Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Henriko Sadausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Broniaus Januškos ir Irenos Paulauskienės, sekretoriaujant Neringai Pustovit, dalyvaujant pareiškėjo G. K. atstovui advokatui E. D. ir atsakovo Migracijos departamento atstovei Rūtai Gerikienei, teismo posėdyje nagrinėdama administracinę bylą pagal pareiškėjo (duomenys neskelbtini) piliečio G. K. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau ? Migracijos departamentas) dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus,

Aprašomoji dalis

nustatė:

(duomenys neskelbtini) Migracijos departamentas sprendimu Nr. (duomenys neskelbtini) nesuteikė (duomenys neskelbtini) piliečiui G. K. laikino teritorinio prieglobsčio, pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos Lietuvos Respublikoje ir įsigaliojus sprendimui dėl prieglobsčio nesuteikimo, bei galutiniam sprendimui jo baudžiamojoje byloje ir atlikus bausmę, jei tokia bus paskirta, išsiųsti jį iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini) (b. l. 2?4).

Per teismo posėdį pareiškėjo atstovas advokatas E. D. prašė skundą tenkinti jame išdėstytais argumentais.

Pareiškėjas teismo posėdyje nedalyvavo, jam apie bylos nagrinėjimo vietą ir laiką pranešta laiku ir tinkamai, todėl nėra kliūtis bylai nagrinėti ir sprendimui priimti (ABTĮ 78 str.).

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmestinas.

Ginčas šioje byloje kilęs dėl pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos nesuteikimo (duomenys neskelbtini) piliečiui G. K. Šiuo aspektu svarbu nustatyti, ar ginčo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, ar nebuvo pažeisti teisės aktai reglamentuojantys pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos suteikimą.

Pabėgėlio statuso suteikimo Lietuvos Respublikos kompetentingų institucijų sprendimu pagrindus, tvarką apibrėžia Lietuvos Respublikos įstatymas „Dėl užsieniečių teisinės padėties“. Šio įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad pabėgėlio statusas prieglobsčio prašytojui gali būti suteiktas tik dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamam dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų jam esant už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės gynyba arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardintų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, nustatytų šio Įstatymo 88 straipsnyje. Ši teisės norma iš esmės yra identiška Ženevos konvencijos 1 straipsnio A dalies 2 papunkčio antroje sakinio dalyje išdėstytai taisyklei. Abiejų teisės normų interpretavimas leidžia teigti, jog pabėgėlio statuso suteikimas turi būti siejamas su konstatavimu aplinkybių, kad prašytojas grįžęs į kilmės šalį gali būti persekiojamas dėl priklausymo istoriškai susidariusiai biologinei teritorinei žmonių grupei, tautai, priklausymo atitinkamai visuomeninei grupei, dėl teisės laisvai reikšti politinius įsitikinimus, išpažinimo atitinkamo tikėjimo. Visais atvejais persekiojimo baimė turi būti pagrįsta viena Ženevos konvencijos 1 straipsnio A dalyje nurodyta priežastimi. (duomenys neskelbtini) persekiojimas dėl nurodytų priežasčių turi būti pakankamai pagrįstas faktinių duomenų visuma, o ne hipotetinė prielaida. Be to, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio.

Vertinant šias teisės normas, konstatuotina, jog Įstatyme vartojama sąvoka „visiškai pagrįsta baimė“ reiškia, kad prieglobsčio prašytojo baimė būti persekiojamam gali būti pripažinta pakankama priežastimi suteikti pabėgėlio statusą ne tik dėl to, jog prieglobsčio prašytojas jaučia tokią baimę, t. y. dėl subjektyvaus faktoriaus, o ir dėl objektyvių, tačiau su prašytoju tiesiogiai susijusių, aplinkybių. Pabėgėlio statuso suteikimą sąlygoja visų nurodytų objektyvių ir subjektyvių faktorių visuma, o ne atskiros viena ar kelios aplinkybės. Šiuo atveju ? subjektyvus faktorius ? baimė sugrįžti į kilmės valstybę ((duomenys neskelbtini)). Ši pareiškėjo baimė turi būti grindžiama ne tik bendro pobūdžio pavojumi, bet konkrečiomis aplinkybėmis. Pabėgėlio statusui nustatyti pirmiausia reikia įvertinti besikreipiančio asmens pareiškimus, paaiškinimus, o ne spręsti apie padėtį jo šalyje. Padėtis šalyje, iš kurios kilęs besikreipiantis asmuo, nėra pagrindinis dalykas. Svarbu įvertinti besikreipiančio asmens tikrus ketinimus, jo patikimumą.

Byloje nustatyta, kad 2012-01-15 pareiškėjas kartu su kitu (duomenys neskelbtini) piliečiu buvo sulaikytas Vilniaus rinktinės Padvarionių užkardos veikimo teritorijoje, kelyje Minskas-Vilnius, ties (duomenys neskelbtini) kaimu, jis pateikė (duomenys neskelbtini) piliečio pasą Nr. (duomenys neskelbtini), išduotą (duomenys neskelbtini), galiojantį iki (duomenys neskelbtini), kuriame nebuvo Šengeno šalių vizos. Vilniaus rinktinė dėl šio įvykio pradėjo ikiteisminį tyrimą Nr. 05-1-6006-12 pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 291 straipsnio 1 dalį. Tyrimo metu G. K. paprašė jam suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje. (Migracijos departamento byla Nr. (duomenys neskelbtini))

Įvedus G. K. pirštų atspaudus į EURODAC sistemą 2012-01-17 buvo nustatyta, kad kortelė Nr. (duomenys neskelbtini) sutampa su EU bazėje esančiomis kortelėmis Nr. (duomenys neskelbtini) (gauta iš (duomenys neskelbtini)) ir Nr. (duomenys neskelbtini) (gauta iš Prancūzijos), t. y. Lietuvos Respublika nėra pirmoji Europos Sąjungos valstybė narė, kurioje minėtas (duomenys neskelbtini) pilietis pateikė prieglobsčio prašymą, nors 2012-01-17 vykusios pirminės apklausos metu G. K. nurodė, kad dėl prieglobsčio jam suteikimo kreipėsi tik į (duomenys neskelbtini) Respubliką. (Migracijos departamento byla Nr. (duomenys neskelbtini), b. l. 8, 15).

(duomenys neskelbtini) Migracijos departamentas sprendimu Nr. (duomenys neskelbtini) nesuteikė (duomenys neskelbtini) piliečiui G. K. laikino teritorinio prieglobsčio, pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos Lietuvos Respublikoje ir įsigaliojus sprendimui bei įsigaliojus galutiniam sprendimui jo baudžiamojoje byloje ir atlikus bausmę, jei tokia bus paskirta, išsiųsti jį iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini) (b. l. 2?4).

Pareiškėjas gyveno (duomenys neskelbtini) kaime, (duomenys neskelbtini) rajone, (duomenys neskelbtini). Jo teigimu, (duomenys neskelbtini) gyventi negali dėl politinės situacijos, nes jo tėvas buvo (duomenys neskelbtini), mama (duomenys neskelbtini) Namai (duomenys neskelbtini) 1993 metais buvo sudeginti, jis persikėlė gyventi pas seserį į gali miestą, kur jį persekiojo (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), mušdavo, atimdavo pinigus, gyvulius. (duomenys neskelbtini) persekiojo dėl tėvo, nes jis (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) dėl mamos, nes ji (duomenys neskelbtini) Buvo priverstas palikti (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) jo nelaiko žmogumi, dėl to negali turėti savo namų, gauti darbo. Po tėvų žūties (duomenys neskelbtini) buvo sudeginti tėvų namai, jis negali gyventi nei (duomenys neskelbtini), nei (duomenys neskelbtini). 2012-01-14 iš (duomenys neskelbtini) lėktuvu išskrido į (duomenys neskelbtini), iš kurio pėsčiomis su kitu (duomenys neskelbtini) piliečiu G. K. kirto Lietuvos Respublikos sieną, pasienyje pareigūnų buvo sulaikytas.

Teismas įvertinęs faktines bylos aplinkybes (skundo argumentai, Migracijos departamento surinkta informacija) pareiškėjo advokato E. D., atsakovo atstovės Rūtos Gerikienės paaiškinimus teismo posėdyje, sutinka su Migracijos departamento padaryta išvada, kad G. K. nepateikė jokios informacijos, leidžiančios manyti, kad jam reikalinga tarptautinė apsauga nuo kilmės šalyje gresiančio persekiojimo, smurto, arba žmogaus teisių pažeidimų. Jo nurodyti argumentai, sąlygoję jo išvykimą iš kilmės valstybės, akivaizdžiai nepagrindžia tarptautinės apsaugos suteikimo būtinumo. Pareiškėjas apklausos metu nurodė, kad jaučia priespauda (duomenys neskelbtini), jo namą sudegino (duomenys neskelbtini) kariai, tačiau apie jam kilusią grėsmę jo gyvybei ar sveikatai užsienietis neužsiminė. Tokie pareiškėjo teiginiai nėra sąlygoti jokiomis realiai egzistuojančiomis priežastimis, jie nelaikytini patikimais ir pakankamais individualios grėsmės įrodymais. Migracijos departamentas savo išvadoje (Migracijos departamento byla Nr. (duomenys neskelbtini), b. l. 19-23) dėl pareiškėjo išsiuntimo į (duomenys neskelbtini), rėmėsi (duomenys neskelbtini) Nacionalinės Statistikos tarnybos teikiama informacija (http://www.geostat.ge/index.php?action-0&langženg), kuri yra oficialiai skelbiama bei viešai prieinama, pažymėjo, kad nedarbo lygis (duomenys neskelbtini) viršija 16%, remiantis JAV nevalstybinės organizacijos „Nacionalinis Demokratinis Institutas“ tyrimo (duomenys neskelbtini), atlikto 2010 m. balandį kartu su Švedijos Tarptautinės Plėtros Agentūra bei (duomenys neskelbtini) veikiančiu „(duomenys neskelbtini), rezultatais (kurie taip pat yra paskelbti bei viešai prieinami), 70% apklaustųjų nelaiko save įdarbintais, o 39% priskiria save prie darbo neturinčių ir jo ieškančių. Tokia situacija yra 2008 metų karo su Rusija ir pasaulinės finansinės krizės padarinys.

Be to, pareiškėjui yra gerai žinoma prieglobsčio suteikimo procedūra, nes apklausos metu paaiškino, jog dėl prieglobsčio suteikimo 2008 metais kreipėsi Lenkijoje, tačiau įvedus jo pirštų atspaudus į EURODAC sistemą buvo nustatyta, kad jis prieglobsčio prašėsi dar ir Prancūzijoje (Migraciijos departamento byla Nr. (duomenys neskelbtini), b. l. 15). Naudojantis gyvenimu šiose šalyse (Lenkijoje ir Prancūzijoje) bei surinkta reikiama informacija, pareiškėjas sąmoningai stengėsi kuo labiau atitikti prieglobsčio kriterijus ir taip išvengti grąžinimo į kilmės šalį. Šios aplinkybės akivaizdžiai patvirtina (duomenys neskelbtini) ekonominę padėtį, pagrindinis pareiškėjo išvykimo iš (duomenys neskelbtini) bei prašymo dėl prieglobsčio pateikimo motyvas yra finansine krizė ir galimybė išlaikyti save. Jungtinių Tautų Vyriausiojo pabėgėlio komisaras išleistame „Pabėgėlio statuso nustatymo procedūrų ir kriterijų vadovo“ 62 punkte teigia, kad „Migrantas – tai asmuo, dėl kitų, nei nurodyta apibrėžime (pabėgėlio), priežasčių savanoriškai išvykstantis iš savo šalies turėdamas tikslą apsigyventi kitur. Tam jį gali paskatinti permainų ar nuotykių troškimas, šeimyninės ar kitos asmeninės priežastys. Jeigu asmuo yra vedinas vien ekonominių sumetimų, jis yra ekonominis migrantas, o ne pabėgėlis“. Įvertinus G. K. pasakojimą, skundo argumentus, akivaizdu, kad jo pateiktas prašymas dėl prieglobsčio suteikimo neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies nuostatų.

Teismas sutinka su Migracijos departamento padarytomis išvadomis, kad pareiškėjas buvo neatviras, nesąžiningas, teikdamas nepilną informaciją, kai kada painiojosi savo paaiškinimuose, nors buvo informuotas apie pareigą prieglobsčio prašymo nagrinėjimo metu suteikti tikrovę atitinkančius išsamius paaiškinimus, todėl pareiškėjui gali būti pritaikytos Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 83 straipsnio 2 dalies nuostatos, remiantis kuriomis visi jo pateikti duomenys laikomi nepatikimais. Teismo nuomone, vienintelis pareiškėjo išvykimo iš kilmės valstybės motyvas yra geresnių gyvenimo sąlygų paieška, kas akivaizdžiai neatitinka pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos suteikimo kriterijų.

Pareiškėjui negali būti suteiktas pabėgėlio statusas Lietuvos Respublikoje, kadangi nėra jokių realiai egzistuojančių tam priežasčių. Jo pateikti argumentai bei apklausų metu išdėstyti teiginiai akivaizdžiai nėra susiję su grėsmėmis jo laisvei ir gyvybei dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų, todėl jie nėra susiję su Įstatymo 86 straipsnyje įtvirtintais pabėgėlio statuso suteikimo pagrindais.

Pareiškėjas prašo suteikti jam papildomą apsaugą Lietuvos Respublikoje. Prieglobsčio prašytojas gali tikėtis papildomos apsaugos suteikimo tik tais atvejais, kurie apibrėžti Įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 87 straipsnio 1-3 punktuose. Tačiau baimė dėl galimo kankinimo, žiauraus nežmoniško elgesio, grėsmės prieglobsčio prašytojo kaip žmogaus teisėms ir pagrindinėms laisvėms, grėsmės jo gyvybei ir sveikatai, saugumui ar laisvei, turi būti visiškai pagrįsta. Taigi, turi būti nustatyti tokie faktiniai duomenys, kurie leistų teigti esant pagrindo imtis priemonių prieglobsčio prašytojo apsaugai. Teismo nuomone, visos atsakovo nustatytos aplinkybės įrodo, kad prieglobsčio prašytojas prašymą dėl prieglobsčio suteikimo pateikė turėdamas tikslą apgaulės būdu įteisinti savo buvimą Lietuvos Respublikoje, o ne ieškoti apsaugos nuo persekiojimo ar smurto, kas laikytina piktnaudžiavimu prieglobsčio procedūra. Pagal įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 2 straipsnio 1 dalį prašymas suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje, kuriame akivaizdžiai nėra persekiojimo pavojaus kilmės šalyje pagrindimo arba kuris yra paremtas apgaule, arba kuriuo piktnaudžiauja prieglobsčio suteikimo tvarka bei kuris dėl minėtų priežasčių akivaizdžiai neatitinka įstatyme „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ nustatytų kriterijų suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje, yra laikomas akivaizdžiai nepagrįstu, todėl grėsmių, numatytų Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 87 straipsnio 1 dalyje, šio (duomenys neskelbtini) piliečio atžvilgiu nenustatyta.

Esant šioms bylos aplinkybėms ir vadovaujantis ginčą reglamentuojančiomis teisės normomis, teismas daro išvadą, kad Migracijos departamento (duomenys neskelbtini) sprendimas Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl laikino teritorinio prieglobsčio bei prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje nesuteikimo (duomenys neskelbtini) piliečiui G. K. ir jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini)“ yra teisėtas ir pagrįstas, nėra pagrindo jo naikinti skunde išdėstytais argumentais.

Teismui pripažinus, kad ginčo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, nėra pagrindo įpareigoti atsakovą bylą išnagrinėti ir priimti sprendimą iš naujo.

Rezoliucinė dalis

Remdamasis tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 str., 88 str. 1 d. 1 p. ir 127 str., teismas

nusprendė:

(duomenys neskelbtini) piliečio G. K. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant šiam teismui tiesiogiai arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.