Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2015-02-23 · Administracinė byla Nr. I-3444-643/2015

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2015-02-23
Bylos Nr.
I-3444-643/2015
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-01685-2014-0
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Margarita Stambrauskaitė, Arūnas Kaminskas, Halina Zaikauskaitė
Pareiškėjas
D. J.
Atsakovas
Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai
Kategorijos
  • 6.6.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. I-3444-643/2015Proceso Nr. 3-61-3-01685-2014-0Procesinio sprendimo kategorija 6.6.1, 74. (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2015 m. vasario 23 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Kaminsko, Margaritos Stambrauskaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Halinos Zaikauskaitės,

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. J. skundą atsakovei Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai dėl neišmokėtos valstybinės pareigūnų pensijos dalies priteisimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

pareiškėjas D. J. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 1–4), prašydamas atnaujinti trejų metų terminą skundui paduoti ir priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, 1319,62 Lt neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį, susidariusią laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. dėl Laikinojo įstatymo 5 str. taikymo.

Pareiškėjas nurodo, kad jam 2009 m. rugpjūčio 15 d. Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir VRM) sprendimu buvo paskirta 588,40 Lt dydžio valstybinė pareigūnų ir karių pensija (toliau – ir pensija) už tarnybą iki gyvos galvos. Tačiau nuo 2010 m. sausio 1 d., įsigaliojus Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinajam įstatymui Nr. XI-537 (toliau – ir Laikinasis įstatymas), jo pensija buvo perskaičiuota ir mokama sumažinta vadovaujantis Laikinojo įstatymo 4 str. ir 5 str. nuostatomis. Pažymėjo, kad toks teisinis reguliavimas pažeidžia pagrindinius teisingumo, teisėtų lūkesčių ir apsaugos principus, asmens teisę gauti užtarnautos pensijos išmokas, nepagrįstai ribojama asmens konstitucinė teisė į nuosavybę. Savo poziciją grindžia Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2012 m. vasario 6 d. nutarimu. Nurodo, jog ginčo nekelia dėl pensijos perskaičiavimo remiantis Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatomis, nes jos Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu buvo pripažintos teisėtomis ir neprieštaraujančiomis Konstitucijai. Tačiau nesutinka su pensijos perskaičiavimu vadovaujantis Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatomis, kadangi šios nuostatos minėtu Konstitucinio Teismo nutarimu buvo pripažintos antikonstitucinėmis. Pareiškėjo teigimu, VRM, taikydama Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatas, neišmokėjo jam 1319,62 Lt pensijos dalies, susidariusios laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d.

Dėl prašymo atnaujinti praleistą trejų metų terminą, pareiškėjas nurodo, kad paskirtos valstybinės pensijos mažinimas buvo vykdomas nuo 2010 m. sausio 1 d. VRM nepriėmus jokio individualaus administracinio akto, o kiekvieną mėnesį tiesiogiai taikant Laikino įstatymo nuostatas. Pažymėjo, jog pirmą sumažintą pensiją pareiškėjas gavo 2010 m. vasario pabaigoje. Pareiškėjo teigimu, termino praleidimui turėjo įtakos neaiškus, dviprasmiškas atsakovų elgesys. Paaiškino, jog buvo klaidinamas dėl neišmokėtos pensijos grąžinimo perspektyvų ir terminų, tikėjosi, kad valstybė nustatys neišmokėtos valstybinės pensijos dalies kompensavimo mechanizmą, tačiau net ir praėjus dviems metams po Konstitucinio Teismo nutarimo priėmimo tai nebuvo padaryta. Savo prašymą pareiškėjas grindžia ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. kovo 12 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-552-519/2013.

Atsiliepimas

Atsakovė Vidaus reikalų ministerija atsiliepime (b. l. 12) į skundą nurodo, kad su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašo bylą nutraukti, kadangi pareiškėjas praleido terminą kreiptis į teismą. Pasak atsakovės, termino praleidimo teisinė pasekmė – bylos nutraukimas.

Pareiškėjas, atsakovės atstovas teismo posėdyje nedalyvavo, nors apie teismo posėdžio laiką ir vietą jie buvo informuoti tinkamai (b. l. 23–24). Byloje yra gautas pareiškėjo prašymas, o atsiliepime į skundą yra pateiktas atsakovės prašymas nagrinėti bylą jos atstovui nedalyvaujant (b. l. 12, 25). Administracinė byla išnagrinėta bylos šalims nedalyvaujant (ABTĮ 78 str. 3 d.).

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkintinas

Iš byloje esančių rašytinių įrodymų nustatyta, kad:

2009 m. balandžio 14 d. VRM sprendimu Nr. 11SP-1028 pareiškėjui D. J. už tarnybą nuo 2009 m. kovo 20 d. iki neterminuotai buvo paskirta 588,40 Lt dydžio valstybinė pareigūnų ir karių pensija (b. l. 13).

2014 m. vasario 24 d. VRM buvo gautas pareiškėjo 2014 m. vasario 18 d. prašymas apskaičiuoti ir išmokėti jam neteisėtai neišmokėtą valstybinės pensijos dalį (b. l. 14).

2014 m. kovo 4 d. VRM sprendimu Nr. 1D-1853 (11) išaiškino pareiškėjui, kokiais teisės aktais vadovaujantis nuo 2010 m. sausio 1 d. jam buvo perskaičiuota ir mokama paskirta pareigūnų ir karių valstybinė pensija, sumažintos pensijos skaičiavimo tvarką. Taip pat nurodė, kad pagal Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymą, kuris galiojo iki 2013 m. gruodžio 31 d., pensijos perskaičiuojamos iki šios datos. Pažymėjo, kad Konstituciniame Teisme 2013 m. birželio 11 d. priimtas pareiškėjo Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymas ištirti, ar Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymas neprieštarauja konstituciniams teisinės valstybės, asmenų lygiateisiškumo, teisingumo, proporcingumo principams. Akcentavo, kad VRM privalėjo vykdyti Laikinąjį įstatymą, nepaisydama teismo kreipimosi į Konstitucinį Teismą, nes preziumuojama, kad įstatymas atitinka Konstituciją. VRM tuo pačiu sprendimu, remdamasi Viešojo administravimo įstatymo 23 straipsnio 6 dalimi, paliko nenagrinėtą pareiškėjo skundo dalį dėl pensijos grąžinimo taikant Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatas, nurodydama, kad praėjo daugiau kaip 6 mėnesiai nuo paaiškėjimo apie nepriemokos neteisėtumą dienos (b. l. 15–16).

2014 m. kovo 4 d. Sveikatos priežiūros tarnybos pažymos Nr. 11PP(P)-1334 matyti, kad pareiškėjui paskirtos pensijos dydis su priedu buvo 948,90 Lt, tačiau pritaikius Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nuostatas pareiškėjui pensija buvo perskaičiuota ir mokama sumažinta laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d., o laikotarpiu nuo 2010 m. rugpjūčio 1 d. iki 2012 m. vasario 29 d. pareiškėjo pensija buvo perskaičiuota pritaikius ir Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatas (b. l. 17–18).

Nagrinėjamoje byloje keliamas ginčas dėl pareiškėjui paskirtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos perskaičiavimo, vadovaujantis Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatomis, pagrįstumo ir teisėtumo. Byloje ginčo nėra dėl Laikinojo įstatymo 4 str. nuostatų taikymo pareiškėjui. Ginčui taikytinos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skyrimą ir mokėjimą reglamentuojančių teisės aktų nuostatos.

Pagal 1994 m. gruodžio 22 d. Valstybinių pensijų įstatymo Nr. I-730 (1995-07-04 įstatymo Nr. I-1012, 2002-07-02 įstatymo Nr. IX-1013, 2006-12-12 įstatymo Nr. X-978 redakcija) 1 str. 1 d. Lietuvos Respublikoje nustatomos šios valstybinės pensijos: 1) Lietuvos Respublikos pirmojo ir antrojo laipsnių valstybinės pensijos; 2) nukentėjusiųjų asmenų valstybinės pensijos; 3) pareigūnų ir karių valstybinės pensijos; 4) mokslininkų valstybinės pensijos; 5) teisėjų valstybinės pensijos. To paties straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad pareigūnų ir karių valstybinės pensijos skiriamos pagal specialius įstatymus.

Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 12 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad pareigūnams ir kariams bei jų šeimos nariams valstybines pensijas skiria ir moka Vidaus reikalų ministerija, Specialiųjų tyrimų tarnyba, Valstybės saugumo departamentas, Krašto apsaugos ministerija, Generalinė prokuratūra, Muitinės departamentas prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos ar Kalėjimų departamentas pagal tai, kurioje iš šių institucijų pensijos gavėjas tarnavo paskiausiai. Nagrinėjamu atveju pareiškėjui pensiją moka VRM.

2009 m. gruodžio 9 d. buvo priimtas Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinasis įstatymas Nr. XI-537 (toliau – ir Laikinasis įstatymas), kuris, išskyrus jo 16 str., įsigaliojo 2010 m. sausio 1 d. Laikinasis įstatymas, kaip konstatuota jo preambulėje, buvo priimtas siekiant apriboti ekonomikos krizės nulemtą valstybės ir Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetų deficito didėjimą, jame buvo nustatyta socialinių išmokų (tarp jų ir pareigūnų ir karių valstybinių pensijų) perskaičiavimo tvarka, suponuojant inter alia paskirtų socialinių išmokų laikiną sumažinimą. Pagal minėto įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 punktą šis įstatymas taikomas ir asmenims, gaunantiems valstybines pensijas, paskirtas ir mokamas pagal <...> Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą, <...>.

Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje (redakcija, galiojusi nuo 2010-01-01 iki 2010-03-01) buvo nustatyta, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnyje nustatyta tvarka perskaičiuotų valstybinių pensijų, kurių skyrimas ir (arba) mokėjimas nesiejamas su asmens draudžiamosiomis pajamomis ir kurie po išmokos paskyrimo turi pajamų, nuo kurių skaičiuojamos ir mokamos privalomosios valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos, arba gauna ligos (įskaitant darbdavio mokamas ligos dienomis), motinystės, tėvystės, motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpas, mokamas pagal Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymą, ligos dėl nelaimingo atsitikimo darbe arba profesinės ligos socialinio draudimo pašalpas, mokamas pagal Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymą (toliau šiame įstatyme šios pajamos ir pašalpos vadinamos draudžiamosiomis pajamomis), išskyrus asmenis, draudžiamus privalomuoju valstybiniu socialiniu pensijų draudimu pagal Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 8 ir 9 punktus, mokama pensijos dalis, apskaičiuota taikant koeficientą, apskaičiuotą pagal šio įstatymo 2 priede nurodytą formulę, atsižvelgiant į tą mėnesį, už kurį mokama išmoka, gautų draudžiamųjų pajamų dydį, jeigu išmoka mokama už praėjusį mėnesį. Tuo atveju, kai išmoka mokama už einamąjį mėnesį, atsižvelgiama į praėjusio mėnesio draudžiamąsias pajamas. Iš esmės analogiškas reguliavimas buvo nustatytas ir vėlesnėse Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies redakcijose, galiojusiose nuo 2010-03-01 iki 2010-12-01 ir nuo 2010-12-01 iki 2012-09-01.

Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 2 dalyje buvo nustatyta, kad jeigu 5 straipsnio 1 dalyje nurodytų išmokų gavėjai valstybiniu socialiniu pensijų draudimu draudžiami pagal Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 8 ir 9 punktus, jų draudimo valstybiniu socialiniu pensijų draudimu laikotarpiu mokama 50 procentų priklausančios išmokos.

Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatos, perskaičiuojant valstybines pensijas, buvo taikomos iki 2012 m. rugsėjo 1 d.

Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime, kuris „Valstybės žiniose“ buvo paskelbtas 2012 m. rugsėjo 21 d., pripažino, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai; Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas sumažintų valstybinių pensijų mokėjimas jų gavėjams, kurie po pensijos paskyrimo turi pajamų, nuo kurių skaičiuojamos ir mokamos privalomosios valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą“; Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalis tiek, kiek ji apima šio įstatymo 1 straipsnio 1 dalies 1–4 punktuose nustatytas valstybines pensijas, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23, 29, 52 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui.

Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime pažymėjo, kad Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1, 2 dalyse (2009 m. gruodžio 9 d., 2010 m. vasario 11 d. ir 2010 m. spalio 26 d. redakcijos) nustatytu teisiniu reguliavimu buvo sukurta tokia teisinė situacija, kad asmeniui teko rinktis, ar dirbti tam tikrą darbą arba užsiimti tam tikru verslu ir gauti daugiau sumažintą valstybinę pensiją, ar nedirbti jokio darbo ir neužsiimti jokiu verslu ir gauti tokią valstybinę pensiją, kokia mokama visiems nedirbantiems ir jokiu verslu neužsiimantiems valstybinių pensijų gavėjams. Įstatymų leidėjas, ginčijamu teisiniu reguliavimu sudaręs prielaidas dirbantiems tam tikrą darbą ar užsiimantiems tam tikru verslu valstybinių pensijų gavėjams valstybines pensijas sumažinti daugiau nei nedirbantiems ir jokiu verslu neužsiimantiems valstybinių pensijų gavėjams būtent dėl to, kad jie dirba tam tikrą darbą ar užsiima tam tikru verslu, suvaržė Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą jų teisę laisvai pasirinkti darbą arba užsiimti tam tikru verslu, nes įgyvendinus šią jų teisę jiems paskirta valstybinė pensija vien dėl to, kad jie dirbo tam tikrą darbą ar užsiėmė tam tikru verslu, buvo mažinama daugiau nei nedirbantiems ir jokiu verslu neužsiimantiems valstybinių pensijų gavėjams.

Apibendrinus išdėstytus argumentus, darytina išvada, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime iš esmės pripažino, kad pareigūnų ir karių valstybinių pensijų ribojimas valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai galimas tik pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį. Kitoks pareigūnų ir karių valstybinių pensijų ribojimo mastas, t. y. vadovaujantis Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalimi ir Laikinojo įstatymo 5 straipsniu, pažeidžia pensijos gavėjų konstitucines teises.

Dėl termino kreiptis į teismą su skundu atnaujinimo

Teisėje egzistuoja teisminės gynybos universalumo ir prieinamumo principas, kuris reiškia, jog kiekvienas asmuo, norintis inicijuoti teismo procesą, turi teisę kreiptis į teismą, tačiau teisė kreiptis į teismą turi būti įgyvendinama laikantis tam tikrų procesinių reikalavimų. Vienas iš jų - procesinių terminų laikymasis. Procesiniai terminai žymi ribą tiek individams, tiek valstybės institucijoms, nuo kada teisminė kontrolė tampa nebegalima. Reikia pažymėti, kad teisės nuostatų, reguliuojančių procesinius terminus, taikymas teisės į veiksmingą teisminę apsaugą nepažeidžia. Priešingai, procesinių terminų laikymasis užtikrina lygiateisiškumo bei teisinio saugumo reikalavimus, vykdant teisingumą.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 pažymėjo, kad Konstitucijos 30 str. 1 dalyje ir Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 5 straipsnyje įtvirtinta asmens teisė kreiptis į teismą yra neatsiejamai susijusi su asmens pareiga įgyvendinti šią teisę laikantis įstatymų nustatytų procesinių reikalavimų, vienas iš kurių yra kreipimasis į teismą įstatymo numatytu terminu (LVAT 2010-10-22 nutartis adm. b. Nr. AS525-575/2010). Bylose dėl valstybinės pareigūnų ir karių pensijos nepriemokos priteisimo ABTĮ 33 str. 1 dalyje nustatytas vieno mėnesio kreipimosi į teismą terminas netaikytinas. Ginčo teisinius santykius reguliuojantys Valstybinių pensijų įstatymas bei Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymas nereglamentuoja pareigūnų ir karių teisės gauti valstybinės pensijos nepriemoką, jos įgyvendinimo tvarkos bei ribojimų klausimų, todėl, atsižvelgus į pažeistos teisės pobūdį, pagal analogiją taikytinos panašius teisinius santykius reguliuojančios teisės normos, skirtos valstybinių socialinio draudimo pensijų nepriemokų klausimams spręsti (ABTĮ 4 str. 6 dalis). Pagal Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo bei Valstybinių socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatų normas, pareiškėjas dėl pažeistų teisių visų pirma privalėjo kreiptis į kompetentingą subjektą, kuriam pavesta išmokėti valstybinę pensiją, o šiam subjektui reikalavimo nepatenkinus, galėjo skųsti nepalankų sprendimą teismui. Šioje nutartyje LVAT išplėstinė teisėjų kolegija konstatavo, kad pagal ginčo metu galiojusį teisinį reguliavimą savo pažeistas teises dėl valstybinės pensijos mokėjimo suinteresuoti asmenys galėjo apginti per trejų metų terminą nuo sužinojimo apie priimtą sprendimą dienos, numatytą Valstybinio socialinio draudimo pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje. Nuo 2013 m. sausio 1 d. 3 metų terminas yra sutrumpintas iki 6 mėnesių ir įtvirtintas Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio 2 dalyje. Pažymėtina, kad šioje administracinėje byloje buvo sprendžiamas analogiško skundo kaip nagrinėjamoje byloje pagrįstumo klausimas. Taigi, LVAT išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. kovo 12 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 nusprendė reikalavimams dėl neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos pagal analogiją taikyti Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 45 straipsnyje įtvirtintą 3 metų terminą. Šis terminas pagal analogiją pritaikytas išvadai dėl kreipimosi į teismą priimtinumo pagrįsti. Teismo nuomone, nagrinėjamu atveju nėra objektyvių priežasčių nukrypti nuo suformuotos išvados, jog suinteresuoti asmenys dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos į teismą privalo kreiptis per 3 metų procesinį terminą.

Analogiškos pozicijos LVAT išplėstinė teisėjų kolegija laikėsi ir vėliau išnagrinėtoje administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013. Šioje 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje teismas išaiškino, kad kreipimuisi į administracinį teismą su skundu dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos pagal analogiją taikytinas Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 45 straipsnyje (2005 m. gegužės 19 d. įstatymo Nr. X-209 redakcija) įtvirtintas 3 metų procesinis terminas, o pirmosios sumažintos valstybinės pensijos išmokėjimo diena yra ta objektyvi aplinkybė, su kuria nagrinėjamu atveju gali būti siejama skundo padavimo teismui termino pradžia.

Nagrinėjamu atveju nustatyta, jog pareiškėjui D. J. paskirta pareigūnų ir karių valstybinė pensija pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatas buvo perskaičiuojama nuo 2010 m. rugpjūčio 1 d. Vidaus reikalų, valstybės saugumo, krašto apsaugos bei prokuratūros sistemų pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skyrimo bei mokėjimo nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995-01-20 nutarimu Nr. 83, 24 punkte nurodyta, kad pensija mokama už praėjusį mėnesį pensiją mokančių institucijų nustatyta tvarka. Įvertinus šią nuostatą ir atsižvelgus į Sveikatos priežiūros tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos pažymą apie pareiškėjo pensijos dydį, matyti, kad pirmoji jam sumažinta pareigūnų ir karių valstybinė pensija pagal Laikinojo įstatymo 5 str. nuostatas buvo išmokėta 2010 metų rugsėjo mėnesį. Skundą teismui pareiškėjas pateikė 2014 m. kovo 17 d. (b. l. 1), t. y. praėjus daugiau nei trims metams nuo pirmos pagal Laikinojo įstatymo nuostatas perskaičiuotos pensijos išmokėjimo dienos.

Pateikdamas skundą teismui, pareiškėjas prašė atnaujinti ir skundo padavimo terminą (b. l. 1–4). Prašymą atnaujinti praleistą terminą skundui paduoti pareiškėjas grindžia tuo, jog apie savo teisių galimą pažeidimą sužinojo iš Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo, kuriuo buvo konstatuotas tam tikrų Laikinojo įstatymo nuostatų prieštaravimas Konstitucijai. Delsė kreiptis į teismą, nes pagrįstai tikėjosi, kad jam bus išmokėta neteisėtai sumažinta valstybinės pensijos dalis, kadangi išnyko teisinis pagrindas, kuriuo buvo mažinama pensija. Savo prašymą pareiškėjas grindžia ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. kovo 12 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-552-519/2013.

Pagal ABTĮ 34 str. 1 dalį, teismas gali atnaujinti praleistą skundo padavimo terminą, jeigu bus nustatyta, kad terminas praleistas dėl svarbių priežasčių. Pareiškėjas turi nurodyti svarbias praleidimo priežastis ir pateikti tai patvirtinančius įrodymus (ABTĮ 34 straipsnio 2 dalis).

Teisminėje praktikoje pripažįstama, kad svarbiomis termino praleidimo priežastimis galima laikyti aplinkybes, kurios kliudė asmeniui laiku ir tinkamai, tiesiogiai arba per atstovą ginti savo pažeistas teises ir kurios nepriklausė nuo asmens valios. Teismo diskrecijai palikta spręsti, kokias priežastis pripažinti svarbiomis, kokias – nesvarbiomis, atsižvelgiant į faktines konkrečios bylos aplinkybes. Kadangi įstatymų leidėjas, nustatydamas terminus procesiniams veiksmams atlikti, siekia užtikrinti teisinių santykių stabilumą, praleistas terminas gali būti atnaujinamas tik išimtiniais atvejais, jeigu jo praleidimo priežastys tikrai buvo svarbios (LVAT 2012-03-16 nutartis Nr. AS858-187/2012, 2012-03-02 nutartis Nr. AS858-152/2012 ir kt.). Pažymėtina, jog, spręsdamas, ar termino skundui paduoti praleidimo priežastys yra svarbios, teismas vertina, ar minėtos aplinkybės galėjo užkirsti kelią asmeniui laiku ir tinkamai realizuoti šią teisę, ar pareiškimas atnaujinti praleistą terminą paduotas per protingą laiko tarpą nuo aplinkybių, kurios sukliudė asmeniui laiku ir tinkamai jį paduoti, išnykimo. LVAT ne kartą yra akcentavęs, kad terminas skundui paduoti asmeniui atnaujinamas tik tada, kai paduoti skundą jam sutrukdė konkrečios aplinkybės, kurios nepriklausė nuo terminą praleidusio asmens valios, konkrečioje teisinėje situacijoje jo pasirinkto elgesio modelio, ir kurios sudarė jam objektyvias kliūtis laiku paduoti skundą bei pateikti atitinkamus dokumentus ar įgyvendinti savo tikslus per atstovą arba turėjo įtakos jo valiai, pasirinktam elgesiui taip, kad jis (elgdamasis protingai) galėjo neteisingai suvokti teisinę situaciją.

Teismo vertinimu, pareiškėjo nurodytos aplinkybės pagrindžia pareiškėjo delsimą kreiptis į teismą su skundu. Pažymėtina, kad nei Valstybinių pensijų įstatyme, nei Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatyme nėra reguliuojami klausimai dėl valstybinės pensijos nepriemokos išmokėjimo ar apskundimo terminai. Aplinkybė, kad asmenys, kuriems paskirta pareigūnų ir karių valstybinė pensija buvo perskaičiuota remiantis Konstitucijai prieštaraujančiomis Laikinojo įstatymo nuostatomis, savo teises į pensijos nepriemoką turi ginti per trejų metų terminą, paaiškėjo tik LVAT išplėstinei teisėjų kolegijai priėmus 2013 m. kovo 12 d. nutartį Nr. A-552-519/2013. Šioje nutartyje buvo konstatuota, kad atsižvelgus į pažeistos teisės pobūdį, ginčams dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo, pagal analogiją taikytinos panašius teisinius santykius reguliuojančios teisės normos, skirtos valstybinių socialinio draudimo pensijų nepriemokų klausimams spręsti (ABTĮ 4 str. 6 dalis), t. y. Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymas. Išaiškinimas dėl procesinio trejų metų kreipimosi į teismą termino eigos skaičiavimo buvo pateiktas tik LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje. Be to, LVAT teisėjų kolegija 2014 m. sausio 22 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. AS502-212/2014 pažymėjo, jog ABTĮ 33 straipsnio 1 dalies prasme specialus trejų metų terminas kreiptis į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo expressis verbis nėra įtvirtintas viešai paskelbtame norminiame teisės akte. Todėl pareiškėjas, 2010 metų rugsėjo mėnesį gavęs pirmąją sumažintą pensiją dėl laikinojo įstatymo 5 str. nuostatų taikymo ir nežinodamas, ko iš jo reikalauja teisė, neturėjo realių galimybių savo elgesį orientuoti pagal sąlygas, kurios buvo nustatytos vėlesnėje LVAT jurisprudencijoje (ABTĮ 13 str. 1 dalis).

Atsižvelgdamas į tai, kad iki 2013 metų lapkričio mėnesio ginčo teisinių santykių srityje vyravo teisinis neaiškumas ir neapibrėžtumas, teismas daro išvadą, kad asmens teisės į teisminę gynybą įgyvendinimas valstybinių pensijų gavėjams buvo žymiai apsunkintas.Todėl vadovaujantis protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principais, siekiant užtikrinti pareiškėjo D. J. teisę į teisminę gynybą, pareiškėjo nurodytos priežastys pripažįstamos svarbiomis ir prašymas dėl termino atnaujinimo kreiptis į teismą su skundu tenkintinas (ABTĮ 34 str.).

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad LVAT, formuodamas vienodą teismų praktiką, toje pačioje 2013 m. lapkričio 7 d. administracinėje byloje Nr. 1-444-2232/2013 nurodė, kad įstatymų leidėjas nėra įtvirtinęs privalomos ikiteisminės sprendimų ir veiksmų dėl valstybinių pensijų mokėjimo, inter alia pensijos nepriemokos, nagrinėjimo tvarkos, tačiau pažymėjo, kad administracinių teismų praktikoje šio pobūdžio ginčams bendrąja tvarka yra taikoma ABTĮ 3 str. 1 d. nuostata, pagal kurią suinteresuotų asmenų kreipimaisi administraciniuose teismuose nagrinėjami tik tada, kai tarp šalių yra kilęs ginčas, t. y. tik po to, kai kompetentingas subjektas, išmokantis valstybinę pensiją, atsisako išmokėti pensijos nepriemoką. Nagrinėjamu atveju matyti, kad VRM 2014 m. kovo 4 d. sprendimu Nr. 1D-1853 (11) atsisakė nagrinėti pareiškėjo prašymą dėl pensijos nepriemokos išmokėjimo kaip praleidus apskundimo terminą ir nurodė, jog neturi teisinio pagrindo išmokėti pareiškėjui valstybinės pensijos nepriemoką, todėl laikytina, kad ministerija išreiškė savo poziciją dėl kilusio ginčo esmės. Tačiau tai neįpareigoja pareiškėjo skųsti teismui šio sprendimo, kadangi jis nelaikytinas šios institucijos sprendimu, priimtu kaip išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka. Todėl ir šio sprendimo panaikinimas (nepanaikinimas) nesąlygoja klausimo dėl pensijos nepriemokos priteisimo nagrinėjimo. Atsižvelgiant į tai, toliau spręstinas pareiškėjo skundo reikalavimo priteisti pensijos nepriemoką pagrįstumo klausimas.

Dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 pažymėjo, kad teisės į pensiją turtiniai aspektai ginami pagal nuosavybės neliečiamumo principą, skelbiamą Konstitucijos 23 straipsnyje. Konstitucinis Teismas ne kartą savo jurisprudencijoje yra konstatavęs, kad asmenys, kuriems Konstitucijoje ar įstatyme nustatyta pensija buvo paskirta ir mokama, pagal Konstitucijos 23 straipsnį turi teisę reikalauti, kad jiems tokio dydžio išmokos, kokios buvo paskirtos ir mokamos, būtų mokamos ir toliau (inter alia Konstitucinio Teismo 2003 m. liepos 4 d. nutarimas, 2010 m. balandžio 20 d. sprendimas, 2012 m. vasario 6 d. nutarimas). Teisė į nuosavybę – prigimtinė žmogaus teisė. Ji grindžiama bendromis teisinių valstybių konstitucinėmis tradicijomis bei tarptautiniais įsipareigojimais, susijusiais su žmogaus teisėmis. Nuosavybės teisių apsauga garantuojama Europos žmogaus teisių konvencijos Pirmojo Protokolo 1 straipsnio, 2000 m. gruodžio 7 d. Nicoje paskelbtos Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 17 straipsnio, Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos 17 straipsnio nuostatų. Tačiau teisė į nuosavybę nėra absoliuti. Vertinant teisę į pensiją nuosavybės teisių apsaugos kontekste, būtina užtikrinti visuomenės ir asmens interesų pusiausvyrą, todėl tam tikrais atvejais ši teisė gali būti ribojama laikantis teisinės valstybės, lygiateisiškumo, proporcingumo principų ir kitų konstitucinių imperatyvų (mutatis mutandis žr. Konstitucinio Teismo 2010 m. balandžio 20 d. sprendimą, 2012 m. vasario 6 d. nutarimą).

Sveikatos priežiūros tarnybos 2014 m. kovo 4 d. pažyma Nr. 11PP(P)-1334 (b. l. 17–18) patvirtina, kad pareiškėjui D. J. paskirta pareigūnų ir karių valstybinė pensija nuo 2010 m. sausio 1 d. buvo perskaičiuota ir mokama vadovaujantis Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nuostatomis, kurių konstitucingumas buvo patvirtintas Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu. Kadangi pareiškėjas laikotarpiu nuo 2010 m.rugpjūčio 1 d. iki 2012 m. vasario 29 d. dirbo ir turėjo draudžiamųjų pajamų, jo pensija buvo dar kartą perskaičiuota ir sumažinta, pritaikius Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatas, kurios Konstitucinio Teismo buvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai. Teismo vertinimu, pareiškėjo užtarnautos valstybinės pensijos sumažinimas remiantis Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje nustatytu teisiniu reguliavimu reiškia teisinį netikrumą, pareiškėjo teisėtų lūkesčių paneigimą įdėjus atitinkamas pastangas turėti didesnes pajamas, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnyje įtvirtinto nuosavybės neliečiamumo principo, konstitucinio lygiateisiškumo, proporcingumo principų pažeidimą, todėl toks pensijos sumažinimas nėra pateisinamas.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, jog pareiškėjui D. J. laikotarpiu nuo 2010 m. rugpjūčio 1 d. iki 2012 m. vasario 29 d. imtinai buvo nepagrįstai neišmokėta valstybinės pensijos dalis, pritaikius Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatas. Teismo paskaičiavimu tai sudaro 1319,62 Lt (skirtumas tarp pensijos, perskaičiuotos pagal Laikinojo įstatymo 4 str. ir išmokėtos pensijos, kuri prieš tai dar buvo perskaičiuota pagal Laikinojo įstatymo 5 str., b. l. 17–18). Pareiškėjo pensijos sumažinimas, pritaikius Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatas, laikytinas atliktu teisėtai ir pagrįstai.

LVAT išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 taip pat pažymėjo, kad pareiškėjo teisių pažeidimas kyla dėl to, jog Lietuvos valstybė, o konkrečiai Lietuvos Respublikos Seimas, netinkamai reglamentavo valstybinės pensijos mokėjimo klausimus. Iš tiesų, pareiškėjo turtinių interesų pažeidimą sukėlė teisėtomis laikytos ir vėliau antikonstitucinėmis paskelbtos Laikinojo įstatymo nuostatos. Todėl atsakove šioje byloje dėl sumažintos valstybinės pensijos mokėjimo turėtų būti Lietuvos valstybė, o ne Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija. Vyriausybė 2010-07-07 nutarimu Nr. 992 nustatė, kad valstybei (Vyriausybei) bylose dėl pareigūnų ir karių valstybinių pensijų, neišmokėtų pagal Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinąjį įstatymą, priteisimo atstovauja institucijos, kurios skiria ir moka pareigūnų ir karių valstybines pensijas.

Atsižvelgiant į šį Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo ipraktiką bei nurodytą teisinį reglamentavimą, remiantis 2014 m. kovo 4 d. Sveikatos priežiūros tarnybos pažyma Nr. 11PP(P)-1334 ir Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu, pareiškėjui D. J. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos VRM, priteistina neišmokėtos pensijos dalis 1319,62 Lt (tai atitinka 382,19 Eur), susidariusi laikotarpiu nuo 2010 m. rugpjūčio 1 d. iki 2012 m. vasario 29 d. pritaikius Konstitucijai prieštaraujančiomis pripažintas Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatas.

Atsižvelgiant į byloje nustatytas aplinkybes, remiantis anksčiau sprendime išdėstytais motyvais bei vadovaujantis Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu, pareiškėjo skundas tenkintinas (ABTĮ 88 str. 2 p.).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 85 - 87 straipsniais, 88 straipsnio 2 punktu, 127 straipsnio 1 dalimi, 129 straipsniais,

nusprendžia:

Pareiškėjo D. J. skundą tenkinti.

Priteisti pareiškėjui D. J. iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, 382,19 Eur (tris šimtus aštuoniasdešimt du eurus ir devyniolika euro centų) neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį, susidariusią laikotarpiu nuo 2010 m. rugpjūčio 1 d. iki 2012 m. vasario 29 d. pritaikius Konstitucijai prieštaraujančiomis pripažintas Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatas.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėjai Arūnas KaminskasMargarita StambrauskaitėHalina Zaikauskaitė