Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Reginos Gaudutienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo E. T. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2009 m. gruodžio 16 d. nuosprendžio, kuriuo E. T. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 135 straipsnio 2 dalies 8 punktą, vadovaujantis BK 91 straipsniu, laisvės atėmimu trejiems metams šešiems mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimi, ši bausmė subendrinta su bausme, paskirta 2007 m. lapkričio 26 d. nuosprendžiu, ir galutinė subendrinta bausmė nustatyta laisvės atėmimas penkeriems metams, bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose.

Vadovaujantis BPK 103 straipsnio 6 punktu, 104 straipsnio 2 dalimi, Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos išlaidos – 5063 Lt, susijusios su E. T. ekstradicija, pripažintos proceso išlaidomis ir jas nuspręsta išieškoti iš E. T. Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos naudai.

Tuo pačiu nuosprendžiu nuteistas H. K., tačiau nuosprendis dėl jo apeliacine tvarka neapskųstas.

Aprašomoji dalis

n ustatė:

E. T. nuteistas už tai, kad būdamas nepilnametis, gim. (duomenys neskelbtini), 2005 m. kovo 27 d., apie 23.30 val., prie parduotuvės „B J“, esančios (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, veikdamas kartu su H. K. ir kitu asmeniu (tyrimas jo atžvilgiu atskirtas, vyksta paieška), pastariesiems suduodant smūgius nukentėjusiajam E. V. į įvairias kūno vietas, tuo sukeliant nukentėjusiajam fizinį skausmą, šiurkščiai pažeisdamas viešąją tvarką bei rodydamas aiškų visuomenės negerbimą, dėl chuliganiškų paskatų, tyčia, vieną kartą duriančiu – pjaunančiu įrankiu smogė nukentėjusiajam E. V. į kairę juosmens sritį, padarydamas kiauryminę durtinę žaizdą juosmens srityje ir sužalodamas storąsias žarnas, taip sunkiai sutrikdydamas E. V. sveikatą.

Teismo posėdyje apeliacine tvarka nuteistasis ir jo gynėjas prašo tenkinti apeliacinį skundą, prokuroras prašo nuteistojo apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo E. T. apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio matyti, kad teismas, apklausęs nuteistuosius E. T., H. K., nukentėjusiuosius S. V., P. M., specialistę S. Makšimaitę, ištyręs specialistų išvadas Nr. G2131/05(02), Nr. 11-2083(05), perskaitęs BPK 276 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatyta tvarka įtariamojo R. B. ir liudytojos L. M. parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo teisėjui, kitus ikiteisminio tyrimo veiksmų protokolus, įvertinęs įrodymų visetą bei nurodęs, kuriais iš jų grindžia nuosprendį, taip pat paaiškinęs, kodėl atmeta nuteistojo E. T. parodymus, kuriais neigiama, kad jis E. V. dūrė į kairę juosmens sritį, padarė motyvuotą išvadą dėl E. T. kaltumo dėl chuliganiškų paskatų sunkiai sutrikdžius E. V. sveikatą.

Nuteistasis E. T., nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu dėl įrodymų vertinimo, skunde teigia, kad renkant kai kuriuos duomenis buvo pažeista jų gavimo tvarka, dėl padarytų pažeidimų buvo suvaržytos įstatymų garantuotos jo, kaip kaltinamojo, teisės. Tokio pobūdžio argumentai siejami su įtariamojo R. B. ir liudytojos L. M. apklausų pas ikiteisminio tyrimo teisėją protokolais. Iš teisiamojo posėdžio protokolo matyti, kad pirmosios instancijos teismas, remdamasis BPK 276 straipsnio 1 dalies 1 punktu konstatavo, kad L. M. dėl svarbių priežasčių nedalyvauja teisiamajame posėdyje ir balsu perskaitė jos parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo teisėjui (t. 3, b. l. 34). Iš byloje esančio pranešimo matyti, kad L. M. buvimo vietos nepavyko nustatyti (t. 3, b. l. 40). Minėtame BPK 276 straipsnio 1 dalies 1 punkte pasakyta, kad liudytojo parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo teisėjui, gali būti teisiamajame posėdyje balsu perskaitomi, kai liudytojas nedalyvauja teisiamajame posėdyje dėl svarbių priežasčių. Teismas nenukrypo nuo įstatyme numatytos tvarkos. Galiausiai nebuvo suvaržytos įstatymu garantuotos apelianto, kaip kaltinamojo, teisės. Iš 2006 m. kovo 8 d. pranešimo Nr. 20-9-S-580 matyti, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnė pranešė įtariamojo E. T. gynėjui B. V. (2005 m. balandžio 26 d. orderis Nr. 677862), kad vadovaujantis BPK 184 straipsniu, 2006 m. kovo 13 d. 10 val., pas ikiteisminio tyrimo teisėją bus apklausiama liudytoja L. M. (t. 1, b. l. 51, 116), tokio pat turinio raštu pranešta įtariamajam E. T. jo nurodytu gyvenamosios vietos adresu (t. 1, b. l. 53, 118). Prokuroro prašyme teisėjui apklausti liudytoją L. M. nurodyta, kad ji ikiteisminio tyrimo metu davė parodymus apie bylai reikšmingas aplinkybes, susijusias su E. V. sužalojimu bei asmeniu, padariusiu šį sužalojimą. Kadangi ji gyvena Anglijoje, Londono mieste, kur pagal kontraktą sportuoja, ir dalyvauti teismo procese negalės dėl išvykimo į užsienį, todėl būtina ją apklausti teisme (t. 1, b. l. 54). Iš 2006 m. kovo 13 d. liudytojo apklausos protokolo matyti, kad ikiteisminio tyrimo teisėjas, dalyvaujant prokurorui, apklausė L. M. apie reikšmingas bylai aplinkybes. E. T. ir jo gynėjas teismo posėdyje nedalyvavo. BPK 184 straipsnio 5 dalyje pasakyta, kad laisvėje esančio įtariamojo ar jo gynėjo neatvykimas į liudytojo apklausą netrukdo apklausą atlikti. Nagrinėjamoje byloje pažeidimo nėra. E. T. buvo laisvėje. Tai, kad jis tuo metu buvo pasislėpęs nuo ikiteisminio tyrimo pareigūnų, nėra priežastis, dėl kurios būtų galima pripažinti, kad jis nebuvo tinkamai informuotas apie L. M. apklausą ir konstatuoti pažeistos jo teisės į gynybą buvimą. Apeliantas ir jo gynėjas turėjo pakankamą ir tinkamą galimybę dalyvauti liudytojos L. M. apklausoje ir jai užduoti klausimus. Šiuo požiūriu tokių jos parodymų panaudojimas vėlesnėje proceso stadijoje sprendžiant E. T. kaltumo klausimą nesukėlė gynybos teisių pažeidimo. Antra vertus, apkaltinamasis nuosprendis nėra pagrįstas vien tik arba lemiamu laipsniu jos parodymais. Šios liudytojos iškvietimas į pirmosios instancijos teisiamąjį posėdį buvo neįmanomas.

Nuteistasis E. T., nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu dėl įrodymų vertinimo, skunde teigia, kad nėra jokių tiesioginių įrodymų, kurie patvirtintų, kad jis smogė peiliu nukentėjusiajam R. V. į juosmens sritį. Priešingai, nei tvirtina apeliantas, teismo nuosprendis pagrįstas bylos faktinių aplinkybių ištyrimu ir byloje surinktų įrodymų visumos įvertinimu. Matyti, kad nuteistasis prašo byloje esančius įrodymus vertinti atsietai vieną nuo kito ir pagal jo pateiktą variantą. Tačiau įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad vertindamas įrodymus teismas turi įsitikinti, ar jie yra patikimi, ar nėra suklastoti, ar įrodymais grįstinos teismo išvados, ar jie atmestini. Turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma. Vertindami įrodymus, teisėjai turi vadovautis įstatymais ir logikos dėsniais, pagal savo vidinį įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas. Bylą nagrinėjęs teismas šios nuostatos laikėsi. Nepagrįsti apelianto argumentai, kad apkaltinamasis nuosprendis grindžiamas vien liudytojos L. M. ir įtariamojo R. B. parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo teisėjui. Net ir atmetus įtariamojo R. B. parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo teisėjui, prieš tai nepranešus E. T. ir jo gynėjui, ir kurie liko nepatikrinti jam pasislėpus, L. M. parodymai, kaip įrodymai, patvirtinantys aplinkybę, kad prieš nukentėjusįjį smurtą vartojo E. T., nėra vieninteliai. L. M. parodymai byloje išanalizuoti ir įvertinti visos baudžiamosios bylos medžiagos kontekste, nesuabsoliutinant ir nesuteikiant jiems išskirtinės reikšmės prieš kitus byloje esančius įrodymus. Kauno miesto apylinkės teismo teisėjas apklausė L. M., kuri parodė, kad ji yra brolio R. B. globėja. Apie įvykį ir tai, kad jos brolis suimtas, sužinojo būdama Anglijoje. Pokalbio metu E. T. pasakė, kad muštynių metu ne R. B., o jis įdūrė nukentėjusiajam. Grįžusi į Lietuvą, susitiko su R. B., kuris patvirtino, kad nukentėjusiajam įdūrė E. T., susitikusi su E. T., iš jo sužinojo, kad jam advokatas patarė sakyti, kad muštynių metu niekas E. V. nedūrė, jis pats nukrito, nugara užkrisdamas ant kažkokios šukės (t. 1, b. l. 55-56). L. M. parodymai, kaip įrodymai, patvirtina aplinkybę, kad E. T. jai po įvykio prisipažino peiliu sužalojęs E. V., tačiau šie nėra vieninteliai lemiantys duomenys, iš kurių teismas padarė išvadą apie E. T. kaltumą. Nuosprendis pagrįstas ir kitais įrodymais, kurie ištirti ir patikrinti teisiamajame posėdyje. Jie nuosprendyje išdėstyti nuosekliai, atskleidžiant jų tarpusavio ryšį, iš jų analizės logiškai išplaukia E. T. kaltė. Teismas pagrįstai rėmėsi nukentėjusiojo E. V. parodymais, iš kurių matyti, kad būtent tuo metu, kai E. T. ir H. K. jam smūgiavo, o R. B. jį laikė, E. V. per kūną perėjo šiurpulys ir pasidarė bloga. Iš karto po to visi vaikinai atsitraukė nuo jo ir jis pradėjo eiti link gatvės, bet nepriėjus gatvės, pasivijęs H. K. spyrė jam į nugarą. Jis parklupo, kažkas pradėjo šaukti ,,bėgam bėgam“, H. K. nusisuko ir nubėgo link savo draugų (t. 3, b. l. 23-24). Šiais parodymais, specialisto išvada (t. 1, b. l. 76) ir teismo medicinos ekspertės S. Makšimaitės apklausos duomenimis (t. 3, b. l. 26) paneigti E. T. parodymai, kuomet jis, siekdamas išvengti atsakomybės už E. V. sužalojimą, sąmoningai mažino savo veiksmų apimtį, teigdamas, jog muštynių metu jis pamatęs, kad E. V. nori suduoti jo nusisukusiam draugui, tik petimi pastūmė E. V., po ko jis nukrito ant žemės (t. 1, b. l. 118-119). Iš specialisto išvados Nr. G217/05(02) matyti, kad E. V. padaryta kiauryminė durtinė žaizda kairėje juosmens srityje su storųjų žarnų sužalojimu, bei išsivysčiusiu lokaliniu peritonitu aštriu duriančiu daiktu. Sužalojimai padaryti vienu dūriu, aštriu duriančiu daiktu paveikus kairę juosmens sritį. Kiauryminė durtinė žaizda kairėje juosmens srityje su storųjų žarnų sužalojimu sukėlė sunkų sveikatos sutrikdymą (t. 1, b. l. 76). Specialistės S. Makšimaitės apklausa pagrįstai atmesti E. T. parodymai, kad nukentėjusysis sunkiai sutrikdyti sveikatą galėjo krisdamas bei atsitrenkdamas į įvykio vietoje buvusias plastmases, vielas. Specialistė S. Makšimaitė paaiškino, kad E. V. sužalojimas nėra būdingas atsiradimui griūnant ir atsitrenkiant į plastmases ir vielas. Ji patvirtino nukentėjusiojo E. V. parodymus, kuriais jis apibūdino savo savijautą, kai patyrė smūgį peiliu į juosmenį. Specialistė paaiškino, kad nukentėjusysis, patyręs dūrį į nugarą peiliu ar daiktu, galėjo pajusti bendrą silpnumą, kūno drebulį, panašų į šalčio pojūtį, o vėliau skausmą. Šie pojūčiai atsiranda organizmui pradedant kovoti su patirtais pažeidimais.

Kita vertus, iš liudytojos L. M. parodymų matyti, kad apie E. T. iškeltą versiją, jog E. V. jis nedūrė, nukentėjusysis pats nukrito nugara atsitrenkdamas ant kažkokios šukės, ji galėjo sužinoti tik iš paties E. T. Būtent jis 2005 m. balandžio 26 d. įtariamojo apklausoje parodė, kad petimi pastūmė nukentėjusįjį ir šis parkrito nugara atsitrenkdamas į žemę. Jam nedūrė, nežino kokiu būdu jis galėjo susižaloti, galbūt susižalojo, kai jis pastūmė (t. 1, b. l. 119). Tačiau ir šie jo parodymai nebuvo nuoseklūs, nes vėlesnių apklausų metu jis aplamai atsisakė duoti parodymus apie jam žinomas įvykio aplinkybes. Nei vienoje iš apklausų E. T. nenurodė, kad E. V. galimai peiliu sužalojo R. B.. Teisiamajame posėdyje E. T. vėlgi parodė, kad E. V. jis nesužalojo, tik stumtelėjo, nes šuo galėjo jį užpulti, smūgių peiliu nesudavė, peilio neturėjo (t. 3, b. l. 26). Teismas tokius jo parodymus pagrįstai atmetė. Iš nukentėjusiojo parodymų matyti dar tai, kad po įvykio pas jį į namus buvo atvykęs E. T., atsiprašė, siūlė 1000 litų, prašė atsiimti pareiškimą, pas jo mamą taip pat buvo apsilankę atsiprašyti E. T. mama ir H. K. su tėvu. Nors jis nematė, kas jį padūrė su peiliu, bet mano, kad dūrė E. T., kadangi jo tėvai bijojo, kad jis sės į kalėjimą. Su R. B. po įvykio jis nesikalbėjo (t. 3, b. l. 23-24).

Ne visada nusikaltimo aplinkybės ir veiką padariusio asmens kaltė yra nustatoma tiesioginiais įrodymais. Įrodinėjimas netiesioginiais įrodymais yra sudėtingesnis, tačiau jais taip pat gali būti grindžiama kaltė, jei tais įrodymais nustatyti tarpiniai faktai ir išvados tarpusavyje išdėstyti nuosekliai ir logiškai. Tiesioginiai įrodymai neturi pranašumo prieš netiesioginius, ir vieni, ir kiti yra įrodinėjimo procese elementai. Vadinasi, negali būti besąlygiškas pagrindas atmesti L. M. parodymus vien dėl to, kad ji nematė įvykio, arba laikyti juos nepatikimais dėl to, kad ji susaistyta giminystės ryšiais su R. B. Nuteistojo S. T. apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai, jog nuosprendyje jo kaltės įrodymais pripažinti duomenys, kurie kiekvienas atskirai ar visi kartu paėmus palieka abejonių jo kalte, yra visiškai nepagrįsti ir atmetami. Savo abejones ir teiginius apeliantas išdėstė vertindamas įrodymus fragmentiškai ir atsietai vieną nuo kito ir savaip interpretuodamas teismo nuosprendyje išdėstytą visų įrodymų analizę. E. T. neturėjo jokio asmeninio motyvo ar priežasties užkabinti nukentėjusįjį E. V. ir juo labiau jį sužaloti. Tai jis darė dėl chuliganiškų paskatų, pamindamas žmonių tarpusavio bendravimo normas, demonstruodamas jėgos ir beprasminio smurto apraiškas. Pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punktą jo nusikalstama veika tinkamai kvalifikuota. Nuosprendį keisti taip, kaip to prašoma apeliaciniame skunde, nėra pagrindo.

Vienok nuosprendis keistinas kitu pagrindu, t. y. dėl netinkamo BK 63 straipsnio taikymo ir neteisingai paskirtos bausmės (BPK 328 straipsnio 1, 2 punktai). Iš nuosprendžio rezoliucinės dalies matyti, kad apygardos teismas, vadovaudamasis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, bausmę, paskirtą nagrinėjamoje byloje, subendrino su 2007 m. lapkričio 26 d. nuosprendžiu paskirta bausme iš dalies jas sudėdamas. Šiuo atveju teismas nesivadovavo BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punktu, 6 dalimi ir 9 dalimi. Esmė tokia. BK 63 straipsnio 9 dalyje pasakyta, kad pagal šio straipsnio taisykles skiriama bausmė ir tais atvejais, kai po nuosprendžio priėmimo nustatoma, kad asmuo iki nuosprendžio priėmimo pirmoje byloje dar padarė kitą nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą. Kauno miesto apylinkės teismo 2007 m. lapkričio 26 d. nuosprendžiu buvo nuteistas pagal: BK 178 straipsnio 2 dalį (už 546 Lt vertės turto vagystę iš drabužių viešoje vietoje, padarytą 2005 09 26, laisvės atėmimu vieneriems metams; pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą (2006 01 01 dėl chuliganiškų paskatų nesunkiai sutrikdyta nukentėjusiosios sveikatą) laisvės atėmimu dvejiems metams šešiems mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu, prie griežtesnės bausmės pridedant dalį švelnesnės, ir paskirta galutinė bausmė laisvės atėmimas trejiems metams. Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 1, 4, 7 punktais paskirtos bausmės vykdymas atidėtas trejiems metams, nustatant įpareigojimus.

Skundžiamu nuosprendžiu E. T. pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punktą nuteistas vadovaujantis BK 91 straipsniu, laisvės atėmimu trejiems metams šešiems mėnesiams už nusikalstamą veiką, padarytą 2005 m. kovo 27 d., t. y. iki 2007 m. lapkričio 26 d. nuosprendžio priėmimo pirmoje byloje. BK 63 straipsnio 9 dalyje pasakyta, kad pagal šio straipsnio taisykles skiriama bausmė ir tais atvejais, kai po nuosprendžio priėmimo nustatoma, kad asmuo iki nuosprendžio pirmoje byloje priėmimo dar padarė kitą nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą. 2007 m. lapkričio 26 d. nuosprendžiu paskirtos bausmės už nusikalstamas veikas, kurios pagal BK 11 straipsnio 4 dalį priskiriamos apysunkių nusikaltimų kategorijai ir jos subendrintos įstatyme numatytu dalinio sudėjimo būdu. Nagrinėjamoje byloje E. T. nuteistas už nusikaltimą, priskiriamą labai sunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnio 6 dalis). Minėto BK 63 straipsnio 6 dalyje pasakyta, jei skiriant galutinę bausmę dalis paskirtų bausmių gali būti apimamos, o kitos-tik visiškai ar iš dalies sudedamos, teismas bausmes bendrina bausmių apėmimo ir sudėjimo būdu. Bausmių bendrinimo tvarką teismas pasirenka įvertinęs padarytų nusikalstamų veikų pobūdį ir pavojingumą. Po to, kai 2007 m. lapkričio 26 d. nuosprendžiu buvo paskirta galutinė bausmė taikant bausmių sudėjimo būdą, apygardos teismas nagrinėjamoje byloje turėjo vadovautis BK 63 straipsnio 5 dalies 2 punktu, kadangi padarytos veikos labai skiriasi pagal savo pavojingumą ir priskiriamos skirtingoms nusikalstamų veikų kategorijoms (BK 11 straipsnis). Dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo E. T. buvo neteisingai paskirta bausmė. Nuosprendis E. T. keistinas BK 328 straipsnio 1, 2 punktuose numatytais pagrindais.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1, 2 punktais, 331 straipsnio 1, 4 dalimis,

n usprendžia:

Kauno apygardos teismo 2009 m. gruodžio 16 d. nuosprendį dėl bausmių E. T. subendrinimo pakeisti:

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 2 punktu, 9 dalimi, trejų metų ir šešių mėnesių laisvės atėmimo bausme, paskirta pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punktą, taikant BK 91 straipsnį, apimti Kauno apylinkės teismo 2007 m. lapkričio 26 d. nuosprendžiu paskirtą subendrintą trejų metų laisvės atėmimo bausmę ir galutinę subendrintą bausmę E. T. paskirti laisvės atėmimą trejiems metams ir šešiems mėnesiams, bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose.

Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.