- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2010-05-13
- Bylos Nr.
- 2-704/2010
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Alė Bukavinienė, Audronė Jarackaitė, Konstantinas Gurinas
- Kreditorius
- uždarosios akcinės bendrovės „Domus centras“
- Kategorijos
- 110.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Alės Bukavinienės, Konstantino Gurino (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Audronės Jarackaitės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal kreditoriaus uždarosios akcinės bendrovės „Domus centras“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2010 m. vasario 18 d. nutarties, kuria atmestas prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, civilinėje byloje Nr. L2-3874-258/2010 pagal kreditoriaus uždarosios akcinės bendrovės „Domus centras“ pareiškimą dėl skolos, delspinigių ir palūkanų priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
Šalies argumentai
Kreditorius UAB „Domus centras“ kreipėsi į teismą su pareiškimu dėl teismo įsakymo išdavimo skolininko UAB „Norta“ atžvilgiu, prašydamas priteisti iš skolininko kreditoriaus naudai 99 205,18 Lt skolą, 4 951,48 Lt delspinigių, 6 proc. metinių palūkanų nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo įsakymo visiško įvykdymo, 1 171,00 Lt bylinėjimosi išlaidų. Kreditorius taip pat prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – areštuoti skolininko turtą 104 156,66 Lt sumai. Nurodė, kad skolininkas vengia atsiskaityti ilgą laiko tarpą, skolos nesumokėjo net po kreditoriaus papildomai nustatyto termino skolai apmokėti, skolos suma yra didelė.
Vilniaus apygardos teismas 2010 m. vasario 1 d. priėmė teismo įsakymą ir nutarė iš UAB „Norta“ išieškoti 99 205,18 Lt skolą, 4 951,48 Lt delspinigių, 6 proc. metinių palūkanų nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo įsakymo visiško įvykdymo, 1 171,00 Lt bylinėjimosi išlaidų. Tačiau Vilniaus apygardos teismas 2010 m. vasario 1 d. nutartimi atmetė kreditoriaus UAB „Domus centras“ prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Teismas pažymėjo, kad kreditorius nenurodė faktų ir aplinkybių, patvirtinančių, jog nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas, o faktas, kad skolininkas neatsiskaito su kreditoriumi, savaime nėra pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir nereiškia, jog skolininkas ateityje vengs įvykdyti teismo sprendimą. Be to, pagal VĮ Registrų centrui skolininko pateiktą 2008 m. balansą, skolininko turtas buvo 27 796 726 Lt, todėl reikalaujama pinigų suma nelaikytina didele.
2010 m. vasario 17 d. Vilniaus apygardos teisme gautas kreditoriaus UAB „Domus centras“ prašymas taikyti skolininko UAB „Norta“ atžvilgiu laikinąsias apsaugos priemones – atsakovui priklausančio kilnojamojo ir nekilnojamojo turto bei lėšų, esančių atsakovo banko sąskaitose, areštą 104 156,66 Lt sumai.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus apygardos teismas 2010 m. vasario 18 d. nutartimi kreditoriaus UAB „Domus centras“ prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo skolininkui UAB „Norta“ atmetė. Teismas nurodė, kad sprendimas (teismo įsakymas) šioje byloje jau yra priimtas, o teismas jau pasisakė dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo 2010 m. vasario 1 d. nutartimi, kuria kreditoriaus prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones buvo atmestas. Jokių naujų aplinkybių, kurios galėjo atsirasti po teismo priimtos nutarties atsisakyti taikyti skolininkui laikinąsias apsaugos priemones, kreditorius nenurodė. Aplinkybė, kad kreditorius gera valia ilgą laiką neatsiskaito, nuolat vėluoja mokėti ieškovui už suteiktas paslaugas, nesudaro pagrindo išvadai, kad yra tikimybė, kad skolininkas, siekdamas išvengti išieškojimo, gali imtis priemonių savo turimam turtui paslėpti, realizuoti ar kitokiu būdu padaryti ieškovui negalimą teismo sprendimo įvykdymą. Kartu teismas pažymėjo, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymo poreikį nulemia ne galimas spėjimas, o reali grėsmė sprendimo įvykdymui dėl konkrečių skolininko veiksmų arba neveikimo, kuriuos privalo pagrįsti prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones teikiantis asmuo.
Šalies argumentai
Atskiruoju skundu kreditorius UAB „Domus centras“ prašo taikyti skolininko UAB „Norta“ atžvilgiu laikinąsias apsaugos priemones – skolininkui priklausančio kilnojamojo ir nekilnojamojo turto bei lėšų, esančių skolininko banko sąskaitose, areštą 104 156,66 Lt sumai, turtą surasti ir areštą vykdyti pavedant antstoliui. Nurodo šiuos argumentus:
1. Skolininkas nuolat vengia ir vėluoja mokėti kreditoriui už paslaugas pagal 2003 m. rugpjūčio 5 d. sudarytą negyvenamųjų patalpų nuomos sutartį, o į pretenzijas nereaguoja, todėl jo elgesys laikytinas nesąžiningu.
2. Grėsmę teismo įsakymo įvykdymui kelia ir prasta skolininko finansinė padėtis, nes iš jo balanso už 2008 metus aišku, kad įsipareigojimai bendrai sudaro net 22 018 109 Lt, iš kurių 13 067 040 Lt – įsipareigojimai per vienerius metus. Be to, visas skolininko turtas yra įkeistas tretiesiems asmenims, o taip pat įkeisti ir skolininko turimi vertybiniai popieriai, transporto priemonės bei atsargos, todėl išieškoti iš šio turto apeliantui praktiškai neįmanoma (CPK 746 str. 1 d., 747 str. 1 d.). Tokiu būdu apelianto naudai išieškotina pinigų suma laikytina didele.
3. Teismas, taikydamas laikinąsias apsaugos priemone, neprivalo turėti įrodymų, kad ateityje neabejotinai atsiras grėsmė kreditoriaus turtiniams interesams, o pakanka įsitikinti, kad konkrečioje situacijoje egzistuoja tokio pobūdžio grėsmės atsiradimo tikimybė, kuri nagrinėjamu atveju egzistuoja.
Atskirasis skundas netenkinamas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d., 338 str.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą tik apskųstoje dalyje ir tik analizuojant atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 str., 338 str.).
Vadovaujantis CPK 144 straipsnio 1 dalies nuostatomis, teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu, jų nesiėmus, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymu siekiama garantuoti būsimo procesinio teismo sprendimo byloje realų ir tinkamą įvykdymą, o laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos bet kurioje proceso stadijoje. Tačiau, nors skundžiama Vilniaus apygardos teismo 2010 m. vasario 18 d. nutartis priimta dar neįsiteisėjus to paties teismo 2010 m. vasario 1 d. įsakymui, kuriuo iš skolininko UAB „Norta“ nutarta išieškoti 99 205,18 Lt skolą bei 4 951,48 delspinigių, tačiau iš informacinės sistemos LITEKO duomenų aišku, kad prieštaravimų dėl kreditoriaus pateikto reikalavimo įstatymo numatytu terminu skolininkas nepateikė (teismo įsakymo nuorašas kartu su pranešimu skolininkui išsiųstas 2010 m. vasario 3 d. ir nėra jokių duomenų apie teismo įsakymo nuorašo ir pranešimo neįteikimą), todėl minėtos aplinkybės leidžia pagrįstai manyti, kad minėtas Vilniaus apygardos teismo 2010 m. vasario 1 d. įsakymas įsiteisėjo (CPK 436 str. 7 d., 437 str. 2 d. 1 p.). Tokiu būdu, spręsdamas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinumo, apeliacinės instancijos teismas turi atsižvelgti ne tik į skundžiamos nutarties metu egzistavusias aplinkybes, tačiau ir į bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka metu egzistuojančias aplinkybes.
Žemesnės instancijos teismas
Atitinkamai, priešingai negu nurodo apeliantas, teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog vien tai, kad skolininkas neatsiskaito ir nuolat vėluoja mokėti ieškovui už suteiktas paslaugas, nesudaro pagrindo išvadai, kad yra tikimybė, jog skolininkas, siekdamas išvengti išieškojimo, gali imtis priemonių, siekiant apsunkinti ar padaryti neįmanomą teismo sprendimo vykdymą. Atitinkamai reikalaujama 104 156,66 Lt suma juridiniam asmeniui, kurio turtas 2008 metų balanso duomenimis sudarė net 27 796 726 Lt (b. l. 14-16), nelaikytina didele, todėl Vilniaus apygardos teismas 2010 m. vasario 18 d. nutartimi pagrįstai atsisakė tenkinti kreditoriaus UAB „Domus centras“ reikalavimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Atitinkamai, nors apeliantas nurodo, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinybę pagrindžia prasta skolininko finansinė padėtis dėl jo turto įkeitimo tretiesiems asmenims ir didelių įsipareigojimų, tačiau apeliantas prastą skolininko padėtį motyvuoja 2008 metų balanso duomenimis (dideliais įmonės finansiniais įsipareigojimais), o iš UAB „Norta“ pelno – nuostolio ataskaitos už 2008 metus (b. l. 17) aišku, kad skolininko veikla 2008 metais buvo pelninga, todėl dideli įsipareigojimai konkrečiu atveju nerodo blogos įmonės finansinės padėties. Be to, kaip jau minėta, sprendžiant pagal aukščiau išdėstytas aplinkybes, 2010 m. vasario 1 d. įsakymas, kuriuo nutarta išieškoti iš UAB „Norta“ iš viso 104 156,66 Lt sumą, yra įsiteisėjęs, o teismo įsakymas yra vykdytinas dokumentas (CPK 584 str. 1 d. 1 p.) bei vykdomas CPK VI dalyje numatyta tvarka, nukreipiant išieškojimą skirtinga negu (atsižvelgiant į ekonomiškumo principą) taikomos laikinosios apsaugos priemonės, tvarka (CPK 145 str. 2 d., 665 str.), todėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymas konkrečiu atveju būtų perteklinis.
Atsižvelgiant į visas aukščiau išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegijos nuomone, naikinti Vilniaus apygardos teismo 2010 m. vasario 18 d. nutarties dėl atskirajame skunde išdėstytų argumentų nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 punktu,
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2010 m. vasario 18 d. nutartį palikti nepakeistą.