- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2018-05-30
- Bylos Nr.
- I-2651-1063/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-01255-2018-7
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Tomas Blinstrubis
- Pareiškėjas
- D. T.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų
- Kategorijos
- 20.2.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti
viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. T. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų dėl žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas kreipėsi su skundu (b. l. 1–2) į teismą prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (toliau – ir Vilniaus PN) 20 000 Eur žalos atlyginimą.
Nurodė, kad neturtinę žalą patyrė dėl diskriminacijos, kurią patyrė jam kalint Vilniaus PN, laikotarpiu nuo 2013 m. gruodžio 6 d. iki 2018 m. balandžio 10 d. Nurodė, kad Vilniaus PN jau daug metų nesiėmė veiksmų užkardinant esančią subkultūrą. Pažymėjo, kad Vilniaus PN gyvenamosios patalpos yra skirstomos pagal kastas, t. y. I korpuse 201-204 sekcijose gyvena tik „nuskriaustųjų“ kastai priklausantys nuteistieji, o kitose sekcijose gyvena „šustrekai“. Nurodė, kad kiekvieną dieną eidama į Vilniaus PN valgyklą patirdavo nepatogumus, pažeminimą, nes Vilniaus PN „šustrekams“ būdavo sudaromos išskirtinės sąlygos, jiems maistas buvo patiekiamas per atskirą langelį, taip pat jie turėjo atskirus indus, stalus. Pažymėjo, kad dėl Vilniaus PN egzistuojančios nelygybės pareiškėjas patyrė pažeminimą, kurį prašė atlyginti priteisiant žalą.
Prašė atnaujinti ieškinio senaties terminą dėl Vilniaus PN neteisėtų veiksmų tęstinumo.
Atsakovę Lietuvos valstybę atstovaujantys Vilniaus pataisos namai atsiliepimo (b. l. 7–12) argumentais prašė pareiškėjo skundą atmesti. Dėl dalies reikalavimo prašė taikyti ieškinio senatį.
Dėl skundo argumentų nurodė, kad galimas nuteistųjų suskirstymas į grupes pats savaime negali būti pagrindas nuteistąjį laikyti ne pagal bausmių vykdymą reglamentuojančiuose teisės aktuose nustatytą tvarką. Pažymėjo, kad pareiškėjas jokiais įrodymais neįrodė, kad Vilniaus PN toleruoja nuteistųjų skirstymą į „kastas“, todėl neturi pagrindo į žalos atlyginimą.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
1. Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas jam padarytą žalą kildina iš neteisėtų Vilniaus PN pareigūnų veiksmų, kurie pasireiškė neveikimu, t. y. veiksmų nesiėmimu užkardinant Vilniaus PN egzistuojančią subkultūrą tarp „kastų“, laikotarpiu nuo 2013 m. gruodžio 6 d. iki 2018 m. balandžio 10 d.
2. Ieškinio senatis – tai įstatyme nustatytas laikas, per kurį asmuo gali apginti savo pažeistą teisę pareikšdamas ieškinį. Tokio termino nustatymo tikslas – užtikrinti teisinių santykių stabilumą ir šių santykių dalyvius skatinti operatyviau ginti pažeistas teises. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.125 straipsnio 8 dalis numato, jog reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo įstatymas numato sutrumpintą trejų metų senaties terminą. CK 1.127 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos; teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra išaiškinęs, kad teisės į ieškinį atsiradimas, kartu ir ieškinio senaties termino pradžia nusakoma ne objektyviu (teisės pažeidimo), o subjektyviu momentu (kada asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie jo teisės pažeidimą), nes teisę ginti savo pažeistas teises asmuo gali įgyvendinti tik žinodamas, kad šios yra pažeistos. Asmuo apie savo teisės pažeidimą gali sužinoti tą pačią dieną, kada ji buvo pažeista, tačiau šis momentas gali nesutapti, t. y. asmuo apie tai gali sužinoti vėliau. Tokiam asmeniui įstatyme suteikta galimybė įrodinėti, kad jis apie pažeistą teisę sužinojo vėliau, nei ji buvo pažeista. Siekiant nustatyti ieškinio senaties termino pradžią būtina išsiaiškinti, kurią dieną rūpestingas ir apdairus asmuo, esant tokioms pat aplinkybėms, galėjo ir turėjo sužinoti, kad jo teisė pažeista. Nuo tos dienos ir turėtų būti skaičiuojamas ieškinio senaties terminas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. kovo 1 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-248-858/2016).
Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Pareiškėjas šiuo atveju nepateikė jokių duomenų, patvirtinančių, jog jo nurodomų pažeidimų metu jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie galimą jo teisių pažeidimą ir patirtą neturtinę žalą. Todėl darytina išvada, kad pareiškėjas visą ginčo laikotarpį žinojo arba turėjo žinoti apie jo nurodomus nepatogumus, kad jis kalinamas galimai teisės aktų nuostatoms neatitinkančiomis sąlygomis, varžomos kitos jo teisės, ir dėl to patiriama neturtinė žala. Taigi pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus ir patirtą neturtinę žalą turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė, todėl nuo šio momento ir skaičiuotinas senaties terminas. Tokios pozicijos teismų praktikoje laikomasi ir kitose analogiško pobūdžio bylose (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-594-662/2017 ir kt.).
Vadovaujantis CK 1.131 straipsnio 2 dalimi, pripažinus, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Svarbiomis ieškinio senaties termino praleidimo priežastimis, sudarančiomis pagrindą praleistą ieškinio senaties terminą atnaujinti, gali būti pripažįstamos tik ieškinio senaties termino eigos metu egzistavusios aplinkybės, kliudžiusios asmeniui laiku ir tinkamai, tiesiogiai ar per atstovą ginti savo pažeistas teises ir nepriklausiusios nuo šio asmens valios. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes. Tam, kad ieškinio senaties terminas būtų atnaujinamas, pareiškėjas turi įvardyti objektyvias priežastis bei pateikti įrodymų, pagrindžiančių ieškinio senaties termino atnaujinimą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. kovo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-301-858/2015). Taigi įrodinėjimo pareiga dėl svarbių ieškinio senaties termino praleidimo priežasčių tenka būtent pareiškėjui. Pažymėtina, kad klausimą, ar ieškinio senatis gali būti atnaujinama, teismas gali spręsti ir savo iniciatyva (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gegužės 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-520-858/2015).
Pareiškėjas nepateikė jokių objektyvių aplinkybių, įrodymų dėl kurių jis praleido ieškinio senaties terminą. Įvertinus byloje nustatytas aplinkybes, darytina išvada, kad byloje nėra duomenų, sudarančių pagrindą spęsti, jog pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos negalėjo kreiptis į teismą, siekdamas tinkamai apginti savo galimai pažeistas teises.
Atsižvelgiant į išdėstytą teisinį reglamentavimą ir taikytiną teismų praktiką, nagrinėjamu atveju pareiškėjo reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo atsakovės atstovo prašymu yra taikytinas trejų metų ieškinio senaties terminas, pradedant terminą skaičiuoti nuo kreipimosi į teismą dienos, t. y. nuo 2018 m. balandžio 10 d. (skundo teismui išsiuntimo data), ir tai reiškia, kad taikant senaties terminą, pareiškėjui neturtinė žala galėtų būti priteistina už laikotarpį nuo 2018 m. balandžio 1 d. iki 2015 m. balandžio 1 d. (trejų metų laikotarpis). Įvertinus tai, ginčas dėl neturtinės žalos priteisimo, nagrinėjamu atveju, galėtų būti sprendžiamas tik už laikotarpį nuo 2015 m. balandžio 1 d. iki 2018 m. balandžio 1 d. Pareiškėjas už laikotarpį nuo 2013 m. gruodžio 6 d. iki 2015 m. kovo 31 d. neturi teisinio pagrindo į neturtinės žalos atlyginimą.
3. Teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra viena iš asmens konstitucinių teisių (Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalis). Neturtinės žalos samprata apibrėžiama Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250 straipsnyje. Pagal savo pobūdį – tai asmeninė žala, tiesiogiai susijusi su asmeniu, neatskiriama nuo jo asmenybės ir priklauso nuo jo paties išgyventų emocijų. Žalos, atsiradusios dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, atlyginimą reguliuoja Civilinio kodekso 6.271 straipsnis, kurio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje teisės normoje įtvirtinta griežtoji valstybės civilinė atsakomybė, t. y. atsakomybė be kaltės, nes, kaip jau buvo minėta, dėl valdžios institucijų neteisėtų aktų atsiradusi žala atlyginama nepaisant konkretaus tarnautojo ar kito institucijos darbuotojo kaltės (Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalis). Taigi, valstybės civilinei atsakomybei pagal Civilinio kodekso 6.271 straipsnį kilti turi būti nustatytos trys civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti veiksmai (neveikimas), žala ir priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) bei žalos. Kai neįrodyta bent viena iš būtinųjų sąlygų, civilinė atsakomybė negali būti taikoma.
Lietuvos administracinių teismų praktikoje laikomasi nuostatos, jog tam, kad būtų galima konstatuoti valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą Civilinio kodekso 6.271 straipsnio taikymo prasme, reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktų priskirtų funkcijų arba, nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo, kiekvienu atveju būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl pareiškėjo nurodytų valdžios institucijos (pareigūnų) neteisėtų veiksmų (neveikimo).
Atkreiptina, jog reiškiant reikalavimą dėl neturtinės žalos, kylančios iš valdžios institucijos neteisėtų veiksmų, asmeniui nepakanka vien tik abstrakčiai pareikšti, jog buvo padaryta neturtinė žala, tačiau būtina konkrečiai (laike ir vietoje) apibrėžti galimus neteisėtus veiksmus (neveikimą) ir jų galimą konkrečią išraišką (galimas pasekmes) asmeniui Civilinio kodekso 6.270 str. prasme.
4. Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 6 straipsnyje nustatyta, kad taikant bausmių vykdymo įstatymus, vadovaujamasi principu, kad visi nuteistieji lygūs nepaisant jų kilmės, lyties, socialinės ar turtinės padėties, tautybės ar rasės, politinių pažiūrų ir partiškumo, išsilavinimo, kalbos, religinių ar kitokių įsitikinimų, genetinių savybių, neįgalumo, seksualinės orientacijos, veiklos rūšies ir pobūdžio, gyvenamosios vietos ir kitų nenumatytų Lietuvos Respublikos įstatymuose aplinkybių.
5. Administracinių teismų praktikoje ne kartą pažymėta, kad BVK ir jį įgyvendinantys poįstatyminiai teisės aktai nenumato, kad nuteistųjų paskirstymas pataisos įstaigoje į būrius ar konkrečias kalinamąsias patalpas gali vykti pagal jų pasirinkimą, nes tai gali prieštarauti BVK įtvirtintiems pataisos įstaigų režimo tikslams (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. spalio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-146-1964/2012). Taigi galimas nuteistųjų susiskirstymas į grupes pats savaime negali būti pagrindas nuteistąjį laikyti ne pagal bausmių vykdymą reglamentuojančiuose teisės aktuose nustatytą tvarką.
6. Pareiškėjo pagrindiniai argumentai, kuriais jis grindžia skundą yra tai, kad jis Vilniaus PN, ginčo laikotarpiu buvo kalinamas diskriminuojančiomis sąlygomis, nes, kaip jis pats teigia, priklauso „nuskriaustųjų“ kastai. Pareiškėjas prieštaravo, kad būtent nuo kastos priklausė jo gyvenamoji patalpa, stalas valgykloje, maitinimo langelis, prie kurio galima pasiimti maistą, indai, kuriuose maistas buvo patiekiamas.
7. Kaip nustatyta iš bylos medžiagos, individualių, t. y. būtent su pareiškėju susijusių ir objektyvių duomenų, patvirtinančių, kad skunde nurodyti prieštaravimai yra susiję būtent dėl pareiškėjo priskyrimo atitinkamai kastai, pareiškėjas nėra nurodęs ir nėra pateikęs jokių tai pagrindžiančių įrodymų.
8. Įvertinus į bylą pateiktų duomenų visumą, pažymėtina, jog nėra jokių objektyvių duomenų, iš kurių būtų galima spręsti, jog ginčo laikotarpiu Vilniaus PN būtų sudarę pareiškėjui diskriminuojančias sąlygas. Darytina išvada, kad pareiškėjo teiginiai apie jo patirtus nepatogumus dėl priskyrimo „nuskriaustųjų“ kastai yra abstraktūs ir nedetalizuoti ir grindžiami tik subjektyviais jo samprotavimais. Pažymėtina ir tai, kad pareiškėjas nedetalizavo, kokią būtent žalą konkrečiu atveju jam sukėlė jo nurodytos aplinkybės, kaip pvz., valgymas iš kitų indų, naudojimasis atitinkamu stalu valgykloje ar maitinimo langeliu, gyvenimas jam priskirtuose būriuose. Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo išvadai, kad Vilniaus PN neveikė taip, kaip pagal įstatymus (teisės aktus) privalėjo veikti, o pareiškėjas patyrė neigiamus moralinius (dvasinius) išgyvenimus, t. y. neturtinę žalą (CK 6.250 straipsnio 1 dalis).
9. Minėta, kad nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą. Nagrinėjamu atveju nenustačius Vilniaus PN neteisėtų veiksmų ar pareiškėjo patirtos žalos, nėra viešosios atsakomybės sąlygų. Atitinkamai, pareiškėjo reikalavimas atlyginti neturtinę žalą yra nepagrįstas, todėl atmestinas.
Rezoliucinė dalis
Teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 103 straipsnio 2 punktu, 132 straipsniu,
nusprendžia:
Pareiškėjo D. T. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo paskelbimo gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.