- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-12-12
- Bylos Nr.
- A-858-3411-11
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-02376-2010-4
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Roma Sabina Alimienė (pirm.), Antanas Ablingis, Irmantas Jarukaitis (pran.)
- Pareiškėjas
- T. S., V. Ž.
- Atsakovas
- Vilniaus miesto savivaldybės administracijos, Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos
- Trečiasis asmuo
- uždarosios akcinės bendrovės „Vilvatėja“
- Kategorijos
- 11.6.1.5pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Antano Ablingio, Romos Sabinos Alimienės (kolegijos pirmininkė) ir Irmanto Jarukaičio (pranešėjas),
dalyvaujant pareiškėjai T. S., pareiškėjos V. Ž. atstovei A. V., pareiškėjų atstovei advokatei E. J.,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos ir trečiojo suinteresuoto asmens uždarosios akcinės bendrovės „Vilvatėja“ apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. gegužės 12 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų T. S. ir V. Ž. skundą atsakovams Vilniaus miesto savivaldybės administracijai ir Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo – uždaroji akcinė bendrovė „Vilvatėja“) dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjos T. S. ir V. Ž. (toliau – ir pareiškėjos) kreipėsi į teismą su skundu (t. I, b. l. 1-6), prašydamos: 1) pripažinti nepagrįstu ir panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos (toliau – ir Administracija) direktoriaus 2010 m. balandžio 30 d. atsisakymą Nr. A51-9491 (2.14.2.12-MP8) suformuoti nuosavybės teisių atkūrimui žemės sklypus ginčo teritorijose; 2) panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir Tarnyba, NŽT) 2010 m. liepos 16 d. sprendimą Nr. 3B-(7.5)-S,Ž-533-774; 3) įpareigoti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorių per 3 mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos ginčo teritorijose suformuoti nuosavybės teisių atkūrimui žemės sklypus prie (duomenys neskelbtini) gatvių sankirtos ir žemės sklypą prie (duomenys neskelbtini) gatvės, buvusio savininko A. R. iki nacionalizacijos turėtoje žemėje, pridėtoje suvestinio skaitmeninio žemėlapio ištraukoje pažymėtus žalia spalva ir skaičiais Nr. 1 ir Nr. 2, ir atlikti kitus Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 patvirtintos Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos 106 punkte priskirtus veiksmus.
Pareiškėjos T. S. ir V. Ž. 2011 m. vasario 8 d. teismui pateikė rašytinį atsisakymą nuo dalies skundo reikalavimų, t. y. nuo reikalavimo įpareigoti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorių suformuoti nuosavybės teisių atkūrimui žemės sklypą prie (duomenys neskelbtini) gatvės, buvusio savininko A. R. iki nacionalizacijos turėtoje žemėje, pridėtoje suvestinio skaitmeninio žemėlapio ištraukoje pažymėtą žalia spalva ir skaičiumi Nr. 2 (t. I, b. l. 130)
Šalies argumentai
Pareiškėjos skunde nurodė, kad jų tėvas A. R. nuosavybės teisėmis iki nacionalizacijos valdė 3,27 ha žemės ties (duomenys neskelbtini), Vilniuje, todėl pareiškėjos 2010 m. balandžio 1 d. kreipėsi į Administracijos direktorių, prašydamos suformuoti nuosavybės teisių atkūrimui žemės sklypą šioje vietoje, organizuoti kadastrinius matavimus ir atlikti kitus veiksmus. Pareiškėjos buvo informuotos, kad sklypų formuoti ginčo vietoje nėra pagrindo, nes žemė užstatyta daugiabučiais gyvenamaisiais namais ir komercinės bei administracinės paskirties statiniais, uždarosios akcinės bendrovės „Vilvatėja“ (toliau – ir UAB „Vilvatėja“) eksploatuojamos turgavietės statiniais, patenka į (duomenys neskelbtini) gatvių bei suplanuotos būsimos gatvės teritoriją, dalį žemės užima magistraliniai inžineriniai tinklai. Pareiškėjų teigimu, Administracijos veiksmai prieštarauja Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) 5 straipsnio 2 dalies 1 punktui ir 12 straipsnio 1 dalies 3 punktui. Pažymėjo, kad pareiškėjos nereikalauja atkurti visos turėtos A. R. žemės, prašo suformuoti laisvus žemės sklypus pagal pateiktą žemės planą. Nurodė, kad turgavietė ginčo vietoje įrengta vadovaujantis Vilniaus miesto valdybos 2001 m. balandžio 19 d. sprendimu Nr. 799V patvirtintu teritorijos (duomenys neskelbtini) gatvių sankirtos specialiuoju planu. 2000 m. gruodžio 7 d. sprendimu Nr. 2279V UAB „Vilvatėja“ patvirtinta prekyviečių ir laikinųjų statinių prekybai ir paslaugoms įrengimo ir eksploatavimo konkurso nugalėtoja, 2000 m. gruodžio 13 d. pasirašyta sutartis, tačiau žemės sklypas nėra išnuomotas ar kitaip suteiktas, nėra šios teritorijos detaliojo plano. Administracijos Žemės sklypų tvarkymo ir planavimo komisijos 2008 m. balandžio 29 d. posėdyje pritarta sklypo formavimui, įrašant sąlygą leisti eksploatuoti esamą turgavietę tam laikotarpiui, kuris nustatytas sutartyje. Teigė, jog turgavietė neveikia, kioskai neeksploatuojami, UAB „Vilvatėja“ sutartinių įsipareigojimų nevykdo. 2010 m. liepos 28 d. nutarta nutraukti sutartį su UAB „Vilvatėja“. 2010 m. rugpjūčio 5 d. posėdyje nuspręsta formuoti laisvus žemės sklypus nuosavybės teisių atkūrimui. Nurodė, kad turgavietės įrengimas nepriskirtinas Atkūrimo įstatymo 12 straipsnyje numatytiems atvejams, kada žemė išperkama iš piliečių, nėra savivaldybės tarybos sprendimo pripažinti objekto svarbą bendruomenei. Pažymėjo, kad magistraliniai inžineriniai tinklai, kurie yra ginčo sklype, taip pat nėra pagrindas priskirti žemę išperkamai žemei. Tokį priskyrimą lemia esminis požymis – konkretus visuomenės poreikis pageidaujamai grąžinti natūra žemei, kurio buvimas turi būti aiškiai išreikštas tam tikros teritorijos detaliojo plano nuorodose (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2003 m. kovo 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A11-263/2003, Administracinių teismų praktika, Nr. 4, 278 psl.). Ginčo vietoje nėra patvirtintų detaliųjų planų, nėra duomenų, kad atliekamos ar bus atliekamos planavimo procedūros, taigi tai reiškia, jog žemė yra laisva ir grąžinama natūra (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2004 m. kovo 29 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A7-276/2004, Administracinių teismų praktika, Nr. 5, 151 psl.).
Atsiliepimas
Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos atsiliepimu į pareiškėjų skundą (t. II, b. l. 28-30) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsakovas nurodė, jog Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrius 2003 m. rugsėjo 11 d. atliko A. R. turėtos žemėvaldos ribų kartografiją, medžiaga pateikta Administracijos direktoriui, prašant nustatyti, ar ši žemė nėra priskirta valstybės išperkamai ir yra grąžinama, o esant tokiai galimybei suformuoti žemės sklypų ribas, nustatyti naudojimo sąlygas ir apribojimus, organizuoti sklypų kadastrinius matavimus, parengti ir patvirtinti sklypų planus. Vilniaus miesto meras 2004 m. gegužės 6 d. raštu informavo, kad A. R. iki nacionalizacijos turėta žemė ties (duomenys neskelbtini) priskirta valstybės išperkamai žemei, nes užstatyta gyvenamosios, gamybinės, administracinės ir kito paskirties statiniais bei patenka į (duomenys neskelbtini) gatvių teritorijas. Žemėtvarkos skyrius 2008 m. vasario 19 d. pakartotinai kreipėsi į Administracijos direktorių dėl natūra grąžintinų sklypų suformavimo minėto savininko žemėvaldoje. Tarnybos 2010 m. liepos 16 d. raštu buvo atsakyta pareiškėjoms į jų klausimus. Pabrėžė, jog pareiškėjos nepagrindžia šio rašto panaikinimo pagrindo.
Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės administracija atsiliepimu į pareiškėjų skundą (t. II, b. l. 32-36) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, kad ginčijamas Administracijos direktoriaus 2010 m. balandžio 30 d. raštas Nr. A51-9491 (2.14.2.12-MP8) nėra administracinis sprendimas, šiuo raštu atsakyta į pareiškėjų 2010 m. kovo 31 d. prašymą, pateikiant informaciją apie tai, kodėl sklypas, esantis ties (duomenys neskelbtini), laikytinas valstybės išperkama žeme, šiuo raštu nenustatytos teisės ar pareigos pareiškėjoms. Todėl ginčijamas raštas nėra bylos nagrinėjimo dalykas ir byla šioje dalyje turi būti nutraukta. Paaiškino, jog vertinant, ar pareiškėjų nurodytoje teritorijoje yra laisvos žemės, kurioje galėtų būti atkuriamos nuosavybės teisės į žemę natūra, privalo būti vadovaujamasi Atkūrimo įstatymo 12 straipsniu bei 1997 m. rugsėjo 29 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimo „Dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų“ Nr. 1057 (toliau – ir Tvarka) 70 punktu. Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 3 punktas numato, kad žemė išperkama valstybės ir už ją atlyginama, jei ji iki 1995 m. birželio 1 d. buvo miestams priskirtose teritorijose ir pagal įstatymus nustatyta tvarka patvirtintuose detaliuosiuose planuose yra užimta: pastatams, statiniams ar įrenginiams eksploatuoti reikalingų žemės sklypų eksploatuoti reikalingų žemės sklypų, kitų infrastruktūros objektų – įvairių veiklos sričių, aptarnaujančių ūkį ir gyventojus, taip pat žemės sklypų, numatomų naudoti magistraliniams vamzdynams, aukštos įtampos elektros linijoms tiesti ir kt. Pareiškėjų išvada, kad žemės dalis pažymėta kaip Nr. 1 laisva, yra paremta tuo, jog turgavietės kioskai neeksploatuojami. Pažymėjo, kad sutartis su UAB „Vilvatėja“ nenutraukta, taigi yra galiojanti, nuo 2000 m. gruodžio 13 d. Vilniaus miesto valdybos sprendimu ginčo teritorijoje įrengiami ir funkcionavo statiniai ir pastatai, skirti aptarnauti gyventojus. Visuomenės poreikis yra išreikštas specialiajame plane. Atsakovui nėra aišku, kodėl pareiškėjos žemės dalį Nr. 2 laiko laisva žeme. Pažymėjo, kad į šią dalį patenka dalis (duomenys neskelbtini) daugiabučio gyvenamojo namo, įvažiavimai į kiemus, po žeme nutiestos aukštos įtampos elektros linijos. Nurodė, jog patvirtintas detalusis planas nėra esminė sąlyga, nustatant, ar žemė gali būti priskirtina valstybės išperkamai žemei (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2004 m. kovo 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A7-276/2004, 2010 m. vasario 1 d. sprendimas Nr. A438-305/2010).
Trečiasis suinteresuotas asmuo uždaroji akcinė bendrovė „Vilvatėja“ atsiliepimu į pareiškėjų skundą (t. I, b. l. 161-167) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą ir priteisti iš pareiškėjų UAB „Vilvatėja“ naudai bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad pagal Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 1 punktą natūra turėtoje vietoje grąžinama tik laisva žemė, išskyrus žemę, priskirtą valstybės išperkamai. Nagrinėjamu atveju ginčo žemė nėra laisva, nes šioje vietoje yra pastatytas statinys – turgavietė, ją sudaro kompleksas statinių ir įrenginių. Teritorijos specialiajame plane prekyvietės paviljonų žemė aiškiai pažymėta kaip užstatyta teritorija, nurodytas užstatymo aukštis, likusi teritorijos dalis pažymėta kaip inžinerinių tinklų koridorius. Atkūrimo įstatymas nenumato išimčių laikiniems statiniams ar statiniams, neįregistruotiems nekilnojamojo turto registre. Be to, ginčo žemė negrąžintina ir dėl to, kad yra valstybės išperkama dėl jai egzistuojančio konkretaus ir pagrįsto visuomenės poreikio. Nors teritorijos detaliojo plano nėra, bet pagal teismų praktiką gali būti remiamasi ir specialiuoju planu, kuris šiuo atveju patvirtintas 2001 m. balandžio 9 d. Vilniaus miesto valdybos sprendimu Nr. 799V. Šiame plane ginčo teritorija pažymėta kaip užimta prekyvietės statiniams eksploatuoti reikalinga žemė, taip pat užimta infrastruktūros objektų, aptarnaujančių ūkį ir gyventojus, naudojama aukštos įtampos elektros linijoms tiesti. Prekyvietės įrengimo ir eksploatavimo ginčo teritorijoje tikslas nėra vien komercinis, bet susijęs ir su visuomeniniu aspektu – skatina verslo plėtrą, naujų darbo vietų atsiradimą, kuria infrastruktūrą gyventojų aptarnavimui. Nurodytos aplinkybės atspindi pakankamai nemažos visuomenės dalies pagrįstą ir konkretų interesą šiai žemei. Įmonės ataskaita patvirtina, kad UAB „Vilvatėja“ turgavietės eksploatavimui yra perleidusi prekybininkams 105 vienetų prekybos paviljonų, veikla prekyvietėje vykdoma. Pažymėjo, jog 1991 m. gegužės 10 d. Lietuvos valstybės archyvo pažymėjime nurodyta, kad A. R. 1939 m. yra turėjęs 3,27 ha žemės, jokio žemės sklypų plano nėra. Sklypo, į kurį atkuriamos nuosavybės teisės vietos apžiūrėjimo ir ribų nustatymo akte užfiksuota, kad 1938 m. planuose toje vietoje pavaizduotų žemės sklypų plotas yra 4,2910 ha. Taigi nuo 1938 m., kai buvo pažymėtos sklypo ribos, iki 1939 m., kai užfiksuotas A. R. nuosavybės teise turimas žemės plotas, sklypų plotas pasikeitė, todėl remtis 1938 m. planais nėra pagrindo. Pažymėjo, kad Šeškinės kalno kaimas yra laikomas rėžiniu, rėžiniame kaime žemė jos buvusiems savininkams nėra atkuriama konkrečioje iki nacionalizacijos turėtoje vietoje, nuosavybės teisės atkuriamos visiems kaimo pretendentams bendroje dalinėje nuosavybėje į visą laisvą kaimo žemės plotą, proporcingai iki nacionalizacijos turėtam šiame kaime. Faktas, kad savininko žemės sklypo konfigūracija neatitinka rėžio kriterijų, neturi reikšmės, jei žemės sklypas buvo rėžiniame kaime (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2004 m. sausio 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A3-08/2004).
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2011 m. gegužės 12 d. sprendimu (t. II, b. l. 87-96): 1) bylą dalyje dėl reikalavimo įpareigoti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorių suformuoti nuosavybės teisių atkūrimui žemės sklypą prie (duomenys neskelbtini), buvusio savininko A. R. iki nacionalizacijos turėtoje žemėje, pridėtoje suvestinio skaitmeninio žemėlapio ištraukoje pažymėtą žalia spalva ir skaičiumi Nr. 2, nutraukė esant Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 101 straipsnio 3 punkto pagrindui; 2) įpareigojo Vilniaus miesto savivaldybės administraciją vykdyti 1997 m. rugsėjo 29 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimo Dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų Nr. 1057 106 punktą ir per tris mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos suformuoti nuosavybės teisių atkūrimui natūra į A. R. iki nacionalizacijos turėtą žemę, esančią prie (duomenys neskelbtini) sankirtos ((duomenys neskelbtini)), Vilniuje, suvestinio skaitmeninio žemėlapio ištraukoje pažymėtą žalia spalva ir skaičiumi Nr. 1, kuri yra laisva (neužstatyta), bei organizuoti jos kadastrinius matavimus (nustatant žemės sklypo ribų posūkio taškus ir riboženklių koordinates valstybinėje geodezinių koordinačių sistemoje) ir atlikus žemės sklypo kadastrinius matavimus patvirtinti parengtą žemės sklypo planą; pasiūlyti žemės sklypo specialiąsias žemės ir miško naudojimo sąlygas, numatytas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. gegužės 12 d. nutarime Nr. 343 „Dėl Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų patvirtinimo“; nustatyti žemės sklypo pagrindinę tikslinę žemės naudojimo paskirtį, naudojimo būdą ir pobūdį; pateikti pasiūlymą dėl žemės servitutų nustatymo; 3) kitoje dalyje pareiškėjų skundą atmetė kaip nepagrįstą.
Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjos byloje atsakė dalies reikalavimų, bylą dalyje dėl įpareigojimo Administracijos direktorių suformuoti nuosavybės teisių atkūrimui žemės sklypą prie (duomenys neskelbtini) gatvės, buvusio savininko A. R. iki nacionalizacijos turėtoje žemėje, pridėtoje suvestinio skaitmeninio žemėlapio ištraukoje pažymėtos žalia spalva ir skaičiumi Nr. 2 nutraukė.
Pažymėjo, jog Atkūrimo įstatymo 12 straipsnyje yra numatytas baigtinis sąrašas aplinkybių, kurioms esant žemė yra išperkama atlyginant už ją pagal šio įstatymo 16 straipsnį. Tvarkos 106 punkte nustatyta, kad savivaldybės administracijos direktorius, gavęs iš žemėtvarkos skyriaus kartografinę medžiagą, kurioje pažymėtos savininko turėtų žemės sklypų ribos miesto detaliai nesuplanuotose teritorijose, savo įsakymu paskiria atsakingus savivaldybės administracijos valstybės tarnautojus natūra grąžinamos laisvos (neužstatytos) žemės sklypų riboms formuoti. Šios ribos formuojamos žemėtvarkos skyriaus pateiktoje kartografinėje medžiagoje, atsižvelgiant į savininko turėto žemės ribas. Suformuoti natūra grąžinamos laisvos (neužstatytos) žemės sklypai turi būti tinkami naudoti pagal savivaldybės bendrajame plane nustatytą paskirtį ir naudojimo būdą. Pažymėjo, jog iš minėtų teisės normų matyti, kad priskirti žemę prie valstybės išperkamos, kurioje yra žemės sklypai, reikalingi statiniams eksploatuoti, galima tik tuo atveju, kai jie yra numatyti pagal įstatymus nustatyta tvarka patvirtintuose detaliuosiuose planuose. Nurodė, kad teikdama informaciją apie nesuplanuotas teritorijas savivaldybės institucija, taip pat turėdama pareigą užtikrinti visuomenės poreikius, kuriuos valstybė, vykdydama savo funkcijas, yra konstituciškai įpareigota užtikrinti ir tenkinti, turi nurodyti, jei tai reikalinga, kad atliekamos ar per protingą laiką bus atliekamos teritorijų planavimo procedūros, kurių pagrindu atitinkama konkreti teritorija detaliaisiais planais bus priskirta įstatyme numatytiems objektams. Jeigu tokia informacija neteikiama, tai reiškia, kad žemė yra laisva (neužstatyta) ir grąžintina natūra (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2004 m. kovo 29 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A7-276/2004). Pabrėžė, jog byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, kad žemės sklypas, esantis ties (duomenys neskelbtini) sankirta, Vilniuje, yra nurodytas detaliajame plane. Todėl nėra įstatyminio pagrindo daryti išvados, jog ginčo žemė yra priskirta valstybės išperkamai žemei.
Teismas pažymėjo, jog 2001 m. balandžio 19 d. Vilniaus miesto valdyba sprendimu Nr. 799V patvirtino teritorijos (duomenys neskelbtini) sankirtoje specialųjį planą, kuriame numatė teritorijos paskirtį ir dydį – prekyvietės įrengimas, specialiajame plane pažymėta projektuojama gatvė, nurodyta, kad teritoriją būtina išgrįsti kieta danga, numatytas teritorijos užstatymas (t. I, b. l. 40, 44, 59). 2011 m. vasario 27 d. Vilniaus miesto savivaldybės užsakymu nustatyti žemės sklypo prie (duomenys neskelbtini) kadastro duomenys, nustatyta, kad tikslinė žemės naudojimo paskirtis – kitos paskirties žemė, pažymėta, jog kiti duomenys bus nustatyti po detalaus plano, žemės sklype pastatytas laikinas neregistruotas statinys – turgavietė (t. I, b. l. 140). Pažymėjo, kad turgavietę eksploatuoja UAB „Vilvatėja“ pagal 2000 m. gruodžio 13 d. sutartį, sudarytą su savivaldybe, tačiau sutartis dėl įsipareigojimų nevykdymo vienašališkai nutraukta 2010 m. gruodžio 1 d., todėl šiuo metu vyksta teisminis procesas. Pabrėžė, jog nurodytos faktinės aplinkybės patvirtina, kad ginčo teritorijoje nuo 2000 m. gruodžio 13 d. buvo įrengiami laikini statiniai, skirti aptarnauti gyventojus, tačiau prekyvietė nėra tinkamai eksploatuojama, veikla pagal paskirtį nevykdoma. UAB „Vilvatėja“ pateikė 2010 m. lapkričio 9 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolą, nurodydama, kad prekyvietė funkcionuoja. Pažymėjo, kad savivaldybė 2010 m. spalio 25 d. raštu Nr. A51-22806 (2.8.2.8-FN5) nurodė, jog prekyvietė tikrinta ir pažeidimai nustatyti dar 2009 m. liepos 21 d., 2009 m. rugpjūčio 5 d., 2009 m. rugpjūčio 19 d., UAB „Vilvatėja“ atstovai informuoti apie nustatytas aplinkybes, o būtent apie tai, kad veikla nėra vykdoma (t. I, b. l. 147-148). Iš UAB „Vilvatėja“ faktinių aplinkybių konstatavimo protokolo bei ataskaitos taip pat matyti, kad prekyba vyksta labai nedidelėje dalyje paviljonų (21 iš 343) (t. II, b. l. 31-49). Teismas nurodė, jog šis įrodymas paruoštas ir pateiktas jau vykstant šiam teisminiam procesui, todėl negali būti svariu įrodymu, patvirtinančiu trečiojo suinteresuoto asmens nurodomas aplinkybes. UAB „Vilvatėja“ 2011 m. sausio 13 d. kreipėsi į Vilniaus miesto savivaldybę, prašydamas nenutraukti nuomos sutarties, nurodydamas, kad siekdamas tinkamai vykdyti įsipareigojimus planuoja įgyvendinti Europos Sąjungos finansuojamą projektą (t. I, b. l. 144-145). Pažymėjo, kad nuomos sutartis su UAB „Vilvatėja“ sudaryta 2000 m. gruodžio 13 d., todėl įmonės argumentas, kad ateityje prekyvietė bus tinkamai eksploatuojama, nepaneigia fakto, kad iki šiol ilgą laiką tokia veikla nevyko. 2011 m. sausio 6 d. Administracija raštu Nr. A51-300 (2.14.2.12-MP8) pasiūlė pareiškėjoms prieš pradedant formuoti žemės sklypą pasirašyti rašytinį įsipareigojimą, patvirtintą notaro, jog pareiškėjos sutinka perimti visus įsipareigojimus, susijusius su 2000 m. gruodžio 13 d. sutarties su UAB „Vilvatėja“ nutraukimu ir laikinų statinių iškėlimu. 2011 m. kovo 9 d. pareiškėjos tokį sutikimą pasirašė (t. I, b. l. 133).
Teismas pažymėjo, jog atsižvelgiant į tai, kad ginčo žemės sklypo detalusis planas nepatvirtintas, t. y. nėra šios nei kitų įstatyme nustatytų formalių pagrindų, kuriems esant žemė gali būti priskirta valstybės išperkamai bei atsižvelgiant į tai, kad sklype įrengti laikinieji statiniai, skirti eksploatuoti turgavietei, tačiau prekyba realiai nevyksta suplanuota apimtimi, nėra pagrindo daryti išvados, jog žemės sklypas nagrinėjamu atveju turi visuomenės poreikį ir negalima atkurti nuosavybės teisių į žemę natūra. Nurodė, jog vien tik specialiuoju planu nustatyta teritorijos paskirtis – turgavietė, nesant kitų duomenų, atsižvelgus į faktinę situaciją, nesudaro pakankamo pagrindo teigti, kad visuomenės interesai yra aiškiai išreikšti. Todėl pirmosios instancijos teismas darė išvadą, jog atsakovas be įstatyminio pagrindo atsisako atlikti Tvarkos 106 punkte jo kompetencijai priskirtus atlikti veiksmus – patvirtinti žemės sklypo planą, pagal kurį turto buvimo vietos žemėtvarkos skyrius nagrinės piliečių prašymus atkurti nuosavybės teises į žemę, esančią mieste. Todėl teismas įpareigojo atsakovą atlikti nurodytus jo kompetencijai priskirtus veiksmus per nurodytoje teisės normoje šių veiksmų atlikimui numatytą terminą.
Pabrėžė, jog nepagrįstos yra trečiojo suinteresuoto asmens abejonės dėl buvusio savininko žemės buvimo vietos bei dydžio. Teismui pateiktoje nuosavybės teisių atkūrimo byloje yra pateikta archyvo pažyma dėl savininko turėtos žemės – 3,2700 ha (t. I, b. l. 85). Pažyma išduota remiantis Vilniaus miesto savivaldybės archyvinio fondo duomenimis dėl Vilniaus miesto žemės ūkio ploto 1939 m. sąraše, kuriame yra nurodytas savininkas R. A., turėjęs Vilniuje, (duomenys neskelbtini) 3,27 ha žemės. Dėl šio dydžio žemės ploto Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrius yra išdavęs pareiškėjoms pažymas (t. I, b. l. 62). Žemės vieta yra kartografuota, kartografinė medžiaga nėra nuginčyta. Savivaldybė, vadovaudamasi minėtais teisės aktais, svarsto žemės sklypo formavimo galimybę pateiktos kartografinės medžiagos pagrindu.
Pirmosios instancijos teismas nurodė, jog pareiškėjos, formuluodamos skundo dalyką, neteisingai nurodo, kad skundžiamas Administracijos direktoriaus 2010 m. balandžio 30 d. raštas Nr. A51-9491 (2.14.2.12-MP8) yra administracinis sprendimas ir prašo jį panaikinti. Pabrėžė, jog ginčijamame rašte nurodyta informacija dėl atsisakymo atlikti veiksmus, todėl teisme turi būti reiškiamas reikalavimas tik dėl įpareigojimo atlikti veiksmus. Pabrėžė, jog Tarnyba priimdama sprendimą veikė kaip išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucija (ABTĮ 25 str., 32 str.), todėl nėra būtina reikšti reikalavimą panaikinti išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijos sprendimą, nes šio sprendimo panaikinimas neišsprendžia ginčo iš esmės.
III.
Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės administracija apeliaciniu skundu (t. II, b. l. 103-108) prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės administracija įpareigotas suformuoti žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini) sankirtoje, skaitmeninio žemėlapio ištraukoje pažymėtą žalia spalva ir skaičiumi Nr. 1, nuosavybės teisių atkūrimui natūra, ir pareiškėjų skundą dėl žemės sklypo Nr. 1 formavimo atmesti kaip nepagrįstą. Apeliaciniame skunde nurodoma, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė materialines teisės normas, nukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamos teismų praktikos.
Atsakovas pažymi, jog teritorijoje, kurioje skundžiamu teismo sprendimu Administracija įpareigota suformuoti žemės sklypą, galioja Vilniaus miesto valdybos 2001 m. balandžio 19 d. sprendimu Nr. 799V patvirtintas teritorijos (duomenys neskelbtini) gatvių sankirtos specialusis planas. Nuo 2000 m. gruodžio 13 d. Vilniaus miesto valdybos sprendimu ginčo teritorijoje buvo įrengiami ir funkcionavo statiniai ir pastatai skirti aptarnauti gyventojus. Kadangi minėtoje teritorijoje visuomenės poreikis yra išreikštas Vilniaus miesto valdybos specialiajame plane, tokia žemė yra valstybės išperkama, todėl formuoti žemės sklypo nuosavybės teisiu atkūrimui nėra pagrindo. Pabrėžia, jog pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką patvirtintas detalusis planas nėra esminė sąlyga nustatant, ar žemė gali būti priskirtina valstybės išperkamai žemei. Administracija nurodo, jog pirmosios instancijos teismas rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2004 m. kovo 29 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A7-276/2004, tačiau šioje byloje buvo kilęs klausimas dėl savivaldybių tarybų teisės spręsti ir žemė priskirtina išperkamos žemės kategorijai, taip pat ar suvestinių skaitmeninių grafinių duomenų bazėje esantys duomenys gali būti laikomi pagrindu, kuriuo remiantis konstatuojamas žemės statusas. Taigi bylose nagrinėti klausimai skiriasi iš esmės. Be to, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimi priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-116/2009, nes šioje nutartyje nebuvo nagrinėjamas teritorijos priskirtinumas valstybės išperkamai žemei, esant patvirtintam teritorijos specialiajam planui. Kitos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nuodytos nutartys nėra reikšmingos nagrinėjamu atveju, jų faktinės aplinkybės taip pat iš esmės skiriasi. Atsakovas atkreipia dėmesį, jog ginčo sklypas nebuvo perleistas kitiems asmenims. Atsakovas vykdydamas savarankiškas funkcijas 2000 m. gruodžio 13 d. sudarė sutartį su UAB „Vilvatėja”, kuriai buvo suteikta teisė savo lėšomis įrengti ir eksploatuoti prekyvietę (duomenys neskelbtini) sankirtoje. Tuo tarpu pareiškėjos dėl nuosavybės teisės atkūrimo į ginčo žemę kreipėsi tik 2010 m., todėl darytina išvada, jog teritorijos speciali paskirtis buvo nustatyta ir patvirtinta anksčiau nei kilo ginčas.
Atsiliepimas
Atsakovas nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad žemės dalis ties (duomenys neskelbtini) gatvių sankirta (Suvestiniame skaitmeniniame žemėlapyje pažymėta kaip Nr. 1), kuri yra užimta UAB „Vilvatėja” eksploatuojamos turgavietės statiniais, yra laisva ir nėra pagrindo pripažinti, jog žemės sklypas turi visuomenės poreikį. Nurodo, jog vertinant, ar nurodytoje teritorijoje yra laisvos žemės, kurioje galėtų būti atkuriamos nuosavybės teisės į žemę natūra, privaloma vadovautis Atkūrimo įstatymo 12 straipsniu bei Tvarkos 70 punktu. Žemė, esanti ties (duomenys neskelbtini) gatvių sankirta yra priskirtina valstybės išperkamai žemei, kadangi atitinka pagrindinį – visuomenės poreikio – kriterijų, lemiantį tokios žemės priskyrimą valstybės išperkamai žemei. Pažymi, jog Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo (toliau – ir Vietos savivaldos įstatymas) 15 straipsnyje įtvirtintos savarankiškos savivaldybės funkcijos, tarp kurių yra prekybos ir kitų paslaugų teikimo tvarkos savivaldybių ar jų kontroliuojamų įmonių administruojamose turgavietėse ir viešose vietose nustatymas (37 p.); infrastruktūros, socialinės ir ekonominės raidos planavimas, strateginiu plėtros ir veiklos planų rengimas, turizmo, būsto, smulkiojo ir vidutinio verslo plėtros programų rengimas (22 p.). (duomenys neskelbtini) sankirtoje pagal patvirtintą specialųjį planą buvo numatyta teritorijos paskirtis – prekyvietės įrengimas. Taigi vykdydama savarankiškas funkcijas Vilniaus miesto savivaldybė planavo ir organizavo prekyvietės įrengimą. Vilniaus miesto savivaldybė siekdama tenkinti viešąjį interesą su UAB „Vilvatėja” sudarė sutartį Nr. 3. dėl prekyvietės įrengimo ir eksploatavimo. Šiais veiksmais atsakovas siekė skatinti smulkųjį ir vidutinį verslą bei tenkinti visuomenės interesus. Nustačius, jog prekyvietė nėra tinkamai eksploatuojama, sutartis su UAB „Vilvatėja” buvo nutraukta, tačiau ši aplinkybė nepaneigia visuomenės poreikio, nepanaikina patvirtinto specialaus plano esmės. Nurodo, jog ginčo sklypas, jo infrastruktūra sutvarkyta ir pritaikyta prekyvietės veiklai, todėl siekiant efektyvaus visuomenės poreikio tenkinimo, kitos teritorijos paskyrimas, pritaikymas, užimtų nepagrįstai daug laiko, būtų eikvojamos lėšos. Pažymi, jog pirmosios instancijos teismas sprendime nurodė, jog būtina vertinti ne tik tai, ar žemės sklypui yra parengtas detalusis planas, bet kartu būtina įvertinti ir žemės sklypo faktinę padėtį, ar jis yra laisvas, neužstatytas, tačiau faktinės padėties teismas tinkamai nevertino, t. y. tinkamai nepasisakė dėl specialiajame plane nustatytų teritorijos naudojimo sąlygų, projektuojamos gatvės bei inžinerinių tinklų koridoriaus.
Šalies argumentai
Trečiasis suinteresuotas asmuo uždaroji akcinė bendrovė „Vilvatėja“ apeliaciniu skundu (t. II, b. l. 110-119) prašo: 1) panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria teismas įpareigojo Vilniaus miesto savivaldybės administraciją vykdyti 1997 m. rugsėjo 29 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimo „Dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų“ Nr. 1057 106 punktą ir per tris mėnesius nuo šio teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos suformuoti nuosavybės teisių atkūrimui natūra į A. R. iki nacionalizacijos turėtą žemę, esančią prie (duomenys neskelbtini) gatvių sankirtos ((duomenys neskelbtini)), Vilniuje, suvestinio skaitmeninio žemėlapio ištraukoje pažymėtą žalia spalva ir skaičiumi Nr. 1, kuri yra laisva (neužstatyta), bei organizuoti jos kadastrinius matavimus (nustatant žemės sklypo ribų posūkio taškus ir riboženklių koordinates valstybinėje geodezinių koordinačių sistemoje) ir atlikus žemės sklypo kadastrinius matavimus patvirtinti parengtą žemės sklypo planą; pasiūlyti žemės ir miško naudojimo sąlygas, numatytas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. gegužės 12 d. nutarime Nr. 343 „Dėl specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų patvirtinimo”; nustatyti žemės sklypo pagrindinę tikslinę žemės naudojimo paskirtį, naudojimo būdą ir pobūdį; pateikti pasiūlymą dėl žemės servituto nustatymo; 2) pareiškėjų skundą atmesti kaip nepagrįstą arba perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo; 3) priteisti iš pareiškėjų T. S. ir V. Ž. UAB „Vilvatėja” naudai patirtas bylinėjimosi išlaidas.
Žemesnės instancijos teismas
Apeliaciniame skunde nurodoma, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė materialines ir procesines teisės normas, teismo sprendimas yra negaliojantis pagal ABTĮ 142 straipsnio 2 dalies 2 punktą, nes pirmosios instancijos teismas nusprendė dėl neįtrauktų į bylą asmenų teisių ir pareigų. Prašo perduoti bylą nagrinėti iš naujo, nes būtina surinkti naujus įrodymus bei įtraukti į bylą asmenis, kurių teisėms ir pareigoms sprendimas turės įtakos. Pažymi, jog kartu su UAB „Vilvatėja” atsiliepimu į pareiškėjų skundą teismui buvo pateikta bendrovės 2011 m. kovo 31 d. ataskaita dėl turgavietėje esančių paviljonų eksploatavimo, kuri patvirtina, jog UAB „Vilvatėja” tretiesiems asmenims yra perleidusi nuosavybėn bei naudojimui 105 vienetus turgavietėje esančių prekybos paviljonų (53 vnt. išnuomoti, 52 vnt. parduoti). Pareiškėjos tvirtina, jog jų pretenduojama žemė yra turgavietės teritorijoje, todėl paviljonai stovi ginčo žemėje. Teismo sprendime yra nustatyta faktinė aplinkybė, jog pareiškėjos pasirašė ir pateikė atsakovui Administracijai 2011 m. kovo 9 d. raštą (t. I, b. l. 133), kuriuo įsipareigojo po žemės sklypo jiems suformavimo kreiptis į teismą dėl žemės sklype esančių prekybos paviljonų iškėlimo iš jo. Todėl pareiškėjoms palankus teismo sprendimas, pagal kurį joms būtų suformuotas grąžinimui natūra žemės sklypas, turės tretiesiems asmenims teisinių pasekmių. Šių paviljonų savininkai ir nuomininkai turi teisę ginti savo teisėtus interesus teisme, teikti teismui įrodymus bei paaiškinimus, paneigiančius skundo pagrįstumą. Nurodo, jog pirmosios instancijos teismas privalėjo minėtus asmenis įtraukti į bylos nagrinėjimą.
UAB „Vilvatėja” nuomone, teismas nepagrįstai tenkino pareiškėjų reikalavimą, nes byloje nepateikta pakankamų įrodymų dėl tikslių pareiškėjų pretenduojamos (jiems formuotinos) nacionalizuotos žemės buvimo vietos ir ribų, t. y. tuo pačiu ir dėl fakto, kad pareiškėjų pretenduojama žemės vieta sutampa būtent UAB „Vilvatėja” eksploatuojamos turgavietės teritorija. Teismas padarė išvadą, kad pareiškėjų nurodytas žemės sklypas Nr. 1 yra iki nacionalizacijos turėtos A. R. žemės vietoje. Tuo tarpu byloje esantys dokumentai leido pagrįstai abejoti tiek sklypo Nr. 1 vieta, tiek ribomis. Byloje esantis 1991 m. gegužės 10 d. Lietuvos valstybės archyvo pažymėjimas (t. I, b. l. 85) patvirtina tik tai, kad A. R., į kurio žemės grąžinimą pretenduoja pareiškėjos, 1939 m. turėjo 3,27 ha žemės, tačiau jokio archyvinio nacionalizuoto žemės plano, kuris patvirtintų tikslias šios žemės vietą ir ribas, nėra. Tuo tarpu Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus specialisto parengtame „Sklypo, į kurį atkuriamos savybės teisės vietos apžiūrėjimo ir ribų nustatymo akte” (t. I, b. l. 66) yra užfiksuota, jog 1938 m. sklypuose, kuriais disponuoja Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrius, toje vietoje pavaizduotos žemės plotas yra visiškai kitas – 4,2910 ha., t. y. neatitikimas yra virš 1 ha. Akivaizdu, kad nuo 1938 m. iki 1939 m. žemės sklypo plotas ženkliai sumažėjo, t. y. negalėjo nepasikeisti ir tiksli žemės vieta ir ribos. Vadinasi 1938 m. planas nėra dokumentas, galintis nurodyti konkrečias pareiškėjų pretenduojamos 3,27 ha žemės vietą ir ribas. Skunde nurodytas sklypo Nr. 1 ribas pareiškėjai grindžia Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus specialisto parengtu „Sklypo, į kurį atkuriamos nuosavybės teisės vietos apžiūrėjimo ir ribų nustatymo aktu” (t. I, b. l. 66). Akto turinys patvirtina, kad ribų įstatymas buvo pagrįstas tik dviejų liudytojų (E. G. ir V. R.) parodymais. UAB „Vilvatėja” kyla abejonių kaip minėtos pilietės, kurios 1940 m. nacionalizacijos metu buvo tik 10 m., 12 m. amžiaus, galėjo praėjus 63 m., kai dėl urbanizacijos iš esmės pasikeitė minėtos teritorijos landšaftas, tiksliai nurodyti kito asmens dar 1940 m. turėtos žemės sklypų konkrečias ribas. Pažymi, jog vien remiantis liudytojų parodymais atliktas žemės sklypo ribų nustatymas vertinamas kaip nepakankamas ribų įrodymas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2004 m. sausio 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A3-08/2004). Pabrėžia, jog pirmosios instancijos teismui buvo nurodyta, kad (duomenys neskelbtini) (Š. G.) kaimas yra laikomas rėžiniu. Tvarkos 106 punktas patvirtina, kad rėžiniame kaime žemė jos buvusiems savininkams nėra gražinama konkrečioje iki nacionalizacijos turėtoje vietoje ir ribose, nėra kartografuojamas kiekvieno buvusio savininko atskiras sklypas, o nustatoma bendra viso rėžinio kaimo riba ir nuosavybės teisės yra atkuriamos visiems kaimo pretendentams bendroje dalinėje nuosavybėje į laisvą šiose ribose kaimo žemės plotą proporcingai iki nacionalizacijos turėtajam šiame kaime iki nacionalizacijos (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2004 m. sausio 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A3-08/2004). Todėl esant akivaizdžių neatitikimų ir pagrįstų abejonių dėl pareiškėjų pateiktame teismui plane nurodyto reikalaujamo suformuoti žemės sklypo Nr. 1 ribų tikrumo, pagrįsto ir teisėto sprendimo priėmimui buvo būtina išreikalauti iš NŽT visą turimą informaciją, susijusią su A. R. iki nacionalizacijos turėtos žemės vieta ir ribomis, įskaitant tarnybos turimus metus 1938 m. planus, bei apklausti teisme E. G. ir V. R.. Pabrėžia, jog UAB „Vilvatėja” atsiliepime į skundą buvo pateikusi teismui su tuo susijusį atitinkamą prašymą, tačiau teismas nepagrįstai jį atmetė. Be to, nurodo, jog kartografija nenustato jokių teisių ir pareigų bei apskundimo tvarkos, tai nėra teisės aktas, todėl ji negali ir neturi būti nuginčijama. Šiuo atveju tai tik dokumentas galintis būti administracinėje byloje rašytiniu įrodymu.
UAB „Vilvatėja” nurodo, jog ginčo teritorijos specialiajame plane prekyvietės paviljonų žemė yra aiškiai pažymėta kaip užstatyti leidžiama teritorija, likusi teritorijos dalis pažymėta kaip inžinierinių tinklų koridorius. Pažymi, kad Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 1 punktas jokios išimties laikiniems statiniams ar statiniams, neįregistruotiems Nekilnojamojo turto registre, nenustato. Todėl akivaizdu, kad ginčo teritorija, užstatyta pagal patvirtintą ir galiojantį specialųjį planą, jokiu būdu nelaikytina neužstatyta žeme. Nurodo, jog ginčo žemė pareiškėjoms negali būti gražinama natūra ir dėl to, kad žemė yra valstybės išperkama dėl egzistuojančio konkretaus ir pagrįsto visuomeninio poreikio (Atkūrimo įstatymo 12 str. 1 d. 3 p.). Pažymi, jog 2005 m. lapkričio 24 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo patvirtintų Teismų praktikos administracinėse bylose dėl nuosavybės teisių atkūrimo apibendrinimo ir teisės taikymo rekomendacijų 9 punkte yra pažymėta, kad nustatant, ar iki 1995 m. birželio 1 d. miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose esanti žemė yra valstybės išperkama, turi būti remiamasi patvirtintu tos teritorijos detaliuoju planu arba kitu Vyriausybės nustatyta tvarka parengtu žemės sklypo planu. Tokiais pastaraisiais planais laikytini ir vadovaujantis ministrų įsakymais patvirtintomis taisyklėmis parengti specialieji planai. Šiuo atveju buvo parengtas ir Vilniaus miesto valdybos 2001 m. balandžio 19 d. sprendimu Nr. 799V patvirtintas teritorijos (duomenys neskelbtini) sankirtoje specialusis planas. Pastarajame plane ginčo teritorija yra užimta prekyvietės statiniams eksploatuoti reikalingos žemės, ji užimta infrastruktūros objektų, aptarnaujančių ūkį ir gyventojus. UAB „Vilvatėja” eksploatuojama turgavietė atitinka infrastruktūros, apimančios inžinierinių tinklų bei objektus, aptarnaujančius ūkį ir gyventojus, sąvoką (Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo 2 str. 7 d.). Atsižvelgiant į tai, kad turgavietė yra skirta visoms gyventojų reikmėms, taip galima teigti ir apie žemę, kurią ji užima. Pažymi, jog specialiajame plane pažymėta teritorija yra naudojama aukštos įtampos elektros linijoms tiesti. Byloje esantis žemės sklypo ribų paženklinimo-parodymo aktas (t. I, b. l. 124) liudija, kad net 0,8470 ha ginčo teritorijos plotas yra priskirtas elektros linijų apsaugos zonai. Todėl turi būti taikomas Atkūrimo įstatymo 23 straipsnio 1 dalies 3 punktas.
Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas negalėjo tenkinti pareiškėjų skundo, nes, jeigu yra požymiai, jog prašomas grąžinti natūra žemės sklypas turi visuomeninį poreikį, o teritorijos, kurioje yra šis sklypas, detalusis planas dar nėra patvirtintas, grąžinimas natūra negalimas, kol toks detalusis planas bus patvirtintas ir jame nebus atitinkamos nuorodos į apibūdinančias visuomenės poreikį aplinkybes. Tai, kad žemės sklype turės būti parengtas detalusis planas, patvirtina 2011 m. vasario 27 d. kadastriniai duomenys, kuriuose nustatyta, jog tikslinė žemės naudojimo paskirtis – kitos paskirties žemė, o kiti sklypo duomenys bus nustatyti po detalaus plano (t. I, b. l. 140). Kadangi žemės grąžinimas natūra negalimas, tai ir žemės formavimas pareiškėjams būtų neteisėtas.
Pažymi, jog prekyvietės įrengimo ir eksploatavimo ginčo teritorijoje tikslas nėra vien komercinis, o susijęs su visuomeniniu poreikiu ir atspindi jos akivaizdų socialinį tikslą – skatinti smulkiojo verslo plėtrą, naujų darbo vietų atsiradimą, kurti infrastruktūrą gyventojų aptarnavimui. Nurodo, jog veikla prekyvietėje yra vykdoma, tą patvirtino ir teismui pateiktas antstolio M. D. parengtas 2010 m. lapkričio 19 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas. Pabrėžia, jog teismas visiškai nepagrįstai ir neteisėtai nurodė, jog šis protokolas negali būti svariu įrodymu, nes paruoštas ir pateiktas jau vykstant teisminiam procesui. Nurodo, jog UAB „Vilvatėja” apie pareiškėjų inicijuotą teismo procesą buvo informuotas Vilniaus apygardos administracinio teismo tik 2011 m. kovo 29 d., kai buvo pranešta apie jo įtraukimą į bylą trečiuoju suinteresuotuoju asmeniu, todėl antstolio M. D. dar 2010 m. lapkričio 9 d. parengtas faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas nelaikytinas specialiai parengtu ir paruoštu šiam teismo procesui. Jis buvo parengtas atsakovui aiškinantis dėl veiklos prekyvietėje vykdymo. Be to, įstatymas nenumato pagrindo atmesti įrodymą vien dėl to, kad jis atsirado jau teismo proceso eigoje.
Žemesnės instancijos teismas
UAB „Vilvatėja” pabrėžia, jog pirmosios instancijos teismas sprendimu įpareigojimą nustatė netinkamam subjektui, neturinčiam kompetencijos atlikti teismo nurodyto įpareigojimo. Pabrėžia, jog pareiškėjų skunde buvo pareikštas reikalavimas įpareigoti atlikti tam tikrus su žemės sklypo suformavimu susijusius veiksmus, numatytus Tvarkos 106 punkte. Pastaroji teisės norma patvirtina, kad šiuos veiksmus yra kompetentingas atlikti tik savivaldybės administracijos direktorius. Administracijai Tvarka jokios kompetencijos atlikti pareiškėjų reikalaujamus veiksmus nesuteikia. Remiantis Vietos savivaldos įstatymo 3 straipsnio 3 dalies 2 punktu, savivaldybės administracijos direktorius – tai įstatyme nustatyta vienintelė savivaldybės vykdomoji institucija, turinti labai konkrečią jai įstatymu suteiktą kompetenciją. Tuo tarpu pagal minėto įstatymo 30 straipsnio 1 dalį savivaldybės administracija yra savivaldybės įstaiga, kurią sudaro struktūriniai padaliniai, į struktūrinius padalinius neįeinantys valstybės tarnautojai ir savivaldybės administracijos filialai seniūnijos. Taigi savivaldybės administracijos direktorius ir savivaldybės administracija yra visiškai skirtingi viešojo administravimo subjektai su skirtingais įgaliojimais. Todėl atsakovu byloje turėjo būti įtraukiamas ir teismo įpareigojimas skundo tenkinimo atveju galėjo būti nustatytas tik Administracijos direktoriui.
Atsiliepimas
Pareiškėjos T. S. ir V. Ž. atsiliepimu į apeliacinius skundus (t. II, b. l. 181-186) prašo skundus atmesti, pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime į apeliacinius skundus nurodoma, jog pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Pareiškėjos pažymi, jog byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, kad žemės sklypas, esantis ties (duomenys neskelbtini) sankirta, Vilniuje, yra nurodytas detaliajame plane. Todėl nėra įstatyminio pagrindo daryti išvados, jog ginčo žemė yra priskirta valstybės išperkamai žemei. Nurodo, jog atsakovas net nepradėjo detaliojo plano rengimo, kuriame būtų nustatytas ginčo žemei visuomenės poreikis. Pabrėžia, jog per 10 metų iš esmės prekyvietė nebuvo eksploatuojama arba netinkamai eksploatuojama, veikla nevyko. Šie faktai patvirtina, kad nėra šiai teritorijai visuomenės intereso.
Atkreipia dėmesį, kad Administracijos Žemės sklypų tvarkymo ir planavimo komisijos 2008 m. balandžio 29 d. posėdyje buvo pritarta sklypo formavimui ginčo teritorijoje, įrašant sąlygą leisti eksploatuoti esamą turgavietę tam laikotarpiui, kuris nustatytas savivaldybės ir turgavietės statinių savininko pasirašytoje sutartyje. Administracijos Žemės grąžinimo procesui paspartinti komisijos 2010 m. rugpjūčio 5 d. posėdyje buvo nuspręsta formuoti ginčo teritorija nuosavybės teisių atkūrimui. Pažymi, kad šiame komisijos posėdyje dalyvavo Administracijos Teisės departamento direktoriaus pavaduotoja J. M., Teisės departamento Juridinio skyriaus vedėjas E. V., kurie pritarė tokiam komisijos sprendimui bei nereiškė atskiros nuomonės. Vykstant teisminiam ginčui, Administracija 2011 m. sausio 6 d. raštu Nr. A51-300 (2.14.2.12-MP8) pasiūlė pareiškėjoms, prieš pradedant formuoti žemės sklypą, pasirašyti rašytinį įsipareigojimą, patvirtintą notaro, jog pareiškėjos kaip pretendentės į žemės atkūrimą sutinka perimti visus įsipareigojimus, susijusius su 2000 m. gruodžio 13 d. sutarties su UAB „Vilvatėja” nutraukimu pasekmėmis ir laikinų statinių iškėlimu. 2011 m. kovo 9 d. toks sutikimas buvo pasirašytas pas notarą ir pateiktas atsakovui (t. I, b. 1. 133). Pirmosios instancijos teisme ginčo nagrinėjimas buvo atidedamas du kartus, kadangi atsakovo atstovas informavo, kad iš esmės ginčo nėra ir Administracijai tik reikia laiko parengti visus dokumentus dėl sklypo suprojektavimo. Administracijos Miesto plėtros departamentas 2011 m. sausio 25 d. raštu Nr. A51-1620 (2.14.2.12-MP8) kreipėsi į savivaldybės įmonę „Vilniaus planas” dėl žemės sklypo prie (duomenys neskelbtini) tiksliųjų kadastrinių matavimų parengimo. Savivaldybės įmonė „Vilniaus planas” atliko sklypo kadastrinius matavimus ir sklypo formavimo medžiagą perdavė Administracijos Miesto plėtros departamentui. Taigi atsakovui liko tik pasirašyti įsakymą dėl sklypo suformavimo ir plano patvirtinimo bei sklypo formavimo medžiagą perduoti NŽT Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriui. Nurodo, jog tokie atsakovo veiksmai tik patvirtina, kad nėra nei teisinių, nei faktinių kliūčių suformuoti žemės sklypą nuosavybės teisių atkūrimui.
Pareiškėjų nuomone, sutartis dėl prekyvietės įrengimo buvo pasirašyta tik su UAB „Vilvatėja”, o ne su kiekvienu laikino statinio naudotoju. Pažymi, jog visiškai nepagrįstos yra trečiojo suinteresuoto asmens abejonės dėl buvusio savininko A. R. žemės buvimo vietos bei dydžio. Šioje byloje ginčo esmė yra įpareigojimas Administraciją įstatymų nustatyta tvarka suformuoti žemės sklypą nuosavybės teisių atkūrimui ir nei atsakovui, nei Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriui nekilo abejonės dėl buvusio savininko turėtos žemės vietos ir ribų. Žemės buvimo vieta yra nustatyta kartografinėje medžiagoje, kuri nėra šios bylos ginčo objektu. Pabrėžia, jog Administracija yra tinkamas atsakovas šioje byloje, nes Administracijos darbą organizuoja direktorius, kuris yra tiesiogiai atsakingas už įstatymų įgyvendinimą ir už teismo sprendimų įvykdymą (Vietos savivaldos įstatymo 29 str. 2 d.).
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Apeliaciniai skundai atmestini.
Byloje ginčas kyla dėl pareiškėjų teisės natūra buvusioje vietoje atkurti nuosavybės teises į žemės sklypą prie (duomenys neskelbtini) gatvių sankirtos, buvusio savininko A. R. iki nacionalizacijos turėtoje žemėje. Ginčo dalykas – atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos atsisakymo atlikti teisės aktų nustatytus veiksmus, suformuojant nuosavybės teisių atkūrimui natūra žemės sklypą ir atliekant kitus su tuo susijusius veiksmus, teisėtumas ir pagrįstumas.
Teisėjų kolegija visų pirma pažymi, kad byloje nekyla ginčo dėl to, kad žemės sklypas Nr. 1, į kurį pareiškėjos siekia natūra atkurti nuosavybės teises, patenka į turgavietės, eksploatuojamos UAB „Vilvatėja“, teritoriją. Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės administracija, atsisakydama atlikti teisės aktais nustatytus pareiškėjų prašomus veiksmus dėl sklypo suformavimo, teigia, kad ši žemė Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 3 punkto pagrindu traktuotina kaip valstybės išpirktina, todėl nėra teisinio pagrindo formuoti sklypą ir pareiškėjoms atkurti nuosavybės teises natūra jų prašomoje vietoje. Taigi būtina įvertinti, ar tokia Vilniaus miesto savivaldybės administracijos pozicija yra pagrįsta.
Vertinant byloje taikytiną teisinį reguliavimą pažymėtina, kad 2002 m. balandžio 19 d. įsigaliojusios Atkūrimo įstatymo redakcijos 5 straipsnio 2 dalies 1 punktas nustato, kad nuosavybės teisės į žemę, iki 1995 m. birželio 1 d. buvusią miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose, atkuriamos grąžinant natūra laisvą (neužstatytą) žemę turėtoje vietoje piliečiui ar piliečiams bendrosios nuosavybės teise, taip pat piliečiui, nuosavybės teise turinčiam pastatus, jo naudojamą teritorijų planavimo dokumentuose nustatytų ribų žemės sklypą, išskyrus žemę, pagal šio įstatymo 12 straipsnį priskirtą valstybės išperkamai žemei, ir žemę, kurios susigrąžinti turėtoje vietoje pilietis nepageidauja.
Atkūrimo įstatymo 12 straipsnis apibrėžia atvejus, kuriems esant žemė išperkama valstybės, o asmenims, pretenduojantiems į ją atkurti nuosavybės teises, už ją atlyginama Atkūrimo įstatymo nustatytais būdais ir tvarka. Šio įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta, kad valstybė išperka žemę, kuri iki 1995 m. birželio 1 d. buvo miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose ir pagal įstatymus nustatyta tvarka patvirtintuose detaliuosiuose planuose yra užimta: pastatams, statiniams ar įrenginiams (statomiems arba pastatytiems) eksploatuoti reikalingų žemės sklypų; kitų naudojamų ar naujų infrastruktūros objektų – įvairių veiklos sričių, aptarnaujančių ūkį ir gyventojus, užtikrinančių krašto, gyventojų saugumą, gamtos ir kultūros vertybių apsaugą, komplekso (energetika, transportas, ryšiai, statyba, švietimas, sveikatos apsauga, rekreacija bei turizmas, gamtos ir kultūros vertybių apsauga bei atliekų sutvarkymas, krašto, civilinė ir priešgaisrinė sauga) teritorijų; žemės sklypų, numatomų naudoti uostams ir jų įrenginiams, valstybiniams geležinkeliams, magistraliniams vamzdynams, aukštos įtampos elektros linijoms tiesti, svarbioms valstybinės reikšmės statyboms, bendroms gyventojų reikmėms, visuomeninei statybai bei rekreacijai; valstybinių geodezinių, gravimetrinių ir astronominių tinklų punktams įtvirtinti; gamtos, archeologijos ir istorijos kompleksų bei objektų apsaugos reikalams; savivaldybių funkcijoms vykdyti reikalingų komunalinio ūkio, socialinių, švietimo, kurortinio gydymo, rekreacijos, reabilitacijos, poilsio tikslams skirtų objektų, kurių svarbą vietos bendruomenei savo sprendimu pripažįsta savivaldybės taryba, eksploatacijai ir bendram (viešam) naudojimui; įgyvendinti valstybei svarbius ekonominius projektus, kurių valstybinę svarbą savo sprendimu pripažįsta Seimas arba Vyriausybė; žemės sklypų, numatomų perduoti individualiai statybai nuosavybėn neatlygintinai asmenims, pagal šio įstatymo 5 straipsnio 2 dalį, jeigu jie jau suprojektuoti grąžintinoje piliečiui žemėje.
Įvertinęs byloje surinktus įrodymus ir taikydamas pirmiau nurodytas teisės normas pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog nėra pagrindo daryti išvados, jog žemės sklypas byloje nagrinėjamu atveju turi visuomenės poreikį ir negalima atkurti nuosavybės teisių natūra.
Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje surinktus įrodymus, tokioms pirmosios instancijos teismo išvadoms iš esmės pritaria.
Šiuo aspektu teisėjų kolegija visų pirma pažymi, kad administracinių teismų praktikoje aiškinant Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatytą sąlygą, - kad žemė yra išperkama, jeigu ji pagal įstatymus nustatyta tvarka patvirtintuose detaliuosiuose planuose yra užimta pastatams, statiniams ar įrenginiams (statomiems arba pastatytiems) eksploatuoti reikalingų žemės sklypų, yra nurodyta, kad „detaliojo plano nebuvimas nėra pakankamas pagrindas pripažinti žemę laisva (neužstatyta), į kurią nuosavybės teisės atkuriamos natūra. Aiškinant Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatas dėl reikalavimo, kad valstybės išperkama žemė yra ta, kuri priskirta įstatyme nurodytiems objektams pagal nustatyta tvarka patvirtintus detaliuosius planus, būtina taikyti teleologinį teisės aiškinimo metodą, kuriuo remiantis daroma išvada, kad įstatymo leidėjas, pasinaudodamas jam suteiktomis teisėmis nustatant nuosavybės teisių atkūrimo sąlygas bei tvarką, siekdamas užtikrinti visuomenės poreikius, t.y. visos visuomenės ar jos dalies interesus, kuriuos valstybė, vykdydama savo funkcijas, yra konstituciškai įpareigota užtikrinti ir tenkinti, neturėjo tikslo tokia formuluote įtvirtinti visų nesuplanuotų teritorijų kaip laisvos (neužstatytos) žemės, kuri gali būti grąžinama natūra, statusą, o tik apibrėžė, kad žemės poreikis visuomenei patvirtinamas vieninteliu įstatyme nustatytu teisiniu pagrindu – įstatymų nustatyta tvarka patvirtintu detaliuoju planu. Tai kartu reiškia, kad teikdama informaciją apie nesuplanuotas teritorijas savivaldybės institucija, taip pat turėdama pareigą užtikrinti visuomenės poreikius, kuriuos valstybė, vykdydama savo funkcijas, yra konstituciškai įpareigota užtikrinti ir tenkinti, turi nurodyti, jei tai reikalinga, kad atliekamos ar per protingą laiką bus atliekamos teritorijų planavimo procedūros, kurių pagrindu atitinkama konkreti teritorija detaliaisiais planais bus priskirta įstatyme numatytiems objektams. Jeigu tokia informacija neteikiama, tai reiškia, kad žemė yra laisva (neužstatyta) ir grąžintina natūra, o nuosavybės teisių atkūrimo procedūroms taikytinos taisyklės, apibrėžiamos Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų 106 punkte“ (žr. LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2004 m. kovo 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A7–276–04; Administracinių teismų praktika, 2004, Nr. 5, p. 151-177).
Administracinėje byloje Nr. A11 – 263 ‑ 03 LVAT teisėjų kolegija taip pat nurodė, jog „aiškinant šią įstatymo normą pažymėtina, kad joje nurodytus žemės išpirkimo atvejus jungia esminis ir pagrindinis požymis - konkretus visuomenės poreikis pageidaujamai grąžinti natūra žemei. Šio poreikio buvimas turi būti išreikštas atitinkamuose nuorodose atitinkamos teritorijos detaliajame plane. Jeigu tokios nuorodos teritorijos detaliajame plane nėra, sklypas (piliečiui pageidaujant) turi būti jam grąžintas natūra. Išvardintos aplinkybės leidžia daryti išvadą ir konstatuoti, kad, jeigu yra požymiai, jog pašomas grąžinti natūra žemės sklypas turi visuomenės poreikį (pav. toks poreikis įžvelgiamas iš miesto bendrojo ar teritorijos specialiojo planų), o teritorijos, kurioje yra šis sklypas, detalusis planas dar nėra patvirtintas, žemės grąžinimas natūra nėra galimas kol toks detalusis planas bus patvirtintas ir jame nebus atitinkamos nuorodos į apibūdinančias visuomenės poreikį aplinkybes, išvardintas minėtame Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio punkte. Tais atvejais kai yra patvirtintas teritorijos, kurioje yra pašomas grąžinti natūra žemės sklypas, detalusis planas ir jame yra nurodytos aplinkybės, išvardintos Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio punkte, žemės sklypas negrąžintinas natūra, o valstybės išperkamas“ (Administracinių teismų praktika, 2005, Nr. 8, p. 497, taip pat žr., pvz., 2010 m. vasario 1 d. LVAT sprendimą administracinėje byloje Nr. A438-305/2010).
2008 m. birželio 13 d. nutartyje (administracinė byla Nr. A502-927/2008) LVAT teisėjų kolegija yra nurodžiusi, kad norint žemę priskirti valstybės išperkamai, būtina nustatyti esant visumą tokių faktinių aplinkybių: 1) yra visuomenės ar jos dalies interesai, kuriuos valstybė, vykdydama savo funkcijas, yra konstituciškai įpareigota užtikrinti; 2) ar tie visuomenės interesai ar jo dalies interesai yra konkretūs ir aiškiai išreikšti ir 3) ar tų interesų nebūtų galima patenkinti, jeigu turtas būtų grąžintas natūra.
Taigi vertinant konkrečioje byloje nustatytas faktines aplinkybes privalo būti įvertinta, ar joje anlizuojamu atveju yra konkrečiai ir aiškiai išreikštas visuomenės interesas, kurio nebūtų galima patenkti, jeigu turtas būtų grąžintas natūra. Nors Vilniaus miesto savivaldybės administracijos apeliaciniame skunde nurodyta, kad priimdamas sprendimą pirmosios instancijos teismas rėmėsi tik ta faktine aplinkybe, kad konkretus ir aiškus visuomenės interesas nėra išreikštas detaliajame plane, kitų aplinkybių nevertino, o byloje esantys įrodymai aiškiai patvirtina esant viešąjį interesą, tokie atsakovo argumentai atmestini kaip nepagrįsti.
Teisėjų kolegija visų pirma pažymi, kad byloje nėra ginčo dėl to, jog žemės sklypo Nr. 1 detalusis planas nėra patvirtintas, detaliojo planavimo procesas nepradėtas. Iš 2007 m. vasario 14 d. patvirtinto Vilniaus miesto bendrojo plano (t. I, b.l. 42) matyti, kad teritorija, kurioje yra žemės sklypas Nr. 1, pažymėta kaip intensyvaus užstatymo gyvenamoja teritorija, ji nėra pažymėta kaip visuomenės poreikiams skirta teritorija. Byloje nėra ginčo dėl to, kad 2001 m. balandžio 19 d. Vilniaus miesto valdybos sprendimu Nr. 799V buvo patvirtintas teritorijos specialusis planas (t. I, b.l. 40-41), minėto sprendimo 1.1 punkte nurodyta, kad teritorijos paskirtis – prekyvietės įrengimas. Vis dėlto teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad vien tik specialiuoju planu nustatyta teritorijos paskirtis, įvertinus faktines šios bylos aplinkybes, nesudaro pagrindo teigti, jog visuomenės interesas yra aiškiai ir konkrečiai išreikštas.
Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, spręsdamas, ar yra aiškiai išreikštas visuomenės poreikis, kuris negalėtų būti patenkintas kitais būdais, pagrįstai kaip į reikšmingas aplinkybes atsižvelgė į tai, kad ginčo teritorijoje eksploatuojami laikini statiniai, pati prekyvietė, Vilniaus miesto savivaldybės manymu, nėra tinkamai prižiūrima ir eksploatuojama, teritorija mažai lankoma, prekyba nevykdoma (t. I, b.l. 20, 147-148), faktinių aplinkybių konstatavimo protokolai ir ataskaitos (t. II, b.l. 31-49) rodo, kad prekybos mastas yra nedidelis (iš 343 paviljonų prekiaujama 21). Iš byloje surinktų įrodymų matyti, kad 2001 m. gruodžio 13 d. sutartis su UAB „Vilvatėja“ sudaryta aiškiai apibrėžtam terminui (iki 2015 m. gruodžio 13 d. (t. I, b.l. 57), UAB „Vilvatėja“ atstovas teismo posėdyje patvirtino, kad prekyvietėje esantys statiniai yra laikini ir neregistruoti. Pažymėtina, ir tai, kad nors sutartis tarp Vilniaus miesto savivaldybės ir UAB „Vilvatėja“ buvo sudaryta 2001 m. gruodžio 13 d., UAB „Vilvatėja“ 2011 m. sausio 13 d. prašyme (t. I, b.l. 144-145) nurodo, kad įmonė dar tik planuoja investicijas į tinkamą prekyvietės įrengimą.
Nors atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės administracija apeliaciniame skunde nurodo, kad Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 15 straipsnyje kaip savarankiška savivaldybės funkcija nurodytas prekyviečių planavimas ir organizavimas, o ši funkcija ir buvo įgyvendinta patvirtinant teritorijos specialųjį planą, pažymėtina, kad atsakovas nepateikė argumentų ir įrodymų, jog tokios prekyvietės buvimas šioje teritorijoje yra aiškiai reikšmingas visuomenei (pvz., kad protingu atstumu šioje miesto dalyje nėra kitų panašių prekyviečių ar netoli esančios prekyvietės nepatenkina visuomenės poreikių), o pirmiau nurodytos faktinės aplinkybės dėl nedidelio prekybos masto patvirtina išvadą, kad aiškiai išreikšto visuomenės poreikio buvimas šioje byloje nėra įrodytas. Teisėjų kolegija šiuo aspektu dėmesį atkreipia ir į nenuoseklią atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos poziciją byloje vertinamu klausimu, nes, kaip matyti iš bylos medžiagos, Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Žemės sklypų tvarkymo ir planavimo komisija ne kartą (t. I., b.l. 19, 21-24) buvo pritarusi sklypo formavimui siekiant atkurti pareiškėjų nuosavybės teises natūra, su pareiškėjomis buvo derinamas klausimas dėl visų įsipareigojimų, susijusių su laikinų statinių iškėlimu, prisiėmimo (t. I, b.l. 110, 121), o pareiškėjos sutiko prisiimti visus su tuo susijusius įsipareigojimus (t. I, b.l. 133).
Įvertinusi pirmiau aptartas faktines aplinkybes teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad byloje ginčo žemei nėra įrodytas aiškus ir konkretus visuomenės poreikis, kuris užkirstų kelią natūra atkurti nuosavybės teises pareiškėjoms, todėl nėra teisinio ir faktinio pagrindo teigti, kad sklypui Nr. 1 priklausanti žemė laikytina valstybės išperkama Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 3 punkto prasme.
Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad UAB „Vilvatėja“ apeliaciniame skunde nurodo, jog ji 105 turgavietėje esančius paviljonus yra perleidusi nuosavybėn arba naudojimui tretiesiems asmenims, todėl pastaruosius asmenis pirmosios instancijos teismas privalėjo įtraukti į bylos nagrinėjimą. Šiuo aspektu pažymėtina, kad, viena vertus, UAB „Vilvatėja“ pateikta ataskaita (t. II, b.l. 31-39) savaime nėra pakankamas pagrindas daryti išvadą, jog teiginys dėl minėtų paviljonų perleidimo yra pagrįstas. Be to, teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas ginčijamu sprendimu atsakovą įpareigojo tik suformuoti žemės sklypą nuosavybės teisių atkūrimui, todėl jis savaime jokių teisinių padarinių tokiems asmenims nesukurtų. Teisėjų kolegija šiuo aspektu taip pat pažymi, kad, kaip minėta, pareiškėjos 2011 m. kovo 9 d. sutikimu (t. I, b.l. 133) sutiko, teismui konstatavus, jog Vilniaus miesto savivaldybė su UAB „Vilvatėja“ sutartį nutraukė neteisėtai, leisti pastarajai įmonei eksploatuoti statinius, kol baigsis minėtos sutarties galiojimo terminas, t. y. iki 2015 m. gruodžio 13 d. Atitinkamai, toks sutikimas apimtų ir minėtų asmenų teisę eksploatuoti aptariamus statinius.
Nors tretysis suinteresuotas asmuo UAB „Vilvatėja“ abejoja dėl turėto ir nacionalizuoto žemės sklypo buvimo vietos ir jo ribų, tokios abejonės atmestinos kaip nepagrįstos. Šiuo aspektu pažymėtina, kad nekyla abejonių dėl to, jog A. R. nuosavybės teise valdė 3,27 ha žemės, taigi nėra abejonių dėl pareiškėjų teisės atkurti nuosavybės teises (pvz., t. I, b.l. 85). Iš Vilniaus apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus 2008 m. vasario 19 d. rašto Nr. S17-17, sklypo vietos ir ribų nustatymo akto (t. I, b.l. 52-53, 66) matyti, kad žemę, į kurią pareiškėjos siekia atkurti nuosavybės teises, kompetentingos valstybės institucijos yra kartografavusios, joms abejonių dėl sklypo vietos ir ribų nekilo. Tai, kad tretysis suinteresuotas asmuo abejoja liudytojų parodymais ar į bylą pateiktais dokumentais savaime nesudaro pagrindo traktuoti juos kaip nepagrįstus ir abejoti kartografijos pagrįstumu. Tretysis suinteresuotas asmuo UAB „Vilvatėja“ apeliaciniame skunde taip pat nurodo, kad pareiškėjų nurodomas žemės sklypas priklausė rėžiniam (duomenys neskelbtini) kaimui, tačiau nepateikė įrodymų, pagrindžiančių šį teiginį, o jo pateikta bendra informacija apie rėžinius kaimus Vilniaus mieste (t. II, b.l. 50-51) teiginio, kad byloje aptariamas žemės sklypas Nr. 1 priklausė Šeškinės kalno rėžiniam kaimui, nepatvirtina.
Teisėjų kolegija kaip nepagrįstą atmeta ir trečiojo suinteresuoto asmens UAB „Vilvatėja“ argumentą dėl netinkamo atsakovo, t. y. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos. Pagal Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 29 straipsnio 2 dalį savivaldybės administracijos direktorius vadovauja savivaldybės administracijai, jis yra įstaigos vadovas. Iš byloje esančių dokumentų (pvz., atsiliepimo į skundą (t. I, b.l. 32-36), apeliacinio skundo (t. II, b.l. 103-108) matyti, kad juos Vilniaus miesto savivaldybės administracijos vardu pasirašydavo jos direktorius. Be to nors Tvarkos 106 p. įtvirtintų teisės normų adresatas yra miesto savivaldybės direktorius, teismo sprendimo rezoliucinėje dalyje nurodyto įpareigojimo, adresuoto Vilniaus miesto savivaldybės administracijai, nėra pagrindo netaikyti administracijos direktoriui, kaip jos vadovui.
Dėl pirmiau išdėstytų priežasčių teisėjų kolegija daro išvadą, kad tenkinti apeliacinius skundus pagrindo nėra, todėl jie atmestini, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos ir trečiojo suinteresuoto asmens uždarosios akcinės bendrovės „Vilvatėja“ apeliacinius skundus atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. gegužės 12 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.