Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2019-02-20 · Administracinė byla Nr. A-686-502/2019

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaSprendimas · 2017-10-19Regionų apygardos administracinis teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2019-02-20Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2019-02-20
Bylos Nr.
A-686-502/2019
Teisminio proceso Nr.
3-62-3-01579-2017-6
Bylos rūšis
administracinė byla
Rezultatas
Sprendimas paliktas nepakeistas
Teisėjai
Dalia Višinskienė, Artūras Drigotas, Laimutis Alechnavičius
Pareiškėjas
E. M.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Alytaus pataisos namų, Alytaus pataisos namai
Kategorijos
Administracinė byla Nr. A-686-502/2019Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01579-2017-6Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 20.5.1 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2019 m. vasario 20 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo E. M. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 19 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo E. M. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Alytaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

1. Pareiškėjas E. M. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus pataisos namų, (toliau – ir Alytaus PN) 5 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

2. Pareiškėjas paaiškino, kad nuo 2013 m. iki 2015 m. sausio 24 d. buvo kalinamas Alytaus PN, kur jam teko mažesnis gyvenamasis plotas, nei numatyta teisės aktuose minimali norma. Buvo apgyvendintas naktį nuo 23 val. iki 7 val. ryto rakinamoje patalpoje, todėl gyvenamosios patalpos ploto normatyvas turėtų būti skaičiuojamas kaip kamerų tipo patalpoms. Pareiškėjas teigė, kad buvo priverstas kvėpuoti tabako dūmais, nes kiti nuteistieji rūkė gyvenamosiose patalpose (tualete). Gyvenamosiose patalpose trūko dirbtinio ir natūralaus apšvietimo. Tokios kalinimo sąlygos buvo kankinančios, nežmoniškos, pažeidžiančios Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnį. Dėl minėtų atsakovo veiksmų, neužtikrinant tinkamų kalinimo sąlygų, pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, pasireiškusią sveikatos pablogėjimu, diskomfortu, papildomais nepatogumais. Patirtą neturtinę žalą pareiškėjas įvertino 5 000 Eur.

Atsiliepimas

3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Alytaus PN, atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

4. Atsakovo atstovas nurodė, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo paskirtas gyventi į 15 būrio 1 miegamąjį, kuriame jam teko 3,85 kv. m ploto. Alytaus PN nėra kalėjimas ar kamerų tipo įstaiga, joje nuteistieji dienotvarkėje numatytu laiku gali laisvai judėti po įstaigos teritoriją, sportuoti, užsiimti kita leistina veikla. Alytaus visuomenės sveikatos centras, atlikęs patikrinimus Alytaus PN, higienos normos pažeidimų nenustatė. Nuteistiesiems rūkyti gyvenamosiose patalpose draudžiama. Kiekviename būryje įrengtos rūkymo vietos lauke, rūkomieji pažymėti specialiais ženklais. Reiškiant reikalavimą dėl neturtinės žalos, kylančios iš neteisėtų valdžios institucijos veiksmų, atlyginimo, asmeniui nepakanka vien tik abstrakčiai pareikšti, kad buvo padaryta neturtinė žala. Būtina konkrečiai apibrėžti galimus neteisėtus veiksmus (neveikimą) ir jų išraišką (pasekmes) asmeniui Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.270 straipsnio prasme. Pareiškėjas rėmėsi abstrakčiais teiginiais, nepateikė jokių skunde dėstomas aplinkybes patvirtinančių objektyvių įrodymų, nedetalizavo aplinkybių apie jam realiai padarytą neturtinę žalą, nenurodė, kuo grindžiamas prašomos priteisti žalos dydis. Atsakovo atstovas prašė pareiškėjo skundą atmesti ir taikyti ieškinio senaties terminą.

II.

5. Kauno apygardos administracinis teismas 2017 m. spalio 19 d. sprendimu pareiškėjo E. M. skundą atmetė.

6. Teismas aptarė CK normas, reglamentuojančias civilinės žalos, atsiradusios dėl valstybės institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimą bei ieškinio senatį ir nurodė, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2011 m. kovo 24 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A261-1027/2011 yra išaiškinęs, kad žalos atlyginimui pagal CK 6.271 straipsnį taikytinas CK 1.125 straipsnio 8 dalyje numatytas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas.

Žemesnės instancijos teismas

7. Teismas nurodė, kad atsakovas prašo taikyti ieškinio senaties terminą. Pareiškėjas iš atsakovo reikalauja atlyginti neturtinę žalą už laikotarpį nuo 2013 m. iki 2015 m. sausio 24 d., o skundą teismui pateikė 2017 m. liepos 24 d. Teismas nustatė, kad pareiškėjas svarbių, nuo jo valios nepriklausiusių aplinkybių, sukliudžiusių jam laiku kreiptis į teismą ar kreiptis teisinės pagalbos, nenurodė, todėl, sprendė, jog, vadovaujantis CK 1.127 straipsnio 1 dalimi, 1.131 straipsnio 2 dalimi, senaties terminas taikytinas ir ginčas nagrinėtinas nuo 2014 m. liepos 24 d.

8. Teismas nurodė, kad Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės) 11¹.1 punktas nustato, kad pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,1 kv. m vienam žmogui.

9. Teismas nustatė, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas buvo paskirtas į 15 būrio 1 miegamąjį, kurio plotas – 33,49 kv. m, jame įrengta 9 miegamosios vietos, todėl pareiškėjui teko 3,72 kv. m ploto. Nors pareiškėjas nurodė, kad minėtu laikotarpiu gyveno su dar dešimčia asmenų, tai patvirtinančių duomenų nepateikė, todėl teismas vertino, jog atsakovo atstovo oficialiai pateikti įrodymai (kompiuterinės programos „Įskaita“ išrašai), kuriuose matyti ginčo patalpų plotai bei miegamųjų vietų skaičius, paneigia abstrakčius ir deklaratyvius pareiškėjo argumentus dėl asmenų skaičiaus gyvenamosiose patalpose.

10. Teismas nurodė, kad pareiškėjas teigia, jog minėta patalpa turėtų būti vertinama kaip kamerų tipo patalpa, kadangi ji buvo rakinama nuo 23 val. iki 7 val. Atsakovo atstovas nurodo, jog ginčo patalpa yra bendrabučio tipo patalpa, kurioje įrengtas tualetas bei praustuvas. Pagal Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 73¹ punktą, nuteistieji gali būti užrakinami kamerose, gyvenamosiose patalpose, palatose, gyvenamuosiuose aukštuose laikantis šių reikalavimų: kamerose, gyvenamosiose patalpose, palatose arba gyvenamuosiuose aukštuose nuteistiesiems turi būti sudarytos sąlygos pasinaudoti tualetu, taip pat galimybė prieiti prie geriamojo vandens šaltinio; kamerose, gyvenamosiose patalpose, palatose arba gyvenamuosiuose aukštuose nuteistiesiems turi būti sudarytos sąlygos iškviesti pataisos pareigūnus. Taisyklių 73² punkte nurodyta, kad iš kamerų, gyvenamųjų patalpų, palatų arba gyvenamųjų aukštų nuteistieji išleidžiami pagal dienotvarkėje nustatytą laiką į darbą, bendrojo lavinimo mokyklą ar profesinio mokymo įstaigą, pasimatymus, paskambinti telefonu, valgyklą, dušą, socialinės reabilitacijos užsiėmimus, susitikimus su advokatu, taip pat užsiimti individualia ar kita Bausmių vykdymo kodekso nustatyta veikla, sudaryti santuoką, iškvietus pataisos įstaigos administracijai, į pataisos įstaigoje vykstančius renginius nuteistiesiems, pas sveikatos priežiūros specialistus (skubiais atvejais arba sveikatos priežiūros specialisto paskirtu priėmimo laiku) ir laisvalaikio metu – pasivaikščioti arba užsiimti kitokia asmeninio pobūdžio veikla. Teismas nustatė, kad byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas buvo kalinamas nuolat rakinamose patalpose ir neturėjo galimybių dienotvarkėje nustatytu laiku (dienos metu) laisvai judėti lokalinio sektoriaus teritorijoje. Teismas sprendė, kad nėra pagrindo konstatuoti atsakovo neteisėtus veiksmus dėl suteikto per mažo gyvenamojo ploto.

11. Teismas, įvertinęs teisinį reguliavimą, reglamentuojantį tabako kontrolę, nurodė, kad pataisos įstaigos administracija turi pareigą užtikrinti, jog asmenys jose būtų laikomi sveikatai nekenksmingomis sąlygomis, taip pat, kad nerūkantieji nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais. Atsakovo atstovas nurodė, kad pataisos namų teritorijoje lauke yra įrengtos ir pažymėtos rūkymo vietos, tai patvirtina į bylą pateiktas Alytaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktas, kuriame užfiksuota, jog nuteistųjų apgyvendinimas organizuojamas taip, kad nerūkantieji nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais. Būriuose įrengtos specialios rūkymo vietos. Atsakovo atstovas nurodė, kad patalpose rūkyti draudžiama bei pateikė tai patvirtinančius Alytaus PN direktoriaus įsakymus. Pareiškėjas nepateikė jokių objektyvių įrodymų, pagrindžiančių savo nurodomas aplinkybes, jog kiti nuteistieji rūko gyvenamosiose patalpose. Be to, pareiškėjas nenurodė, kad ginčui aktualiu laikotarpiu buvo pateikęs prašymą perkelti jį į kitas gyvenamąsias patalpas, kuriose būtų laikomas su nerūkančiais asmenimis ir šis prašymas nebuvo tenkintas. Nesant asmenų prašymų, pareigūnai negali žinoti, kad asmuo yra nerūkantis ir neturi įstatymo nustatytos pareigos atskirti jį nuo rūkančių nuteistųjų. Teismas nenustatė, kad atsakovas būtų nesilaikęs teisės aktų reikalavimų, todėl pareiškėjo teiginius, jog dėl atsakovo neteisėtų veiksmų jis buvo verčiamas kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru, atmetė kaip neįrodytus.

12. Teismas nenustatė, kad Alytaus PN gyvenamosiose patalpose trūko dirbtinio ir natūralaus apšvietimo, nes šias aplinkybes patvirtinančių duomenų byloje nėra. Atsakovo atstovo pateiktuose Alytaus visuomenės sveikatos centro atliktų patikrinimų aktuose neužfiksuota jokių higienos normos pažeidimų. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas savo argumentų nepagrindė jokiais objektyviais duomenimis, argumentus šioje dalyje išdėstė deklaratyviai ir trumpai, nepagrindė priežastinio ryšio tarp minėtos aplinkybės ir skunde nurodomų neigiamų išgyvenimų, todėl šių pareiškėjo argumentų nevertino kaip pakankamų neturtinės žalos ir atsakovo neteisėtų veiksmų konstatavimui.

Žemesnės instancijos teismas

13. Teismas konstatavo, kad pareiškėjo skundo argumentai dėl blogų kalinimo sąlygų bei dėl to kilusios žalos yra grindžiami deklaratyvaus pobūdžio teiginiais ir tik subjektyvia jo paties nuomone, kurios nepatvirtina jokie objektyvūs ir neginčijami įrodymai, o Alytaus PN neatliko jokių teisei priešingų veikų, pareiškėjo teisių pažeidimų, byloje nenustatyta kankinamo, nežmoniško ar žeminančio pareiškėjo orumą elgesio. Byloje taip pat nėra duomenų apie pareiškėjui kilusias skunde nurodomas neigiamas pasekmes. Nenustačius būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų – neteisėtų veiksmų (neveikimo) bei žalos atsiradimo, žalos atlyginimas negalimas, todėl teismas pareiškėjo skundą atmetė.

III.

14. Pareiškėjas E. M. apeliaciniame skunde prašo pakeisti Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 19 d. sprendimą ir jam iš atsakovo priteisti 5 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

15. Pareiškėjas nurodo, kad pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką apskaičiuojant vienam asmeniui tenkantį plotą iš gyvenamųjų patalpų ploto turi būti išskaičiuojamas sanitarinio mazgo užimamas plotas. Kadangi sanitarinio mazgo plotas sudarė 1,6 kv. m, atėmus minėtą plotą, pareiškėjui teko apie 2,85 kv. m gyvenamosios patapos ploto, todėl jo teisės buvo pažeistos.

16. Pareiškėjas tvirtina, kad buvo apgyvendintas ne 15 būrio 1 miegamajame, o 3 miegamajame ir pateikia, jo manymu, tai patvirtinančius įrodymus. Pareiškėjas skunde teigė, kad gyveno dar su 10 asmenų, tačiau įrodymų nepateikė ir teismas rėmėsi Alytaus PN pateiktos kompiuterinės programos įrašais. Pareiškėjas pažymi, kad 2017 m. iš miegamųjų buvo išimta po vieną dviaukštę lovą, todėl liko po 9 vietas. Pirmosios instancijos teismui buvo pateikta klaidinga informacija, todėl ja remiantis buvo priimtas neteisingas sprendimas.

Šalies argumentai

17. Pareiškėjas teigia, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai nustatė gyvenamosios patalpos, kurioje jis buvo laikomas tipą. Pareiškėjas tvirtina, kad pagal Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 73¹ punktą nakčiai rakinamų patalpų įrengimas turi atitikti kamerų tipo patalpų įrengimą. Kadangi pareiškėjas buvo laikomas būtent tokioje – nakčiai rakinamoje patalpoje, jam tenkantis minimalus kameros plotas turėjo būti apskaičiuojamas pagal kamerų tipo patalpoms taikomą normą, t. y., 3,6 kv. m vienam asmeniui.

18. Pareiškėjas nurodo, kad Alytaus PN 6 sektoriuje laikomi asmenys nebuvo skirstomi į rūkančius ir nerūkančius, kadangi naktį buvo laikomi rakinamose patalpose, rūkantieji neturėjo galimybės pasirinkti kur jiems rūkyti, t. y. rūkydavo tualetuose, dėl to pareiškėjas buvo priverstas kvėpuoti tabako dūmais, o Alytaus PN pažeidė Tabako kontrolės įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 3 punktą.

Atsiliepimas

19. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Alytaus PN atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti, o Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 19 d. sprendimą palikti nepakeistą.

20. Atsakovo atstovas nurodo, kad pareiškėjas su apeliaciniu skundu pateikia naujus įrodymus, kurių pirmosios instancijos teismui nebuvo pateikęs ir teismas jų nebuvo ištyręs, todėl apeliacinės instancijos teisme jie neturėtų būti tiriami. Be to, netinkamai patvirtintas minėtų įrodymų tikrumas. Pareiškėjas, teikdamas skundą, turi įrodyti valstybės civilinės atsakomybės sąlygas. Pareiškėjo nurodyti neturtinės žalos atsiradimą galintys įtakoti veiksniai neįrodė realaus neturtinės žalos atsiradimo fakto. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai atmetė pareiškėjo skundą.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

21. Byloje kilo ginčas dėl 5 000 Eur neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildino iš netinkamų kalinimo sąlygų Alytaus PN, atlyginimo.

22. Pareiškėjas skunde teismui nurodė, kad jam Alytaus PN atliekant laisvės atėmimo bausmę nuo 2013 m. iki 2015 m. sausio 24 d. jam gyvenamosiose kamerose teko mažesnis, nei nustatytas minimalus vienam asmeniui tenkantis plotas, jis buvo priverstas kvėpuoti tabako dūmais, nors pats buvo nerūkantis, gyvenamosiose patalpose dirbtinis ir natūralus apšvietimas buvo netinkamas.

23. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į atsakovo atstovo prašymą, taikė sutrumpintą trejų metų ieškinio senatį ir pareiškėjo nusiskundimus dėl netinkamų kalinimo sąlygų nagrinėjo nuo 2017 m. liepos 24 d. iki 2015 m. sausio 2 d. Pirmosios instancijos teismas nenustatė pareiškėjo skunde nurodytų Alytaus PN neteisėtų veiksmų (neveikimo) dėl pareiškėjo nurodytų nusiskundimų: per mažo ploto, laikymo kartu su rūkančiais asmenimis, netinkamo apšvietimo ir pareiškėjo skundą atmetė.

24. Pareiškėjas apeliaciniame skunde laikosi pozicijos, kad apskaičiuojant jam tenkantį minimalų gyvenamosios patalpos plotą turėjo būti išskaičiuotas sanitarinio mazgo užimamas plotas, be to, kadangi naktį miegamieji buvo rakinami, jo gyvenamosios patalpos turėjo būti prilyginamos kamerų tipo patalpoms ir joms turėjo būti taikomas 3,6 kv. m minimalaus ploto normatyvas. Pareiškėjas taip pat tvirtino, kad jis buvo laikomas kitose, nei pirmosios instancijos teismui nurodė Alytaus PN administracija, patalpose, kuriose jam teko per mažas plotas ir pateikė tai, jo manymu, patvirtinančius dokumentus. Pareiškėjas taip pat laikosi pozicijos kad Alytaus PN administracija pažeidė jo teisę gyventi patalpose, neužterštose tabako dūmais.

25. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustačius sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, teisėjų kolegija šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą tikrina neperžengdama apeliacinio skundo ribų.

26. Teisėjų kolegija akcentuoja, kad teismo pareiga motyvuoti priimtą sprendimą nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną pareiškėjo argumentą, o, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90), 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011, 2016 m. liepos 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-3707-575/2016). Vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik jeigu teismas pripažįsta, kad tai būtina. Nauji įrodymai, kurie nebuvo pateikti pirmosios instancijos teisme, tiriami tik tuo atveju, jeigu teismas pripažįsta pagrįstomis priežastis, dėl kurių tai nebuvo padaryta anksčiau, arba kai naujų įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013, 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017).

27. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad buvo apgyvendintas ne 15 būrio 1 miegamajame kambaryje, bet 15 būrio 3 miegamajame kambaryje bei su apeliaciniu skundu pateikia tai, jo nuomone, pagrindžiančius įrodymus, taip pat Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2011 m. birželio 30 d. rašto Nr. (1.23.)7R-5427 kopiją, kuriame kalbama apie Lietuvos Respublikos tabako kontrolės įstatymo įgyvendinimą pataisos įstaigose. Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjas pirmosios instancijos teismo posėdžio metu nurodė, kad palaiko skunde išdėstytus reikalavimus, yra susipažinęs su bylos medžiaga, prašymų ją papildyti ar išreikalauti naujus įrodymus nereiškė. Atsižvelgiant į ABTĮ 142 straipsnio 3 dalies nuostatas, reglamentuojančias naujų įrodymų prijungimą ir tyrimą apeliacinės instancijos teisme, suformuotą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, pareiškėjo teikiamus papildomus įrodymus atsisakytina priimti ir tirti apeliacinės instancijos teisme, nes pareiškėjas nenurodė pagrįstų paaiškinimų ir priežasčių, kodėl nepateikė prašomų prijungti prie bylos įrodymų pirmosios instancijos teismui, ar, kad jų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Be kita ko, pažymėtina, kad pareiškėjo naujai teikiamuose dokumentuose dėl jo apgyvendinimo su kitais asmenimis, nenurodytas dokumento sudarytojas, jei tai yra oficialių valstybės institucijų sudarytų dokumentų kopijos, nenurodyta jų tikrumo žyma, kaip nustatyta Dokumento rengimo taisyklėse, patvirtintose Lietuvos vyriausiojo archyvaro 2011 m. liepos 4 d. įsakymu Nr. V-117, taigi iš esmės negalima nustatyti juose pateikiamos informacijos tikrumo ir patikimumo.

28. Pirmosios instancijos teismas, tikrindamas atsakovo atstovo veiksmų teisėtumą dėl skunde nurodytų aplinkybių, iš esmės pakankamai detaliai išanalizavo pareiškėjo skunde nurodytas jo laikymo Alytaus PN sąlygas. Aiškindamasis dėl pareiškėjo nusiskundimų, teismas atliko byloje esančių įrodymų įvertinimą esminiais aspektais, t. y. ar jie patvirtina nurodytų pažeidimų buvimo faktus.

29. Teisėjų kolegija kaip nepagrįstą atmeta apeliacinio skundo argumentą, kad pareiškėjui Alytaus PN gyvenamosiose patalpose trūko teisės aktais nustatyto ploto. Pirmosios instancijos teismas pripažino, kad pareiškėjo atžvilgiu nacionalinių teisės aktų reikalavimai, t. y. Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 11¹.1 punkto reikalavimai dėl minimalaus ploto (3,1 kv. m) nebuvo pažeisti.

30. Pareiškėjas laikosi pozicijos, kad gyvenamoji bendrabučio tipo patalpa dėl to, kad buvo rakinama nuo 23 val. iki 7 val., vadovaujantis Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 73¹ punktu, turėtų būti vertinama kaip kamerų tipo patalpa. Teisėjų kolegija pažymi, kad Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 73¹ punkto redakcija, galiojusi nuo 2010 m. balandžio 30 d. iki 2017 m. sausio 1 d., t. y. pareiškėjo skunde nurodomu laikotarpiu, nustatė, kad nuteistieji, laikomi gyvenamosiose patalpose, pataisos įstaigos direktoriaus sprendimu gali būti rakinami nakčiai dienotvarkėje patvirtinto miego laiku tik tose gyvenamose patalpose, kurios įrengtos laikantis kamerų įrengimo reikalavimų. Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 70 straipsnio 7 dalis (redakcija, galiojusi nuo 2010 m. kovo 1 d. iki 2017 m. sausio 1 d.) nustatė, kad pataisos namuose laikomi nuteistieji gyvenamosiose patalpose Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėse nustatyta tvarka nakties metu gali būti užrakinami. Atsižvelgiant į aptartą teisinį reglamentavimą, pripažintina, kad minėtas Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 73.¹ punktas detalizavo BVK 70 straipsnio 7 dalies nuostatų vykdymą tuo atveju, kai nuteistieji pataisos namų gyvenamosiose patalpose rakinami nakčiai – tokios gyvenamosios patalpos turi būti įrengtos laikantis kamerų įrengimo reikalavimų, t. y. pagal Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisykles, patvirtintas Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82. Minėtų taisyklių 16 punkte be kita ko, nustatyta, kad kamerose turi būti įrengtas sanitarinis mazgas, prižiūrėtojo iškvietimo sistema ir kt. Pažymėtina, kad Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės nenumatė, kad pataisos įstaigos bendrabučio tipo patalpoms, kurios rakinamos nakčiai, yra nustatomas kitoks vienam asmeniui tenkančio minimalaus ploto normatyvas. Bylos duomenys patvirtina, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu Alytaus PN nebuvo laikomas kameros tipo patalpose, o gyveno bendrabučio tipo patalpose. Kaip minėta, jo atžvilgiu Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 11¹.1 punkto pažeidimų nenustatyta, jis dienos metu galėjo laisvai judėti lokalinio sektoriaus teritorijoje, todėl nagrinėjamu atveju bendrabučio tipo patalpų, kuriose pareiškėjas buvo apgyvendintas, nėra jokio pagrindo laikyti kamerų tipo patalpomis ir joms taikyti Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 11¹.2 punkte nustatytą 3,6 kv. m ploto, tenkančio vienam asmeniui normatyvą.

31. Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjas nepagrįstai apeliaciniame skunde nurodo, jog skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį gyvenamosios patalpos plotą, turi būti atimamas kameroje esančio sanitarinio mazgo ir baldų užimamas plotas. Šiuo aspektu administracinių teismų praktikoje nurodyta, kad vadovaujantis EŽTT praktika (žr., pvz., 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršic prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)), sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, t. y. ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, tačiau plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą (žr., pvz., 2017 m. kovo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1351-624/2017, 2017 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-702-756/2017). Nacionaliniai teisės aktai, t. y. Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės, neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimalaus bendrabučio tipo patalpų ploto norma – 3,1 kv. m, – atsižvelgti į gyvenamojoje patalpoje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamą plotą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra pažymėjęs, kad, nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgtina į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams, tačiau tai savaime nesuponuoja, kad, nesant minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimo, iš kameros ploto turėtų būti atimtas kameros įrenginių užimamas plotas (žr., pvz., EŽTT 2009 m. liepos 30 d. sprendimą byloje Pitalev prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 34393/03); 2010 m. balandžio 8 d. sprendimą byloje Lutokhin prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 12008/03); 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą byloje Grzywaczewski prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 18364/06), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013, 2016 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016). Nagrinėjamu atveju nei kameroje esančių baldų, nei sanitarinio mazgo užimamas plotas nėra reikšmingas, nes ploto pažeidimas nėra nustatytas.

32. Valstybė turi užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė (žr. EŽTT 2015 m. gruodžio 8 d. sprendimą byloje Mironovas ir kiti prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 40828/12 ir kt.), 2006 m. liepos 13 d. sprendimo byloje Popov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 26853/04) 208 p.). Tačiau asmuo, kreipdamasis į teismą su prašymu priteisti neturtinę žalą dėl, jo nuomone, įkalinimo ar bausmės atlikimo įstaigos pareigūnų neteisėtų veiksmų (neveikimo), turi pareigą nurodyti visas reikšmingas, konkrečias ir detalizuotas, būtent jo kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, dėl kurių jam kilo realios neigiamos pasekmės.

33. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis dėl pareiškėjo skunde nurodytų aplinkybių dėl pareiškėjo patirtų nepatogumų gyvenant kartu su rūkančiais asmenimis, vertinimu ir jų nebekartoja. Pažymėtina, kad nors pareiškėjas teigia esantis nerūkantis asmuo ir tabako dūmai jam kėlė diskomfortą, byloje nėra duomenų apie tai, jog pareiškėjas būtų kreipęsis į pataisos įstaigos administraciją su prašymu jį apgyvendinti kitose patalpose ar išreiškęs kitus prašymus ar skundus dėl netinkamų gyvenimo sąlygų šiuo aspektu. Byloje esantys Alytaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktai patvirtina, kad Alytaus PN ginčui aktualiu laikotarpiu iš esmės buvo laikomasi higienos normų reikalavimų. Aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas ne visus įrodymus vertino taip, kaip tai palankiau pareiškėjui, savaime nereiškia, jog pirmosios instancijos teismas įrodymus įvertino pažeisdamas ABTĮ įtvirtintas įrodymų vertinimo taisykles. Teisėjų kolegija, išanalizavusi pirmosios instancijos teismo sprendimo turinį, nustatė, kad buvo atsakyta į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus, priimtas sprendimas yra pakankamai aiškus ir detaliai motyvuotas, todėl atitinka ABTĮ 86 bei 87 straipsnių reikalavimus.

34. CK 6.271 straipsnyje reglamentuota valdžios institucijų atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl jų neteisėtų veiksmų. Šio straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama savo darbuotojų kaltės. Šiame straipsnyje vartojamas terminas „aktas“ reiškia bet kokį valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmą (veikimą, neveikimą), kuris tiesiogiai daro įtakos asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (valstybės ar savivaldybės institucijų priimami teisės ar individualūs aktai, administraciniai aktai, fiziniai aktai ir t. t., išskyrus teismo nuosprendžius, sprendimus ir nutartis) (CK 6.271 str. 3 d.). Valstybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (CK 6.271 str. 4 d.).

35. Viešajai atsakomybei nustatyti pakanka trijų civilinės atsakomybės sąlygų buvimo: 1) valdžios institucijos (jų tarnautojų, pareigūnų) atliktų neteisėtų veiksmų (įstatymuose nustatytos pareigos neįvykdymo (neteisėtas neveikimas) arba įstatymuose draudžiamų veiksmų atlikimo (neteisėtas veikimas)); 2) asmens patirtos žalos; 3) neteisėtus veiksmus bei padarytą žalą siejančio priežastinio ryšio. Nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį neatsiranda prievolė atlyginti turtinę ar neturtinę žalą. Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala – tai fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas ir kt., teismo įvertinta pinigais.

36. Nenustačius būtinųjų CK 6.271 straipsnyje nustatytų valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygų, pareiškėjo skundas atlyginti neturtinę žalą iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus PN, negali būti tenkinamas, todėl pareiškėjo argumentai, susiję su galbūt padarytu jo teisių pažeidimu, pirmosios instancijos teismo buvo teisėtai nepripažinti pagrįstais.

37. Teisėjų kolegija, apibendrindama šioje nutartyje nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, sutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais ir jų nekartodama, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino įrodymus ir vadovavosi šiai bylai aktualiomis materialiosios teisės normomis, o apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo atliktos ginčo faktinio ir teisinio aspektų analizės bei padarytų išvadų. Todėl pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo E. M. apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 19 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėjai Laimutis AlechnavičiusArtūras DrigotasDalia Višinskienė