- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-04-12
- Bylos Nr.
- 2A-1315-431/2013
- Teisminio proceso Nr.
- 2-01-3-22252-2010-2
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Jūratė Varanauskaitė, Antanas Rudzinskas, Laima Gerasičkinienė
- Atsakovas
- J.R.
- Ieškovas
- G.V., mažamečio M
- Kategorijos
- 3.1Procesas pirmosios instancijos teisme
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimos Gerasičkinienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Antano Rudzinsko, Jūratės Varanauskaitės,
rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės J.R. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011 m. liepos 22 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės G.V. ir mažamečio M.Š., gim. (duomenys neskelbtini), atstovaujamo įstatyminės atstovės - ieškovės, ieškinį atsakovei J.R. dėl žalos atlyginimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovė kreipėsi į teismą, prašydama priteisti iš atsakovės 20 000 Lt neturtinės žalos ieškovės sūnui M.Š. ir 5000 Lt neturinės žalos ieškovės naudai. Ieškinyje nurodyta, kad 2010 m. rugpjūčio 20 d., apie 19 val. 45 min. atsakovei priklausantis šuo Bravo apkandžiojo ieškovės sūnų. Ieškovė teigia, kad atsakovės šuo agresyvus. Atsakovė nevykdė pareigos, numatytos Gyvūnų laikymo Vilniaus mieste taisyklių, patvirtintų Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2009 m. spalio 7 d. sprendimu Nr. 1-1251 (toliau – Gyvūnų laikymo taisyklės). Vilniaus apskrities Vyriausiojo policijos komisariato Vilniaus miesto 1 policijos komisariatas 2010-10-26 nutarimu paskyrė atsakovei administracinę nuobaudą (Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau - LR ATPK) 110 straipsnio 1 ir 5 dalies pagrindu. Dėl minėto įvykio ieškovės sūnus patyrė fizinį skausmą bei emocinį sukrėtimą, sumažėjo vaiko bendravimo įgūdžiai, prastai miega naktimis, bijo išeiti į kiemą. Ieškovė taip pat patyrė dvasinius išgyvenimus. Ieškovės nuomone, jos ir jos sūnaus patirti išgyvenimai vertintini 25 000 Lt suma.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas nusprendė ieškinį tenkinti iš dalies. Priteisti iš atsakovės J.R. ieškovo M.Š., gim. (duomenys neskelbtini), atstovaujamo įstatyminės atstovės G.V., naudai 5000 Lt neturtinės žalos atlyginimą ir 760 Lt bylinėjimosi išlaidas. Kitoje dalyje ieškinį atmesti.
Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad Iš bylos medžiagos nustatyta, kad Vilniaus apskrities Vyriausiojo policijos komisariato Vilniaus miesto 1 policijos komisariatas 2010 m. spalio 26 d. priėmė nutarimą, kuriuo konstatavo, jog 2010 m. rugpjūčio 20 d. atsakovei priklausantis šuo apkandžiojo ieškovės sūnų M.Š., padarydamas jam nežymų sveikatos sutrikdymą. Atsakovė pripažinta kalta dėl Gyvūnų laikymo Vilniaus mieste taisyklių 6.8 punkto pažeidimo ir LR ATPK 110 straipsnio 1 ir 2 dalių pagrindu atsakovei paskirta nuobauda (b.l.9). Vilniaus apygardos administracinis teismas 2010 m. gruodžio 1 d. nutarimu konstatavo, jog atsakovei paskirta per didelė bauda, todėl nutarė ją sumažinti iki 200 Lt sumos (b.l.40-41). Valstybinės teismo medicinos tarnybos prie LR Teisingumo ministerijos Vilniaus skyriaus specialisto išvadoje konstatuota, kad M. padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas (ikiteisminio tyrimo medžiagos Nr. 12-1-02917-10 l. 10-11). 2010 m. gruodžio 16 d. UAB „Northway medicinos centrai“ išraše iš medicininių dokumentų nurodyta, kad M.Š. po 2010 m. rugpjūčio 8 d. šuns įkandimo diagnozuotas padidinto jautrumo sindromas (b.l.11), ant krūtinės yra gilus įbrėžimas ir dantų žymės ties mentimi (b.l.12). Taip pat diagnozuota, kad po šuns įkandimo vaikas tapo jautresnis, sunkiai užmiega bei miega neramiai (b.l.12). Ieškovei 2010 m. gruodžio 16 d. konstatuota būklė po stipraus streso, atsiradusio po 2010 m. rugpjūčio 20 d. įvykio (b.l.13-14). „Swedbank“, AB pateiktoje pažymoje nurodyta, kad atsakovė su A.L. turi solidarųjį įsiskolinimą minėtai kredito įstaigai, kuris 2011 m. vasario 7 d. sudaro 323 861,29 EUR sumą (b.l.42). Atsakovė šiuo metu yra bedarbė (b.l.108).
Tarp šalių ginčas dėl kaltės, atsakomybės ribų ir žalos dydžio. Atsakovė LR CK 6.248 straipsnio pagrindu laikytina kalta dėl to, kad neįvykdė pareigos laikyti šunį taip, kad jis nekeltų grėsmės aplinkiniams. Atsakovė laikytina kalta dėl šuns laikymo taisyklių pažeidimo, tačiau, svarbu pabrėžti, kad kaltė nėra tiesioginė – atsakovė nesiekė, kad būtų apkandžiotas ieškovės vaikas. Įvykis sąlygotas atsakovės neapdairaus elgesio. LR CK 6.283 straipsnio 1 dalis įtvirtinta neturtinės žalos atlyginimo galimybė sveikatos sužalojimo atveju apima ne tik fizinės sveikatos sužalojimą, bet ir žalos psichinei asmens sveikatai padarymą. Ieškovės pateiktuose medicininiuose dokumentuose nurodyta, kad M.Š. po 2010 m. rugpjūčio 20 d šuns įkandimo diagnozuotas padidinto jautrumo sindromas (b.l.11), ant krūtinės yra gilus įbrėžimas ir dantų žymės ties mentimi (b.l.12). Taip pat diagnozuota, kad po šuns įkandimo vaikas tapo jautresnis, sunkiai užmiega bei miega neramiai (b.l.12). 2010 m. gruodžio 16 d. medicininių dokumentų išraše ieškovei konstatuota būklė po stipraus streso, atsiradusio po 2010 rugpjūčio 20 d. įvykio (b.l.13-14). Minėti dokumentai pateikti iš UAB „Northway medicinos centrai“, byloje nėra duomenų, leidžiančių abejoti minėtos gydymo įstaigos specialistų kompetencija, pati atsakovė nesikreipė į teismą dėl medicininių dokumentų pripažinimo negaliojančiais, todėl teismas daro išvadą, kad juose esantys duomenys yra teisingi. Nurodytų aplinkybių pagrindu teismas pripažino, kad M.Š. konstatuotas padidinto jautrumo sindromas, sunkaus miego ir užmigimo faktas leidžia daryti išvadą, kad vaikas patyrė dvasinius išgyvenimus, nepatogumus ir dvasinį sukrėtimą. Be to, aplinkybė, kad ant krūtinės buvo gilus įbrėžimas ir dantų žymės ties mentimi, sudaro pagrindą manyti, jog vaikas patyrė ir fizinį skausmą. Valstybinės teismo medicinos tarnybos prie LR Teisingumo ministerijos Vilniaus skyriaus specialisto išvada patvirtina, kad Mantui padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas (ikiteisminio tyrimo medžiagos Nr. 12-1-02917-10 l. 10-11). Tačiau, teismas pažymi, kad byloje nėra jokių įrodymų apie Manto padidinto jautrumo sindromo tęstinumą, apie sumažėjusias vaiko bendravimo galimybes ar vengimą išeiti iš namų. Priešingai, byloje liudytojų parodymais nustatytos aplinkybės, kad vaikas ir toliau žaidžia kieme be tėvų priežiūros, bendrauja su kitais vaikais, nebijo kaimyno šuns (b.l. 116-118). Remiantis tuo, laikytina, kad vaikas patyrė dvasinius išgyvenimus, nepatogumus ir dvasinį sukrėtimą, susijusius tik su medicininiuose dokumentuose įvardintais simptomais. Teismo nuomone, minėti fiziniai sužalojimai nėra stiprūs, tačiau po apkandžiojimo vaikui buvo išsivystęs padidinto jautrumo sindromas, jis sunkiai miegodavo ir užmigdavo. Taip pat, pažymėtina, kad byloje nėra duomenų apie ilgalaikes tokių traumų pasekmes (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau - LR CPK) 178 str.).
Teismas, atsižvelgdamas į ieškovės sūnaus patirtus dvasinius išgyvenimus, fizinį skausmą, emocinius sukrėtimus ir nepatogumus, aplinkybę, kad nėra duomenų apie jų išliekamąjį poveikį, į tai, kad vaikui padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas, atsakovės tyčia pasireiškia neapdairiu elgesiu, taip pat, kad jos turtinė padėtis yra sunki, kad atsakovė gailisi, ir vadovaudamasis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, darė išvadą, kad ieškovės sūnaus naudai reikalaujama 20 000 Lt sumos neturtinė žala yra nepagrįstai per didelė, todėl toks reikalavimas pilnai negali būti patenkintas. Atsižvelgiant į susiformavusią teismų praktiką tokio pobūdžio bylose, teismo nuomone, ieškovės sūnaus patirta turtinė žala vertintina 5 000 Lt suma.
III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimo į juos argumentai
Apeliaciniu skundu atsakovė prašė pakeisti Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo sprendimą ir iš atsakovės priteistą 5000 Lt neturtinės žalos atlyginimą sumažinti iki 1000 Lt, išdėstyti sprendimo vykdymą nustatant, kad priteista neturtinės žalos suma turi būti sumokėta mokant po 100 Lt per mėnesį.
Apeliacinį skundą atsakovė grindė argumentais dėl neturtinės žalos atlyginimo funkcijos, nurodydama, kad pirmosios instancijos teismas turėjo pagrindą konstatuoti, kad ieškovų nepakankamai rūpestingas elgesys, nors ir neatitinka didelio nerūpestingumo kriterijų, tačiau taip pat turėjo įtakos įvykio kilimui, todėl į tai, nustatant priteistinos neturtinės žalos dydį, teismas privalėjo atsižvelgti.
Pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino medicininius dokumentus, nes ligonio ir jo artimųjų gydytojui suteiktos žinios apie ligonį ir jo ligą buvo vertinamos kaip gydytojo diagnozė, tuo tarpu gydytojas vaiko apžiūros gydymo įstaigoje metu objektyviai negali nustatyti, ar vaikas sunkiai užmiega ir ar blogai miega.
Žemesnės instancijos teismas
Nors pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad byloje nėra jokių įrodymų apie M. Šatkausko padidinto jautrumo sindromo tęstinumą, apie sumažėjusias vaiko galimybes ar vengimą išeiti iš namų, pagal liudytojų parodymus nustatytos priešingos aplinkybės, tačiau teismas, nustatydamas priteistinos neturinės žalos dydį, tinkamai į visas pirmiau nurodytas aplinkybes neatsižvelgė.
Pagal teismų praktiką analogiškose bylose apeliantė vertina, kad pirmosios instancijos teismas priteisė aiškiai per didelę neturtinei žalai atlyginti sumą, kurią prašo sumažinti iki 1000 Lt, išdėstant jos mokėjimą iki 100 Lt per mėnesį.
Teismas patenkino tik 20 procentų ieškovės reikalavimo, tačiau iš atsakovės priteisė visą mokėtiną žyminį mokestį.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovė prašė atmesti apeliantės skundą kaip nepagrįstą, nurodė, kad pirmosios instancijos teismas visapusiškai ištyrė bylos aplinkybes, jas įvertino ir priėmė pagrįstą sprendimą.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Pagal CPK 320 straipsnio 1 dalį, bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Teisėjų kolegija nagrinėjamoje byloje nenustatė CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų. Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą dėl apskųstosios dalies ir analizuoja apeliaciniame skunde bei atsiliepimuose į jį nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis (CPK 329 str.).
Apeliantės argumentai, kad pirmosios instancijos neatsižvelgė į ieškovės bei vaiko nerūpestingą elgesį, kai vaikas be suaugusiųjų priežiūros buvo paliktas lauke ir užpultas atsakovės šuns prie pat jos namo garažo vartų, dėl ko privalėjo būti mažinama neturtinės žalos suma, atmestini kaip nepagrįsti. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs Vilniaus miesto 1 policijos komisariato 2010 m. spalio 26 d. nutarimą, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. gruodžio 1 d. nutarimą Nr. 11-1930-121/2010, teisėtai taikė CK 6.270 straipsnio 1 dalies nuostatas ir pagrįstai padarė išvadą, kad byloje nėra duomenų, jog įvykio faktui turėjo įtakos M.Š. ar jo motinos tariamai aplaidus elgesys (didelis neatsargumas), nes atsakovė LR CK 6.248 straipsnio pagrindu laikytina kalta dėl to, kad neįvykdė pareigos laikyti šunį taip, kad jis nekeltų grėsmės aplinkiniams.
Įrodinėjimas civiliniame procese turi specifiką – teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų faktų buvimą ne tik tada, kai dėl jų egzistavimo absoliučiai nėra abejonių. Išvadą apie faktų buvimą teismas civiliniame procese gali daryti, kai byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti esant laibiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus. Byloje pateiktuose 2010-12-16 UAB „Northway medicinos centrai“ medicininiuose dokumentuose nurodyta diagnozė, kad M.Š. po 2010 m. rugpjūčio 20 d šuns įkandimo diagnozuotas padidinto jautrumo sindromas (b.l.11), ant krūtinės yra gilus įbrėžimas ir dantų žymės ties mentimi (b.l.12), sudaro pakankamą pagrindą labiau tikėti aplinkybe, kad vaikas tapo jautresnis ir tai atsiliepia jo kokybiškam miegui. Šios aplinkybės nebuvo paneigtos jokiais įrodymais, o neabejotinai nustačius, kad vaikas patyrė dvasinius išgyvenimus, nepatogumus ir dvasinį sukrėtimą ir fizinį skausmą, vertintina, kad pakanka įrodymų konstatuoti ir nenuginčytą aplinkybę, kad vaikas sunkiai užmiega ir blogai miega.
Atmestini apeliantės argumentai, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė ir neįvertino aplinkybių, jog vaikas ir toliau žaidžia kieme be tėvų priežiūros, bendrauja su kitais vaikais, nebijo kaimyno šuns, bei dėl to nesumažino priteistino neturtinei žalai atlyginti dydžio. Pirmosios instancijos teismas atsižvelgdamas į ieškovės sūnaus patirtus dvasinius išgyvenimus, fizinį skausmą, emocinius sukrėtimus ir nepatogumus, aplinkybę, kad nėra duomenų apie jų išliekamąjį poveikį, į byloje liudytojų parodymais nustatytas aplinkybes, kad vaikas ir toliau žaidžia kieme be tėvų priežiūros, bendrauja su kitais vaikais, nebijo kaimyno šuns, į tai, kad vaikui padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas, padarė išvadą, kad ieškovės sūnaus naudai reikalaujama 20 000 Lt sumos neturtinė žala yra nepagrįstai per didelė, todėl ieškovės sūnaus patirtą neturtinę žalą įvertino 5 000 Lt suma.
Konkretus neturtinės žalos dydžio nustatymas byloje laikomas fakto klausimu. Teismų praktika teismai turi vadovautis ne a priori, o atsižvelgdami į visų nagrinėjamoje byloje nustatytų faktinių aplinkybių kontekstą. Neturtinės žalos prigimtis lemia tai, kad nėra galimybės šią žalą tiksliai apskaičiuoti, grąžinti nukentėjusįjį į buvusią padėtį ar rasti tikslų piniginį tokios žalos ekvivalentą. Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, nustatydamas priteistinos žalos dydį, įvertino reikšmingas aplinkybes, nukentėjusiajam teisės pažeidimo sukeltus neigiamus padarinius, bei nenukrypo nuo formuojamos teismų praktikos, todėl priteistas 5000 Lt neturtinės žalos dydis yra pagrįstas ir teisingas.
Prašymas dėl sprendimo vykdymo išdėstymo atmestinas. CPK 284 straipsnio nuostatos dėl sprendimo įvykdymo išdėstymo yra taikomos išimtinais atvejais, nustačius, kad atidėjus teismo sprendimo įvykdymą, bus užtikrintas tinkamas jo įvykdymas, bei teismo sprendimas nebus iš esmės paneigtas ir pažeisti šalies, kurios naudai jis priimtas, lūkesčiai. Nors atsakovė teikė įrodymus, kuriais grindė jos sunkią turtinę padėtį, tačiau nepateikė jokių įrodymų, kad tik prašomu būdu išdėstytas sprendimo vykdymas gali užtikrinti jo tinkamą įvykdymą. Siekdami išlaikyti išieškotojo ir skolininko teisėtų interesų pusiausvyrą, atsižvelgiant į skolos dydį, į laikotarpį, praėjusį nuo žalą padariusio įvykio, teisėjų kolegija sprendžia, kad nėra pagrindo sprendimo vykdymo išdėstymui.
Patenkindamas ieškovės ieškinį ir priteisdamas 5000 Lt neturtinės žalos atlyginimui, pirmosios instancijos teismas pagal CPK 80 straipsnio 1 dalies 1 punktą pagrįstai paskaičiavo žyminio mokesčio sumą nuo priteistos sumos, kuri sudaro 150 Lt (5000 x 3 %) bei 96 straipsnio 1 dalies pagrindu priteisė ją iš atsakovės į valstybės biudžetą.
Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliacinį skundą, pažymi, kad pirmosios instancijos teismas teisingai vertino reikšmingas ginčo teisingam išnagrinėjimui bylos aplinkybes ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą. Dėl aukščiau nurodytų aplinkybių nepripažintini pagrįstais apeliacinio skundo argumentai, kurių pagrindu prašoma pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą, todėl apeliacinis skundas netenkintinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas.
Ieškovė pateikė įrodymus apie apeliacinės instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas, kurios, vadovaujantis CPK 98 straipsniu, priteistinos iš atsakovės.
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 325-331 str.,
Rezoliucinė dalis
n u t aria:
Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011 m. liepos 22d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti G.V. iš J.R. 1200 Lt bylinėjimosi išlaidų.