Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas

2021-06-15 · Administracinė byla Nr. eI2-2567-811/2021

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2021-06-15
Bylos Nr.
eI2-2567-811/2021
Teisminio proceso Nr.
3-63-3-00218-2021-1
Bylos rūšis
administracinė byla
Instancija
I-a instancija
Rezultatas
Skundas (prašymas) atmestas
Teisėjai
Violeta Petkevičienė (pirm.), Fausta Vitkienė, Eglė Žulytė-Janulionienė
Pareiškėjas
H. H.
Atsakovas
Valstybės sienos apsaugos tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
Administracinė byla Nr. eI2-2567-811/2021Teisminio proceso Nr. 3-63-3-00218-2021-1Procesinio sprendimo kategorijos: 41; 55.1.3 (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2021 m. birželio 15 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Violetos Petkevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Faustos Vitkienės ir Eglės Žulytės-Janulionienės,

viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos H. H. (H. H.) skundą atsakovei Valstybės sienos apsaugos tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėja Vilniaus apygardos administraciniam teismui pateiktame skunde prašo panaikinti Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Pagėgių pasienio rinktinės Migracijos skyriaus (toliau – Rinktinė) 2021 m. vasario 22 d. sprendimą Nr. 127-3 (toliau – Sprendimas).

Pareiškėja vadovaujasi Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – Įstatymas) 5 straipsnio 1, 4 dalimis, 11 straipsnio 1-2, 6 dalimis ir teigia į Lietuvos Respubliką atvykusi teisėtai, t. y. turėdama teisėtą ir pagrįstą tikslą - buvusi komandiruota vykdyti paslaugų sutarties, sudarytos tarp Lietuvos ir Lenkijos įmonių. Pažymi, kad jai buvo suteikta Lenkijos D tipo viza, galiojanti nuo 2020 m. spalio 20 d. iki 2021 m. birželio 21 d.

Teigia, jog patikrinimo metu Rinktinei buvo pateikti visi su komandiruote susiję dokumentai, pareiškėja laikėsi atvykimo metu nustatytų reikalavimų bei rekomendacijų dėl saviizoliacijos ir testavimosi ir tvirtina turėjusi teisę 2021 m. sausio 1 d. atvykti į Lietuvos Respubliką vadovaujantis Įstatymo 11 straipsnio 2 ir 6 dalimis ir teisę būti Lietuvoje neviršijant Įstatymo 11 straipsnio 2 dalyje nustatytų buvimo terminų.

Šalies argumentai

Pareiškėja mano, jog priimant Sprendimą, liko neįvertintos aplinkybės, jog ji Šengeno sieną kirto atvykdama į Lenkijos Respubliką, todėl mano, kad priimant Sprendimą, turėjo būti vertinama, ar pareiškėja turėjo teisę į Lietuvą atvykti iš Lenkijos. Mano, jog jai iš Lenkijos atvykus į Lietuvą, turėjo būti taikomi atvykimo metu Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2020 m. lapkričio 4 d. nutarimu Nr. 1226 „Dėl karantino Lietuvos Respublikos teritorijoje paskelbimo“ (toliau – Nutarimas) nustatyti reikalavimai dėl užsieniečių, atvykstančių iš Europos Sąjungos valstybių, tačiau priimant Sprendimą, buvo įvertinti tik duomenys dėl pareiškėjos pilietybės ir neįvertinta bei nepasiakyta dėl leidimo atvykti į Lietuvą asmenims, kurių gyvenamoji vieta yra Lenkijos Respublikoje.

Atkreipia dėmesį į tai, jog pareiškėja Sprendimu įpareigota išvykti iš Lietuvos į Ukrainą, tačiau pareiškėja tvirtina atvykusi į Šengeno zoną teisėtai bei turėdama galiojančią Lenkijos D tipo vizą. Mano, kad net tuo atveju, jeigu jos atvykimas būtų pripažintas neteisėtu, ji galėtų būti įpareigota išvykti į Lenkiją (šalį, iš kur atvyko), o ne į Ukrainą. Teigia, jog Sprendime iš viso dėl šių aplinkybių nepasisakyta. Tuo pačiu nurodo, kad Sprendime neatsižvelgta į visas galimas Nutarimu taikomas išimtis dėl draudimo užsieniečiams atvykti į šalį netaikymo, buvo formaliai įvertinta situacija ir neatsižvelgta į teisinį reguliavimą dėl asmenų, kurie jau yra teisėtai atvykę į Šengeno zoną ir turi teisėtą pagrindą joje būti, teisinę padėtį Nutarimo taikymo apimtyje.

Mano, kad pareiškėjai turint teisėtą pagrindą atvykti ir gyventi (dirbti) Lenkijos Respublikoje, nesuėjus Įstatymo 11 straipsnio 2 ir 6 dalyse nurodytam terminui, pareiškėjos atvykimas į Lietuvos Respubliką turi būti kvalifikuojamas pagal Nutarimo 2.1.2.1 arba 2.1.2.4 punktus ir pripažintas teisėtu.

Atsiliepimas

Atsakovė Valstybės sienos apsaugos tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – Tarnyba) atsiliepime nurodo su pareiškėjos skundu nesutinkanti ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

Teigia, kad 2021 m. vasario 22 d. vykusios apklaustos metu nustatyta, jog pareiškėja 2021 m. sausio 1 d. į Lietuvos Respubliką atvyko iš Lenkijos Respublikos turėdama (duomenys neskelbtini) pasą Nr. (duomenys neskelbtini), galiojantį iki (duomenys neskelbtini), kuriame buvo Lenkijos Respublikos ambasadoje Lvove 2020 m. spalio 12 d. išduota daugkartinė Lenkijos Respublikos nacionalinė D viza Nr. (duomenys neskelbtini), galiojanti nuo 2020 m. spalio 12 d. iki 2021 m. birželio 22 d., nurodytas 254 buvimo dienų skaičius. Teigia, jog apklausos metu aiškinantis aplinkybes, pareiškėja nurodė 2020 m. lapkričio 29 d. išvykusi iš Ukrainos į Lenkiją, o 2021 m. sausio 1 d., turėdama tikslą dirbti, atvyko į Lietuvą. Kadangi turėjo galiojančią vizą, pareiškėja pageidavo grįžti į Lenkiją. Rinktinės Migracijos skyriaus pareigūnas, atlikęs administracinio nusižengimo tyrimą ir surinkęs įrodymus, 2021 m. vasario 22 d. išnagrinėjo administracinio nusižengimo bylą ir priėmė nutarimą dėl administracinio nusižengimo, kai protokolas nesurašomas, Nr. 37235-ANR_N-145-2021 (ROIK Nr. 21128743834) dėl Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ANK) 538 straipsnyje numatyto administracinio nusižengimo, kuriuo pareiškėja pripažinta pažeidusi Nutarimo 2.1.2 punkto reikalavimus, t. y. 2021 m. sausio 1 d. neteisėtai atvyko į Lietuvos Respubliką iš Lenkijos Respublikos, Įstatymo 10 straipsnio 1 punkto, 23 straipsnio 8 punkto reikalavimus, dėl to jai skirta administracinė nuobauda – įspėjimas. Tuo pačiu vadovaujantis Įstatymo 125 straipsnio 1 dalies 7 punktu neteisėtai atvykusiai į Lietuvos Respubliką pareiškėjai 2021 m. vasario 22 d. priimtas skundžiamas Sprendimas, kuriuo pareiškėja įpareigota per 15 dienų nuo sprendimo įteikimo dienos, t. y. iki 2021 m. kovo 9 d., išvykti į Lenkijos Respubliką.

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmestinas.

Nagrinėjant bylą, nustatyta, kad pareiškėja 2021 m. sausio 1 d. atvyko į Lietuvos Respubliką iš Lenkijos Respublikos. Pareiškėja turėjo (duomenys neskelbtini) pasą Nr. (duomenys neskelbtini), galiojantį iki (duomenys neskelbtini), kuriame buvo Lenkijos Respublikos ambasadoje Lvove 2020 m. spalio 12 d. išduota daugkartinė Lenkijos Respublikos nacionalinė D viza Nr. (duomenys neskelbtini), galiojanti nuo 2020 m. spalio 12 d. iki 2021 m. birželio 22 d., nurodytas 254 buvimo dienų skaičius (toliau – Viza).

Apklausos metu aiškinantis aplinkybes, pareiškėja nurodė 2020 m. lapkričio 29 d. išvykusi iš Ukrainos į Lenkiją, o 2021 m. sausio 1 d., turėdama tikslą dirbti, atvyko į Lietuvą. Kadangi turėjo galiojančią vizą, pareiškėja pageidavo grįžti į Lenkiją. Rinktinės pareigūnas atliko administracinio nusižengimo tyrimą ir 2021 m. vasario 22 d. priėmė nutarimą dėl administracinio nusižengimo, kai protokolas nesurašomas, Nr. 37235-ANR_N-145-2021 (ROIK Nr. 21128743834) dėl ANK 538 straipsnyje numatyto administracinio nusižengimo, kuriuo pareiškėja 2021 m. sausio 1 d. neteisėtai atvykusi į Lietuvos Respubliką iš Lenkijos Respublikos, pripažinta pažeidusi Nutarimo 2.1.2 punkto reikalavimus, Įstatymo 10 straipsnio 1 punkto, 23 straipsnio 8 punkto reikalavimus ir dėl to jai skirta administracinė nuobauda – įspėjimas.

Tuo pačiu 2021 m. vasario 22 d. buvo priimtas skundžiamas Sprendimas.

Ginčas byloje kilo dėl Sprendimo, kuriuo pareiškėja įpareigota per 15 dienų nuo sprendimo įteikimo dienos, t. y. iki 2021 m. kovo 9 d., išvykti į Lenkijos Respubliką, teisėtumo ir pagrįstumo.

Pagal Įstatymo 2 straipsnio 9 dalį įpareigojimas išvykti iš Lietuvos Respublikos – teisės aktų nustatyta tvarka priimtas sprendimas, pagal kurį užsienietis per nustatytą laiką savanoriškai privalo išvykti į tą Europos Sąjungos ar Europos laisvosios prekybos asociacijos valstybę narę, kurioje jis turi teisę būti ar gyventi.

Įstatymo 125 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad jeigu yra bent vienas iš Įstatymo 125 straipsnio 1 dalyje nustatytų grąžinimo į užsienio valstybę pagrindų, tačiau užsienietis turi galiojantį kitos Europos Sąjungos ar Europos laisvosios prekybos asociacijos valstybės narės išduotą dokumentą, suteikiantį teisę joje būti ar gyventi, užsienietis yra įpareigojamas išvykti iš Lietuvos Respublikos. Įstatymo 125 straipsnio 1 dalies 7 punkte nustatyta, kad sprendimas grąžinti užsienietį į užsienio valstybę priimamas, kai jis neteisėtai atvyko į Lietuvos Respubliką ar neteisėtai joje yra, prašo leisti savanoriškai grįžti į užsienio valstybę ir bendradarbiauja su kompetentingomis institucijomis grąžinimo į užsienio valstybę klausimu.

Pagal Įstatymo 23 straipsnio 1 dalies 8 punktą užsieniečio buvimas Lietuvos Respublikoje laikomas neteisėtu, jeigu užsienietis neteisėtai atvyko į Lietuvos Respubliką.

Įstatymo 11 straipsnyje nustatyta, kad užsienietis, kuris nėra Europos Sąjungos valstybės narės pilietis, bet turi vienos iš Europos Sąjungos valstybių narių išduotą Europos Sąjungos leidimo gyventi kortelę, gali atvykti į Lietuvos Respubliką ir būti Lietuvos Respublikoje be vizos ne ilgiau negu 90 dienų per 180 dienų laikotarpį (šio straipsnio 4 dalis), užsienietis, kuris nenurodytas šio straipsnio 4 dalyje, bet turi kitos Šengeno valstybės išduotą leidimą gyventi ar nacionalinę vizą, leidimo gyventi ar nacionalinės vizos galiojimo metu turi teisę atvykti į Lietuvos Respubliką ir būti joje be vizos, bet jo buvimas Lietuvos Respublikoje ir kitose Šengeno valstybėse negali trukti ilgiau negu 90 dienų per 180 dienų laikotarpį (šio straipsnio 5 dalis).

Pareiškėjos atvykimo į Lietuvos Respubliką metu galiojusio Nutarimo (redakcija, galiojusi nuo 2020 m. gruodžio 28 d. iki 2021m. sausio 4 d.) 2.1.2 punkte buvo įtvirtinta bendro pobūdžio taisyklė, nustatanti, kad Valstybės sienos kirtimas apribojamas uždraudžiant užsieniečiams atvykti į Lietuvos Respubliką. Šis draudimas buvo netaikomas, Europos ekonominės erdvės valstybių, Šveicarijos Konfederacijos, Jungtinės Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystės, Andoros Kunigaikštystės, Monako Kunigaikštystės, San Marino Respublikos ir Šventojo Sosto (Vatikano Miesto Valstybės) piliečiams ir šiose valstybėse teisėtai gyvenantiems asmenims (Nutarimo 2.1.2.1 punktas).

Pagal Įstatymo 2 straipsnio 33 dalį viza – į užsieniečio kelionės dokumentą įklijuojamas įklijos formos leidimas, leidžiantis atvykti į Lietuvos Respubliką, būti joje ar vykti tranzitu, tačiau, tai nėra dokumentas, suteikiantis užsieniečiui teisę laikinai gyventi jame nurodytą laiką, nes toks suteikiantis teisę gyventi yra tik leidimas laikinai ar nuolat gyventi.

Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėja į Lietuvos Respubliką atvyko 2021 m. sausio 1 d. galiojant Nutarimo 2.1.2 punkte įtvirtintam draudimui atvykti į Lietuvos Respubliką ir nors turėjo Vizą, tačiau neturėjo laikino ar ilgalaikio leidimo gyventi, konstatuotina, kad jos atvykimas buvo netesėtas.

Pagal Įstatymo 125 straipsnio 1 dalies 7 punktą 7) jis neteisėtai atvyko į Lietuvos Respubliką ar neteisėtai joje yra, prašo leisti savanoriškai grįžti į užsienio valstybę ir bendradarbiauja su kompetentingomis institucijomis grąžinimo į užsienio valstybę klausimu. Pagal to paties straipsnio 2 dalį, jeigu yra bent vienas iš šio straipsnio 1 dalyje nustatytų grąžinimo į užsienio valstybę pagrindų, tačiau užsienietis turi galiojantį kitos Europos Sąjungos ar Europos laisvosios prekybos asociacijos valstybės narės išduotą dokumentą, suteikiantį teisę joje būti ar gyventi, užsienietis yra įpareigojamas išvykti iš Lietuvos Respublikos.

Priimant įpareigojimą išvykti iš Lietuvos Respublikos, sprendimą grąžinti užsienietį į užsienio valstybę arba išsiųsti užsienietį iš Lietuvos Respublikos, atsižvelgiama į jo: 1) buvimo Lietuvos Respublikoje laiką; 2) šeiminius ryšius su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje; 3) esamus socialinius, ekonominius ir kitus ryšius su Lietuvos Respublika, taip pat į tai, ar jis turi nepilnamečių vaikų, kurie mokosi Lietuvos Respublikoje pagal formaliojo švietimo programą (programas); 4) padaryto teisės pažeidimo pavojingumo pobūdį ir mastą (Įstatymo 128 straipsnio 1 dalis).

Įstatymo 130 straipsnio 1 dalis numato, kad draudžiama išsiųsti arba grąžinti užsienietį į valstybę, kurioje jo gyvybei ar laisvei gresia pavojus arba jis gali būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų, arba į valstybę, iš kurios jis gali būti vėliau nusiųstas į tokią valstybę. Pagal Įstatymo 130 straipsnio 2 dalį užsienietis neišsiunčiamas iš Lietuvos Respublikos arba negrąžinamas į valstybę, jeigu yra rimtas pagrindas manyti, kad joje užsienietis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas.

Nagrinėjamoje byloje nenustatyta Įstatymo 130 straipsnyje 1 ir 2 dalyse nurodytų pagrindų, jog sugrąžinus pareiškėją į Lenkijos Respubliką, kiltų pavojus jos gyvybei arba ji gali būti persekiojama, nėra jokių duomenų, kad ji bus kankinama, su ja bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba žeminamas jos orumas ar ji bus tokiu būdu baudžiama. Pareiškėjos šeimyninių ryšių su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis, socialinių, ekonominių ir kitų pareiškėjos ryšių su Lietuvos Respublika taip pat nenustatyta.

Nagrinėjamu atveju, pareiškėja siekia paneigti ginčijamo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tuo aspektu, jog ji išsiunčiama į Ukrainą. Iš Sprendimo turinio, kaip jau yra konstatuota, matyti, jog pareiškėja įpareigota išvykti ne į Ukrainą, bet į Lenkijos Respubliką.

Pagal Įstatymo 2 straipsnio 9 dalį užsienietis įpareigojimas išvykti į tą Europos Sąjungos ar Europos laisvosios prekybos asociacijos valstybę narę, kurioje jis turi teisę būti ar gyventi. Pareiškėja turi teisę būti, o ne gyventi Lenkijos Respublikoje, todėl ji išsiunčiamas teisėtai į valstybę, kurioje ji turi teisę būti, ir tai nepatvirtina fakto, kad ji gali ten gyventi (Įstatymo 2 straipsnio 9 dalis nustato alternatyvas – būti ar gyventi, šiuo atveju išsiunčiama pagal teisę būti).

Sprendime detaliai, išsamiai ir aiškiai išdėstytos reikšmingos faktinės aplinkybės, nurodytos konkrečias taikytinos teisės normos ir, atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pripažintina, kad jos šiuo konkrečiu atveju pritaikytos pagrįstai. Sprendimo tiek teisiniai, tiek faktiniai motyvai yra aiškūs ir nurodyti detaliai, o skundo turinys patvirtina, kad pareiškėja suprato Sprendimą, tačiau pateikė kitokį jo vertinimą. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad Sprendimas atitinka Viešojo administravimo įstatymo reikalavimus, yra teisėtas ir pagrįstas, ir nėra pagrindų jo naikinti nei pareiškėjos nurodytais, nei kitais argumentais, todėl pareiškėjos skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 133 straipsniu, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 140 straipsnio 4 dalimi, teismas

nusprendžia:

pareiškėjos H. H. (H. H.) skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 kalendorinių dienų nuo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėjos Violeta PetkevičienėFausta VitkienėEglė Žulytė-Janulionienė