- Teismas
- Vilniaus miesto apylinkės teismas
- Dokumentas
- Įsakymas
- Data
- 2014-11-20
- Bylos Nr.
- 1-3423-870/2014
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjas
- Virginija Liudvinavičienė
- Kaltinamasis
- M. G.
- Kategorijos
Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėja Virginija Liudvinavičienė, išnagrinėjusi Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros Penktojo skyriaus prokurorės Audronės Nastulevičienės pareiškimą dėl proceso užbaigimo teismo baudžiamuoju įsakymu ir susipažinusi su baudžiamąja byla, kurioje:
M. G., asmens kodas (duomenys neskelbtini) gimęs (duomenys neskelbtini), Biržuose, Lietuvos Respublikos pilietis, nevedęs, vidurinio išsilavinimo, dirbantis Norvegijoje staliumi, gyvenamąją vietą deklaravęs Rokiškio rajone, (duomenys neskelbtini), neteistas,
kaltinamas padaręs nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 182 straipsnio 1 dalyje, 300 straipsnio 1 dalyje, 198¹ straipsnio 1 dalyje,
Aprašomoji dalis
nustatė:
M. G. apgaule savo naudai įgijo svetimą turtą, suklastojo tikrą dokumentą, o būtent:
Jis, veikdamas tiesiogine tyčia, turėdamas tikslą apgaule savo naudai įgyti svetimą turtą, 2010 metų sausio mėnesį, tiksliau ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, tačiau ne vėliau nei 2010-01-19, bute, esančiame (duomenys neskelbtini), Biržuose, pažadėjęs piniginį atlygį, įkalbėjo apie nusikalstamą veiką nežinojusį V. Č. savo vardu įregistruoti įmonę UAB „W. I.“, žinodamas, kad įmonė veiklos nevykdys, ir tam tikslui V. Č. įgijus 100 % UAB „W. I.“ akcijų, ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, tačiau ne vėliau nei 2010-02-25 Vilniaus mieste, tiksliau ikiteisminio tyrimo metu nenustatytoje vietoje, įkalbėjo apie nusikalstamą veiką nežinojusį D. R. tapti UAB „W. I.“ direktoriumi, ir 2010-03-04 UAB „B. m.“ patalpose, (duomenys neskelbtini), Vilniuje, sudarydamas su UAB „B. m.“ nuomos sutartį dėl kopijavimo aparato „K. M. 1118“, 1573 Lt vertės, nuomos, nuomos sutartyje Nr. KTN 34/2010 pirmo lapo dešinėje pusėje, eilutėje „Parašas“ ir antro lapo dešinėje pusėje, ties spausdintiniu įrašu „Direktorius D. R.“ pasirašė D. R. vardu, taip suklastodamas tikrą dokumentą ir UAB „B. m.“ darbuotojui pristačius šią įrangą jo nurodytu adresu (duomenys neskelbtini), Vilniuje, jis 2010-03-05 priėmimo perdavimo akte nuomai Nr. 20402, ties spausdintiniais įrašais „Įrangą priėmė:“ ir „Atsakingas už eksploataciją:“ parašė du rankraštinius įrašus „Direktorius D. R.“ ir šalia pasirašęs, šią įrangą paėmė, tokiu būdu suklastojo tikrą dokumentą bei savo naudai įgijo svetimą turtą padarydamas UAB „B.m.“ 1573 Lt turtinę žalą.
Šiais savo veiksmais M. G. padarė nusikalstamas veikas, numatytas BK 182 str. 1 d., 300 str. 1 d.
Taip pat M. G. suklastojo tikrą dokumentą, neteisėtai prisijungė prie informacinės sistemos pažeidžiant informacinės sistemos apsaugos priemones, apgaule savo naudai įgijo svetimą turtą, o būtent:
Jis, veikdamas tiesiogine tyčia, turėdamas tikslą apgaule savo naudai įgyti svetimą turtą, būdamas patalpose (duomenys neskelbtini), Vilniuje, 2010 metais, tiksliau ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, tačiau ne vėliau nei 2010-03-08 su I. V. sudarė darbo sutartį 2010-03-08 Nr. 32, antrame lape ties spausdintiniu įrašu „Darbdavys-fizinis asmuo, arba darbdavio atstovas“ pasirašė D. R. vardu, taip suklastodamas tikrą dokumentą, po ko ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, tačiau ne vėliau nei 2010-03-23, ikiteisminio tyrimo metu nenustatytomis aplinkybėmis gavo D. R. „VĮ Registrų centre“ 2010-03-22 išduoto sertifikato Nr. RCSC elektroniniam parašui gauti duomenis bei saugia parašo formavimo įrangą, po ko apgaulės būdu, t.y. save pateikdamas kaip teisėtą šių duomenų naudotoją iš kompiuterinės technikos kuriai išėjimo į internetą buvo suteiktas IP adresas (duomenys neskelbtini), neteisėtai prisijungė prie Valstybinio socialinio draudimo Fondo valdybos informacinės sistemos tinklalapio http://draudejai.sodra.lt ir šios sistemos autentifikavimo langelyje įvedė prisijungimo duomenis pasirašydamas kvalifikuotu elektroniniu parašu bei 2010-03-23 pateikė žinomai neteisingus pranešimus apie D. R., V. Č., K. S., G. K., D. P., M. S., I. K., T. P., M. S., K. Z., I. V., I. D., D. R., S. B. valstybinio socialinio draudimo pradžią, taip sudaręs veikiančios ir mokios bendrovės įvaizdį, ir apie nusikalstamą veiką nežinojusiam D. R. jo nurodymu pasirašius įgaliojimą R. V., atstovauti UAB „W. I.“ visuose santykiuose su UAB „OMNITEL“, UAB „Bite Lietuva“, UAB „EUROCOM“, po ko nurodė apie nusikalstamą veiką nežinojusiai R. V. iš šių bendrovių UAB „W. I.“ vardu paimti mobiliojo ryšio telefonus su SIM kortelėmis, ir R. V. 2010-03-25 pagal PVM sąskaitas faktūras, G. V. g. 18 A, Vilniuje, iš UAB „EUROCOM“ paėmus du mobiliojo ryšio aparatus „NOKIA 5230 white blue“, kurių vieno vertė 544.63 Lt, bendros 1089.26 Lt vertės, su dviem SIM kortelėmis, kurių vienos vertė 16.53 Lt, bendros 33.06 Lt vertės, bei perdavus jam, 2010-03-26 J. J. g. 16 B, Vilniuje, iš UAB „OMNITEL“ paėmus tris mobiliojo ryšio telefonus „NOKIA 6730 Black“, kurių vieno vertė 956.50 Lt, bendros 2869.50 Lt vertės, su trimis SIM kortelėmis, kurių vieno vertė 19 Lt, bendros 57 Lt vertės, mobiliojo ryšio telefoną „NOKIA 6730 White“, 956.50 Lt vertės su SIM kortele, 19 Lt vertės, du mobiliojo ryšio telefonus „NOKIA X6“, kurių vieno vertė 1608.10 Lt, bendros 3216.20 Lt vertės su dviem SIM kortelėmis, kurių vienos vertė 19 Lt, bendros 38 Lt vertės, bei perdavus jam, 2010-03-26, Žemaitės g. 15, Vilniuje, iš UAB „Bite Lietuva“ paėmus tris mobiliojo ryšio telefonus NOKIA 2700c, kurių vieno vertė 348 Lt, bendros 1044 Lt vertės, su trimis SIM kortelėmis kurių vienos vertė 1 Lt, bendros 3 Lt vertės, tris mobiliojo ryšio telefonus SAMSUNG C3050, kurių vieno vertė 348 Lt, bendros 1044 Lt vertės, su trimis SIM kortelėmis kurių vienos vertė 1 Lt, bendros 3 Lt vertės, bei perdavus jam, 2010-04-02 paėmus keturis mobiliojo ryšio telefonus „NOKIA E52“, kurių vieno vertė 1200 Lt, bendros 4800 Lt vertės su keturiomis SIM kortelėmis, kurių vienos vertė 1 Lt, bendros 4 Lt vertės, bei perdavus jam, 2010-04-08 paėmus du mobiliojo ryšio telefonus NOKIA E52, kurių vieno vertė 1200 Lt, bendros 2400 Lt vertės su dviem SIM kortelėmis, kurios vienos vertė 1 Lt, bendros 2 Lt vertės, du mobiliojo ryšio telefonus NOKIA E66, kurių vieno vertė 1200 Lt, bendros 2400 Lt vertės su dviem SIM kortelėmis, kurios vienos vertė 1 Lt, bendros 2 Lt vertės bei perdavus jam, 2010-04-14 paėmus keturis mobiliojo ryšio telefonus „NOKIA E52“, kurių vieno vertė 1200 Lt, bendros 4800 Lt vertės su keturiomis SIM kortelėmis, kurių vienos vertė 1 Lt, bendros 4 Lt vertės bei perdavus jam, 2010-04-16 paėmus tris mobiliojo ryšio telefonus „NOKIA 6700c“, kurių vieno vertė 1148 Lt, bendros 3444 Lt vertės su trimis SIM kortelėmis, kurių vienos vertė 1 Lt, bendros 3 Lt vertės bei perdavus jam, jis paėmė šiuos daiktus, tokiu būdu, apgaule savo naudai įgydamas svetimą turtą – UAB „EUROCOM“ 1122.32 turtą, UAB „OMNITEL“ 7156.20 Lt turtą, UAB „Bite Lietuva“ 19953 Lt turtą.
Šiais savo veiksmais M. G. padarė nusikalstamas veikas, numatytas BK 182 str. 1 d., 198¹ str.1d., 300 str. 1 d.
M. G. kaltė, padarius jam inkriminuojamas nusikalstamas veikas, įrodyta byloje surinktų faktinių duomenų visuma.
Ikiteisminio tyrimo metu apklaustas kaltinamasis M. G. savo kaltę dėl jam pareikšto kaltinimo pripažino visiškai ir parodė, kad 2010 metais pas jį buvo sunki materialinė padėtis, sugalvojo, kad reikia atidaryti įmonę, jos vardu paimti mobiliuosius telefonus ir tuos telefonus parduoti. Galvojo, kad kai pagerės materialinė padėtis pinigus už tuos telefonus grąžins. Galvojo išvykti į užsienį dirbti ir uždirbus pinigų atlyginti žalą už tuos mobiliojo ryšio telefono aparatus. Planavo tai padaryti per metus, tačiau nuvykus į Norvegiją nepavyko taip greitai uždirbti reikiamos sumos pinigų, gana ilgai vyko adaptacijos procesas. P. V. Č.į ir D. R.. Kaip ir nurodyta pranešime apie įtarimą 2010 metų sausio mėnesį, tikslios datos neatsimena buvo nuvažiavęs į Biržus, kur pas V. Č. bute paprašė jo, kad jis savo vardu užregistruotu įmonę. Jam pasakė, kad nori atidaryti verslą, kad įmonė vykdys veiklą. Jam pažadėjo už tai sumokėti pinigų. Kiek atsimena už tai jam sumokėjo apie 1000 Lt. Jis sutiko. Per internetą, kokiame puslapyje nežino, surado skelbimą, kad parduodama bendrovė UAB „W. I.“. Su bendrovės valdytoja susitarė, kad iš jos pirks įmonę. Tada su V. Č. nuvažiavo į kažkokią firmą užsiimančia dokumentų tvarkymu dėl įmonės pirkimo, ten buvo moteris kuri pardavinėjo UAB „W. I.“. Atsimena, kad V. Č. nupirko šios įmonės visas akcijas, kiek už šią bendrovę pinigų sumokėjo ankstesnei savininkei neatsimena. Jam buvo perduoti visi šios bendrovės dokumentai, antspaudas. Dabar jau jų neturi, sunaikino. Po kelių dienų Biržuose sutiko pažįstamą D. R., jam pasakė, kad atidarė savo įmonę, pasakė, kad jam reikalingas įmonės direktorius. Pasiūlė jam šį darbą. Jis sutiko. Kartu su D. R. nuvyko į Registrų centrą Biržuose, kur įformino visus dokumentus apie tai, kad jis yra UAB „W. I.“ direktorius. Tada nuėjo į UAB „Bite Lietuva“ saloną Biržuose, Vytauto gatvėje, kur D. R. įgijo sertifikatą elektroniniam parašui gauti, tai buvo SIM kortelė su abonentiniu telefonu numeriu, jau to numerio neatsimena, taip pat buvo išduotas USB raktas kvalifikuotam parašui patvirtinti. Visi šie duomenis buvo išduoti D. R. kaip UAB „W. I.“ direktoriui. Negali nurodyti tikslios datos kada tai buvo nes praėjo daug laiko. 2010 metų kovo mėnesį, tikslios datos neatsimena, tačiau tai galėjo būti pranešime apie įtarimą nurodytu laiku, t.y. 2010-03-23, neatsimena kur tiksliai, tačiau Vilniaus mieste, adreso neatsimena, buvo susitikęs su D. R. ir jis iš savo kompiuterio panaudodamas USB raktą prisijungė prie Valstybinio socialinio draudimo Fondo valdybos tinklalapio prie draudėjų sistemos, pats suvedė visus prisijungimo duomenis, jis tik suvedė pranešime apie įtarimą nurodytu žmonių pavardes, taip patvirtindamas, kad šie žmonės dirba UAB „W. I.“. D. R. pasakė, kad tiesiog nori apdrausti savo darbuotojus. Šių žmonių duomenis gavo iš trijų merginų kuriuos dirbo ofise Laisvės pr. 60, Vilniuje. Jų pavardžių neatsimena, atsimena tik kad vienos vardas buvo Kristina, kitų neatsimena. Šias merginas priėmė į darbą administratorių pareigoms. Su jais sudarė darbo sutartys ant kurių pasirašė D. R. vardu. Jos turėjo ieškoti žmonių ieškančių darbo, tie žmonės užpildydavo anketas kur buvo nurodyti jų duomenis, socialinio draudimo numeris. Tie žmonės nežinojo, kad bendrovė veiklos nevykdo. Tuos duomenis paėmė iš merginų, kad galėtų pateikti SODRAI ir taip parodyti, kad įmonė vykdo veiklą, kad galėtu paimti daugiau mobiliojo ryšio telefonų. Patalpas UAB „W. I.“ išnuomojo per kažkokią tarpininkę, kokią neatsimena, nuomos mokestį sumokėjo jis. Tam, kad ofisas atrodytų tikriau ir veiktų jis nusprendė išnuomoti kopijuoklį. Paskambino pagal skelbimą ir su UAB „Biuro mašinos“ atstovu susitarė dėl kopijavimo aparato nuomos. Buvo nuvažiavęs į UAB „Biuro mašinos“ ofisą kur sudarė sutartį UAB „W. I.“ vardu dėl šio kopijavimo aparato nuomos, jis pasirašė D. R. vardu, t.y. suklastojo jo parašą, uždėjo UAB „W. I.“ anspaudą. Taip pat pasirašė perdavimo-priėmimo aktą kur taip pat pasirašė D. R. vardu. Po kelių dienų šis kopijavimo aparatas buvo pristatytas į ofisą, Laisvės pr. 60, Vilniuje. Taip pat turi pažįstamą R. V., kaip tik tuo metu sutiko ją, neatsimena kur tiksliai, pradėjo kalbėtis, pasakė, kad turi įmonę, ji kaip tik ieškojo darbo, todėl pasiūlė jai dirbti UAB „W. I.“ pasakė, kad priimtų ją bandomajam laikotarpiui padėjėja, ji sutiko. Ją kaip darbuotoją į SODRĄ įregistravęs nebuvo. Kiek atsimena jis D. R. paprašė, kad jis pasirašytų įgaliojimą R. V. atstovauti UAB „W. I.“ paimant mobiliojo ryšio telefonus, jis pasirašė įgaliojimus, kiek neatsimena, jam atrodo kiekvienai bendrovei atskirai, buvo pasirašytas įgaliojimas UAB OMNITEL, UAB BITĖ LIETUVA, UAB O. T. R. V. paskė nuvažiuoti į šias bendroves ir paimti mobiliojo ryšio telefonus su SIM kortelėmis. Kiek pamena buvo nurodęs kokius planus turi imti ir kokius telefonus. Jau neatsimena kokius ir kiek tiksliai telefono aparatų ji paėmė, tačiau pripažįsta kad jų modeliai, spalvos, ir kaina buvo tokia pat kaip ir nurodyta pranešime apie įtarimą. Kokiais pats naudojausi telefono numeriais neatsimena. R. V. paėmusi telefono aparatus su SIM kortelėmis perdavė jam. Jis telefono aparatus pardavė, neatsimena nei už kiek nei kam. Keliais paimtais telefono numeriais naudojosi pats, už pokalbius nemokėjo. Neatsimena kokias numeriais naudojausi ir kiek yra nesumokėjęs už pokalbius ir kokiai bendrovei. Kitas SIM korteles išmetė, kur šiuo metu yra SIM kortelės kurias naudojosi neatsimena. Savo kaltę pripažįsta pilnai ir nuoširdžiai gailėsi. Nori atlyginti padarytą žalą. Po šio įvykio jokio nusikaltimo nėra padaręs, dirba, turi šeimą ir jokio nusikaltimo daugiau nepadarys ( t. 3, b.l. 44-45).
Papildomais ikiteisminio tyrimo metu duotais kaltinamojo M. G. parodymais, iš kurių matyti, kad jis 2010 metų sausio mėnesį, tikslios datos neatsimena buvo nuvažiavęs į Biržus, kur pas V. Č. bute paprašė jo, kad jis savo vardu užregistruotų įmonę. Jam pasakė, kad nori atidaryti verslą, kad įmonė vykdys veiklą. Jam pažadėjo už tai sumokėti pinigų. Kiek atsimena už tai jam sumokėjo apie 1000 Lt. Jis sutiko. Internete, kokiame puslapyje nežino, surado skelbimą, kad parduodama bendrovė UAB „W. I.“. Su bendrovės valdytoja susitarė, kad iš jos pirks įmonę. Tada su V. Č. nuvažiavo į kažkokią firmą užsiimančia dokumentų tvarkymu dėl įmonės pirkimo, ten buvo moteris kuri pardavinėjo UAB „W. I.“. Atsimena, kad V. Č. nupirko šios įmonės visas akcijas, kiek už šią bendrovę pinigų sumokėjo ankstesnei savininkei neatsimena. Jam buvo perduoti visi šios bendrovės dokumentai, antspaudas. Dabar jau jų neturi, sunaikino. Po kelių dienų Biržuose sutikau pažįstamą D. R., jam pasakė, kad atidarė savo įmonę, pasakė, kad jam reikalingas įmonės direktorius. Pasiūlė jam šį darbą. Jis sutiko. Kartu su D. R. nuvyko į Registrų centrą Biržuose, kur įforminome visus dokumentus apie tai, kad jis yra UAB „W. I.“ direktorius. VĮ Registrų centre D. R. įgijo sertifikatą elektroniniam parašui gauti, visus duomenis perdavė jam. 2010 metų kovo mėnesį, tikslios datos neatsimena, tačiau tai galėjo būti pranešime apie įtarimą nurodytu laiku, t.y. 2010-03-23, neatsimena kur tiksliai, tačiau Vilniaus mieste, adreso neatsimena iš savo kompiuterio panaudodamas USB raktą ir sertifikato elektroniniam parašui gauti duomenis prisijungė prie Valstybinio socialinio draudimo Fondo valdybos tinklalapio prie draudėjų sistemos, pats suvedė visus prisijungimo duomenis, suvedė pranešime apie įtarimą nurodytų žmonių pavardes, taip patvirtindamas, kad šie žmonės dirba UAB „W. I.“. Šių žmonių duomenis gavo iš trijų merginų kuriuos dirbo ofise (duomenys neskelbtini), Vilniuje. Jų pavardžių neatsimena, atsimena tik kad vienos vardas buvo Kristina, kitų neatsimena. Šias merginas priėmė į darbą administratorių pareigoms. Su I. V. sudarė darbo sutartį pats ją atspausdinęs, sutartyje buvo nurodytos tikros aplinkybės, kad ji dirbs UAB „W. I.“ kur ji ir dirbo. Sutartį pasirašė pats suklastuodamas D. R. parašą. Ji ir kitos darbuotojos turėjo ieškoti žmonių ieškančių darbo, tie žmonės užpildydavo anketas kur buvo nurodyti jų duomenis, socialinio draudimo numeris. Tie žmonės nežinojo, kad bendrovė veiklos nevykdo. Jis tuos duomenis paėmė iš merginų, kad galėtu pateikti SODRAI ir taip parodyti, kad įmonė vykdo veiklą, kad galėtu paimti daugiau mobiliojo ryšio telefonų. Patalpas UAB „W. I.“ išnuomojo per kažkokią tarpininkę, kokią neatsimena, nuomos mokestį sumokėjo jis. Tam, kad ofisas atrodytų tikriau ir veiktu nusprendė išnuomoti kopijavimo aparatą. Paskambino pagal skelbimą ir su UAB „B. m.“ atstovu susitarė dėl kopijavimo aparato nuomos. Buvo nuvažiavęs į UAB „B. m.“ ofisą kur sudarė sutartį UAB „W. I.“ vardu dėl šio kopijavimo aparato nuomos, pasirašė D. R. vardu, t.y. suklastojo jo parašą, uždėjo UAB „W. I.“ anspaudą. Po kelių dienų tas aparatas buvo pristatytas adresu (duomenys neskelbtini), Vilniuje, kur buvo UAB „W. I.“ ofisas. Ten pasirašė perdavimo-priėmimo aktą kur taip pat pasirašė D. R. vardu ir priėmė šį aparatą. Taip pat turi pažįstamą R. V., kaip tik tuo metu sutiko ją, neatsimena kur tiksliai, pradėjo kalbėtis, pasakė, kad turi įmonę, ji kaip tik ieškojo darbo, todėl pasiūlė jai dirbti UAB „W. I.“ pasakė, kad priims ją bandomajam laikotarpiui padėjėja, ji sutiko. Ją kaip darbuotoją į SODRĄ įregistravęs nebuvo. Kiek atsimena D. R. paprašė, kad jis pasirašytų įgaliojimą R. V. atstovauti UAB „W. I.“ paimant mobiliojo ryšio telefonus, jis pasirašė įgaliojimus, kiek neatsimena, jam atrodo kiekvienai bendrovei atskirai, buvo pasirašytas įgaliojimas UAB OMNITEL, UAB BITĖ LIETUVA, UAB O. T. R. V. paskė nuvažiuoti į šias bendroves ir paimti mobiliojo ryšio telefonus su SIM kortelėmis. Kiek pamena buvo nurodęs kokius planus turi imti ir kokius telefonus. Jau neatsimena kokius ir kiek tiksliai telefono aparatų ji paėmė, tačiau pripažįstu kad jų modeliai, spalvos, ir kaina buvo tokia pat kaip ir nurodyta pranešime apie įtarimą. Kokiais pats naudojausi telefono numeriais neatsimena. R. V. paėmusi telefono aparatus su SIM kortelėmis perdavė jam. Telefono aparatus pardavė, neatsimena nei už kiek nei kam. Keliais paimtais telefono numeriais naudojosi pats, už pokalbius nemokėjo. Neatsimena kokias numeriais naudojosi ir kiek yra nesumokėjęs už pokalbius ir kokiai bendrovei. Kitas SIM korteles išmetė, kur šiuo metu yra SIM kortelės kurias naudojosi neatsimena. Savo kaltę pripažįsta pilnai ir nuoširdžiai gailisi. Šias nusikalstamas veikas padarė, nes labai reikėjo pinigų, tuo metu negalėjo jų gauti kitais būdais. Šiuo metu padarytą žalą atlygino, pažada daugiau jokio nusikaltimo nedaryti, turi šeimą ir jokio nusikaltimo daugiau nepadarys. Prašo ikiteisminį tyrimą užbaigti teismo baudžiamuoju įsakymu ir paskirti jam baudą ( t.3, b.l. 49).
Nukentėjusiosios I. K. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, iš kurių matyti, kad 2010-03-15, apie 15 val. jai į mobiliojo ryšio telefoną paskambino UAB „W. I.“ darbuotoja ir pasiūlė atvykti į minėtą įmonę bei dalyvauti pokalbyje dėl darbo. Apie metus laiko ieškojo darbo, siuntė CV internetu į įvairias įmones bei buvo užsiregistravusi internetinėme tinklalapyje www.skelbiu.lt, kur yra paskelbtas jos skelbimas, kad ieško darbo. Į UAB „W. I.“ neskambino bei CV nesiuntė, ją patys surado šios įmonės darbuotojai pagal skelbimą. Į pokalbį dėl darbo buvo kviečiama telefonu. 2010-03-16 apie 14 val. atvyko į UAB „W. I.“ (Vilniuje, Laisvės per. 60) ir viena iš minėtos įmonės darbuotoju su ja pravedė pokalbį. Pokalbio metu darbuotoja jos klausinėjo, kokias kalbas moka, ar senai dirba, ar šiuo metu mokosi, ar moka dirbti kompiuteriu. Vėliau jai buvo pasiūlyta užpildyti anketą apie kalbų žinojimą, kompiuterį, raštingumą. Neatsimena ar pasirašinėjo po šia anketa. Vėliau darbuotoja paprašė jos, kad duotų sodros pažymėjimą, norėdama padaryti pastarojo kopiją. Darbuotoja nurodė, kad sodros pažymėjimas reikalingas tam, kad galėtų jos duomenis įtraukti į UAB „W. I.“ duomenų bazę. Darbuotoja teikė daug vilčių, kad gaus darbą. Taip pat nurodė, kad UAB „W. I.“ yra tarpininkaujanti įmonė ir padeda surasti darbuotojus į juos kreipsiančias įmones. Pokalbis vyko apie 10 minučių. Jokių sutarčių nepasirašinėjo. Taip pat jai buvo pasiūlita sumokėti 40 Lt, kad galėtų ją įtraukti į minėtą UAB „W. I.“ duomenų bazę, nes jeigu ateityje atsirastu darbo pasiūlymų, jai apie tai bus pranešta. Nuo šios paslaugos ji atsisakė. Darbuotoja nurodė, kad iki 2010-03-23 turėtų paskambinti ir pranešti apie pokalbio rezultatus, t.y. ar bus priimta į darbą. 2010-03-30 nuėjo į darbo biržą ir užserigistravo. Darbo biržoje darbuotoja jai paskyrė datą, t.y. 2010-04-09 atvykti pas ją dėl pažymos pašalpai gauti. 2010-04-09 atvykusi į darbo biržą, darbuotoja jai pasakė, kad negali gauti pažymos pašalpai, kadangi yra įtraukta į UAB „W. i.“ kaip šios įmonės darbuotoja. 1 mėnesio pašalpos dydis sudaro 300 Lt. Dokumentus turėjo sutvarkyti iki mėnesio vidurio. 2010-04-09 nuėjo į UAB „W. I.“ norėdama sužinoti kokiu būdu buvo įdarbinta kaip minėtos įmonės darbuotoja, tačiau ten buvusios darbuotojos nurodė, kad nieko paaiškinti negali. Taip pat darbuotojos nurodė, kad tokia pati situacija buvo ir kitoms merginoms, kurios kreipėsi į minėtą įmonę dėl darbo. Darbuotojos nurodė, kad viską tvarko M. ar M. (tikslaus vardo nežino) G.. 2010-04-09 nuėjo į Sodrą, kur jai paaiškino, kad yra įtraukta į Sodros duomenų bazę kaip UAB „W. I.“ darbuotoja. Paklausė ar įmanoma šiuos duomenis ištrinti, tačiau darbuotoja paaiškino, kad ji neturi tokios teisės, reikia su prašymu kreiptis į vadovą. Taip pat darbuotoja paaiškino, kad duomenys apie tai, kad esu UAB „W. I.“ darbuotoja yra tvarkingai suvesti į bazę ir padėtas M. G. elektroninis parašas. Kelis kartus skambino M. G. (tel. (duomenys neskelbtini)), tačiau pastarasis ragelio nekėlė. Tada į jo mobiliojo ryšio telefoną nusiuntė trumpąją žinutę, kurioje nurodė jam, kad jai paskambintų, kitaip ji privalės kreiptis į policiją. Kai M. G. jai paskambino, ji paklausė: „kodėl ji yra įtraukta į sodros duomenų bazę kaip UAB „W. I.“ darbuotoja?“. M. G. atsakė: „kad nieko nežino, todėl ji gali kreiptis į policiją“, tuo pokalbis tą kartą ir buvo baigtas. 2010-04-09 apie 16 val. jai paskambino M. G. ir ji jam pasakė, kad negavo pašalpos, jis paklausė kokio dydžio ta pašalpa, bei pasiūlė jai apie 1000 Lt, kad atsiimtų pareiškimą iš policijos. Ji nesutiko ir pokalbis buvo baigtas. Turėjo gauti pašalpą apie 600-700 Lt, tačiau pašalpos negavo (t. 1, b.l. 42 - 43).
Nukentėjusiosios K. Z. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, iš kurių matyti, kad 2010 metų kovo mėnesio pradžioje, tikslios dienos neprisimena, grįžo iš Airijos. Tada pradėjo ieškotis darbo. Siuntė savo CV į daugelį firmų. Jai atrodo, kad iš UAB „W. I.“ jai paskambino darbuotoja, kuri pakvietė pokalbiui. Kiek atsimena, tai iš tos firmos jai paskambino jie patys, nors gali ir painiotis, nes teko dalyvauti pokalbiuose dėl darbo ir kitose firmose. Kokia buvo tiksli data, kai jai reikėjo nuvykti pokalbiui, neprisimena, tai gali būti ir 2010 metų kovo mėnesio pabaiga, bet ji pati tiksliai neprisimena. Žino tik, kad tai buvo savaitės pradžia. Buvo pakviesta nuvykti į Spaudos rūmus 10 val., kur pakilo, atrodo, į šeštą aukštą. Ar ten buvo dar daugiau firmų, ar buvo kokia nors firmos iškaba, ji neprisimena. Pakilus į šeštą aukštą, kairėje pusėje, už peršviečiamų durų, buvo pailgas kabinetas. Prieš patenkant į tą kabinetą, reikėjo pasikabinti prie bendrų durų, kur atėjo darbuotoja ir ją įleido. Jei ji tiksliai atsimena, tai kabinete dirbo trys merginos. Jai ta firma nesukėlė jokių abejonių. Susidarė įspūdis, kad yra pasamdyta firma, kuri atrenka darbuotojus. Ji atsisėdo prie vieno stalo ir bendravo su mergina, kuri, jai atrodo, kad neprisistatė. Prie kito stalo sėdėjo vaikinas, kuris pildė prašymą, su juo bendravo kita darbuotoja. Atrodo, kad buvo dar ir trečia darbuotoja. Ji ieškojo vadybininkės, pardavėjos darbo. Jai pirmiausia padavė blanką, kur ji turėjo užpildyti duomenis apie save. Tame pačiame blanke jai reikėjo užpildyti, kad ji ieško konsultantės pardavėjos darbo, taip pat parašyti, kokio atlyginimo pageidautų. Būtent šita firma jai pasiūlė konsultantės pardavėjos darbą buitinės technikos parduotuvėje, kurios tik atsidaro. Darbuotoja negalėjo nieko paaiškinti, kur bus ta parduotuvė ir kokia ji bus, nes pati dar nieko nežinojo. Darbuotoja tik pasakė, kad, atrodo, ieškomos patalpos. Darbuotoja jai pasakė, kad ji tinkuų šitam darbui, bet direktorius turi ją pats paskambinti iki tos savaitės pabaigos arba kitos pradžios. Gali būti, kad darbuotoja padarė jos Sodros pažymėjimo kopiją, bet ji tiksliai neprisimena, nes jau minėjo, kad ėjo ne į vieną firmą pokalbiams dėl darbo. Po to darbuotoja jai pasiūlė mokamą paslaugą, atrodo 10 ar 20 Lt, neprisimena, kad ta firma jai ieško darbo, o suradę ją informuoja. Ji šitos paslaugos atsisakė. Jokių pinigų šitai firmai nemokėjo. Kadangi per darbuotojos nurodytą laiką jai niekas nepaskambino dėl darbo iš tos firmos, tai ieškojo toliau ir susirado pardavėjos darbą UAB „D. C.“, kur pradėjo dirbti 2010-04-12. Apie tai, kad ji nuo 2010-03-23 iki 2010-04-12 dirbo UAB „W. I.“ sužinojo tik iš policijos darbuotojų. Kai buvo UAB „W. I.“, tai jai darbuotoja nieko nesakė apie tai, kad ji kažkokiam laikotarpiui būs įdarbinta jų firmoje, ji nerašė jokio prašymo priimti ją darbui toje firmoje, jai nebuvo sumokėtas joks atlyginimas. Kaip, kokiu būdu ir kokiu tikslu, be jos žinios ir sutikimo, ji buvo įdarbinta UAB „W. I.“, nežino ir nesupranta. Dėl įdarbinimo jokia turtinė žala nepadaryta. Kadangi buvo įdarbinta UAB „W. I.“ jai nežinant, tai prašo pripažinti ją nukentėjusiąja, nes patyrė moralinę traumą. Negali pasakyti, kodėl iš UAB „W. I.“ buvo atleista 2010-04-12. Ar tai yra tik sutapimas, kad iš vieno darbo buvo atleista ir priimta į kitą būtent 2010-04-12, ar tai buvo padaryta tyčia. Jai atrodo, kad UAB „W. I.“ galėjo taip priiminėti žmones į darbą jiems nežinant, siekinat parodyti, kad jų įmonė egzistuoja ne tik dokumentuose, bet joje realiai dirba žmonės (t. 1, b.l. 57-58).
Nukentėjusiojo G. K. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, iš kurių matyti, kad vidurinę mokyklą baigė 2007 ir metams išvažiavo į užsienį. 2008 grįžęs įsidarbino „B.V.“, pradirbo nepilnus metus, išėjo 2009 sausio mėnesį, tada ir kreipėsi į darbo biržą, kad ieško darbo, pašalpos jokios negaudavo. Nuo to laiko ieškojo darbo ir savarankiškai siuntinėjo savo CV į įvairias įmones dėl darbo, gali būti, kad savo CV siuntė ir į UAB „W. I.“, nes tuo metu būdavo, kad per dieną išsiųsdavo apie 20 savo CV. 2010 kovo mėnesį rado skelbimą laikraštyje, kad reikalingas „Vichi žuvys“ darbuotojas ekspeditorius, kadangi turėjo vairuotojo pažymėjimą atvyko adresu (duomenys neskelbtini), Spaudos rūmai pokalbiui, negali tiksliai nurodyti kuriame aukšte, įėjęs į kabinetą pamatė tris merginas, jam buvo paduota anketa užpildyti su elementariais klausimai apie darbo patirtį, anketą paliko, dar viena mergina išsireiškė gal nori susimokėti 10 Lt, kadangi jie turi daugiau darbų pasiūlymų jie galės tiesiog jį rekomenduoti darbdaviams. Atrodo, kad buvo padaryta jo asmens tapatybės kortelės kopija. Kiek pamena savo Sodros pažymėjimo numerį nurodė anketoje. 10 Lt nesutiko sumokėti, o merginos pasakė, kad jei tiks pagal savo duomenis, tada su juo usisieks, tačiau jokio skambučio nesulaukė. Apie jokią firmą UAB W. I. niekas nekalbėjo ir kad gali būti ten įdarbintas nežinojo. Kad fiktyviai ten buvo įdarbintas nuo 2010-03-23 iki 2010-04-12 sužinojo tik atvykęs pas tyrėją į 5 policijos komisariatą. Dėl šio įvykio patyrė moralinę žalą, prašo pripažinti nukentėjusiuoju ir civiliniu ieškovu. Jis yra pasipiktinęs, dėl jo asmeninių duomenų paviešinimo, taip pat yra trukdomas jo darbo laikas (t. 1, b.l. 63).
Nukentėjusiojo G. K. ikiteisminio tyrimo metu duotais papildomais parodymais, iš kurių matyti, kad kai nuėjo į pokalbį dėl darbo UAB „W. I.“, tai viskas vyko ramiai, niekas nesukėlė įtaruimų. Pareiškė 5432 Lt civilinį ieškinį dėl patirtos moralinės traumos, kadangi jo asmens duomenys buvo panauduoti jam nežinant, bendrovėje „W. I.“ jis nesidarbino, joks darbas toje bendrovėje jam nebuvo siulytas, nežinojo, kad buvo kuriam laikui įdarbintas toje bendrovėje. Negali konkretizuoti, kodėl pareiškė būtent tokio dydžio, t.y. 5432 Lt, civilinį ieškinį dėl patirtos moralinės traumos. Tai buvo pirmas sakičius, kuris jam šovė į galvą (t. 1, b.l. 66).
Nukentėjusiosios I. D. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, iš kurių matyti, kad ji jau nedirba dveji metai, nuo 2009 metų prisiregistravo darbo biržoje, tačiau tai jokių rezultatų nedavė, todėl darbo ieško ir savo jėgomis. Negali tiksliai pasakyti, kada ji rado I. D..lt ar Darbo.lt skelbimą, kad parduotuvei reikalingos kasininkės, dėl pokalbio atvykti reikėjo adresu Laisvės pr. 60, Vilniuje, Spaudos rūmai, jai atrodo šeštame aukšte. Įėjus į kabinetą jame buvo trys panelės jos sėdėjo prie stalų, viena iš jų padavė užpildyti anketą, apie savo darbo patirtį, reikėjo nurodyti ir savo anketinius duomenis. Mergina taip pat paprašė jos dokumento, prašė Sodros pažymėjimo, tačiau kartu su ja atėjusi dar viena porelė ieškotis darbo Sodros pažymėjimų neturėjo, todėl jų paėmė pasus ir padarė šių dokumentų kopijas. Jai kažką bandant sužinoti daugiau apie darbo sąlygas, mergina nieko negalėjo pasakyti, tik minėjo, kad viską sužinos jau darbo vietoje, jei būs pakviesta dirbti. Tų merginų nei vardų nei pavardžių negali nurodyti, nes jos neturėjo jokių kortelių su vardais ir pavardėmis, bei pareigomis. Jai niekas nesiūlė sumokėti 10 Lt ar daugiau, kad būtų ieškomas darbas. Visą tą laiką ji iš Lazdynų seniūnijos gaudavo socialinę pašalpą, ir niekada jai niekas nepranešė, kad ji kažkuriuo metu dirbo įmonėje pavadinimu UAB „W. I.“. Prašo pripažinti ją nukentėjusiąja. Kol kas dėl šios apgavystės ji jokios turtinės žalos nepatyrė, tačiau jei vėliau paaiškėjus, kad ji dirbo, kai gaudavo pašalpą, tai galbūt jai gali iškilti problemų, todėl neatmeta galimybės būti pripažinta šioje medžiagoje ir civiline ieškove. (t. 1, b.l. 71)
Nukentėjusiosios S. B. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, iš kurių matyti, kad nedirba jau gal dvejus metus. Per tą laiką buvo įsidarbinusi gal porą kartų, bet labai trumpai. Internete dėjo skelbimus, kad ieško darbo, pati skambinėdavo pagal skelbimus, kur buvo siūlomas darbas. Ieškojo bet kokio darbo. 2010 metais, bet datos visiškai negali prisiminti, rado skelbimą, kad UAB „W. I.“ tarpininkauja įdarbinant, vykdo personalo paiešką. Pasiskambino skelbime duotu telefono numeriu, kurio neprisimena, ir susitarė dėl susitikimo. Nuvyko į Spaudos rūmus, bet neprisimena, į kurį aukštą reikėjo pakilti gal į 5 ar 7. Ten buvo durys, ties kuriomis buvo firmų pavadinimai ir skambučiai. Ji paskambino ir duris jai atidarė mergina. Jie nuėjo koridoriumi į kabinetą, kuris buvo koridoriaus gale, kairėje pusėje. Koridoriuje buvo dar gal du kabinetai. Kiek atsimena, tai kabinete dirbo dvi merginos. Jai pasirodė, kad merginos dirbo gan atmestinai. Pokalbio metu jos klausė, kokio darbo ieško. Jai pasakė, kad firma ieško pardavėjos, bet negalėjo tiksliai paaiškinti, kokiam darbui ir kokioje firmoje, nes tos firmos dar nebuvo. Jai pateikė užpildyti anketą, bet ji buvo labai elementari. Padavė kažkokį savo dokumentą merginai nukopijuoti, bet dabar jau tiksliai neprisimena, ar tai buvo asmens tapatybės kortelė, ar socialinio draudimo pažymėjimas. Jai pasakė, kad už atskirą mokestį jie gali pasiūlyti jai kažkokio kito darbo, bet ji atsisakė. Jai mergina nepasakė, kokią pinigų sumą būtų reikėję sumokėti. Jai mergina pasakė, kad suradę darbą paskambins per savaitę, bet niekas nepaskambino. 2010 metų kažkur gegužės mėnesį įsidarbino UAB „Lelija“ lygintoja, bet dirbo labai neilgai, nes darbas buvo labai sunkus, o buvo mokama nuo išdirbio ir labai mažai. UAB „W. I.“ nesiūlė įsidarbinti jų firmoje, ji buvo įdarbinta be jos žinios ir be jos sutikimo. Prašo pripažinti ją nukentėjusiąja baudžiamojoje byloje, kadangi tuo metu, kai buvo įdarbinta UAB „W. I.“, buvo registruota darbo biržoje, nors išmokų negaudavo, bet jai buvo užtikrintas socialinis draudimas. Būtu netekusi socialinio draudimo, jei darbo birža būtų sužinojusi, kad ji kažkur dirba, o jiems apie tai nepranešė, nes savo iniciatyva susiradus darbą, reikia informuoti darbo biržą (t. 1, b.l. 81-82).
Nukentėjusiosios D. R. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, iš kurių matyti, kad 2010 metų vasario - kovo mėnesiais, tikslios datos neprisimena, buvo bedarbė, buvo užsiregistravusi darbo biržoje, bet tuo pat metu ir pati ieškojosi darbo. Internete surado skelbimą, kad įmonė ieško pardavėjų - konsultančių, kasininkių. Skelbime nebuvo nurodytas joks telefono numeris, tik elektroninio pašto adresas, kurio neprisimena, kuriuo nusiuntė savo gyvenimo aprašymą. Po kažkurio laiko paskambino, ir ji susitarė nuvykti pokalbiui. Sutartu laiku, datos neprisimena, nuvažiavo į Spaudos rūmus, kur pakilo į 6 ar 7 aukštą, dabar jau neprisimena, kur nuėjo į kabinetą. Kabinete dirbo dvi merginos, prie vienos prisėdo. Daugiau jokių žmonių kabinete nebuvo. Nei pačios darbuotojos, nei aplinka nesukėlė jokių įtarimų. Jai davė užpildyti anketą, kurioje pasirodė keista tai, kad reikėjo užrašyti savo Socialinio pažymėjimą numerį, ko niekada anksčiau, būnant kitose įmonėse, kur ieškojo darbo, nereikalaudavo. Ji užrašė. Tiksliai neprisimena, bet atrodo, kad buvo padaryta jos vairuotojo pažymėjimo kopija, bet ne socialinio draudimo pažymėjimo. Po to buvo paaiškinta, kad, jei jos kandidatūra darbdaviui tiks, tai jis ją ir paskambins. Žinoma, niekas jai nepaskambino. Mergina pasakojo, kad yra atidaroma nauja buitinių prekių parduotuvė, bet pavadinimo taip ir nepasakė, nors ji žino visas Lietuvoje veikiančias tokias parduotuves. Mergina jai nesiūlė įsidarbinti būtent UAB „W. I.“. Jokių pinigų UAB „W. I.“ nemokėjo. Kai 2010 metų balandžio mėnesį atėjo tas laikas, kai turėjo gauti pašalpą iš darbo biržos - 650 Lt, iš Darbo biržos darbuotojos, pas kurią ji vaikščiojo registruotis, gavo elektroninį laišką, kad darbo paieška nutraukta, nes ji turi darbą. Pasiskambino darbo biržos darbuotojai, paklausė, kas atsitiko. Darbuotoja dar kartą pasitikslino ir jai pasakė, kad ji tikrai dirbo UAB „W. I.“, dėl ko ir buvo nutraukta jos darbo paieška, neišmokėta pašalpa. Nuvyko į Sodrą, kur kalbėjo su viena iš jų darbuotojų. Darbuotoja paaiškino, kad ji nuo 2010-03-23 iki 2010-04-12 buvo įdarbinta UAB „W. I.“, kad tą bendrovę nusipirko du berniukai iš Biržų, bet darbuotoja pasakė, kad tų vaikinų pati nėra mačiusi, kad visi dokumentai yra siunčiami elektroniniu paštu. Darbuotoja pasakė, kad toje bendrovėje buvo įdarbinta apie 12 žmonių, paskaitė jai jų pavardes, bet nei viena iš tų pavardžių nebuvo jai girdėta. Kadangi ji į Sodrą nuėjo gal po 1-2 mėn., kai lankėsi UAB „W. I.“ dėl įdarbinimo, tai ji jau buvo atleista iš tos bendrovės, bet darbuotoja negalėjo pasakyti, koks atlyginimas jai priklausė. Kadangi buvo praėję jau nemažai laiko, tai į Spaudos rūmus, į UAB „W. I.“ ofisą net nevažiavo, nes nemanė, kad ten ką nors ras. Vėliau darbo biržoje viskas susitvarkė, jai buvo išmokėta visa pašalpa, kuri priklausė, todėl jai jokia turtinė žala nepadaryta. Kadangi UAB „W. I.“ buvau įdarbinta be jos sutikimo ir jai nežinant, tai prašo pripažinti ją nukentėjusiąja, nes patyrė moralinę traumą, nes turėjo ilgą laiką visur važinėtis ir aiškintis, kodėl buvo įdarbinta, kas ją įdarbino ir panašiai.(t. 1, b.l.105 - 106)
Liudytojo I. P. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, iš kurių matyti, kad T. P. yra jo dukra. Šiuo metu jo dukra yra išvykusi su savo draugu į Švediją. Į Lietuvą dukra turėtų sugrįžti kažkur rugsėjo mėnesio pradžioje, tikslios datos nežino. Paskutinė jo dukros T. darbo vieta buvo 2008 metais UAB „E.“, kur ji dirbo apie 1.5 metų. Daugiau niekur jo dukra nedirbo. Kadangi dukra nedirbo, tai ji buvo užsiregistravusi darbo biržoje, bet jokių išmokų negaudavo. Dukra ir pati ieškojosi darbo - skambindavo pagal skelbimus, siųsti savo CV internetu. Internete dukra T. rado skelbimą, kad UAB „W. I.“ padeda ieškant darbo. Jam atrodo, kad iš ten paskambino T. ir pakvietė pokalbiui. Tai buvo 2010 metų kovo - balandžio mėnuo, bet tiksliai jis nežino. Jis nuvažiavo kartu su dukra Tatjana. Jam atrodo, kad atvažiavę į Spaudos rūmus, esančius Laisvės pr. 60, Vilniuje, jie pakilo į šeštą ar septintą aukštą. Ten buvo stiklinės durys su skambučiais, nes už durų buvo keletas firmų. Jo dukrai T. paskambinus į duris, atėjo mergina, su kuria ir nuėjo T.. Jis į vidų nėjo, liko laukti prie durų. T. sugrįžo gal po 15 min. Dukra papasakojo, kad klausė, kokį darbą norėtų dirbti, koks jos išsilavinimas. Jis nežino, ar dukra pildė kokius nors dokumentus, ar buvo daromos jos dokumentų kopijos. D. T. buvo pasakyta, kad per savaitę jai turi paskambinti ir pasakyti, ar jai surastas darbas, bet niekas nepaskambino. T. jokių pinigų toje firmoje nemokėjo. Tik atvykęs į policiją sužinojo, kad jo dukra T. buvo įdarbinta UAB „W. I.“. Jį tai šokiravo, nes paskutinė jo dukros T. darbovietė buvo UAB „E.“, o daugiau ji niekur nedirbo. Dukra ir į užsienį išvažiavo tik todėl, kad Lietuvoje nebuvo darbo (t. 1, b.l. 74-75).
Liudytojos T. P. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, iš kurių matyti, kad 2010 metų birželio viduryje ji išvyko į Švediją į svečius, o į Lietuvą sugrįžo 2010 metų rugsėjo mėnesį, tikslios dienos neprisimena. 2010 metų vasario mėnesį, dienos neprisimena, žino, kad buvo sekmadienis, ji internete surado skelbimą, kad UAB „W. I.“ siūlo pardavėjo konsultanto darbą. Tuo metu ji nedirbo ir ieškojosi darbo. Skelbime nurodytu elektroninio pašto adresu ji nusiuntė savo gyvenimo aprašymą, o jau pirmadienį ryte jai paskambino mergina, kuri pakvietė atvykti pokalbiui. Mergina jos paprašė atsinešti jos Sodros knygelę. Jos sutarė, kad ji atvyks tą pačią dieną, bet kurią valandą, ji neprisimena. Ją tėvas I. P. nuvežė į Spaudos rūmus, kur jie abu pakilo, atrodo, į šeštą aukštą, kur tėvas pasiliko už kabineto durų, o ji užėjo į vidų. Kabinete dirbo trys merginos, be jos kabinete dar buvo atėjusi mergina ir vaikinas, kurie ieškojosi darbo taip pat. Jai niekas nesukėlė įtarimo, viskas atrodė, kaip normaliame ofise. Jai duota užpildyti anketa apie jos išsilavinimą, kokio darbo nori, kokio nori atlyginimo. Anketa atrodė, kaip pakartotinas CV, kurį ji ir taip siuntė į tą firmą. Po to mergina jos paprašė duoti Sodros knygelę. Ji paklausė, kam tai reikalinga, nes jos Sodros knygelėje paskutinis įrašas apie jos darbovietę buvo 2001 metais. Mergina jai atsakė, kad būsimas darbdavys nori matyti, kur ji dirbo. Ji padavė savo Sodros knygelę, o pati toliau pildė anketą. Mergina su jos Sodros knygele atsikėlė ir kažkur nuėjo. Gali būti, kad ji padarė jos Sodros knygelės kopiją. Po to mergina jos dar klausinėjo, kokio darbo ieško ir pan. Mergina jai pasakė, kad per dvi savaites jai paskambins, jei jos kandidatūra tiks darbdaviui. Jokių pinigų ji nemokėjo. Ji pasirašė tik anketą, daugiau jokių dokumentų nepasirašinėjo. Mergina net neprašė jos asmens tapatybės kortelės. Po to ji išėjo iš kabineto. Po dviejų savaičių jai niekas nepaskambino. Kabinete buvusi mergina jai nesiūlė įsidarbinti pačioje UAB „W. I.“, apie tai net nebuvo jokios kalbos. Apie tai, kad ji buvo įdarbinta UAB „W. I.“ nuo 2010-03-23 iki 2010-04-12 ji sužinojo tik atvykusi apklausai į policiją. Kadangi ji buvo įdarbinta UAB „W. I.“ be jos žinios ir be jos sutikimo, tai prašo pripažinti ją nukentėjusiąja šioje baudžiamojoje byloje, nes patyrė moralinę traumą (t. 1, b.l. 77-78). Liudytojo M. S.o ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, iš kurių matyti, kad nuo 2010 metų kovo mėnesio 10 dienos ieškojosi darbo. Tuo metu jau buvo registruotas darbo biržoje ir gaudavo išmokas. Ir pats ieškojo darbo, siuntinėjo savo CV į įvairius internetinius puslapius, kurie siūlė darbą. 2010 metų kovo- balandžio mėnesį jam paskambino iš UAB „W. I.“ ir pakvietė pokalbiui dėl darbo. Buvo pasakyta, kad jie atlieka įdarbinimo paslaugas. Datos neprisimena, atvažiavo į Spaudos rūmus, pakilo į kažkurį aukštą, bet neprisimena, kurį, kur prie bendrų durų paskambino skambučiu, o atėjusi mergina jį nusivedė į kabinetą. Kiek pamena kabinete buvo du darbo stalai ir dirbo dvi merginos. Prie pagrindinių durų dar laukė du jam nepažįstami jauni vaikinai. Prisėdo prie vieno iš stalų, užpildė jam pateiktą anketą, kur reikėjo užrašyti, kokio atlyginimo norėtų, kokį darbą yra dirbęs ir kita. Jam pasiūlė dirbti UAB „Vičiūnai“ vairuotoju. Mergina paėmė jo socialinio draudimo pažymėjimą, padarė jo kopiją ir sugrąžino jam. Jokių pinigų nemokėjo. Mergina jam nesiūlė susimokėti kažkokios pinigų sumos, kad vyktų greitesnė darbo paieška. Mergina pasakė, kad savaitės bėgyje jam paskambins ir pasakys, ar jis būsi priimtas į darbą, bet jam niekas nepaskambino. Jo nekvietė dirbti UAB „W. I.“, nesakė, kad jis būs ten įdarbintas. Apie tai, kad buvo įdarbintas UAB „W. I.“ sužinojo tik atvykęs apklausai į policijos komisariatą. Buvo įdarbintas UAB „W. I.“ jam nežinant ir be jo sutikimo. Šiai minutei nepadaryta nei turtinė, nei moralinė žala (t. 1, b.l.88-89).
Liudytojo D. P. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, iš kurių matyti, kad 2009-08-14 įsidarbino UAB „Argus“ apsaugos darbuotoju. Kadangi dirbo ne kiekvieną dieną, tai ieškojausi papildomo darbo. Savo CV buvo įdėjęs į keletą internetinių svetainių, kuriose yra skelbiami darbo skelbimai. 2010 metų vasario mėnesį, dienos neprisimena, jam paskambino mergina iš UAB „W. I.“ ir pakvietė pokalbiui dėl darbo. Nuvyko sutartą dieną ir valandą, datos tiksliai neprisimena, į Spaudos rūmus, kur pakilau į 5 ar 6 aukštą, kur prie bendrų durų buvo iškabos su firmų pavadinimais ir skambučiai. Jam paskambinus atėjo mergina, kuri nusivedė jį koridoriumi ir kairėje buvo kabinetas. Atrodo, kad ten dar buvo kitų firmų kabinetų. Kabinete dirbo gal 3-4 merginos prie stalų, buvo kopijavimo aparatas, bet, ar buvo kompiuteriai, neprisimena. Jis ieškojosi darbo prekyboje. Jam pasiūlė darbą UAB „Sanitex“. Mergina davė užpildyti anketą, kur jis turėjo nurodyti, kokio atlyginimo pageidautų, paskutinės jos darbovietės, jo namų adresas, telefono numeriai. Po to mergina paprašė jo socialinio draudimo pažymėjimo, kurį nukopijavo ir sugrąžino jam atgal. Mergina pasiūlė jam susimokėti 10 Lt, kad jam darbas būtų ieškomas ir siūlomas pirmumo eile, bet jis atsisakė. Jam buvo paaiškinta, kad, jei jis tiks kokiam nors darbdaviui, tai su juo bus susisiekta, bet jam niekas taip ir nepaskambino. Mergina nesiūlė įsidarbinti pačioje UAB „W. I.“. Jam buvo pasakyta, kad UAB „W. I.“ tarpininkauja įdarbinant. Apie tai, kad dirba UAB „W. I.“ sužinojo tik iš policijos pareigūnų. Toje įmonėje buvo įdarbintas jam nežinant ir be jo sutikimo. Jokia moralinė ir turtinė žala nepadaryta, jo nereikia pripažinti nukentėjusiuoju baudžiamojoje byloje. (t. 1, b.l. 85-86)
Liudytojos K. S. ikiteisminio tyroimo metu duotais parodymais, iš kurių matyti, kad Internete surado skelbimą, kad UAB „W. I.“ siūlo administratorės darbą, nes būtent tokio darbo ir ieškojo. Ji nusiuntė savo CV nurodytu elektroniniu paštu ir dar tą pačią dieną jai paskambino vaikinas, kuris savo vardo nepasakė, bet prisistatė iš UAB „W. I.“, susitarė dėl susitikimo kitą dieną. Jei ji gerai prisimena, tai į susitikimą ji nuėjo 2010 metų kovo 4 ar 5 dieną. Jai buvo skambinta iš telefono Nr. (duomenys neskelbtini). Sutartą dieną ir valandą ji nuvažiavo į Spaudos rūmus, esančius Laisvės pr. 60, Vilniuje, jei gerai atsimena, pakilo į 6 aukštą, kur buvo stiklinės durys. Prie durų dar nebuvo UAB „W. I.“ iškabos. Per stiklines duris ją įleido kažkoks nepažįstamas vyriškis. Ji nuėjo prie kabineto durų ir palaukė gal 10-20 min. Atėjo vaikinas, kuris pakvietė ją į kabinetą, prisistatė M. G.. Jis buvo gal 26-28 metų amžiaus, apie 180 cm ūgio, vidutinio kūno sudėjimo, šviesių vidutinio ilgumo plaukų. M. G. papasakojo, kad tai yra personalo atrankos įmonė, kuri tik kuriasi, o po to pradėjo jos klausinėti, ar galėtų darbe naudoti savo kompiuterį, automobilį. Pokalbio pabaigoje M. G. pasakė, kad jai paskambins ir informuos, ar ji tinka šitam darbui ir bus priimta. Pokalbio eigoje į kabinetą atėjo du jai nepažįstami vaikinai, kurių vienas prisistatė Gediminu, bet gali ir painioti. Jis buvo apie 26 metų amžiaus, apie 170 cm ūgio, smulkaus kūno sudėjimo, trumpų tamsių plaukų, galbūt galėtų jį atpažinti. Kito vaikino neįsidėmėjo ir atpažinti negalėtų, jo vardo nežino. Abu vaikinai pokalbyje nedalyvavo. Kitą dieną jai paskambino, kaip ji suprato iš balso M. G., kuris pakvietė pirmadienį ateiti pasirašyti sutartį. 2010-03-08, valandos neprisimena, ji atvažiavo į Spaudos rūmus, kur nuėjo į kabinetą. Ten jau buvo dvi jai nepažįstamos merginos, M. G. ir vaikinas vardu Gediminas. Jai ir kitom dviem merginom buvo pateikta darbo sutartis dviem egzemplioriais, ant kurios jau buvo direktoriaus D. R. parašas. M. G. joms nurodė pasirašyti, vieną kopiją paliko jai, o kitą pasiėmė sau. Į darbą ji pagal sutartį išėjo 2010-03-15. Pagal sutartį už mėnesį darbo jai turėjo būti mokamas 900 Lt atlyginimas. Kartu su ja į darbą atėjo M. S. ir I. V.. Darbo kabinete buvo trys darbo stalai. Kairėje pusėje, žiūrint nuo įėjimo durų, prie stalo sėdėjo I. V., per vidurį - ji, o dešiniau - M. S.. Ant jos stalo stovėjo kompiuterio monitorius, bet ji net nežino, ar tas monitorius buvo veikiantis, nes kompiuterio dėžės nebuvo. Gal po savaitės ar dviejų jos darbo ten, atėjo kažkoks nepažįstamas vaikinas, kuris tą monitorių išsinešė. M. G. juos įspėjo, kad vaikinas paims monitorių. Ji ir kitos dvi merginos darbe naudojo savo asmeninius nešiojamus kompiuterius. Gal tai ir buvo kiek keista, bet tai buvo jos pirma darbovietė, todėl ji nieko blogo nepagalvojo. Kabinete buvo kopijavimo aparatas. M. G. savaitės pradžioje atvežė popieriaus lapą, kuriame buvo kompiuteriu rinktas tekstas, kokios įmonės, kokių darbuotojų ieško. M. G. pasakė, kad tai darbas savaitei, kad reikia per savaitę surinkti 30-50, dabar tiksliai neprisimena, anketas žmonių, norinčių dirbti tą darbą. Turėdama nurodymą, kokiai firmai kokio darbuotojo reikia, ji ieškojo internete žmonių, kuriems reikalingas toks darbas, skambindavo jiems ir kviesdavosi pokalbiui. M. G. buvo davęs joms anketas, kurias paduodavo kiekvienam atvykusiam žmogui, kad jis užpildytų. Anketoje buvo užduodami klausimai: išsilavinimas, ankstesnės darbovietės, tobulinimosi kursai, kokio darbo ieško, ar turi automobilį, žmogaus vardas, pavardė, telefonai, elektroninio pašto adresas. M. G. nurodymu, jos kopijuodavo atvykusio į pokalbį socialinio draudimo pažymėjimą, kurio kopiją prisegdavo prie anketos ir dėdavo į segtuvą. M. G. nurodymu jos atvykusiems žmonėms turėdavo siūlyti už 5 Lt mokestį, kad sumokėjus tą mokestį tie žmonės bus patalpinti į ieškančių darbo duomenų bazę. Joms buvo duota kasos pajamų orderių knygelė, kur jos turėjo išrašyti orderį, jei kas nors norėdavo sumokėti pinigus. Iš pradžių M. G. sakė, kad ateis žmogus, kuris į jų kompiuterius įrašys programą ir tai bus duomenų bazė. Joks žmogus neatėjo, o kai jos pradėjo klausinėti, kada tai bus, tada M. G. pasakė, kad jų duomenų bazė yra segtuvas. Pinigus jos paėmė gal tik iš kokių 5 žmonių ir tik pačią pirmą darbo savaitę. Jos pačios nusprendė, kad žmonės bet kokiu atveju bus įrašyti į duomenų bazę, todėl jos nebesiūlė už mokestį būti įrašytiems, nors M. G. skambindavo ir liepdavo taip daryti. M. G. pasakė, kad tie žmonės ir taip bus įrašyti, bet pinigus liepė imti ir toliau. M. G. lankėsi kiekvieną dieną, bet pirmą kartą anketas pasiėmė ir išsivežė gal po 4 dienų. Kad M. G. išsivežė iš segtuvo anketas, jos pamatė tik tada, kai atėjo kitą dieną iš ryto į darbą. Iš vakaro M. G. liko darbe, sakydamas, kad jam reikia padirbti prie kompiuterio. Kitos savaitės pradžioje M. G. joms davė naujus lapus, su naujomis įmonėmis, kurios ieško darbuotojų. Kiek ji atsimena, tai jai pačiai buvo UAB „Sanitex“, kuri ieško sandėlio darbuotojų ir sandėlininko. M. G. atneštame lape būdavo vienai merginai viena firma, jai kažkada kliuvo lapas, kuriame buvo kita firma. Iš viso buvo apie penkis lapus, kurių kiekviename buvo po vieną įmonę. Antrą darbo savaitę M. S. internete surado analogišką skelbimą, kaip jos duodavo M. G.. Joms tada ir kilo pirmas įtarimas, kodėl internete skelbiamas skelbimas dėl darbuotojo paieškos, o jos daro tą patį darbą. Joms dar kilo įtarimas, kodėl tokia jauna įmonė tarpininkauja dėl darbuotojų paieškos tokioms stambioms įmonėms. Kažkuri iš merginų paskambino M. G. ir paklausė, kodėl taip yra. M. G. pasakė, kad atvažiuos ir viską paaiškins. M. G. atvažiavęs pasakė, kad norėjo jas išbandyti, kad jos renka duomenų bazę. Jos pradėjo M. G. sakyti, kad tai gaunasi apgavystė, kad jis vagia iš interneto skelbimus, kuriuos pateikia kaip savo darbo ieškantiems žmonėms, nors ta įmonė su jais nėra sudariusi jokios sutarties. Jos M. G. siūlė, kaip būtų galima dirbti. M. G. pasakė, kad jos darytų kaip nori. Trečią savaitę, t.y. nuo 2010-03-29 iki 2010-04-02 M. G. joms nepateikė jokio įmonių sąrašo, joms skambinant jis neatsiliepdavo, neatsakydavo į sms žinutes, net nebuvo atvažiavęs, o jos sėdėjo be darbo. Būtent tą savaitę pas jas buvo atėję kažkokie nepažįstami 2 ar 3 vyriškiai, kurie pristatė STT pareigūnais, bet tarnybinių pažymėjimų neparodė, kurie klausinėjo apie M. G., sakė, kad domisi dėl asmeninio klausimo. Tie vyriškiai vaikščiojo vos ne kiekvieną dieną, nes norėjo sutikti M. G.. M. G. išsivežė tik per pirmą savaitę įsidarbinti norėjusių žmonių anketas, o kitos sukauptos anketos liko segtuve. 2010-04-05 jos visos trys atėjo į darbą ir nusprendė, kad dedasi kažkokie negeri dalykai, todėl nusprendė, kad daugiau į darbą neeis. Kiekviena iš jų pasiėmė savo užpildytas norinčių įsidarbinti žmonių anketas, kad jos nebūtų panaudotos netinkamai. Kompiuterius jos visos atsinešdavo ryte ir išsinešdavo darbo pabaigoje. Per visą savo darbo laiką įmonėje jokio D. R. nematė. M. G. paklausus sakydavo, kad jis yra išvykęs į užsienį, o jis yra įgaliotas tvarkyti visus įmonės reikalus. Joms nusprendus nebedirbti, 2010-04-05 į kabinetą atėjo mergina, kurios duomenų ji nežino, bet tiksliai prisimena, kad ta mergina anketą dėl įdarbinimo pildė pačią pirmą savaitę. Būtent tas anketas M. G. ir buvo išsivežęs. Mergina pasakė, kad jai darbo biržoje kilo problemų, nes ji yra įdarbinta UAB „W. I.“. Ji merginai paaiškino, kad čia viską tvarko M. G., davė jo telefono numerį. Tos pačios savaitės pabaigoje jai paskambino M. G., kuris pakvietė ją atvykti į UAB „W. I.“ ofisą Spaudos rūmuose. Ji paklausė, ar kitom merginom jis jau skambino. Kadangi M. G. skambinęs nebuvo, tai jo prašymu ji merginas apskambino. M. G. atsinešti segtuvų su anketomis neprašė, bet juos atsivežė, tik paliko automobilyje. Dėl tos įdarbintos merginos M. G. pasakė, kad turbūt buhalterė padarė klaidą. Jos pasakė, kad nori išeiti iš darbo, padavė jam pasirašyti prašymus išeiti iš darbo. Prašymai buvo su jų parašais, bet tų prašymų kopijų taip ir negavo. Jos grąžino M. G. mobiliojo ryšio telefonus, kurie buvo paimti įmonės vardu. Jai atrodo, kad telefonai buvo tik du, nes I. V. jo neturėjo. Jai atrodo, kad pačią pirmą darbo savaitę jai buvo surašytas įgaliojimas nuvykti ir pasirašyti sutartį su UAB „Eurocom“ dėl mobiliojo ryšio telefonų ir sim kortelių paėmimo. M. G. jai buvo nurodęs paimti 6 ar 9 mobiliojo ryšio telefonus su kortelėmis, bet įmonės darbuotoja pasakė, kad gali sudaryti sutartį tik dėl dviejų mobiliojo ryšio telefonų su sim kortelėmis, nes įmonėje yra tik du darbuotojai. Prieš tai kartu su M. G. internete žiūrėjo ir jis joms liepė išsirinkti mobiliojo ryšio telefonus, kuriuos jos norėtų paimti. Salone ji pasirinko mobiliojo ryšio telefonus „Nokia“, bet neatsimena, koks tai buvo modelis, tik žino, kad tai buvo liečiamaekraniai mobilieji telefonai, naujesni modeliai. Jos paklausė M. G., kada joms bus sumokėti atlyginimai. Jis pasakė užrašyti jų banko sąskaitos numerį, kad galėtų pervesti ten pinigus. Kadangi ji su savimi neturėjo sąskaitos numerio, tai nusiuntė M. G. sms žinute. Jokie pinigai jai iki šiol pervesti nebuvo. Kviesdama žmones dėl įdarbinimo ir darydama jų dokumentų kopijas, ji negalvojo, kad tai bus panaudota sukčiaujant. Ji pati jaučiasi apgauta M. G., nes dirbo ne administratorės darbą, o pati nesupranta, ką. M. S. net verkė, kai prasidėjo visokie neaiškumai. Šiai dienai jai jokia turtinė žala nepadaryta, ji civilinio ieškinio, bet mano, kad nusprendusi ir paskaičiavusi, kiek jai M. G. yra skolingas už jos atidirbtą laiką, praneš vėliau. Kai ji važiavo pasirašyti sutartis su UAB „Eurocom“ ir jai pasakė, kad gali duoti tik tiek telefonų, kiek įmonėje yra žmonių, t.y. 2, tai M. G. pasakė, kad įmonėje jau dirba, kiek ji atsimena, 12 žmonių. M. G. pasakė, kad išsiims dokumentą, kur nurodyti visi įdarbinti žmonės ir nuvažiuos. Kitą dieną M. G. jai padavė dokumentą, kur buvo išvardinti visi dirbantys UAB „W. I.“ asmenys. Ji pasiskambino UAB „Eurocom“ darbuotojai, kaip su ja ir buvo susitarusi, pasakė, kad gali atvykti pasirašyti sutartis. Darbuotoja tada pasakė, kad nori susitikti su įmonės vadovu, o ji M. G. nurodymu pasakė, kad vadovas negali atvažiuoti, o tada darbuotoja pasakė, kad pas jį gali nuvykti pati. Ji perdavė M. G. tos darbuotojos žodžius, o jis atsakė, kad vadovas iš viso yra išvykęs, todėl negali nuvykti. Ji pati daugiau į UAB „Eurocom“ nevažiavo, telefonų neėmė. M. G. tik jos paprašė tos darbuotojos telefono, pasakė, kad pats su ja susisieks. Kai joms kilo įtarimas, kad su šita įmone ne viskas tvarkoje, tai stengėmės savo parašo niekur nedėti. Paskutinę mano darbo savaitę pradėjo ateidinėti sąskaitos į UAB „W. I.“ dėl patalpų nuomos, bet neprisimena, kas tą sąskaitą išrašė. (t. 1,b.l. 91-93)
Liudytojos M. S. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, iš kurių matyti, kad Internete surado skelbimą, kad UAB „W. I.“ siūlo administratorės darbą, nes būtent tokio darbo ir ieškojo. Ji nusiuntė savo CV nurodytu elektroniniu paštu ir dar tą pačią dieną jai paskambino vaikinas, kuris savo vardo nepasakė, bet prisistatė iš UAB „W. I.“, susitarė dėl pokalbio kitą dieną. Pokalbis galėjo vykti 2010 metų kovo mėnesio pradžioje, bet datos tiksliai neprisimena. Sutartą dieną ir valandą ji nuvažiavo į Spaudos rūmus, esančius Laisvės pr. 60, Vilniuje, jei gerai atsimena, pakilo į 6 aukštą, kur buvo stiklinės durys. Prie durų buvo geležinė UAB „W. I.“ iškaba. Per stiklines duris ją įleido kažkoks nepažįstamas vyriškis. Jis nuėjo į kabinetą, kur buvo trys vaikinai. Vienas vaikinas buvo gal 26 metų amžiaus, apie 180 cm ūgio, atletiško kūno sudėjimo, šviesių trumpų plaukų. Jau gerokai vėliau, kai dirbo toje įmonėje sužinojo, kad tas vaikinas, kurį ji dabar apibūdino ir kuris su ja bendravo yra M. G.. M. G. papasakojo, kad tai yra personalo atrankos įmonė, kuri tik kuriasi, o po to pradėjo jos klausinėti, ar galėtų darbe naudoti savo automobilį. Pokalbio pabaigoje M. G. pasakė, kad jai paskambins ir informuos, ar ji tinka šitam darbui ir bus priimta. Kitų dviejų vaikinų neįsidėmėjo ir atpažinti negalėtų, jų neįsidėmėjo. Abu vaikinai pokalbyje nedalyvavo. Vaikinai sėdėjo jai už nugaros. Kitą dieną jai paskambino, kaip ji suprato iš balso M. G., kuris pasakė, kad priima ją į darbą, liepė ateiti pirmadienį į darbą. Gal po valandos M. G. jai perskambino ir paklausė, ar ji turi nešiojamą kompiuterį, ar jį galės naudoti savo darbe. Jai atsakius, kad taip, M. G. liepė ateinant į darbą atsinešti kompiuterį, nes įrašys kažkokią duomenų bazę, bet plačiau jai nepaaiškino. Tai buvo jos pirmas darbas. Datos neprisimena, pirmadienį, ji atvažiavo į Spaudos rūmus, kur nuėjo į kabinetą. Ten jau buvo dvi jai nepažįstamos merginos, po kurio laiko joms truputį palaukus atėjo M. G.. Ar M. G. atėjo vienas ar su draugu, ji neprisimena, nes dažnai ateidavo su draugu, jei gerai prisimena, tai jo vardas gali būti Gediminas. Ji neprisimena, ar darbo sutartį pasirašė būtent tą dieną, bet atsimena, kad sutartį pasirašinėjo, o ant sutarties jau buvo direktoriaus D. R. parašas. M. G. joms nurodė pasirašyti - vieną kopiją paliko jai, o kitą pasiėmė sau. Į darbą ji pagal sutartį išėjo po savaitės, pirmadienį, bet datos tiksliai neprisimena. Pagal sutartį už mėnesį darbo jai turėjo būti mokama, jei gerai atsimena, 800 Lt atlyginimas. Kartu su ja į darbą atėjo K. S. ir I. V.. Darbo kabinete buvo trys darbo stalai. Kairėje pusėje, žiūrint nuo įėjimo durų, prie stalo sėdėjo I. V., per vidurį - K. S., o dešiniau- ji. Ant K. S. stalo stovėjo kompiuterio monitorius, bet ji net nežino, ar tas monitorius buvo veikiantis, nes kompiuterio dėžės nebuvo. Gal po savaitės ar dviejų jos darbo ten, atėjo kažkoks nepažįstamas vaikinas, kuris tą monitorių išsinešė. M. G. jas įspėjo, kad vaikinas paims monitorių. Ji ir kitos dvi merginos darbe naudojo savo asmeninius nešiojamus kompiuterius. Jai tai nepasirodė keista, nes įmonė tik kūrėsi, jie net neturėjo interneto. Kabinete buvo kopijavimo aparatas. M. G. savaitės pradžioje sėdėdamas prie kairėje pusėje esančio kompiuterio, žiūrėdamas į kompiuterį ranka ant popieriaus lapo surašė tekstą, kuriame buvo įmonės pavadinimas, kokių darbuotojų ieško, jei gerai atsimena, tai buvo parašyta, kiek tokių darbuotojų reikėjo surinkti per savaitę. M. G. pasakė, kad tai darbas savaitei, kad reikia per savaitę surinkti apie 30, dabar tiksliai neprisimena, anketų žmonių, norinčių dirbti tą darbą. Turėdama nurodymą, kad firma „Buities rojus“ ieško darbuotojų, kiek atsimena, konsultuojančių ir pardavėjų, ji paklausė M. G. apie tą firmą daugiau, bet M. G. nieko konkretaus jai neatsakė, todėl ji pasakė, kad pati pažiūrės internete. Ji ieškojo internete žmonių, kuriems reikalingas toks darbas, skambindavo jiems, klausdavo, ar juos domintų toks darbas ir kviesdavosi pokalbiui. M. G. buvo davęs mums anketas, kurias paduodavo kiekvienam atvykusiam žmogui, kad jis užpildytų. Anketoje buvo užduodami klausimai: išsilavinimas, ankstesnės darbovietės, tobulinimosi kursai, kokio darbo ieško, ar turi automobilį, žmogaus vardas, pavardė, telefonai, elektroninio pašto adresas. M. G. nurodymu jos kopijuodavo atvykusio į pokalbį socialinio draudimo pažymėjimą, kurio kopiją prisegdavo prie anketos ir dėdavo į segtuvą, kuris buvo suskirstytas pagal specialybes. M. G. nurodymu jos atvykusiems žmonėms turėdavo siūlyti už 10 Lt mokestį, kad sumokėjus tą mokestį tie žmonės bus patalpinti į ieškančių darbo duomenų bazę. Joms buvo duota kažkokia knygelė, kur jos turėjo išrašyti kvitą, jei kas nors norėdavo sumokėti pinigus. Kopiją jos duodavo žmogui, o originalą pasilikdavo sau. Iš viso jai vienai buvo gal 3 žmonės, kurie sumokėjo tuos pinigus. Jos žmonėms įkyriai nesiūlydavo, o tik primindavo, kad yra teikiama tokia paslauga. Iš pradžių M. G. sakė, kad ateis žmogus, kuris į jų kompiuterius įrašys programą ir tai bus duomenų bazė. Joks žmogus neatėjo. Jos pačios nusprendė, kad žmonės bet kokiu atveju bus įrašyti į duomenų bazę, todėl mes jiems nesiūlėme primygtinai už mokestį būti įrašytiems. M. G. lankėsi kiekvieną dieną. Ji neprisimena, kada pastebėjo, kad segtuve nėra anketų, bet tiksliai negali pasakyti, kada tai įvyko, nes neprisimena, gal nebuvo ir viso segtuvo su anketomis. Antros savaitės pradžioje M. G. joms paliko ant stalo atspausdintus naujus lapus, su naujomis įmonėmis, kurios ieško darbuotojų. Jei gerai atsimenu, tai jai pačiai buvo UAB „B. G.“, kuri ieško programuotojo ir restorano vadybininko. Jai kilo įtarimas, kad vyksta kažkas negero, nes kažkuriai merginai buvo duota ieškoti personalo AB „Teo“, kuri yra didelė įmonė ir kuri tikrai turi savo personalo skyrių. Ji internete standartiniuose puslapiuose dėl darbo paieškos surado keletą analogiškų skelbimų, kuriuos joms duodavo M. G.. Kažkuri iš jų paskambino M. G. ir pasakė, kad jos jam turi daug klausimų. M. G. pasakė, kad visus klausimus jam atsiųstų elektroniniu paštu. Po to M. G. joms paskambino ir pasakė, kad atvažiuos ir viską paaiškins. M. G. atvažiavęs atsidarė savo elektroninį paštą ir pradėjo atsakinėti į jų pateiktus 8 klausimus. Jis buvo tiek tobulai įvaldęs kalbėjimo meną, kad jam atsakius, jos šventai patikėdavo kiekvienu atsakymu ir atrodė, kad viskas aišku. Būtent tada ir sužinojo, kad M. pavardė yra G., ko jos anksčiau nežinojo. Be to, M. G. pripažino, kad jo pateikiami skelbimai yra tikrai iš interneto. M. G. pasakė, kad norėjo jas išbandyti, kaip jos sugeba išsisukti iš keblių situacijų. Trečią savaitę, t.y. nuo 2010-03-29 iki 2010-04-02 M. G. joms nepateikė jokio įmonių sąrašo, joms skambinant jis neatsiliepdavo, neatsakydavo į sms žinutes, net nebuvo atvažiavęs, o jos sėdėjo be darbo. Būtent tą savaitę pas jas buvo atėję kažkokie nepažįstami 3 vyriškiai, kurie neprisistatė, bet iš konteksto ji suprato, kad jie iš STT, bet tarnybinių pažymėjimų neparodė, tik joms rodė, kad įrašinėja pokalbį. Jie klausinėjo apie M. G., vertė joms visoms kaltę, kad yra M. G. bendrininkės, bet nesuprato kokios bendrininkės, o po to jie suprato, kad jos iš tiesų nieko nežino. Iš pradžių tie vyriškiai skambindavo telefonu, po to buvo atėję, bet jo nerasdavo. M. G. išsivežė tik per pirmą savaitę įsidarbinti norėjusių žmonių anketas, o kitos sukauptos anketos liko segtuve. Jos internete ieškojo darbo ieškančių asmenų CV, kuriuos atsispausdindavo ir pridėdavo prie to lapo, kuris joms buvo duotas kaip orientyras, kokių specialybių žmonių joms reikia ieškoti. Į kabinetą atėjo mergina, kurios duomenų ji neprisimena, bet tiksliai prisimena, kad ta mergina anketą dėl įdarbinimo pildė pačią pirmą savaitę pas ją. Būtent tas anketas M. G. ir buvo išsivežęs. Mergina pasakė, kad jai darbo biržoje kilo problemų, nes ji yra įdarbinta UAB „W. I.“. Ji merginai paaiškino, kad čia viską tvarko M. G., davė jo telefono numerį. Mergina buvo panikoje, o jos nieko nesuprato. Jis užsirašė jos duomenis, paskambino M. G., kuris keista, bet atsiliepė, pasakė jam visą situaciją. 2010-04-05 kos visos trys atėjo į darbą ir nusprendė, kad dedasi kažkokie negeri dalykai, todėl nusprendė, kad daugiau į darbą neeiti. Kiekviena iš jų pasiėmė savo užpildytas norinčių įsidarbinti žmonių anketas, kad jos nebūtų panaudotos netinkamai. Kompiuterius jos visos atsinešdavo ryte ir išsinešdavo darbo pabaigoje. Per visą savo darbo laiką įmonėje jokio D. R. nematė, bent jau jai tokio asmens niekas nepristatė. M. G. paklausus sakydavo, kad jis yra išvykęs į užsienį, o jis yra įgaliotas tvarkyti visus įmonės reikalus. Joms nusprendus nebedirbti, tos pačios savaitės pabaigoje paskambino M. G., kuris pakvietė ją atvykti į UAB „W. I.“ ofisą Spaudos rūmuose. M. G. atsinešti segtuvų su anketomis neprašė, bet jos jas atsivežė, tik paliko automobilyje. Dėl tos įdarbintos merginos M. G. pasakė, kad turbūt buhalterė padarė klaidą. Jos pasakė, kad nori išeiti iš darbo, padavė jam jų pasirašytus prašymus išeiti iš darbo. Prašymai buvo su jų parašais, bet tų prašymų kopijų taip ir negavo. Jos grąžino M. G. mobiliojo ryšio telefonus, kurie buvo paimti įmonės vardu. Jai atrodo, kad telefonai buvo tik du, nes I. V. jo neturėjo. Jos paklausė M. G., kada joms bus sumokėti atlyginimai. Jis pasakė užrašyti jų banko sąskaitos numerį, kad galėtų pervesti ten pinigus kažkur po 12 dienų. Kadangi ji su savimi neturėjo sąskaitos numerio, tai nusiuntė M. G. sms žinute. Jokie pinigai jai iki šiol pervesti nebuvo. Kviesdama žmones dėl įdarbinimo ir darydama jų dokumentų kopijas, ji negalvojo, kad tai bus panaudota neteisėtai. M. G. jos klausė, kam reikalinga socialinio draudimo pažymėjimo kopija. Jis atsakė, kad būsimas darbdavys galės pasižiūrėti, kur žmogus anksčiau yra dirbęs, ar nebuvo pravaikštų.( t. 1, b.l. 95-97 )
Liudytojos I. V. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, iš kurių matyti, kad internete surado skelbimą, kad UAB „W. I.“ siūlo administratorės darbą, nes būtent tokio darbo ir ieškojo. Ji nusiuntė savo CV nurodytu elektroniniu paštu ir kitą dieną jai paskambino vaikinas, kuris savo vardo nepasakė, bet prisistatė iš UAB „W. I.“, susitarė dėl susitikimo kitą dieną. Ji neprisimena datos, kada nuvyko į susitikimą. Sutartą dieną ir valandą ji nuvažiavo į Spaudos rūmus, esančius Laisvės pr. 60, Vilniuje, jei gerai atsimena, pakilo į 12 aukštą, kur buvo stiklinės durys. Prie durų dar nebuvo UAB „W. I.“ iškabos. Per stiklines duris ją įleido kažkoks nepažįstamas vaikinas. Ji palaukė, kol iš kabineto išeis mergina, kuri mano, buvo atvykusi pokalbiui. Po to pakvietė ją į kabinetą. Kabinete buvo trys vaikinai. Vienas iš tų vaikinų nueidavo merginų pasitikti prie stiklinių durų, palydėdavo į kabinetą, po to išlydėdavo iš kabineto. Vaikinas buvo apie 22 metų amžiaus, apie 170 cm ūgio, smulkaus kūno sudėjimo. Mano, kad tą vaikiną galėtų atpažinti. Su ja bendravo vaikinas, kuris prisistatė Mantu. Jis buvo gal 25-26 metų amžiaus, apie 184 cm ūgio, vidutinio kūno sudėjimo, šviesių priekyje sustatytų plaukų plaukų. M. klausė, ką ji veikia gyvenime, užsienio kalbos, ar mokosi. M. pasakė, kad jos darbą sudarys atrinkti personalą. M. klausė, ar ji vairuoja. Ji atsakė, kad netrukus turi gauti vairuotojo pažymėjimą. M. klausė, ar ji turi nešiojamą kompiuterį, ar galės jį naudoti darbe. Jai tai nepasirodė keista, nes kūrėsi nauja įmonė, o be to, jai ir pačiai maloniau dirbti savo kompiuteriu. Jai tai nebuvo pirma darbovietė, ji jau buvo dirbusi ir anksčiau. Kitą dieną jai paskambino M., kuris pasakė, kad yra priimta į darbą, bet jai galės mokėti ne 1000 Lt, kaip ji buvo nurodžiusi, o 800 Lt. Ji atsakė, kad nesutinka su tokiu atlyginimu. M. paklausė, koks atlyginimas ją tenkintų. Kai ji pasakė, kad jai tiktų 900 Lt, tai jis pasakė, kad perskambins. M. perskambino po minutės ir pasakė, kad jos prašymas tenkintinas. 2010-03-08 apie 12 val. ji atvažiavo į Spaudos rūmus, kur nuėjo į kabinetą. Ji buvo pirma, kabinete taip pat buvo M. ir G., kuris buvo kabinete, kai ji buvo atėjusi pokalbiui. Po kurio laiko atėjo dvi jai nepažįstamos merginos. M. prie jų į kompiuterinį darbo sutarties variantą įrašė jų duomenis, po to atspausdino tą sutartį dviem egzemplioriais. Joms matant M. darbo sutarties grafoje:“ Direktorius D. R.“ pasirašė. Tuo metu jai nesukėlė tai jokio įtarimo, jokio įgaliojimo neprašė. Ji pati pasirašė abu sutarčių egzempliorius, kurių vieną pasiėmė M., o kitą - ji. Į darbą ji pagal sutartį išėjo 2010-03-15 9 val. Tą dieną darbe jos susirinko visos trys- ji, K. S. ir M. S.. Darbo kabinete buvo trys darbo stalai. Kairėje pusėje, žiūrint nuo įėjimo durų, prie stalo sėdėjau ji, per vidurį - K. S., o dešiniau - M. S.. Ant K. S. stalo stovėjo kompiuterio monitorius, bet ji net nežino, ar tas monitorius buvo veikiantis, nes kompiuterio dėžės nebuvo. Gal po savaitės ar dviejų jos darbo ten, atėjo kažkoks nepažįstamas vaikinas, kuris tą monitorių išsinešė. M. jas įspėjo, kad vaikinas paims monitorių. Ji ir kitos dvi merginos darbe naudojo savo asmeninius nešiojamus kompiuterius. Kabinete buvo daugiafunkcinis aparatas- kopijavimo, fakso ir skeneris. M. savaitės pradžioje atvežė popieriaus lapus, ant kiekvieno iš jų buvo kompiuteriu rinktas tekstas, kokios įmonės kokių darbuotojų ieško. Daugelyje popieriaus lapų net nebuvo nurodyta įmonė, kuri ieško darbuotojų. M. pasakė, kad tai darbas savaitei, kad reikia per savaitę surinkti vienos specialybės apie 30 žmonių, o kitų - po 20, dabar tiksliai neprisimena, anketų žmonių, norinčių dirbti tą darbą. Turėdama nurodymą, kokiai firmai kokio darbuotojo reikia, ji ieškojo internete žmonių, kuriems reikalingas toks darbas, skambindavo jiems ir kviesdavosi pokalbiui. Jos pačios internete skelbėsi, kad teikia įdarbinimo paslaugas. M. buvo davęs joms anketas, kurias paduodavo kiekvienam atvykusiam žmogui, kad jis užpildytų. Anketoje buvo užduodami klausimai: išsilavinimas, ankstesnės darbovietės, tobulinimosi kursai, kokio darbo ieško, ar turi automobilį, žmogaus vardas, pavardė, telefonai, elektroninio pašto adresas. M. nurodymu jos kopijuodavo atvykusio į pokalbį socialinio draudimo pažymėjimą, kurio kopiją prisegdavo prie anketos ir dėdavo į segtuvą. M.s joms draudė kopijuoti asmens tapatybės korteles, paaiškindamas tik viena, kad skaudžiai baus ir jas, ir jį. M. nurodymu jos atvykusiems žmonėms turėdavome siūlyti už 10 Lt mokestį, kad sumokėjus tą mokestį tie žmonės bus patalpinti į ieškančių darbo duomenų bazę. Iš pradžių M. padavė sąskaitų faktūrų blankus, bet ji buvo su tuo dirbusi, todėl M. pasakė, kad be kasos čekio sąskaita faktūra neišrašoma. Tada po kurio laiko M. atnešė pinigų priėmimo kvitus. Jos visos trys merginos per pirmą savaitę, siūlydamos tokią paslaugą žmonėms, surinko apie 90 Lt. M. sakė, kad turi ateiti žmogus, kuris sujungs visus kompiuterius, kad būtų bendra duomenų bazė, bet joks žmogus neatėjo, o M. vis išvengdavo atsakymo į tą klausimą. Joms buvo pajungtas belaidis internetas, bet neprisimena, kokios firmos. M. savaitės pabaigoje, kai baigėsi joms nurodytas žmonių parinkimo terminas, atvažiavo, susegė visas anketas į vieną segtuvą ir išsivežė. Jos kiekviena turėjo savo segtuvą, kur segė žmonių anketas su socialinio draudimo pažymėjimų kopijomis. Kitos savaitės pradžioje M. joms davė naujus lapus, su naujomis įmonėmis, kurios ieško darbuotojų. Antrą darbo savaitę M. S. internete surado analogišką skelbimą, kaip joms duodavo M.. Joms tada ir kilo pirmas įtarimas, kodėl internete skelbiamas skelbimas dėl darbuotojo paieškos, o jos daro tą patį darbą. Joms dar kilo įtarimas, kodėl tokia jauna įmonė tarpininkauja dėl darbuotojų paieškos tokioms stambioms įmonėms. Jos paklausė M., kodėl taip yra, o jis pasakė, kad norėjo jas išbandyti, kad tik pradėjusios dirbti negali gauti gerų užsakymų. Jos vis dar kvietė žmones pokalbiui, jie pildė anketas, darėme socialinio draudimo pažymėjimų kopijas, bet darbas nebebuvo toks intensyvus. Jos žmonėms nebesiūlė už atskirą mokestį ieškoti darbo. Kai jos galvojo, kad iš tiesų vykdo personalo paiešką, o po to joms buvo paaiškinta, kad tai yra tik jų tikrinimas, tai jos nusivylė. Trečią savaitę M. joms nepateikė jokio įmonių sąrašo, joms skambinant jis neatsiliepdavo, neatsakydavo į sms žinutes, net nebuvo atvažiavęs, o jos sėdėjo be darbo. Būtent tą savaitę pas jas buvo atėję kažkokie nepažįstami 2 vyriškiai, kurie pristatė kriminalinės policijos pareigūnais, bet ji pati jų tarnybinių pažymėjimų nematė, kurie klausinėjo apie M., klausė, ką jos čia veikia, klausė, ar jos užsiima vežimais į užsienį. Tie vyriškiai vaikščiojo keletą dienų iš eilės apie pusiaudienį, palaukdavo, bet M. neatėjus jie išeidavo. Vienas iš tariamų policijos pareigūnų prisistatė A., o po to pasakė, kad jo tikras vardas yra R.. Antras vaikinas neprisistatė. M. išsivežė tik per pirmą savaitę įsidarbinti norėjusių žmonių anketas, o kitos sukauptos anketos liko segtuvuose. 2010-04-05 jos visos trys atėjo į darbą, palaukė M., bet jis nepasirodė, todėl ir nusprendė, kad dedasi kažkokie negeri dalykai, todėl nusprendė, kad daugiau į darbą neeis. Kiekviena iš jų pasiėmė savo užpildytas norinčių įsidarbinti žmonių anketas, kad jos nebūtų panaudotos netinkamai. Kompiuterius jos visos atsinešdavo ryte ir išsinešdavo darbo pabaigoje. Per visą savo darbo laiką įmonėje jokio D. R. nematė, joks asmuo tokiu vardu mums pristatytas nebuvo. Dar iki joms nusprendus nebedirbti, į kabinetą atėjo mergina, kurios duomenų ji nežino, bet tiksliai prisimena, kad ta mergina anketą dėl įdarbinimo pildė pačią pirmą savaitę. Būtent tas anketas M. ir buvo išsivežęs. Mergina pasakė, kad jai darbo biržoje kilo problemų, nes ji yra įdarbinta UAB „W. I.“. Ji merginai paaiškino, kad čia viską tvarko M., davėme jo telefono numerį. Tos pačios savaitės pabaigoje joms paskambino M., kuris pakvietė visas merginas atvykti į UAB „W. I.“ ofisą Spaudos rūmuose. Dėl tos įdarbintos merginos M. pasakė, kad turbūt buhalterė padarė klaidą. Jos pasakė, kad nori išeiti iš darbo, padavė jam pasirašyti prašymus išeiti iš darbo. Prašymai buvo su jų parašais, bet tų prašymų kopijų taip ir negavo. Ji paklausė, kada joms sumokės atlyginimą. M. pasakė, kad sumokės iki mėnesio 26 dienos. Kai jos paklausė, kur jis ruošiasi pervesti pinigus, nes neturi jų sąskaitų numerio, tai tada M. pasakė, kad užrašytume jam. Kadangi ji turėjo sąskaitos numerį su savimi, tai jam užrašė ant lapuko. M. paklausė, kur yra kitos anketos. Merginos buvo atsivežusios anketas, todėl M. paprašė tas anketas sunaikinti jo akivaizdoje. Jos visos trys suplėšė tas anketas, sudėjo į mėlynus šiukšlių maišus. Ar tie maišai buvo išmesti į šiukšles, ji nematė. Namuose turėtas anketas ji sunaikino namuose ir išmetė. Kviesdama žmones dėl įdarbinimo ir darydama jų dokumentų kopijas, ji negalvojo, kad tai bus panaudota neteisėtai. Ji pati jaučiasi apgauta M., nes dirbo ne administratorės darbą, o pati nesupranta, ką. K. M. pavardė yra G. jos visos sužinojo tik po dviejų savaičių, kai tiesiai M. paklausė. Jos buvo pasidariusios joms iškilusių klausimų sąrašą, į kuriuos M. G. atsakė trumpai ir aiškiai. M. G. veiksmais jai turtinė žala nepadaryta.( t. 1, b.l. 99-101)
Liudytojos R. V. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, iš kurių matyti, kad M. G. ji pažįsta kažkur nuo 2000 metų, tiksliai neprisimena, kai ji gyveno ir mokėsi Biržuose. Su M. G. ji susipažino per bendrus pažįstamus. Ilgą laiką su M. G. ji nebendravo, o po to internetinėje svetainėje www.one.lt ji susirašė elektroninėmis žinutėmis su M. G.. Tai įvyko 2010 metų sausio mėnesį. Kai jie kalbėjosi apie visus tuos metus, kai jie nebendravo, tai kalbėjo ir apie tai, kad ji ieško darbo. Ji yra baigusi draudimo vadybą, bet, kad ją priimtų dirbti pagal specialybę, reikalingas darbo stažas šitoje srityje. Iš pradžių M. G. kalbėjo, kad, galbūt, jai per pažįstamus padės jai įsidarbinti. M. G. pasakė, kad jis dirba UAB „W. I.“, kuri užsiima personalo paieška, todėl galėtų jai pabandyti surasti darbą per šitą įmonę. Po to M. G. pasiūlė padirbti UAB „W. I.“, kad įgytų praktikos ir galėtų apie darbą toje įmonėje įrašyti į savo gyvenimo aprašymą, siuntė jį dėl įdarbinimo. 2010 metų vasario mėnesį, dienos tiksliai neprisimena, galbūt, apie vidurį, prieš važiuodama į ofisą, ji pasitikrino, ar tikrai egzistuoja UAB „W. I.“. Po to jai M. G. liepė atvažiuoti į Spaudos rūmų pastatą, kur, atrodo, trečiame aukšte buvo ofisas. Buvo bendros durys, prie kurių buvo skambutis, kad pakliūti už jų. Prie durų, ties kiekvienu skambučiu, buvo įmonės pavadinimas. Toliau už tų durų buvo ir daugiau firmų. Ofiso kabinetas nedidelis. Jai pasirodė, kad kabinete buvo gal 4-5 darbo vietos, t.y. stalai su kompiuteriais. Kaip ji suprato iš M. G. žodžių, tai ji buvo įdarbinta oficialiai mokine ar praktikante bandomajam laikotarpiui. Nei paso, nei socialinio draudimo pažymėjimo M. G. pas ją neprašė. Jau pačią pirmą darbo savaitę M. G. jai padavė įgaliojimą tvarkyti įmonę visuose santykiuose. Priklausomai nuo to, į kokią bendrovę jai reikėdavo važiuoti, tokiai įmonei ir buvo adresuojamas įgaliojimas. Jai paprašius pateikdavo M. G. ir pažymas. Jai jau padirbus apie savaitę, M. G. padavė sutartį, kurią ji greitai perskaitė ir pasirašė. Kiek ji atsimena, tai sutartyje ji buvo įdarbinta mokine bandomajam laikotarpiui, atlyginimo dydis nebuvo paminėtas. Šitos sutarties kopijos ji neturi, nes M. G. jai pateikė tik vieną egzempliorių, kurį ji pasirašė, o M. G. pasiėmė. Ant sutarties buvo direktoriaus D. R. parašas. D. R. būdama ofise ji matė tik vieną kartą, kai jis praeidinėjo per ofisą. Kadangi ji nežinojo, kas čia toks, tai M. G. paklausė ir jis jai pasakė, kad tai direktorius D. R.. Jos su D. R. niekas nesupažindino, su juo nebendravo. Kadangi ji jį matė tik vieną kartą, tai nepažintų jo. Atsimena tik tiek, kad jis buvo aukštas ir stambokas. Ofise ji buvo gal du kartus, nes ji kaip ir dirbo ne pilną darbo dieną. Būdama ofise matė, kad ten dirba gal 4-5 merginos, bet su jomis nebendravo, supažindinta nebuvo, kas jos tokios nežino. Vieną kartą į ofisą važiavo, nes jai reikėjo paimti belaidžio interneto usb jungtį. Kadangi M. G. buvo Biržuose, tai jis telefonu paprašė nuvažiuoti į ofisą ir paimti, o po to ji nuvažiavo į autobusų stotį, kur į Biržus važiuojančio autobusu žmogaus paprašė, kad jis nuvežtų ir perduotų, o M. G. pasiėmė pats Biržuose. Tada ji bendravo su kažkokia tamsiaplauke mergina, bet kas ji tokia pasakyti negali. Jos antras kartas, kai ji lankėsi ofise, buvo tada, kai ji pasirašė, kaip ji manė, įdarbinimo sutartį. Ji pati personalo įdarbinimo nevykdė. M. G. jai buvo davęs mobiliojo ryšio telefoną, kuris buvo įmonės. Visas jos darbas buvo pagal jai duotus įgaliojimus važiuoti į UAB „Tele 2“, „Bitė“, ir „Omnitel“ salonas, kur įmonės vardu paimti mobiliuosius telefonus ir pasirašyti sutartis. Patį pirmą kartą, kai jai reikėjo vykti į „Omnitel“ saloną paimti telefonų, o ji nežinojo, kaip tai daroma, nes niekada anksčiau nebuvau to dariusi, tai M. G. važiavo kartu su ja. Vėliau ji važiuodavo viena. Visą jos darbą koordinavo M. G. telefonu. Jei jai reikėdavo salonui, paimant telefonus, pateikti papildomas pažymas, tai ji apie tai informuodavo M. G., kuris jai paduodavo tokias pažymas. Jie susitikdavo kažkur mieste arba ji atvažiuodavo prie Spaudos rūmų, ir M. G. jai išnešdavo. Jos paimtus telefonus paimdavo iš jos M. G.. Kai ji paklausė M. G., kam reikia tiek telefonų, tai M. G. sakė, kad personalo darbuotojams. Paskutinį kartą, kai ėmė telefonus pagal įgaliojimą iš „Bitės“ salono, tada M. G. sakė, kad telefonai bus vadovams. Būtent toje įmonėje jos paprašė sumokėti užstatą, atrodo, kad 200-300 Lt už vieną telefoną, kurią, jai atrodo, ji ėmė tris, kadangi iki to kitose bendrovėse buvo paimta jau nemažai telefonų. Ji pranešė apie M. G., kuris jai atvežė reikiamą pinigų sumą, bet ji neprisimena, kokia ji buvo, gal apie 1000 Lt. Ji dirbo apie 2 mėnesius. Pradėjo dirbti vasario mėnesį, o, jai atrodo, kad kovo mėnesio pabaigoje nebedirbo. Jai M. G. padavė 700 Lt už visą jos darbo laiką, bet jokių dokumentų pasirašyti jai nepadavė. Kadangi M. G. jai žadėjo, kad per UAB „W. I.“ jai bus surastas administratorės darbas, bet per visą laiką niekas jo nesurado, net buvo nustota apie tai kalbėti. Be to, jai kėlė įtarimą tai, kad direktorių D. R. matė tik vieną kartą, o daugiau jo dirbančio ji nematė. Vėliau M. G. jai pasakojo kaip ir gandus, kad anksčiau ta įmonė priklausė kitiems žmonėms, kurie ją pardavė. Tos įmonės savininkė vardu Erika pardavė šią įmonę be savo vyro sutikimo, jį apgavo. Kas galėtų būti tas vyras ji nežino. Į jos turimą telefoną ateidavo kažkokios žinutės adresuotos Erikai. M. G. pasakojo, kad tas vyras tariamai gąsdina darbuotojus, kad tą įmonę uždarys, kad žmonės čia nebedirbs. Ji M. G. pasakė, kad čia nebenori dirbti, lieka savo darbe, kuriame dirbo nuo 2008 metų UAB „Armitana“, kad darbo ieškos savo jėgomis. Jokių atleidimo dokumentų M. G. jai nedavė pasirašyti. Asmens vardu V. Č. pati nėra mačiusi, bet šitą pavardę matė ant kažkokio dokumento, jai atrodo, kad jis buvo akcininkas. Su M. G. išsiskyrė draugiškai, nes jis neprieštaravo, kad ji išeina. Po to bendravimas su M. G. nutrūko palaipsniui. Paskutinį kartą ji M. G. matė 2010 metų liepos mėnesį, kai buvo nuvažiavusi pas tėvus Biržuose, bet apie UAB „W. I.“ reikalus jie nekalbėjo. ( t. 1, 123-124)
Liudytojos R. V. papildomais ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, iš kurių matyti, kad kiek ji atsimena, tai ji ėjo paimti mobiliojo ryšio telefonus iš bendrovių „Bitė“ ir „Omnitel“, jei gerai prisimena, tai bendrovėse „Tele2“ ir „Eurocom“ ji nebuvo. UAB „Omnitel“, jai atrodo, kad pasirašė sutartį dėl 2 mobiliojo ryšio telefonų, bet modelių neprisimena, o su UAB „Bitė“ ėjo pasirašinėti sutarčių du kartus, nes M. G. žodžiais tariant, kaip jis pasakė jai, tai pirmą kartą pasirašė sutartį su UAB „Bitė“ dėl 2-3 mobiliojo ryšio telefonų darbuotojams, kaip jai pasakė M. G., o antrą kartą- vadovams, atrodo, kad du telefonus. Kai antrą kartą atėjo į UAB „Bitė“ pasirašyti sutarties, tai iš jos pareikalavo užstato, kurio sumos dabar neprisimena, kurį jai davė grynais ar pervedė į jos sąskaitą M. G., o ji sumokėjo bendrovei. Kiek ji prisimena, tai iš viso ji pasirašė sutartis ir paėmė iki 10 mobiliojo ryšio telefonų. Jai važiuojant į konkrečią bendrovę pasirašyti sutartis dėl telefonų, M. G. jai paduodavo įgaliojimą skirtą konkrečiai bendrovei, UAB „W. I.“ apvalų antspaudą, pažymą apie įmonėje dirbančius asmenis. Vėliau visus šituos dokumentus ir antspaudą ji atiduodavo M. G.. Įgaliojimus M. G. jai paduodavo jau pasirašytus su direktoriaus D. R. parašu. Jai pasirašius sutartis su bendrove, gautus mobiliojo ryšio telefonus kartu su kitu sutarties egzemplioriumi, ji perduodavo M. G. tiesiai į rankas. UAB „W. i.“ ofise ji buvo tik vieną kartą, kad perduoti M. G. paimtus iš bendrovių mobiliojo ryšio telefonus. Ji su juo susitikdavo kur nors mieste, kartais M. G. privažiuodavo prie jos darbo. Būdama UAB „W. i.l“ ofise „Spaudos rūmuose“ ji pamatė vaikiną, su kuriuo M. G. pasisveikino, kažką pakalbėjo. Kai ji paklausė M. G., kas yra tas vaikinas, tai M. G. jai atsakė, kad tai įmonės direktorius D. R.. Ji pati su D. R. nekalbėjo, daugiau jo sutikusi niekur nebuvo. Apie tai, kad yra kažkoks akcininkas V. Č., ji matė kažkokiuose dokumentuose, dabar neprisimena, kokiuose, be to, vieną kartą girdėjo, kaip M. G. kalbėdamas telefonu minėjo kažkokį V.. Ji pati V. Č. niekada sutikusi nebuvo. Paskutinį kartą M. G. buvo sutikusi Biržuose 2010 metų vasarą, gal liepos mėnesį, kai buvo nuvykusi pas savo tėvus, o internetu susirašė 2012 metų pradžioje, tačiau ji nežino, kur jis tuo metu buvo ir kur jis yra šiuo metu. ( t. 1, b.l. 125)
Liudytojos N. D. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, iš kurių matyti, kad jos gyvenamoji vieta yra deklaruota ir ji gyvena bute, esančiame (duomenys neskelbtini), Vilniuje. Kartu su ja gyveno ir dukra E. D., kuri 2010 metų sausio mėnesio pabaigoje, tikslios dienos neprisimena, išvažiavo dirbti ir gyventi į D. B., Londoną. Nuo išvykimo dienos jos dukra E. D. į Lietuvą sugrįžusi nebuvo, kada ji sugrįš nežino. 2008-10-09 savo vardu užregistravo UAB „W. I.“ ir tapo šios įmonės akcininke ir direktore. Iki 2009-01-07, kai įmonės direktore tapo jos dukra E. D., įmonė nefunkcionavo, nes ji tvarkė visus organizacinius reikalus: reikėjo sutvarkyti dokumentaciją, kad sutvarkyti, kokią veiklą vykdys įmonė, kad dokumentus pateikti „Registrų“ centrui, tai ji darė per juristus, po to reikėjo visą dokumentaciją įteisinti pas notarą, po to ji ieškojo įmonei ofiso, reikėjo pajungti telefoną, internetą, sukurti darbo vietas, kurių buvo trys, t.y. stalas, kėdė, kompiuteris ir kita, kas būtina darbui. Kai visai tai sutvarkė, tai nuo 2009-01-07 direktore tapo jos dukra E. D., o ji liko tik akcininke. Ofisą jie išsinuomojo Kalvarijų g. 125, Vilniuje, buvusios gamyklos „Sigma“ patalpose. UAB „W. I.“ veikla buvo žmonių įdarbinimas Vilniuje. Nei užsienyje, nei kituose Lietuvos miestuose jie žmonėms darbo neieškojo. Darbo vietų paieška vyko tokiu būdu: būdavo skambinama pagal skelbimus, kur firmos ieškojo darbuotojų. Jei firma sutikdavo su jų teikiamomis paslaugomis, tai UAB „W. I.“ pasirašydavo sutartį, kurioje būdavo tiksliai nurodyta, kokio darbuotojo firma ieško ir kokie reikalavimai jam keliami. Taip pat UAB „W. I.“ darbuotojai skambindavo į firmas ir siūlydavo savo paslaugas, nesvarbu, kad ta firma ir nesiskelbė, kad ieško darbuotojų. Po to jie patys skelbdavo internete, kad ieško atitinkami darbuotojai, ir tada visi CV (gyvenimo aprašymai), kuriuos siųsdavo žmonės, ateidavo tiesiai į UAB „W. I.“ elektroninį paštą. Iš pradžių žmonės būdavo atrenkami pagal atsiųstus gyvenimų aprašymus, o po to kandidatūros būdavo pateikiamos darbdaviui. Kartais jų darbuotojai dalyvaudavo kartu su darbdaviu, atrenkant žmones, o kartais žmonės būdavo siunčiami tiesiai pas darbdavį, ir jis pats pasirinkdavo jam tinkančius darbuotojus. Tie žmonės, kuriems jie padėdavo susirasti darbą, ar kurie ateidavo pas juos pokalbiui, atrankai, jų įmonei jokių pinigų nemokėdavo. Jie gaudavo atlyginimą iš darbdavio, su kuriuo būdavo pasirašyta sutartis dėl darbuotojų paieškos. Darbdavys pervesdavo pinigus į banke turėtą sąskaitą pagal sąskaitas faktūras. Kadangi buvo tuo metu sunki ekonominė situacija, už ofiso išlaikymą reikėjo mokėti didelius pinigus, o darbdaviai pradėjo neapmokėti sąskaitų, sakydavo, kad sumokės vėliau, tai jie nusprendė UAB „W. I.“ parduoti. Jos įdėjo skelbimą internete ir kažkur per 10 dienų jiems paskambino V. Č., kuris ir nupirko UAB „W. I.“ ir tapo savininku. 2010-01-19 su V. Č. pasirašė akcijų pirkimo- pardavimo sutartį ir turto perdavimo aktą. Pagal perdavimo aktą buvo perduota visa įmonėje turima dokumentacija- tiek buhalterinė, tiek dokumentai, tiek sutartys. Gal po dviejų savaičių pas ją atvažiavo V. Č., kuris jos paprašė būti garantu, kad UAB „W. I.“ iš tikrųjų egzistuoja. Ji žinoma, atsisakė, be to, ji nelabai suprato, kokio garanto jie iš jos norėjo. Po to ji pati nuėjo į „Registrų centrą“, kad sužinoti, kad UAB „W. I.“ užregistruota V. Č. vardu. Jai buvo pasakyta, kad ne. Paklausus, ką tokioje situacijoje reikėtų daryti, tai jai atsakė, kad jie turės tai padaryti, nes pagal naują įstatymą, neužregistravus įmonės, jiems reikės sumokėti didelę baudą. Kadangi buvo dar nuvažiavusi į „Registrų centrą“, tai sužinojo, kad 2010-02-25 UAB „W. I.“ užregistruota V. Č. vardu, o D. R. yra įmonės akcininkas. UAB „W. I.“ buvo registruota jos buto, esančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje, adresu. Pagal pirkimo- pardavimo sutartį naujas įmonės savininkas V. Č. per du mėnesius turėjo pakeisti įmonės registracijos adresą, bet jis to nepadarė. Į jos namus, jau pardavus įmonę, atėjo sąskaita iš UAB „Tele 2“, bet ji paskambino ten ir paaiškinau, kad firma parduota ir nauji savininkai šituo adresu sąskaitų negaus. Po to gavo priminimus UAB „W. I.“ dėl įsiskolinimų UAB „Bitė“ ir UAB „Tele 2“. Pati po pardavimo daugiau nebuvo susitikusi su V. Č.. Kai formino UAB „W. I.“ pardavimą, tai pirkėjai buvo atvažiavę trise - V. Č., D. R. ir kažkoks trečias vaikinas, kurio jokių duomenų nežino (t. 1, b.l. 111-112).
Liudytojo V. Č. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, iš kurių matyti, kad ieškojo darbo, apie metus nedirbo, todėl daugelyje internetinių puslapių buvau įdėjęs savo skelbimą dėl darbo paieškos. Jam paskambino telefonu mergina, kuri neprisistatė, pakvietė atvykti pokalbiui į Laisvės pr. 60, Vilniuje, šeštą aukštą, kabineto numerio nežino, bet atrodo, kad ten ir yra tik vienas kabinetas. Jam paskambino 2010-03-15, o jis nuvyko nurodytu adresu 2010-03-16 apie 10 val. Kabinete dirbo trys merginos. Prisėdo prie vienos merginos, kurios nepažinojo. Vėliau, kai jam buvo išrašyta sąskaita faktūra, pamatė, kad ta mergina, su kuria bendravo buvo K. S.. Pas kiekvieną kabinete buvusią merginą buvo po vieną klientą, o dar vienas žmogus sėdėjo ir kažką rašė. Jam mergina taip pat padavė popieriaus lapą, kur jis turėjo užpildyti savo gyvenimo aprašymą. Mergina jam minėjo, kad firmoje Girteka yra renkama apie 30 žmonių grupė darbui sandėlyje. Jo pokalbis su mergina užtruko apie 15 min. sėdėdamas šalia girdėjo, kad kitam žmogui kita mergina siūlė vairuotojo darbą. Jo darbo paieškos skelbime buvo nurodyta, kad ieško sandėlininko darbo, todėl toks darbas ir buvo pasiūlytas. Neprisimena, ar prasidėjus pokalbiui su mergina, jis jai padavė kokius nors savo dokumentus, ar buvo daroma jo socialinio darbo pažymėjimo kopija. Jis tik atėjęs į tą firmą „W. I.“ suprato, kad tai nėra rimta firma, ir jie jam nieko rimto nepasiūlys. Toks įspūdis atsirado dėl to, kad patalpoje stovi trys stalai, už kurių sėdi merginos, o ant stalo padėti tik popieriai, nėra net jokio kompiuterio. Be to, mergina pasakė, kad darbą siūlo tik 30 žmonių. Mergina pasakė, kad kažkas iš jų valdžios padarys pradinę atranką, o jei jis praeis tą atranką, tai jam paskambins. Po to mergina pasakė, kad ją gali įtraukti į ieškančių darbą registrą, jei sumokės 10 Lt. Kadangi mergina paprašė tik 10 Lt, tai jis jai padavė tuos pinigus. Jei mergina būtų prašiusi kiek nors daugiau, tai tikrai nebūtų mokėjęs. Mergina užpildė sąskaitą faktūrą, kurios originalą atidavė jam, tačiau kopija jai neliko, nes mergina ir užpildė tik vieną lapelį. Jis iš karto matė, kad ant sąskaitos faktūros nėra užrašytas nei numeris, nei serija, tos grafos yra tuščios. Mergina pasirašė pati, davė pasirašyti jam. Jis padėjo tik savo parašą. Mergina ant blanko net neuždėjo jokio antspaudo. 2010 metų kovo mėnesio pabaigoje, dienos tiksliai neprisimena, nuėjo užsiregistruoti į darbo biržą. Tą dieną jį tik užregistravo ir nukreipė pas konkrečią darbo biržos darbuotoją. Kai po dviejų savaičių atėjo nustatytu laiku pas darbo biržos darbuotoją, tai iš jos sužinojo, kad jis buvo įdarbintas UAB „W. I.“, tačiau būtent jo apsilankymo darbo biržoje dieną jis ir buvo atleistas. Dėl įdarbinimo toje įmonėje finansiškai nenukentėjo, nes jam nepriklausė išmokos iš darbo biržos. Iš ten nuvažiavo į Sodrą, kur jam išdavė raštą apie jam priskaičiuotą atlyginimą UAB „W. I.“ bei kokios įmokos buvo sumokėtos valstybei. Iš ten nuvažiavo į Laisvės pr. 60, Vilniuje, kur pakilęs į šeštą aukštą paskambino į biuro durų skambutį, bet jo niekas neįleido. Girdėjo, kad viduje kažkas yra, bet jo niekas neįleido. Tame biure už kodinių durų buvo keletas firmų, kaip matė iš iškabų, buvusių prie tų kodinių durų. Nukentėjusiuoju prašo nepripažinti, nes nepadaryta kol kas jokia žala (t. 1, b.l. 51-52).
Liudytojo V. T. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, iš kurių matyti, kad 2010-03-04 su UAB „W. I.“ buvo sudaryta nuomos sutartis pagal kurią 2010-03-05 adresu Laisvės pr. 60, Vilniuje, Spaudos rūmuose šeštame aukšte priėmimo perdavimo aktu įmonei buvo perduotas kopijoklis KYOCERA MITA 1118, serijos numeris XLK 6855018. Perdavimą vykdė serviso inžinierius G. V.. UAB „W. I.“ įmokų už nuomą nemokėjo, o praėjus dviem mėnesiam nuvykus nurodytu įmonės adresu Laisvės pr. 60, Vilniuje, įmonės neberado. Kontaktiniai telefonai buvo išjungti. Asmeniškai akies į akį su UAB „W. I.“ direktoriumi D. R. nebendravo. Kur šiuo metu yra minėta įmonė ir jų kopijoklis nežino. Žala dėl kopijuoklio - 2000 Lt. Tiksli žala bus nurodyta oficialiame pareiškime ( t. 2, b.l. 115).
Liudytojo G. V. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, iš kurių matyti, kad 2010-03-05 apie 12.30 val. nuvyko adresu Laisvės pr. 60, Vilniuje, į įmonę UAB „W. I.“ šeštame aukšte su tikslu pagal nuomos sutartį perduoti kopijoklį KYOCERA MITA 1118, serijos nr. XLK 6855018. Užėjęs į patalpą pamatė vieną vyrą, kuris neprisistatė, tačiau iš jo elgesio galima buvo suprasti, kad jis direktorius. Vyriškis žinojo, kad atvyko dėl kopijuoklio ir paėmęs priėmimo-perdavimo aktą pasirašė priėmusio asmens vietoje. Šiam vyrui paliko kopijavimo apratą ir išėjo. (t. 2, b.l. 116)
Liudytojo I. Ž. Z. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, iš kurių matyti, kad yra patalpų esančių Laisvės pr. 60, Vilniuje, šeštame aukšte savininkas ir pagal sutartį nuomoja patalpas firmoms. 2010 metų kovo pradžioje į patalpas įsikėlė firma UAB „W. I.“ firma veikė apie du mėnesius po to staigiai dingo. Firmoje dirbo tris vaikinai ir tris merginos. Šių asmenų duomenų nežino. Įmonės darbuotojai dinge net nepaliko kabineto rakto, kurį jis turėjo daryti naują. Su minėta įmone buvo sudaryta nuomos sutartis, kurioje surašyti standartiniai duomenis. Kabinete matė ir kompiuterį ir kopijavimo apratą (kokio modelio nežino). Kai aptiko, kad firma išsikraustė, kabinetas buvo tusčias be jokios įrangos ir kopijavimo aprato tikrai nebuvo (t. 2, b.l. 119).
Liudytojo D. R. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, iš kurių matyti, kad 2010 metų ankstyvą pavasarį, datos tiksliai nepamena, Gulėjo Vilniaus Santariškių ligoninėje. Eidavo pavalgyti į valgyklą esančią Vilniaus senamiestyje, adreso nežino. Minėtoje valgykloje ji susipažino su dviem vyrais, kurie jam pasiūlė darbą, pasakė, kad bus UAB „West imperial“ direktoriumi, darbas bus laikinas kol grįš įmonės direktorius iš užsienio. Jis sutiko, pasirašė kažkokius poperius, ką tiksliai nežino, visą kitą sutvarkė minėti vyrai, nei vardų nei pavardžių nežino, jų kontaktinių duomenų neturi. Jis UAB „W. I.“ dirbo fiktyviai, įmonėje nėra buvęs. 2010-03-04 su UAB „Biuro mašinos“ sutarties nesudarinėjo ir pavadinimą girdi pirmą kartą. Savo parašą rašėsi tik vieną kartą, tą dieną kai vyrai jį įdarbino. Kada tiksliai jį atleido iš UAB „W. I.“ nežino, „Sodroje“ sužinojo, kad direktoriaus pareigas ėjo apie 3 savaites. Kopijavimo aparato „K. M. 1118“ nėra matęs. Maždaug po dviejų mėnesių po jo įdarbinimo, vėl atvažiavo į Vilnių, vėl nuėjo į tą pačią valgyklą ir ten sutiko tuos pačius vyrus, jie tada jam grynais sumokėjo apie 400 Lt ir nupirko jam pietus, sakė, kad tai atlyginimas už jo direktoriaus darbą. Jokio čekio ar algalapio jam nedavė, jie jam pasakė, kad jokios jo atsakomybės, dėl įmonės veiklos nebėra, tik gali užkliūti dėl kažkokio fakso aparato, ir jie jam nurodė, kad tas aparatas stovi spaudos rumuose 6 aukšte, kokioje tiksliai vietoje nežino. Vyrai sakė, kad už aparatą yra atsiskaityta, kad jo gali ieškoti dėl šio aparato, nenurodė. (t. 2, b.l. 160-161)
Liudytojo D. R. papildomais ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, iš kurių matyti, kad nepažįsta V. Č. ir M. G.. 2010 metais, tikslios datos neatsimena, buvo Vilniaus senamiesčio kavinėje, valgė. Prie jo priėjo du vyrai, kurių nepažino, ir paklausė ką jis veikia ir ar nori pas juos įsidarbinti. Jis jų nepaklausė nei vardų nei pavardžių. Vyrai pasakė, kad fizinio darbo dirbti nereikia, kad pabus pavaduotoju ar direktoriumi, tiksliai neprisimena. Įmonės pavadinimą pasakė, kad dirbs UAB „W. I.“. Tą pačią dieną jis su dviem nepažįstamais vyrais nuvažiavo į Vilniaus mieste esantį dydelį pastatą, kur tiksliai pasakyti negali, nes kas buvo parašyta ant pastato nepažiūrėjo, bet mano, kad su dviem vyrais nuėjo į Sodrą įsidarbinti. Pats tiksliai nepažiūrėjo kur pasirašė, bet liepė pasirašyti ant atspausdinto dokumento, kad jis D. R. įsidarbino UAB „W. I.“, šios įmonės ofiso adreso nežino. Jis ofise nedirbo, net pas juos ofise nebuvo. Kai pasirašė įsidarbinimo dokumentus, du nepažįstami vyrai, jam padavė 200 Lt ir pasakė, kad čia tokia jo pirma alga, po to vėl duos. Bet daugiau pinigų nebegavo. Kokius dokumentus pasirašė nežino, lyg tai buvo įsidarbinimo UAB „West imperial“ dokumentai, daugiau nėra nieko pasirašęs, kad bus direktoriumi to nežinojo. Įgaliojimų pats nėra rašęs ir pasirašęs. Kokia veikla užsiėmė UAB „W. I.“ nežino, nes nebuvo prašyta, kuo ji užsiima. Darbuotoju atrankoje nedalyvavo. V. Č. ir M. G. veiklos ir pareigų nežino, nes jų nepažįsta. Tiksliai datos neatsimena, kada pasirašė įgaliojimą direktoriaus UAB „W. I.“ vardu, tą pačią dieną išėjus iš kavinės. Kas davė pasirašyti įgaliojimą nežino, nes nepaklausė. Po pasirašytų dokumentų po dviejų savaičių, tikslios datos neatsimena, buvo susitikęs su vienu vyru ir tų dviejų buvusių paprašė pinigų. Jam davė 30 litų ir nuvežė į autobusų stotį, jis tada parvažiavo į autobusų stotį, jis parvažiavo į Biržus. Dėl pinigų jam buvo atsakyta, kad reikia palaukti. Jis sutiko būti UAB „W. I.“ direktoriumi, nes buvo prižadėta užsidirbti lengvai pinigų nedirbant. Jis pasirašė tik tą kartą, išvažiavęs iš kavinės su dviem vyrais, daugiau jokių dokumentų nėra matęs. Po kiek laiko sužinojo, kad nebegaus socialinės pašalpos, nes dirba. Po to suižinojo, nuėjęs į darbo biržą, kad po trijų savaičių yra atleistas iš darbo. Vyrų nepažįsta, norėjo lengvai užsidirbti pinigų nedirbant ( t.2, b.l. 166-167).
Liudytojo V. Č. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, iš kurių matyti, kad 2010 m., lygtai sausio mėnesį, tiksliai neprisimena pas jį į namus, esančius (duomenys neskelbtini), Biržai, atėjo M. G. ir paprašė, kad jis savo vardu užregistruotu įmonę. Įmonės pavadinimo nežino. Jam už tai pažadėjo pinigų. Jis sutiko, apsirengė ir kartu su M. G. išėjo į lauką, ten stovėjo tamsios spalvos automobilis. Jo modelio nežino, jie įsido į automobilį, o ten sedėjo vairuotojas, kurio jis nei vardo nei pavardės nežino. Tada nuvažiavo į Vilnių į „Akropolį“. Ten jam nupirko bulvičių, „Coco cola“ ir bilietą į kiną. Po kino kartu su M. G. nuėjo į kažkokią kavinę, ten prisėdo ir atėjo kažkoks vyriškis, kurio jis nepažįsta. Tada M. G. jam padavė kažkokius dokumentus ir pasakė, kad ant jų pasirašytų, o po savaitės jis jį užrašys, t.y. perregistruos įmonę ant kito žmogaus. Pažįsta D. R. ir M. G.. Kaip D. R. ir M. G. yra susiję su UAB „W. I.“ nežino. Jis ant M. G. paduotų dokumentų pasirašė ir su tuo pačiu automobiliu grįžo namo. Už tai, kad pasirašė, kelionės metu M. G. jam nupirko alaus, cigarečių ir lygtai 50 litų. Ar D. R. ir M. G. užima kokias nors pareigas UAB „W. I.“ nežino. Kokia veikla užsiima anksčiau minėta įmonė nežino. Jis UAB „W. I.“ nedirba, tik pasirašė už generalinį derektorių. Kokiu adresu Vilniuje veikia UAB „W. I.“ ir kokie asmenys ten dirba, nežino. Jokio personalo į darbą UAB „W. I.“ nepriiminėjo. Lygtai 2010 m. pavasarį, jis, D. R., M. G. nuėjo į kažkokią valstybinę įstaigą, neprisimena kokią ir ten D. R. pasirašė ant dokumentų, kad tampa UAB „W. I.“ direktoriumi. D. R. pasirašyti įgaliojimus atlikti tam tikrus veiksmus pateikė M. G.. Kokiems veiksmams atlikti buvo pasirašyti įgaliojimai nežino. Kokiu būdu buvo pateikti duomenys Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriui apie UAB „W. I.“ įdarbintus asmenis jis nežino. Kiek žmonių dirbo UAB „W. I.“ jis nežino. Kas vadovauja UAB „W. I.“ nežino, jis nevadovauja (t. 2, b.l. 174-175).
Asmens parodymo atpažinti protokolu, kuriame nurodyta, kad liudytoja I. V. atpažino M. G., kaip asmenį, prisistačiusi D. R., ir ją įdarbinusį UAB „W. I.“ administratorės pareigose ir su ja D. R. vardu pasirašė darbo sutartį. (t. 3, b.l. 53-55);
Asmens parodymo atpažinti protokolu, kuriame nurodyta, kad liudytoja K. S. atpažino M. G., kuris ją įdarbino UAB „W. I.“ ir kurio nurodymu ji atliko pokalbius su žmonėmis dėl įdarbinimo UAB „West imperial“ ir paėmusi iš žmonių anketas atidavė jam. ( t. 3, b.l. 50-52);
Asmens parodymo atpažinti protokolu, kuriame nurodyta, kad liudytoja N. D. atpažino M. G. kaip vyrą, dalyvavusį kartu su dar dviem vyrais perkant UAB „West imperial“ akcijas, nurodinėjo kitam perkančiam bendrovės akcijas vyrui, kur pastarasis turi pasirašyti, jam atidavė visus UAB „W. I.“ dokumentus. (t. 3, b.l. 56-58);
UAB „B. m.“ raštu, kuriame nurodyta, kad kopijavimo aparato vertė 2010 metais buvo 1573 Lt., padaryta bendra 2145 Lt turtinė žala (t.1, b.l. 8);
V. S. draudimo fondo valdybos prie socialinės apsaugos ir darbo ministerijos raštu, kuriame nurodyta, kad duomenis pateikė D. R., pasirašydamas elektroniniu kvalifikuotu parašu, jam išduotu VĮ R. C. RCSC 2010-03-22. 2010-03-23 prisijungta buvo 17:00:37 val. iš IP (duomenys neskelbtini) (t. 2, b.l. 99 );
UAB „Bite Lietuva“ raštu, kuriame nurodyta, kad UAB „W. I.“ vardu buvo paimti mobiliojo ryšio telefonai su SIM kortelėmis ( t. 2, b.l. 27-28);
UAB „Omnitel“ raštu, kuriame nurodyta, kad UAB „W. I.“ vardu buvo paimti mobiliojo ryšio telefonai su SIM kortelėmis (t. 2, b.l.29-30, 42-43);
Specialisto išvada 2014-10-23 Nr. 11-2563 (14), kurioje nurodyta, kad 2010-03-04 nuomos sutarties Nr. KTN 34/2010 pirmo lapo dešinėje pusėje, eilutėje „Parašas“ ir antro lapo dešinėje pusėje, ties spausdintiniu įrašu „Direktorius D. R.“ pasirašė M. G.. 2010-03-05 priėmimo perdavimo akte nuomai Nr. 20402 ties spausdintiniais įrašais „Įrangą priėmė:“ ir „Atsakingas už eksploataciją:“ du rankraštinius įrašus „Direktorius D. R.“ parašė ir šalia pasirašė M. G.. 2010-03-08 sutarties Nr. 32, sudarytos su I. V., antrame lape ties spausdintiniu įrašu „Darbdavys-fizinis asmuo, arba darbdavio atstovas“ D. R. vardu pasirašė M. G. ( t. 2, b.l. 195-199).
UAB „B. m.“ nuo civilinio ieškinio atsisakė, kadangi M. G. atlygino 2145 Lt turtinę žalą ( t. 4, b.l. 8);
UAB „Omnitel“ nuo civilinio ieškinio atsisakė, kadangi M. G. atlygino padarytą 15111,65 Lt turtinę žalą ( t. 4, b.l. 9);
2014-10-24 pavedimas, iš kurio matyti, kad G. K. pervesta 5432 Lt moralinei žalai atlyginti už įdarbinimą UAB „W. I.“ ( t. 4, b.l. 13).
Motyvuojamoji dalis
Išvardytų faktinių duomenų visuma nustatyta, kad pareikštas kaltinimas visiškai pasitvirtino.
Pagal BK 182 straipsnio 1 dalį sukčiavimas – tai savo ar kitų naudai svetimo turto ar turtinės teisės įgijimas, turtinės prievolės panaikinimas ar jos išvengimas apgaule. Apgaulė sukčiavimo atveju yra esminis šios nusikalstamos veikos požymis, kuri naudojama kaip asmens (turto valdytojo) suklaidinimo ir turto užvaldymo ar teisės į jį įgijimo būdas. Sukčiavimas padaromas tik veikiant tiesiogine tyčia. Taigi nusikalstamą veiką kvalifikuojant kaip sukčiavimą, padaromą tiesiogine tyčia, turi būti neabejotinai ir neginčytinai įrodyta, kad kaltininkas suvokė, jog apgaudinėja turto savininką ar valdytoją arba asmenį, kurio žinioje yra turtas, meluodamas jiems, falsifikuodamas, pateikdamas suklastotus dokumentus, pranešdamas neteisingus duomenis, nutylėdamas bei iškraipydamas esmines aplinkybes, faktus, numatė, kad taip veikdamas suklaidins turto savininką ar valdytoją arba asmenį, kurio žinioje yra turtas, ir norėjo apgaulės būdu įgyti svetimą turtą ar teisę į jį.
Pagal BK 300 straipsnio 1 dalį atsako tas, kad pagamino netikrą dokumentą, suklastojo tikrą dokumentą arba žinomai netikrą ar žinomai suklastotą tikrą dokumentą laikė, gabeno, siuntė, panaudojo ar realizavo. Šioje BK 300 straipsnio dalyje numatyto nusikaltimo sudėtis yra formali, o objektyvieji sudėties požymiai suformuluoti kaip alternatyvūs, todėl baudžiamajai atsakomybei kilti pakanka, kad asmuo atliktų bent vieną iš BK 300 straipsnio 1 dalies dispozicijoje išvardytų pavojingų veikų.
Pagal BK 198¹ straipsnio 1 dalį baudžiamoji atsakomybė numatyta tam, kas neteisėtai prisijungė prie informacinės sistemos, pažeisdamas informacinės sistemos apsaugos priemones. Neteisėtumas reiškia, kad asmuo neturi informacinės sistemos savininko ar teisėto valdytojo leidimo jungtis prie šios informacinės sistemos. Ši nusikalstama veika padaroma tiesiogine tyčia. Tai reiškia, kad kaltininkas supranta, jog prisijungimas prie informacinės sistemos, pasinaudojus šiais instrumentais, yra neteisėtas, ir nori taip veikti. Valinis tiesioginės tyčios momentas išreiškia veikos siekimą (norėjimą).
Aukščiau aptarti byloje surinkti ir ištirti duomenys, kuriuos teismas pripažįsta įrodymais, visiškai sutampa tarpusavyje, patvirtina ir papildo vienas kitą. Šie įrodymai patvirtina, kad kaltinamasis M. G., pažadėjęs piniginį atlygį, įkalbėjo V. Č. savo vardu įregistruoti įmonę UAB „W. I.“, žinodamas, kad įmonė veiklos nevykdys, įkalbėjo D. R. tapti šios įmonės direktoriumi, sudarė su UAB „B. m.“ nuomos sutartį dėl kopijavimo aparato nuomos, nuomos sutartyje ties spausdintiniu įrašu „Direktorius D. R.“ pasirašė D. R. vardu, taip suklastodamas tikrą dokumentą ir UAB „B. m.“ darbuotojui pristačius šią įrangą jo nurodytu adresu, jis priėmimo perdavimo akte nuomai, ties spausdintiniais įrašais „Įrangą priėmė:“ ir „Atsakingas už eksploataciją:“ parašė du rankraštinius įrašus „Direktorius D. R.“ ir šalia pasirašęs, šią įrangą paėmė, tokiu būdu suklastojo tikrą dokumentą bei savo naudai įgijo svetimą turtą, padarydamas UAB „B. m.“ turtinę žalą. Tokia jo veika ikiteisminio tyrimo metu tesingai kvalifikuota pagal BK BK 182 str. 1 d., 300 str. 1 d.
Taip pat byloje esantys įrodymai patvirtina, kad M. G. sudarė su I. V. darbo sutartį, kurios antrame lape ties spausdintiniu įrašu „Darbdavys-fizinis asmuo, arba darbdavio atstovas“ pasirašė D. R. vardu, taip suklastodamas tikrą dokumentą, po ko gavo D. R. „VĮ Registrų centre“ 2010-03-22 išduoto sertifikato Nr. (duomenys neskelbtini) elektroniniam parašui gauti duomenis bei saugia parašo formavimo įrangą, po ko apgaulės būdu, t.y. save pateikdamas kaip teisėtą šių duomenų naudotoją iš kompiuterinės technikos neteisėtai prisijungė prie Valstybinio socialinio draudimo Fondo valdybos informacinės sistemos tinklalapio http://draudejai.sodra.lt ir šios sistemos autentifikavimo langelyje įvedė prisijungimo duomenis, pasirašydamas kvalifikuotu elektroniniu parašu bei 2010-03-23 pateikė žinomai neteisingus pranešimus apie D. R., V. Č., K. S., G. K., D. P., M. S., I. K., T. P., M. S., K. Z., I. V., I. D., D. R., S. B. valstybinio socialinio draudimo pradžią, taip sudaręs veikiančios ir mokios bendrovės įvaizdį, ir apie nusikalstamą veiką nežinojusiam D. R. jo nurodymu pasirašius įgaliojimą R. V., atstovauti UAB „W. I.“ visuose santykiuose su UAB „OMNITEL“, UAB „Bite Lietuva“, UAB „EUROCOM“, po ko nurodė apie nusikalstamą veiką nežinojusiai R. V. iš šių bendrovių UAB „W. I.“ vardu paimti mobiliojo ryšio telefonus su SIM kortelėmis. R. V. paėmus mobiliojo ryšio telefonus su SIM kortelėmis bei perdavus juos M. G., jis paėmė šiuos daiktus, tokiu būdu, apgaule savo naudai įgydamas svetimą turtą – UAB „EUROCOM“ 1122.32 turtą, UAB „OMNITEL“ 7156.20 Lt turtą, UAB „Bite Lietuva“ 19953 Lt turtą. Tokie M. G. veiksmai ikiteisminio tyrimo metu teisingai kvalifikuoti pagal 182 str. 1 d., 198¹ str. 1 d., 300 str. 1 d.
K. M. G. atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis pripažintina tai, kad jis prisipažino padaręs nusikalstamas veikas, nuoširdžiai gailisi bei savo noru atlygino žalą (BK 59 str. 1 d. 2 p., 3 p.). Jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių, numatytų BK 60 straipsnio 1 dalyje, nenustatyta. M. G. ankščiau neteistas, galiojančių administracinių nuobaudų neturi (3 t., b. l. 182), nedirba (3 t., b. l. 188), į Vilniaus priklausomybės ligų centro narkologinę įskaitą neįrašytas (3 t., b. l. 197), VšĮ Respublikinėje Vilniaus psichiatrijos ligoninėje negydytas (3 t., b. l. 198), Biržų psichikos sveikatos centre dėl priklausomybių ir psichinių ligų neregistruotas (3 t., b.l. 195).
M. G. prisipažįsta padaręs jam inkriminuojamus nusikaltimus ir neprieštarauja, kad procesas šioje baudžiamojoje byloje būtų užbaigtas teismo baudžiamuoju įsakymu, taip pat sutinka su prokurorės siūloma bausmės rūšimi – bauda ir jos dydžiu (4 t., b. l. 14).
Atsižvelgdamas į nusikalstamų veikų pobūdį ir pavojingumą (padarė nesunkius nusikaltimus, kaltinamasis veikė tiesiogine tyčia), į kaltinamojo M. G. asmenybę (anksčiau neteistas, galiojančių administracinių nuobaudų neturi, į narkologinę įskaitą neįrašytas, psichiatrinėse ligoninėse negydytas), taip pat į nustatytas jo atsakomybę lengvinančias aplinkybes, į tai, kad jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių nenustatyta, teismas sprendžia, kad nagrinėjamu atveju BK 41 straipsnyje numatyta bausmės paskirtis bus pasiekta kaltinamajam už padarytus nusikaltimus paskyrus įstatymo sankcijoje numatytą ir prokuroro siūlomą bausmę – baudą. Teismo vertinimu, įvertinus visas aplinkybes, kaltinamojo asmenybę, prokuroro siūlomas subendrintos baudos dydis – 93 MGL (12 090 Lt) šiuo konkrečiu atveju yra adekvatus padatiems nusikaltimams.
Nuo 2013 m. liepos 13 d. įsigaliojo įstatymas Nr. (duomenys neskelbtini) kuriuo patvirtintas BK 64¹ straipsnis, numatantis prievolę teismui sumažinti skirtą bausmę vienu trečdaliu baudžiamąją bylą išnagrinėjus teismo baudžiamuoju įsakymu bei kaltinamajam pilnai pripažinus kaltę. Atsižvelgiant į tai, M. G. skirtina bauda mažintina vienu trečdaliu.
Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad M. G. nuo 2014-09-24 iki 2014-10-24 buvo paskirta kardomoji priemonė – suėmimas (3 t., b.l. 73-74; 84). Vadovaujantis BK 65 str., 66 str., M. G. kardomojo kalinimo (suėmimo) laikas (31 diena) įskaitytas į paskirtą bausmę, vieną kardomojo kalinimo suėmimo dieną prilyginus 2 MGL dydžio baudai.
Kaltinamajam paskirta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti - paliktina iki teismo baudžiamojo įsakymo įsiteisėjimo dienos.
Pareikšti byloje civiliniai ieškiniai atlyginti.
Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 420 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 421 straipsniu, teismas,
Rezoliucinė dalis
nusprendė:
M. G. pripažinti kaltu padarius nusikaltimus, numatytus Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 182 straipsnio 1 dalyje, ir 300 straipsnio 1 dalyje ir skirti:
-pagal BK 182 straipsnio 1 dalį – 60 MGL, tai yra 7 800 Lt (septynių tūkstančių aštuonių šimtų litų, kas atitinka 2259 EUR) baudą;
- pagal BK 300 straipsnio 1 dalį – 40 MGL, tai yra 5 200 Lt (penkių tūkstančių dviejų šimtų litų, kas atitinka 1506 EUR) baudą;
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 63 straipsnio 5 dalies 1 punktu, paskirtas bausmes pagal BK 182 straipsnio 1 dalį ir 300 straipsnio 1 dalį, subendrinti apėmimo būdu ir skirti 60 MGL, tai yra 7 800 Lt (septynių tūkstančių aštuonių šimtų litų, kas atitinka 2259 EUR) baudą.
M. G. pripažinti kaltu padarius nusikaltimus, numatytus Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 182 straipsnio 1 dalyje, 198¹ straipsnio 1 dalyje ir 300 straipsnio 1 dalyje ir skirti:
- pagal BK 182 straipsnio 1 dalį – 60 MGL, tai yra 7 800 Lt (septynių tūkstančių aštuonių šimtų litų, kas atitinka 2259 EUR) baudą;
- pagal BK 198¹ straipsnio 1 dalį – 40 MGL, tai yra 5 200 Lt (penkių tūkstančių dviejų šimtų litų, kas atitinka 1506 EUR) baudą;
- pagal BK 300 straipsnio 1 dalį – 40 MGL, tai yra 5 200 Lt (penkių tūkstančių dviejų šimtų litų, kas atitinka 1506 EUR) baudą.
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 63 straipsnio 5 dalies 1 punktu, paskirtas bausmes pagal BK 182 straipsnio 1 dalį, 198¹ straipsnio 1 dalį ir 300 straipsnio 1 dalį, subendrinti apėmimo būdu ir skirti 60 MGL, tai yra 7 800 Lt (septynių tūkstančių aštuonių šimtų litų, kas atitinka 2259 EUR) baudą.
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 63 straipsnio 1, 4 dalimis, subendrintas bausmes subendrinti, jas iš dalies sudedant bei skirti M. G. galutinę subendrintą bausmę – 93 MGL, t.y. 12 090 Lt (dvylikos tūkstančių devyniasdešimties litų, kas atitinka 3501 EUR) baudą.
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 64¹ straipsnio 1 dalimi skirtą bausmę sumažinti vienu trečdaliu ir skirti galutinę bausmę – 62 MGL, tai yra 8 060 Lt (aštuonių tūkstančių šešiasdešimties litų, kas atitinka 2334 EUR) baudą.
Įskaičiuoti į paskirtos bausmės dydį M. G. kardomojo kalinimo (suėmimo) laiką nuo 2014-09-24 iki 2014-10-24 (31 dieną), vieną kardomojo kalinimo suėmimo dieną prilyginus 2 MGL dydžio baudai (62 MGL), ir konstatuoti, kad paskirta bauda yra sumokėta.
M. G. paskirtą kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti – palikti iki teismo baudžiamojo įsakymo įsiteisėjimo.
1. Nesutikdamas su baudos paskyrimu teismo baudžiamuoju įsakymu, jis turi teisę per 14 dienų nuo teismo baudžiamojo įsakymo gavimo dienos paduoti Vilniaus miesto apylinkės teismui prašymą, reikalaudamas surengti bylos nagrinėjimą teisme.
2. Padavus prašymą reikalaujant surengti bylos nagrinėjimą teisme, teismo baudžiamasis įsakymas neįgys teisinės galios.
3. Išnagrinėjus bylą teismo posėdyje pagal kaltinamojo gautą prašymą, teismas nėra saistomas teismo baudžiamuoju įsakymu paskirta bausme ir gali paskirti naują bausmę.
4. Nepasinaudojus teise reikalauti surengti bylos nagrinėjimą teisme, teismo baudžiamasis įsakymas įsiteisėja per 14 dienų nuo jo gavimo dienos ir vykdomas Lietuvos Respublikos Baudžiamojo proceso kodekso nustatyta tvarka.
5. Įsiteisėjęs teismo baudžiamasis įsakymas neskundžiamas.