- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2019-11-21
- Bylos Nr.
- 1A-237-491/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-61397-2018-0
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Valdas Meidus, Valdas Ciesiūnas, Daina Vaidachavičienė
- Nuteistasis
- A. M.
- Advokatai
- Laimutis Zaukevičius
- Kategorijos
Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, sudaryta iš teisėjų Valdo Ciesiūno, Valdo Meidaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Dainos Vaidachavičienės,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. M. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apylinkės teismo Biržų rūmų 2019 m. rugsėjo 12 d. nuosprendžio, kuriuo jis buvo nuteistas :
- pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 178 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu 1 metams 6 mėnesiams;
- pagal BK 138 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu 1 metams 4 mėnesiams.
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis, paskirtos bausmės subendrintos iš dalies jas sudedant ir jam paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 2 metams.
Į paskirtą bausmę įskaitytas jo laikino sulaikymo laikas – 3 paros, ir suėmimo laikas nuo 2019 m. birželio 13 d. iki 2019 m. rugsėjo 12 d.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Bylos esmė
1.1. 2018 m. gruodžio 29 d. apie 18.30 val., Panevėžyje, (duomenys neskelbtini), prie prekybinio kiosko, atvirai – matant pašaliniams asmenims, iš nukentėjusiojo V. G. striukės išorinės kišenės ištraukė ir pagrobė pinigus – 50 Eur kupiūrą, bei 40 Eur vertės mobilųjį telefoną „Samsung Galaxy“ su jame buvusia SIM kortele, kuriai priskirtas abonentinis numeris (duomenys neskelbtini), taip pagrobdamas nukentėjusiojo turto už 90 Eur;
1.2. 2019 m. kovo 28 d. apie 20.30 val., Panevėžyje, (duomenys neskelbtini), lėkšte sudavė vieną smūgį nukentėjusiajam A. A. į kairę galvos pusę, padarydamas jam muštinę žaizdą kairėje kaktinėje srityje, kairio smilkinio srityje, kairio skruosto srityje, kairio antakio srityje, odos nubrozdinimą kaktos srityje, poodinę kraujosruvą kairės akies vokuose, kairio žandinio sinuso lūžį, t. y. nesunkiai sutrikdė nukentėjusiojo sveikatą.
II. Apeliacinio skundo argumentai
2. Apeliaciniu skundu nuteistasis A. M. prašo : jo nusikalstamą veiką pagal BK 138 straipsnio 1 dalį perkvalifikuoti pagal BK 140 straipsnio 1 dalį; iš nuosprendžio pašalinti aplinkybes, jog jis iš nukentėjusiojo V. G. pavogė 50 Eur kupiūrą; sušvelninti jam pagal BK 178 straipsnio 2 dalį paskirtą bausmę. Apeliaciniame skunde jis nurodo :
2.1. Nukentėjusiajam A. A. nustatyti sužalojimai neatitinka nesunkaus sveikatos sutrikdymo, kadangi jis neprarado profesinio darbingumo (pažymos neturi) bei ligoninės stacionare nesigydė, kitą dieną gėrė alų, nejautė jokių pasekmių. Todėl nukentėjusiajam buvo sukeltas tik fizinis skausmas.
2.2. Nukentėjusiojo V. G. parodymai, jog jis pavogė 50 Eur kupiūrą, yra nepatikimi, jų nepatvirtina jokie bylos įrodymai. Liudytojai T. A. ir B. P. parodė, jog pasiviję nuteistąjį jie paprašė grąžinti tik nukentėjusiojo mobilųjį telefoną. Taigi, liudytojai apie pinigus nieko nežinojo bei jų galimos vagystės nematė. Nukentėjusiojo V. G. mobiliojo telefono jis su savimi neturėjo. Kadangi jis išsigando, nepamena, kur telefonas nukrito. Liudytojai skambino ieškodami nukentėjusiojo telefono, tačiau jokio skambučio nesigirdėjo.
2.3. Nukentėjusysis savo mobilųjį telefoną įvertino 40 Eur suma, todėl jam pagal BK 178 straipsnio 2 dalį paskirta 1 metų 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmė neproporcinga padarytai žalai.
3. Teismo posėdyje nuteistojo gynėjas prašė apeliacinį skundą patenkinti. Prokuroras prašė nuteistojo apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
4. Apeliacinis skundas atmetamas.
5. Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrina baudžiamąją bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalis). Apeliaciniame skunde nuteistasis A. M. nesutinka su jo veikos kvalifikavimu pagal BK 138 straipsnio 1 dalį, pirmosios instancijos teismo nustatyta aplinkybe, jog jis iš nukentėjusiojo V. G. pavogė 50 Eur kupiūrą, bei jam už šį nusikaltimą paskirta bausme. Todėl kolegija patikrina skundžiamą pirmosios instancijos teismo nuosprendį šiose apeliacinio skundo ribose.
Dėl nukentėjusiojo A. A. sveikatos sutrikdymo masto
6. Apeliaciniame skunde nuteistasis A. M. teigia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai neįvertino byloje surinktų įrodymų visumos, todėl nepagrįstai nukentėjusiajam A. A. nustatė nesunkų sveikatos sutrikdymą. Pasak nuteistojo, pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad A. A. neprarado profesinio darbingumo ir ligoninės stacionare nesigydė, be to, kitą dieną gėrė alų bei nejautė jokių pasekmių.
7. Kolegija, įvertinusi byloje surinktus įrodymus, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad A. M. sužalojo nukentėjusįjį A. A., padarydamas jam nesunkų sveikatos sutrikdymą. Pirmosios instancijos teismas įrodymų vertinimo klaidų nepadarė ir nukentėjusiojo sveikatos sutrikdymo mastą nustatė teisingai, vadovaudamasis byloje surinktų įrodymų visuma.
8. Byloje nustatyta, kad nuteistasis A. M., priėjęs prie lovoje gulinčio nukentėjusiojo A. A., lėkšte jam sudavė vieną smūgį į kairę galvos pusę, padarydamas jam sužalojimus kairėje veido pusėje, tarp kurių – kairio žandinio sinuso sienelės lūžį. Tai patvirtina nuteistojo A. M., liudytojų A. P., R. K. parodymai, vaizdo įrašas, specialisto išvada ir jo paaiškinimų protokolas bei kitų įrodymų visuma. Šios aplinkybės byloje nėra ginčijamos, todėl kolegija dėl jų išsamiau nepasisako.
9. Pagal Sveikatos sutrikdymo masto nustatymo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2003 m. gegužės 23 d. įsakymu Nr. V-98/158/A1-86, (toliau – Taisyklės) 7 punktą nesunkus sveikatos sutrikdymas nustatomas, kai dėl sužalojimo ar susargdinimo nebūna šių taisyklių III skyriuje „Sunkus sveikatos sutrikdymas (BK 135 str.)“ numatytų padarinių, bet : 1) sužalojimas ar susargdinimas sutrikdo sveikatą ilgesniam nei 10 dienų laikotarpiui (7.1 punktas), arba 2) nukentėjusysis praranda nedidelę dalį – daugiau nei 5 proc., bet mažiau nei 30 proc. – profesinio ar bendro darbingumo (7.2 punktas). Vadinasi, sprendžiant klausimą dėl nesunkaus sveikatos sutrikdymo pakanka byloje nustatyti bent vieną iš Taisyklių 7 punkte numatytų alternatyvių aplinkybių. Be to, Taisyklių 7.1 punktas sveikatos sutrikdymo ilgesiam nei 10 dienų laikotarpiui nesieja vien tik su žmogaus gydymu stacionare, nes jis gali būti gydomas ir ambulatorinėmis sąlygomis. Tai reiškia, kad dėl tokio sužalojimo ar susargdinimo žmogui pasveikti reikia daugiau nei 10 dienų.
10. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad pirmosios instancijos teismas, nustatęs nukentėjusiajam A. A. nesunkų sveikatos sutrikdymą, kaip vienu iš įrodymų – iš esmės pagrindiniu įrodymu tokiais atvejais, vadovavosi specialisto išvada (1 t., 139 – 140 b. l.). Teismo medicinos specialistas nustatė, kad dėl vieno iš sužalojimų – kairio žandinio sinuso sienelės lūžio, jo sveikata buvo sutrikdyta ilgiau nei 10 dienų laikotarpiui, t. y. nesunkiai. Iš specialisto išvados matyti, kad ji buvo pateikta apžiūrėjus patį nukentėjusįjį A. A. ir įvertinus jo medicininius dokumentus (gautus iš ligoninės) bei specialistui nurodytus kitus bylos duomenis. Nuteistasis apeliaciniame skunde nenurodė jokių rimtesnių ar pagrįstų argumentų, dėl kurių būtų galima abejoti šia specialisto išvada, bei jos iš esmės ir nekritikuoja. Todėl kolegija, kaip ir pirmosios instancijos teismas, sprendžia, kad specialisto išvada atitinka įstatymo reikalavimus ir nėra pagrindo abejoti jos teisingumu ar specialisto kompetencija. Vien tai, kad nukentėjusysis A. A. nesigydė stacionare ar neprarado profesinio darbingumo, nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvados, jog dėl kairio žandinio sinuso sienelės lūžio jo sveikata buvo sutrikdyta ilgesniam nei 10 dienų laikotarpiui, t. y. nesunkiai (Taisyklių 7.1 punktas).
11. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje pagrįstai nustatė, jog nuteistojo A. M. tyčiniais neteisėtais veiksmais buvo nesunkiai sutrikdyta nukentėjusiojo A. A. sveikata. Todėl pirmosios instancijos teismas šią A. M. veiką teisingai kvalifikavo pagal BK 138 straipsnio 1 dalį.
Dėl nukentėjusiojo V. G. pinigų vagystės
12. Apeliaciniame skunde nuteistasis A. M. tvirtina, kad iš nukentėjusiojo V. G. kartu su jo mobiliuoju telefonu nepavogė 50 Eur kupiūros. Anot nuteistojo, pirmosios instancijos teismas, darydamas tokią išvadą, vadovavosi vien tik nukentėjusiojo V. G. parodymais, kurių nepatvirtina jokie kiti byloje surinkti įrodymai.
13. Kolegija, įvertinusi byloje surinktus įrodymus iš dėl šios veikos, taip pat sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad A. M. iš nukentėjusiojo V. G. striukės išorinės kišenės pavogė ne tik mobilųjį telefoną, bet ir jo pinigus – 50 Eur kupiūrą. Kaip pagristai pirmosios instancijos teismas nurodė skundžiamame nuosprendyje, nuteistojo kaltė dėl šio nusikaltimo įrodyta ne tik nukentėjusiojo parodymais, bet ir kitų bylos įrodymų visuma – tai liudytojų T. A., B. P. parodymais, įvykio vietos apžiūros, savanoriško daiktų, dokumentų pateikimo protokolais, vaizdo įrašu bei kitais bylos įrodymais.
14. Apklausiamas pirmosios instancijos teisme nuteistasis A. M. parodė, kad (duomenys neskelbtini) su nukentėjusiuoju V. G., kurio iki tol nepažinojo, gėrė alų. Išgėrę jo turėtą alaus butelį, jis paprašė V. G. pinigų, nes norėjo dar išgerti. V. G. turėjo saujoje 2 Eur, kuriuos jis iš pastarojo paėmė. Po to iš nukentėjusiojo striukės išorinės kišenės jis ištraukė jo mobilųjį telefoną ir nuėjo. Išgirdęs, kad jį kažkas šaukia, bei išsigandęs, kad gali būti sumuštas, mobilųjį telefoną išmetė ir pabėgo. 2 Eur išleido alui (3 t., 42 b. l.). Ikiteisminio tyrimo metu A. M. davė iš esmės tokius pačius parodymus, kad jis nevogė iš nukentėjusiojo V. G. 50 Eur kupiūros (2 t., 42 – 43, 56 – 57, 103 b. l.). Tačiau pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė šiuos nuteistojo parodymus ir vadovavosi nukentėjusiojo V. G. parodymais, duotais tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu, kurie paneigia nuteistojo nurodomą įvykio versiją. Nukentėjusysis V. G. parodė, kad (duomenys neskelbtini) A. M. jį užkalbino, siūlė išgerti. Jis atsisakė. Tada A. M., nieko nesakydamas, pradėjo tikrinti jo striukės išorines kišenes, iš vienos ištraukė jo mobilųjį telefoną ir ten pat buvusią 50 Eur kupiūrą bei pasišalino. Kadangi jis yra neįgalus ir negalėjo pavyti nuteistojo, paprašė dviejų jaunuolių – T. A. ir B. P., pagalbos. Jaunuoliai pasivijo A. M., tačiau jis nuo jų pabėgo (1 t., 53 – 54, 82 b. l.). Netikėti nukentėjusiojo parodymais ir jais nesivadovauti kolegija, kaip ir pirmosios instancijos teismas, neturi jokio pagrindo, nes jie viso proceso metu buvo iš esmės nuoseklūs ir vienodi, pirmosios instancijos teisme parodymus davė būdamas įspėtas dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą. Byloje nėra jokių duomenų apie nukentėjusiojo galimą suinteresuotumą bylos baigtimi ar jo siekį pakenkti nuteistajam.
15. Nors šioje byloje nebuvo nustatyta liudytojų, tiesiogiai mačiusių vagystę, taip pat nukentėjusysis V. G. liudytojams T. A. ir B. P. neminėjo, kad iš jo kartu su mobiliuoju telefonu buvo pavogti ir pinigai – 50 Eur, tačiau tai nukentėjusiojo V. G. parodymų įrodomosios reikšmės nemenkina. Savaime suprantama, kad, turėdamas reaguoti greitai bei prašydamas minėtų liudytojų pagalbos pagauti kaltininką, nukentėjusysis galėjo bei neprivalėjo jiems išvardinti iš jo pavogtų visų daiktų. Kita vertus, netrukus po įvykio nukentėjusysis parašė pareiškimą bei buvo apklaustas ir nuo pat pradžių nurodė iš jo pavogtus daiktus – mobilųjį telefoną ir 50 Eur kupiūrą, kur juos laikė bei jų pagrobimo aplinkybes. Negana to, anot liudytojo T. A., po vagystės nukentėjusysis V. G. užsiminė, kad nebeturėjo pinigų grįžti į namus (1 t., 95 – 96 b. l.). Tai patvirtina nukentėjusiojo parodymus, jog jis vyko iš (duomenys neskelbtini) į namus (duomenys neskelbtini), tam ir buvo skirta 50 Eur kupiūra, o jo kelnių kišenėje laikytų monetų būtų neužtekę (3 t., 53 – 54 b. l.). Ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusysis V. G. paaiškino ir tai, iš kur gavo 50 Eur kupiūrą. Jis parodė, kad šiuos pinigus gavo iš darbdavio už darbą miške, (duomenys neskelbtini) (1 t., 82 b. l.). Kadangi nukentėjusysis ketino vykti autobusu (duomenys neskelbtini), jis su savimi turėjo turėti daugiau nei 2 Eur. Pagal minėtus nukentėjusiojo parodymus, jis striukės išorinėje kišenėje kartu su savo mobiliuoju telefonu laikė 50 Eur kupiūrą, o savo kelnių kišenėje – monetas. Toks pinigų laikymas nėra koks nors išskirtinis ir neįtikėtinas, be to, kur laikyti savo pinigus – pasirenka pats asmuo. Taigi, nukentėjusiojo parodymai viso proceso metu buvo nuoseklūs, logiški, išsamūs bei įtikinami. Nėra jokio pagrindo abejoti, kad nukentėjusysis savo striukės išorinėje kišenėje laikė 50 Eur kupiūrą, kuri buvo skirta jo kelionei autobusu (duomenys neskelbtini). Atsižvelgiant į visa tai bei įvertinus aplinkybę, kad 50 Eur kupiūra yra pakankamai didelė, nuteistasis A. M. galėjo ją laisvai ištraukti kartu su jo mobiliuoju telefonu iš nukentėjusiojo striukės išorinės kišenės, ką nagrinėjamu atveju ir padarė. Taigi, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis byloje surinktų įrodymų visuma, pagrįstai nustatė šią aplinkybę skundžiamame nuosprendyje.
Dėl nuteistajam paskirtos bausmės pagal BK 178 straipsnio 2 dalį
16. Apeliaciniame skunde nuteistasis nurodo, kad pirmosios instancijos teismas jam pagal BK 178 straipsnio 2 dalį paskyrė per griežtą bausmę, kadangi nukentėjusiajam V. G. padaryta turtinė žala nebuvo didelė.
17. BK 178 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatytos alternatyvios bausmės – bauda, areštas, laisvės apribojimas arba laisvės atėmimas iki 6 metų. Pirmosios instancijos teismas A. M. pagal BK 178 straipsnio 2 dalį paskyrė 1 metų 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmę. Nors galima sutikti su nuteistuoju, kad jis nukentėjusiajam V. G. padarė sąlyginai nedidelę turtinę žalą – 90 Eur, tačiau tai nėra vienintelė aplinkybė, į kurią teismas atsižvelgia skirdamas bausmę (BK 54 straipsnio 2 dalis). Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajam bausmę, vadovavosi bausmių skyrimo pagrindais, numatytais BK 41, 54, 61 straipsniuose, bausmės skyrimą tinkamai ir pakankamai motyvavo. Šie motyvai aiškūs, konkretūs bei išsamūs, atitinka byloje nustatytas aplinkybes. Teismas tinkamai įvertino A. M. nusikalstamos veikos pavojingumą, jo asmenybę bei kitas aplinkybes. Su pirmosios instancijos teismo motyvais kolegija sutinka.
18. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas A. M. bausmę pagal BK 178 straipsnio 2 dalį, atsižvelgė į tai, kad jis padarė tyčinį apysunkį nusikaltimą, pagrįstai nustatė ir atsižvelgė į vieną jo atsakomybę lengvinančią aplinkybę – kad jis prisipažino padaręs šį nusikaltimą ir nuoširdžiai gailisi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas), bei į dvi jo atsakomybę sunkinančias aplinkybes – kad veiką padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos jos padarymui (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas), veiką padarė būdamas recidyvistas (BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punktas). Buvo atsižvelgta ir į kitus A. M. charakterizuojančius bylos duomenis – kad jis teistas, paskutinį kartą – pagal BK 180 straipsnio 2 dalį, daug kartų baustas administracine tvarka, tarp jų – už smulkias vagystes, niekur nedirba, Užimtumo tarnyboje neregistruotas. Iš viso to galima matyti, kad nuteistasis yra neigiama asmenybė. Todėl jam pagal BK 178 straipsnio 2 dalį paskirta laisvės atėmimo bausmė, gerokai mažesnė už sankcijoje numatytą jos vidurkį, bus pakankama bausmė jo nubaudimui, teisingumo principo įgyvendinimui bei padės pasiekti kitus bausmės tikslus.
19. Todėl kolegija, pakartotinai įvertinusi bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, neturi pagrindo sutikti su nuteistojo A. M. apeliacinio skundo argumentais, kad jam buvo paskirta aiškiai per griežta, neproporcinga bausmė. Pirmosios instancijos teismas tinkamai individualizavo nuteistajam skiriamą bausmę, pagrindo ir sąlygų jam skirti dar švelnesnę bausmę šiuo atveju kolegija nenustatė.
20. Atsižvelgiant į visa tai, kas buvo išdėstyta, skundžiamas pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra pagrįstas ir teisėtas, todėl jį keisti, kaip to nuteistasis prašo apeliaciniame skunde, kolegija neturi pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Atmesti nuteistojo A. M. apeliacinį skundą.