Vilniaus apygardos teismo nutartis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo A. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo 2021 m. vasario 11 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. e2-997-804/2021 pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Naujininkų ūkis“ ieškinį atsakovui A. B. dėl skolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

2. 2020 m. gruodžio 31 d. gautas atsakovo A. B. procesinis dokumentas, įvardintas kaip prašymas, prie kurio atsakovas pridėjo dokumentą, patvirtinantį, kad atsakovas 2020 m. gruodžio 28 d. sumokėjo ieškovei 151,01 Eur už administravimo paslaugas. Savo procesiniame dokumente atsakovas nurodė, kad skola yra padengta.

4. Teismo posėdyje ieškovė nedalyvavo. Atsakovas A. B. posėdžio metu paaiškino, kad nesutinka mokėti visų ieškovės apskaičiuotų sumų, kadangi ieškovė skolą nuo 2016 metų už vandenį ir kanalizacją skaičiuoja nepagrįstai. Pažymėjo, kad bute buvo netvarkinga elektros instaliacija, atsakovas prašė ieškovės atlikti kabelio remonto darbus. Atsakovas pažymėjo, kad pats vienas neprivalo užmokėti už kabelio remonto darbus, atliktus iki skaitliuko; sutiko, kad kabeliu naudojasi tiek atsakovas, tiek kiti kaimynai. Atsakovo vertinimu, 178,60 Eur sumą už atliktus elektros instaliacijos darbus turi padengti pati ieškovė.

0 II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

1 III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

10. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

10.1. Apeliantas jau sumokėjo 151,00 Eur skolą, todėl ieškovė nepagrįstai reikalauja papildomos sumos, kuri nėra skola už komunalines paslaugas.

10.2. Apeliantas kas mėnesį moka ieškovei kaupiamąsias lėšas, todėl iš pastarųjų lėšų turėjo būti atlikti elektros instaliacijos darbai, už kurių atlikimą yra atsakinga ieškovė. Be to, ieškovės patirtos išlaidos už elektros instaliacijos darbus turėjo būti paskirstytos visiems butams proporcingai, o ne vien skirtos atsakovui apmokėti.

10.3. Teismas nesiaiškino ieškovės prašomų priteisti sumų pagrįstumo; nereikalavo iš ieškovės pateikti tikslias sąmatas už atliktus darbus, todėl priėmė nepagrįstą sprendimą.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

2 IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

12. Pagal CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigą) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

13. Teismas, apeliacine tvarka išnagrinėjęs civilinę bylą atsakovo A. B. apeliacinio skundo ribose, sprendžia, kad CPK 329 straipsnio 2 dalyje numatytų absoliučių šio sprendimo negaliojimo pagrindų nėra.

14. Pažymėtina, jog sekant kasacinio teismo praktika, apeliacinis procesas nėra proceso pirmojoje instancijoje pakartojimas iš naujo, nes tai – skundžiamo teismo sprendimo kontrolės forma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. lapkričio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-426/2005; 2007 m. gruodžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-607/2007). Todėl teismas apeliacinio skundo ribose patikrina, ar ginčo šalys įrodė tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (CPK 12, 178 str.).

15. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu ieškovės UAB „Naujininkų ūkis“ ieškinį atsakovui A. B., atsižvelgiant į ieškovės atsisakymą nuo dalies ieškinio reikalavimo, patenkino visa apimtimi. Taigi nagrinėjamu atveju apeliacijos dalykas – patikrinimas, ar pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl ieškovės reikalavimo pagrįstumo, tinkamai taikė materialines teisės normas, nustatančias butų savininkų pareigas naudojantis bendrąja daline nuosavybe; taip pat patikrinimas, ar pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė dėl byloje turimų įrodymų pakankamumo priimant ginčijamą sprendimą.

Dėl byloje nustatytų esminių faktinių aplinkybių.

16. Iš Nekilnojamojo turto registro duomenų bazės išrašo nustatyta, kad A. B. nuosavybės teise priklauso 25.97 kv. metrų bendro ploto butas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esantis adresu (duomenys neskelbtini), įgytas 2015 m. kovo 6 d. pirkimo-pardavimo sutarties Nr. 2195 pagrindu. Nustatyta, kad namą, esantį nurodytu adresu, administruoja UAB „Naujininkų ūkis“. 2020 m. balandžio 9 d. ieškovė UAB „Naujininkų ūkis“ kreipėsi į atsakovą A. B. su pretenzija, kuria prašė padengti susidariusį įsiskolinimą (pretenzijos pateikimo dieną – 301,71 Eur). 2020 m. gruodžio 10 d. ieškovė kreipėsi į teismą dėl skolos priteisimo.

Dėl naujų įrodymų prijungimo.

17. Apeliacinės instancijos teisme naujų įrodymų pateikimo ir priėmimo galimybę reglamentuoja CPK 314 straipsnis, nustatantis, kad teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teismui, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisako priimti įrodymus ir kai įrodymų pateikimo būtinybė iškyla vėliau. Taigi apeliacinės instancijos teisme papildomų įrodymų pateikimas ir priėmimas, nors ir nedraudžiamas visiškai, tačiau yra ribojamas ir galimas iš esmės tik dviem atvejais.

18. Apeliantas su apeliaciniu skundu pateikė naujus įrodymus – Viešosios įstaigos (toliau – VšĮ) Vilniaus universiteto ligoninės santaros klinikos stacionaro ekspertizę, VšĮ Trakų ligoninės epikrizę pagal ligos istoriją Nr. (duomenys neskelbtini).

19. Įvertinęs pateiktus įrodymus, teismas sprendžia, kad pateikti įrodymai nėra susiję su nagrinėjamoje byloje įrodinėtinomis aplinkybėmis, todėl, nesant pateiktų įrodymų sąsajumo su nagrinėtina byla ir joje sprendžiamu ginčo dalyku, teismas apelianto pateiktų papildomų įrodymų prie bylos medžiagos neprijungia.

20. Ieškovė kartu su atsiliepimu į apeliacinį skundą taip pat pateikė naujus įrodymus: elektros darbų kainos paskirstymą butui, iš kurio matyti, kad elektros darbų kaina sudarė 924,49 Eur, iš kurių 178,60 Eur suma teko apeliantui; statinio numatomų atlikti darbų ir defektavimo aktą; atliktų darbų priėmimo aktą Nr. R-EL-V19-220155; atliktų veiksmų, informuojant apeliantą apie susidariusią skolą, istoriją; avarinio skambučio Nr. V19-224692 užrašinę, iš kurios matyti, kad ieškovė buvo informuota apie tai, jog visame name nėra elektros, įvyko elektros gedimas; įgaliojimą ir išsilavinimą patvirtinančius dokumentus.

21. Pirma, teismas pastebi, kad atsiliepimą teikiančio asmens įgaliojimas ir išsilavinimą patvirtinantis dokumentas jau yra byloje, t. y. buvo pateiktas su ieškiniu. Dokumentui jau esant pridėtam prie bylos medžiagos, teismas pakartotinai pateikto įgaliojimo ir išsilavinimą patvirtinančio dokumento pie bylos medžiagos neprideda. Antra, atsižvelgdamas į apelianto teismo posėdyje nurodytas aplinkybes bei į tai, kad ieškovės pateiktais įrodymais nėra siekiama iš esmės praplėsti bylos faktines aplinkybes, o tik patvirtinti anksčiau ieškovės pateiktų argumentų ir įrodymų pagrįstumą (t. y. pateikti įrodymai tik papildomai patvirtina ieškovės su ieškiniu pateiktus dokumentus – pateiktą pažymą apie apelianto įsiskolinimą), teismas sprendžia, kad ieškovės naujai pateiktų įrodymų pridėjimas prie bylos medžiagos neturės neigiamos įtakos bylos nagrinėjimo koncentruotumui ir ekonomiškumui, todėl pateiktus naujus įrodymus, išskyrus įgaliojimą ir išsilavinimą patvirtinančius dokumentus, prijungia prie bylos.

Dėl apeliacinio skundo argumentų.

22. Apeliaciniame skunde apeliantas teigia, kad yra sumokėjęs 151,00 Eur skolą, todėl ieškovė nepagrįstai reikalauja papildomos sumos, kuri nėra skola už komunalines paslaugas. Apelianto vertinimu, apeliantas kas mėnesį moka ieškovei kaupiamąsias lėšas, todėl iš pastarųjų lėšų turėjo būti atlikti elektros instaliacijos darbai. Be to, ieškovės patirtos išlaidos už elektros instaliacijos darbus turėjo būti paskirstytos visiems butams proporcingai, o ne vien skirtos atsakovui apmokėti. Taip pat apeliantas skunde pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismas neištyrė visų įrodymų, kadangi byloje nėra sąmatos, patvirtinančios atliktų darbų kainos.

23. Teismas, vadovaudamasis esminiais apeliacinio skundo argumentais, sprendžia, kad ginčas nagrinėjamoje byloje kyla tik dėl remonto darbų išlaidų, sudarančių 178,60 Eur, priteisimo. Atsižvelgdamas į tai, teismas nepasisako dėl apelianto argumentų, susijusių su komunalinių paslaugų (administravimo išlaidų, kaupiamų lėšų, namo priežiūros išlaidų ir kt.) priteisimu, kadangi pirmosios instancijos teismas bylą šioje ieškinio dalyje nutraukė, o apeliantas, nors apeliaciniame skunde ir teikia argumentus, susijusius su komunalinių išlaidų apmokėjimu, pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies, kuria bylos dalis nutraukta, iš esmės neskundžia.

24. CK 4.37 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad nuosavybės teisė – tai teisė savo nuožiūra, nepažeidžiant įstatymų ir kitų asmenų teisių ir interesų, valdyti, naudoti nuosavybės teisės objektą ir juo disponuoti. Nuosavybės teisės įgyvendinimo ribos skiriasi priklausomai nuo to, ar daiktas priklauso vienam asmeniui, ar keliems asmenims vienu metu, t. y. ar nuosavybė yra asmeninė, ar bendroji. CK 4.72 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog bendrosios nuosavybės teisė yra dviejų ar kelių savininkų teisė valdyti, naudoti jiems priklausantį nuosavybės teisės objektą bei juo disponuoti. Bendrosios dalinės nuosavybės teisė yra, kai bendrosios nuosavybės teisėje nustatytos kiekvieno savininko nuosavybės teisės dalys; bendrosios nuosavybės teisė laikoma daline, jeigu įstatymai nenustato ko kita (CK 4.73 straipsnio 1, 2 dalys). Bendrosios nuosavybės teisė traktuotina kaip savininko teisių apribojimas, kai savininko teisės ribojamos ne trečiųjų asmenų naudai, bet kitų to paties nuosavybės teisės objekto savininkų, kaip jis pats (bendraturčių), naudai

25. Pagal CK 4.82 straipsnio 1 dalį, butų ir kitų patalpų savininkams bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso namo bendrojo naudojimo patalpos, pagrindinės namo konstrukcijos, bendrojo naudojimo mechaninė, elektros, sanitarinė-techninė ir kitokia įranga. Šiuos bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančius objektus detaliau reglamentuoja Lietuvos Respublikos daugiabučių gyvenamųjų namų ir kitos paskirties pastatų savininkų bendrijų įstatymas (toliau – ir DNSBĮ).

26. DNSBĮ 2 straipsnio 15 dalyje įtvirtinta, jog pastato bendrojo naudojimo objektai: 1) bendrosios pastato konstrukcijos – pagrindinės pastato konstrukcijos (pamatai, visos laikančiosios sienos ir kolonos, išorinės sienos ir vidinės pertvaros, atskiriančios bendrojo naudojimo patalpas nuo skirtingiems savininkams priklausančių butų ir kitų patalpų, perdangos, stogas, fasado architektūros detalės ir išorinės (fasado) konstrukcijos (balkonų, lodžijų ir terasų laikančiosios konstrukcijos, aptvarai, stogeliai, išorės durys, išoriniai laiptai), tarpaukštinių laiptų konstrukcijos, nuožulnos); 2) bendrosios pastato inžinerinės sistemos – pastato bendrojo naudojimo mechaninė, elektros, dujų, šilumos, sanitarinės technikos ir kita įranga (įskaitant pastato elektros skydinę, šilumos punktą, šildymo ir karšto vandens sistemos vamzdynus ir radiatorius, vandentiekio ir kanalizacijos vamzdynus, rankšluosčių džiovintuvus); 3) pastato bendrojo naudojimo patalpos ir kitos pastato dalys – pastato laiptinės, holai, koridoriai, galerijos, palėpės, sandėliai, rūsiai, pusrūsiai ir kitos patalpos, bendrojo naudojimo balkonai, lodžijos, terasos, jeigu jie nuosavybės teise nepriklauso atskiriems savininkams; 4) vietiniai inžineriniai tinklai; 5) bendrojo naudojimo žemės sklypas – bendrosios dalinės nuosavybės teise ar kitais įstatymų nustatytais pagrindais daugiabučių gyvenamųjų namų ar kitos paskirties pastatų savininkų naudojamas ir (ar) valdomas žemės sklypas.

27. Iš nurdyto reguliavimo darytina išvada, kad namo elektros sistema yra vienas iš pastato bendrojo naudojimo objektų.

28. CK 4.82 straipsnio 3 dalis nustato, jog butų ir kitų patalpų savininkai privalo proporcingai savo daliai apmokėti išlaidas namui (statiniui) išlaikyti ir išsaugoti, įstatymuose nustatyta tvarka mokėti mokesčius, rinkliavas ir kitas įmokas.

29. Aptariamos bendrosios dalinės nuosavybės teisės specifika lemia, kad įstatymuose yra nustatytos butų ir kitų patalpų savininkų pareigos, kurių negali pakeisti ar eliminuoti nei šios nuosavybės teisės subjektai, nei daugiabučio namo savininkų bendrija ar kitas bendrosios dalinės nuosavybės objektų valdymo teises įgyvendinantis asmuo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2009 m. lapkričio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-515/2009). Nagrinėjamos bylos kontekste aktualu, kad CK 4.83 straipsnio 3 dalyje nustatyta, jog butų ir kitų patalpų savininkai (naudotojai) bendrojo naudojimo objektus privalo valdyti, tinkamai prižiūrėti, remontuoti ar kitaip tvarkyti.

30. Pažymėtina, kad bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu pats apeliantas patvirtino, kad ne kartą kreipėsi į ieškovę dėl elektros gedimų, ką patvirtina ir ieškovės kartu su atsiliepimu į apeliacinį skundą pateiktos skambučių išklotinės. Taip pat apeliantas patvirtino, kad elektros sistemos darbai (kabelio remontas) faktiškai buvo atlikti, o atlitkais darbais naudojasi ir kiti namo butų savininkai. Taip pat, nors apeliantas ir neginčijo prašomos priteisti remonto sumos dydžio, apeliantas pažymėjo, kad neprivalo vienas pats dengti elektros instaliacijos remonto darbų.

31. Byloje turimi įrodymai patvirtina, kad elektros darbų kaina, kurią darbus atlikusiam rangovui sumokėjo ieškovė, sudarė 924,49 Eur, iš kurių, atlikus paskirstymą pagal proporcingai namo savininkams priklausančius buto plotus, 178,60 Eur sumą teko apmokėti apeliantui. Byloje turimi statinio numatomų atlikti darbų ir defektavimo aktas bei atliktų darbų priėmimo aktas Nr. R-EL-V19-220155 leidžia spręsti dėl ieškovės patirtų išlaidų realumo ir pagrįstumo. Atkreiptinas dėmesys į jau paminėtą aplinkybę, jog pats apeliantas neginčijo fakto, jog remontas buvo atliktas ir kad atliktų darbų rezultatais apeliantas kartu su kitų butų savininkais naudojasi.

32. Atsižvelgdamas į tai, kad apeliantas turi įstatymuose nustatytą pareigą proporcingai savo daliai apmokėti išlaidas namui (statiniui) išlaikyti ir išsaugoti, bei įvertindamas tai, kad namo elektros sistema yra vienas iš pastato bendrojo naudojimo objektų, apeliacinės instancijos teismas pritaria pirmosios instancijos teismo padarytai išvadai, kad apeliantas, būdamas bendrosios dalinės nuosavybės teisės subjektas, turi pareigą padengti išlaidas, susijusias su dalinės nuosavybės eksploatavimu. Pažymėtina, kad vien tai, jog bendraturčių interesams atstovauja daugiabučio administratorius, kuris faktiškai užsako būtinus atlikti darbus, savaime nepanaikina bendraturčių pareigos padengti realias pastato administratoriaus patirtas išlaidas, susijusias su pastato išlaikymu ir išsaugojimu.

33. Pastebėtina, kad apie administratoriaus užsakytus (ir realiai atliktus) remonto darbus apeliantas žinojo, kadangi ieškovė, siųsdama pretenziją apeliantui dėl susidariusio įsiskolinimo padengimo, buvo nurodžiusi konkrečias susidariusias skolas. Be to, nors apeliantas ir kvestionuoja atliktų darbų kainos paskirstymą bei tai, jog apeliantui nebuvo pateikta sąmata, apeliantas pats niekad nesikreipė į ieškovę dėl patirtų darbų išlaidų detalizavimo (ką patvirtino pats apeliantas posėdžio metu), todėl apelianto teiginiai, susiję su netinkamai paskirstyta darbų kaina, laikytini deklaratyviais.

Dėl bylos procesinės baigties

34. Apibendrinant aukščiau išdėstytus argumentus, darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai ir visapusiškai nustatė faktines bylos aplinkybės bei tinkamai taikė materialiąsias teisės normas, reglamentuojančias bendrosios dalinės nuosavybės savininkų pareigas išlaikant ir prižiūrint jiems priklausančius objektus. Taigi dėl aukščiau nutartyje nurodytų argumentų apeliacinis skundas atmestinas, o skundžiamas teismo sprendimas paliktinas nepakeistu (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

35. Kiti apeliacinių skundo argumentai, nepaminėti šiame sprendime, nėra teisiškai reikšmingi teisingam šios bylos išnagrinėjimui, todėl apeliacinės instancijos teismas plačiau dėl jų nepasisako. Pažymėtina, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-382/2010).

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme.

36. CPK 98 striapsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas.

37. Apeliacinį skundą atmetus ir ieškovei neprašant priteisti patirtų bylinėjimosi išlaidų, bylinėjimosi išlaidos, patirtos bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, ieškovei nepriteistinos.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Apelianto A. B. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus regiono apylinkės teismo 2021 m. vasario 11 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Ši Vilniaus apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.