- Teismas
- Vilniaus miesto apylinkės teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2019-04-02
- Bylos Nr.
- 2-2520-1089/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-35603-2018-7
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Linas Virkutis
- Ieškovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Ginestra“
- Atsakovas
- uždarajai akcinei bendrovei „Asimesta“
- Advokatai
- Dina Olševskaja
- Kategorijos
- 2.6.8.8Sutarčių aiškinimas
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Ginestra“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Asimesta“ dėl įsiskolinimo ir delspinigių priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Bylos šalių reikalavimų, argumentų ir atsikirtimų esmė
1. Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Ginestra“ kreipėsi į teismą, prašydama priteisti iš atsakovės UAB „Asimesta“ 5 307,04 Eur skolą, 75,77 Eur delspinigius, 6 procentų dydžio procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Pareikštus reikalavimus ieškovė grindžia tokiais esminiais argumentais:
1.1. 2015 m. lapkričio 12 d. ieškovė ir atsakovė sudarė Prekių pirkimo–pardavimo sutartį Nr. 15/679 (toliau – Tiekimo sutartis). Pagal šią sutartį ieškovė įsipareigojo parduoti atsakovei įmonės užsakytas prekes, o atsakovė prekes priimti ir už jas atsiskaityti nustatyta tvarka. Vykdydama Tiekimo sutartį, ieškovė pardavė prekių atsakovei už 5 307,04 Eur, tačiau atsakovė laiku už jas neatsiskaitė.
1.2. Iš atsakovės turi būti priteista ne tik skola, bet ir remiantis Tiekimo sutarties 8.3 punktu apskaičiuoti delspinigiai.
Atsiliepimas
2. Atsakovė su ieškovės reikalavimais nesutinka ir prašo ieškinį atmesti kaip nepagrįstą, priteisti iš ieškovės įmonės patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepime nurodomi tokie esminiai atsikirtimai:
2.1. Ginčo šalys savo konkliudentiniais veiksmais (įprasta dalykine praktika) pakeitė Tiekimo sutartį, t. y. šalis sieja ne pirkimo–pardavimo, bet konsignacijos teisiniai santykiai. Atsakovė prekes iš ieškovės pirko ne savo reikmėms, o siekdama jas perparduoti. Visą bendradarbiavimo laikotarpį atsakovė atsiskaitydavo su ieškove ne pagal Tiekimo sutarties 5.1 punktą, o tik tada, kai ieškovės patiektos prekės būdavo parduodamos. Atsiskaitoma buvo atsižvelgiant į parduotų prekių kiekį. Tiekimo sutarties 6.3 punkte buvo įtvirtinta sąlyga, remiantis kuria šalys aptarė prekių kokybės garantijas ir ginčo sprendimo būdus dėl prekių pardavimo tretiesiems asmenims. Konsignacijos santykius patvirtina ir tai, kad neparduotas prekes atsakovė grąžindavo ieškovei.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
II. Apylinkės teismo nustatytos faktinės aplinkybės, jų teisinis kvalifikavimas ir išvados
3. Bylos šalys nesutaria tik dėl vienos faktinės aplinkybės – kokie teisiniai santykiai Tiekimo sutarties pagrindu susiklostė tarp įmonių. Ieškovė teigia, kad pirkimo–pardavimo, o atsakovė, atsikirsdama į ieškinį, jog – konsignacijos.
4. Dėl kitų aplinkybių tarp šalių ginčo nėra. Atsakovė pripažįsta, kad iš ieškovės gavo PVM sąskaitose faktūrose Nr. VD-000093269, Nr. VC-000148251, Nr. VD-00093479, Nr. VS-00052046, Nr. VD-00093983, Nr. VD-00093992, Nr. VD-000094292, Nr. VD-00094847, Nr. VS-00052293, Nr. VD-00095724, Nr. VC-000151131, Nr. VD-000096004, Nr. VD-000096626, Nr. VD-00096914, Nr. VD-000097376, Nr. VD-000097473, Nr. VD-000097744, Nr. VD-000097999, Nr. VD-000098648, Nr. VD-000098972, Nr. VD-000099426, Nr. VS-000053575, Nr. VS-000053670, Nr. VD-000100251 nurodytas prekes. Atsakovė taip pat neneigia, kad bendras įmonės įsiskolinimas ieškovei yra 5 307,04 Eur, ir neginčija ieškovės prašomų priteisti delspinigių dydžio pagrįstumo bei ieškovės teisės skaičiuoti delspinigius.
5. Taigi ieškovės pareikštų reikalavimų pagrįstumui įvertinti yra reikšmingas tik tarp įmonių susiklosčiusių teisinių santykių pobūdis.
6. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.305 straipsnio 1 dalį, apibrėžiančią pirkimo–pardavimo sutarties sampratą, pirkimo–pardavimo sutartimi viena šalis (pardavėjas) įsipareigoja perduoti daiktą kitai šaliai (pirkėjui) nuosavybės ar patikėjimo teise, o pirkėjas įsipareigoja priimti daiktą ir sumokėti už jį nustatytą pinigų sumą (kainą). Pirkimo–pardavimo sutarties pagrindinis bruožas yra tai, kad šia sutartimi pardavėjas perduoda pirkėjui daiktą ir nuosavybės teisę į jį, t. y. sutarties pagrindu pasikeičia daikto savininkas.
7. Konsignacijos sutarties apibrėžtis CK nėra aprašyta. Tačiau kasacinio teismo jurisprudencijoje, atsižvelgiant į teisės doktriną ir verslo praktiką, yra išaiškinta, kad konsignacijos sutartimi, kaip viena iš komiso prekių pardavimo formų, laikytini susitarimai, kai pardavėjas (konsignantas) tiekia prekes tarpininkui (konsignatoriui), kuris jas parduoda savo vardu konsignanto sąskaita. Prekių, patiektų konsignatoriui, nuosavybės teisė išlieka konsignantui iki jų pardavimo pirkėjui momento. Tokių sutarčių būdingas bruožas yra tai, kad jos paprastai sudaromos plataus vartojimo prekėms realizuoti (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. sausio 30 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-70/2008).
8. Nurodyta suponuoja, kad pirkimo–pardavimo ir konsignacijos teisiniai santykiai visų pirma skiriasi šalis siejančių prievolių pobūdžiu. Pirkimo–pardavimo atveju viena šalis (pardavėjas) siekia atlygintinai perleisti nuosavybės teise turimus daiktus pirkėjui, o pastarasis juos įsigyti. O konsignacijos atveju konsignantas (pardavėjas) iš esmės tam pačiam rezultatui pasiekti pasitelkia tarpininką (konsignatorių), kuris konsignanto sąskaita, tačiau savo vardu, pardavinėja iš konsignanto gautas prekes tretiesiems asmenims. Konsignacijos atveju nuosavybės teisė į prekes konsignatoriui nepereina, jų savininku išlieka konsignantas, o konsignatorius veikia ne kaip prekių pirkėjas, bet kaip tarpininkas.
9. Vadinasi, tam kad būtų galima tiksliai nustatyti, kokie teisiniai santykiai susiklostė tarp bylos šalių, svarbu nustatyti, ar ieškovė pasitelkė atsakovę kaip tarpininkę prekėms perparduoti, ar vis dėlto ieškovė paprasčiausiai tiekė atsakovei prekes, t. y. jas faktiškai parduodavo atsakovei.
10. Byloje nustatyta, kad ieškovė ir atsakovė 2015 m. lapkričio 12 d. pasirašė Tiekimo sutartį (I t., b. l. 6-8). Sutarties tekste apie tai, kad ieškovė ir atsakovė susitarė ne dėl pirkimo–pardavimo, bet konsignacijos ar panašios bendradarbiavimo formos, užuominų nėra. Tiekimo sutarties 1.1 punkte apibrėžtas sutartinės prievolės dalykas atitinka formaliuosius pirkimo–pardavimo požymius: ieškovė įsipareigoja perduoti atsakovės nuosavybėn prekes pagal įmonės išankstinius užsakymus, o atsakovė įsipareigoja priimti prekes ir už jas atsiskaityti sutartyje nustatyta tvarka.
11. Atsiliepimo į ieškinį 1.2 punkte atsakovė pažymėjo, kad Tiekimo sutartis iš esmės yra sutartis dėl pirkimo–pardavimo, tačiau ieškovė ir atsakovė savo konkliudentiniais veiksmais pakeitė sutartį, t. y. iš pirkimo–pardavimo į konsignacijos. 2019 m. vasario 13 d. teismo posėdyje ieškovės atstovė tokį sutartinių santykių aiškinimo variantą nurodė esant nepagrįstą (2019 m. vasario 13 d. teismo posėdžio garso įrašas: 35 min. 50 sek.–42 min. 25 sek.). O atsakovės atstovas teigė, kad atsakovė omenyje turi tokius teisiškai reikšmingus veiksmus: rašytinių Tiekimo sutarties sąlygų nesilaikymą (pvz., nustatančių atsiskaitymo už prekes terminus), prekinio kredito viršijimą, atsakovei perduotų prekių grąžinimą ieškovei (2019 m. vasario 13 d. teismo posėdžio garso įrašas: 1 val. 3 min. 30 sek.–1 val. 28 min. 53 sek.).
12. Savo pozicijas dėl to, kaip turėtų būti kvalifikuojami tarp įmonių susiklostę teisiniai santykiai, ieškovė ir atsakovė – neįskaitant Tiekimo sutarties, grindžia rašytiniais įrodymais, t. y. atsakovės parengtu 2018 m. lapkričio 28 d. aktu „Dėl skolų suderinimo“ (I t., b. l. 22-29), ieškovės ir atsakovės 2016 m. rugpjūčio 12 d. pasirašymu Priedu Nr. 1 prie Tiekimo sutarties (I t., b. l. 36), ieškovės atsakovei elektroniniu paštu siųstais priminimais (pretenzijomis) dėl vėluojančių atsiskaitymų (I t., b. l. 37–146).
13. Visų pirma, pažymėtina, kad šalys nesutaria, kokie buvo tikrieji jų ketinimai, sudarant ir vėliau vykdant Tiekimo sutartį. Pagal CK 6.193 straipsnio 1 dalį, jeigu šalių tikrųjų ketinimų negalima nustatyti, tai sutartis turi būti aiškinama atsižvelgiant į tai, kokią prasmę jai tokiomis pat aplinkybėmis būtų suteikę analogiški šalims protingi asmenys. Nurodytas principas reiškia, kad, esant lingvistinės sutarties teksto reikšmės ir šalių tikrųjų ketinimų skirtumui, pirmenybę reikia teikti šalių ketinimams, kuriuos jos turėjo omenyje, kai sudarė sutartį, o vėliau ją vykdė. Šioje vietoje pridurtina, kad sutarties tekstas visgi negali būti visiškai ignoruojamas, o sutarties šalių elgesys vertinamas atsietai nuo sutarties sąlygų.
14. Remiantis ieškovės pateiktais atsakovei elektroniniu paštu siųstais priminimais (pretenzijomis) dėl vėluojančių atsiskaitymų nustatyta, kad atsakovė nuo 2016 m. vasario 19 d., kai buvo išsiųstas pirmas priminimas, iš esmės reguliariai pažeisdavo atsiskaitymo už prekes, gautas iš ieškovės pagal Tiekimo sutartį, terminus. Dėl to ieškovė elektroniniu paštu siųsdavo atsakovei automatiškai sugeneruotus priminimus (pretenzijas) (2016 m. ieškovė teikė 29 pretenzijas, 2017 m. – 56, o 2018 m. – 23). Tokie ieškovės veiksmai tiesiogiai prieštarauja atsakovės versijai dėl to, kad šalys pakeitė Tiekimo sutarties 5.1 punkte nustatytą atsiskaitymo už prekes tvarką ir terminus. Jeigu ieškovė iš tiesų laikė, kad už pagal Tiekimo sutartį perduodatas prekes atsakovė turi atsiskaityti tik tada, kai realizuos jas savo valdomoje parduotuvėje, tuomet akivaizdu, jog nebuvo poreikio reguliariai kelerius metus, kai tik atsakovė nustatytu terminu neapmokėdavo išrašytų sąskaitų, reikšti dėl to pretenzijas (teikti priminimus).
15. Akivaizdu, kad ieškovė iš esmės toleravo atsakovės įsipareigojimo laiku atsiskaityti už prekes pažeidinėjimus. Vis dėlto atsakovė nepagrįstai akcentuoja, kad toks ieškovės elgesys turėtų būti kvalifikuojamas kaip patvirtinantis, jog įmonė nutarė konkliudentiniais veiksmais pakeisti Tiekimo sutarties 5.1 punkte apibrėžtą atsiskaitymo už prekes tvarką ir terminus. Ieškovės atstovė pagrįstai atkreipė dėmesį, kad atsakovė, gavusi ieškovės priminimus (pretenzijas), įprastai nepagrįstai nedelsdama apmokėdavo pradelstas skolas. Antra vertus, aptariami atsakovės atsikirtimai yra prieštaringi tuo aspektu, kad, anot atsakovės, ieškovė tarsi turėjo kiekvienu atveju, kai atsakovė laiku neapmokėdavo sąskaitų, imtis aktyvesnių savo teisių gynimo būdų, o ne apsiriboti priminimais (pretenzijomis), nors pati atsakovė akcentavo neteisminio ginčų, kylančių iš Tiekimo sutarties, sprendimo prioritetą ir svarbą. Kita vertus, įrodymų, kurie betarpiškai patvirtintų, kad pradelstas sąskaitas apmokėdavo tik tada, kai parduodavo iš ieškovės gautas prekes, atsakovė nepateikė.
16. Papildoma aplinkybė, kad atsakovės įsiskolinimas už prekes atskirais laikotarpiais galėjo viršyti Tiekimo sutarties 5.5 punkte numatytą kredito limitą (6 000 Eur), taip pat pati savaime nereiškia, jog taip buvo pakeista apmokėjimo už prekes tvarka ir (ar) šalis siejusios prievolės pobūdis. Ieškovės atstovė akcentavo, kad ieškovė buvo apdraudusi atsakovei pagal Tiekimo sutartį taikytą prekinį kreditą (ar atsakovės skolą), be to, atsakovė, nors ir neretai vėluodama, tačiau vykdydavo savo prievoles. Taigi ieškovės elgesys šioje situacijoje – automatiškai nenutraukiant prekių tiekimo, objektyviai paaiškinamas verslo sprendimu neprarasti pajamų iš prekių tiekimo atsakovei, juolab, kad ieškovė buvo apdraudusi su tuo susijusią riziką.
17. Savo versiją, kad atsakovė, priimdama ieškovės tiektas prekes, veikė tik kaip tarpininkas, atsakovė, kaip minėta, grindžia ir aplinkybe, jog ieškovė ne kartą priėmė iš atsakovės pastarosios grąžintas prekes. Tokius veiksmus ieškovės atstovė paaiškino tuo, kad ieškovė geranoriškai sutikdavo spręsti situacijas, kai atsakovė vėluodavo atsiskaityti už įsigytas prekes. Įrodymų, kad grąžindavo ieškovei tik nepaklausias ir dėl to nerealizuotas prekes, atsakovė į bylą neteikė. Nustatyta, kad prekių grąžinimai pagal atsakovės pateiktą 2018 m. lapkričio 28 d. aktą „Dėl skolų suderinimo“ buvo ne reguliarūs, o pavieniai atvejai. Daugiausia grąžinimų buvo atlikta 2018 m. rugpjūčio mėn., kai ieškovė nutraukė atsakovei prekių pardavimą dėl pradelstų atsiskaitymų. Dėl to labiau tikėtina laikytina ieškovės atstovės nurodyta įvykių eiga, o prekių grąžinimas turėtų būti traktuojamas tik kaip viena iš bylos šalių bendradarbiavimo formų. Akcentuotina, kad prekių grąžinimo faktas pats savaime negali būti kvalifikuojamas kaip aplinkybė įrodanti, jog ieškovė prekes atsakovei perduodavo ne nuosavybės teise, bet išimtinai tik perpardavimui tretiesiems asmenims ieškovės sąskaita.
18. Žinoma, negalima kategoriškai atmesti atsakovės teiginio, kad ieškovei, sudarant Tiekimo sutartį ir vėliau, galėjo būti atskleista, jog atsakovė prekes iš ieškovės perka ne savo reikmėms, bet kad jas realizuotų įmonės valdomoje parduotuvėje. Tokią išvadą netiesiogiai suponuoja Tiekimo sutarties 6.3 punkto sąlyga, kad ieškovė neatsako už pas atsakovę saugomų prekių saugojimo sąlygas. Vis dėlto vien tik ši pavienė sąlyga nereiškia, kad turėtų būti besąlygiškai ignoruojama kitų Tiekimo sutarties sąlygų lingvistinė, o kartu ir teisinė, reikšmė (pvz., 8.1 punkto, kad atsakovė, kuri pagal atsiliepimo į ieškinį pagrindą tariamai veikia kaip tarpininkė, turi teisę teikti ieškovei pretenzijas dėl prekių kiekio, asortimento ir kokybės trūkumų). Ieškovės veiksmai nenutraukiant atsakovei prekių tiekimo, kai pastaroji laiku neatsiskaitydavo ar jos įsiskolinimas viršydavo kredito limitą, taip pat atskirais atvejais priimant atsakovės grąžinamas prekes, nepatvirtina, kad ginčo šalys iš tiesų tarpusavio santykiuose nuo Tiekimo sutarties sąlygų nukrypo tokia apimtimi, kokią nurodo atsakovė (CPK 185 straipsnis).
19. Kaip papildomą argumentą, kad ginčo teisiniai santykiai vis dėlto atitinka konsignacijos požymius, atsakovė nurodė ir tai, jog pagal ieškovės ir atsakovės 2016 m. rugpjūčio 12 d. pasirašytą Priedą Nr. 1 prie Tiekimo sutarties buvo susitarta dėl atsakovės premijavimo už pasiektus prekių pardavimo rodiklius, apibrėžtus priedo 4 punkte. Pastarasis argumentas taip pat atmetamas kaip nepagrįstas. Nurodytu priedu prie Tiekimo sutarties įformintas ieškovės ir atsakovės susitarimas dėl ieškovės atsakovei pagal Tiekimo sutartį parduodamų prekių kainos nuolaidos taikymo dydžio ir sąlygų (Priedo Nr. 1 1, 3, 4 ir 5 punktai). Šiame dokumente taip pat vartojama tik pirkimo–pardavimo apibrėžtis. Ieškovė laiko, kad šiuo dokumentu, kuris yra sudėtinė Tiekimo sutarties dalis, susitarta, jog ieškovė atgaline data taikys atsakovei per konkretų ataskaitinį laikotarpį įsigytų prekių kainos nuolaidą. Būtent taip ir suformuluotos Priedo Nr. 1 nuostatos. Pastebėtina, kad Priedo Nr. 1 5 punkte nedviprasmiškai nurodyta, jog prekių apyvartos metinė nuolaida atsakovei bus teikiama tik tada, kai atsakovė atsiskaitys už per vertinamą laikotarpį nusipirktas prekes, bet ne tada, kai jas perparduos tretiesiems asmenims ir šie už prekes sumokės.
20. Pažymėtina, kad 2019 m. vasario 13 d. teismo posėdyje atsakovės atstovas pripažino, jog ieškovė ir atsakovė nebuvo nustačiusios jokio atsakovės, jeigu įmones iš tiesų siejo konsignacijos santykiai, veiksmų kontrolės mechanizmo (pvz., kad atsakovė teiktų ataskaitas apie prekių pardavimus ir pan.). Taigi, jeigu būtų pripažinta, kad būtent atsakovės pozicija dėl ginčo teisinių santykių kvalifikavimo yra pagrįsta, susiklostytų praktinė situacija, kai nebūtų aiški nei tvarka, remiantis kuria ieškovė galėtų įsitikinti, ar atsakovė iš tiesų pardavė ieškovės perduotas prekes, nei ieškovės ir atsakovės atsakomybės paskirstymas. Pagal tokį aiškinimą ieškovei sutartiniuose santykiuose su atsakove tektų iš esmės visa rizika, susijusi su atsakovės galimu piktnaudžiavimu savo padėtimi. Vien dėl šios priežasties atsakovės pozicija – įvertinus tai, kad ieškovė ir atsakovė yra atsakingi ir protingi verslo subjektai, yra nesuderinama su CK 6.193 straipsnio 1 dalyje nustatytomis sutarčių aiškinimo taisyklėmis.
21. Taip pat atkreiptinas dėmesys, kad atsakovės teiginiai neatitinka Tiekimo sutarties ir jos priedo sąlygų vienareikšmės kalbinės reikšmės. Atsakovė savo teiginių nepageidavo įrodinėti įmonės vadovo paaiškinimais ar liudytojų, kurie galbūt dalyvavo derinant Tiekimo sutarties vykdymo sąlygas, parodymais. Byloje pateikti rašytiniai įrodymai yra nepakankami pripažinti, kad atsakovė pagrįstai atsisako atsiskaityti su ieškove pagal šio sprendimo 4 punkte nurodytas sąskaitas. Be to, pastebėtina, kad atsakovė taip pat galėjo teikti įrodymus, jog iki šiol nėra realizavusi ieškovės patiektų prekių, kurių bendra kaina yra 5 307,04 Eur, ir į tai buvo atkreiptas įmonės atstovo dėmesys 2019 m. vasario 13 d. teismo posėdyje. Tokia savo procesine teise atsakovė nesinaudojo.
22. Apibendrinant nurodytą, konstatuotina, kad pagal Tiekimo sutartį tarp ieškovės ir atsakovės susiklostė pirkimo–pardavimo teisiniai santykiai (CK 6.305 straipsnio 1 dalis). Už iš ieškovės įsigytas prekes atsakovė įsipareigojo atsiskaityti ne vėliau kaip per 90 dienų nuo PVM sąskaitų faktūrų išrašymo dienos (Tiekimo sutarties 5.1 punktas). Pastarosios sąlygos ginčo šalys konkliudentiniais veiksmais ar kitokiu būdu nepakeitė. Savo prievolės laiku atsiskaityti už nusipirktas prekes atsakovė tinkamai neįvykdė, todėl tenkinamas ieškovės reikalavimas priteisti iš atsakovės 5 307,04 Eur skolą.
23. Ieškovė yra tinkamas kreditorius, turintis teisę reikalauti iš atsakovės įvykdyti visas pagal Tiekimo sutartį neįvykdytas prievoles. Tą patvirtina 2019 m. kovo 25 d. tarp ieškovės ir Compagnie Francaise D‘Assurance Pour Le Commerce Exterieur (toliau – Coface) pasirašyta Reikalavimo teisės perleidimo sutartis (II t., b. l. 44–45). Šios sutarties 1–3 punktuose aiškiai ir nedviprasmiškai įtvirtinta, kad Coface atgal perleido ieškovei reikalavimo teisę į 4 510,98 Eur atsakovės skolą (CK 6.101 straipsnio 1 dalis). Coface neperleido ieškovei daugiau nei teisių, nei įgijo, kai, vykdama savo prievoles pagal 2016 m. rugpjūčio 29 d. įmonių sudarytą Prekinio kredito draudimo liudijimą (polisą) GAC Nr. 1818/16, išmokėjo ieškovei draudimo išmoką. Apie reikalavimo teisių perleidimą (šiuo atveju grąžinimą) atsakovei pranešta (CK 6.109 straipsnio 1 dalis). Vadinasi, atsakovė nepagrįstai 2019 m. kovo 26 d. prašyme kvestionuoja ieškovės teisę reikalauti, kad teismine tvarka atsakovė būtų įpareigota įvykdyti visą savo prievolę.
24. Atsakovė praleido atsiskaitymo už nusipirktas prekes terminą, todėl iš įmonės ieškovei priteisiami 75,77 Eur delspinigiai, apskaičiuoti remiantis Tiekimo sutarties 8.3 punktu (CK 6.71 straipsnio 1 dalis, 6.258 straipsnio 1 dalis). Už priteistas sumas nuo bylos iškėlimo teisme (2018 m. lapkričio 14 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ieškovei iš atsakovės priteisiamos 6 procentų dydžio palūkanos (CK 6.37 straipsnio 2 dalis, 6.210 straipsnio 2 dalis).
25. Ieškovė turėjo 161 Eur žyminio mokesčio išlaidų. Šių išlaidų atlyginimas ieškovei priteisiamas iš atsakovės (CPK 93 straipsnio 1 dalis).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259 ir 265 straipsniais, teismas
nusprendžia:
Ieškinį tenkinti.
Priteisti ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „Ginestra“ (juridinio asmens kodas 123055551) iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Asimesta“ (juridinio asmens kodas 167262594) 5 307,04 Eur (penkių tūkstančių trijų šimtų septynių eurų ir 4 ct) skolą, 75,77 Eur (septyniasdešimt penkių eurų ir 77 ct) delspinigius, 6 (šešių) procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą (5 382,81 Eur (penki tūkstančiai trys šimtai aštuoniasdešimt du eurai ir 81 ct) nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2018 m. lapkričio 14 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 161 Eur (vieno šimto šešiasdešimt vieno euro) bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
Sprendimas per 30 (trisdešimt) dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti apskųstas apeliaciniu skundu Vilniaus apygardos teismui per Vilniaus miesto apylinkės teismą.