Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Vaclovo Iždono,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų M. D. ir P. Š. apeliacinius skundus dėl Šiaulių miesto apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 20 d. nuosprendžio, kuriuo

už plėšimą iš G. K. ir J. S. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 180 straipsnio 2 dalį – laisvės atėmimu 1 (vieneriems) metams,

už pasikėsinimą įvykdyti plėšimą iš A. K. ir G. M. pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 180 straipsnio 2 dalį – laisvės atėmimu 8 (aštuoniems) mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, M. D. paskirtos bausmės subendrintos iš dalies sudedant ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas 1 (vieneriems) metams 4 (keturiems) mėnesiams.

Vadovaujantis BK 65 straipsnio 1 dalimi, 66 straipsniu, M. D. laikinajame sulaikyme nuo 2011-01-20 iki 2011-01-21 išbūtas laikas prilygintas vienai laisvės atėmimo dienai ir įskaitytas į paskirtą bausmę.

už plėšimą iš G. K. ir J. S. pagal BK 180 straipsnio 2 dalį – laisvės atėmimu 9 (devyniems) mėnesiams,

už pasikėsinimą įvykdyti plėšimą iš A. K. ir G. M. pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 180 straipsnio 2 dalį – laisvės atėmimu 6 (šešiems) mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, P. Š. paskirtos bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas 1 (vieneriems) metams.

Tuo pačiu nuosprendžiu nuteisti M. M., P. R. ir J. O., tačiau dėl jų apeliacinių skundų nepaduota.

Aprašomoji dalis

n ustatė:

M. D. ir P. Š. nuteisti už tai, kad, veikdami bendrininkų grupėje su M. M., P. R. ir jų padėjėju J. O., 2011 m. sausio 15 d., apie 21.20 val., (duomenys neskelbtini), prie (duomenys neskelbtini) ežero, netoli (duomenys neskelbtini) gatvės, įvykdė plėšimą, panaudodami fizinį smurtą ir specialiai žmogui sužaloti pritaikytą daiktą, t. y. M. D. pargriovus nukentėjusįjį G. K. ant žemės, suduodant nukentėjusiajam G. K. ne mažiau kaip vieną smūgį beisbolo lazda bei suduodant jam nenustatytą smūgių skaičių rankomis ir kojomis, M. M. suduodant nukentėjusiajam G. K. metaliniu raktu ne mažiau kaip vieną smūgį bei suduodant jam nenustatytą smūgių skaičių kojomis ir rankomis, P. R. suduodant nukentėjusiajam G. K. nenustatytą smūgių skaičių kojomis, P. Š. suduodant nukentėjusiajam G. K. nenustatytą smūgių skaičių kojomis, bendrininkų padėjėjui J. O. vežant M. M., M. D., P. R. ir P. Š. automobiliu „Audi 80“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) į nusikaltimo padarymo vietą, žinant, kad jie darys nusikalstamą veiką, jam sutinkant, laukiant automobilyje, kol M. D., M. M., P. Š., P. R. įvykdys nusikaltimą, kad būtų galima greičiau pabėgti iš nusikaltimo padarymo vietos bei vežant M. D., M. M., P. Š., P. R. po nusikaltimo su pagrobtu svetimu turtu ir įsigyjant benzino už parduotą pagrobtą turtą, bendrais tyčiniais veiksmais, plėšimo būdu, pagrobė svetimą turtą – L. K. mobiliojo ryšio telefoną „Nokia 5310i“, 100 Lt vertės su jame buvusia 5 Lt vertės SIM kortele „Labas“, padarydami 105 Lt dydžio turtinę žalą, po to, tęsdami nusikalstamą veiką, bendrininkų grupėje, 2011-01-15, apie 21.20 val., (duomenys neskelbtini), prie (duomenys neskelbtini) ežero, netoli (duomenys neskelbtini) gatvės, M. D. suduodant nenustatytą skaičių smūgių rankomis ir kojomis į įvairias nukentėjusiojo J. S. kūno vietas, beisbolo lazda suduodant ne mažiau kaip vieną smūgį nukentėjusiajam J. S., M. M. suduodant metaliniu galvučių raktu ne mažiau kaip vieną smūgį nukentėjusiajam J. S. į dešinį petį bei dešinį skruostą, P. R. suduodant nukentėjusiajam J. S. nenustatytą smūgių skaičių rankomis ir kojomis, P. Š. suduodant nukentėjusiajam J. S. nenustatytą smūgių skaičių rankomis ir kojomis, taip padarant nukentėjusiajam J. S. dešinės akies obuolio sumušimą su poodine kraujosruva vokuose, kraujosruva junginėse ir ragenos erozijomis, galvos smegenų sukrėtimą, ir tai atitinka nesunkų sveikatos sutrikdymą, nes dėl dešinės akies obuolio sumušimo ir galvos smegenų sukrėtimo jo sveikata buvo sutrikdyta ilgiau nei 10 dienų, bendrininkų padėjėjui J. O. vežant M. M., M. D., P. R. ir P. Š. automobiliu „Audi 80“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) į nusikaltimo padarymo vietą, žinant, kad jie darys nusikalstamą veiką, jam sutinkant, laukiant automobilyje, kol M. D., M. M., P. Š., P. R. įvykdys nusikaltimą, kad būtų galima greičiau pabėgti iš nusikaltimo padarymo vietos bei vežant M. D., M. M., P. Š., P. R. po nusikaltimo su pagrobtu svetimu turtu ir įsigyjant benzino už parduotą pagrobtą turtą, bendrais tyčiniais veiksmais, plėšimo būdu, kėsinosi pagrobti J. S. 150 Lt vertės rankinę, reikalavo J. S. piniginės bei pinigų ir bendrais tyčiniais veiksmais, plėšimo būdu, pagrobė svetimą turtą – J. S. mobiliojo ryšio telefoną „Samsung GT S5230“, 179 Lt vertės, su jame buvusia 11 Lt vertės SIM kortele „Bitė Labas“ bei atminties kortele „Micro SD“, 30 Lt vertės, padarydami 220 Lt dydžio turtinę žalą.

Be to, M. D. ir P. Š. nuteisti už tai, kad veikdami bendrininkų grupėje su M. M., P. R. ir jų padėjėju J. O., 2011 m. sausio 15 d., apie 21.40 val., (duomenys neskelbtini), ties (duomenys neskelbtini) g. namu Nr. (duomenys neskelbtini), pasikėsino įvykdyti plėšimą, panaudodami fizinį smurtą ir specialiai žmogui sužaloti pritaikytą daiktą, t. y. M. D. pastumiant nukentėjusįjį A. K., suduodant nukentėjusiajam A. K. ne mažiau kaip tris smūgius beisbolo lazda į dešinę ranką ir į kitas kūno vietas, M. M. suduodant metaliniu raktu nukentėjusiajam A. K. ne mažiau kaip vieną smūgį į jo dešinę ranką, padarant nukentėjusiajam A. K. poodines kraujosruvas dešiniame žaste, dešiname žaste pereinant į dešinę alkūnę ir dilbį, kairiame žaste, dešinės alkūnės sąnario sumušimą, tai atitinka nežymų sveikatos sutrikdymą, P. Š. ir P. R. vejantis G. M., bendrininkų padėjėjui J. O. vežant M. M., M. D., P. R. ir P. Š. automobiliu „Audi 80“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) į nusikaltimo padarymo vietą, žinant, kad jie darys nusikalstamą veiką, jam sutinkant, laukiant automobilyje, kol M. D., M. M., P. Š., P. R. įvykdys nusikaltimą, kad būtų galima greičiau pabėgti iš nusikaltimo padarymo vietos bei vežant M. D., M. M., P. Š., P. R. po nusikaltimo, bendrais tyčiniais veiksmais, plėšimo būdu, pasikėsino pagrobti nukentėjusiesiems A. K. ir G. M. priklausantį turtą, tačiau nusikaltimo nebaigė dėl nuo jų valios nepriklausančių aplinkybių, kadangi nukentėjusysis A. K. neturėjo jokio turto, o G. M. pabėgo.

Anot nuteistojo, jam paskirta subendrinta bausmė yra per didelė. Ateityje pažada nusikalstamų veikų ir administracinių teisės pažeidimų nepadaryti.

M. D. skunde taip pat pažymima, kad jis anksčiau nebuvo teistas, dėl padarytų nusikaltimų nuoširdžiai gailisi, po nusikaltimų padarymo visiškai pasikeitė, visų dar kartą nori nuoširdžiai atsiprašyti. Kadangi jis padarė nusikaltimą, numatytą BK 180 straipsnio 2 dalyje, ir dėl to negali prašyti paskirti jam bausmę, nesusijusią su laisvės atėmimu, prašo sumažinti jam paskirtos bausmės dydį.

Nuteistojo manymu, esant nustatytoms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai netaikė jam BK 62 straipsnio, numatančio švelnesnės, negu įstatymo numatyta, bausmės skyrimą. Pažymi, kad pagal BK 54 straipsnio 1 dalį teismas skiria bausmę pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų. BK 62 straipsnyje nustatytos išimtys, įtvirtinančios švelnesnės, negu įstatymo numatyta, bausmės skyrimo atvejus. Teismas gali skirti švelnesnę negu įstatymo nustatyta, bausmę, jeigu nusikalstamą veiką padaręs asmuo pats savo noru atvyko ar pranešė apie šią veiką, prisipažino ją padaręs ir nuoširdžiai gailisi, ir (ar) padėjo ikiteisminiam tyrimui bei teismui išaiškinti nusikalstamą veiką, ir visiškai ar iš dalies atlygino arba pašalino padarytą turtinę žalą. To paties BK 62 straipsnio 2 dalis numato, kad teismas, atsižvelgęs į visas bylos aplinkybes, gali už kiekvieną nusikalstamą veiką paskirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę ir tuo atveju, kai yra atsakomybę lengvinančių aplinkybių, bent iš dalies atlyginta ar pašalinta turtinė žala, jeigu ji buvo padaryta, ir: 1) kaltininkas išlaiko asmenis, kurie serga sunkia liga ar yra neįgalūs ir nėra kam juos prižiūrėti, arba 2) kaltininkas išlaiko mažamečius vaikus, kurių dėl paskirtos įstatyme numatytos bausmės nebūtų kam prižiūrėti, arba 3) kaltininko kaip bendrininko vaidmuo darant nusikalstamą veiką buvo antraeilis, arba 4) veika nutrūko rengiantis padaryti nusikaltimą ar pasikėsinant daryti nusikalstamą veiką, arba 5) veika padaryta peržengiant būtinosios ginties ribas, arba 6) veika padaryta pažeidus nusikalstamą veiką padariusio asmens sulaikymo, būtinojo reikalingumo, profesinės pareigos arba teisėsaugos institucijų užduoties vykdymo, gamybinės ar ūkinės rizikos, mokslinio eksperimento teisėtumo sąlygas. Taigi, BK 62 straipsnio 2 dalis numato, kad skirti švelnesnę, nei įstatymo numatyta, bausmę galima tada, kai yra atsakomybę lengvinančių aplinkybių bei viena iš BK 62 straipsnio 2 dalyje numatytą sąlygų.

P. Š. atkreipia dėmesį, jog teismas, motyvuodamas jam bausmės skyrimą, pripažino, kad yra jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių. Nurodo, kad jis gailisi padaręs nusikalstamas veikas, atsiprašė nukentėjusiųjų, iš dalies atlygino padarytą turtinę ir neturtinę žalą, jo veika prieš nukentėjusiuosius A. K. bei G. M. nutrūko pasikėsinimo stadijoje. Kadangi įstatymas nedetalizuoja, kad nusikalstamos veikos nutrūkimas pasikėsinimo stadijoje turi priklausyti tik nuo paties kaltinamojo atliktų veiksmų, todėl nurodo manantis, kad jo veiksmai atitinka BK 62 straipsnio 2 dalies reikalavimus.

Teismo posėdyje nuteistieji M. D., P. Š., jų gynėjai prašė apeliacinius skundus patenkinti. Prokuroras prašė nuteistųjų skundus atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistųjų M. D. ir P. Š. apeliaciniai skundai atmetami.

Kadangi nuteistieji savo apeliaciniuose skunduose kaltės dėl padarytų nusikalstamų veikų faktinių aplinkybių bei jų veikų juridinės kvalifikacijos neginčijo, todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 320 straipsnio 3 dalyje išdėstytomis bylų apeliacinio nagrinėjimo bendrosiomis nuostatomis, patikrino bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, neviršydama apeliacinių skundų ribų.

Dėl nuteistiesiems M. D. ir P. Š. paskirtų bausmių

BK 54 straipsnyje numatyti bendrieji bausmės skyrimo pagrindai reikalauja, kad teismas bausmę skirtų pagal įstatymo straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, atsižvelgtų į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes. Konkrečiu atveju teismas, atsižvelgdamas į minėtas turinčias reikšmės bausmei skirti aplinkybes, paskiria nuteistajam individualizuotą bausmę, siekiant įgyvendinti bausmės skyrimo tikslus – sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą.

Skirdamas bausmę nuteistajam M. D., teismas atsižvelgė į tai, kad jis padarė vieną sunkų ir pasikėsino padaryti vieną sunkų nusikaltimus (BK 180 straipsnio 2 dalis, 11 straipsnio 5 dalis), savo nusikalstamam sumanymui įgyvendinti panaudojo specialiai žmogui sužaloti pritaikytą daiktą – beisbolo lazdą, nors nusikalto būdamas neteistas (6 t. 71–72 b. l.), tačiau teismų informacinės sistemos LITEKO duomenys liudija, kad jis 2011 m. rugpjūčio 4 d. vėl padarė analogišką nusikalstamą veiką, už kurią (duomenys neskelbtini) rajono apylinkės teismo 2012 m. balandžio 10 d. nuosprendžiu buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 180 straipsnio 1 dalį kaltinamajam ir nukentėjusiesiems susitaikius, yra ne kartą baustas administracine tvarka (6 t. 78–81 b. l.). Teismas taip pat atsižvelgė ir į tai, kad M. D. mokosi, mokymo įstaigos administracijos charakterizuojamas teigiamai (6 t. 87 b. l.), į policijos nuovados apskaitą neįrašytas, pareiškimų dėl jo elgesio negauta (6 t. 76 b. l.), dirba (8 t. 42–43 b. l.), šiuo metu daugiau baudžiamųjų bylų M. D. atžvilgiu nėra nagrinėjama. Taigi, dar kartą vertinti tas pačias aplinkybes, kurias apeliantas išdėstė savo skunde, nėra pagrindo.

Bylos duomenys liudija, kad pirmosios instancijos teismas taip įvertino ir skunde nurodytą aplinkybę, kad M. D. atlygino dalį padarytos turtinės ir neturtinės žalos, ir šią aplinkybę pagrįstai pripažino M. D. atsakomybę lengvinančia aplinkybe (BK 59 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Apelianto atsakomybę sunkinančia aplinkybe teismas pagrįstai pripažino tai, kad jis nusikaltimus padarė veikdamas bendrininkų grupėje, ir, nors, kaip nurodo nuteistasis, jis nebuvo nusikalstamų veikų organizatorius, tačiau buvo vienas iš nusikaltimų vykdytojų (BK 60 straipsnio 1 dalies punktas).

Kolegijos vertinimu, esant minėtoms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad nėra pagrindo M. D. neskirti laisvės atėmimo bausmės. Paskirtos bausmės rūšies neginčija ir pats apeliantas, skunde jis pats pažymėjo, kad jo padaryti nusikaltimai neduoda pagrindo prašyti skirti jam bausmę, nesusijusią su laisvės atėmimu.

Apeliuodamas į švelnesnę bausmę, nuteistasis M. D. nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino to, kad jis kaltu dėl padarytų nusikaltimų prisipažino visiškai ir neįvertino visų jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių.

Pažymima, kad pagal susiformavusią teismų praktiką kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką nustatomas tada, kai asmuo savanoriškai prisipažįsta padaręs nusikalstamą veiką, t. y. veiką, kurią jis tiesiogiai padarė, o jei nusikalstama veika padaryta kartu su bendrininkais – kai atskleidžia ir bendrininkų padarytas veikas. Taigi, kaltininko prisipažinimą padarius nusikalstamą veiką, pagal susiformavusią teismų praktiką, galima pripažinti atsakomybe lengvinančia aplinkybe tada, jeigu pastarasis savanoriškai pripažino jam inkriminuoto nusikaltimo objektyvias bylos aplinkybes ikiteisminio tyrimo ar teisminio bylos nagrinėjimo metu ir tai padarė savo noru.

Kaip matyti iš bylos medžiagos, pirmosios instancijos teisme M. D. savo kaltę pripažino tik iš dalies, nenurodė esminių bylos aplinkybių, todėl teismas BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytos aplinkybės neturėjo pagrindo pripažinti kaltinamojo atsakomybę lengvinančia aplinkybe. Šį savo sprendimą teismas išsamiai motyvavo, ir teisėjų kolegija negali nesutikti su šiais motyvais.

Iš skundžiamo nuosprendžio akivaizdu, kad apeliantui už padarytas nusikalstamas veikas, numatytas BK 22 straipsnio 1 dalyje ir 180 straipsnio 2 dalyje, BK 180 straipsnio 2 dalyje, paskirtos bausmės yra labai švelnios – už minėtus nusikaltimus jis nuteistas atitinkamai laisvės atėmimu 8 mėnesiams bei 1 metams, kai BK 180 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatytos laisvės atėmimo bausmės vidurkis yra 3 metai 7 mėnesiai 15 dienų. Už abu nusikaltimus paskirtos bausmės subendrintos teisingai, galutinė subendrinta bausmė taip pat nėra aiškiai per griežta.

Nuteistasis M. D. savo skunde pažymėjo ir tai, kad jį teigiamai charakterizuoja ne tik mokymo įstaigos administracija, bet ir sodo bendrijos „(duomenys neskelbtini)“ pirmininkė (8 t. 148 b. l.) bei darbdavio – „(duomenys neskelbtini)“ atstovas, „(duomenys neskelbtini)“ parduotuvės direktorius (8 t. 149 b. l.), ir tiek bendrijos pirmininkė, tiek parduotuvės direktorius prašo atidėti jam paskirtos bausmės vykdymą.

Pažymima, kad bausmės vykdymo atidėjimo klausimas gali būti svarstomas tik tada, kai asmuo yra nuteistas laisvės atėmimu už vieną ar kelis nesunkius ar apysunkius tyčinius nusikaltimus arba už dėl neatsargumo padarytus nusikaltimus (BK 75 straipsnio 1 dalis), o M. D. yra nuteistas už du sunkius nusikaltimus. Taigi, svarstyti BK 75 straipsnio taikymo M. D. klausimą nėra įstatymo pagrindo. Kartu atkreipiamas dėmesys, kad nei minėta sodo bendrijos pirmininkė, nei minėtos parduotuvės direktorius nėra nagrinėjamoje byloje proceso dalyviais, jie nepatenka į BPK 312 straipsnyje nurodytų asmenų, turinčių teisę paduoti apeliacinius skundus, sąrašą, taigi jų prašymai pakeisti teismo nuosprendį atidedant apeliantui paskirtos bausmės vykdymą negali būti nagrinėjami.

Nors byloje esanti darbingumo lygio pažyma patvirtina, kad M. D. tėvo L. D. darbingumo lygis yra 55 procentai, jis tik iš dalies darbingas (8 t. 150 b. l.), tai nepatvirtina, kad pastarajam būtina kito asmens priežiūra, ir tik jo sūnus, t. y. nuteistasis M. D., gali jį prižiūrėti. Kolegija pažymi, kad tai, jog apeliantas nusikalstamais veiksmais pablogino ne tik savo, bet ir artimųjų padėtį, yra jo paties netinkamo elgesio ir nenoro laikytis įstatymų reikalavimų rezultatas.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, kolegija konstatuoja, kad skundžiamu nuosprendžiu nuteistajam M. D. paskirta bausmė nėra aiškiai per griežta, ji yra tinkamai individualizuota, atitinka BK 41 straipsnyje numatytą bausmės paskirtį. Kitos apelianto nurodytos aplinkybės – kad jis savo elgesį apmąstė ir ateityje pažada teisės pažeidimų nebedaryti, gyvena su drauge ir su ja ruošiasi susituokti, nukentėjusieji jam neprašė skirti griežtos bausmės, taip pat nėra pakankamas pagrindas tenkinti apelianto skundą ir dar labiau švelninti jam paskirtą bausmę.

Skirdamas bausmę P. Š., pirmosios instancijos teismas pagrįstai įvertino tai, kad jis padarė vieną sunkų ir pasikėsino padaryti vieną sunkų nusikaltimus (BK 180 straipsnio 2 dalis, 11 straipsnio 5 dalis), buvo vienas iš nusikaltimų vykdytojų, taip pat atsižvelgė į tai, kad P. Š. anksčiau nebuvo teistas (6 t. 138–139 b. l.), administracine tvarka nebaustas (6 t. 143 b. l.), mokosi, mokymo įstaigos administracijos charakterizuojamas teigiamai (6 t. 149 b. l.), policijos nuovados specialistų charakterizuojamas patenkinamai, nusiskundimų dėl jo elgesio negauta (6 t. 142 b. l.), teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis daugiau baudžiamųjų bylų jo atžvilgiu šiuo metu nėra nagrinėjama.

Kaip jau minėta, kaltininko prisipažinimą padarius nusikalstamą veiką, pagal susiformavusią teismų praktiką, galima pripažinti atsakomybe lengvinančia aplinkybe tada, jeigu pastarasis savanoriškai pripažino jam inkriminuoto nusikaltimo objektyvias bylos aplinkybes ikiteisminio tyrimo ar teisminio bylos nagrinėjimo metu ir tai padarė savo noru. Kadangi bylos duomenys liudija, kad P. Š. nebuvo nuoširdus duodamas parodymus, savo kaltę jis pripažino tik iš dalies, pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir motyvuotai jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe nepripažino BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytos aplinkybės. Nesutikti su apylinkės teismo motyvais dėl minėtos aplinkybės nepripažinimo P. Š. atsakomybę lengvinančia aplinkybe apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo.

Iš skundžiamo nuosprendžio akivaizdu, kad teismas įvertino apelianto skunde nurodytą aplinkybę, kad jis atlygino padarytą žalą, ir šią aplinkybę pripažino P. Š. atsakomybę lengvinančia aplinkybe (BK 59 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Dar kartą vertinti minėtą aplinkybę ir remiantis tuo švelninti P. Š. paskirtą bausmę nėra pagrindo. Tai, kad apeliantas atlygino žalą ir atsiprašė nukentėjusiojo bei jo mamos, priešingai, nei teigia pastarasis, nėra pagrindas šią aplinkybę kartu vertinti ir kaip nuteistojo visišką savo kaltės pripažinimą.

Nuteistojo P. Š. atsakomybę sunkinančia aplinkybe teismas pagrįstai pripažino tai, kad jis nusikaltimus padarė veikdamas bendrininkų grupėje (BK 60 straipsnio 1 dalies punktas).

Teisėjų kolegija sprendžia, kad įvertinęs minėtas aplinkybes pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog bausmės tikslai bus pasiekti paskyrus P. Š. už pastarojo padarytas nusikalstamas veikas laisvės atėmimo bausmes.

Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, apeliantui už padarytus nusikaltimus paskirtos bausmės savo dydžiu yra labai švelnios: pagal BK 180 straipsnio 2 dalį jis nuteistas laisvės atėmimu 9 mėnesiams, pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 180 straipsnio 2 dalį nuteistas laisvės atėmimu 6 mėnesiams, kai minėto 180 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatytos laisvės atėmimo bausmės vidurkis yra 3 metai 7 mėnesiai 15 dienų. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 4 dalimi, P. Š. už abu nusikaltimus paskirtos bausmės subendrintos teisingai.

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, kolegija konstatuoja, kad nuteistajam P. Š. už padarytus nusikaltimus paskirtos bausmės, taip pat galutinė subendrinta bausmė nėra aiškiai per griežtos, ir jas švelninti nėra teisinio pagrindo.

Kaip teisingai savo skunde pažymėjo apeliantas, BK 62 straipsnio 1 dalis gali būti taikoma tada, kai nusikalstamą veiką padaręs asmuo pats savo noru atvyko ar pranešė apie šią veiką, prisipažino ją padaręs ir nuoširdžiai gailisi, ir (ar) padėjo ikiteisminiam tyrimui bei teismui išaiškinti nusikalstamą veiką, ir visiškai ar iš dalies atlygino padarytą turtinę žalą. Minėto straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas, atsižvelgęs į visas bylos aplinkybes, gali paskirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę ir tuo atveju, kai yra atsakomybę lengvinančių aplinkybių, bent iš dalies atlyginta ar pašalinta turtinė žala, jeigu ji buvo padaryta, ir kaltininkas išlaiko asmenis, kurie serga sunkia liga ar yra neįgalūs ir nėra kam juos prižiūrėti, arba kaltininkas išlaiko mažamečius vaikus, kurių dėl paskirtos įstatyme numatytos bausmės nebūtų kam prižiūrėti, arba kaltininko kaip bendrininko vaidmuo darant nusikalstamą veiką buvo antraeilis, arba veika nutrūko rengiantis padaryti nusikaltimą ar pasikėsinant daryti nusikalstamą veiką, arba veika padaryta peržengiant būtinosios ginties ribas, arba veika padaryta pažeidus nusikalstamą veiką padariusio asmens sulaikymo, būtinojo reikalingumo, profesinės pareigos arba teisėsaugos institucijų užduoties vykdymo, gamybinės ar ūkinės rizikos, mokslinio eksperimento teisėtumo sąlygas. Taigi, apeliantas teisingai nurodė, kad BK 62 straipsnio 2 dalis gali būti taikoma tuomet, kai yra atsakomybę lengvinančių (bent dvi, o ne viena) aplinkybių ir bent viena iš BK 62 straipsnio 2 dalyje numatytų sąlygų. Kadangi byloje nustatyta tik viena nuteistojo P. Š. atsakomybę lengvinanti aplinkybė ir nėra nei vienos iš anksčiau minėtų būtinų sąlygų, apeliantui BK 62 straipsnio 2 dalies nuostatos negali būti taikomos. Nors byloje nustatyta, kad viena nusikalstama veika nutrūko pasikėsinimo stadijoje, atkreipiamas dėmesys, kad tai įvyko nepriklausomai nuo nuteistojo valios – vienas iš nukentėjusiųjų neturėjo turto, o kitas pabėgo. Taikyti P. Š. BK 62 straipsnio 1 dalies nuostatas taip pat nėra teisinio pagrindo.

Esant išdėstytoms aplinkybėms, kolegija konstatuoja, kad skundžiamu nuosprendžiu nuteistajam P. Š. bausmė taip pat paskirta teisingai, ji yra tinkamai individualizuota, atitinkanti bausmės paskirtį, todėl apelianto skundas netenkintinas ir skundžiamas nuosprendis nekeistinas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 332 straipsniu,

n utaria:

Atmesti nuteistųjų M. D. ir P. Š. apeliacinius skundus.