Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Dmitrijaus Korsakovo, teisėjų Evaldo Gražio ir Jurgio Kiškio, sekretoriaujant Viktorijai Akelienei, Vidai Butiškienei, dalyvaujant prokurorėms Linai Svidinskaitei–Ridikei, Živilei Muliolytei, nuteistajam M. Š., jo gynėjai advokatei Ramutei Noreikienei, viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka nagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. Š. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2015 m. kovo 27 d. nuosprendžio, kuriuo

M. Š. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 178 straipsnio 1 dalį ir nuteistas 9 mėnesių laisvės atėmimo bausme, kuri BK 64¹ straipsnio pagrindu sumažinta vienu trečdaliu, ir nustatyta galutinė 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmė.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, paskirta bausmė subendrinta su Panevėžio apygardos teismas 2015-03-12 nuosprendžiu paskirta bausme, bausmes iš dalies sudedant, ir nustatyta galutinė subendrinta 1 metų 8 mėnesių laisvės atėmimo bausmė. Laisvės atėmimo bausmę paskirta atlikti pataisos namuose.

Į bausmės laiką įskaitytas pagal 2014-12-30 Panevėžio miesto apylinkės teismo ir 2015-03-12 Panevėžio apygardos teismo nuosprendžius nuteistojo atliktas bausmės laikas.

Nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo V. S. civilinis ieškinys tenkintas iš dalies, jam iš nuteistojo M. Š. priteisiant 515 Eur turtinės ir 150 Eur neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

M. Š. pagal BK 178 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad jis laikotarpyje nuo 2014-10-27 11.25 val. iki 2014-10-27 11.55 val. būdamas bute, esančiame adresu (duomenys neskelbtini), iš buto pagrobė svetimą V. S. priklausantį nešiojamą kompiuterį „HP“, 500 Eur vertės, ir tuo V. S. padarė 500 Eur turtinę žalą.

Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėja apeliacinį skundą palaikė jame išdėstytais motyvais ir prašė jį tenkinti, prokurorė prašė skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo M. Š. apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliacinės instancijos teismas, vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina tik apeliacinio skundo ribose. M. Š. apeliaciniame skunde neginčijama kaltė dėl padarytos nusikalstamos veikos, skunde keliamas tik bausmės individualizavimo klausimas.

Teisėjų kolegija, išanalizavusi bylos medžiagą ir apeliacinio skundo argumentus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, individualizuodamas ir skirdamas M. Š. bausmę už jam inkriminuoto nusikaltimo padarymą, bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, įtvirtintų BK 54 straipsnyje, nepažeidė, tinkamai įvertino nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, nuteistojo kaltės formą ir rūšį, atsižvelgė į padaryto nusikaltimo motyvus ir tikslus, nuteistojo asmenybę, jo atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes, vadovavosi BK 41 straipsnio 2 dalies nuostatomis dėl bausmės paskirties, ir paskyrė tinkamos rūšies ir dydžio bausmę, kurią subendrino su Panevėžio miesto apylinkės teismo 2014-12-30 nuosprendžiu, pakeistu Panevėžio apygardos teismo 2015-03-12 nuosprendžiu, paskirta bausme, nepažeisdamas BK 63-65 straipsnio nuostatų. Taip pat visiškai pagrįstai šiuo nuosprendžiu paskirta bausmė BK 64¹ straipsnio pagrindu sumažinta vienu trečdaliu.

Apeliaciniame skunde nuteistojo nurodoma aplinkybė, kad jis dėl įvykdytos vagystės labai gailisi ir kaltę pripažįsta, jau yra įvertinta priimant skundžiamą teismo nuosprendį, šią aplinkybę pripažįstant M. Š. atsakomybę lengvinančia pagal BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktą. Apylinkės teismas tinkamai įvertino ir tai, kad M. Š. anksčiau teistas ne vieną kartą, daugiausia už analogiškus nusikaltimus (vagystės), yra baustas administracine tvarka ir turi galiojančių administracinių nuobaudų. Bausmės skyrimui labai svarbu ir tai, kad M. Š. yra jaunas, darbingo amžiaus, tačiau iki suėmimo niekur nedirbo ir pagal Lietuvos darbo biržos duomenis nesiekė įsidarbinti. Šios aplinkybės leidžia spręsti, kad nagrinėjama nusikalstama veika nebuvo padaryta atsitiktinai, priešingai, analogiškų nusikalstamų veikų darymas yra tapęs nuteistojo gyvenimo būdu ir pragyvenimo šaltiniu, kurio jis nesistengia keisti, ir išvadų iš jam skiriamų bausmių nedaro. Todėl M. Š. ir valstybės taikomas poveikis turi būti adekvatus bei proporcingas veikų pavojingumui, kad jį paveiktų ir sulaikytų nuo nusikalstamų sumanymų realizavimo, o ne sudarytų nebaudžiamumo iliuziją.

Esant nustatytoms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, jog nuteistajam už BK 178 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo padarymą paskirta terminuoto laisvės atėmimo bausmė, kurios dydis artimas sankcijoje numatytam šios bausmės minimumui, tikrai nėra per griežta ar aiškiai neteisinga, priešingai, yra proporcinga nuteistojo neigiamai charakterizuojamai asmenybei ir jo pavojingumui. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, tik su laisvės atėmimu susijusi bausmė užtikrins BK 41 straipsnyje numatytus bausmės tikslus – ne tik nubausti asmenį, padariusį nusikalstamą veiką, bet ir apriboti jam galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusį asmenį, kad jis laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų.

Teisėjų kolegija sprendžia, kad byloje nėra duomenų, jog pirmosios instancijos teismas, nustatydamas nuteistajam bausmės rūšį ir dydį, būtų neįsigilinęs į faktines bylos aplinkybes ar būtų neteisingai pritaikęs baudžiamojo įstatymo nuostatas. Aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs apylinkės teismas, skirdamas bausmę, ar kurios ypatingai lengvintų jo teisinę padėtį ir būtų pagrindas švelninti jam paskirtą bausmę, nuteistasis nenurodė, todėl jo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo nuosprendis paliekamas galioti nepakeistas.

Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba pateikė pažymas, patvirtinančias išlaidas dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo M. Š., nagrinėjant šią baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, kurias sudaro advokato užmokestis – 50,14 Eur ir 76,20 Eur (b. l. 124, 131). BPK 322 straipsnio 1 dalyje imperatyviai nurodyta, kad nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, teismo posėdyje dalyvauja prokuroras ir gynėjas. Ši nuostata reiškia, kad įstatymų leidėjas numatė, kad apeliaciniame procese, siekiant užtikrinti rungimosi principo įgyvendinimą, dalyvauja tiek kaltinimo, tiek gynybos pusės. Esant tokiam teisiniam reguliavimui, pagal kurį yra numatytas tiek gynybos, tiek kaltinimo dalyvavimas apeliaciniame procese, antrinės teisinės pagalbos išlaidų pripažinimas procesinėmis ir jų priteisimas iš nuteistojo nesuderinamas su šio teise į gynybą bei Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje (6 straipsnio 3 dalies c punktas) įtvirtinta valstybės pareiga garantuoti asmeniui, neturinčiam pakankamai materialinių galimybių pasikviesti į baudžiamąjį procesą savo pasirinktą gynėją, valstybės garantuojamą teisinę pagalbą teikiančio gynėjo dalyvavimą (žr., Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. birželio 13 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-405/2014). Tokios pozicijos dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos, kuomet gynėjo dalyvavimas yra būtinas, nepriklausomai nuo nuteistojo valios, laikosi ir kasacinės instancijos teismas (žr., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 17 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-322/2014). Dėl šių priežasčių antrinės teisinės pagalbos išlaidos iš M. Š. neišieškotinos.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Nuteistojo M. Š. apeliacinį skundą atmesti.