- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-09-09
- Bylos Nr.
- P-261-98-11
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Dainius Raižys (pirm.), Stasys Gagys (pran.), Virginija Volskienė
- Kategorijos
- 80.3pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (pranešėjas), Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas) ir Virginijos Volskienės teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo V. S. prašymą atnaujinti procesą V. S. administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. N444-2087/2010.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos (toliau – ir Institucija) įgaliotas pareigūnas 2009 m. liepos 13 d. V. S. (toliau – ir apeliantas) surašė administracinio teisės pažeidimo protokolą (b. l. 2) už tai, kad jis, 2009 m. birželio 30 d., apie 15.30 val., vairuodamas automobilį ir persirikiuodamas, nedavė kelio gretima juosta ta pačia kryptimi važiuojančiam automobiliui ir su juo susidūrė bei apgadino abu automobilius, iš eismo įvykio vietos pasišalino pažeisdamas Kelių eismo taisyklių (toliau – ir KET) 109, 232 punktų reikalavimus. Už tokius veiksmus V. S. atsakomybė nustatyta Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ir ATPK) 127 straipsnio 2 dalyje ir 130 straipsnio 1 dalyje.
II.
Vilniaus miesto 2 apylinkės teismas, išnagrinėjęs administracinio teisės pažeidimo bylą, 2009 m. rugsėjo 11 d. priėmė nutarimą, kuriuo V. S. pripažino kaltu padarius ATPK 127 straipsnio 2 dalyje ir 130 straipsnio 1 dalyje nustatytus administracinius teisės pažeidimus ir skyrė galutinę nuobaudą – 4 000 litų baudą su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu penkeriems metams. Teismas konstatavo, kad nors V. S. savo kaltę neigia, ją įrodo nukentėjusiosios bei liudytojos parodymai, kiti byloje esantys dokumentai. Teismas atmetė V. S. versiją, jog jis nejuto susidūrimo ir nurodė, kad nukentėjusioji paaiškino, jog smūgis buvo toks didelis, kad jos vairuojamas automobilis pajudėjo iš vietos. Teismas nurodė, kad V. S. ignoravo nukentėjusiosios ženklus, kuriais ji bandė informuoti, jog pastarasis sukėlė eismo įvykį.
Šalies argumentai
Nesutikdamas su Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo nutarimu, V. S. pateikė apeliacinį skundą (b. l. 39-40), kuriuo prašė panaikinti Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2009 m. rugsėjo 11 d. nutarimą ir bylą grąžinti nagrinėti iš naujo.
III.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2010 m. spalio 15 d. nutartimi V. S. apeliacinį skundą atmetė ir Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2009 m. rugsėjo 11 d. nutarimą paliko nepakeistą. Teismas nurodė, jog apelianto iškelta versija, jog jis jam inkriminuojamų pažeidimų nepadarė, yra paneigta byloje surinktų įrodymų visuma. V. S. keliamą versiją teisėjų kolegija vertino kaip siekį išvengti administracinės atsakomybės.
Byloje esančiais įrodymais nustatyta, kad nukentėjusioji A. P. nuosekliai tvirtino, kad jai iš paskos važiuojantis automobilis kliudė jos vairuojamą automobilį ir iš eismo įvykio vietos pasišalino, nors ji bandė jį sulaikyti. 2009 m. birželio 30 d paaiškinime nukentėjusioji nurodė, kad važiavo kairiąja eismo juosta, o apelianto vairuojamas automobilis ėmė rikiuotis ir kliudė jos automobilį (b. l. 5). 2009 m. liepos 13 d. A. P. papildomai paaiškino, kad sukėlęs eismo įvykį, apeliantas bandė bėgti. Pabrėžė, kad ji, belsdama į apelianto vairuojamo automobilio langą, bandė atkreipti jo dėmesį. Pažymėjo, kad apelianto vairuota transporto priemonė buvo labai nešvari, todėl pastarajai sustojus ties sankryža, ji valė valstybinio numerio ženklą, kad sužinotų šio automobilio valstybinį numerį (b. l. 9).
Teisėjų kolegija, ištyrusi visus byloje esančius įrodymus, darė išvadą, kad nukentėjusiosios parodymus patvirtina ir kiti įrodymai. Visų pirma, kartu su nukentėjusiąja automobilyje buvusi liudytoja E. K. teismo posėdyje patvirtino A. P. duotus parodymus apie eismo įvykio kilimo mechanizmą – nurodė, kad eismo įvykis kilo (apelianto vairuojamas automobilis kliudė A. P. vairuojamą automobilį), kai apelianto automobilis iš dešinės pusės bandė persirikiuoti ir aplenkti (b. l. 33). Antra, byloje esančiose fotonuotraukose užfiksuoti automobilių sugadinimai taip pat patvirtina nukentėjusiosios versiją, kad eismo įvykis kilo apelianto vairuojamam automobiliui apvažiuojant nukentėjusiosios vairuojamą automobilį iš kairės (b. l. 11-14). Trečia, byloje esančios apelianto vairuoto automobilio nuotraukos patvirtina nukentėjusiosios parodymus, kad apelianto vairuoto automobilio valstybinio numerio ženklas buvo labai purvinas, todėl sunku buvo įžiūrėti automobilio valstybinį numerį (b. l. 12). Ketvirta, teisėjų kolegija taip pat atkreipė dėmesį į tai, kad nukentėjusios parodymus patvirtino ir pats apeliantas. Jis pirmosios instancijos teismo posėdyje paaiškino, kad administracinio teisės pažeidimo protokole nurodytu laiku važiavo iš šalutinio kelio į pagrindinį, kelyje buvo daug automobilių, visų automobilių vairuotojų prašė jį praliesti. Automobilių vairuotojai jį praleido. Jis to paties paprašė ir nukentėjusiosios, tačiau ji jo nepraleido, nors už jos buvusio automobilio vairuotojas jį praleido (b. l. 32). Tokiu būdu, apeliantas teismo posėdyje papasakojo eismo įvykio aplinkybes, kurios sutapo su nukentėjusiosios bei liudytojos pateikta įvykio versija.
Teisėjų kolegija darė išvadą, kad apeliantas negalėjo nepajusti, jog kliudė kitą automobilį, todėl pirmosios instancijos teismas V. S. pagrįstai pripažino kaltu padarius ATPK 130 straipsnio 1 dalyje nustatytą administracinį teisės pažeidimą.
IV.
V. S. Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pateikė prašymą dėl proceso atnaujinimo (b. l. 59-60), kuriame prašo: 1) atnaujinti procesą administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. N444-2087/2010; 2) panaikinti Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2009 m. rugsėjo 11 d. nutarimą administracinėje byloje Nr. A2.6.-3583-497/2009; 3) panaikinti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. spalio 15 d. nutartį. V. S. nurodė, jog 2010 m. gruodžio 10 d. buvo kreiptasi į nepriklausomą ekspertę-specialistę, habil. techn. m. dr. O. L., kuri pateikė specialisto išvadą ir nurodė, kad vairuotojos A. P. ir E. K. parodymai abejotini, o būtent: A. P. nurodė, kad buvo dvi eismo juostos (tikrovėje jų buvo trys) ir ji iš trečios juostos ruošėsi sukti į kairę; automobilių kontakto metu nebuvo techniniu požiūriu smūginio kontakto, iššaukusio stovinčio automobilio Mercedes Benz pajudinimą iš vietos bei jo pasvirimą; automobilio VW TRANSPORTER vairuotojas techniniu požiūriu galėjo ir nepajusti minėto automobilių kontakto – kontaktinių paviršių zonoje nebuvo smūginio kontakto pėdsakų, galinčių pajudinti iš vietos stovintį automobilį ar jį susvyruoti. Šios naujai paaiškėjusios aplinkybės nebuvo ir negalėjo būti žinomos V. S. bylos nagrinėjimo metu, o buvo nustatytos tik atlikus eksperimentinį tyrimą (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymas (toliau – ir ABTĮ) 153 str. 2 d. 2 p.). Be to, Vilniaus miesto 2 apylinkės teismas nebuvo aktyvus nagrinėjant bylą ir privalėjo skirti eksperimentinį tyrimą.
V. S. nurodo, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, kad ATPK 130 straipsnio 1 dalyje nustatytas administracinis teisės pažeidimas gali būti padaromas tik tyčia. Specialisto išvada ir paties V. S. nuoseklūs parodymai visos bylos nagrinėjimo metu patvirtina, kad jis nesuvokė, jog sukėlė eismo įvykį, iš įvykio vietos pasišalino nesąmoningai ir jokiu būdu nesiekė išvengti atsakomybės. Todėl tyčios V. S. veiksmuose pasišalinant iš įvykio vietos nebuvo.
Žemesnės instancijos teismas
Teigiama, jog V. S. negali būti traukiamas administracinėn atsakomybėn pagal ABTĮ 130 straipsnio 1 dalį ir jam paliktina administracinė nuobauda pagal ATPK 127 straipsnio 2 dalį. Pirmosios instancijos teismas taip pat pažeidė ABTĮ 81 straipsnio reikalavimus, nes nevisiškai ištyrė įrodymus, teismas nebuvo aktyvus, dėl ko buvo padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant (t. y. V. S. negalėjo būti baudžiamas pagal ATPK 130 str. 1 d.). Taigi, yra pagrindas atnaujinti procesą byloje remiantis ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punktu.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
V.
Procesas neatnaujintinas.
ABTĮ 153 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, procesas gali būti atnaujinamas šiame skirsnyje (t. y. ABTĮ IV skyriaus 23 skirsnyje) nustatytais pagrindais ir tvarka. Proceso atnaujinimo pagrindai išvardyti ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 1–12 punktuose. Iš minėtoje įstatymo normoje išvardytų proceso atnaujinimo pagrindų visumos matyti, kad jie yra susiję su administracinės bylos išsprendimu iš esmės. Pabrėžtina, jog proceso atnaujinimas nėra pakartotinė bylos peržiūra kasacine tvarka, tai yra išimtinė procedūra, kurios vienas iš tikslų yra kiek įmanoma didesnio objektyvumo, nagrinėjant bylas, pasiekimas per atitinkamų kriterijų, kurie objektyviai gali sudaryti pagrindą manyti, jog byla galėjo būti išspręsta neteisingai, nustatymą. Griežtai apibrėžtų atnaujinimo pagrindų nustatymas nėra savitikslis, jis būtinas, siekiant apsaugoti teisinių santykių stabilumą, įgyvendinti teisinio saugumo bei teisinės valstybės principus, kadangi, nenustačius griežtų proceso atnaujinimo pagrindų, susidarytų situacija, kai proceso atnaujinimas faktiškai taptų dar viena įprasta bylos nagrinėjimo teisme stadija, o tai prieštarautų Lietuvoje egzistuojančios administracinių teismų sistemos sampratai bei tikslams, sumenkintų galutinio teismo sprendimo (nutarties, nutarimo) prasmę (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. spalio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P858-177/2010).
V. S. prašyme dėl proceso atnaujinimo nurodo, kad byloje procesas turi būti atnaujintas vadovaujantis ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 2, 10 punktų pagrindais.
V. S. prašo atnaujinti procesą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindu, kuris numato, jog procesas administracinėje byloje gali būti atnaujintas tik tuomet, kai naujai paaiškėja esminės bylos aplinkybės, kurios nebuvo ir negalėjo būti žinomos pareiškėjui bylos nagrinėjimo metu. Byloje V. S. su prašymu dėl proceso atnaujinimo pateikė 2010 m. gruodžio 21 d. specialisto išvadą, kurioje yra išanalizuotas ginčijamas eismo įvykis ir nurodoma, jog jis galėjo ir nepajusti byloje analizuojamo įvykusio automobilių kontakto (b. l. 67-84). V. S. manymu, šioje išvadoje pateikiama informacija laikytina naujai paaiškėjusia esmine bylos aplinkybe.
Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, proceso atnaujinimo pagrindu laikomas tik esminių bylos aplinkybių paaiškėjimas tuo atveju, kai šios aplinkybės bylos šalims ne tik kad nebuvo žinomos bylos nagrinėjimo metu, bet ir dėl tam tikrų objektyvių priežasčių tuo metu apskritai negalėjo būti žinomos (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. spalio 1 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P438-104/2010, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 24 d. nutartis administracinėje byloje P502-187/2010). Esminėmis bylai aplinkybėmis laikytinos tokios aplinkybės, kurioms paaiškėjus ginčijami teisiniai santykiai atsiranda, pasibaigia arba pasikeičia. Byloje būtina nustatyti, ar tam tikros aplinkybės turi esminę reikšmę, t. y. yra reikšmingos jau išnagrinėtos bylos baigčiai, teismo sprendime padarytoms išvadoms dėl pareiškėjo skunde keliamų reikalavimų (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. sausio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P756-24/2008). Taigi, įvertinus nurodytą administracinių teismų praktiką, darytina išvada, kad sprendžiant V. S. prašymą dėl proceso atnaujinimo, turi būti nustatyta, kad atitinkamos aplinkybės negalėjo būti žinomos jam bylos nagrinėjimo metu.
Pagal byloje esančius duomenis teigtina, jog V. S. dėl specialisto išvados kreipėsi 2010 m. gruodžio 10 d., t. y. po apeliacinės instancijos teismo nutarties priėmimo ir įsiteisėjimo. Tyrimas baigtas ir išvada surašyta 2010 m. gruodžio 21 d. (b. l. 67-84). Šiuo atveju pabrėžtina, jog V. S. savo kaltę dėl pagal ATPK 130 straipsnio 1 dalyje numatyto pažeidimo padarymo viso proceso metu neigė, kėlė abejones dėl policijos pareigūnų nustatyto eismo įvykio kilimo mechanizmo, neigė buvus tarp jo padarytos veikos bei kilusių padarinių priežastinį ryšį ir pan. (b. l. 10), tačiau jokių kliūčių jam savo iniciatyva rinkti naujus papildomus įrodymus sudaryta nebuvo. Taigi, naujas įrodymas – specialisto išvada – galėjo būti pateiktas anksčiau byloje. Taip pat pažymėtina, jog pirmosios instancijos teismas, apeliacinės instancijos teismas apie tikrąjį eismo įvykio mechanizmą sprendė ne tik pasirėmęs eismo įvykio schema, bet ir pagal transporto priemonių apgadinimų pobūdį, foto nuotraukomis, įvykio dalyvių paaiškinimais, liudytojų E. K., A. P. parodymais. Taigi, specialisto išvada, jeigu ji būtų pateikta teisme, nebūtų vienintelis ir pagrindinis įrodymas bylai išspręsti, juolab kai joje pateikta tik tikėtina išvada. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija nurodo, jog byloje nėra pagrindo atnaujinti procesą pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 2 punktą.
V. S. taip pat prašo atnaujinti procesą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkto pagrindu, kuris numato, jog procesas atnaujintinas, jeigu pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį. ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkto nuostatų prasme proceso atnaujinimo pagrindu gali būti pripažįstamas tik akivaizdus esminis materialinių teisės normų pažeidimas, t. y. toks pažeidimas, kurį akivaizdžiai patvirtina kartu su prašymu dėl proceso atnaujinimo pateikiami įrodymai ar prašyme dėstomi motyvai bei argumentai. V. S. prašyme dėl proceso atnaujinimo nurodo, jog teismas nevisiškai ištyrė įrodymus, nebuvo aktyvus ir jis negalėjo būti baudžiamas pagal ATPK 130 straipsnio 1 dalį, kadangi pasišalinant iš įvykio vietos jo veiksmuose tyčios nebuvo (b. l. 59-60). Teisėjų kolegija nurodo, jog ATPK 130 straipsnio 1 dalyje yra įvirtinta administracinė atsakomybė už pasitraukimą iš eismo įvykio, su kuriuo vairuotojas yra susijęs, vietos pažeidžiant KET. Įrodinėjant šį administracinį teisės pažeidimą būtina nustatyti: kad buvo eismo įvykis, asmuo yra su šiuo įvykiu susijęs, bei kad jis iš įvykio vietos pasišalino pažeisdamas KET. Šis pažeidimas pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką gali būti padaromas tik tyčia (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. N16-2330/2007). Teisėjų kolegija pažymi, jog apeliacinės instancijos teismas ištyrė visus byloje esančius įrodymus ir padarė išvadą, jog apelianto versija, jog jis nesuvokė, jog sukėlė eismo įvykį, yra paneigta byloje surinktų įrodymų visuma, be to, teismas konstatavo, kad V. S. negalėjo nepajusti, jog kliudė kitą automobilį. Teisėjų kolegija nurodo, jog byloje nėra pateikta akivaizdžių įrodymų, leidžiančių teigti, kad buvo padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimant neteisėtą nutartį. Be to, ABTĮ IV skyrius, reglamentuojantis proceso administracinėse bylose atnaujinimą, nesuteikia Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui įgaliojimų sprendžiant prašymą dėl proceso atnaujinimo tirti ir vertinti įrodymus bei iš naujo nagrinėti bylą iš esmės. Įrodymai tiriami ir vertinami nagrinėjant bylą iš esmės pirmosios bei apeliacinės instancijos teisme. Įrodymų vertinimas yra procesas, kuris kiekvienoje konkrečioje byloje pagrįstas vidiniu bylą nagrinėjančio teismo įsitikinimu. Todėl V. S. prašymas dėl proceso atnaujinimo vadovaujantis ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punktu yra nepagrįstas ir negali būti tenkinamas.
Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, jog V. S. prašymas dėl proceso atnaujinimo yra nepagrįstas įstatymo numatytais proceso atnaujinimo pagrindais, todėl atmestinas, o procesas administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. N444-2087/2010 neatnaujintinas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi ABTĮ 159 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija
nutaria:
V. S. prašymą dėl proceso atnaujinimo atmesti. Proceso V. S. administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. N444-2087/2010 neatnaujinti.
Nutartis neskundžiama.