Panevėžio apygardos teismo nutartis

2009-06-02 · Baudžiamoji byla Nr. 1A-326-350-2009

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Panevėžio apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2009-06-02
Bylos Nr.
1A-326-350-2009
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjai
Algirdas Gaputis (pirm.), Eligijus Gladutis, Evaldas Vanagas
Nuteistasis
R. L.
Nukentėjusysis
L. J.
Kategorijos

Pranešėjas Algirdas Gaputis Baudžiamoji byla Nr. 1A-326-350/2009

Teisėjas Donatas Jatužis Procesinio sprendimo kategorija: 2.4.6.

(S)

NUTARTIS

2009 m. birželio 2 d.

Panevėžys

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Algirdo Gapučio, teisėjų Eligijaus Gladučio ir Evaldo Vanago,

sekretoriaujant Rita Padvilikienei,dalyvaujant prokurorui Ignui Railai,gynėjai advokatei Rimai Keblienei,nuteistajam R. L.,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. L. apeliacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2009 m. kovo 23 d. nuosprendžio, kuriuo R. L. pripažintas kaltu pagal BK 180 str. 1 d. ir nubaustas laisvės atėmimu ketveriems metams.

Vadovaujantis BK 63 str. 1 d. 4 d. 9 d. paskirta bausmė subendrinta su 2008-11-17 Panevėžio m. apylinkės teismo nuosprendžiu ir su 2008-11-17 Biržų rajono apylinkės teismo baudžiamuoju įsakymu paskirtomis bausmėmis ir paskirta galutinė subendrinta bausmė laisvės atėmimas ketveriems metams šešiems mėnesiams ir 6 MGL (780 Lt) litų bauda.

Priteista iš R. L. nukentėjusiajai L. J. 150 Lt turtinės žalos ir 2500 Lt neturtinės žalos.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

R. L. nuteistas už tai, kad 2008 m. spalio 3 d., apie 16.00 val., bute, esančiame (duomenys neskelbtini), Panevėžyje, plėšimo būdu pagrobė svetimą L. J. priklausantį turtą, t.y. panaudodamas fizinį smurtą prieš nukentėjusiąją L. J. - suduodamas kumščiu du kartus nukentėjusiajai į veido sritį ir tampydamas ją už plaukų, pargriovė L. J. ant grindų, nukentėjusiajai atsistojus ir bandant pabėgti, sugriebęs ją už drabužių nutempė ant sofos - lovos, paguldė ir smaugė, po ko kojomis atsiklaupė ant L. J. krūtinės, taip atimdamas galimybę nukentėjusiajai priešintis, o L. J. išsilaisvinus ir atsistojus, spyrė nukentėjusiajai du kartus į krūtinės sritį nuo ko ši atsitrenkė į sieną, tuo padarydamas poodines kraujosruvas kairės akies vokuose, kairiame skruoste, smakre, dešiniame žaste ir krūtinės dešinėje pusėje, dešinio peties sąnario sumušimą, t. y. nesunkų sveikatos sutrikdymą, ir pagrobė svetimą L. J. priklausantį turtą - mobilaus ryšio telefoną SAMSUNG su SIM kortele už 150 litų.

Šalies argumentai

Apeliaciniu skundu nuteistasis R. L. prašo pirmosios instancijos teismo nuosprendį pakeisti perkvalifikuojant veiką iš BK 180 str. 1d. į BK 139 str. 1 d., taip pat netaikyti jam BK 27 str. bei skirti švelnesnę bausmę. Skunde nuteistasis ginčija savo kaltę bei nurodo, kad nusikaltimo, už kurį yra nuteistas nepadarė, kadangi nukentėjusiosios namuose tą dieną nebuvo ir iš jos mobilaus ryšio telefono nepagrobė. Jis neginčija, kad tą dieną buvo L. J. sutikęs prie jos namų, kad tarp jų kilo kivirčas, kurio metu jis nesusivaldė ir sudavė smūgius nukentėjusiajai. Todėl teismas, vertindamas ne tik jo bei nukentėjusiosios parodymus, bet ir kitų liudytojų – nukentėjusiosios kaimynių parodymus, padarė neteisingas išvadas ir nepagrįstai jį nuteisė pagal BK 180 str. 1 d..

Apeliantas atkreipia dėmesį, kad tiek nukentėjusiosios, tiek liudytojų D. J. ir V. V. parodymai yra prieštaringi, todėl turėtų būti vertinami kritiškai. Nukentėjusioji nurodė, kad iš namo ji išbėgo pirmesnė, o D. J. nurodė, kad pirma išgirdo triukšmą ir tuomet pamatė atbėgantį iš už namo vyriškį, kurį bandė sulaikyti, todėl akivaizdu, kad D. J. pirmiausia turėjo pamatyti nukentėjusiąją, o ne jį. L. J. parodymai taip pat esminėse detalėse nesutampa ne tik D. J., bet ir su liudytojo G. M. parodymais dėl jo aprangos nusikaltimo padarymo dieną. Teismas rėmėsi liudytojos V. V. parodymais sutapatindamas juos su D. J. dėl įvykio dieną išgirsto namo laiptų dunksėjimo, tačiau teismas neatkreipė dėmesio, jog V. V. parodymai medicininiu požiūriu kelia abejonių, t.y. ji girdi viršuje kokią minutę dundėjimą, tačiau negirdi jokių balsų, kaip nukentėjusiosios pagalbos šauksmą, kurį kuo puikiausiai girdi toliau nuo namo eidama D. J..

R. L. skunde išsako abejones dėl atlikto jo asmens atpažinimo pagal fotonuotrauką veiksmo, kurio metu nukentėjusiajai buvo pateikta atpažinimui jo nuotrauka, kadangi joje jis visiškai nepanašus į save, todėl daro prielaidą, kad L. J. buvo nurodyta, kokį asmenį reikalinga atpažinti. Be to, jei nusikaltimas buvo įvykdytas, kaip teigiama, nukentėjusiosios bute, tai pati įvykio vieta visiškai nebuvo tirta, nebuvo ieškota jo rankų pirštų atspaudų ant daiktų, kuriuos tariamai jis galėjo liesti, kas patvirtintų, jog jis tikrai buvo L. J. bute. Apelianto teigimu, taip pat nebuvo atlikti užklausimai telekomunikacijų bendrovėms, kurios galėtų patvirtinti, jog nukentėjusioji tikrai naudojosi ir turėjo mobilaus ryšio telefoną, kurio abonento Nr. (duomenys neskelbtini), kas taip būtų leidę nustatyti pavogto mobilaus ryšio telefono buvimo vietą.

Apibendrindamas skundo argumentus, nuteistasis R. L. nurodo, kad apylinkės teismas tinkamai neatsižvelgęs į tai, kad ikiteisminis tyrimas buvo atliktas neišsamiai, priėmė neteisingą sprendimą ir tuo pačiu nepagrįstai skirdamas jam bausmę taikė BK 27 str. nuostatas, tuo apsunkindamas jo teisinę padėtį.

Teismo posėdyje nuteistasis bei jo gynėja prašo apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras prašo skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Pirmos instancijos teismo nuosprendis pagrįstas ir teisėtas.

Apeliantas neneigia mušęs nukentėjusiąją, tačiau teigia tai daręs jos namo kieme, nukentėjusiosios bute tą dieną nebuvęs ir jokio telefono nepagrobęs, taip pat ir neturėjęs tokio tikslo, todėl mano, kad turi atsakyti tik už nukentėjusiosios sveikatos sutrikdymą, kurį padarė dėl to, jog nukentėjusioji jį labai įžeidė.

Tuo tarpu nukentėjusioji L. J. parodė, kad apeliantas, atėjęs į jos butą, vartojo jos atžvilgiu fizinį smurtą, ją mušė, smaugė, pešė už plaukų, laikė prispaudęs prie lovos, atidarinėjo spintų duris ir ten kažko ieškojo, klausinėjo, kur yra kompiuteris. Pasitaikius progai ji iš buto išbėgo, R. L. išbėgo iš paskos. Grįžusi į butą po poros minučių, neberado savo mobilaus ryšio telefono.

Dėl įvykio aplinkybių ir vietos nukentėjusioji L. J. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme davė vienodus ir nuoseklius parodymus. Taip pat ji jau kreipdamasi į policiją iš karto po įvykio nurodė, kad iš karto po įvykio ji pasigedo bute buvusio savo telefono.

Faktą, kad L. J. įvykio dieną buvo sumušta, be pačios nukentėjusiosios, taip pat ir apelianto parodymų, patvirtina ir teismo medicinos specialisto išvada.

Atmestinas apeliacinio skundo argumentas, kad L. J. negalėjo apelianto atpažinti iš nuotraukų, kadangi policijos kartotekoje yra jo sena nuotrauka ir jo išvaizda yra labai pasikeitusi. Kaip matyti iš parodymo atpažinti protokolo (b.l. 23-24), nukentėjusioji nurodė, kad R. L., kaip ją sumušusį ir telefoną pavogusį asmenį atpažino iš veido bruožų, jo formos. Be to, nuotrauka, iš kurios buvo atpažintas apeliantas, daryta prieš tris metus ir jo veido bruožai nėra pakitę iš esmės.

L. J. parodymus, kad ji buvo sumušta savo bute, iš dalies patvirtino liudytoja V. V. parodžiusi, jog įvykio metu girdėjo virš jos buto esančiame L. J. bute, taip pat ir liudytoja D. J. parodžiusi, jog girdėjo žingsnių garsus namo laiptinėje ir iš karto po to pamatė nuo laiptinės pusės atbėgantį R. L..

Šie įrodymai visiškai paneigia niekuo nepatvirtintus apelianto parodymus apie jo ir L. J. konflikto vietą.

Nepagrįsti apeliacinio skundo argumentai, kad nelogiška, jog V. V., gyvenanti namo pirmame aukšte ir girdėjusi triukšmą nukentėjusiosios bute, negirdėjo triukšmo ir pagalbos šauksmo iš laiptinės, nors tai girdėjo toliau nuo namo buvusi D. J.. V. V. parodė, kad ji triukšmo laiptinėje galėjo ir negirdėti todėl, kad ji buvo kambaryje, esančiame toliau nuo laiptinės. O kaip matyti iš liudytojos D. D. parodymų, ji buvo visiškai netoli laiptinės, kai iš jos išbėgo apeliantas.

Taip pat nepagrįstas ir apeliacinio skundo argumentas, kad liudytojos D. J. parodymai prieštarauja nukentėjusiosios parodymams, jog apeliantas iš nukentėjusiosios buto išbėgo po nukentėjusiosios, kadangi tokiu atveju liudytoja turėjo pirmiau pamatyti nukentėjusiąją. Kaip parodė liudytoja D. J., ji su apeliantu susitiko prie namo kampo, po to pamatė pro kitą namo pusę bėgančią L. J.. Ši liudytoja nenurodė, iš kur- iš laiptinės, nukentėjusiosios buto ar iš už namo girdėjo pagalbos šauksmą, taip pat iš jos parodymų akivaizdu, jog ji išėjimo iš laiptinės betarpiškai nestebėjo net tada, kai iš jos išbėgo apeliantas, todėl ji nematė ir, atsižvelgiant į nukentėjusiosios parodymus, negalėjo matyti, kaip iš laiptinės išbėgo L. J..

Baudžiamojo proceso įstatymai nenumato jokių privalomų ikiteisminio tyrimo veiksmų renkant nusikalstamos veikos įrodymus, todėl visiškai nepagrįsti apeliaciniame skunde išdėstyti priekaištai, kad L. J. bute nebuvo ieškoma apelianto pirštų pėdsakų, kas turėjo įrodyti, jog apeliantas įvykio metu nukentėjusiosios bute nebuvo. Tai, kad toks ikiteisminio tyrimo veiksmas nebuvo atliktas, nėra BPK normų pažeidimas. Be to, apelianto pirštų pėdsakų radimo ar neradimo faktas šiuo atveju savaime jokios aplinkybės nei patvirtintų, nei paneigtų, t.y. net ir radus po pranešimo apie nusikaltimą apelianto pirštų pėdsakus nukentėjusiosios bute, nebūtų galima daryti vienareikšmės išvados, kad šie pėdsakai palikti įvykio dieną, o ne tada, kai apeliantas lankėsi nukentėjusiosios bute, kai buvo remontuojama santechnika.

L. J. parodymus, kad buvo pagrobtas jos telefonas, iš dalies patvirtina pažymos (b.l. 40, 42-43), iš kurių matyti, kad L. J. turėtame telefone SIM kortelė su abonentiniu numeriu (duomenys neskelbtini) nebenaudojama nuo jos nurodyto nusikaltimo jos atžvilgiu padarymo laiko, taip pat liudytojos D. J. parodymai, jog L. J. policijai apie nusikaltimą pranešė iš jos vyro pasiskolinto telefono.

Taigi, visos nukentėjusiosios L. J. nurodytos aplinkybės yra patvirtintos kitais įrodymais. Tuo pačiu ir liudytojų D. J. bei V. V. parodymai sutampa su nukentėjusiosios parodymais. Kolegija be to pažymi, kad tiek nukentėjusioji, tiek liudytojos parodymus davė būdamos įspėtos dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą ir prisiekusios. Esant visoms šioms aplinkybėms, jų parodymais netikėti nėra jokio pagrindo. Tuo tarpu R. L. parodymai byloje esančių įrodymų visetui akivaizdžiai prieštarauja, todėl jie atmestini.

Aptartų įrodymų pagrindu apylinkės teismas padarė visiškai pagrįstą išvadą, kad R. L., panaudodamas fizinį smurtą, pagrobė nukentėjusiosios telefoną, todėl jo veika pagal BK 180 str. 1 d. kvalifikuota teisingai.

Skundžiamu nuosprendžiu paskirtosios bausmės rūšis ir dydis yra motyvuoti, motyvai visiškai pagrįsti, bausmė paskirta nepažeidžiant BK VIII skyriaus nuostatų, paskirtosios bausmės laikyti aiškiai per griežta nėra jokio pagrindo.

Visiškai nepagrįstas apeliacinio skundo motyvas, kad teismas pasunkino jo teisinę padėtį taikydamas BK 27 str. nuostatas.

Šiame įstatyme numatyta, kad asmuo, turėdamas teistumą už tyčinio nusikaltimo padarymą ir po to padaręs naują tyčinį nusikaltimą, yra recidyvistas. Taigi, asmuo yra laikomas recidyvistu, kai yra šiame įstatyme numatytos sąlygos ir teismas negali šios aplinkybės nei pripažinti, nei jos ignoruoti.

Remiantis išdėstytu kolegija daro išvadą, kad skunduose išdėstytais motyvais ir pagrindais naikinti ar keisti nuosprendį nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 1 p.,

nutarė:

R. L. apeliacinį skundą atmesti.

Kolegijos pirmininkas Algirdas GaputisTeisėjai Eligijus GladutisEvaldas Vanagas