime įvertino surinktą informaciją apie pareiškėjus motyvus patekti į Šengeno erdvę, tai, kad viza panaikinta, sprendė, kad yra pagrindas manyti, kad ji gali pasislėpti, todėl nesuteiktas terminas savanoriškai išvykti iš šalies, o nustačius nelegalios migracijos grėsmę nuspręsta ir uždrausti atvykti į Lietuvą ir Šengeno erdvę. Ginčijamame sprendime įvertino, kad pareiškėja su Lietuva nėra saistoma šeiminiais, socialiniais ir ekonominiais ryšiais.
Nesutikdama su tokius sprendimu, pareiškėja pateikė skundą teismui.
II. Dėl skundžiamo sprendimo teisėtumo
Lietuvos Respublikos įstatymas dėl užsieniečių teisinės padėties (redakcija, galiojusi nuo 2024 m. liepos 1 d. iki 2024 m. lapkričio 15) (toliau, kaip minėta, – ir Įstatymas) nustato užsieniečių atvykimo ir išvykimo, buvimo ir gyvenimo, prieglobsčio ir laikinosios apsaugos Lietuvos Respublikoje suteikimo, integracijos ir sprendimų dėl užsieniečių teisinės padėties apskundimo tvarką ir kitus užsieniečių teisinės padėties Lietuvos Respublikoje klausimus, taip pat reglamentuojančio Lietuvos Respublikos elektroninio rezidento statuso suteikimo ir panaikinimo sąlygas ir tvarką (Įstatymo 1 straipsnio 1 dalis).
Įstatymo 126 straipsnyje reglamentuojama užsieniečių išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos tvarka. Minėto straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta, kad užsienietis išsiunčiamas iš Lietuvos Respublikos, jeigu jis per nustatytą terminą neįvykdė įpareigojimo išvykti iš Lietuvos Respublikos, savanoriškai neišvyko iš Lietuvos Respublikos per sprendime grąžinti jį į užsienio valstybę nustatytą terminą ar šio Įstatymo 127 straipsnio 3² dalyje nurodytu pagrindu pratęstą terminą arba jeigu jam nebuvo suteiktas terminas savanoriškai išvykti, nes yra pagrindas manyti, kad užsienietis gali pasislėpti.
Įstatymo 127 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad sprendimą dėl užsieniečio išsiuntimo Įstatymo 126 straipsnio 1 dalies 1, 2 ir 3 punktuose nustatytais pagrindais ir sprendimą dėl vykdymo galimumo šio Įstatymo 126 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatytu pagrindu priima institucija, nustačiusi užsieniečio išsiuntimo pagrindą, – Migracijos departamentas arba Valstybės sienos apsaugos tarnyba, o juos vykdo Valstybės sienos apsaugos tarnyba.
Įstatymo 128 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad priimant įpareigojimą išvykti iš Lietuvos Respublikos, sprendimą gražinti užsienietį į užsienio valstybę arba išsiųsti užsienietį iš Lietuvos Respublikos, atsižvelgiama į jo: 1) buvimo Lietuvos Respublikoje laiką; 2) šeiminius ryšius su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje; 3) esamus socialinius, ekonominius ir kitus ryšius su Lietuvos Respublika, taip pat į tai, ar jis turi nepilnamečių vaikų, kurie mokosi Lietuvos Respublikoje pagal formaliojo švietimo programą (programas); 4) padaryto teisės pažeidimo pavojingumo pobūdį ir mastą. Draudžiama išsiųsti arba grąžinti užsienietį į valstybę, kurioje jo gyvybei ar laisvei gresia pavojus arba jis gali būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų, arba į valstybę, iš kurios jis gali būti vėliau nusiųstas į tokią valstybę (Įstatymo 130 straipsnio 1 dalis). Užsienietis neišsiunčiamas iš Lietuvos Respublikos arba negrąžinamas į valstybę, jeigu yra rimtas pagrindas manyti, kad joje užsienietis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas (Įstatymo 130 straipsnio 2 dalis).
Aukščiau aptarti įrodymai patvirtina, kad pareiškėja 2024 m. rugsėjo 16 d. atvyko į Lietuvą, tačiau nustačius, kad ji negali pagrįsti numatomo buvimo tikslo ir sąlygų (Šengeno sienų kodekso 6 straipsnio 1 dalies c) papunktis, konstatuota, kad ji neatitinka Šengeno sienų kodekso 6 straipsnio 1 dalyje nustatytų reikalavimų, todėl neįleistina (Šengeno sienų kodekso 14 straipsnio 1 dalis), remiantis Įstatymo 8 straipsnio 1 dalimi, priimtas sprendimas atsisakyti leisti atvykti kertant sieną. Pareiškėjai 2024 m. rugsėjo 18 d. pakeitus bilietus grįžti, ji atsisakė išskristi, atsisakė savanoriškai vykti į kilmės šalį, su pareigūnais nebendradarbiavo ir atsisakė palikti Šengeno erdvę. 2024 m. rugsėjo 25 d. jai išduota viza panaikinta. Atsižvelgus į tai, atsakovė pagrįstai sprendė, kad pareiškėja, remiantis Įstatymo 126 straipsnio 1 dalies 1 punktu turi būti išsiųsta iš Lietuvos Respublikos nes yra pagrindas manyti, kad užsienietis gali pasislėpti.
Priimdama ginčijamą sprendimą, atsakovė įvertino Įstatymo 128 straipsnio 1 dalyje nurodytas aplinkybes, t. y. tai, kad pareiškėja Lietuvos Respublikoje buvo trumpą laiką, kad jos nesieja jokie šeiminiai ryšiai su Lietuvoje gyvenančiais asmenimis, socialinių, ekonominių ryšių Lietuvos Respublikoje nėra, nenustatė Įstatymo 130 straipsnio 1 dalyje nustatytų pagrindų, draudžiančių ją išsiųsti ir teismas neturi pagrindo nesutikti su atsakovės ginčijamame sprendime nurodytais argumentais, pareiškėja taip pat neginčija fakto, kad šeiminiais, socialiniai ir ekonominiais ryšiai su Lietuvos Respublika jos nesaisto.
Nesutikdama su sprendimu, pareiškėja nurodo, kad ji negali būti išsiųsta į Kamerūno Respubliką dėl jos homoseksualumo, dėl ko kilmės šalyje būtų persekiojama, nubausta realia laisvės atėmimo bausme, tačiau, teismo vertinimu, tokios aplinkybės byloje nenustatytos.
Iš byloje nustatytų aplinkybių matyti, kad pareiškėja ištekėjusi, turi sūnų, nuo pat atvykimo momento pareiškėja nurodė, kad jos atvykimo į Lietuvos Respubliką tikslas yra turizmas, vėliau aiškino, kad atvyko, siekdama sudaryti naują santuoką, tačiau nenurodė jokių aplinkybių, susijusių su jos homoseksualumu ir dėl to kylančia persekiojimo grėsme. Tokių aplinkybių nenurodė Valstybės sienos apsaugos pareigūnams, taip ir teisme, kai buvo sprendžiamas klausimas dėl alternatyvios sulaikymo priemonės jais skyrimo. Taigi, teismo vertinimu, pareiškėjos paaiškinimai dėl atvykimo tikslo prieštaringi ir nenuoseklūs. Aplinkybę dėl jai kylančios grėsmės pareiškėja nurodė tik tuomet, kai buvo priimtas sprendimas ją išsiųsti, taip pat tik tuomet pateikė prašymą dėl prieglobsčio. Teismo vertinimu ginčijamo sprendimo priėmimo metu nebuvo pagrindo konstatuoti, kad nustatyti pagrindai draudžiantys pareiškėją išsiųsti.
Atsižvelgęs į tai, teismas sutinka su atsakovės ginčijamame sprendime padaryta išvada, kad nėra Įstatymo 128 ir 130 straipsnyje nustatytų pagrindų, draudžiančių pareiškėją išsiųsti į kilmės šalį. Atsakovė įvertino bendrą kilmės valstybės informaciją bei nustatė, kad Kamerūno Respublikoje beatodairiško smurto lygis nėra toks aukštas, jog būtu galima konstatuoti, kad asmuo vien dėl buvimo teritorijoje patirtų rimtą ir asmeninę grėsmę gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei. Nurodo, kad Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijos vertinimu, Kamerūno Respublika yra sąraše šalių, į kurias rekomenduojama įvertinti būtinybę keliauti tačiau betarpiško pavojaus lygis nustatytas kaip vidutinis.
Vertindamas visą bylos medžiagą, teismas daro išvadą, kad bylos aplinkybės (jų visuma) nesudaro pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjos grįžimo į kilmės valstybę atveju ji patirtų persekiojimą dėl jos nurodytų motyvų ar jai kiltų reali grėsmė, todėl pagal nustatytas aplinkybes atsakovė priėmė pagrįstą sprendimą pareiškėją išsiųsti. Kaip minėta, pareiškėja yra pateikusi prieglobsčio prašymą, tad dėl to sprendimą priims Migracijos departamentas.
Užsieniečiui išvykti iš Lietuvos Respublikos neleidžiama, jeigu jam paskirta kardomoji priemonė arba taikoma laikinoji apsaugos priemonė, kurios apriboja jo teisę išvykti iš Lietuvos Respublikos. Tokiu atveju atsakingos institucijos nepriima sprendimų dėl užsieniečio įpareigojimo išvykti, grąžinimo, išsiuntimo ar prieglobsčio prašytojo perdavimo kitai Europos Sąjungos valstybei narei, atsakingai už prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimą, o jeigu tokie sprendimai jau priimti, sustabdo jų vykdymą tol, kol išnyks šioje dalyje nurodytos priežastys (Įstatymo 124 straipsnio 3 dalis). Taigi, iki nebus išspręstas pareiškėjos prieglobsčio prašymas, atsakovė turi pareigą ginčijamo sprendimo vykdymą sustabdyti.
Pasisakydamas dėl draudimo atvykti teismas pažymi, kad Įstatymo 133 straipsnio 2 dalyje reglamentuota, kad užsieniečiui, kuris buvo išsiųstas iš Lietuvos Respublikos, uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką ne ilgesniam kaip 5 metų laikotarpiui. To paties straipsnio 8 dalyje nustatyta, kad sprendimą uždrausti (neuždrausti) užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką priima Valstybės sienos apsaugos tarnyba, jeigu ji priėmė Įstatymo 127 straipsnio 5 dalyje nurodytą sprendimą, arba Migracijos departamentas. Sprendimą uždrausti užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką šio straipsnio 4 dalyje nurodytais pagrindais užsienio reikalų ministro siūlymu priima vidaus reikalų ministras. Draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką trukmė nustatoma kiekvienu atveju tinkamai atsižvelgus į visas su konkrečiu atveju susijusias aplinkybes.
Pagal Migracijos departamento direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymo Nr. 3K-33 „Dėl Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos patvirtinimo“ (toliau – Kriterijų vertinimo tvarka) 35.1.1. punktą neteisėtai Lietuvos Respublikoje ir (ar) kitose Šengeno valstybėse buvo ne ilgiau kaip 90 dienų, skaičiuojant nuo užsieniečio teisėto buvimo ar gyvenimo Lietuvos Respublikoje ar kitose Šengeno valstybėse pasibaigimo dienos.
Taigi, iš Įstatymo 133 straipsnio 2 dalies nuostatos matyti, jog įstatymų leidėjas suteikė diskreciją atsakovui nuspręsti, kokiam laikotarpiui asmeniui gali būti uždrausta atvykti į Lietuvą. Nagrinėjamu atveju atsakovas pagrįstai rėmėsi Kriterijų vertinimo tvarkos 35.1.1 papunkčiu ir skyrė 2 metų draudimą atvykti į Lietuvą, nes aukščiau aptartų pareiškėjos atvykimo į Lietuvos Respubliką aplinkybių kontekste, nustačius, kad pareiškėja neturi socialinių, ekonominių bei šeiminių ryšių su Lietuvos Respublika bei joje gyvenančiais asmenimis, sprendimas dėl dviejų metų draudimo pagrįstas ir proporcinga.
Vertinant sprendimo dėl draudimo atvykti dalį, kuria nuspręsta duomenis apie pareiškėją įvesti į Šengeno informacinę sistemą (toliau – ir SIS), pažymėtina, jog užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinį sąrašą sudaro, tvarko ir duomenis iš šio sąrašo skelbia ir centrinei antrosios kartos Šengeno informacinei sistemai teikia Migracijos departamentas Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka (Įstatymo 133 straipsnio 7 dalis). Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo sudarymo ir tvarkymo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. balandžio 20 d. nutarimu Nr. 436 15 punkto pirmojoje pastraipoje nustatyta, kad duomenys iš sąrašo teikiami C. SIS (centrinei Šengeno informacinei sistemai), jeigu sprendimas uždrausti užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką, kurio pagrindu duomenys įrašyti į sąrašą, atitinka 2006 m. gruodžio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1987/2006 dėl antrosios kartos Šengeno informacinės sistemos (SIS II) sukūrimo, veikimo ir naudojimo su paskutiniais pakeitimais, padarytais 2018 m. lapkričio 28 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (ES) 2018/1861, (toliau – SIS II reglamentas) 24 ir 25 straipsniuose, 2018 m. lapkričio 28 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) 2018/1861 dėl Šengeno informacinės sistemos (SIS) sukūrimo, eksploatavimo ir naudojimo patikrinimams kertant sieną, kuriuo iš dalies keičiama Konvencija dėl Šengeno susitarimo įgyvendinimo ir iš dalies keičiamas bei panaikinimas Reglamentas (EB) Nr. 1987/2006, su paskutiniais pakeitimais, padarytais 2021 m. liepos 7 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (ES) 2021/1152, (toliau – SIS reglamentas) 24 ir 25 straipsniuose nustatytus pagrindus.
SIS II Reglamento 24 straipsnio 1 dalies a punkte įtvirtinta, jog valstybės narės įveda perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi, kai valstybė narė, remdamasi individualiu vertinimu, kuris apima atitinkamo trečiosios šalies piliečio asmeninių aplinkybių vertinimą bei draudimo atvykti ir apsigyventi padarinius, yra nusprendusi, kad to trečiosios šalies piliečio buvimas jos teritorijoje kelia grėsmę viešajai tvarkai, visuomenės saugumui ar nacionaliniam saugumui, ir todėl valstybė narė, laikydamasi savo nacionalinės teisės, yra atitinkamai priėmusi teismo ar administracinį sprendimą drausti atvykti ir apsigyventi bei yra pateikusi nacionalinį perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi.
Sprendime dėl draudimo atvykti, atsakovė, priimdama sprendimą dėl įspėjimo į SIS įvedimo rėmėsi SIS II Reglamento 24 straipsnio 1 dalies a papunkčiu, 24 straipsnio 2 dalies c papunkčiu, nustatančiu, kad situacijos, kurioms taikomas 1 dalies a punktas, susidaro, kai, be kita ko, trečiosios šalies pilietis apėjo ar bandė apeiti Sąjungos ar nacionalinę teisę dėl atvykimo į valstybių narių teritoriją ir buvimo joje. Šiame kontekste pažymėtina, kad pareiškėja išsiunčiama iš Lietuvos Respublikos, nes pažeidė Šengeno sienų kodekso 6 straipsnio 1 dalies nuostatas, dėl to į Lietuvos Respubliką neįleista, jos viza panaikinta, taigi atsakovas pagrįstai sprendė, kad ateityje ji gali siekti atvykti į Šengeno valstybes ir jose pasilikti. Atsižvelgus į nurodytas aplinkybes, teismas sprendžia, kad nėra pagrindo keisti sprendimo dalies, kurioje nuspręsta įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjai atvykti ir apsigyventi pagal SIS II Reglamento 24 straipsnio 3 dalį dvejus metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.
Apibendrindamas teismas sprendžia, kad ginčijamas sprendimas teisėtas ir pagrįstas, jo naikinti nėra teisinio pagrindo, todėl pareiškėjos skundas atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 88 straipsnio 1 punktas).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 87 straipsniu, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsniu,
nusprendžia:
Pareiškėjos G. Y. E. O. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per keturiolika kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo gali būti apeliacine tvarka skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą per Regionų administracinio teismo Kauno rūmus.