Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2013-05-09 · Administracinė byla Nr. A-756-947-13

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2013-05-09
Bylos Nr.
A-756-947-13
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-02714-2010-0
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Audrius Bakaveckas (pirm.), Vaida Urmonaitė-Maculevičienė (pran.), Skirgailė Žalimienė
Pareiškėjas
J. D.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos
Kategorijos
  • 1.2pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 6.8pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinės byla Nr. A756-947/2013
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02714-2010-0Procesinio sprendimo kategorija 1.2, 6.8 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2013 m. gegužės 9 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (pranešėja) ir Skirgailės Žalimienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka, rašytinio proceso būdu išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J. D. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. lapkričio 26 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo J. D. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl sprendimo panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus ir turtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija n ustatė:

I.

Pareiškėjas – J. D. su skundu bei patikslintu skundu (b. l. 1–7, 71–74) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas:

1) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir Fondo valdyba, VSDFV) 2010 m. rugpjūčio 17 d. sprendimą Nr. (10.10)I-4879 „Dėl kaupiamosios pensijų įmokos tarifo“ (toliau – ir 2010 m. rugpjūčio 17 d. Sprendimas);

2) įpareigoti VSDFV pervesti į pareiškėjo pensijų fondo sąskaitą trūkstamą pensijų įmokos dalį, kuri į pareiškėjo pensijų fondo sąskaitą nebuvo pervesta nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 13 d., t. y. 3 903,45 Lt;

3) įpareigoti VSDFV pervesti į pareiškėjo pensijų fondo sąskaitą ne mažiau kaip 5,5 proc. pensijų fondų dalyvių pajamų, nuo kurių skaičiuojamos valstybinio socialinio draudimo įmokos;

4) iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos VSDFV, priteisti 517,15 Lt turtinei žalai atlyginti, šią sumą pervedant į pareiškėjo pensijų fondo sąskaitą;

5) priteisti bylinėjimosi išlaidas;

6) kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą (toliau – ir Konstitucinis Teismas) su prašymu ištirti, ar tam tikros teisės aktų nuostatos neprieštarauja atitinkamiems Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) straipsniams bei principams.

Paaiškino, kad su UAB „SEB investicijų valdymas“ 2003 m. spalio 23 d. sudarė pensijų kaupimo sutartį (toliau – ir Pensijų kaupimo sutartis). VSDFV, atsakydama į pareiškėjo 2010 m. rugpjūčio 13 d. skundą, kuriame pareiškėjas prašė į jo pensijų fondo sąskaitą pervesti trūkstamą pensijų įmokos dalį, kuri nebuvo pervesta nuo 2009 m. sausio 1 d., sprendime Nr. (10.10)I-4879, be kita ko, nurodė, kad pensijų įmokų dydžiai yra nustatyti Lietuvos Respublikos pensijų sistemos reformos įstatymo (toliau – ir Pensijų sistemos reformos įstatymas) 4 straipsnyje ir Fondo valdyba neturi teisės keisti šiame įstatyme nustatyto kaupiamosios pensijų įmokos tarifo. Pareiškėjo manymu, tai nepašalino VSDFV pareigos vykdyti fondų dalyvių sudarytose sutartyse numatytų nuostatų. Pensijų kaupimo sutarties sudarymo metu viena iš esminių pensijų kaupimo sutarties sąlygų buvo pensijų įmokų, kurias VSDFV perveda į pensijų fondą, dydis. Pensijų sistemos reformos įstatymo (2002 m. gruodžio 3 d. redakcija, įsigaliojusi 2003 m. sausio 1 d.) 4 straipsnio 1 dalis imperatyviai nustatė, kad pensijų įmokos dydis 2004 m. yra 2,5 proc., 2005 m. – 3,5 proc., 2006 m. – 4,5 proc., nuo 2007 m. – 5,5 proc. dalyvių pajamų, nuo kurių skaičiuojamos valstybinio socialinio draudimo įmokos. Pensijų kaupimo sutartį pareiškėjas sudarė iki pensijų įmokų dydžio sumažinimo (Pensijų sistemos reformos įstatymo pakeitimų), todėl mažesnio dydžio pensijų įmokos negu 5,5 proc. nuo pajamų (nuo kurių skaičiuojamos valstybinio socialinio draudimo įmokos) pervedimas į pensijų fondų sąskaitas yra neteisėtas. Įstatymai atgal negalioja, todėl mažesnių pensijų įmokų pervedimas galimas tik tiems asmenims, kurie pensijų kaupimo sutartis sudarė po pensijų įmokų sumažinimo (Pensijų sistemos reformos įstatymo pakeitimo įsigaliojimo), nes įstatymai taikomi tiems faktams ir pasekmėms, kurios atsiranda po šių įstatymų įsigaliojimo. Taigi VSDFV nepagrįstai Pensijų sistemos reformos įstatymo 4 straipsnio pakeitimus taikė visų pensijų fondų dalyvių atžvilgiu. Konstitucinis Teismas 2012 m. birželio 29 d. nutarime pripažino, jog Pensijų sistemos reformos įstatymo (2009 m. sausio 15 d. redakcija) nuostatos įsigaliojo ne 2009 m. sausio 1 d., t. y. atgaline data, o nuo jų paskelbimo „Valstybės žiniose“ dienos, t. y. 2009 m. sausio 17 d. Konstitucinis Teismas konstatavo, kad Pensijų sistemos reformos įstatymo 4 straipsnio pakeitimo ir papildymo įstatymo, priimto 2009 m. sausio 15 d., 2 straipsnis, kuriame nustatyta Pensijų sistemos reformos įstatymo 4 straipsnio 1, 3, 4 dalyse (2009 m. sausio 15 d. redakcija) įtvirtintų nuostatų grįžtamoji galia, prieštarauja Konstitucijai. Taigi pensijų įmokų dydis nuo 5,5 proc. dalyvių pajamų, nuo kurių skaičiuojamos valstybinio socialinio draudimo įmokos, iki 3 proc. buvo sumažintas ne nuo 2009 m. sausio 1 d., o nuo 2009 m. sausio 17 d., kai įsigaliojo Pensijų sistemos reformos įstatymo pakeitimai. Sumažintos 3 proc. įmokos galėjo būti pradėtos skaičiuoti ir pervedamos tik už 2009 m. II ketvirtį (balandžio–birželio mėnesiais) ir tik tiems asmenims, kurie pensijų kaupimo sutartis sudarė nuo 2009 m. balandžio 1 d. Vadinasi, į pareiškėjo pensijų fondą mokamos įmokos negalėjo būti sumažintos ar panaikintos, priešingu atveju būtų pažeistas ir konstitucinis teisėtų lūkesčių principas. Pagal Lietuvos Respublikos pensijų kaupimo įstatymo (toliau – ir Pensijų kaupimo įstatymas) 10 straipsnio 1 dalį valstybinio socialinio draudimo įmokos, kurių sudedamoji dalis yra pensijų įmoka, draudėjų apskaičiuojamos ir pervedamos Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui Lietuvos Respublikos įstatymuose nustatyta tvarka. Nurodytos lėšos, skirtos pensijų įmokai, visą laiką išlieka pensijų fondų dalyvių nuosavybe. Pervestos į pensijų fondus pensijų įmokos tampa pensijų fondų dalyvių bendrąja daline nuosavybe (Pensijų kaupimo įstatymo 9 straipsnio 1 dalis). VSDFV, nepervesdama dalies pensijų fondų dalyviams priklausančių pensijų įmokų į pensijų fondų sąskaitas, pažeidė Konstitucijos 23 straipsnyje įtvirtiną nuostatą, jog nuosavybė neliečiama. VSDFV nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 13 d. į pareiškėjo pensijų fondo sąskaitą nepervedė 3 903,45 Lt dydžio pensijų įmokos. Nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 13 d. pareiškėjas gavo 130 400,25 Lt draudžiamųjų pajamų, nuo kurių skaičiuojamos pensijų įmokos. Vadovaujantis Pensijų kaupimo sutartimi bei Pensijų sistemos reformos įstatymo nuostatomis, galiojusiomis šios sutarties sudarymo metu, Fondo valdyba nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 13 d. į pareiškėjo pensijų fondo sąskaitą turėjo pervesti 7 174,21 Lt sumą (5,5 proc. x 130 440,25 Lt = 7 174,21 Lt), tačiau iki šiol nėra pervestos visos pareiškėjui priklausančios pensijų įmokos (valstybinio socialinio draudimo įmokos dalis). Nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 13 d. į pareiškėjo pensijų fondo sąskaitą buvo pervesta 3 270,76 Lt dydžio įmoka, o tai 3 903,45 Lt mažiau, negu turėjo būti pervesta. Todėl nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 13 d. patyrė 517,15 Lt nuostolių (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.249 straipsnio 1 dalis), t. y. negavo pajamų (investicinio pelno).

Atsiliepimas

Atsakovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba atsiliepimuose į pareiškėjo skundą (b. l. 22–24, 125–128) nesutiko su pareiškėjo reikalavimais ir prašė skundo netenkinti.

Paaiškino, kad pareiškėjo sudaryta Pensijų kaupimo sutartis įstatymo galią turi tik jos šalims, tuo tarpu Fondo valdyba nėra ir negali būti laikoma jos šalimi ir tokių sutarčių sudarymas VSDFV sukelia tik tas pareigas, kurias ji privalo vykdyti, vadovaudamasi galiojančiais įstatymais. Pensijų kaupimo sutarties šalys negali tarpusavyje susitarti, kokio dydžio pensijų įmokas pensijų kaupimo dalyvis gali ar turi kaupti jo pasirinktame pensijų fonde visą sutarties laikotarpį. Šalys susitaria tik dėl bendradarbiavimo kaupiant pensijų įmokas, o įmokų dydžius tvirtina įstatymų leidėjas imperatyviomis teisės normomis – atitinkamų metų Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto rodiklių patvirtinimo įstatymo nuostatomis. Taikyti pakeistą (negaliojančią) įstatymo nuostatą, numatančią didesnius pensijų įmokų dydžius, nėra teisinio pagrindo. Pensijų sistemos reformos įstatymo 4 straipsnyje labai aiškiai įvardytos asmenų kategorijos, datos bei pensijų įmokų dydžiai, kuriuos reikia pervesti pensijų kaupimo bendrovių valdomiems pensijų fondams, todėl visiškai nepagrįstas pareiškėjo teiginys, kad sumažintos 3 proc. pensijų įmokos galėjo būti pradėtos skaičiuoti ir pervedamos į pensijų fondus tik už 2009 m. II ketvirtį (balandžio–birželio mėnesius) ir tik tiems asmenims, kurie pensijų kaupimo sutartis sudarė nuo 2009 m. balandžio 1 d. VSDFV vadovavosi galiojančiais teisės aktais, todėl jokių veiksmų, kurie nebūtų paremti įstatymais ar pažeistų pareiškėjo teises ar teisėtus interesus, neatliko. Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto sandaros įstatymo (toliau – ir Biudžeto sandaros įstatymas) 2 straipsnio 17 dalyje nustatyta, kad valstybinio socialinio draudimo įmokų tarifai tvirtinami Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto rodiklių patvirtinimo įstatyme kiekvieniems biudžetiniams metams (kurie prasideda sausio 1 d. ir baigiasi gruodžio 31 d.). Tai suponuoja, kad Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto rodiklių patvirtinimo įstatyme nustatyti valstybinio socialinio draudimo įmokų tarifai įsigalioja (taikomi) nuo biudžetinių metų pradžios. Seimo 2008 m. gruodžio 18 d. priimto Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto 2009 metų rodiklių patvirtinimo įstatymo, įsigaliojusio 2008 m. gruodžio 30 d., 3 straipsnio 11 dalyje buvo patvirtintas apdraustųjų asmenų, dalyvaujančių pensijų kaupime, valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos dalies, pervedamos pensijų kaupimo bendrovėms, 3 proc. dydžio tarifas. Todėl su šio įstatymo nuostatomis ir Biudžeto sandaros įstatyme nustatyta Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto rodiklių tvirtinimo tvarka sietinas (buvo suderintas) ir po šio įstatymo priėmimo ir įsigaliojimo priimto Pensijų sistemos reformos įstatymo 4 straipsnio pakeitimo ir papildymo įstatymo įsigaliojimas ir jame įtvirtintų teisės normų, susijusių su kaupiamųjų pensijų įmokų tarifų pakeitimu, taikymas. VSDFV kaupiamąsias pensijų įmokas už 2009 m. I ketvirtį apskaičiavo ir pervedė pensijų fondams vadovaudamasi ne tik Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto 2009 metų rodiklių patvirtinimo įstatymo nuostatomis, bet ir įsigaliojusiomis Reformos įstatymo 4 straipsnio pakeitimo ir papildymo įstatymo nuostatomis. Konstitucinis Teismas 2012 m. birželio 29 d. nutarime, be kita ko, konstatavo, kad įstatymų leidėjas, Pensijų sistemos reformos įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje (2009 m. sausio 15 d. redakcija) nustatydamas sumažintą kaupiamųjų pensijų įmokų dydį, nesumažino jau apskaičiuotų ir sumokėtų (pervestų) kaupiamųjų pensijų įmokų, už kaupiamųjų pensijų įmokų lėšas įsigyto turto (įskaitant laikinai neinvestuotą šių lėšų dalį) bei investicijų pajamų (sąnaudų), gautų iš šio turto (lėšų), sumos, kuri bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso kiekvienam pensijų kaupimo sistemos dalyviui ir yra paveldima, – jis tik koregavo (sumažino) būsimų kaupiamųjų pensijų įmokų dydį, todėl nepažeidė iš Konstitucijos 23 straipsnio kylančių nuosavybės teisės apsaugos imperatyvų. Pareiškėjo reikalavimas įpareigoti VSDFV pervesti į pareiškėjo pensijų fondo sąskaitą trūkstamą pensijų įmokos dalį, kuri į pareiškėjo pensijų fondo sąskaitą nebuvo pervesta nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 13 d., t. y. 3 903,45 Lt, yra nepagrįstas. Be to, nesuprantamas ir nepagrįstas pareiškėjo reikalavimas iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Fondo valdybos, priteisti 517,15 Lt turtinei žalai atlyginti, šią sumą pervedant į pareiškėjo pensijų fondo sąskaitą. VSDFV, apskaičiuodama ir pervedinėdama pensijų įmokas pensijų fondams, vadovavosi galiojančiais teisės aktais, ir neatliko jokių neteisėtų veiksmų (neteisėti veiksmai yra bendroji civilinės atsakomybės prielaida, nesant šios prielaidos civilinės atsakomybė neatsiranda), dėl kurių turėtų pareiškėjui atlyginti 517,15 Lt turtinę žalą. Pareiškėjas klaidingai įvardija apskaičiuotą žalą, kadangi jis turtinės žalos apskaičiavimo metu nebuvo įgijęs teisės į kaupiamąją pensiją iš pensijų fondo, todėl iš anksto neįmanoma apskaičiuoti, koks bus kaupiamosios pensijos rezultatas, nes būsimos kaupiamosios pensijos dydis yra kintamas (ir iš anksto negali būti tiksliai nustatytas), kurį taip pat lemia pensijų fondus administruojančių subjektų ūkinės veiklos (investavimo) rezultatai, tą iš esmės yra konstatavęs Konstitucinis Teismas 2012 m. birželio 29 d. nutarime. Asmens „antrosios pakopos“ pensijos kaupimas finansuojamas valstybinio socialinio draudimo (socialinio solidarumo sistemos) finansų sąskaita, o dalyvavimas šioje sistemoje atitinkamai sumažina valstybinio socialinio draudimo pensijos, į kurią asmuo galės pretenduoti, dydį (Pensijų sistemos reformos įstatymo 6 straipsnio 1 dalis). Todėl, jeigu asmens įgysimos valstybinio socialinio draudimo pensijos sumažėjimas dėl to, kad dalis įmokų pervedama pensijų kaupimo bendrovėms, įgyjant teisę į papildomas neapibrėžto dydžio pajamas ateityje, yra vertintinas kaip tinkamas ir teisingas susidarančių socialinio draudimo pensijos dydžio praradimų kompensavimas, analogiškai turėtų būti vertinamas pensijų kaupimo bendrovėms pervedamos pensijų įmokos dalies dydžio sumažinimas – juk tai atitinkamai (proporcingai) padidina asmens įgysimos valstybinio socialinio draudimo pensijos, laiduojamos valstybės, dydį (Pensijų sistemos reformos įstatymo 6 straipsnio 1 dalis).

II.

Rezoliucinė dalis

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2011 m. sausio 18 d. nutartyje (b. l. 36–46) pagal pareiškėjo J. D. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai dėl sprendimo panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo nutarė:

1. Kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Pensijų sistemos reformos įstatymo 4 straipsnio 1 dalis (2009 m. sausio 15 d. redakcija) (Žin., 2009, Nr. 6-160) ta apimtimi, kurioje pensijų įmokos dydis 2009 m. ir 2010 m. sumažintas iki 3 procentų dalyvių pajamų, nuo kurių skaičiuojamos valstybinio socialinio draudimo įmokos, neprieštaravo Konstitucijos 7 straipsnio 2 daliai, 23 straipsnio 2 daliai, 52 straipsnio nuostatai „Valstybė laiduoja piliečių teisę gauti senatvės <...> pensijas <...>“, 70 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.

2. Kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Pensijų sistemos reformos įstatymo 4 straipsnio 1 dalis (2009 m. balandžio 28 d. redakcija) (Žin., 2009, Nr. 54-2136) ta apimtimi, kurioje pensijų įmokos dydis yra nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2009 m. birželio 30 d. – 3 procentai, nuo 2009 m. liepos 1 d. iki 2009 m. gruodžio 31 d. ir 2010 metais – 2 procentai dalyvių pajamų, nuo kurių skaičiuojamos valstybinio socialinio draudimo įmokos, neprieštaravo Konstitucijos 23 straipsnio 2 daliai, 52 straipsnio nuostatai „Valstybė laiduoja piliečių teisę gauti senatvės <...> pensijas <...>“, konstituciniam teisinės valstybės principui.

3. Kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Pensijų sistemos reformos įstatymo 4 straipsnio 1 dalis (2010 m. birželio 30 d. redakcija) (Žin., 2010, Nr. 82-4308) ta apimtimi, kurioje pensijų įmokos dydis yra nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2009 m. birželio 30 d. – 3 procentai, nuo 2009 m. liepos 1 d. – 2 procentai dalyvių pajamų, nuo kurių skaičiuojamos valstybinio socialinio draudimo įmokos, neprieštarauja Konstitucijos 23 straipsnio 2 daliai, 52 straipsnio nuostatai „Valstybė laiduoja piliečių teisę gauti senatvės <...> pensijas <...>“, konstituciniam teisinės valstybės principui.

4. Administracinę bylą sustabdyti, kol Konstitucinis Teismas išnagrinės minėtą prašymą.

Konstitucinis Teismas, išnagrinėjęs konstitucinės justicijos bylą, 2012 m. birželio 29 d. nutarime „Dėl Lietuvos Respublikos Pensijų sistemos reformos įstatymo, jo pakeitimo ir papildymo įstatymų nuostatų atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ (b. l. 51–65) nutarė:

1. Pripažinti, kad Pensijų sistemos reformos įstatymo 4 straipsnio pakeitimo ir papildymo įstatymo, priimto 2009 m. sausio 15 d. (Žin., 2009, Nr. 6-160), 2 straipsnis prieštarauja Konstitucijos 7 straipsnio 2 daliai, 70 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui; Pensijų sistemos reformos įstatymo 4 straipsnio pakeitimo įstatymo, priimto 2009 m. vasario 17 d. (Žin., 2009, Nr. 25-971), 2 straipsnis prieštarauja Konstitucijos 7 straipsnio 2 daliai, 70 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui; Pensijų sistemos reformos įstatymo 4 straipsnio 1 dalis (2009 m. sausio 15 d. redakcija; Žin., 2009, Nr. 6-160) tiek, kiek joje nustatytas sumažintas valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos dalies, kaupiamos dalyvio asmeninėje pensijų sąskaitoje, atidarytoje jo pasirinktoje pensijų kaupimo bendrovėje, dydis, neprieštaravo Konstitucijai; Pensijų sistemos reformos įstatymo 4 straipsnio 1 dalis (2009 m. balandžio 28 d. redakcija; Žin., 2009, 54-2136) tiek, kiek joje nustatytas sumažintas valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos dalies, kaupiamos dalyvio asmeninėje pensijų sąskaitoje, atidarytoje jo pasirinktoje pensijų kaupimo bendrovėje, dydis, neprieštaravo Konstitucijai; Pensijų sistemos reformos įstatymo 4 straipsnio 1 dalis (2010 m. birželio 30 d. redakcija; Žin., 2010, Nr. 82-4308) tiek, kiek joje nustatytas sumažintas valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos dalies, kaupiamos dalyvio asmeninėje pensijų sąskaitoje, atidarytoje jo pasirinktoje pensijų kaupimo bendrovėje, dydis, neprieštaravo Konstitucijai; Pensijų sistemos reformos įstatymo 4 straipsnio 3 dalis (2009 m. sausio 15 d. redakcija; Žin., 2009, Nr. 6-160) neprieštaravo Konstitucijai; Pensijų sistemos reformos įstatymo 4 straipsnio 3 dalis (2009 m. vasario 17 d. redakcija; Žin., 2009, Nr. 25-971) neprieštaravo Konstitucijai; Pensijų sistemos reformos įstatymo 4 straipsnio 4 dalis (2009 m. sausio 15 d. redakcija; Žin., 2009, Nr. 6-160) neprieštaravo Konstitucijai.

2. Nutraukti bylos dalį dėl Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto 2009 metų rodiklių patvirtinimo įstatymo 3 straipsnio 11 dalies (2008 m. gruodžio 18 d., 2009 m. balandžio 28 d. redakcijos; Žin., 2008, Nr. 149-5998; Žin., 2009, Nr. 54-2133), 6 straipsnio 2 dalies (2008 m. gruodžio 18 d. redakcija; Žin., 2008, Nr. 149-5998) atitikties Konstitucijos 23, 29, 52 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui; Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto 2010 metų rodiklių patvirtinimo įstatymo 3 straipsnio 11 dalies (Žin., 2009, Nr. 151-6783) atitikties Konstitucijos 23, 29, 52 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui; Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto 2011 metų rodiklių patvirtinimo įstatymo 3 straipsnio 13 dalies (Žin., 2010, Nr. 153-7782) atitikties Konstitucijos 23, 29, 52 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. rugsėjo 17 d. nutartimi (b. l. 66–69) administracinę bylą Nr. I-408-815/2012 atnaujino.

III.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. lapkričio 26 d. sprendimu pareiškėjo J. D. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjas su UAB „SEB investicijų valdymas“ 2003 m. spalio 23 d. sudarė pensijų kaupimo sutartį Nr. VB00046043 (b. l. 12–13) ir pasirinko vidutinės rizikos valstybinio socialinio draudimo įmokos dalies pensijų kaupimo fondą „SEB pensija 2“ (vėliau pasirinktą pensijų kaupimo fondą ne kartą keitė (b. l. 85–113)).

2010 m. rugpjūčio 13 d. pareiškėjas pateikė Fondo valdybai skundą „Dėl ne visos įmokos pervedimo į pensijų fondo sąskaitą (b. l. 8–9, 25–26), kuriame pateikė reikalavimą į jo pensijų fondo sąskaitą pervesti trūkstamą pensijų įmokos dalį, kuri į jo pensijų fondo sąskaitą nebuvo pervesta nuo 2009 m. sausio 1 d., t. y. 54,73 Lt. VSDFV atsakydama į pareiškėjo skundą, 2010 m. rugpjūčio 17 d. sprendime Nr. (10.10)I-4879 „Dėl kaupiamosios pensijų įmokos tarifo“ (b. l. 10, 27) atsisakė tenkinti pareiškėjo reikalavimą. VSDFV 2010 m. rugpjūčio 19 d. rašte Nr. (10.10)I-4919 „Dėl atsakymo patikslinimo“ (b. l. 11, 28), be kita ko, nurodė, kad, vadovaujantis Pensijų sistemos reformos įstatymo pakeitimo įstatymo (Žin., 2010, Nr. 82-4308) 1 straipsniu, pensijų įmokos dydis nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2009 m. birželio 30 d. yra 3 proc., nuo 2009 m. liepos 1 d. – 2 proc. pensijų kaupimo dalyvio pajamų, nuo kurių skaičiuojamos valstybinio socialinio draudimo įmokos.

J. D. skundas grindžiamas abejone, kad Pensijų sistemos reformos įstatymo 4 straipsnio pakeitimo ir papildymo įstatymas atitinka Konstituciją. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2011 m. sausio 18 d. nutartimi (b. l. 36–46) pagal pareiškėjo J. D. skundą atsakovui VSDFV dėl įpareigojimo atlikti veiksmus, be kita ko, nutarė kreiptis į Konstitucinį Teismą, kuris 2012 m. birželio 29 d. nutarime pripažino, kad Pensijų sistemos reformos įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostata tiek, kiek joje nustatytas sumažintas valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos dalies, kaupiamos dalyvio asmeninėje pensijų sąskaitoje, atidarytoje jo pasirinktoje pensijų kaupimo bendrovėje, dydis, neprieštaravo Konstitucijai.

Teismas pažymėjo, kad atsakovo atliktas mažesnių pareiškėjo pajamų pervedimas į pareiškėjo sąskaitą buvo iš esmės pagrįstas bei teisėtas, atliktas nepažeidžiant įstatymų ir kitų teisės aktų reikalavimų. Be to, Konstitucinio Teismo 2012 m. birželio 29 d. nutarime konstatuotas atitinkamų Pensijų sistemos reformos įstatymo nuostatų neatitikimas Konstitucijai tėra formalus, jis negali paneigti ir nepaneigia atsakovo veiksmų teisėtumo, nes jie, kaip minėta, iš esmės yra teisėti. Atsakovas, vadovaudamasis Pensijų kaupimo įstatymo 10 straipsnio 2 dalimi, pervedė Pensijų sistemos reformos įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nurodyto dydžio įmokas į pareiškėjo sąskaitą už visą 2009 m. pirmąjį ketvirtį, todėl penkiolikos dienų retroaktyvus įstatymo galiojimo laikotarpis negali būti laikomas pažeidžiančiu pareiškėjo teises.

Teisėjų kolegija nusprendė, kad pareiškėjo J. D. reikalavimai panaikinti VSDFV 2010 m. rugpjūčio 17 d. sprendimą Nr. (10.10)I-4879, įpareigoti Fondo valdybą pervesti į pareiškėjo pensijų fondo sąskaitą trūkstamą pensijų įmokos dalį, kuri į pareiškėjo pensijų fondo sąskaitą nebuvo pervesta nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 13 d., t. y. 3 903,45 Lt, bei įpareigoti Fondo valdybą pervesti į pareiškėjo pensijų fondo sąskaitą ne mažiau kaip 5,5 proc. pensijų fondų dalyvių pajamų, nuo kurių skaičiuojamos valstybinio socialinio draudimo įmokos, yra nepagrįsti įstatymų reikalavimais, todėl negali būti tenkinami.

Kadangi šioje byloje nebuvo nustatyti atsakovo neteisėti veiksmai, todėl turtinė žala pareiškėjui nepriteista, o pareiškėjo prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidas atmestas kaip nepagrįstas.

IV.

Pareiškėjas J. D. apeliaciniu skundu (b. l. 145–149) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. lapkričio 26 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti.

Teigia, kad teismas netinkamai taikė Pensijų sistemos reformos įstatymo 4 straipsnio nuostatas bei ignoravo Konstitucinio Teismo 2012 m. birželio 29 d. nutarimą, nes teigė, kad penkiolikos dienų retroaktyvus Pensijų sistemos reformos įstatymo (2009 m. sausio 15 d. redakcija) 4 straipsnio 1 dalies nuostatų galiojimo laikotarpis negali būti laikomas pažeidžiančiu pareiškėjo teises. Tokia teismo išvada ir įstatymų retroaktyvus taikymas prieštarauja Konstitucijai bei minėtam Konstitucinio Teismo 2012 m. birželio 29 d. nutarimui. Dėl retroaktyvaus įstatymo taikymo pareiškėjui buvo pervesta mažesnė pensijos įmoka nei jam priklausė.

Skundžiamame teismo sprendime netinkamai taikytos ir aiškintos CK 6.157 straipsnio 2 dalies nuostatos dėl imperatyvių teisės normų pasikeitimo po sutarties sudarymo įtakos pensijų kaupimo sutarties sąlygoms. Pareiškėjo teigimu, jis Pensijų kaupimo sutarties sudarymo metu jokių sutarties sąlygų, prieštaraujančių imperatyvioms teisės normoms, nenustatė, o jeigu tokios imperatyvios nuostatos atsirado po pensijų kaupimo sutarties sudarymo, pagal CK 6.157 straipsnio 2 dalį, jos neturi įtakos jau sudarytos pensijų kaupimo sutarties sąlygoms.

Be to, teismas nepagrįstai nurodė, kad atsakovas neatliko jokių neteisėtų veiksmų, nes atsakovo neteisėti veiksmai buvo atlikti tuomet, kai buvo priimti Pensijų sistemos reformos įstatymo pakeitimai ir nustatyta jų grįžtamoji galia.

Konstitucinis Teismas 2012 m. birželio 29 d. nutarime pažymėjo, kad jeigu įstatymų leidėjas, esant būtinumui, nusprendžia šį dydį sumažinti, jis ne tik negali paneigti tokios kaupiamosios pensijos esmės, bet ir turi siekti, kad ją kaupę asmenys nepatirtų didelių praradimų, o jeigu tokie praradimai neišvengiami, privalo, atsižvelgdamas inter alia į valstybės finansines, ekonomines galimybes, nustatyti teisingą jų kompensavimą. Tokio kompensavimo įstatymų leidėjas nenustatė, todėl yra pažeidžiama pareiškėjo teisė į nuosavybę, taip pat konstitucinis teisinės valstybės principas.

Atsakovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba su apeliaciniu skundu nesutinka ir atsiliepimu (b. l. 159–162) prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas remiasi iš esmės tokiais pat argumentais, kuriuos pateikė pirmosios instancijos teismui. Papildomai nurodo, kad pareiškėjas netinkamai interpretuoja CK 6.157 straipsnio 2 dalies nuostatas, nes pastaroji turi būti aiškinama taip, kad niekinio sandorio pasekmės negali būti taikomos atgal. Atsakovas remiasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. lapkričio 25 d. nutartyje civilinėje byloje 3K-3-605/2005 pateiktu išaiškinimu, pagal kurį esant tęstiniam sutartinių santykių pobūdžiui, sutarties vykdymas ir (ar) jo pakeitimas turi atitikti imperatyviąsias teisės normas, galiojančias vykdant ir (ar) keičiant sutartį; sutarties šalys savo susitarimu negali pakeisti, apriboti ar panaikinti imperatyviųjų teisės normų galiojimo ir taikymo. Fondo valdyba kaupiamąsias pensijų įmokas už 2009 metų I ketvirtį, apskaičiavo ir pervedė pensijų fondams vadovaudamasi ne tik Fondo biudžeto 2009 metų rodiklių patvirtinimo įstatymo nuostatomis, bet ir įsigaliojusiomis Pensijų sistemos reformos įstatymo 4 straipsnio pakeitimo ir papildymo įstatymo nuostatomis.

Pareiškėjo teiginys, kad pensijų įmokų, mokamų į pensijų fondus, sumažinimas pažeidžia Konstitucijos 23 straipsnyje įtvirtintą nuosavybės neliečiamumą, yra nepagrįstas. Vadovaujantis Konstitucinio Teismo 2012 m. birželio 29 d. nutarimu, Pensijų sistemos reformos įstatyme įstatymo leidėjo planuotos pensijų kaupimo bendrovėms pervestinos įmokos dalies paskesnis sumažinimas niekaip nepažeidžia asmenų įgytų subjektinių teisių ir nepašalina asmens galimybės toliau dalyvauti pensijų kaupime. Pensijų fonduose kaupiamos senatvės pensijoms skirtos lėšos negali būti tapatinamos su pačia kaupiamąja pensija (mokėtinomis išmokomis), todėl tik asmens teisė į šiuose fonduose jau sukauptas lėšas yra sietina su jo nuosavybės teisių apsauga.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija k onstatuoja:

V.

Apeliacinis skundas atmestinas.

Byloje nustatyta, kad pareiškėjas J. D. 2003 m. spalio 23 d. sudarė pensijų kaupimo sutartį su pensijų kaupimo bendrove UAB „SEB investicijų valdymas“. Pensijų kaupimo sutarties sudarymo metu galiojo Pensijų sistemos reformos įstatymo 2002 m. gruodžio 3 d. redakcija, kurios 4 straipsnio 1 dalis nustatė, jog pensijų įmokos dydis 2004 metais yra 2,5 proc., 2005 metais – 3,5 proc., 2006 metais – 4,5 proc., o nuo 2007 metų – 5,5 proc. dalyvių pajamų, nuo kurių skaičiuojamos valstybinio socialinio draudimo įmokos. 2009 m. sausio 15 d. priimtas Pensijų sistemos reformos įstatymo 4 straipsnio pakeitimo ir papildymo įstatymas, kurio 4 straipsnio 1 dalis nustatė, kad pensijų įmokos dydis 2004 metais yra 2,5 proc., 2005 metais – 3,5 proc., 2006 metais – 4,5 proc., 2007 ir 2008 metais – 5,5 proc., 2009 ir 2010 metais – 3 proc., o nuo 2011 metų – 5,5 proc. dalyvių pajamų, nuo kurių skaičiuojamos valstybinio socialinio draudimo įmokos. Taigi, šiuo Pensijų sistemos reformos įstatymo pakeitimu buvo nustatytas sumažintas 3 proc. pajamų kaupiamosios pensijų įmokos dydis, lyginant jį su nustatytuoju iki 2009 metų. 2009 m. balandžio 28 d. Pensijų sistemos reformos įstatymo 4 straipsnio pakeitimo ir papildymo įstatymu kaupiamosios pensijų įmokos dydis sumažintas dar kartą. Šio įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad pensijų įmokos dydis 2004 metais yra 2,5 proc., 2005 metais – 3,5 proc., 2006 metais – 4,5 proc., 2007 ir 2008 metais – 5,5 proc., nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2009 m. birželio 30 d. – 3 proc., nuo 2009 m. liepos 1 d. iki 2009 m. gruodžio 31 d. ir 2010 metais – 2 proc. dalyvių pajamų, nuo kurių skaičiuojamos valstybinio socialinio draudimo įmokos. Asmenims, tapusiems pensijų kaupimo sistemos dalyviais iki 2009 m. birželio 30 d., pensijos įmokos dydis 2011 metais yra 5,5 proc., 2012, 2013, 2014 metais – 6 proc., o nuo 2015 m. sausio 1 d. – 5,5 proc. dalyvių pajamų, nuo kurių skaičiuojamos valstybinio socialinio draudimo įmokos.

Atsakovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba, vadovaudamasis ginčo laikotarpiu galiojusiomis teisės nuostatomis, pervesdavo sumažintas pensijų įmokas į pareiškėjo pensijų fondo sąskaitą. J. D. 2010 m. rugpjūčio 13 d. pateikė skundą Fondo valdybai, kuriuo prašė į jo pensijų fondo sąskaitą pervesti trūkstamą pensijų įmokos dalį, kuri nebuvo pervesta nuo 2009 m. sausio 1 d. Fondo valdyba 2010 m. rugpjūčio 17 d. Sprendimu atsisakė tenkinti pareiškėjo skundą, todėl pareiškėjas kreipėsi į teismą.

Vilniaus apygardos administracinis teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skundą, nusprendė, kad pareiškėjo reikalavimai panaikinti Fondo valdybos 2010 m. rugpjūčio 17 d. sprendimą Nr. (10.10)I-4879, įpareigoti Fondo valdybą pervesti į pareiškėjo pensijų fondo sąskaitą trūkstamą pensijų įmokos dalį, kuri į pareiškėjo pensijų fondo sąskaitą nebuvo pervesta nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 13 d., t. y. 3 903,45 Lt, bei įpareigoti Fondo valdybą pervesti į pareiškėjo pensijų fondo sąskaitą ne mažiau kaip 5,5 proc. pensijų fondų dalyvių pajamų, nuo kurių skaičiuojamos valstybinio socialinio draudimo įmokos, yra nepagrįsti, todėl ginčijamame 2012 m. lapkričio 26 d. sprendime pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teisėjų kolegija su pirmosios instancijos teismo sprendimu sutinka iš dalies.

Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas J. D. prašo įpareigoti Fondo valdybą pervesti į jo pensijų fondo sąskaitą trūkstamą pensijų įmokos dalį, kuri nebuvo pervesta nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 13 d. Iš Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų matyti, jog administracinėje byloje Nr. A756-837/2013, kuri Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. balandžio 9 d. nutartimi sustabdyta (iki Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija išnagrinės ir priims procesinį sprendimą kitoje administracinėje byloje, kuri yra reikšminga teismų praktikos formavimui aiškinant ir taikant Pensijų sistemos reformos įstatymo pakeitimus, reikšmingus ir administracinėje byloje Nr. A756-837/2013) pareiškėjas J. D., be kita ko, reikalauja įpareigoti Fondo valdybą pervesti į jo pensijų fondo sąskaitą pensijos įmokos dalį, kuri nepervesta už 2009 m. I ketvirtį (t. y., už 2009 m. sausio – kovo mėnesius) bei pervesti ne mažiau kaip 5,5 proc. pensijų fondų dalyvių pajamų, nuo kurių skaičiuojamos valstybinio socialinio draudimo įmokos.

Pažymėtina, kad nagrinėjamoje byloje atsakovu yra įtraukta ir Lietuvos valstybė, atstovaujama Fondo valdybos, tačiau iš Lietuvos valstybės pareiškėjas prašo priteisti 517,15 Lt turtinės žalos atlyginimo (t. y. negauto investicinio pelno), kuris šiuo atveju yra tik išvestinis reikalavimas, todėl nagrinėjamos bylos bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nagrinėjamos administracinės bylos Nr. A756-837/2013 šalys iš esmės sutampa.

ABTĮ 103 straipsnio 4 punkte nustatyta, jog teismas skundą (prašymą) palieka nenagrinėtą, jeigu teisme nagrinėjamas administracinis ginčas tarp tų pačių šalių ir dėl to paties administracinio ginčo. Administracinių teismų praktikoje, tapačiais skundai gali būti pripažinti, tik kai yra tapatūs visi trys elementai – šalys, skundo dalykas ir faktinis skundo pagrindas (2012 m. vasario 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS858-110/2012).

Nagrinėjamoje administracinėje byloje ir administracinėje byloje Nr. A756-837/2013 nustatytas visų trijų elementų tapatumas (pareiškėjas J. D. prašo teismo įpareigoti Fondo valdybą pervesti į jo pensijų fondo sąskaitą pensijos įmokos dalį, nepervestą už 2009 m. I ketvirtį (2009 m. sausio – kovo mėnesius) dėl Pensijų sistemos reformos įstatymo 4 straipsnio 1 dalies (2009 m. sausio 15 d. redakcija) taikymo).

Atsižvelgiant į išdėstytą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjo šioje byloje keliamas reikalavimas pervesti į pensijų fondo sąskaitą trūkstamą pensijų įmokos dalį, kuri į jo pensijų fondo sąskaitą nebuvo pervesta nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 13 d., iš dalies (dėl pensijų įmokos dalies už 2009 metų I ketvirtį) sutampa su administracinėje byloje A756-837/2013 Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nagrinėjamu reikalavimu, todėl, vadovaujantis ABTĮ 103 straipsnio 4 punktu, ši pareiškėjo skundo dalis (apimanti Fondo valdybai keliamą reikalavimą pervesti pensijų įmokos dalį už laikotarpį nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2009 m. kovo 31 d., t. y. už 2009 m. I ketvirtį) paliekama nenagrinėta, iš dalies pakeičiant pirmosios instancijos teismo sprendimą.

Apeliaciniame skunde pareiškėjas teigia, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas ginčijamą sprendimą, netinkamai aiškino bei taikė CK 6.157 straipsnio 2 dalies bei Pensijų sistemos reformos įstatymo 4 straipsnio nuostatas.

CK 6.157 straipsnis apibrėžia sutarties laisvės principo ir įstatymo santykį, tačiau bet kuris teisės principas nėra absoliutus. Ribas turi ir sutarties laisvė. Šias ribas nustato imperatyviosios teisės normos, taip pat teisės principai, viešosios tvarkos ir geros moralės reikalavimai, todėl šalys, sudarydamos sutartį, yra laisvos tiek, kiek jos nepažeidžia imperatyviųjų teisės normų. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2005 m. lapkričio 23 d. nutartyje (civilinė byla Nr. 3K-3-605/2005), aiškindamas CK 6.157 straipsnio 2 dalies nuostatą, pagal kurią imperatyviųjų teisės normų pasikeitimas po sutarties sudarymo neturi įtakos sutarties sąlygoms, pripažino, kad esant tęstiniam sutartinių santykių pobūdžiui, sutarties vykdymas ir (ar) jos pakeitimas turi atitikti imperatyviąsias teisės normas, galiojančias vykdant ir (ar) keičiant sutartį. Su tokiu aiškinimu nesuderinamas pareiškėjo apeliacinio skundo teiginys, kad imperatyvių teisės nuostatų atsiradimas po Pensijų kaupimo sutarties sudarymo, neturi įtakos jau sudarytos Pensijų kaupimo sutarties sąlygoms, todėl šis pareiškėjo teiginys atmestinas.

Pensijų sistemos reformos įstatymo 4 straipsnio pakeitimas (2009 m. sausio 15 d. redakcija) atskirai neišskyrė asmenų, sudariusių pensijų kaupimo sutartis iki 2009 m. sausio 1 d., ir nenustatė jiems atskiro pensijų įmokos tarifo, todėl taikyti jiems kitokį tarifą, negu tas, kuris buvo nustatytas šioje įstatymo redakcijoje, nebuvo jokio pagrindo.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2012 m. birželio 29 d. nutarime pripažino, kad Lietuvos Respublikos pensijų sistemos reformos įstatymo 4 straipsnio 1 dalis (2009 m. sausio 15 d. redakcija; Žin., 2009, Nr. 6-160; 2009 m. balandžio 28 d. redakcija; Žin., 2009, 54-2136; 2010 m. birželio 30 d. redakcija; Žin., 2010, Nr. 82-4308) tiek, kiek joje nustatytas sumažintas valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos dalies, kaupiamos dalyvio asmeninėje pensijų sąskaitoje, atidarytoje jo pasirinktoje pensijų kaupimo bendrovėje, dydis, neprieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijai, nes įstatymų leidėjas, nustatęs, kad senatvės pensijoms skirtų lėšų dalis pervedama į specialius pensijų fondus būsimoms senatvės pensijoms kaupti, esant būtinumui (pavyzdžiui, kilus ekonomikos krizei ir kt.), kai valstybės ekonominė ir finansinė padėtis pakinta taip, kad inter alia nėra užtikrinamas senatvės pensijoms mokėti būtinų lėšų surinkimas iš tuo metu dirbančių asmenų pajamų, turi įgaliojimus inter alia nuspręsti laikinai sumažinti iš šių pajamų surenkamų lėšų dalį, pervedamą į specialius pensijų fondus ir skirtą būsimoms senatvės pensijoms kaupti.

Šiame nutarime Konstitucinis Teismas taip pat pažymėjo, kad kilus ekonomikos krizei Pensijų reformos įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje (2009 m. sausio 15 d. redakcija) nustatytas kaupiamųjų pensijų įmokų dydžio sumažinimas nuo 5,5 procento iki 3 procentų pajamų, negali būti vertinamas kaip toks sumažinimas, kuriuo būtų paneigta kaupiamosios pensijos esmė. 2 procentų pajamų kaupiamosios pensijų įmokos dydžio įtvirtinimas nuo 2009 m. liepos 1 d. nors ir buvo esminis šių įmokų sumažinimas asmenims, kurie pensijų kaupimo sistemos dalyviais tapo iki 2009 m. liepos 1 d., tačiau šiuo teisiniu reguliavimu Konstitucija taip pat nebuvo pažeista, nes 2009 m. balandžio 28 d. priimtu įstatymu šiems asmenims 2012-2014 metams buvo nustatytas 6 procentų pajamų kaupiamųjų pensijų įmokos dydis, kuris vertintinas kaip sumažintų įmokų kompensavimas, o 2010 m. birželio 30 d. priimtu įstatymu, dėl ekonomikos krizės panaikinus nuostatą dėl būsimo kaupiamųjų pensijų įmokų tarifo padidinimo, nustatyta Vyriausybės pareiga, konstatavus valstybėje susidariusios ypatingos padėties pabaigą, Seimui pateikti įstatymų projektus dėl įmokos tarifo didinimo, kuri, aiškinama kaip įstatymų leidėjo įsipareigojimas visiems pensijų kaupimo sistemos dalyviams padidinti įmokų dydį ir prielaida kompensuoti sumažintas įmokas, vertintina kaip tinkamas suinteresuotų asmenų teisėtų lūkesčių apsaugos užtikrinimas.

Pareiškėjo apeliacinio skundo teiginys, kad nenustačius dėl kaupiamų pensijų įmokų sumažinimo atsiradusių praradimų kompensavimo mechanizmo, yra pažeidžiama jo teisė į nuosavybę, atmestinas.

Kadangi Fondo valdyba, kaip viešojo administravimo institucija, kuri savo veikloje privalo vadovautis galiojančiais įstatymais, pensijų įmokas į pareiškėjos pensijų fondo sąskaitą pervedinėjo vadovaudamasi ginčo laikotarpiu galiojusių teisės aktų nuostatomis, kurių konstitucingumas iš esmės patvirtintas minėtame Konstitucinio Teismo nutarime, apeliacinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, jog nėra pagrindo naikinti Fondo valdybos 2010 m. rugpjūčio 17 d. Sprendimo. Tačiau teisėjų kolegija negali sutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad penkiolikos dienų retroaktyvus Pensijų sistemos reformos įstatymo 2009 m. sausio 15 d. redakcijos 4 straipsnio 1 dalies nuostatų galiojimo laikotarpis negali būti laikomas pažeidžiančiu pareiškėjo teises.

Konstitucinis Teismas 2012 m. birželio 29 d. nutarime pažymėjo, kad Pensijų sistemos reformos įstatymo 4 straipsnio pakeitimo ir papildymo įstatymas, kurio 2 straipsnyje nustatyta, kad jis įsigalioja 2009 m. sausio 1 d., buvo priimtas 2009 m. sausio 15 d. ir oficialiai „Valstybės žiniose“ paskelbtas 2009 m. sausio 17 d. Vadinasi, šiuo teisiniu reguliavimu buvo įsiterpta į jau prasidėjusio laikotarpio – metų ketvirčio (2009 m. sausio–kovo mėnesių) – su įmokų apskaičiavimu ir mokėjimu susijusius teisinius santykius, juo nustatyta minėto teisinio reguliavimo grįžtamoji galia. Atsižvelgęs į tai, Konstitucinis Teismas konstatavo, kad įstatymų leidėjas, Pensijų sistemos reformos įstatymo 4 straipsnio pakeitimo ir papildymo įstatymo, priimto 2009 m. sausio 15 d., 2 straipsnyje įtvirtintu teisiniu reguliavimu nustatęs šio įstatymo grįžtamąją galią, pažeidė iš Konstitucijos 7 straipsnio 2 dalies, 70 straipsnio 1 dalies kylančius imperatyvus, konstitucinį teisinės valstybės principą.

Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje ne kartą pabrėžta, jog konstitucinis teisinės valstybės principas suponuoja įvairius reikalavimus įstatymų leidėjui, kitiems teisėkūros subjektams, inter alia tai, kad teisės aktų galia yra nukreipta į ateitį, įstatymų ir kitų teisės aktų grįžtamoji galia neleidžiama (lex retro non agit), nebent teisės aktu būtų sušvelninama teisinių santykių subjekto padėtis ir kartu nebūtų pakenkiama kitiems teisinių santykių subjektams (lex benignior retro agit) (Konstitucinio Teismo 2011 m. spalio 25 d. nutarimas). Teisinio reguliavimo pataisomis negalima paneigti asmens teisėtų interesų ir teisėtų lūkesčių, nes asmenys, pagal įstatymą įgiję tam tikras teises, turi teisę pagrįstai tikėtis, kad šios teisės nustatytą laiką bus išlaikytos ir įgyvendinamos (Konstitucinio Teismo 2009 m. rugsėjo 2 d. nutarimas). Konstitucinio Teismo 2007 m. lapkričio 29 d., 2011 m. spalio 25 d. nutarimuose konstatuota, kad negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuris įsiterptų į jau pasibaigusius teisinius santykius; toks reguliavimas, kuris galėtų pakeisti teisės normas, kai reguliuojami santykiai jau yra užbaigti, sudarytų prielaidas paneigti asmenų teisėtus lūkesčius, teisinį tikrumą ir teisinį saugumą, konstitucinį teisingumo principą.

Nors, kaip jau minėta, apeliacinio teismo teisėjų kolegija nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog penkiolikos dienų retroaktyvus Pensijų sistemos reformos įstatymo 2009 m. sausio 15 d. redakcijos 4 straipsnio 1 dalies nuostatų galiojimo laikotarpis negali būti laikomas pažeidžiančiu pareiškėjos teises, tačiau, atsižvelgiant į tai, kad šioje byloje nagrinėtinas pareiškėjo reikalavimas įpareigoti Fondo valdybą pervesti į J. D. pensijų fondo sąskaitą trūkstamą pensijų įmokos dalį, kuri nebuvo pervesta nuo 2009 metų II ketvirčio, teisėjų kolegija nevertins ir nepasisakys dėl minėtos redakcijos Pensijų sistemos reformos įstatymo retroaktyvaus galiojimo poveikio pareiškėjos teisėms, nes toks vertinimas nėra nagrinėjamos bylos dalyku. Šios aplinkybės galėtų būti įvertintos kitoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nagrinėjamoje byloje (Nr. A756-837/2013).

Atmesdamas pareiškėjo reikalavimą dėl 517,15 Lt turtinės žalos priteisimo iš atsakovo Lietuvos valstybės, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog jis nėra pagrįstas, nes neatitinka CK 6.271 straipsnyje nustatytų civilinės atsakomybės sąlygų visumos. Be to, pareiškėjas byloje nepateikė ir konkrečių duomenų, patvirtinančių jo prašomos atlyginti žalos sumą.

Atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes, apeliacinio teismo teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas priėmė iš esmės pagrįstą sprendimą, todėl jo naikinti apeliacinio skundo argumentais nėra teisinio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 103 straipsnio 4 punktu ir 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo J. D. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. lapkričio 26 d. sprendimą pakeisti ir išdėstyti taip:

„Pareiškėjo J. D. skundo dalį dėl reikalavimo įpareigoti atsakovą Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybą prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos pervesti į pareiškėjo pensijų fondo sąskaitą pensijų įmokos dalį, nepervestą nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2009 m. kovo 31 d., t. y. už 2009 m. I ketvirtį, palikti nenagrinėtą.“

Kitą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. lapkričio 26 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

TeisėjaiAudrius BakaveckasVaida Urmonaitė-MaculevičienėSkirgailė Žalimienė