- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-11-24
- Bylos Nr.
- e2A-2221-657/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 2-69-3-22274-2014-4
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Žibutė Budžienė, Aušra Baubienė, Egidijus Tamašauskas
- Ieškovas
- UAB „LitCon“
- Atsakovas
- A. L., D. L.
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš susidedanti iš teisėjų Aušros Baubienės, Žibutės Budžienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Egidijaus Tamašausko rašytinio proceso tvarka civilinėje byloje ieškovės UAB „LitCon“ apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2015 m. liepos 10 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-688-192/2015 pagal ieškovės UAB „LitCon“ ieškinį atsakovams A. L., D. L. dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu (actio Pauliana).
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovė UAB „LitCon“ kreipėsi į teismą prašydama pripažinti negaliojančia A. L. ir D. L. (duomenys neskelbtini) sudarytą vedybų sutartį ir taikyti restituciją – grąžinti sandorio šalis į padėtį, buvusią iki povedybinės sutarties sudarymo bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad Vilniaus apygardos teismas 2013 m. spalio 8 d. sprendimu už akių civilinėje byloje Nr. 2-3602-603/2013 priteisė iš atsakovo 279.997,00 Lt žalą ir 5 proc. metines palūkanas iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Kadangi sprendimas nebuvo įvykdytas ieškovė kreipėsi į antstolį dėl jo priverstinio įvykdymo. 2014 m. rugsėjo 22 d. buvo gautas antstolės pranešimas, kuriame, be kitų išdėstytų aplinkybių, nurodyta, kad pagal Gyventojų registro duomenis, atsakovas yra vedęs. Centrinės hipotekos įstaigos duomenimis nustatyta, kad (duomenys neskelbtini) atsakovai sudarė Vedybų sutartį, kurios pagrindu, turtas, įgytas iki santuokos ir po vedybinės sutarties sudarymo yra asmeninė kiekvieno sutuoktinio nuosavybė. Atsakovas turto neturi, todėl sprendimo įvykdymas yra negalimas. Povedybinė sutartis buvo sudaryta iškart po to, kai Vilniaus apygardos teismas UAB „(duomenys neskelbtini)“, kurios direktoriumi buvo atsakovas, iškėlė bankroto bylą. Kadangi atsakovui sutarties sudarymo dieną buvo ir turėjo būti žinoma apie jo materialinę atsakomybę prieš BUAB „(duomenys neskelbtini)“ kreditorius, tikėtina, kad povedybine sutartimi, atsakovas tapo faktiškai nemokus, sąmoningai bei tikslingai atsakovo turtas ir (arba) turto dalis bendrojoje nuosavybėje buvo perleista jo sutuoktinei. Šiuo atveju būtinybės sudaryti povedybinę sutartį nebuvo. Pagal CK 6.67 straipsnio 1 punktą preziumuojama, jog kreditoriaus interesus pažeidusio sandorio šalys buvo nesąžiningos, kai skolininkas sudarė sandorį su savo sutuoktiniu, vaikais, tėvais ar kitais artimaisiais giminaičiais, todėl papildomai motyvai dėl atsakovų nesąžiningumo nenurodomi ir laikoma, kad povedybinės sutarties šalys buvo nesąžiningos. Atsižvelgus į tai, kad sandoris sudarytas tarp nesąžiningų šalių, ieškovas turi teisę reikšti reikalavimą, nėra praleistas ieškinio senaties terminas ir atsakovų sandoris pažeidžia ieškovo interesus.
Atsakovai A. ir D. L. su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti. Nurodė, kad ieškovės teiginiai dėl jos, kaip kreditorės, teisių pažeidimo yra deklaratyvaus pobūdžio ir nepagrįsti jokiais faktiniais duomenimis bei teisiniais argumentais. UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir atsakovas tapo nemokiais ne dėl povedybinės sutarties sudarymo. Ginčijamos sutarties sudarymo metu atsakovai jokio bendro kilnojamojo ar nekilnojamojo turto neturėjo, jo nėra įgiję iki šiol, todėl nėra pagrindo teigti, kad vedybų sutarties sudarymas sumažino A. L. turto masės dalį, kuri galėjo būti skirta kreditorių finansiniams reikalavimams tenkinti. Povedybine sutartimi nebuvo siekta išvengti atsakomybės pagal turtines prievoles, ši sutartis nepanaikino ir neapribojo atsakovo atsakomybės prieš kreditorius, nes nebuvo nuslėpta jokio bendrąja jungtine nuosavybe priklausančio turto nenumatyta pirmenybės teisės kitiems kreditoriams į skolų išieškojimą, be to, nenuspręsta dėl konkretaus turto, į kurį galėtų būti nukreiptas išieškojimas, perleidimo ar jo suvaržymo prievolėmis trečiųjų asmenų naudai. Tokias galimybes eliminavo ir pačios sutarties sąlygos, pagal kurias sutuoktinių pajamos, gautos iš turto, darbo, verslo ir intelektualinės veiklos, pensijos, pašalpos ir kitokios išmokos yra kiekvieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė, o tai niekaip nepažeidžia kreditoriaus interesų atgauti skolą, atsiradusią iki povedybinės sutarties sudarymo. Jokie įstatyminiai imperatyvai po bankroto bylos iškėlimo UAB „(duomenys neskelbtini)“ vadovui nedraudė sudaryti ginčijamos sutarties. Ginčo sutarties sudarymu buvo siekiama apsaugoti santuoką, kuri yra tiesiogiai susijusi ir su vaiko interesų užtikrinimu, dėl ko turi ir viešojo intereso elementą. Be to, atsakovai santuoką sudarė gerokai vėliau, negu A. L. atsirado pareiga atlyginti kreditoriams padarytą žalą. Kadangi atsakovai nei iki vedybų sutarties nei po jos sudarymo jokio turto neturėjo/neįgijo, ieškovės prašymas pripažinti sandorį negaliojančiu nesukurtų ieškovės pageidaujamų rezultatų. Sudarant vedybų sutartį notaras buvo visiškai susipažinęs su atsakovų turtine padėtimi ir tikraisiais ketinimais. Pas atsakovus nesant jokio turto, actio Pauliana tikslai nebus pasiekti, o restitucija iš principo negalima. Be to, prašė taikyti ieškinio senatį.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Kauno apylinkės teismas 2015 m. liepos 10 d. sprendimu ieškinį atmetė bei priteisė iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas. Teismas pažymėjo, kad pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką vien viešo registro duomenų buvimas ir jų prieinamumas be trukdžių pats savaime asmeniui nėra pagrindas domėtis registro duomenimis, ir darė išvadą, jog ieškovė vienerių metų senaties termino nepraleido. Ieškovė, būdama apdairi ir rūpestinga, 2014-09-15 kreipėsi į antstolę dėl visos informacijos apie išieškojimą pateikimo. Antstolė 2014-09-22 raštu ją informavo, kad atsakovas su sutuoktine (duomenys neskelbtini) yra sudaręs vedybų sutartį, todėl teismas sprendė, kad ieškovė apie savo teisių galimą pažeidimą sužinojo ne anksčiau, kaip 2014-09-22. Esant asmeninei sutuoktinio prievolei, išieškoti skolas galima tik iš skolininko turto, nepriklausomai nuo to, ar jis būtų asmeninis, ar dalis bendrojoje jungtinėje nuosavybėje. Atsakovai, sudarydami vedybinę sutartį, neperleido jokio konkretaus turto, nepablogino savo buvusios turtinės padėties, tik nustatė po santuokos sudarymo kiekvieno sutuoktinio įgyjamo turto teisinį režimą. Įstatymų leidėjas nenustatė pareigos santuoką sudarantiems asmenims įtraukti kiekvieno jų kreditorius į vedybų sutarties sudarymo procesą. Teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju ieškovė neįrodė, jog atsakovas po ginčijamos vedybinės sutarties tapo nemokus, suteikė pirmenybę kuriam kitam kreditoriui, gerokai sumažino turto ar jo vertę, kitaip pažeidė ieškovo teises, dėl ko ieškovė prarado galimybę visiškai ar iš dalies patenkinti savo reikalavimus. Ieškovė taip pat neįrodė, jog atsakovai buvo nesąžiningi ir siekė išvengti ir/ar apsunkinti skolinės prievolės įvykdymą ieškovo naudai, ar patenkinus ieškinį, ieškovo galimybė visiškai ar iš dalies patenkinti savo reikalavimus ženkliai padidėtų. Teismas darė išvadą, jog byloje nebuvo nustatytos visos CK 6.66 straipsnyje numatytos sąlygos, kurios būtinos pripažinti sandorį negaliojančiu, todėl ieškinys dėl atsakovų (duomenys neskelbtini) vedybų sutarties pripažinimo negaliojančia nuo sudarymo momento actio Pauliana pagrindu atmestinas.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Apeliaciniame skunde ieškovė UAB „LitCon“ prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2015-07-10 sprendimą ir ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti bei priteisti iš atsakovų solidariai ieškovės patirtas bylinėjimosi išlaidas. Apeliantės teigimu, teismas netinkamai vertino bylos įrodymus ir nepagrįstai sprendė, kad šiuo atveju nėra visų CK 6.66 straipsnyje numatytų sąlygų, būtinų sandorį pripažinti negaliojančiu actio Pauliana pagrindu. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:
1. Teismas nepagrįstai sprendė, kad ieškovė neįrodė, jog vedybų sutartis pažeidė jos teisės. Jeigu nebūtų buvę sudarytos povedybinės sutarties, ieškovės piniginis reikalavimas galėjo būti tenkinamas iš atsakovės gaunamų pajamų dalies, kas CK 3.88 straipsnio 1 dalies 5 punkto prasme būtų laikoma atsakovo nuosavybe. Sudarius povedybinę sutartį atsakovas neteko turto (dalies bendrojoje nuosavybėje), į kurį ieškovė būtų galėjusi nukreipti išieškojimą ir patenkinti reikalavimą. Aplinkybę, kad teisė nukreipti išieškojimą į atsakovo turtą (dalį bendrojoje nuosavybėje) pažeista, patvirtina atsakovų sudarytos vedybų sutarties 2.5 punktas ir pažymos apie asmens valstybinį socialinį draudimą.
2. Teismas visiškai nevertino atsakovo prisipažinimo ir nepagrįstai konstatavo, kad ieškovė neįrodė atsakovų nesąžiningumo ir jų siekio išvengti ir/ar apsunkinti skolinės prievolės įvykdymą ieškovės naudai. Tokia teismo išvada prieštarauja tiek CK nuostatoms, tiek formuojamai teismų praktikai. Povedybinė sutartis buvo sudaryta sutuoktinių, todėl pagal CK 6.67 straipsnio 1 punktą preziumuojama, kad sandorio šalys buvo nesąžiningos. Ieškovė nesąžiningumo neturėjo įrodinėti. Sąžiningumą turėjo įrodyti atsakovai, jeigu jie buvo sąžiningi, sudarydami sutartį. Šiuo atveju prezumpcija nebuvo paneigta.
Atsiliepimas
Atsiliepimų į apeliacinį skundą įstatymų nustatyta tvarka negauta.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas atmestinas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 str. 2 d.). Kolegija absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatė (CPK 329 str.).
Byloje kilo ginčas dėl CK 6.66 straipsnio (actio Pauliana) taikymo ieškovei AB „Lesto“ ginčijant atsakovų sudarytą sandorį.
Pažymėtina, kad actio Pauliana ieškiniu siekiama apginti kreditorių nuo nesąžiningų skolininko veiksmų, kuriais šis, siekdamas išvengti prievolės įvykdymo kreditoriui, pablogina savo turtinę padėtį, perleisdamas turtą kitiems asmenims. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nuosekliai plėtojamoje praktikoje yra išskyręs tokias būtinas actio Pauliana ieškinio taikymo sąlygas: 1) kreditorius turi turėti neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę; 2) ginčijamas sandoris turi pažeisti kreditoriaus teises; 3) skolininkas neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio; 4) skolininkas buvo nesąžiningas, nes žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromas sandoris pažeis kreditoriaus teises; 5) trečiasis asmuo, sudaręs su skolininku atlygintinį dvišalį sandorį, buvo nesąžiningas. Be šių sąlygų taip pat skiriami du šio instituto taikymo ypatumai: 1) actio Pauliana atveju taikomas vienų metų ieškinio senaties terminas; 2) kreditoriaus reikalavimas nukreipiamas į perleistą pagal ginčijamą sandorį turtą (ar jo vertę) tiek, kiek būtina šiam reikalavimui patenkinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2012 m. lapkričio 6 d. nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-311/2012; kt.). Sandorį pripažinti negaliojančiu actio Pauliana pagrindu ir taikyti jo teisinius padarinius galima tik esant pirmiau nurodytų sąlygų visetui, t.y. nenustačius bent vienos nurodytų sąlygų egzistavimo, nėra pagrindo taikyti CK 6.66 straipsnio ir pagal šią teisės normą pripažinti sandorį negaliojančiu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. lapkričio 20 d. nutartis civilinėje byloje 3K-3-513/2014).
Ieškovė UAB „LitCon“ pareiškė reikalavimą actio Pauliana pagrindu pripažinti negaliojančia (duomenys neskelbtini) d. tarp atsakovų A. L. ir D. L. sudarytą vedybų sutartį (b.l. 70-74). Sutartis įregistruota Vedybų sutarčių registre.
Byloje nustatyta, jog atsakovas A. L. laikotarpiu nuo 2008-06-02 iki 2012-06-14 buvo UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktoriumi. Vilniaus apygardos teismas 2012 m. rugsėjo 5 d. nutartimi (civilinė byla Nr. B2-4435-611/2012) UAB „(duomenys neskelbtini)“ iškėlė bankroto bylą ir 2012 m. gruodžio 11 d. patvirtino BUAB „(duomenys neskelbtini)“ kreditorių sąrašą, tame tarpe patvirtintas ieškovės 263.226,39 Lt kreditorinis reikalavimas. Vilniaus apygardos teismo 2013 m. spalio 8 d. sprendimu už akių civilinėje byloje Nr. 2-3602-603/2013 iš atsakovo A. L. BUAB „(duomenys neskelbtini)“ naudai buvo priteista 279.997,00 Lt žalos atlyginimui bei 5 proc. dydžio metinės palūkanos nuo 2013 m. vasario 28 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei 6.599,94 Lt bylinėjimosi išlaidų valstybei. Šioje byloje išduotas vykdomasis raštas pateiktas vykdyti antstolės L. U. D. kontorai. Nors sandorio sudarymo metu dar nebuvo priimto teismo sprendimo dėl žalos priteisimo ir vykdomasis raštas dėl skolos išieškojimo dar nebuvo perduotas antstoliui, tačiau pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog antstolė 2014-09-22 raštu informavo ieškovą apie tai, kad atsakovas (duomenys neskelbtini) yra sudaręs vedybų sutartį su sutuoktine, kas leidžia spręsti, jog nagrinėjamu atveju ieškovas, kaip apdairus ir rūpestingas asmuo, apie savo teisių galimą pažeidimą sužinojo ne anksčiau kaip 2014-09-22. Teisėjų kolegija su šia teismo išvada sutinka ir konstatuoja, jog ieškovė, kaip kreditorius, turėjo galiojančią reikalavimo teisę ir nėra praleidusi vienerių metų termino ieškiniui pareikšti.
Dėl kreditoriaus teisių pažeidimo. CK 6.66 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad sandoris pažeidžia kreditoriaus teises, jeigu dėl jo skolininkas tampa nemokus arba būdamas nemokus suteikia pirmenybę kitam kreditoriui, ar kitaip pažeidžia kreditoriaus teises. Ieškovė teigia, kad ginčijamu sandoriu atsakovas A. L. perleisdamas savo dalį bendrojoje jungtinėje nuosavybėje sutuoktinei sumažino savo turto dalį ir tapo nemokiu, be to atsakovas neprivalėjo ir neturėjo teisės sudaryti šio sandorio, nes šis sandoris pažeidžia ieškovės teises ir teisėtus interesus. Teisėjų kolegija su šias argumentais nesutinka.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, pasisakydamas dėl šios CK 6.66 straipsnio taikymo sąlygos, yra konstatavęs, kad, teismui sprendžiant bylą pagal actio Pauliana, turi būti nustatoma, kaip konkrečiai pažeidžiamos kreditoriaus teisės ir interesai: ar dėl sudaryto ginčijamo sandorio susidaro faktinis skolininko nemokumas, nulemiantis skolininko nesugebėjimą vykdyti prievoles, ar kreditoriaus teisės ir interesai pažeidžiami kitais būdais, pasunkinant galimybę kreditoriui nukreipti reikalavimus į skolininką. Kreditorius pagrįstai gali reikšti actio Pauliana dėl skolininko sudaryto sandorio nuginčijimo ne tik tais atvejais, kai dėl tokio sandorio skolininkas tampa nemokus, bet ir kitais atvejais, kai ginčijamas sandoris kitaip pažeidžia kreditoriaus teises ir interesus. Kreditoriaus teises pažeidžia tie skolininko sudaryti sandoriai, kurie, nors ir nesukelia bendro skolininko nemokumo, bet sumažina turto, į kurį gali būti nukreiptas išieškojimas, vertę, ir to sumažėjusios vertės turto neužtenka kreditorių reikalavimams patenkinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. vasario 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-201/2001; 2006 m. sausio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-17/2006; kt.).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad, nustatinėjant actio Pauliana instituto taikymo sąlygą – kitokį kreditoriaus teisių pažeidimą – pakanka įrodyti tai, kad ginčijamu sandoriu iš esmės sutrukdyta kreditoriui patenkinti reikalavimus iš skolininko turto, nes, sudarius ginčijamą sandorį, likusio skolininko turto nepakanka atsiskaityti su kreditoriumi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-423/2007; 2012 m. liepos 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-360/2012). Taigi, teismui sprendžiant dėl sandorio, kreditoriaus prašomo pripažinti negaliojančiu actio Pauliana pagrindu, kaip pažeidžiančio kreditoriaus teises, būtina nustatyti, kad sumažėja ar nebelieka realios galimybės skolininkui atsiskaityti su kreditoriumi ir įvykdyti prievolę. Ši actio Pauliana taikymo sąlyga yra vertinamojo pobūdžio, todėl teismai kiekvienu atveju nustatytų faktinių aplinkybių pagrindu sprendžia, ar buvo kreditorių teisių pažeidimas.
Iš Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko duomenų nustatyta, kad nei iki ginčijamo sandorio sudarymo (nuo 2008 m.) nei vėliau atsakovai nekilnojamojo turto neturėjo ir neturi. Iš pateiktos VĮ „Regitra“ duomenų matyti, jog atsakovės D. L. vardu nėra registruota transporto priemonių, atsakovo A. L. vardu iki 2014-09-30 buvo registruotas nevažiuojantis keleivinis automobilis BMW 735, gamybos metai 1989, išregistruotas automatiškai negavus duomenų apie atliktą TA ir draudimą. Atsakovas dirba UAB „(duomenys neskelbtini)“ bei UAB „(duomenys neskelbtini)“ vadovu ir gauna pajamas, iš kurių vykdomas išieškojimas. Teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus apeliantės argumentus, kad atsakovė D. L. 2012-2014 m. gavo 18.380,49 Lt pajamų, iš kurių 9.190,25 Lt būtų priklausę atsakovui kaip dalis bendrojoje jungtinėje nuosavybėje, iš kurių būtų galima tenkinti ieškovės, nes, pirma, ieškovė pateikė vykdomąjį dokumentą vykdymui tik 2014-05-06; antra, žala pagal sprendimą yra priteista BUAB „(duomenys neskelbtini)“, kur be ieškovės yra ir kitų kreditorių, trečia, tai yra asmeninė atsakovo A. L. skola. Esant šioms aplinkybėms teisėjų kolegija konstatuoja, kad atsakovo A. L. turtinė padėtis po (duomenys neskelbtini) d. ginčijamo sandorio sudarymo iš esmės nepasikeitė, įsipareigojimas ieškovei yra vykdomas dalimis, ir pritaria pirmosios instancijos išvadai, jog byloje neįrodyta, kad patenkinus ieškinį, ieškovės galimybė visiškai ar iš dalies patenkinti savo reikalavimus labai padidėtų.
Dėl neprivalėjimo sudaryti sandorio. Sandoris gali būti ginčijamas actio Pauliana pagrindu tik tuo atveju, jeigu skolininkas jo sudaryti neprivalėjo (CK 6.66 str. 1 d.). Ši sąlyga, visų pirma, suprantama kaip teisinės prievolės sudaryti sandorį neturėjimas. Kasacinio teismo praktikoje privalėjimas sudaryti sandorį aiškinamas kaip vienas iš imperatyvų, ribojančių sutarčių sudarymo laisvę. Tokios būtinybės sudaryti sandorį pavyzdžiai gali būti ikisutartiniai susitarimai, viešas konkursas ir kiti iš įstatymų ar kitų pagrindų atsirandantys imperatyvai. Tam tikrais atvejais privalomumas skolininkui sudaryti sandorį gali kilti ir dėl susidėjusių faktinių aplinkybių, kurias kiekvienu konkrečiu atveju įvertina teismas. Tokiomis pripažintinos aplinkybės, kurioms esant ginčijamų sandorių sudarymas atitiktų protingo asmens, veikiančio skolininko kreditorių interesais, elgesio standartą tomis aplinkybėmis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. sausio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-17/2006; 2010 m. lapkričio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-485/2010).
Teisėjų kolegija, įvertinusi faktines bylos aplinkybes, sprendžia, kad nenustatyta, jog sandorio šalys sudaryti ginčijamo sandorio neprivalėjo, nes sutuoktinių teisė sudaryti vedybinę (povedybinę) sutartį ir joje nustatyti sutuoktinių turto režimą yra įtvirtinta CK 3.83 straipsnio 1 dalyje ir negali būti ribojama, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog atsakovai, sudarydami vedybinę sutartį, neperleido jokio konkretaus turto, nepablogino savo buvusios turtinės padėties, tik nustatė po santuokos sudarymo kiekvieno sutuoktinio įgyjamo turto teisinį režimą (CK 3.83 str.), t.y. nukreipė vedybinės sutarties veikimą į ateitį, kad nebūtų pažeistos sutuoktinių turtinės teisės ateityje, ir pagrįstai pažymėjo, kad įstatymų leidėjas nenustatė pareigos, kad sutuoktinių kreditoriai būtų įtraukti į vedybų sutarties sudarymo procesą.
Dėl ginčo sandorių šalių nesąžiningumo. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad teismas netinkamai vertino atsakovų nesąžiningumą. Apeliantės nuomone, kadangi sandoris buvo sudarytas tarp sutuoktinių, jų nesąžiningumas preziumuojamas (CK 6.67 str. 1 d.). Bendriausia CK 6.66 straipsnio taikymo prasme skolininkas laikytinas nesąžiningu, jeigu jis žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromas sandoris pažeidžia jo kreditoriaus teises. Civilinėje teisėje galioja sąžiningumo prezumpcija, o CK 6.67 straipsnyje įtvirtinti konkretūs nesąžiningumo prezumpcijos atvejai, kurie traktuotini kaip bendrosios taisyklės išimtys. Visais atvejais svarbu laikytis kreditoriaus, skolininko ir trečiojo asmens – turto įgijėjo interesų pusiausvyros.
Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, pasisakydamas dėl skolininko ir trečiojo asmens nesąžiningumo vertinimo, ne kartą nurodė, kad skolininkas ir trečiasis asmuo laikomi nesąžiningais tik esant pagrindui konstatuoti, kad jie žinojo ar turėjo žinoti, jog sudarydami sandorį pažeis skolininko kreditoriaus teises. „Žinojimas“ aiškinamas kaip asmens turėjimas tam tikrų duomenų. „Turėjimas žinoti” suprantamas kaip asmens pareiga veikti aktyviai, nustatyta pareiga pasidomėti, todėl nepagrįstas neveikimas taip pat vertinamas kaip nesąžiningas elgesys. Sąžiningu gali būti laikomas tas kontrahentas, kuris jam prieinamomis priemonėmis pasidomėjo, ar sandorį su juo ketinantis sudaryti asmuo neturi kreditorių, ar sudarant sandorį nebus pažeisti jų interesai. Tai daroma ir jo paties interesais, todėl iš turto įgijėjo pagal sandorį reikalaujama domėtis kita sandorio šalimi ir jos turtine padėtimi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2007 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-168/2007). Teisėjų kolegija įvertina tas byloje nustatytas faktines aplinkybes, kad iki ginčijamo sandorio sudarymo (t.y. iki 2012-09-17) ieškovė nereiškė jokių pretenzijų atsakovui A. L., nesikreipė į teismą dėl skolos priteisimo ir pan., nes žalos atlyginimas iš atsakovo BUAB „(duomenys neskelbtini)“ buvo priteistas Vilniaus apygardos teismo sprendimas už akių tik 2013-10-08, o įsiteisėjo tik 2013-11-08. Tokiu būdu vedybų sutarties sudarymo metu teismo sprendimo, kuriuo iš atsakovo A. L. buvo priteista 279.997,00 Lt žalos atlyginimui bei 5 proc. dydžio metinės palūkanos nuo 2013 m. vasario 28 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei 6.599,94 Lt bylinėjimosi išlaidų valstybei, nebuvo, todėl byloje neįrodyta, kad atsakovams apskritai buvo žinoma apie tokio sprendimo galimą priėmimą sutarties sudarymo metu. Ta aplinkybė, kad sandorio sudarymo metu jau buvo priimta Vilniaus apygardos teismo 2012-09-05 nutartis dėl bankroto bylos iškėlimo UAB „(duomenys neskelbtini)“ nereiškia, kad sandorio šalys A. L. ir D. L. elgėsi nesąžiningai, todėl teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad byloje nėra įrodytas ir atsakovų nesąžiningumas, sudarant ginčijamą sandorį.
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė materialinės teisės normas, reguliuojančias actio Pauliana taikymo sąlygas – t.y. nenustatęs visų būtinų sandorio pripažinimo negaliojančiu CK 6.66 straipsnio pagrindu sąlygų, ieškinį atmesdamas, teisingai išsprendė byloje nagrinėtą ginčą (CPK 330 str.). Pagal aukščiau išdėstytus argumentus nėra pagrindo tenkinti ieškovės apeliacinio skundo jame nurodytais motyvais, todėl skundas atmestinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas nekeistinas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 330 straipsniu teisėjų kolegija
nutaria:
Kauno apylinkės teismo 2015 m. liepos 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.