- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-07-17
- Bylos Nr.
- ATP-795-594/2014
- Teisminio proceso Nr.
- 4-69-3-01854-2014-7
- Bylos rūšis
- administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
- Teisėjas
- Albinas Antanaitis
- Kategorijos
- 40.1.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Albinas Antanaitis, rašytinio proceso tvarka, išnagrinėjęs E. P. (toliau – pareiškėjas) apeliacinį skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2014 m. gegužės 22 d. nutarimo E. P. administracinio teisės pažeidimo byloje
Aprašomoji dalis
nustatė:
Žemesnės instancijos teismas
Kauno miesto apylinkės teismo 2014-05-22 nutarimu E. P. pripažintas kaltu padaręs pažeidimą, numatytą ATPK 41³ str. 1 d. ir nubaustas 3000 Lt bauda už tai, kad jis būdamas uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „(duomenys neskelbtini)“ atsakingu darbuotoju, nesiėmė visų veiksmų ir neužtikrino, kad 2014 m. vasario 19 d., apie 13.20 val., UAB „(duomenys neskelbtini)“, adresu (duomenys neskelbtini), A. A. dirbtų teisės aktų nustatyta tvarka, jis darbo pažymėjimo nepateikė, darbo sutarties nepasirašė, apie jo įdarbinimą Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritoriniam skyriui nepranešė, t. y. leido jam nelegaliai dirbti. Šiais veiksmais pažeidė Lietuvos Respublikos darbo kodekso 98 str. 1 d. 1 p., 2 p., 99 str. 3 d. 6 p. reikalavimus ir padarė administracinį teisės pažeidimą, numatytą Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 41³ str. 1 d.
Šalies argumentai
E. P. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Kauno miesto apylinkės teismo 2014-05-22 nutarimą ir administracinio teisės pažeidimo bylą nutraukti. Pareiškėjas skunde nurodė, jog protokolas dėl ATPK 41³ straipsnyje numatyto pažeidimo padarymo buvo surašytas ne UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktoriui (administracijos vadovui) D. U., o neva tai jo įgaliotam asmeniui (protokole nurodyta gamybos inžinieriui, o skundžiamame nutarime - atsakingam darbuotojui). Pareiškėjas yra įsitikinęs, kad nei darbdavys UAB „(duomenys neskelbtini)“, nei jo atstovas direktorius D. U., nebuvo jam perdavęs dalies savo įgaliojimų darbo teisės srityje, nes to nepatvirtina nei UAB „(duomenys neskelbtini)“ įstatai, nei byloje esantis 2013-12-32 įgaliojimas, nei UAB „(duomenys neskelbtini)“ 2012-12-14 direktoriaus įsakymas dėl Personalo skyriaus vadovo paskyrimo, nei UAB „(duomenys neskelbtini)“ 2012-12-14 direktoriaus įsakymu patvirtinti Personalo skyriaus vadovo pareiginiai nuostatai. Pareiškėjo teigimu, kai įstatymai, įmonės vidaus dokumentai, pareiginės instrukcijos ir pan., nenustato konkrečios pareigos konkrečiam asmeniui sudaryti darbo sutartį, darbdavio įgaliotu asmeniu reikia laikyti įmonės administracijos vadovą. Aplinkybę, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ administracijos vadovas pareiškėjui nebuvo perdavęs įgaliojimų darbo teisės srityje patvirtina ir tai, kad Darbo sutartys su kitais įmonės darbuotojais buvo sudaromos ir pasirašomos būtent tarp UAB „(duomenys neskelbtini)“ atstovo - direktoriaus D. U., o protokolas buvo surašytas pareiškėjui dėl to, kad jis yra atsakingas už gamybos organizavimą ir operatyvaus patikrinimo metu atstovavo direktorių. Pareiškėjo manymu, abstrakčiu įgaliojimu arba pavedimo sutartimi, kuriame nėra nurodyta konkreti pareiga sudaryti su darbuotojais darbo sutartis, negalima asmeniui perduoti ir specialių pareigų, susijusių darbo įstatymų vykdymu bei administracine ar kitų teisės šakų atsakomybe. LR Akcinių bendrovių įstatymo 37 str. 6 d. aiškiai numato, kad būtent bendrovės vadovas, kuris yra vienasmenis valdymo organas, organizuoja kasdieninę bendrovės veiklą, priima į darbą ir atleidžia darbuotojus, sudaro ir nutraukia su jais darbo sutartis, skatina juos ir skiria nuobaudas. Duomenų, kad D. U. kaip UAB „(duomenys neskelbtini)“ administracijos vadovas, šią konkrečią savo kompetencijos sritį būtų perdavęs gamybos inžinieriui byloje nepakanka, UAB „(duomenys neskelbtini)“ vidaus dokumentai irgi jų nepatvirtina, todėl E. P. neatitinka nei darbdavio atstovo, nei darbdavio įgalioto asmens sąvokų, kas reiškia, kad protokolas dėl nelegalaus darbo buvo surašytas netinkamam asmeniui (subjektui).
Atsiliepimas
Institucija atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo Kauno miesto apylinkės teismo 2014-05-22 nutarimą palikti nepakeistą ir E. P. apeliacinio skundo netenkinti.
E. P. apeliacinis skundas netenkinamas.
Administracinių teisės pažeidimų kodekso 41³ straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad nelegalus darbas užtraukia baudą darbdaviams ar jų įgaliotiems asmenims už kiekvieną nelegaliai dirbantį asmenį nuo trijų tūkstančių iki dešimties tūkstančių litų. DK 98 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta, kad nelegaliu darbu laikomas darbas esant šio Kodekso 93 straipsnyje nustatytiems darbo sutarties požymiams, dirbamas nesudarius darbo sutarties ar teisės aktų nustatyta tvarka nepranešus Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritoriniam skyriui apie asmenų priėmimą į darbą. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra vertinama, kad siekiant veiką kvalifikuoti ATPK 41³ straipsnio pagrindu, o darbą vertinti kaip nelegalų, taikant DK 98 straipsnio 1 dalies 1 punktą, be kita ko, būtina konstatuoti nelegalaus darbo, kaip administracinio teisės pažeidimo, sudėties objektyviuosius požymius: 1) nustatyti, kad asmuo pradėjo dirbti realiai, 2) darbdavio ir nelegalaus darbuotojo santykiai turi turėti darbo sutarties požymius, t. y. darbas dirbamas darbdaviui ir darbuotojui susitarus; dirbamas tam tikros profesijos, specialybės, kvalifikacijos darbas arba einamos tam tikros pareigos; asmuo dirba paklusdamas darbovietėje nustatytai darbo tvarkai; asmuo dirba atlygintinai, 3) nesilaikyta darbo sutarties sudarymo taisyklių (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėje byloje Nr. N575-2358/2009). Pabrėžtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra konstatavęs, kad darbo sutarties nepasirašius abiem darbo santykių subjektams – tiek darbuotojui, tiek darbdaviui – rašytinė darbo sutartis nėra sudaryta, o darbdavys neturi teisės leisti pradėti darbuotojui dirbti, darbuotojų darbas, esant nurodytoms sąlygoms, yra nelegalus (LVAT nutartys administracinėse bylose Nr. N12-1650/2004, N3-397/2005, N575-858/2010 ir kt.).
ATPK 257 straipsnyje nustatyta, kad administracinio teisės pažeidimo byloje įrodymai yra vertinami pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu. Konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ATPK 257 straipsnio taip pat galima daryti išvadą, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.
Pabrėžtina, kad aukštesnysis teismas, patikrinęs bylą įrodymų vertinimo aspektu, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog E. P. kaltė padarius jam inkriminuotą administracinį teisės pažeidimą įrodyta. Pripažindamas administracinėn atsakomybėn patrauktą asmenį kaltu, teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, nutarime nuosekliai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, visapusiškai ir objektyviai išanalizavo bei įvertino teismo posėdyje ištirtus įrodymus ir padarė faktines aplinkybes atitinkančias išvadas. Apeliaciniame E. P. skunde nėra jokių argumentų, kurių pagrindu reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo ar naikinti ginčijamą nutarimą, todėl aukštesnysis teismas, sutikdamas su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvams ir jų esmės nekartoja.
Pareiškėjo apeliaciniame skunde keliamas klausimas, kad E. P. neatitinka nei darbdavio atstovo, nei darbdavio įgalioto asmens sąvokų, kas reiškia, kad protokolas dėl nelegalaus darbo buvo surašytas netinkamam asmeniui (subjektui) ir duomenų, kad D. U. kaip UAB „(duomenys neskelbtini)“ administracijos vadovas, savo kompetencijos sritį - pareigą sudaryti su darbuotojais darbo sutartis, būtų perdavęs gamybos inžinieriui, byloje nepakanka.
Aukštesnysis teismas tokį pareiškėjo skundo argumentą laiko nepagrįstu bei pažymi, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pasakęs, kad administracinėn atsakomybėn dėl nelegalaus darbo gali būti traukiami keli asmenys – tiek įmonės vadovas, padaręs pažeidimą neveikimu, t. y. nepakankama darbo teisinių santykių kontrole, tiek aktyvius veiksmus atlikęs darbuotojas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. liepos 14 d. aprobuotas Teismų praktikos administracinių teisės pažeidimų bylose dėl nelegalaus darbo apibendrinimas ir teisės taikymo rekomendacijos, Administracinių teismų praktika Nr. 7). Šiuo atveju, remiantis bylos medžiaga, nustatyta, kad A. A. dėl darbo atlikimo, darbo apmokėjimo, darbo tvarkos (darbo ir poilsio laiko) tarėsi būtent su E. P., o ne su UAB „(duomenys neskelbtini)“ atstovu - direktoriumi D. U.. Savo rašytame paaiškinime (b. l. 16) A. A. nurodė, jog UAB „(duomenys neskelbtini)“ dirba apie dvejus metus, jam atlyginimą moka ir kokius darbus atlikti nurodo E. P.. A. A. taip pat nurodė, jog E. P. po patikrinimo su juo sudarė darbo sutartį. Iš liudytojų A. L., J. P., D. U. rašytinių paaiškinimų bei teisme duotų parodymų neabejotinai seka, kad būtent E. P. buvo tas asmuo, su kuriuo darbuotojai tarėsi dėl darbo pobūdžio, atlyginimo, darbo laiko. Iš liudytojų rašytinių paaiškinimų ir parodymų matyti, kad E. P. vykdydavo darbuotojų priėmimą į darbą bei mokėdavo jiems atlyginimą. Taip pat atkreiptinas dėmesys į tai, jog pats E. P. tiek savo paaiškinimuose (b. l. 11-12), tiek duodamas parodymus teisme (b. l. 44, 57) dėl padaryto pažeidimo visiškai prisipažino ir nurodė, jog darbuotojų įdarbinimo klausimas buvo patikėtas jam. Dėl darbo sąlygų, darbų paskirstymo, atlyginimo, darbo laiko su darbuotojais tardavosi tik jis, o UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktorius tik pasirašydavo ant darbo sutarčių. Teismo posėdžio metu patvirtino tą aplinkybę, jog jis buvo faktinis įmonės vadovas, prižiūrėjo įmonės veiklą, darbuotojų priėmimą, atlyginimų mokėjimą. Nurodė, kad direktorius nieko neveikė, tik kur reikėdavo ten pasirašydavo, buhalterė suruošdavo dokumentus, o direktorius pasirašydavo. Pareiškėjo pasirinkta taktika apeliaciniame skunde jau savo kaltės nepripažinti ir teigti, kad anksčiau prisipažino tik dėl to, jog buvo įsitikinęs, kad byloje nebus įrodytas pažeidimo įvykis, aukštesniojo teismo vertintina, kaip gynybos pozicija, kuria pastarasis siekia išvengti administracinės atsakomybės.
Be to, iš byloje esančio UAB „(duomenys neskelbtini)“ 2013-12-31 įgaliojimo (b. l. 9) matyti, jog E. P. buvo įgaliotas atstovauti UAB „(duomenys neskelbtini)“ sprendžiant visus su UAB „(duomenys neskelbtini)“ susijusius klausimus juridinėje bei ūkinėje veikloje ir nors pareiškėjas skunde teigia, jog pareiga sudaryti su darbuotojais darbo sutartis jam nebuvo pavesta, tačiau minėtame įgaliojime, priešingai nei nurodo pareiškėjas, įtvirtinta jo pareiga atstovauti UAB „(duomenys neskelbtini)“ juridinėje bei ūkinėje veikloje, kas sudaro pagrindo teigti, kad juridinė bei ūkinė veikla apima ir funkcijas susijusias su darbo teisiniais santykiais. Aukštesnysis teismas konstatuoja, jog yra akivaizdu, kad de facto E. P. buvo įgijęs daug su darbo santykiais susijusių funkcijų ir nors darbo sutarčių pasirašymo funkciją atliko UAB direktorius D. U., tačiau E. P. realiai organizuodavo darbuotojų priėmimą į darbą bei darbo sąlygų, darbo laiko, darbų paskirstymo ir atlyginimo klausimus, todėl jis yra tinkamas subjektas, traukiant asmenį atsakomybėn už nelegalų darbą. E. P. susitaręs su A. A. dėl visų darbo sutarties sąlygų ir leidęs jam dirbti iki rašytinės darbo sutarties sudarymo, padarė administracinį teisės pažeidimą, už kurį atsakomybė numatyta ATPK 41³ straipsnyje.
Pareiškėjo E. P. argumentai, kad jis neatitinka nei darbdavio atstovo, nei darbdavio įgalioto asmens sąvokų, todėl nepadarė jam inkriminuoto pažeidimo, visiškai paneigti nuosekliais ir argumentuotais paminėtų liudytojų parodymais bei kitais objektyviais rašytiniais įrodymais. Byloje nustatyti visi nelegalaus darbo, kaip administracinio teisės pažeidimo sudėties objektyvieji požymiai. Tarp darbuotojo ir darbdavio fizinio asmens buvo sutarta dėl darbo pobūdžio, darbo vietos, darbo užmokesčio, darbuotojas realiai dirbo, tačiau darbo sutartis sudaryta nebuvo. Taigi, byloje nelegalaus darbo faktas įrodytas.
Apibendrinus išdėstytą, aukštesnysis teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo nutarimas yra pagrįstas ir teisėtas, teismas nenukrypo nuo teisminės praktikos šios kategorijos administracinių teisės pažeidimų bylose, išsamiai ir tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatytas aplinkybes, pakeisti ar panaikinti skundžiamą teismo nutarimą apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo, todėl apeliacinis skundas netenkinamas.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Kauno miesto apylinkės teismo 2014 m. gegužės 22 d. nutarimą palikti nepakeistą ir E. P. apeliacinio skundo netenkinti.
Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną ir yra neskundžiama.