Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal P. K. , kuriam paskirta priverčiamoji medicinos priemonė, gynėjo advokato Ričardo Girdziušo skundą dėl Kauno apygardos teismo 2008 m. gegužės 9 d. nutarties, kuria P. K. paskirta stacionarinė teismo psichiatrijos ekspertizė, pavedant ją atlikti Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos Utenos ekspertiniam skyriui.

Aprašomoji dalis

nustatė:

P. K. 2003 m. rugsėjo 23 d. Kauno apygardos teismo nutartimi pripažintas padaręs pavojingas visuomenei veikas, numatytas 2000 m. Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau - BK) 284 straipsnio 1 dalyje ir 1961 m. BK 104 straipsnyje, ir, vadovaujantis 2000 m. BK 98 straipsniu, jam taikyta priverčiamoji medicinos priemonė – priverstinis gydymas psichiatrinėje ligoninėje bendro stebėjimo sąlygomis, kol jis pasveiks. Teismo nutartyje tai motyvuojama tuo, kad P. K. po pavojingų visuomenei veikų padarymo sutriko psichika, jis serga lėtiniu psichikos sutrikimu – pasikartojančiu depresiniu sutrikimu, vidutinio sunkumo depresijos epizodu ir negali suprasti savo veiksmų esmės ir jų valdyti, duoti objektyvių paaiškinimų, būti tardomas ir dalyvauti teisme. Kauno apygardos teismas 2004 m. spalio 28 d. ir 2005 m. balandžio 21 d. nutartimis P. K. priverstinį gydymą Šiaulių psichiatrijos ligoninėje pratęsė. Šiaulių miesto apylinkės teismas 2005 m. lapkričio 22 d. nutartimi P. K. 2003 m. rugpjūčio 23 d. Kauno apygardos teismo nutartimi taikytą priverčiamąją medicinos priemonę – priverstinį gydymą psichiatrinėje ligoninėje bendro stebėjimo sąlygomis pakeitė į ambulatorinį stebėjimą pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis.

Kauno apygardos teismas 2008 m. gegužės 9 d. nutarė šioje byloje P. K. paskirti stacionarinę teismo psichiatrijos ekspertizę, pavedant ją atlikti Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos Utenos ekspertiniam skyriui. Teismo teigimu, ekspertizę būtina skirti, nes byloje yra gauti prieštaringi medicininiai duomenys apie P. K. sveikatos būklę, be to, 2005 m. lapkričio 22 d. P. K. pakeitus stacionarinį gydymą į ambulatorinį stebėjimą, netęsiant gydymo, yra neaišku, ar P. K. pasveiko, ar išliko reikalingumas jam taikyti priverčiamąją medicinos priemonę. Teismo nutartyje pažymima, kad ši byla yra Kauno apygardos teismo žinioje, todėl, kadangi Joniškio rajono apylinkės teismas, vadovaujantis BPK 405 straipsnio 2, 4 dalimis, neturi galimybės išspręsti šio klausimo, Kauno apygardos teismas turi pagrindą ir gali paskirti minėtą ekspertizę.

P. K. , kuriam paskirta priverčiamoji medicinos priemonė, gynėjas advokatas R. Girdziušas, skundu prašo apygardos teismo 2008 m. gegužės 9 d. nutartį panaikinti. Nurodo, kad teismo nutartis yra nepagrįsta, nes apygardos teismas, nuspręstas savo iniciatyva aiškintis, ar P. K. pasveiko, ar jam ir toliau reikia taikyti priverčiamąją medicinos priemonę, viršijo baudžiamojo proceso įstatymais (BK 98, BPK 405 straipsniai) nustatytas kompetencijos ribas, kurie aiškiai apibrėžia, kas ir kokius klausimus gali spręsti, ir tokiu būdu ne tik įsikišo į priverčiamosios medicinos priemonės taikymo procesą, bet realiai nutraukė priverčiamosios medicinos priemonės taikymą bei gydymo procesą, dėl ko gali kilti sunkios pasekmės. Gynėjo teigimu, klausimą, ar P. K. pasveiko pagal BPK 405 straipsnio 2, 4 dalių nuostatas turi svarstyti Joniškio rajono apylinkės teismas (tai pripažino ir pats apygardos teismas), atsižvelgdamas į gydytojų, kurie vykdo ambulatorinį stebėjimą Všį Joniškio psichikos sveikatos centre, komisijos, o ne į teismo psichiatrų išvadą. Tuo atveju, jeigu gydytojų komisija nuspręstų, kad P. K. pasveiko, pagal BPK 405 straipsnio 2, 4 dalių nuostatas Joniškio rajono apylinkės teismas turėtų priimti nutartį panaikinti priverčiamąją medicinos priemonę ir bylą perduoti Kauno apygardos teismui.

P. K. , kuriam paskirta priverčiamoji medicinos priemonė, gynėjo advokatas R. Girdziušo skundas atmestinas.

Apygardos teismo nutartis paskirti P. K. stacionarinę teismo psichiatrijos ekspertizę nagrinėjamu atveju yra teisėta ir pagrįsta. Kaip matyti iš bylos medžiagos, Kauno apygardos teismas 2003 m. rugsėjo 23 d. nutartimi pripažinęs, kad P. K. padarė pavojingas visuomenei veikas, numatytas 2000 m. Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau - BK) 284 straipsnio 1 dalyje ir 1961 m. BK 104 straipsnyje, vadovaujantis 2000 m. BK 98 straipsniu, jam taikė priverčiamąją medicinos priemonę – priverstinį gydymą psichiatrinėje ligoninėje bendro stebėjimo sąlygomis, kol jis pasveiks. Vėliau tas pats teismas, išnagrinėjęs Všį Šaulių psichiatrijos ligonininės teikimus dėl priverčiamosios priemonės P. K. pratęsimo, P. K. priverstinį gydymą Šiaulių psichiatrinėje ligoninėje eilę kartų pratęsė. 2005 m. lapkričio 10 d. P. K. psichinė būklė Všį Šaulių psichiatrijos ligonininės gydytojų komisijos buvo įvertinta pakartotinai ir Šiaulių miesto apylinkės teismui buvo pateiktas teikimas dėl priverčiamosios priemonės P. K. pratęsimo. Šiaulių miesto apylinkės teismas, išnagrinėjęs minėtą teikimą, įvertinęs, tai, kad P. K. psichinė būklė pagerėjo, 2005 m. lapkričio 22 d. priėmė nutartį, kuria nutarė P. K. 2003 m. rugpjūčio 23 d. Kauno apygardos teismo nutartimi taikytą priverčiamąją medicinos priemonę – priverstinį gydymą psichiatrinėje ligoninėje bendro stebėjimo sąlygomis pakeisti į priverčiamąją medicinos priemonę - ambulatorinį stebėjimą pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis. Kauno apygardos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad P. K. Šiaulių miesto apylinkės teismo 2005 m. lapkričio 22 d. nutartimi gydymas psichiatrinėje ligoninėje nebuvo pratęstas, taip pat į naujai gautus medicininius duomenis apie P. K. psichinę būklę, tai, kad P. K. gydymas trunka jau ilgą laiką, nutarė, siekiant nustatyti, ar reikalinga P. K. taikyti priverčiamąją medicinos priemonę, skirti byloje stacionarinę teismo psichiatrijos ekspertizę, pavedant ją atlikti Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos Utenos ekspertiniam skyriui. Kaip matyti, P. K. , kuriam paskirta priverčiamoji medicinos priemonė, gynėjas advokatas R. Girdziušas, skunde tvirtina, kad tokia Kauno apygardos teismo nutartis yra nepagrįsta. Iš esmės pagrindinė priežastis, dėl kurios apeliantas ginčija šią teismo nutartį, būtų ta, kad Kauno apygardos teismas negalėjo spręsti tokio pobūdžio klausimo, nes pagal BPK 405 straipsnio 2, 4 dalių nuostatas tai priklauso teismo pagal šios priemonės taikymo vietą, tai yra šiuo atveju nuostatas Joniškio rajono apylinkės teismo, kompetencijai. Iš tiesų, gynėjas teisus teigdamas, kad BPK 405 straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad dėl priverčiamosios medicinos priemonės pratęsimo, rūšies pakeitimo ar panaikinimo sprendžia teismas pagal šios priemonės taikymo vietą. Tačiau, negalima sutikti su gynėjo teigimu, kad BPK 405 straipsnio 4 dalyje įtvirtintos taisyklės, Kauno apygardos teismui neleido priimti sprendimo dėl stacionarinės teismo psichiatrijos ekspertizės paskyrimo, siekiant nustatyt, ar P. K. pasveiko. Ši byla yra Kauno apygardos teismo žinioje, tai yra būtent Kauno apygardos teismas šioje byloje yra nutaręs taikyti P. K. priverčiamąją medicinos priemonę – priverstinį gydymą psichiatrinėje ligoninėje bendro stebėjimo sąlygomis, kol jis pasveiks. BPK 405 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos nuostatos įpareigoja teismą prižiūrėti, kad jo sprendimas dėl priverčiamosios medicinos priemonės taikymo būtų vykdomas teisėtai, racionaliai ir prasmingai. Todėl šioje byloje, ilgą laiko tarpą, tai yra beveik trejus metus, po Šiaulių miesto apylinkės teismo 2005 m. lapkričio 22 d. nutarties pakeisti P. K. priverčiamąją medicinos priemonę – priverstinį gydymą psichiatrinėje ligoninėje bendro stebėjimo sąlygomis į švelnesnę priverčiamąją medicinos priemonę - ambulatorinį stebėjimą pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis priėmimo, nesprendžiant klausimo dėl šios priverčiamosios medicinos priemonės tolesnio taikymo būtinumo, be to, byloje gavus naujų prieštaringų medicininių duomenų apie P. K. psichinę būklę, Kauno apygardos teismas, kaip teismas, kuris nutarė taikyti P. K. priverčiamąją medicinos priemonę, ir, kurio pareiga kontroliuoti priverčiamosios medicinos priemonės taikymą, turėjo teisinį pagrindą patikrinti, ar būtina toliau taikyti P. K. priverčiamąją medicinos priemonę, ir priimti sprendimą dėl stacionarinės teismo psichiatrijos ekspertizės paskyrimo P. K. , pavedant ją atlikti Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos Utenos ekspertiniam skyriui.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 442 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

P. K. , kuriam paskirta priverčiamoji medicinos priemonė, gynėjo advokato Ričardo Girdziušo skundą atmesti ir palikti galioti Kauno apygardos teismo 2008 m. gegužės 9 d. nutartį.

Nutartis galutinė ir neskundžiama.